skip to Main Content
Bendrovės „Raseinių statyba“ jubiliejų švęs visas miestas

Praėjusį šeštadienį, rugpjūčio 22 dieną, penkiasdešimties metų jubiliejų švenčianti bendrovė „Raseinių statyba“ miestui dovanojo šventę. Kalbama, kad per penkiasdešimt metų kone pusė raseiniškių yra dirbę šioje bendrovėje, o ji pastačiusi bene pusę Raseinių.

„Esame neatsiejamai susiję. Kaip negali išnykti Raseiniai, Maironio apdainuota Dubysa, taip ir mes čia norėtume gyvuoti dar daugelį metų“, – pabrėžia bendrovės generalinis direktorius Saulius Bekampis. 

Kilnojama mechanizuota kolona Nr.12 (Raseinių KMK) – taip 1965 metais, kai buvo įkurta, vadinosi ši įmonė ir Raseiniuose statė viską: mokyklas, kiaulių kompleksus, daugiabučius, visuomeninius pastatus.

Tuo metu mieste veikė dar viena statybos įmonė – tarpkolūkinė statybos organizacija, tačiau po privatizavimo jos nebeliko – žmonės kalba, kad per daug gerus poilsio namus Palangoje turėjusi. Tuo tarpu „Raseinių statyba“ išliko ir, pasak daugiau nei 40 metų įmonėje dirbančio Algirdo Gaurilčiko, didžiausias nuopelnas čia tenka buvusiam ilgamečiam bendrovės vadovui Albinui Daugelai. 

„Jis sugebėjo išlaikyti įmonės branduolį. Buvo laikas, kai dvejus metus visi dirbome tik už minimalų atlyginimą. Bet niekas neprieštaravo, neišėjo, nes norėjo, kad įmonė išgyventų“, – prisimena įmonės komercijos direktorius A. Gaurilčikas. 

Objektai – visoje Lietuvoje

Šiandien Lietuvos viduryje įsikūrusi bendrovė darbuojasi visoje šalyje: Telšiuose, Plungėje, Akmenėje, Papilėje, Tauragėje, Jurbarke, Kazlų Rūdoje, Veisėjuose, Meteliuose, Pabradėje, Grigiškėse, Kėdainiuose, Dotnuvoje, Panevėžyje.

Jubiliejų pasitinkantys statybininkai ką tik užbaigė keletą svarbių objektų, kurių statyba, anot įmonės vadovo S. Bekampio, jiems buvo tikras iššūkis. Įmonė baigė statyti ir įrengti naują bendrovės „Grigiškės“ gamybos cechą, taip pat laboratoriją medicinines kvėpavimo sistemas gaminančiai bendrovei „Intersurgical“ Pabradėje. 

Pernai įmonė pastatė tris išskirtinės architektūros apžvalgos bokštus Metelių, Veisėjų ir Ventos regioniniuose parkuose, antram gyvenimui prikėlė Bebirvų dvarą Jurbarko rajone. Šiuo metu stato baseiną Radviliškyje ir renovuoja tris daugiabučius – vieną Raseiniuose ir du Jurbarke. 

„Objektai įvairūs ir visi skirtingi, kiekvienas jų – tarsi laiptelis aukštyn. Sudėtingesni, unikalesni savo statybų technologijomis, reikalaujantys inžinierinio proto ir žinių, geros vadybos. Šiandien jau neužtenka mokėti tik plytą prie plytos dėti. Nenorime eiti paprasčiausiu keliu, renkamės sudėtingesnį, nes negyvename tik šia diena.“, – sako S. Bekampis, prie įmonės vairo stojęs per patį ekonominės krizės įkarštį 2009 metais, kai įmonės laivelį ji jau buvo smarkiai įsiūbavusi. 

Pasiryžo skausmingoms reformoms

Tuomet įmonės akcininkai nusprendė bendrovę patikėti ne vienerių metų (kitąmet bus 20) vadovavimo patirtį turinčiam inžinieriui statybininkui iš Vilniaus.

„Grėsė žemaičių atsiskyrimas, todėl važiavau gelbėti Lietuvos“, – dabar prisimindamas savo darbų pradžią Raseiniuose juokauja S. Bekampis. Tačiau tuomet krizės įkarštyje juokinga tikrai nebuvo. Bankroto giltinė statybų sektoriuje išsijuosusi švaistėsi dalgiu.

Bendrovės apyvarta buvo sumažėjusi per pusę, objektų nebuvo, atsiskaitymai strigo, bankai nefinansavo, skolos augo. Suvaldyti tokią situaciją nebuvo paprasta.

Tuomet įmonė dar turėjo gremėzdišką, iš kilnojamos mechanizuotos kolonos laikų paveldėtą struktūrą, kurią sudarė gavyba, gamyba ir statyba. Įmonė viską gamino ir statė pati. Jai priklausė karjeras, lentpjūvės, kurios gamino medieną ir stalių dirbinius, taip pat buvo gaminamas ir gelžbetonis. Tačiau krizės metu visa ši pagalbinė gamyba tapo nuostolinga. Atsirado gamintojai, investavę į naujas modernias technologijas, ir su jais konkuruoti, turint atsilikusį ūkį, galimybių nebuvo.

