skip to Main Content

 

Aukščiausias teismas : persekioti spaudą ir sodinti žurnalistus į kalėjimus už jų profesinę veiklą – normalu ir teisėta

 

Pareiškimas generaliniam prokurorui dėl organizuotos nusikalstamos aukščiausiojo ir Vilniaus apygardos teismo teisėjų gaujos, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui

2019 m. gruodžio 16 d.

Pareiškėjas Aurimas Drižius

Konstitucijos per. 23b, Vilnius

 

 

  1. Lietuvos Aukščiausiojo teismo pirmininkė Sigita Rudėnaitė (nuotr. viršuje) , kurią prezidentas G.Nausėda nori paskirti nuolatinę LAT pirmininke,  man savo 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartyje Nr. 3P-1352/2019 nurodė, kad cenzūra Lietuvoje yra visiškai legali ir spaudos persekiojimas už žurnalistinę veiklą Lietuvoje yra visiškai teisėtas veiksmas. T.y. Rudėnaitė kartu su dar dviem LAT kolegijos nariais V.Grabinsku ir Sagaičiu man nurodė, kad : „cenzūra Lietuvoje yra visiškai legalizuota, neprieštarauja jokiems teisės aktams, ir kad spaudos laisvė Lietuvoje yra apribota iki minimumo“.

 

https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/nauseda-lat-pirmininke-nori-skirti-sigita-rudenaite.d?id=83051721

Tada kreipiausi dėl baudžiamųjų bylų minėtiems „teisėjams“ dėl labai sunkių nusikaltimų teisingumui – Aukščiausio teismo teisėjų dokumento suklastojimo, nuolatinio piktnaudžiavimo tarnyba ir tarnybos pareigų neatlikimo.

Savo skunde prokuratūrai nurodžiau, kad minėti teisėjai savo 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi Nr. 3P-1352/2019 man nurodė, kad cenzūra Lietuvoje yra visiškai legalizuota, neprieštarauja jokiems teisės aktams, ir kad spaudos laisvė Lietuvoje yra apribota iki minimumo.

Tačiau tai melas ir žinomai melagingi duomenys, rašyti į oficialų dokumentą – LAT nutartį. Tai sąmoningas melas ir oficialaus  dokumento klastojimas.

Nes :

  1. Savo skunde teismui nurodžiau, kad cenzūrą draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucija, ir Visuomenės informavimo įstatymas, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas ją įvedė „Laisvam laikraščiui“ dar 2009 m., ir per dešimt metų visa mafijai dirbanti „teisinė“ sistema jau aštuonis kartus spėjo atmesti mano prašymus panaikinti cenzūrą. Visais atvejais teisėjai klastojo savo nutartis, įrašydami į jas žinomai melagingus duomenis, o Konstitucijos ir įstatymo reikalavimai buvo įvardijami kaip „deklaratyvūs“ teiginiai.
  2. Buvęs Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Alvydas Sadeckas dar 2009 m. kreipėsi į teismą, kad „Laisvam laikraščiui“ būtų įvesta cenzūra – uždrausta rašyti straipsnius, kuriuose A.Sadeckas būtų siejamas su „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu.
  3. Teismas paslaugiai patenkino A.Sadecko prašymą ir įvedė cenzūrą, o mane nuo to laiko nuteisė aštuonis kartus vien už tai, kad rašiau straipsnius ir pateikiau įrodymus, kad A.Sadeckas buvo pagrindinė figūra, privatizuojant „Mažeikių naftą“, o jos visi skundai ir teiginiai melagingi.

7 . Kai galiausiai pateikiau skundą Aukščiausiam teismui dėl cenzūros panaikinimo, ir Lietuvos aukščiausiojo teismo kolegijai buvo pateiktas Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama.

Be to, pateiktas ir Lietuvos Konstitucinio teismo išaiškinimas, kas yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.“

Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ vienareikšmiškai konstatuoja: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.“

  1. Nors visa teisinė sistema dešimt metų klastojo savo nutartis (esu pateikęs prezidentui G.Nausėdai prašymą iškelti baudžiamąsias bylas 21 Vilniaus apylinkės ir apygardos teismo teisėjams už dokumento klastojimą), tačiau minėta LAT kolegija nusprendė, kad mano skunde „nepagrindžiama. jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla“.

