skip to Main Content

          

Beveik dvejus metus gyvenau sudėtingą pusbrolių Šemetų ir Kaušpėdų bei jų tėvų ir seserų gyvenimą. Paradoksas – du stambaus ūkininko sūnūs Šemetos stato socializmą Lietuvoje, matuojasi prie išeiginių švarkų ordinus ir medalius, sustoję į kompartiją, du broliai Kaušpėdai stato socializmą lageriuose, laukdami niekaip nesulaukdami laisvės valandos, kai atsivers gulagų vartai, pro kuriuo galės  išeiti į laisvę.
            Tas gyvenimo istorijas pasakoja Vladas Algirdas Šemeta, porą pateikiu ir laikraščio skaitytojui.
                                                                 Žurnalistas Adolfas Strakšys
Mūsų jau nebebus?
Mano naujasis viršininkas Algirdas Baltušis buvo geras vyras. Tą jo gerumą esu ne kartą patyręs. Buvo sumanus ir energingas vadovas, nuovokus ir supratingas žmogus. Sakyčiau, turįs kažkokių paslaptingų galių. Sakysim, nuspėti ateitį.
Turėjau su juo tokį nuotykį-ne nuotykį, kuris mane sukrėtė.
Bet pradėsiu iš pradžių.
Dar dirbdamas Šalčininkuose iš savo lizdelio, kurį susisukau Gogolio gatvės tarpuvartėje (Vilniuje – aut.), persikeliu į keturių kambarių butą Olandų gatvėje. Tą butą man duoda Kaimo statybos ministerija, kuri šioje gatvėje statėsi žinybinius namus.
Tuo butu aš labai patenkintas. Jį įsirengiau pagal savo akį,  nes, maniau, kad  šiame kampelyje praleisiu visą savo likusį gyvenimą.
Bet staiga mūsų ertus butas tampa per ankštas, ir štai dėl ko: Algiukas, dar studentaudamas, nusižiūri mergaitę, ir netrukus ji jau mūsų marti – Vilija Šemetienė. Kur gyvens naujoji šeima? Nėra kur gyventi, tad apsigyvena po mūsų stogu.
          Nepastebimai užauga Jūratė. Jau baigusi mokslus, jau eina į pasimatymus, ir netrukus turime žentą Virgaudą Minialga. Ir vėl klausimas – kur gyvens naujoji šeima?
          Ir po mūsų stogu jau trečia šeima.
          Taip mūsų ertus butas tampa ankštas.
Tais laikais gyvavo nerašyta tvarka, sakyčiau – nerašytas įstatymas: nomenklatūrinis darbuotojas, vaikams sukūrus šeimą ir jiems apsigyvenus pas tėvus, galėjo gauti naują butą – atseit, atsakingam darbuotojui pagerinamos gyvenimo sąlygos.
Taigi aš turiu nerašytą teisę gauti naują butą, tad einu pas savo viršininką Algirdą Baltušį ir prašau pagerinti man gyvenimo sąlygas.
Algirdas Baltušis tik skėsteli rankomis – jis asmeniškai suprantąs mano sunkią padėtį, bet negalįs niekuo padėti, nes, girdi, organizacija nauja, jokio butų rezervo neturi ir kažin, ar kada turės, nes visai neaiški Susivienijimo perspektyva, ir apskritai perspektyva, nes viskas, kas dabar vyksta, yra keista, kartais net sveiku protu nesuvokiama, kad nebežinai nei ką veikti, nei ką galvoti.
Jau buvo Sąjūdžio laikai.
           –Gal paklibiname miesto vykdomąjį komitetą? – klausia mano viršininkas.
           Klausia ne manės – klausia savęs.
