skip to Main Content

Laisvas laikraštis, 2013 m. gruodžio 14 d.

Bandymą nužudyti LL redaktorių Generalinė prokuratūra priskiria nesvarbiems nusikaltimams

 

Aurimas Drižius

Po bandymo mane nužudyti gegužės 27 d., inscenizuojant autoįvykį, kreipiausi į Generalinę prokuratūrą, kad šis nusikaltimas būtų perkvalifikuotas į bandymą nužudyti, ir perduotas tirti Generalinei prokuratūrai. Savo skunde nurodžiau visas aplinkybes, kurios, mano manymu, byloja apie tai, kad tai nebuvo banali avarija, o kruopščiai suplanuotas nusikaltimas, siekiant mane nužudyti. 

 

Žinoma, kad atrodau kaip susireikšminęs paranojikas, ir net kai kitą dieną po avarijos tas mane greitkelyje „nutrėškęs“ sunkvežimio vairuotojas atėjo į ligoninę manęs atsiprašyti, ir pasiūlė, kad gal man reikia kokių „vaisių ar vitaminų“, buvau linkęs jam atleisti ir avariją nurašyti atsitiktinumui. Tačiau kai išėjęs ir ligoninės pamačiau, kas liko iš mano „Renault Twingo“,  o dar po pusės metų gavau Vilniaus rajono kelių policijos surinktą šios avarijos bylą, man abejonių nebeliko – tai buvo sąmoningas ir apgalvotas bandymas nužudyti, ir paskui, po avarijos, kaltę suversti man. 

Tokius mano įtarimus patvirtino tiek policijos, tiek prokuratūros veiksmai – jie net neapklausė ir net nebandė surasti vienintelio avarijos liudininko, kuris važiavo paskui mane nubloškusią „fūrą“ ir po avarijos paskambino pagalbos tarnyboms. 

Mane konsultavę tiek advokatai, tiek buvę kelių policininkai sutinka – „fūra“ mane pasivijo greitkelyje, jos vairuotojas iš antros juostos staiga pasuko vairą, taikydamasis į mano  automobilio šoną. Pagal visus fizikos dėsnius bet kokio objekto, trenkto į užpakalinę šono dalį, priekis pasisuka į priešingą pusę. Toks ir buvo sumanymas  – „fūra“ pasivijusi trenkiasi į mano šoninę užpakalinę dalį, „Twingo“ priekis nuo smūgio staiga sukasi į kairę, ir „fūra“ jį pervažiuoja kaip kokią degtukų dėžutę. 

Tam, kad tai atrodytų kaip įprastas autoįvykis, dėl kurio likčiau kaltas aš pats, „fūristas“ į mane trenkėsi prie išvažiavimo į mažos stovėjimo aikštelės – kad atrodytų, kad aš išvažinėjau, ir nepraleidau pagrindiniu keliu važiuojančios „fūros“. Tačiau čia nutiko nenumatytas įvykis – „fūristas“ blogai paskaičiavo atstumą, ir „fūra“ mane nutrenkė ne už išvažiavimo iš šalutinio kelio, bet likus maždaug 10 metrų iki to išvažiavimo.

Kaip pasakytų buvęs generalinis prokuroras A.Paulauskas, čia ne šachmatų lenta, kad viską tiksliai sudėliotum. Be to, „fūristui“ taip pat teko sunkus uždavinys – pavyti pirma juosta apie 80 km. per valandą greičiu važiuojančią „Twingo“ ir ją nuskinti prie išvažiavimo arba už jo. Tiksliai pataikyti nepavyko, lengvasis automobilis buvo nublokštas iš pirmos juostos ir nulėkė apie 60 metrų į mišką, tačiau net pagal policijos nupieštą įvykio vietą aišku, kad „fūra“ trenkėsi į „Twingo“, likus apie 10 metrų iki išvažiavimo iš šalutinio kelio. 

Jeigu „fūra“ būtų mane nutrenkusi kelioms sekundėms vėliau, ir tiksliau, „Twingo“ būtų tiesiog palindęs po priekiniais „fūros“ ratais, ir suknežinta kaip degtukų dėžutė. Iš paskos važiavęs liudininkas būtų paliudijęs, kad „Twingo“ nepraleido pagrindiniu keliu važiavusios „fūros“, ir buvo jos sutraiškyta – aš pats kaltas. 