 Žodžiu, minėti teisėjai aiškiai pasakė, kad jokios Lietuvos  Konstitucijos ir įstatymai jiems negalioja, jų reikalavimai nieko nereiškia, o tai, kad teismai 10 metų pažeidėja pagrindinį šalies įstatymą, nereiškia, kad „galėjo neteisingai būti išspęsta byla“.

 

 

  1. Atvirai pasakius, nesitikėjau, kad tokia instancija, kaip LAT, gali taip drąsiai klastoti savo nutartis, ir legalizuoti nusikalstamą cenzūros įvedimą. Atkreipiau dėmesį, kad pats A.Sadecko skundas įvesti cenzūrą buvo melagingas, nes A.Sadeckas prašė uždrausti jį sieti su „Mažeikių naftos“ privatizavimu, nors pats asmeniškai sprendė, kam ir kokiomis sąlygomis turi būti privatizuota minėta įmonė, ir už šią veiklą jo įmonė gavo milijonus litų, kurią Mažeikių rajono prokuratūra įvardino kaip „butaforinės paslaugos“.

 

  1. Galiausiai, kai nurodžiau, kad minėta LAT kolegija suklastojo oficialų dokumentą – teismo nutartį, įrašydama į ją žinomai melagingus duomenis, Vilniaus apygardos teismo teisėja Julita Dabulskytė-Raizgienė savo 2019-12-03 nutartimi šoko gelbėti nusikaltimą padariusius kolegas. Ji išnagrinėjo mano skundą pradėti ikiteisminį tyrimą minėtų teisėjų atžvilgiu ir jį atmetė. Itin įdomus dar vienos „teisėjos“ argumentai, kodėl cenzūra ir laisvos spaudos persekiojimas yra visiškai legalūs – pasirodo, kad minėta LAT kolegija, kuri suklastojo savo nutartį, mano prašymo „nenagrinėjo iš esmės“ – ji tik pasisakė, ar egzistuoja CPK numatyti kasacijos pagrindai.

„LAT teisėjų kolegija šiuo konkrečiu atveju nenustatė esant kasacijos pagrindu ir kasacinį skundą gražino jį padavusiam asmeniui“, – nurodo man teisėja Dabulskytė-Raizgienė (nuotr. viršuje)

Žinoma, ji nė puse žodžio nepasisako dėl to, kad aš aiškiai nurodžiau, kad LAT kolegija suklastojo oficialų dokumentą – savo nutartį.

Teisėja Dabulskytė-Raizgienė man nurodo, kad LAT kolegija mano skundo „nenagrinėjo“ iš esmės, todėl laisvai galėjo jį suklastoti – įrašyti žinomai melagingus duomenis, ir jais remtis.

Tai dar vienas dokumento klastojimas. BPK 332 straipsnis. Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys aiškiai nurodo, kad :

  1. Aprašomojoje nutarties dalyje trumpai išdėstomos apskųstame nuosprendyje nurodytos apelianto ginčijamos bylos aplinkybės, nurodoma apeliacinio skundo esmė, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka dalyvavusių proceso dalyvių prašymai, išdėstomos motyvuotos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl apeliacinio skundo.
  2. Rezoliucinėje nutarties dalyje nurodomas apeliacinės instancijos teismo sprendimas dėl apeliacinio skundo.
  3. Jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu.

 

Šiuo atveju teisėja Dabulskytė-Raizgienė man nurodė, kad LAT kolegija gali klastoti savo nutartis, jeigu ji nenagrinėja bylos iš esmės, o tik nurodo, kad skundas neatitinka kasacinio skundo pagrindų.

Tai dar vienas melas ir LAT kolegijos ir visos gaujos teisėjų, kurie dengia nusikalstamą A.Sadecko veiklą, dengimas. Kuo toliau, tuo daugiau teisėjų įsitraukia į šią nusikalstamą veiklą. Todėl prašau pradėti ikiteisminį tyrimą dėl teisėjos Dabulskytės-Raizgienės tarnybos pareigų neatlikimo ir piktnaudžiavimo tarnyba. Teisėja privalėjo, kaip reikalauja BPK, pagrįsti, kodėl LAT teisėjai, sąmoningai į savo nutartį įrašę melagingas žinias, jos nesuklastojo. Dabulskytė-Raizgienė nurodė, kad teisėjai gali klastoti savo nutartis, kas yra piktnaudžiavimas tarnyba. Nes įstatymas nenumato, kad teisėjai, priimantys nutartis ‚Lietuvos Respublikos vardu“, galėtų į jas įrašyti žinomai melagingus duomenis, ir jais remdamiesi, priimti sprendimus. Yra priešingai – įstatymas draudžia klastoti dokumentus, o dokumentams priskiriami ir teismų sprendimai ir nutartys.