Tad abudu vykstam klibinti Vykdomąjį komitetą. Užeiname į kažkokį ministrui gerai pažįstamą kabinetą Algirdas Baltušis  neskubėdamas išdėsto situaciją, kurioje aš, geras vyras, esu atsidūręs, jis, tas miesto Tarybos valdininkas, kurį klibinam,  mano situaciją, matau, supranta ar dedasi suprantąs, tačiau irgi tik skėsteli rankomis, bet skėstelėjęs, priešingai, nei mano viršininkas, pasiūlo išeitį – pakentėti iki kitų metų, nes Fabijoniškėse statą šešiolikos aukštų namą, ir aš, galima sakyti, nuo šios minutės  tame name jau turiu butą…
            Šitokia išeitis mane tenkina, ir aš jau bandau linktelt galvą, bet Algirdas Baltušis mina man spūst ant kojos – atseit, nesutik, o užmynęs meta tokį kozirį, nuo kurio ir aš, ir mudviejų pašnekovas net žagtelime:
– Po metų mūsų visų čia nebebus…
O už lango – 1989 metų viduvasaris, gal jau persiritęs į antrą pusę.
Noriu paklausti, iš kur jis tokią žinią ištraukė, bet neklausiu, nes nepatogu nukirsti savo viršininką kitų viršininkų akyse, tad  prikandu liežuvį: viršininkas sako – viršininkas žino…
O iš kur žino?
Vilniaus centre – naujutelaičiai Kompartijos centro komiteto rūmai, šalia – neseniai pastatytas  Operos ir baleto teatras, prie Neries – nauji Aukščiausiosios Tarybos mūrai, atsistojęs vidur Lukiškių turgaus aikštės Leninas ranka rodo į valstybės saugumo komitetą, ir staiga mano ministras, beje, senas komunistas, sako: „Po metų visų mūsų čia nebebus“…
O kas bus?
Stojo tyla, ir toje tyloje Algirdas Baltušis lyg niekur nieko važiuoja toliau, tik žirgus jau pasukęs mums reikalinga kryptimi:
– Tai padedame žmogui ar toliau malame politinius miltus?
Tai labai konkretus klausimas valdininkui, ir jis, pasitaręs su savimi, nutaria politinių miltų nebemalti – pasirodo, tose pačiose Fabijoniškėse yra laisvas butas, ir jis po tokių rūsčių mano ministro pranašavimų atsiduria mūsų šeimoje.
Kaip?
Tai jau procesas, kurio detalių gerai ir nebeprisimenu.
           Respublikoje tada jau buvo politinė dvivaldystė. Yra Kompartijos centro komitetas, yra Ministrų Taryba, bet yra ir Sąjūdis, kuris aršiai kritikuoja oficialiąją valdžią, sakyčiau, jau kontroliuoja kiekvieną jos žingsnį. Niekada to nebuvo, kad ministras eitų pas miesto Vykdomojo komiteto skyriaus vedėją prašyti buto – užteko atitinkamo skambčioi, ir butas būtų paduotas. Tuo labiau, kad mano ministro pavaduotoju dirbo Algirdo Brazausko brolis Gerardas.
Bet laikai jau ne tie.
Sąjūdis iškeikė privilegijas, o gyvenimo sąlygų pagerinimas nomenklatūriniam darbuotojui juk buvo nerašyta privilegija, ir ministras eina pas pažįstamą miesto Tarybos vykdomojo komiteto skyriaus vedėją prašyti man buto ir sako jam, kad mūsų visų tuose postuose, kuriuose esame, kitąmet gali nebebūti…  
Sako šitaip todėl, šiandien suprantu, kad Algirdas Brazauskas – Sąjūdžio žmogus, todėl žino, kokie yra Sąjūdžio sumanymai, tad per jį juos žino ir mano ministras…
O aš stebiuosi kaip žaibu per Kalėdas…
Butą Fabijoniškėse miesto vykdomasis nuleidžia Algirdo Baltušio Susivienijimui – darykite, kaip norite, mes nieko nežinome, nieko nematome.
Nebeprisimenu, kokiais keliais tas butas buvo paskirtas ne man, o tiesiai mano sūnui, tad aš su dukters šeima lieku senajame bute, o sūnus su Vilyte ir vaikais išsikrausto į Fabijoniškes.  