Kreipiausi į generalinį prokurorą, kad būtų perkvalifikuoti kaltinimai:

 

Generaliniam prokurorui

2013 m. lapkričio 29 d.

 

Skundas dėl ikiteisminio tyrimo 

nr. 57-1-00924-13

 

Vilniaus rajono policijos komisariato VPK kelių policijos poskyris mane informavo, kad baigiamas ikiteisminis tyrimas dėl autoįvykio, kurio metu aš buvau sunkiai sužalotas. Šioje avarijoje dar gegužės 27 d. man vairuojamą automobilį „Renault Twingo“ Ukmergės greitkelyje taranavo krovininis sunkvežimis, ko pasėkoje „Twingo“ buvo nusviestas į griovį, ir visiškai sumaitotas, o man padarytas sunkus kūno sužalojimas – kaukolės ir šonkaulių lūžiai.

Praėjus pusei metų, Vilniaus rajono prokuratūra baigė šios avarijos turimą, ir avarijos kaltininku įvardino krovininio sunkvežimio vairuotoją Martyną Levulį.

Tačiau susipažinus su ikiteisminio tyrimo medžiaga, į akis krito kai kurie policijos ir prokuratūros veiksmai. Pvz., byloje yra šią avariją tyrusios tyrėjos Rasos Lauraitienės pranešimas apie tai, kad minėtą avariją yra matęs neįvardijamas liudininkas, kuris nepanorėjo būti apklaustas.

Šiame pranešime rašoma: „Vilniaus apsk. VPK Vilniaus r. PK VPS KPP pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 57-1 – 00927-13, pagal požymius nusikaltimo numatyto LR BK 281 str. l d., dėl kelių eismo įvykio, kurio metu sutrikdyta kito asmens sveikata.

2013-05-28 d. mobilaus ryšio telefonu buvo susisiekta su asmeniu, pranešusiu apie įvykį pagalbos telefonu 112, kuris kategoriškai atsisakė atvažiuoti duoti oficialius parodymus, dėl laiko stokos, motyvuodamas tuo, kad yra verslininkas ir neturi laiko važinėti duoti parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir teisminio nagrinėjimo metu teisme. Atsisakė pranešti savo asmens duomenis.

Pranešėjas paaiškino, kad 2013-05-27 apie 16 val. važiavo keliu Vilnius-Panevėžys link Vilniaus. Važiavo antra juosta. Priekyje jo, pirma juosta, važiavo sunkvežimis. Jis nematė prieš sunkvežimį važiuojančio jokio automobilio. Važiavo atsilikęs už sunkvežimio apie 0,5 km atstumu. Sunkvežimis važiavo tolygiai, ir jo manymu greičio neviršijo. 

Taip pat, jis matė, kaip dešinėje kelio pusėje greitėjimo juostoje stovėjo lengvasis automobilis, o šalia jo, ant žalios vejos, prie automobilio stovėjo žmogus. Sunkvežimiui prasilenkiant su lengvuoju automobiliu, kuris stovėjo dešinėje pusėje, sunkvežimis jį kliudė ir nubloškė į dešinėje kelio pusėje esantį griovį. Pranešėjas sustojo ir paskambino pagalbos telefonu 112. 

Už jo dar buvo sustojęs „Opel“ markės automobilis, kurio vairuotojas irgi kažkam skambino, bei nufotografavo nublokštą automobilį, bei kartu priėjo esantį žmogų , kuris galėtų paliudyti apie įvykį, kadangi prieš nubloškiant lengvąjį automobilį, stovėjo šalia jo ant žalios vejos.

Ar lengvasis automobilis, kuris buvo nublokštas į griovį, prieš jį kliudant sunkvežimiui, stovėjo, ar buvo pajudėjęs iš vietos, jis gerai nematė.

