skip to Main Content

Aukščiausiojo teismo teisėjai V.Masiokas, A.Pikelis, T.Šeškauskas : „Žurnalistika yra nusikalstama veikla“

Aurimas Drižius

Po to, kai pernai spalio 1 d. išplėstinė septynių Aukščiausiojo teismo teisėjų kolegija mane išteisino, nes „nepadaryta veikla, turinti nusikaltimo požymių“, kelioms akimirkoms buvau patikėjęs, kad įstatymai Lietuvoje veikia ir jie taikomi visiems lygiai. Mat jau dešimt metų esu persekiojamas Alvydo Sadecko pagal BK 245 str. – „teismo sprendimo nevykdymas“.  T.y. teismas man uždraudęs rašyti straipsnius apie A.sadecko žygius privatizuojant „Mažeikių naftą“ – įvedęs cenzūrą, kurią draudžia tiek Konstitucija, tiek Visuomenės informavimo įstatymas. Ir kiekvienas mano straipsnis apie tai, kaip A.sadeckas, pvz., įsipylė „Mažeikių naftos“ benzino, arba buvo šios įmonės akcininkas, prokuratūros automatiškai kriminalizuojamas, prokurorai „vykdo tyrimą“, rašo, kad aš „toliau vykdau nusikalstamą veiką – rašau straipsnius..“, perduoda į teismą, teisėjai rūsčiais veidais mane teisia, ir nuteisia. Ir nė viena iš šių „teisinės valstybės Lietuvos“ žaidėjų nepasisako dėl vieno esminio dalyko – cenzūra Lietuvoje yra uždrausta.

LAT teisėjas Alvydas Pikelis

Nors Konstitucinio teismo nutartyje rašoma : „Konstitucijos 44 straipsnio pirmojoje dalyje yra nustatyta : „Masinės informacijos cenzūra draudžiama. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausiai reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ir laidų tūrinio“. 

 Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ sako : „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos tūrinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus“.

Tačiau nė vienas iš „teisės korifėjų“ (daugiau nei 20 apylinkės ir apygardos teismo teisėjų) nepasisakė dėl cenzūros, nes niekaip negalėjo jos paneigti.

Kol vyko visas šis cirkas, buvau septynis kartus nubaustas baudomis, laisvės apribojimo, lygtinio įkalinimo bausmėmis (ir dabar dar esu nuteistas), mano žemės sklypas parduotas varžytinėse, tačiau galiausiai tik „išplėstinė“ LAT kolegija mane išteisino, pasisakiusi, kad „negalima teisti už teisėtą veiklą“.

Vieną akimirką pamaniau, kad įstatymas veikia, ir dabar jis atsisuks prieš A.Sadecką, kuris visuose teismuose neigė savo bet kokias sąsajas su „Mažeikių naftos“ privatizavimu, nors pats asmeniškai taisė šios įmonės privatizavimo įstatymus, t.y. atliko esminius privatizavimo veiksmus.

garbingas teisėjas, pranešėjas šioje byloje, Tomas Šeškauskas

 

Tačiau labai greitai tą mano tikėjimą sugriovė tas pats Aukščiausias teismas,  po kelių mėnesių, lyg kažkam paspaudus mygtuką, nusprendęs, kad rašyti straipsnius vis dėlto yra savaime nusikalstama veika. 

T.y. nors jau po minėto LAT išaiškinimo, kad teisėta veikla nebaudžiama, Vilniaus apylinkės teismo teisėjas Striaukas mane vėl nuteisė pagal BK 245 str. už tai, kad :

A.Drižius savo straipsnyje „D. Valys dengia mafijos nusikaltimus?“, Alvydą Sadecką siejo su akcine bendrove „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu, ir viešai paskleidė šiuos teiginius:

<…> aprašomas A.Sadecko vaidmuo „Mažeikių naftos“ privatizavime…

<…> A.Sadeckas asmeniškai gaudavo už tas konsultacijas po 300 litų per valandą…

<…> sužinojus, kad Alvydas Sadeckas dalyvavo visuose įmonės privatizavimo etapuose..

<…> ieškovas A. Sadeckas dalyvavo AB „Mažeikių nafta“ privatizavime…

Nors pats teisėjas Striaukas susidomėjęs klausė mano papasakotos „Mažeikių naftos“ privatizavimo istorijos ir A.sadecko vaidmens joje, tačiau vis tiek nuteisė – „teismo sprendimas yra įstatymas“.

Tą patį pakartojo ir seni mano pažįstami iš Vilniaus apygardos teismo – „teisėjai“ Cininas, Tamošiūnaitė. Dzedulionis. Pastarasis paskutiniame teismo posėdyje man tiesiai šviesiai moralizavo – „nustok kritikuoti teisėsaugą, ir tavo padėtis pasikeis“.  