Savo skunde aš nurodžiau, kad minėta LAT kolegija suklastojo savo nutartį, įrašydama į ją žinomai melagingus duomenis, kad cenzūra Lietuvoje yra visiškai legali ir neprieštarauja jokiems teisės normos. Nors puikiai žinojo, kad cenzūra draudžiama Konstitucijos ir Visuomenės informavimo įstatymo, tačiau LAT kolegija sąmoningai, norėdama pridengti gaują įstatymus laužančių teisėjų, ją suklastojo.

Vilniaus apygardos teismo teisėja Dabulskytė-Raizgienė taip pat suklastojo savo nutartį, nurodžiusi, kad teismams galima klastoti savo nutartis, jeigu jie bylos nenagrinėja iš esmės.

Tai melas, nes bet koks teismo sprendimas arba nutartis yra oficialus dokumentas, ir dokumento sąvoką galima aptikti ir kasacinio Teismo praktikoje:

 “Pagal BK 300 straipsnį dokumentas – tai materialus teisinio fakto liudijimas” (Byla Nr. 2K-290/2008).

“Dokumentu laikytinas kiekvienas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymas” (Bylos Nr. 2K-426/2006, 2K-16/2010).

“Dokumentu gali būti pripažįstamas bet kokia forma ant popieriaus, elektroninėje erdvėje ar kompiuterinėje laikmenoje padarytas įrašas” (Byla Nr. 2K-426/2010).

Teismų praktikoje galima rasti išvadų, jog klastojami gali būti bet kokie dokumentai (privatūs ar oficialūs), jei juose įtvirtinta informacija, turinti reikšmės juridinių faktų atsiradimui, pasikeitimui ar pasibaigimui.

Klastojimas gali būti suprantamas kaip asmens veiksmas, kuriuo yra sukuriama neteisinga, melaginga, netikra, informacija ar duomenys.

Tikrą dokumentą galima suklastoti jame pakeitus tam tikrą informaciją ar duomenis. Pavyzdžiui pakeičiamas tekstas, parašas, šalių rekvizitai ir kt.

LAT BAUDŽIAMOJOJE BYLOJE NR. 2K-230-697/2017 NURODO, KAD : „Taigi vienas iš dokumentų suklastojimo būdų yra tyčinis įrašymas į tikrą dokumentą melagingų žinių, t. y. žinių, neatitinkančių tikrovės. 5.3. BK 300 straipsnyje esanti teisės norma saugo valdymo tvarką, dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumą, informacijos dokumente patikimumą ir taip užtikrina normalią, teisingą dokumentų apyvartą. Nors BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyta veika yra su formaliąja sudėtimi, t. y. nereikalauja materialių padarinių atsiradimo, tačiau kiekviena nusikalstama veika yra pažeidžiamos baudžiamaisiais įstatymais saugomos visuomenės vertybės, taigi ir dokumentų klastojimu yra didesniu ar mažesniu mastu pažeidžiami saugomi teisiniai santykiai. Apie žalą šiai baudžiamojo įstatymo saugomai vertybei, taigi ir apie padarytos veikos pavojingumą, turi būti sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes, baudžiamosios atsakomybės taikymo negali lemti vien tik suklastoto dokumento egzistavimas, o veikos pavojingumas preziumuojamas. Baudžiamosios atsakomybės klausimas tokiais atvejais spręstinas nustatant, ar veika realiai yra kėsinamasi į valdymo tvarką, ar dėl tokios veikos jai padaroma žala arba kyla tokios žalos atsiradimo grėsmė, šiuo atveju būtina nustatyti, ar tikrovės neatitinkančios informacijos įrašymas į tikrus dokumentus sukėlė teisiškai reikšmingas pasekmes ir pažeidė asmenų teises ar interesus“.

 

Atkreipiamas dėmesys, kad dėl teismo įvestos cenzūros aš buvau nuteistas šešis kartus pagal baudžiamąjį kodeksą dėl tariamo teismo sprendimo nevykdymo, mano turtas parduotas varžytinėse, dėl minėto teistumo man nebuvo leista dalyvauti Seimo rinkimuose. T.y. man buvo padaryta ir tebėra daroma didžiulė moralinė ir materialinė žala.