Vyresnioji tyrėja Rasa Lauraitienė“

Tokia tyrėjos ir tyrimą kuruojančio Vilniaus rajono apylinkės prokuroro Kubiliaus pozicija – kad vienintelio avariją mačiusio liudininko nereikia surasti ir apklausti, nes jis yra verslininkas ir nenori būti apklaustas – stebina, nes BPK numato pareigą apklausti visus nusikaltimą mačiusius liudininkus, ir numato atsakomybę už vengimą liudyti.

Aš ikiteisminio tyrime metu parodžiau, kad važiavau pirma juosta apie 80 km. per valandą greičiu, niekur sustojęs nebuvau, ir su niekuo nekalbėjau, kai mane antra eismo juosta pasivijęs sunkvežimio vairuotojas pasuko vairą ir trenkėsi į „Twingo“ šoną, taip nublokšdamas jį į griovį. Susidūrimo metu nuo smūgio į galvą praradau sąmonę, ir atsigavau tik kai gelbėtojai supjaustė „Twingo“ ir traukė mane iš automobilio nuolaužų.

Labai keista, kad atsirado liudininkas, kuris neva matė, kad mano automobilis stovėjo greitkelyje, kai „fūra“ į jį atsitrenkė, nes aš pats gerai žinau, kad susidūrimo metu važiavau apie 80 km. greičiu ir tikrai su niekuo nekalbėjau.

Esu įsitikinęs, kad tai sąmoningas bandymas mane nužudyti.  Manau, kad minėtas liudininkas atsirado todėl, kad nusikaltimo organizatoriams reikėjo pasirūpinti, kad atrodytų, kad aš pats kaltas dėl avarijos ir. Todėl buvo pasirūpinta melagingu liudininku, kuris paliudytų, kad aš pats išlindau į greitkelį prieš sunkvežimį ir dėl susidūrimo pats kaltas. Tokiu atveju ir „fūros“ vairuotojas liktų nekaltas, nes dėl susidūrimo aš būčiau likęs kaltas – po susidūrimo mažiausiame miesto automobilyje „Tvingo“ su visu greičiu važiuojančia „fūra“ išlikti gyvam man nebuvo jokių galimybių.

Tačiau likau gyvas, ir ekspertizė nustatė, kad aš galėjau lėtai važiuoti. Tai netiesa, nes aš gerai prisimenu, kad važiavau apie 70-80 km. per valandą greičiu. Policija ir prokuratūra nesugebėjo surasti minėto anoniminio liudininko daugiau nei šešis mėnesius, tačiau man užteko penkių minučių, kad sužinoti šio liudininko pavardę – tai Eugenijus Staneika, UAB „Elega“ direktorius.

Įvedus jo telefono numerį į google.com, atsirado ir telefono savininkas. Operacijai, kurios Lietuvos policija negalėjo ar nenorėjo sužinoti daugiau nei pusę metų, man prireikė penkių minučių. 

Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto Vytauto Šakėno išvadose rašoma, kad M.Levulio sunkvežimis „priekinės dalies dešine puse trenkė į ant nukreipimo salelės stovėjusio, arba labai lėtai judėjusio A.Drižiaus automobilio „Renault Twingo“ galinės dalies kairį kraštą ir nubloškė jį nuo kelio“.

Kitaip sakant, specialistas V.Šakėnas mano, kad mano mašina stovėjo arba lėtai judėjo ant greitkelio „nukreipimo salelės“, liudininkas anonimas aiškina, kad aš stovėjau greitkelio viduryje ir su kažkuo plepėjau per atvirą langą, nors aš puikiai žinau, kad aš važiavau pirma eismo juosta ir „fūra“, mane pasivijusi, sąmoningai trenkėsi  į mano automobilio šoną. Visi trys parodymai skiriasi, tačiau prokuratūrai viskas aišku, ir ji siunčiau bylą į teismą.

Kodėl prokuratūra nepabandė surasti to liudininko ir įspėti jį apie atsakomybę dėl melagingų parodymų?

Aš paskambinau minėtam Eugenijui Staneikai ir įrašiau mūsų telefono pokalbį. Pateikiu jo išklotinę:

Sveiki, čia toks Aurimas Drižius, vairuotojas, kurio avariją jūs matėte Ukmergės plente dar gegužės 27 d. Kiek žinau, iš jūsų numerio buvo skambinta į Bendrąjį pagalbos tel. numerį.