Pusė problemos išspręsta. Jei bus taip, kaip pranašauja mano ministras, reikia kaip nors įtaisyti butą ir dukrai – tvarkykimės, kol dar yra mūsų valdžia…
Sprendimą surandame patys – jau po to, kai įvyko tai, kas, anot Algirdo Baltušio, turėjo  įvykti: parduodame  butą Fabijoniškėse, pridedame kiek savų pinigų ir perkame du butus: vieną – Paupio gatvėje, į kurį įsikelia mano dukra su vyru, o kitą – Sakalų gatvėje, į kurį keliamės mudu su Aldute, o Algirdas grįžta į mūsų butą Olanduose.
Ir visi mes po savo stogu.

Gaisras
Noriu papasakoti dar istoriją, kuri nutiko tomis dienomis, kai aš buvau-nebuvau ir vėl buvau, taigi  kybojau nesvarumo būklėje tarp dangaus ir žemės…
Iš reanimacinio skyriaus mane atvežė į palatą apie dvyliktą valandą dienos. Aš – gyvas! Aš pernešiau sunkiausias operacijas ir išlikau gyvas! Viskas, kas buvo baisiausia, jau praeityje. Dabar lieka tik gyventi ir gyventi!
Noriu pamatyti Genutę, bet gydytojai jos prie manęs neprileidžia, nes ji smarkiai suslogavusi, tad sloga gali užkrėsti ir mane, o man, pasirodo, netgi tokia palaika liga yra mirtinai pavojinga – mane reikia saugoti net nuo visokių mikrobų ar bakterijų…
Mane slaugo Jūratė – mano brangioji dukrytė.
Gal dešimtą valandą vakaro suskambo Jūratės mobilusis.
 –    Klausau – žvaliai atsako Jūratė, bet paskui staiga prityla. Jos veidas, matau, pabalo, bet netrukus atgavo pirmykštę spalvą.
– Gerai, – sako ji, – labai gerai, – taria ir įsimeta telefoną į rankinuką. 
– Skambino Genutė, – paaiškina. – Jai jau geriau. Sloga, atrodo, baigiasi…
Aišku, sloga – ne mirtina liga, pati ateina – pati ir išeina, mirtinų bėdų kūnui nepridariusi. Tai  kiekvienas žinome.
– Aš turėčiau trumpam išeiti, – patylėjusi taria Jūratė. 
Jei reikia, tai reikia. Pabūsiu ir vienas su savo mintimis. Gal net geriau.
– Paprašysiu seselės, kad ji prižiūrėtų tave, – sako Jūratė ir nustraksi koridoriumi ieškoti seselės.
Netrukus grįžta abidvi. 
Seselė paduoda man metalinį šaukštą.
– Jei pasidarys bloga, belsk į lovą, – sako ji, – o aš paliksiu palatos duris atviras – būdinti seselė išgirs ir atbėgs. 
Šaukštą kietai suspaudžiu rankoje ir pamanau: gal geriau būtų samtis – garsas galingesnis? Bet jei duoda šaukštą, imu ir šaukštą, o paėmęs šypteliu: mūsų kaime dažnai sako ne mirė, o padėjo šaukštą.
Aš šaukšto nepadėjau – ir šiandien esu gyvas.
Belsti tuo šaukštu į geležinius lovos griaučius neteko – gal po kokių trijų valandų Jūratė jau tarpduryje, ir aš tą šaukštą atiduodu jai – grąžink sesutei…
Ir vėl mudu vieni palatoje.
– Kaip Monika? – klausiu, nes manau, kad ji buvo išskubėjusi namo.
Monika yra Arūno Žebriūno, garsaus kino režisieriaus, ir Giedrės Kaukaitės, neeilinės mūsų dainininkės, dukra. Su ja Jūratė draugauja dar nuo mokyklos laikų.  Ir mes, jos tėvai, irgi su ja suartėjome. Ji buvo lyg antroji mūsų duktė. Ne vieną vasarą mes kartu poilsiavome Nidoje ar Palangoje.
– Monika geria kavą ir klausosi muzikos, – sako Jūratė.