 

Ir ši žala yra daroma ir toliau, nes Šiuo atveju LAT kolegija su Rudėnaite priešakyje savo minėta nutartimi man nurodė, kad cenzūra yra legali, o teisėja Dabulskytė-Raizgienė taip pat man nurodė, kad teismas gali klastoti dokumentus, tai visiškai legalu.

 

 Atkreiptinas dėmesys, kad tiek Vilniaus apylinkės teismas, tiek Vilniaus apygardos teismas, tiek ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau net aštuonis kartus atsisakydavo panaikinti neteisėtai įvestą cenzūrą, kuri buvo įvesta dar 2009 m. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi.

Esant tokiai padėčiai, jau daugiau nei dešimt metų aš, Aurimas Drižius, savaitraščio „Laisvas laikraštis“ redaktorius, žurnalistas ir leidėjas, teismų ir prokuratūros pagalba esu persekiojamas už savo žurnalistinę veiklą buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Alvydo Sadecko (toliau ir – A. Sadeckas), kuris melagingu prevenciniu ieškiniu kreipėsi į teismą ir paprašė įvesti cenzūrą, t.y. uždrausti man rašyti straipsnius, kuriuose jis būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir Gedemino Kiesaus nužudymu.

  1. Minėtą LAT kolegija toliau piktnaudžiauja savo tarnybine padėtimi ir savo nutartimi man bando įrodyti, kad cenzūra Lietuvoje yra teisėta, ir kad cenzūros nedraudžia jokie teisės aktai.

Nors yra priešingai – cenzūrą draudžia tiek Konstitucija, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymas.

Minėta teisėjų kolegija tai puikiai žinojo, nes kam kam, tačiau LAT teisėjams būtina žinoti bent jau pagrindinį šalies įstatymą – Konstituciją.

Tačiau minėta kolegija padarė dar vieną nusikaltimą, numatytą BK 300 str., nes įrašę žinomai melagingus duomenis, kad neva teisės aktai leidžia cenzūrą, ir ją taip legalizavę, teisėjai suklastojo savo nutartį.

Nurodžiau, kad minėta LAT kolegija, matydama, kad cenzūra, įvesta civilinėje byloje Nr. 2S-835- 565/2018, turi būti panaikinta, nes ji akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijai ir Visuomenės informavimo įstatymui, melagingai man nurodė, kad „nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė teisės normas“.

Tai yra akivaizdus dokumento – Aukščiausiojo teismo nutarties – klastojimas, daromas sąmoninga tyčia ir suprantant, kad klastoti teisės dokumentą.

Todėl tvirtinu, kad LAT kolegija labai grubiai pažeidė teisės normas – matydama aiškų teismo sprendimo neatitikimą ir prieštaravimą Konstitucijai ir Visuomenės informavimo įstatymui, kolegija nurodė, kad nieko panašaus nėra, o teismai tinkamai taikė teisės normas.

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja B.Bakanauskaitė savo spalio 30 d. nutartyje Konstitucijos ir Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimus pavadino „deklaratyviais“

Tokiu būdu teisėja B.Bakanauskaitė taip pat padarė nusikaltimą – dokumento suklastojimą, nes kam kam, o teisėjams yra privalu žinoti, kad Konstitucijos ir įstatymo reikalavimai yra imperatyvūs, o Konstitucija yra tiesiogiai taikomas teisės aktas. Beje, teisėjams primenama, kad negalioja visi teisės aktai, kurie prieštarauja Konstitucijai.

  1. Vilniaus apygardos teismo teisėja Dabulskytė-Raizgienė man savo nutartyje ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. M-2-01-00024-19 nurodo, kad civilinėse bylose įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarčių peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai yra nustatyti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 346 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad pagrindai peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra: 1) materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, ¡eigų šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui; 2) jeigu teismas skundžiamame sprendime (nutartyje) nukrypo nuo LAT suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos; 3) jeigu LAT praktika ginčijamu teisės klausimu yra nevienoda. Pažymėtina kad kasacija galima tik tuo atveju, kai yra šiame straipsnyje išvardinti pagrindai (CPK 346 straipsnio 1 dalis).