– Aha, nu ir ką?

Jūs skambinote į BPC ir pranešėte apie tą įvykį, taip pat nurodėte jo aplinkybes?

– Jo, iš kur jūs mano numerį gavote?

Bylos medžiagoje yra jūsų telefono numeris.

– Aaaa, supratau, nu ir ką?

Norėjau paklausti, ką jūs matėte, nes man tai labai įdomu?

– Mačiau, kaip važiavo mašina, tačiau iš esmės jūsų tai neturėtų tenkinti, kadangi aš nesu davęs jokių oficialių parodymų, nei nieko. Tiesiog gelbėjau žmogui gyvybę, ir tiek. Ir kadangi telefonu bendraujame, nežinau, ar jūs čia žmogus, ar tyrėjas, ar žurnalistas? Ir man nėra jokio tikslo. Ir dar tada, kai man skambino tyrėja, aš esu jai pasakęs, kad jokių oficialių parodymų jai neduosiu. 

Oficialiai atvykti, kažką pasakoti, aš nenoriu, nes esu  nusivylęs teismų sistema, tris metus į teismui vaikščiojau ir paskui man špygą parodė. Todėl ir tyrėjai, ir visiems pasakiau, kad paskambinau iš pilietinės pareigos, kad išgelbėti žmogui gyvybę, o ne dėl to, kad paskui man reikėtų keturis metus vaikščioti po teismus, ir pasakoti, kaip aš ką mačiau. Tokia mano pozicija.

Tai vis dėlto, ką jūs matėte, nes jūs sakote, kad aš stovėjau, nors aš puikiai žinau, kad susidūrimo metu aš važiavau pirma juosta?

– Nežinau, iš kurio jūs automobilio, iš krovininio ar lengvoje.

Iš lengvojo.

– Lengvojo automobilio kas važiavo, tai aš mačiau tokią situaciją, kad stovėjo šalikelėje žmogus, su žmogumi atsidaręs vairuotojas langą per langą kalbėjo, ir važiavo „fūra“, aš važiavau paskui „fūrą“  atsilikęs kokį pusę kilometro. Pačio susidūrimo momento aš nemačiau, kadangi važiavau antra juosta, o jie važiavo pirma. Tai tą ir tyrėjai pasakiau. Pačio susidūrimo – ar jūs išvažiavote, ar jus nubloškė, ar kaip sakyti, jūs stovėtoje, kai „fūra“ į jus atsitrenkė, aš nemačiau, kadangi man užstojo mašina. 

Aš važiavau antra juosta, „fūra“ pirma, o jūs pakraštyje, tai kaip aš galėjau matyti? Sakiau, kad stovėjo žmogus, su kuriuo šnekėjo, o susidūrimo momentą man užstojo. Taigi paskui tas žmogus, su kuriuo jūs šnekėjote, atbėgo jūsų gelbėti, ar jūs neprisimenate?

Jūs legendas pasakojate, nes aš susidūrimo metu važiavau pirma juosta apie 80 km. greičiu, ir tikrai su niekuo nekalbėjau. Man labai įdomu, kodėl jūs taip akivaizdžiai meluojate?

– Nei aš meluoju… yra dar vienas liudininkas, kuris net yra užfiksavęs, padaręs nuotraukas, kaip jūs mašinoje kruvinas gulite – aš tyrėjai viską pasakojau, susiraskite tą žmogų, kusi „Opeliu“ važiavo, jums nuotraukas parodys, jis nuotraukas parodys, nes yra nufotografuotas tas žmogus, tai ką jūs čia man…Jūs man meluojate, ar kaip? Ar jūs atsimenate, kaip kruvina galva gulėjote, ir viskas įvyko? Aš niekam jokių įrodymų nepateikęs, jūs dabar mane kažkuo kaltinate? Jūs džiaukitės, kad aš jums gyvybę išgelbėjau.

O jūs gal galite prisistatyti?

– Nenoriu. Viso gero.

 

Tokios liudininko Eugenijaus Staneiko nurodytos avarijos aplinkybės kelia dar daugiau klausimų – iš kur įvykio vietoje atsirado kažkoks fotografas, kuris fotografavo mane gulintį automobilyje be sąmonės – minėtoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra net užuominų į tokius dalykus. 