Buvo aišku, kad visose srityse geriausias nebūsi, todėl nuspręsta atsisakyti šalutinių veiklų ir susikoncentruoti į tai, kur įmonė buvo stipriausia – statybų verslą. Todėl dalį darbuotojų teko atleisti, dalis išėjo į pensiją, kiti išvažiavo į užsienį. Iš 200 darbuotojų įmonėje liko darbuotis 120. Tačiau nuo emigracijos bendrovė nukentėjo ne taip smarkiai, nes, anot S. Bekampio, provincijoje žmonės sėslesni nei didmiesčiuose, prisirišę prie namų, žemės, tėvų ir vaikų. Antra vertus, dėl to kyla problemų, norint dirbti užsienyje. Bendrovė buvo sulaukusi ne vieno pasiūlymo padirbėti Kaliningrade, Baltarusijoje, bet raseiniškių šie toliai nežavi. „Tegu važiuoja vilniečiai, kauniečiai, klaipėdiečiai. Kai jie išvažiuos, mums daugiau vietos liks Lietuvoje“, – mąsto žemaičiai ir į svetimas žemes ilgesnio pinigo ieškoti neskuba. 

Gyvenimas tarp Vilniaus ir Raseinių 

S. Bekampis sako, kad nėra iš tų žmonių, kurie dėl krizės metu kilusių problemų kaltina bankininkus, nes pirmiausia pykti reikia ant savęs. „Manau, kad ne vienu atveju buvo paprasčiausio nesusikalbėjimo. Mes taip pat turėjome paskolų, tačiau kalbėjomės, tarėmės ir susitarėme – gavome mokestinių „atostogų“, mokėjome tik palūkanas ir galėjome lengviau kvėpuoti. Tiesiog reikia kalbėtis“, – pataria bendrovės „Raseinių statyba“ vadovas. 

Jis skaičiuoja, kad prireikė net penkerių metų bendrovei atsitiesti po krizės – tik pernai raseiniškiai pasijuto stabiliau. Išmoko ir krizės pamokas, kad būtina pasirūpinti finansine „pagalve“ juodai dienai, nes nežinia, kada kokia krizė gali vėl užgriūti. Dabar tapo atsargesni ir prieš investuodami, devynis kartus pamatuoja ir tik tuomet priima sprendimą. Tačiau, antra vertus, pastebi, kad tas atsargumas tampa trūkumu ir net ima trukdyti didesnei plėtrai.

„Yra vadovai, galintys valdyti krizes, ir vadovai, labiau tinkantys vykdyti agresyvią plėtrą. Aš, panašu, atstovauju pirmiesiems“, – užsimena S. Bekampis, jau šešerius metus gyvenantis tarp Vilniaus ir Raseinių, ir per mėnesį lankydamas objektus nuvažiuojantis 5-7 tūkst. kilometrų. 

Tačiau sako, kas turi ambicijų ir nori, kad įmonė turėtų stiprią struktūrą ir būtų nepriklausoma nuo vadovų ar jų sugebėjimų vadovauti. S. Bekampio teigimu, vadovas turėtų būti tik laivo vairininkas, kuris neleistų užplaukti ant ledkalnio.

Jis neslepia, kad buvo tikrai nemaža avantiūra ryžtis eiti vadovauti įmonei, kuri, lėkdama statybų greitkeliu, staiga greitį sumažino per pusę. Tokiu atveju dažnai lekiama į griovį ir nemaža dalis statybos įmonių ten atsidūrė. „Mes atsilaikėme ir tai yra viso kolektyvo nuopelnas. Padėjo susiklausymas, partnerių, tiekėjų parama, nes jie mumis patikėjo“, – sako S. Bekampis.

Patys rengia sau specialistus

Kaip ir daugumai šalies statybos bendrovių „Raseinių statybai“ trūksta kvalifikuotų darbuotojų. Įgyvendindama didelius projektus bendrovė samdo subrangovus, tačiau savo įmonės branduolį puoselėja ir saugo. Daug investuojama į darbuotojų kvalifikacijos kėlimą, tobulinimą, mokymus. Darbuotojai apginkluoti modernia įranga, dirba ir skaitmeninės statybos metodu.

Stengiamasi, kad jaunimas perimtų patirtį iš įmonės senbuvių, todėl įmonėje ugdomos pameistrystės tradicijos – patyrę specialistai apmoko iš darbo biržos atėjusį jaunimą ir tarp jų atsiranda tikrai gabių žmonių. Be to, stengiamasi, kad įmonės darbuotojai uždirbtų šiek tiek daugiau, nei aplinkinėse bendrovėse (archyvinė bendrovės nuotrauka).

„Esam iš provincijos, bet paknopstom bėgam paskui naujoves ir pažangą, nes kito kelio nėra, jei nori išlikti ir būti ant bangos. Jaučiame, kaip visą laiką tarsi volas iš paskos vejasi konkurentai, didėja reikalavimai, sparčiai keičiasi ir tobulėja technologijos. Būtina nuolat mokytis ir tobulėti, nes jei sustosi, tas volas pervažiuos ir liks tik įspaudas asfalte“ , – apie nuolatinę būtinybę eiti į priekį vaizdingai kalba bendrovės vadovas.

Kalbėdamas apie provincijos įmonės specifiką S. Bekampis pastebi, kad bendrovės darbuotojai pasižymi universalumu, nėra siauros specializacijos. Tai privalumas ir trūkumas viename, nes jie vienu metu moka daryti keletą darbų ir juos atlikti kokybiškai, tačiau ne taip greitai, kaip siauros specializacijos profesionalai.

„Esame žemaičiai, užsispyrę, jei imamės ką daryti, tai ir padarome. Be to, esame pačios taikiausios profesijos žmonės, kuri Lietuvoje, sakyčiau, nepelnytai nuvertinta, neprestižinė. Tačiau paminklų mums nereikia, mes juos patys pasistatome dirbdami“, – savo profesija ir įmone, kuriai vadovauja, didžiuojasi S. Bekampis.  

Aušra POCIENĖ, www.statybunaujienos.lt

Pranešimą paskelbė: Vilma Bartkutė, VšĮ „Propagandos ministerija“

Facebook komentarai
Back To Top
});}(jQuery));