T.y. teisėja Dabulskytė-Raizgienė labai teisingai pastebėjo, kad šioje byloje cenzūros įvedimas prieštaravo visiems CPK 348 str. pagrindams – cenzūros įvedimas prieštaravo esminėms teisės normoms, jos ne kartą buvo pažeistos, ir LAT praktika šiuo klausimu yra nevienoda – vieną kartą teismas panaikina cenzūrą, kitą kartą sako, kad ji legali ir neprieštarauja įstatymas.

Tačiau šiuo atveju teisėja Dabulskytė-Raizgienė nusprendžia cenzūros nepanaikinti,  nors ir pripažinusi, kad jai panaikinti yra visi įstatymue numatyti pagrindai.

Tačiau teisėja kartu nurodo, kad šiuo atveju byla nebuvo nagrinėjama iš esmės , ir todėl teisėjai galėjo ją suklastoti Nors puikia žinojo, kad daro nusikaltimą : „Pareiškėjo įsitikinimu, teisėjų kolegijos narių piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi pasireiškė tuo, kad jie savo nutartimi bando įrodyti, jog cenzūra Lietuvoje yra teisėta ir neuždrausta jokiais teisės aktais, o BK 300 straipsnyje numatyta nusikalstama veika pasireiškė tuo, kad teisėjai, įrašę žinomai melagingus duomenis apie tai, kad neva teisės aktai leidžia cenzūrą ir ją taip legalizavę, suklastojo savo nutartį. Visgi aukštesnysis teismas neturi jokio pagrindo Pareiškėjo teiginius vertinti kaip objektyviai pagrįstus ir nulemiančius būtinumą iš naujo spręsti ikiteisminio tyrimo pradėjimo klausimą…. Pareiškėjo pozicija dėl LAT teisėjų kolegijos narių esą padarytų nusikalstamų veikų grindžiama išimtinai tik jo paties nuomone, o ne objektyviais duomenimis, leidžiančiais bent jau įtarti esant galimai padarytas pareiškime bei skunde nurodytas nusikalstamas veikas. Vieno konkretaus asmens nuomonė dėl teismo priimto procesinio sprendimo negali būti pagrindu iniciuoti ikiteisminį tyrimą – priešingu atveju galėtų susiformuoti tokia praktika, kai dėl kiekvieno asmeniui nepalankaus (nepatinkančio) teismo sprendimo būtų pagrindas spręsti klausimą dėl teisėjų baudžiamojo persekiojimo. Iniciuoti baudžiamąjį persekiojimą galima tik tada, kai yra pateikiami konkretūs duomenys…“.

Nors visi šie konkretūs duomenys buvo pateikti – teismas įvedęs cenzūrą, aštuonis kartus klastoja nutartis, ją legalizuoja, galiausiai LAT kolegija pasako, kad cenzūra yra teisėta – įrodo priešingą – teisėjų sąmoningą nusikalstamą veiklą ir piktnaudžiavimą tarnybą.

Visa tai yra labai objektyvūs ir tikri faktai – teismų nutarys –kurias iki šiol teismas ignoruoja.

Dėl teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Bakanauskaitės, Sigitos Rudėnaitės, V.Grabinsko, G.Sagaičio nusikalstamos veiklos kvalifikavimo.

BPK 2 straipsnis įpareigoja prokurorą, ikiteisminio tyrimo pareigūnus reaguoti į kiekvieną informaciją apie galimai padarytą nusikalstamą veiką ir atlikti visus reikalingus proceso veiksmus bei priimti visus reikalingus sprendimus, kad nusikalstama veika būtų atskleista.

Pagal BPK 168 str. prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti faktai apie padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės.

Tačiau prokuroras, matydamas, kad minėta LAT kolegija taip akivaizdžiai suklastojo savo nutartį, man įrodinėja, kad teisėjai padarė ne sunkų nusikaltimą, ir kad neva nėra rimto teisinio pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą. Prokuratūra man įrodinėja, kad baudžiamoji byla už dokumentų klastojimą yra kraštutinė poveikio priemonė ginant visuomenę nuo teisei priešingų veiksmų.

Tačiau prokuroras pamiršo, kad kiekvieną kartą, kai aš parašydavai straipsnį apie A.Sadecko vaidmenį privatizuojant „Mažeikių naftą“ ir pateikdavau įrodymus, man būdavo keliama baudžiamoji byla ir aš būdavau nuteisiamas už tariamą „teismo sprendimo nevykdymą“.