Aš išdėstysiu savo įvykių versiją – nusikaltimo organizatoriai iš anksto pasirūpino melagingais liudininkais, kurie turėjo paliudyti, kad aš pats kaltas dėl avarijos. 

Nes iš E.Staneikos pasakojimo akivaizdu, kad iš karto po avarijos įvykio vietoje atsirado du liudininkai, kurių vienas neva matė, kad A.Drižius stovėjo ir su kažkuo plepėjo greitkelyje, atsidaręs langą, o kitas liudininkas, su kuriuo neva A.Drižius ir plepėjo, vėliau po avarijos fotografavo kruviną A.Drižiaus kūną, tačiau prokuratūros tyrime apie šiuos du liudininkus nėra jokių duomenų, išskyrus tai, kad vienas jų nenorėjo būti apklaustas, todėl ir neapklaustas. 

Visos šios aplinkybės, mano nuomone, byloja apie tai, kad šiai avarijai buvo specialiai pasirengta.

Įvertinus minėtas aplinkybes, prašau nedelsiant perkvalifikuoti šį nusikaltimą į pasikėsinimą nužudyti, nes krovininio sunkvežimio vairuotojas veikė tiesiogine tyčia – pasivijo mano automobilį greitkelyje, ir staiga pasuko vairą į dešinę, taip nublokšdamas mano automobilį į griovį, ir padarydamas man sunkų kūno sužalojimą. Tyčinis sveikatos sutrikdymas, padarytas esant tiesioginei apibrėžtai tyčiai atimti gyvybę, kvalifikuojamas kaip pasikėsinimas nužudyti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnį, 130 ar 131 straipsnius.

Vilniaus rajono prokuratūros atliekamas įvykio tyrimas – „neapklausia liudininkų, nes jie nenori“ – rodo, kad šiam tyrimui yra daroma įtaka ir spaudimas iš nusikaltimą organizavusių asmenų. 

Tokių asmenų nustatytas yra policijos darbas, tačiau akivaizdu, kad Vilniaus rajono kelių policijai trūksta noro ir kvalifikacijos tokiam darbui. Remdamasis išdėstytu, prašau atnaujinti ikiteisminį tyrimą Nr. 57-1-00924-13, ir tyrimą perduoti Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamentui.

 

Pagarbiai

Aurimas Drižius

Konstitucijos per. 23B, Vilnius

Tel. 868738471

Suplanuota avarija

 

„Iš avarijos nuotraukų aiškiai matosi, kad tai buvo suplanuota avarija, – interviu LL sakė klaipėdietis Zenonas Lapinskas, daugiau nei 20 metų dirbęs kelių policijoje, – čia paprastas dalykas – paimkite kad ir degtukų dėžutę arba televizoriaus pultelį ir trinktelkite į jo šoną. Automobilio, kuris stuktelėtas į galinį šoną, priekis automatiškai lenda po atsitrenkusios mašinos ratais. Jie tiesiog ne čia pataikė, neapskaičiavo“.

Žodžiu, man labai pasisekė, kad po smūgio „Twingo“ nulėkė į šoną, o ne palindo po „fūros“ ratais. Taip pat todėl, kad smūgiuota buvo prieš išvažiavimą iš šalutinio kelio, reikėjo kažką sugalvoti, kad atrodytų kaip atsitiktinė avarija – matyt, kad būtent todėl Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto Vytauto Šakėno išvadoje rašoma, kad M.Levulio sunkvežimis „priekinės dalies dešine puse trenkė į ant nukreipimo salelės stovėjusio, arba labai lėtai judėjusio A.Drižiaus automobilio „Renault Twingo“ galinės dalies kairį kraštą ir nubloškė jį nuo kelio“.

V.Šakėnas nežinia kaip nustato, kad aš stovėjau arba lėtai judėjau greitkelyje „ant nukreipimo salelės“, telefonu 112 paskambinęs liudininkas pasako, kad aš stovėjau „greitėjimo juostoje“, ir atsidaręs langą su kažkuo plepėjau, nors aš žinau tiksliai, kad ta akimirką, kai į mane rėžėsi „fūra“, važiavau apie 80 km. greičiu pirmąja greitkelio juosta.

