skip to Main Content

Aukščiausiojo teismo pirmininkės, G.Nausėdos favoritės  S.Rudėnaitės nusikaltimų nedrįsta įvertinti nė vienas teisėjas

 

Paaiškėjo, kad Lietuvos aukščiausiojo teismo nutartys apskritai nėra dokumentai, tai tik šiukšlės

Teisėja Dabulskytė – Raizgienė šokiruota  : „kas bus, kai susiformuos tokia praktika, kai dėl kiekvieno asmeniui nepalankaus (suklastoto – aut. pastaba) teismo sprendimo tai bus pagrindas spręsti klausimą dėl teisėjo baudžiamojo persekiojimo?“.

 

Aurimas Drižius

 

Prezidentas Gitanas Nausėda pasiryžęs Seimui dar kartą teikti Sigitos Rudėnaitės kandidatūrą į Lietuvos Aukščiausiojo teismo pirmininkes (dabar ji laikinai užima šias pareigas), nors Seimas vieną kartą jau buvo atmetęs jos kandidatūrą. Nausėda vadina „šiurkščia klaida“ tai, kad Seimas nepaskyrė šios mafijos statytinės LAT pirmininke ir prievartauja ją skirti į šias pareigas dar kartą:

 

https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/g-nauseda-ragina-seima-istaisyti-siurkscia-klaida-atleidus-teiseja-s-rudenaite-56-1308364

LL jau rašė apie šios pseudoteisėjos S.Rudėnaitės nutartis – savo 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartyje Nr. 3P-1352/2019 ji nurodė, kad cenzūra Lietuvoje yra visiškai legali ir spaudos persekiojimas už žurnalistinę veiklą Lietuvoje yra visiškai teisėtas veiksmas. T.y. Rudėnaitė kartu su dar dviem LAT kolegijos nariais V.Grabinsku ir Sagaičiu man nurodė, kad : „cenzūra Lietuvoje yra visiškai legalizuota, neprieštarauja jokiems teisės aktams, ir kad spaudos laisvė Lietuvoje yra apribota iki minimumo“.

Minėta Rudėnaitės nutartis pateikiama čia:

rudenaite1

Tada kreipiausi dėl baudžiamųjų bylų minėtiems „teisėjams“ dėl labai sunkių nusikaltimų teisingumui – Aukščiausio teismo teisėjų dokumento suklastojimo, nuolatinio piktnaudžiavimo tarnyba ir tarnybos pareigų neatlikimo.

Mat cenzūrą Lietuvoje tiesiogiai draudžia Konstitucija, kurios  44 str. 1 dalyje aiškiai pasakyta, kad „kad masinės informacijos cenzūra draudžiama“. Cenzūrą draudžia ir Visuomenės informacijos įstatymas, kurio 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ vienareikšmiškai konstatuoja: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.“

Tačiau G.Nausėdos favoritė Rudėnaitė nieko nežino apie pagrindinį šalies įstatymą, o taip pat Konstitucijos nuostatą, kad „negalioja jokie teisės aktai, kurie prieštarauja Konstitucijai“.

Gitanas Nausėda nespėja registruoti pranešimų apie savo favoritų teisėjų nusikaltimus:

Pranešimas apie registraciją

Gautieji
x

DVS-noReply DVS-noReply@prezidentas.lt

08-31, pr 15:49 (prieš 23 valandas)

skirta 

Laba diena,

Jūsų kreipimasis yra gautas ir užregistruotas Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijoje 2020-08-31 Nr. 1D-3905.

Pagarbiai
Asmenų aptarnavimo skyrius
S. Daukanto a. 3, 01122 Vilnius
Tel. 8 706  64 154
El. p. kanceliarija@prezidentas.lt

O LAT pirmininkė ir visos teisinės sistemos išmintis Rudėnaitė man nurodė, kad „kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo pagrindais…, sprendžia, kad … nepagrindžiama, jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspęsta byla…skunde apskritai nenurodyta teisės problemos, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui..“.