– Viena?
– Kodėl viena? – klausia Jūratė. – Su mama…
Baigusi vidurinę, Jūratė įstojo į Balio Dvariono muzikos mokyklą, paskui – į konservatoriją, o Monika tęsė mokslus Vilniaus valstybiniame universitete, paskui išvažiavo į Ameriką studijuoti anglų kalbos. Bestudijuodama ištekėjo už amerikiečio, vardu Deividas arba Deivis ir pamečiui nuo jo pagimdė dvi mergikes.
Monika neužmiršo Jūratės – Jūratė neužmiršo Monikos. Jiedvi susirašinėjo laiškais. Monika pakvietė Jūratę svečiuosna į Ameriką, ir ji ten prabuvo ar tris mėnesius. Kai Monika su savo Deiviu atvažiuoja į Vilnių, dažniausiai apsistoja pas Jūratę, kuri turi erų butą ir jame gyvena viena.
Ir dabar Monika svečiuojasi pas Jūratę, todėl ir klausiu, kaip ji jaučiasi vasario speigų sukaustytoje Lietuvoje.
– Geria kavą ir kai ką prie kavos, – šypteli Jūratė.
Jūratė irgi norėtų būti jų kompanijoje, bet aš sergu, ir ji vos ne kasdien šalia manęs Santariškių ligoninėje . Na, išsigydys Genutė slogą, ir Jūratė galės būti kartu su Monika – pasiguodžiu.
Monika turi potraukį tapybai. Jūratė užleido jai vieną kambarį, ten ji prisinešė dažų ir kitokių tapybai reikalingų medžiagų. Jai čia niekas netrukdo dirbti pamėgtą darbą.
Tame kambaryje stovi juodas pianinas. Dažnai prisėda prie jo atėjusi į svečius Monikos mama – Giedrė Kaukaitė. Kartais tyliai niūniuoja kokią melodiją, kartais užtraukia dainą visu balsu.
Guliu lovoje paslikas ir tarsi matau – kambaryje užgesinta šviesa, ant pianino spragsi žvakė, Giedrė su Monika neskubėdamos gurkšnoja kavutę, sakytum, medituoja, akis įdūrusios į šokinėjantį liepsnos liežuvėlį, Giedrė nuleidžia rankas ant klavišų.
Matau šitokį vaizdelį todėl, kad ne kartą tai esu  matęs.
O dabar guliu it gyvas rąstas ir džiaugiuosi, kad matau Jūratę, kad matau Giedrę, kad matau tamsą už lango ir bežvaigždį Vilniaus dangų virš mūsų. Ko daugiau man reikia tokiam išmėsinėtam – man gera matyti savo žmones ir savo dangų…
O galėjau juk ir nematyti.
Stop!
Negalvok apie tai, nereikia aitrinti operuotos širdies ir jausmų – reikia gyventi! O gyventi – reiškia turėti daugiau teigiamų emocijų, nes jos kartais gydo geriau, nei vaistai.
Šitaip man sako gydytojai.
Jūratė sėdi prie lango ir žvelgia į nakties tamsą. Taip, žiūrėdamas į ją, aš ir užsnūstu, bet ir užsnūdęs gyvenu, nes esu gyvas.
Net sapnuose.
Nubundu rytą, o Jūratė vis dar prie to paties lango. Žiūri į aušrą. Gal net bluosto nesudėjusi – saugo mane nuo mirties, kuri netikėtai gali įsliuogti į palatą?
Taip ir bėga ligoninės palatoje mano dienos, mano naktys. Aplanko mane Stasiukas ir pasilieka nakčiai – paprašiusi ją pakeisti Jūratė, nes turinti neatidėliotinų reikalų tarnyboje.
Pagaliau mane išrašo iš ligoninės – aš važiuoju į Valkininkus, į sanatoriją, ten jau gali mane slaugyti ir Genutė, nes sutvarkė savo slogą.