Tai, kad žudikui nepavykus trenktis į mano automobilį po sankryžos su šalutiniu keliu, pakeitė visą planą – todėl prokuratūra net neapklausė to minėto liudininko, nes kaip jis pats pasakė, yra „verslininkas“ ir „neturi laiko visokioms apklausoms“. O „ekspertas“ padarė išvadą, kad aš stovėjau ant „nukreipimo salelės“, nors nuotraukose aiškiai matosi, kad „Twingo“ padangų žymės prasideda pirmoje juostoje. 

Žodžiu, prokuratūra ir policija sąmoningai klastoja visą bylą, ir tai dar kartą parodo, kad šios žmogžudystės užsakovas yra labai įtakingas buvęs teisėsaugininkas.

Tuo labiau, kad bylą tyręs prokuroras Kubilius iš karto atsisakė kelti bet kokias kitas versijas, tik avarijos. Net kai savo skunde Generalinei prokuratūrai išdėsčiau visas aplinkybes, ir paprašiau, kad bylos tyrimą perimtų Generalinės prokuratūros ONTT, gavau Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyr. prokuroro pavaduotojo Žydrūno Radišaukso atsakymą: „A.Drižiui išaiškinu, kad pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymą Generalinė prokuratūra, vykdydama jai pavestas funkcijas, atlieka, organizuoja ir kontroliuoja ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauja itin svarbiose, turinčiose reikšmės vienodam nusikalstamų veikų ikiteisminio tyrimo praktikos formavimui baudžiamosiose bylose“.

Po straipsnio „Laisvame laikraštyje“ apie šią avariją redakcija sulaukė klaipėdiečio Zenono Lapinsko (Volkovo) laiško. Jame rašoma: „2013-05-27 d. LL redaktoriaus A.Drižiaus vairuojamą automobilį „Renault Twingo“ Ukmergės greitkelyje taranavo krovininis sunkvežimis, vairuojamas M. Levulio, ko pasekmėje  „Twingo“ buvo nublokštas į griovį, ir visiškai sumaitotas, o A. Drižiui padarytas sunkus kūno sužalojimas – kaukolės ir šonkaulių lūžiai.   

Mano, kaip buvusio VRM Valstybinės autoinspekcijos inspektoriumi, vyr. apylinkės inspektoriumi, kriminalinės paieškos inspektoriumi, galėjusiu dirbti su visiškai slapta informacija, „plika akimi“ matosi, kad čia norėta ne nublokšti A.Drižiaus vairuojamą „Twingo“ nuo važiuojamosios dalies, o norėta, kad „Twingo“ atsidurtų po „fūros“ ratais ir A.Drižiaus kaukolė ir šonkauliai būtų ne sulaužyti, o sutraiškyti. 

Akivaizdus bandymas nužudyti. Deja, truputį paskubėta. Trinktelėta ne į tą vietą ir per anksti, t.y. truputį  prieš susikertant su šalutiniu keliu. 

Tokiais ir panašiais atvejais yra paruošiami ne tik vykdytojai, bet ir liudytojai, kurie paruošti šį kartą ne visai kvalifikuotai, kaip ir mano atveju. Jie puikiai žino. Levulis yra dirbęs jėgos struktūrose, aukštose pareigosi, gal šis jo giminaitis.  Policijos vyresnioji tyrėja Rasa Lauraitienė, kaip ir kiti kolegos, elgtis kitaip ir negali, bus per 24 val. atleista. 

Prokuroras Betingis yra sakęs, niekuomet prokuratūra nėra dirbusi žmogui, ji dirba valstybei. Tai gryniausia tiesa. Be to čia atkreiptinas dėmesys, nors ir nekvalifikuotai nubraižyta avarijos schema, kokiam reikia būti „žąsinui“, kad stovėtum sankryžoje ir dar kalbėtum su žmogumi. Man A.Drižius į tokį nepanašus.