Kitaip sakant, S.Rudėnaitė man nurodo, kad cenzūra yra visiškai legali ir neprieštarauja nei Konstitucijai nei įstatymams.

Tada aš šitą teisės korifėją pridaviau į prokuratūrą dėl dokumento suklastojimo, piktnaudžiavimo tarnyba ir tarnybos pareigų neatlikimo.

Prokuratūra iš karto nusiplovė – neva teismas gali rašyti į savo nutartis bet kokias nesąmones, ir nieko jiems už tai nebus.

Kai mano skundas dėl Rudėnaitės dokumento suklastojimo atėjo į Vilniaus apygardos teismą, šio teisėja Julija Dabulskytė-Raizgienė (nuotr. viršuje) mane vėl užtvindė neįtikėtina išmintimi, kodėl Rudėnaitės nutartis nėra suklastotas dokumentas:

 

dabulskyte

Nors BK aiškiai sako, kad suklastotu laikomas bet koks dokumentas, į kurį įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys, tačiau, pasirodo, kad LAT nutartys nėra dokumentas.

Teisėja Dabulskytė-Raizgienė man išaiškino, kad LAT nutartis dėl cenzūros negali būti laikomas dokumentų, nes „nurodomoje nutartyje byla nebuvo nagrinėjama iš esmės – šioje nutartyje tebuvo pasisakoma dėl to, ar egzistuoja CPK numatyti kasacijos pagrindai. LAT teisėjų kolegija šiuo konkrečiu atveju nenustatė esant kasacijos pagrindų ir kasacinį skundą grąžino jį padavusiam asmeniui“.

Be to, man buvo išaiškinta, kad mano nurodyti LAT teisėjų nusikaltimai tėra „grindžiami išimtinai mano nuomone, o ne objektyviais duomenimis“. Dar vienas išmintis „kas bus, kai susiformuos tokia praktika, kai dėl kiekvieno asmeniui nepalankaus (suklastoto – aut. pastaba) teismo sprendimo tai bus pagrindas spręsti klausimą dėl teisėjo baudžiamojo persekiojimo?“.

Kitaip sakant, visa teismų sistema man dar kartą priminė – teismo nutarčių klastojimas ir nekaltų žmonių siuntimas į kalėjimą arba ne – tai yra išimtinė teismų privilegija.

Nors, kaip žinia, Konstitucija mums primena, kad „įstatymui visi piliečiai lygūs“, o atsakomybė už dokumento suklastojimą numatyta bet kuriam valstybės tarnautojui, taip pat ir teisėjams.

Tada prašiau iškelti bylą ir teisėjai Dabulskytei-Raizgienei dėl piktnaudžiavimo tarnyba, tačiau jos kolegė J.Kolyčienė savo nutarime parašė, kad A.Drižius „išanalizavo tuos nusikalstamus veiksmus, kuriuos, jo nuomone, jo atžvilgiu padarė Vilniaus miesto apylinkės, apygardos ir aukščiausiojo teismo teisėjai“, ir kartu parašė, kad šių nusikaltimų vertinimas nėra šios nutarties dalykas. Nors Vilniaus apygardos teismo buvo prašoma įvertinti jos kolegų nusikaltimus, Kolyčienė teparašė, kad „tai nėra šios nutarties dalykas“:

 

Posėdžio nutartis1

Teismas „subjektyviais ir mano išgalvotais“ vadino šiuos faktus:

1..                        Savo skunde teismui (LAT) nurodžiau, kad cenzūrą draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucija, ir Visuomenės informavimo įstatymas, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas ją įvedė „Laisvam laikraščiui“ dar 2009 m., ir per dešimt metų visa mafijai dirbanti „teisinė“ sistema jau aštuonis kartus spėjo atmesti mano prašymus panaikinti cenzūrą. Visais atvejais teisėjai klastojo savo nutartis, įrašydami į jas žinomai melagingus duomenis, o Konstitucijos ir įstatymo reikalavimai buvo įvardijami kaip „deklaratyvūs“ teiginiai.