Kai atrodė, kad LAT belieka dar kartą savo kolegomis paaiškinti, kad „negalima teisti už teisėtą veiklą“, LAT teisėjai man išaiškino, kad „nėra pagrindo manyti, kad baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas akivaizdžiai netinkamai“.

Ir vėl – nė vieno žodžio  apie cenzūrą ir spaudos laisvę. 

Surašius skundą dar kartą, LAT kita kolegija (Masiokas, Pikelis, Šeškauskas) man pranešė, kad mano skundas jau išnagrinėtas ir papildomai nagrinėjamas nebus, todėl paliekamas nenagrinėtas. 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. birželio 27 d. Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

išnagrinėjo nuteistojo Aurimo Drižiaus pareiškimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

1. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. nuosprendžiu A. Drižius pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 245 straipsnį (už 2013 m. birželio 8 d. publikaciją) areštu dvidešimčiai parų, pagal BK 245 straipsnį (už 2013 m. birželio 29 d. publikaciją) areštu dvidešimčiai parų, pagal BK 245 straipsnį (už 2013 m. liepos 20 d. publikaciją) areštu dvidešimčiai parų, pagal BK 245 straipsnį (už 2013 m. rugsėjo 7 d. publikaciją) areštu dvidešimčiai parų, pagal BK 245 straipsnį (už 2013 m. spalio 5 d. publikaciją) areštu dvidešimčiai parų, pagal BK 245 straipsnį (už 2013 m. spalio 12 d. publikaciją) areštu dvidešimčiai parų, pagal BK 245 straipsnį (už 2013 m. spalio 19 d. publikaciją) areštu dvidešimčiai parų, pagal BK 245 straipsnį (už 2013 m. lapkričio 30 d. publikaciją) areštu dvidešimčiai parų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir A. Drižiui paskirta keturiasdešimt penkios paros arešto. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, ši bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu paskirta bausme apėmimo būdu ir A. Drižiui paskirta vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams įpareigojant A. Drižių neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Iš A. Drižiaus A. Sadeckui priteista 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

A. Drižius nuteistas už tai, kad nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, t. y. žinodamas, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. priimtu ir 2009 m. gegužės 10 d. įsiteisėjusiu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-117-734/2009 jam ir UAB „Laisvas laikraštis^ uždrausta publikuoti rašinius, kuriuose A. Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, šios bendrovės privatizavimu ir G. Kiesaus nužudymu, būdamas UAB „Laisvas laikraštis“ direktoriumi ir savaitraščio „Laisvas laikraštis“ redaktoriumi, 2013 m. birželio 8 d., 2013 m. birželio 29 d., 2013 m. liepos 20 d., 2013 m. rugsėjo 7 d., 2013 m. spalio 5 d., 2013 m. spalio 12 d., 2013 m. spalio 19 d., 2013 m. lapkričio 30 d. publikacijose viešai paskleidė teiginius, pažeidžiančius minėtą teismo sprendimu nustatytą draudimą. 

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 2 d. nutartimi nuteistojo A. Drižiaus apeliacinis skundas atmestas.

Kasacine tvarka ši byla nenagrinėta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijų 2015 m. balandžio 16 d., 2016 m. vasario 25 d. ir 2016 m. balandžio 21 d. nutartimis ankstesni nuteistojo A. Drižiaus prašymai dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo atmesti.

2. Nuteistasis A. Drižius naujai paduotame pareiškime prašo atnaujinti baudžiamąją bylą, panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 2 d. nutartį ir bylą nutraukti.

2.1. Pareiškėjas nurodo, jog teismai netinkamai taikė BK 245 straipsnį. Anot pareiškėjo, iki 2015 metų buvo nusistovėjusi netinkama BK 245 straipsnio taikymo praktika, kai už bet kokį formalų teisės pažeidimą, susijusį su teismo sprendimo nevykdymu, žemesnių instancijų teismai teisdavo asmenis pagal BK 245 straipsnį. Toks teisės taikymas, pareiškėjo teigimu, baudžiamojoje teisėje vadinamas dirbtine kriminalizacija, nes už teismo sprendimo civilinėje byloje nevykdymą pirmiausia turi būti taikoma civilinė atsakomybė, po to administracinė ir tik nesant galimybės taikyti šių poveikio priemonių galima taikyti baudžiamąją atsakomybę kaip kraštutinę poveikio priemonę. Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis šioje byloje neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimo, kad kiekvieną kartą sprendžiat pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai), ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kurioje nepritariama tokiai baudžiamojo įstatymo taikymo praktikai, kai asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams, administraciniams ar drausminiams teisiniams santykiams, yra vertinamas kaip nusikalstamas (kasacinė nutartis byloje Nr. 2K-409/2011, 2K-285/2014, 2K-476/2014 ir kt.). Pasak pareiškėjo, teismai nesistengė aiškintis, ar jis buvo baustas civiline ar kitokia tvarka.