Tegul policininkai nepyksta, kad neužteko lėšų atlyginimams išmokėti, neužtenka jų ir kvalifikuotai paruošti žmogžudžiams ir kaip sakė A.Paulauskas čia ne šachmatų lenta, visko tiksliai nesudėliosi. 

Norint, kad gyventumėm teisinėje valstybėje, reikėtų tokiems LL redaktoriams kaip A.Drižius, skirti apsaugą ir skatinti rašyti apie aibes negerovių supančias mus, o ne žudyti“.

Redakcija susisiekė su Zenonu Volkovu, kuris atsakė į redakcijos klausimus:

– Kiek supratau, jūs esate dirbęs policijoje?

– Taip, grįžęs iš armijos, kaip geras vairuotojas, vežiojau dalinio vadą, buvau nukreiptas dirbti į kelių miliciją. Vėliau tapau milicijos įgaliotiniu, vėliau ėmiau dirbti Klaipėdos prekybos jūrų uoste, kriminalinėje paieškoje. 

Tuo metu mano tuometis viršininkas iš moters paėmė kyšį, o vieno laivo kapitonas buvo vienintelis liudininkas. Jis išėjo duoti parodymų į prokuratūrą, tačiau, kiek turiu informacijos, tą liudininką nuvežė į Vakarų laivų remonto įmonę, supylė jam  butelį degtinės, ir pakorė. Pradėjau tirti ir  viešinti tą istoriją, ir vakare, šeštadienį, buvau gatvėje užpultas. 

Kadangi esu sambo instruktorius, apsigyniau, užpuolikai sėdo į taki ir pabėgo. Parašiau tą patį vakarą pareiškimą policijai, tačiau niekas nesiaiškino. Pirmadienį mane pasikvietė VRM papulkininkas Kerbedis iš Vilniaus, ir pasakė, kad aš esu atleistas iš darbo VRM. Tuo metu LTSR generalinis prokuroras buvo Novikovas, o jo sūnus Vladas dirbo transporto prokuratūroje. 

Kai pradėjau viešinti, kad mano viršininkas pakorė liudininką, tai jis labai greitai išvyko dirbti į Ukrainą, nes jis buvo ukrainietis. Paliko Klaipėdoje savo šeimą, ir pabėgo, net neišsiskyręs su žmona. Klaipėdos transporto milicija buvo išardyta, visi išsivaikščiojo, kas kur – vieni advokatauja, kiti dirba teisėjais arba mandarinus Ispanijoje renka. 

Kadangi aš buvau deputatas nuo Gargždų rajono, tai VRM neturėjo teisės manęs atleisti, tačiau vis tiek atleido. Jau Atgimimo laikais parašiau straipsnį į vietos laikraštį apie tai, kad V.Leninas sirgo sifiliu. 

Tuo metu vienas mano draugas iš  milicijos valdybos man pasakė, kad slėpčiausi, nes jie rengiasi mane uždaryti. Atsakiau, kad kaip uždarys, taip ir išleis, nieko baisaus. 

– Iš kokių aplinkybių jūs nutarėte, kad tai buvo sąmoningas bandymas nužudyti?

– Iš nuotraukų. Čia paprastas dalykas – paimkite kad ir degtukų dėžutę arba televizoriaus pultelį ir trinktelėkite į jo šoną. Automobilio, kuris stuktelėtas į galinį šoną, priekis automatiškai lenda po atsitrenkusios mašinos ratais. Jie tiesiog ne čia pataikė, neapskaičiavo.

– Man tą patį ir advokatai sako – kad nuo smūgio į šoną mano mašinos priekis turėjo palįsti po „fūros“ ratais. Tai yra paprasta fizika?

– Taip, jūsų automobilis turėjo lėkti ne į griovį, bet palįsti po atsitrenkusio automobilio ratais. Jūs turėjote būti nužudytas.

– Taip, tačiau ta „Twingo“ labai lengva, gal todėl ji nulėkė į griovį, o ne po „fūros“ ratais?

– Paimkite tuščią degtuko dėžutę, bus tas pats. Jeigu pataikysite į planuotą vietą, daugiau į galą, priekis pasisuks į kitą pusę. Jūs jau turėjote būti Anapilyje, duodu 100 proc., kad tai užsakyta žmogžudystė.