  1. Buvęs Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Alvydas Sadeckas dar 2009 m. kreipėsi į teismą, kad „Laisvam laikraščiui“ būtų įvesta cenzūra – uždrausta rašyti straipsnius, kuriuose A.Sadeckas būtų siejamas su „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu.
  2. Teismas paslaugiai patenkino A.Sadecko prašymą ir įvedė cenzūrą, o mane nuo to laiko nuteisė aštuonis kartus vien už tai, kad rašiau straipsnius ir pateikiau įrodymus, kad A.Sadeckas buvo pagrindinė figūra, privatizuojant „Mažeikių naftą“, o jos visi skundai ir teiginiai melagingi.

4 . Kai galiausiai pateikiau skundą Aukščiausiam teismui dėl cenzūros panaikinimo, ir Lietuvos aukščiausiojo teismo kolegijai buvo pateiktas Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama.

Be to, pateiktas ir Lietuvos Konstitucinio teismo išaiškinimas, kas yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.“

Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ vienareikšmiškai konstatuoja: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.“

  1. Nors visa teisinė sistema dešimt metų klastojo savo nutartis (esu pateikęs prezidentui G.Nausėdai prašymą iškelti baudžiamąsias bylas 21 Vilniaus apylinkės ir apygardos teismo teisėjams už dokumento klastojimą), tačiau minėta LAT kolegija nusprendė, kad mano skunde „nepagrindžiama. jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla“.

Žodžiu, minėti teisėjai aiškiai pasakė, kad jokios Lietuvos  Konstitucijos ir įstatymai jiems negalioja, jų reikalavimai nieko nereiškia, o tai, kad teismai 10 metų pažeidėja pagrindinį šalies įstatymą, nereiškia, kad „galėjo neteisingai būti išspęsta byla“.

  1. Atvirai pasakius, nesitikėjau, kad tokia instancija, kaip LAT, gali taip drąsiai klastoti savo nutartis, ir legalizuoti nusikalstamą cenzūros įvedimą. Atkreipiau dėmesį, kad pats A.Sadecko skundas įvesti cenzūrą buvo melagingas, nes A.Sadeckas prašė uždrausti jį sieti su „Mažeikių naftos“ privatizavimu, nors pats asmeniškai sprendė, kam ir kokiomis sąlygomis turi būti privatizuota minėta įmonė, ir už šią veiklą jo įmonė gavo milijonus litų, kurią Mažeikių rajono prokuratūra įvardino kaip „butaforinės paslaugos“.

 

  1. Galiausiai, kai nurodžiau, kad minėta LAT kolegija suklastojo oficialų dokumentą – teismo nutartį, įrašydama į ją žinomai melagingus duomenis, Vilniaus apygardos teismo teisėja Julita Dabulskytė-Raizgienė savo 2019-12-03 nutartimi šoko gelbėti nusikaltimą padariusius kolegas. Ji išnagrinėjo mano skundą pradėti ikiteisminį tyrimą minėtų teisėjų atžvilgiu ir jį atmetė. Itin įdomus dar vienos „teisėjos“ argumentai, kodėl cenzūra ir laisvos spaudos persekiojimas yra visiškai legalūs – pasirodo, kad minėta LAT kolegija, kuri suklastojo savo nutartį, mano prašymo „nenagrinėjo iš esmės“ – ji tik pasisakė, ar egzistuoja CPK numatyti kasacijos pagrindai.

„LAT teisėjų kolegija šiuo konkrečiu atveju nenustatė esant kasacijos pagrindu ir kasacinį skundą gražino jį padavusiam asmeniui“, – nurodo man teisėja Dabulskytė-Raizgienė.