Iš sanatorijos grįžtu į savo namelius Sakalų gatvėje. Aš vėl sakalas? Gal ir taip. Sakyčiau kapitaliai suremontuotas sakalas…
Važiuoju į savo Krikštėnus, iš Krikštėnų – atgal į Vilnių. Taigi aš – gyvas, aš gyvenu. Po poros savaičių vykstu į Druskininkus, kur gydausi beveik mėnesį. Kitų rūpesčių neturiu – tik savo sveikatą, kuri pastebimai taisosi. Sakytum, jau grįžta į senas vėžes.
O saulelė neskubėdama kyla vis aukštyn ir aukštyn, budindama svietą, anot Kristijono Donelaičio. Pavasaris. Mane lanko Jūratė, šnekina, juokauja, o viduvasarį pakviečia į svečius. Juk seniai, labai seniai buvęs jos namučiuose. Neskubėdamas kopiu laiptais į antrą aukštą ir matau – laiptai kitokie, nei buvo. Ir apskritai – visame bute, matau, padarytas rimtas remontas. Išlaidauji, mergele, subaru mintyse Jūratę, litą, kaip ir rublį, reikia taupyti, užrakinus seife, nes yra baisiai slydus – ir kietai suspaustas bemat pasprunka iš rankų.
– Kada spėjai? – klausiu.
Jūratė patyli, lūpas sučiaupusi, ėjo, o paskui ima papasakoti tai, kas, pasirodo, įvyko jos bute tą juodą naktį, kai ji budėjo prie manęs, ką tik pervežto iš reanimacinio skyriaus į vienvietę palatą, o jai paskambino Genutė, ir ji išbėgo trims valandoms, o aš likau vienas gulėti valdiškoje lovoje su valdišku šaukštu rankoje.
O atsitiko štai kas.
Pas Moniką atėjo jos mama, jiedvi abidvi sėdėjo prie žvakės ir gurkšnojo kavutę, o prie kavutės, žinoma, ir vieną kitą stikliukėlį konjako, Giedrė paskambino pianinu, panūniavo vieną kitą jos laikų melodiją, klausėsi muzikos, sakytum, meditavo, kaip dabar sakoma, ir nė viena net nenujautė, kad, išeidamos iš Monikos kambario, užkliuvo degančią žvakę, o ši, atsigulusi ant grindų, neužgeso – degė toliau ir degdama nusigavo iki tapybai atsineštų dažų, ir jie suliepsnojo, ir netrukus kambaryje pradėjo siausti ugnis.
Pro langus besiveržiančius dūmus, laimei, pamatė pro šalį ėjęs geras mano seno bičiulio Tamošaičio žentas. Čia dabar kas, sustojo, pro langus veržiasi dūmai, o namuose mirtina tyla, ir puolė į vidų. Persigandusios Giedrė su Monika šoko į kojas, atplėšė jau traškančias duris, ir ugnis, pagavusi šviežio oro, puolė moteris, net apdegino Monikai plaukus.
               Iškvietė gaisrinę. Ji atvyko labai greitai, vyrai, atjungę elektrą ir dujas, puolė gesinti ugnį. Jūratė, gavusi žinią, paskambino savo bičiulei Ingai Kriščiūnienei – girdi, degam, Inga su savo Jonu tučtuojau atbėgo gelbėti draugės. Jūratė visai pasimetusi – pasirodo, ji pianine laikė pinigus, pasakyčiau, krūvą  pinigų, kuriuos buvau padovanojęs, gautus už City Park, pinigai dabar ten, pianine,  o ten – ugnis, viskas dega, sudegs ir pinigėliai. Puola į vidų, bet gaisrininkai pastoja kelią – kur, mergele, lendi, ar nematai, kad ugnis….
Laimei, tuo metu atsiranda Valerka –  policininkas (Genutės sūnus – aut.). Sužinojęs, koks reikalas, praleidžia į kambarį Ingą – ji atplėšia pianino dangtį ir apgraibomis suranda pinigus.
Į gaisrą atbėga Vilija ir daugiau kaimynų, bet ką jie gali padaryti – ugnis yra ugnis, ji naikina viską, kas jos kelyje pasimaišo. 