Cenzūra buvo legalizuota „teismo sprendimu“, ir aš buvau nuteistas net aštuonis kartus, man padaryta didžiulė moralinė ir materialinė žala, mano šeimos turėtas nekilnojamas turtas buvo parduotas varžytinėse.

Visais atvejais teismas klastojo savo nutartis, ir teisė mane už teisėtą veiklą, kol galiausiai tik išplėstinė LAT kolegija 2015 m. spalio 1 d. nutartimi mane išteisino, nurodydama, kad negalima žmogaus teisti už teisėtą veiklą.

Tačiau lieku nuteistas dar septyniose žalose, man padaryta žala niekaip nėra atlyginta. Kiekvienu atveju prokuratūra man kėlė baudžiamąsias bylas už teisėtą veiklą, ir jokie bandymai įrodyti, kad žurnalistika yra teisėta veikla, niekam nebuvo įdomūs.

Prokuroras man įrodinėja, kad LAT kolegija, suklastojusi savo nutartį, ir įteisinusi cenzūra, nepadarė nusikaltimo, ir kad aš turėčiau matyt kreiptis civiline tvarka : „baudžiamoji byla turi būti keliama tik tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų pasiekti negalima“.

Toks sprendimas yra ne tik neteisėtas, tačiau ir prasilenkia su bet kokia logika.

Kartoju, jau aštuonis kartus kreipiausi dėl cenzūros panaikino, ir aštuonis kartus teismas atmetė mano skundus, galiausiai LAT man nurodė, kad „cenzūra neprieštarauja jokiems teisės aktams“.

O prokuratūra man įrodinėja, kad „minėtos LAT nutarties turinys ir forma patvirtina, kad joje net nėra informacijos, dėl kurios įrašymo į teismo nutartį pareiškėjas prašo pradėti ikiteisminį tyrimą“.

Tai dar vienas melagingas teiginys, nes LAT nutartyje aiškiai pasakyta, kad „skunde nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla“. T.y. kolegija man nurodė, kad cenzūra yra legali ir teisėta.

Tai akivaizdus dokumento klastojimas, nes mano išvardinti teisės aktai labai aiškiai, nedviprasmiškai ir konkrečiai nurodo: „CENZŪRA UŽDRAUSTA“.

To nesuprasti gali tik korumpuotas arba nusikalstamai veikiantis teisėjas, kaip šiuo atveju veikia ir LAT kolegija. O mano prašymas priversti teisėjus dirbti savo darbą, pagaliau nustoti klastoti savo nutartis prokuratūra vadina „bandymu kerštauti“.

Aš ne bandau kerštauti, tačiau siekiu teisingumo, tik gaila, kad teismai iš inercijos vis dar klastoja savo nutartis, o prokuratūra tam pritaria, taip pat, matyt, iš inercijos.

Prokuratūra man nurodo, kad „nėra jokių duomenų ar teisinių argumentų, kurie leistų daryti bent menkiausias prielaidas, jog pareiškėjo nurodyti LAT teisėjai, pagal kompetenciją priimdami sprendimą dėl pareiškėjo kasacinio skundo, galėjo piktnaudžiauti, neatlikti tarnybos pareigų ar padaryti kitus nusikaltimus“.

Mano išvardintos aplinkybės vadinamos „deklaratyviomis“.

Tada kam iš viso reikalingi įstatymai ir Konstitucija, jeigu bet kokį jų imperatyvų nurodymą galima pavadinti „deklaracija“?

Toks teismų ir prokuratūros požiūris griauna pačią teisinę valstybę, skatina žmonių nepasitikėjimą savo valstybe. Nurodoma, kad „teisėjų konkretūs procesiniai sprendimai, taip pat jose nurodyti motyvai savaime nėra ir negali būti pagrindu teigti, kad teisėjas ar teisėjai piktnaudžiauja tarnybine padėtimi, viršija įgaliojimus, neatlieka savo pareigų ar jas netinkamai atlieka“.

Prokuratūra nurodo, kad prokuroras neturi teisės ar įgaliojimų vertinti teismų priimtus sprendimus jų teisėtumo ir pagrįstumo aspektu. Tokia prokuratūros pozicija – „teisėjai daro kokius nori nusikaltimus, nes jokie įstatymai jiems negalioja“ – taip pat yra nusikalstama ir neteisėta.