Žinoma, ji nė puse žodžio nepasisako dėl to, kad aš aiškiai nurodžiau, kad LAT kolegija suklastojo oficialų dokumentą – savo nutartį.

Teisėja Dabulskytė-Raizgienė man nurodo, kad LAT kolegija mano skundo „nenagrinėjo“ iš esmės, todėl laisvai galėjo jį suklastoti – įrašyti žinomai melagingus duomenis, ir jais remtis.

Tai dar vienas dokumento klastojimas. BPK 332 straipsnis. Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys aiškiai nurodo, kad :

  1. Aprašomojoje nutarties dalyje trumpai išdėstomos apskųstame nuosprendyje nurodytos apelianto ginčijamos bylos aplinkybės, nurodoma apeliacinio skundo esmė, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka dalyvavusių proceso dalyvių prašymai, išdėstomos motyvuotos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl apeliacinio skundo.
  2. Rezoliucinėje nutarties dalyje nurodomas apeliacinės instancijos teismo sprendimas dėl apeliacinio skundo.
  3. Jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu.

 

Šiuo atveju teisėja Dabulskytė-Raizgienė man nurodė, kad LAT kolegija gali klastoti savo nutartis, jeigu ji nenagrinėja bylos iš esmės, o tik nurodo, kad skundas neatitinka kasacinio skundo pagrindų.

Tai dar vienas melas ir LAT kolegijos ir visos gaujos teisėjų, kurie dengia nusikalstamą A.Sadecko veiklą, dengimas. Kuo toliau, tuo daugiau teisėjų įsitraukia į šią nusikalstamą veiklą. Todėl prašau pradėti ikiteisminį tyrimą dėl teisėjos Dabulskytės-Raizgienės tarnybos pareigų neatlikimo ir piktnaudžiavimo tarnyba. Teisėja privalėjo, kaip reikalauja BPK, pagrįsti, kodėl LAT teisėjai, sąmoningai į savo nutartį įrašę melagingas žinias, jos nesuklastojo. Dabulskytė-Raizgienė nurodė, kad teisėjai gali klastoti savo nutartis, kas yra piktnaudžiavimas tarnyba. Nes įstatymas nenumato, kad teisėjai, priimantys nutartis ‚Lietuvos Respublikos vardu“, galėtų į jas įrašyti žinomai melagingus duomenis, ir jais remdamiesi, priimti sprendimus. Yra priešingai – įstatymas draudžia klastoti dokumentus, o dokumentams priskiriami ir teismų sprendimai ir nutartys.

Savo skunde aš nurodžiau, kad minėta LAT kolegija suklastojo savo nutartį, įrašydama į ją žinomai melagingus duomenis, kad cenzūra Lietuvoje yra visiškai legali ir neprieštarauja jokiems teisės normos. Nors puikiai žinojo, kad cenzūra draudžiama Konstitucijos ir Visuomenės informavimo įstatymo, tačiau LAT kolegija sąmoningai, norėdama pridengti gaują įstatymus laužančių teisėjų, ją suklastojo.

Vilniaus apygardos teismo teisėja Dabulskytė-Raizgienė taip pat suklastojo savo nutartį, nurodžiusi, kad teismams galima klastoti savo nutartis, jeigu jie bylos nenagrinėja iš esmės.

Tai melas, nes bet koks teismo sprendimas arba nutartis yra oficialus dokumentas, ir dokumento sąvoką galima aptikti ir kasacinio Teismo praktikoje:

“Pagal BK 300 straipsnį dokumentas – tai materialus teisinio fakto liudijimas” (Byla Nr. 2K-290/2008).

“Dokumentu laikytinas kiekvienas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymas” (Bylos Nr. 2K-426/2006, 2K-16/2010).

“Dokumentu gali būti pripažįstamas bet kokia forma ant popieriaus, elektroninėje erdvėje ar kompiuterinėje laikmenoje padarytas įrašas” (Byla Nr. 2K-426/2010).

Facebook komentarai
Back To Top