Kambaryje, kuriame meditavo Monika su Giedre, ugnis sudegino visus Jūratės rūbelius sieninėje spintoje. Bet šito jai neužteko – puolė į kitus kambarius, kibo į laiptus. Ką ir sakyti – vaizdas šiurpulingas. Iš jaukaus buto liko pasmirdusi landynė.
O Jūratė skuba pas mane, ir mudu ramiai sau ūturiuojame apie medituojančią Moniką su Giedre…
Apie gaisrą žinojo nemažas ratas man artimų žmonių, bet nė vienas man apie jį neužsiminė. Gaisru susidomėjo televizija. Juk įvykis – sudegė dvarininko Algirdo Šemetos dukters ir Finansų ministro sesers butas. Paskambino Jūratei – girdi, kokie nuostoliai ir taip toliau, o Jūratė jiems į tai:
– Kokie nuostoliai, Dievuliau brangus, apie kokius nuostolius galime kalbėti, kai mano tėvas guli Santariškėse po širdies šuntavimo, kas bus, kai per televizorių pamatys gaisrą mano bute, tad jokių komentarų, jokių informacijų.
– Bet, ponia, šitoks įvykis…
– O kaip jūs pasielgtumėte, jei jūsų tėvelis gulėtų ligoninėje po sunkios operacijos, o jūsų butas imtų ir sudegtų?
Tas argumentas padėjo – jokia žinutė apie gaisrą televizijos laidoje nepasirodė, ir aš apie jį sužinau, visai pasveikęs, kai visi gaisro padariniai, kaip sakytų gaisrininkai, jau likviduoti.
Sėdime tame bute ir gurkšnojame kavutę. Visi gyvi ir sveiki. Kalbamės apie gaisrą kaip apie susapnuotą košmarą. Ir apie mano sudėtingas operacijas – panašiai. Viskas jau praėję. Viskas, kaip sakoma, jau pradeda apželti žole.  
O kaip Monikutė su Giedre po šito baisaus gaisro?      
Jos abi, pasirodo, nesvietiškai išsigandusios dėl įvykusios nelaimės. Juk kažkuri jų, eidama iš kambario, užkliuvo degančią žvakę, ir ji sukėlė šitą baisų gaisrą, sunaikinusį beveik visą Jūratės užgyventą turtelį.
Kaltę prisiėmusi Giedrė – jei ji nebūtų užėjusi, tai joks gaisras nebūtų atsiradęs. Taigi, ji kaltininkė, ir ji turinti atlyginti pridarytus nuostolius.
O ji jau pensininkė, bet kiekvieną mėnesį, pasirodo, iš savo varganos pensijos siunčianti Jūratei po penkiasdešimt litų gaisro pridarytiems nuostoliams padengti. Ir taip siuntinės iki paskutinės gyvenimo dienos – mūsų estradinės dainos primadona?
Šito tai jau ne!
Juk jos, tos man artimos moterys, nenorėjo šito gaisro sukelti – taip lėmė Likimas. Kaip man Likimas lėmė gulti ant operacinio stalo. Kaip man Likimas lėmė sutikti gerus žmones, kurie padėjo man išsikapstyti iš tos nelaimės, kuri įsiveržė į mano gyvenimą. Nuo Likimo juk niekur nepabėgsi, kad ir greičiausias kojas turėtum. Kas tau Likimo lemta, tą turi pereiti – už tave niekas kitas nepereis, nes tavo gyvenimas yra vienas, ir jis yra skirtas tik tau vienam. Su kažkuo, kad ir labai artimu, juo nepasidalinsi – it bandute…
Ačiū Dievui, kad viskas baigėsi šitaip – be aukų. Svarbiausia yra gyvenimas, o visa kita yra visa kita…
Patariu Jūratei nesikapeikinėti.
Taip ir įvyko.
Ir mūsų visų gyvenimas tęsiasi toliau.
Jis nepabėgo nuo mūsų.
Ir ačiū Dievui…
   

Facebook komentarai
Back To Top