Nes įstatymai nenumato, kad teisėjams taikomos išimtys ir kad jie laisvai gali klastoti savo nutartis.

Tačiau tai vėlgi nėra tiesa – matydamas akivaizdžiai suklastotą dokumentą, prokuroras privalo pradėti ikiteisminį tyrimą, o ne išsisukinėti ir vengti atlikti savo pareigą. Įstatymas tik prokuratūrai suteikė teisę pradėti ikiteisminį tyrimą, todėl ji turi nevengti savo pareigos.

Be to, minėtos teisėjų kolegijos padaryti nusikaltimai atitinka net trys BK straipsnius : 228 str., 229 str., 300 str. dėl LAT teisėjų piktnaudžiavimo tarnyba, dokumentų klastojimo, tarnybos pareigų neatlikimo.

BK 229 straipsnis. Tarnybos pareigų neatlikimas aiškiai sako, kad „Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų“.

Šiuo atveju teisėjai Virgilijus Grabinskas, Sigita Rudėnaitė ir Gediminas Sagatys, žinodama, kad cenzūra Lietuvoje draudžiama įstatymų ir Konstitucijos, neatliko savo pareigos – jos panaikino ir priėmė priešingai teisei sprendimą, kad cenzūra neva įteisinta. Dėl to aš patyriau didžiulę žalą, buvau daug kartų nuteistas, varžytinėse parduotas mano šeimos nekilnojamasis turtas.

228 straipsnis. Piktnaudžiavimas aiškiai sako, kad Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų“.

 

Šiuo atveju teisėjai Virgilijus Grabinskas, Sigita Rudėnaitė ir Gediminas Sagatys, žinodami, kad cenzūra Lietuvoje draudžiama įstatymų ir Konstitucijos, piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi – įstatymas tik teismui suteikė išsikirtinės teises vykdyti teisingumą. Tačiau užuot vykdę teisingumą ir panaikinę cenzūrą, minėti teisėjai piktnaudžiavo tarnyba ir nurodė, kad cenzūra yra visiškai teisėta ir jokiems teisės aktams neprieštarauja. O teisėja Dabulskytė-Raizgienė man nurodė, kad teismas gali klastoti savo nutartis – tai dar vienas piktnaudžiavimo tarnyba pavyzdys, kuris kažkada turi liautis.

 

BK 300 str. Dokumento suklastojimas – minėta teisėjų kolegija, žinodama, kad cenzūra Lietuvoje yra uždrausta ir neteisėta, suklastojo savo jau minėtą nutartį ir nurodė, kad cenzūra neprieštarauja jokiems Lietuvos teisės aktams.

Įstatymai nesuteikia teisėjams teisės klastoti savo nutarčių, įrašant į jas žinomai melagingus duomenis, ir vėliau pasirėmus savo haliucinacijomis, priimti teisei prieštaraujančius sprendimus. Priešingai – Konstitucija aiškiai nurodo, kad prieš įstatymus visi lygūs.

Tokiu būdu teisėjai Virgilijus Grabinskas, Sigita Rudėnaitė ir Gediminas Sagatys padarė nusikaltimus net pagal tris BK straipsnius, veikė sąmoninga tyčia, norėdami man pakenkti – kad likčiau nuteistas už teisėtą veiklą, ir kad valstybei bei teisėjams  nereikėtų atlyginti man padarytos žalos. Remdamasis išdėstytu, prašau :

 

Pradėti ikiteisminį tyrimą teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Bakanauskaitės, Sigitos Rudėnaitės, V.Grabinsko, G.Sagaičio dėl nusikaltimų – piktnaudžiavimo tarnyba, tarnybos pareigų neatlikimo dokumento klastojimas.

Įspėju, kad bet koks tolimesnis dokumento klastojimas bus persekiojamas – sieksiu asmeninės teisėjų ir prokurorų atsakomybės už dokumentų klastojimą.

 

Pranešu Seimo acionalinio saugumo ir gynybos komitetui ir Seimo teisės ir teisėtvarkos komitetui, kad prezidentas G.Nausėda nori paskirti S.Rudėnaitę nuolatine LAT pirmininke – prašau imtis priemonių, kad tam būtų užkirstas kelias, nes minėta teisėja nuolat vykdė neteisėtus ir net nusikalstamus veiksmus mano atžvilgiu.

 

Aurimas Drižius

 

 

 

 

Facebook komentarai
Back To Top