2.2. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad šiuo atveju sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą reikšmingos aplinkybės yra tai, koks sprendime, už kurio nevykdymą jis buvo nuteistas, suformuluoto draudimo konkretus turinys, kokios to draudimo nevykdymo galimybės. Iš aptariamo teismo sprendimo, anot pareiškėjo, matyti, kad draudimas yra bendro pobūdžio, jame aiškiai neįvardytos konkrečios draudimo įgyvendinimo aplinkybės, tuo tarpu iš BK 2 straipsnio nuostatų išplaukia, kad baudžiamosios atsakomybės pagrindas – tai nustatytas asmens kaltumas už konkrečią nusikalstamą veiką. Pareiškėjas pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) įtvirtintas nuostatas prevencinis ieškinys ir sprendimas dėl jo yra priemonė ginti civilines teises ir toks sprendimas priimamas užkertant kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams“ar uždraudžiant atlikti veiksmus, keliančius pagrįstą grėsmę žalai atsirasti. Realus pavojus, kad ateityje gali būti padaryta žalos, yra pagrindas prevenciniam ieškiniui pareikšti (CK 6.255 straipsnio 1 dalis). Prevenciniu ieškiniu laikomas ieškinys, kuriuo siekiama uždrausti atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo ateityje grėsmę (CK 1.138 straipsnio 3 punktas). Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad paprastai tenkinant prevencinį ieškinį turi būti įrodoma realios žalos atsiradimo tikimybė (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-147/2013, 3K-3-11-248/2015), o prevencinio ieškinio tenkinimas yra ketinimas užkirsti kelią potencialiai žalai; atsižvelgiant į tai, draudimai asmenims, jų įgyvendinimo sąlygos, ribos paprastai teismų praktikoje įvardijami konkrečiau: įpareigojant atsakovą atlikti ar ne tam tikrus veiksmus, sustabdyti kokią nors ūkinę veiklą (pvz., prekybą) ir pan. (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-415/2009, 3K-3-82/2012). Reikšminga, anot pareiškėjo, tai, kad prevencinio reikalavimo objektas yra būsimi neteisėti veiksmai, prevenciniu ieškiniu negali būti reikalaujama nutraukti savaime teisėtus veiksmus (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 73/2008). Iš Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo turinio matyti, kad prevencinio ieškinio tenkinimas siejamas su tuo faktu, jog pirmiau (iki sprendimo priėmimo) išspausdintos publikacijos apie A. Sadecką neatitinka tikrovės, žemina jo garbę ir orumą, jam daroma žala, nes skleidžiami nepagrįsti kaltinimai nusikaltimų darymu ir pan. Taigi draudimas pareiškėjui skleisti informaciją, t. y. publikuoti rašinius žiniasklaidoje (savaitraštyje „Laisvas laikraštis ‘), susietas su įžeidžiančio ar šmeižiančio pobūdžio, tikrovės neatitinkančios informacijos apie A. Sadecką skleidimu. Kita vertus, bet koks draudimas skleisti informaciją, pasak pareiškėjo, negali prieštarauti teisės aktuose įtvirtintai vienai pagrindinių žmogaus teisių – teisei į informacijos laisvę. Informacijos laisvė įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 1 dalyje: kiekvienas turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus.

2.3. Pareiškėjas teigia, kad teismai šioje byloje netinkamai taikė ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 44 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama. Pareiškime cituojamas Konstitucinio Teismo išaiškinimas, kas yra cenzūra, bei Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 10 straipsnio nuostatos ir nurodoma, kad Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai, o ieškovas A. Sadeckas minėtoje civilinėje byloje reikalavo uždrausti pareiškėjui naudotis teisėmis, kurias jam suteikia minėti teisės aktai.

2.4. Apibendrindamas pareiškėjas nurodo, jog sprendimo, už kurio nevykdymąbuvo nuteistas šioje byloje, negalima traktuoti kaip draudimo publikuoti bet kokius rašinius, nes draudimas skleisti bet kokio pobūdžio informaciją, nepriklausomai nuo jos teigiamo ar neigiamo pobūdžio, nesuderinamas su įsitikinimų išraiškos ir informacijos laisve.

2.5. Nesutikdamas su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 21 d. nutartimi, pareiškėjas pažymi, kad analogiškoje byloje (kasacinė byla Nr. 2K-7-205-222/2015) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija pareiškėją išteisino.

3. Nuteistojo A. Drižiaus pareiškimas dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo paliktinas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 452 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Nuteistojo Aurimo Drižiaus pareiškimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo palikti nenagrinėtą.

 

Teisėjai —’Vytautas Masiokas , Alvydas Pikelis, Tomas Šeškauskas

 

Facebook komentarai
Back To Top