– Taip, tuo labiau, kad atsirado liudininkas, toks Staneika, kuris sako, kad aš stovėjau ir su kažkuo kalbėjau, kai į mano mašiną atsitrenkė „fūra“, nors aš tuo metu važiavau apie 80 km per valandą greičiu?

– Taip, nes jūs juk nestovėsite sankryžoje. Mane panašiai buvo bandyta nužudyti, kai pradėjau domėtis tuometinės milicijos slapto skyriaus darbeliais Sąjūdžio laikais – tuo metu dirbau Butų ūkio valdyboje juristu. 

Tada iššifravau Lietuvos slaptųjų tarnybų būstines – saugumo, milicijos septintojo skyriaus būstines. Iki šiol nuo Sąjūdžio laikų tas trijų aukštų pastatas tebėra tuščias Klaipėdoje. 

Pradėjau kariausi su slaptomis tarnybomis ir man liūdnai baigėsi – vos likau gyvas. Net  mano žmonai pasakė, kad aš ėjau pas mergas. Nors aš tuo metu buvau nuvežtas pas Klaipėdos milicijos šeštojo skyriaus viršininką. Aš anksčiau ten jau buvo buvęs, žaidžiau bilijardą. 

Kaip buvęs kriminalistas, sekiau, ką jie darė, nes man ta kompanija buvo labai įtartina. Šiandien jau žinau, kad ten buvo įsikūręs šeštas skyrius. 

Jie ten turėjo be proto didelį namą, rūsyje įrengta kavinė, bilijardinė ir pirtis, o pačiame namo viršuje – šaudykla, nes per visą namą ėjo didelė salė. Ir aš ten anksčiau važinėdavau šaudyti, nes mano buvęs viršininkas buvo geras tų veikėjų draugas. 

Kaip buvęs milicininkas, man buvo įdomu pabendrauti, nes aš ir namuose ginklą laikydavau. 

Pradėjau stebėtis, kas ten per kompanija renkasi. Mane pakvietė, išgėriau „Damų likerio“ 50 gr. Ir viskas – kas buvo toliau, neatsimenu nieko, tik kad atsidūriau bendrabutyje trečiame aukšte kruvina galva. Nei kaip praėjau pro budintį, nei ko man ten eiti į tą kambarį, nes ten gyvenime nesu buvęs. 

Nors mano bylos niekas ir netyrė, parašė, kad „lengvas kūno sužalojimas, nesukėlęs sveikatos sutrikimo“. Dabar tas Klaipėdos teismo medicinos tarnybos ekspertas yra areštuotas už kitus nusikaltimus. 

Dirbdamas GBUV -1 juristu, įkūriau iniciatyvine grupe. Į susirinkimą pakviečiau E. Gentvilą. Buvau išrinktas įgaliotiniu. Viršininkas Andrius V. kenkė kiek įmanydamas. Nes jo žinioje buvo daug KGB ir kitų slaptųjų tarnybų būstinių. Dabar matau nuotraukoje Audrių Paužą. 

Nors jis ir nestojo į Sąjūdžio grupę, nutariau jį remti į vietinės tarybos rinkimus. Susirinkimui pritarus užregistravau Sąjudzio būstinėje. Vedžiau agitacinę propagandą. Už A.Paužos atšaukimą iš kandidatų siūlė vieno kambario butą Taikos pr. 3, pirmam aukšte. Atsisakiau. A.Pauža laimėjo rinkimus. Iš bendrabučio persikėlė į prabangų butą senamiestyje. 

Vėliau tapo generaliniu direktoriumi. Rėmiau ir agitavau už E. Gentvilą. Tebeturiu su jo parašu dovanota plakatą. Būčiau paėmęs butą, gal šiandien turėčiau nors kiemsargio darbą. 

Komunistai mano viršininką prastūmė ir į Nidos merus ir į banko valdytojus, deja, gavosi šnipštas, o A.Pauza nors ir nubaudė jį Dievas, sėkmingai dirba generaliniu direktoriumi. Linkiu jam ir tolimesnes sėkmes. Atsiprašau už klaidas.

 

Facebook komentarai
Back To Top