skip to Main Content

Aukščiausias teismas : Garliavos pedofilijos ir žudynių byla niekada nebebus tiriama

 

Aurimas Drižius

 

Lietuvos aukščiausiojo teismo (LAT) teisėjai Audronė Kartanienė, Pranas Kuconis ir Gabrielė Juodkaitė-Granskienė (nuotr. viršuje) nutarimi man išaiškino, kad šis teismas daugiau niekada nebegrįš ir nebetirs  vadinamosios Garliavos pedofilijos ir žudynių bylos. Nors neištirta nė viena žmogžudystė, tačiau teismas nurodė, kad tai nėra priežastis atnaujinti tyrimą.

Kaip žinia, dvi mažametės Garliavos mergaitės (jų pavardes uždraudė skelbti „teismas“) buvo itin brutaliai prievartaujamos pedofilų, kol galiausiai viena auka viską papasakojo savo močiutei, vėliau tėvui Drąsiui Kedžiui. Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl vaiko prievartavimo, o mergaitė pasakojo siaubingus dalykus – kaip „dėdė“ Ūsas jai į burną kaišiojo savo „sysalą“, o mamytė dėjosi pinigus į raudoną piniginę. Tai, kad mergaitė nemeluoja patvirtino net keturios ekspertizės, tame tarpe ir valstybinė kompleksinė-psichiatrinė ekspertizė bei garsiausia Lietuvos vaikų psichiatrė Lesnickienė. Tačiau prokuratūra, eilinį kartą gavusi išvadą, kad auka nemeluoja, reikalaudavo atlikti ją dar kartą, bandydama paneigti aukos žodžius. Galiausiai prokuratūra „susiveikė“ psichiatrės Ilonos Česnienės nuomonę, kad mergaitės atskleistos seksualinio tūrinio detalės nėra jos fantazijos pasekmė, ir nurodė, kad mergaitės patyrimas buvo „tiesioginis ar netiesioginis“. Ką tai reiškia, niekas nesuprato.

Gen. prokuroras Valantinas, išėjęs iš prezidentės Grybauskaitės kabineto, pranešė, kad Ūso byla keliaus į teismą – jis apkaltintas „priekabiavimu“. Kodėl tik priekabiavimu, jeigu mažametė aiškiai sakė, kad pedofilas kaišiojo jai savo „sysalą“ į burną? Ar tai – priekabiavimas?

 

Galiausiai miglotos Čėnienės pažymos užteko „teisinei sistemai“ – teisėjas Audrius Cininas, pagarsėjęs bylų klastojimo ir nekaltų žmonių siuntimo į kalėjimą čempionas, nusprendė, kad „mergaitės atmintis ištrinta“, todėl jos net nereikia apklausti teisme, ir pedofilijus išteisino. Prokurorai numarino ir antros aukos, vyresnės mergaitės, bylą, nors ir turėjo medicininę ekspertizę, kad jos „storoji žarna galėjo būti veikiama kietu buku daiktu, todėl ji ir išplatėjo“. Kaip žinia, aštuonmetė mergaitė tiek buvo prievartaujama analiniu būdu, kad net tokio amžiaus turėjo vaikščioti su pampersu – nebeliakė išmatų. Neatsirado nieko, kas gintų antrąją auką, todėl prokurorai bylą tyliai numarino, ir ėmėsi Neringos Venckienės – jos adžvilgiu suklastojo daugiau nei 30 kaltinimų (vienas prokuratūros kaltinimų – parašė knygą „Drąsiaus viltis – išgelbėti mergaitę“), ir išsiuntė į JAV. JAV teisėjai tik kraipė galvas nuo tokių „kaltinimų“ – paliko tik keturis – kad neva Venckienė sumušė policijos sambo čempioną. Pmačius vaizdo įrašą, akivaizdu, kad tai dar viena prokuratūros klastotė:

 

Kada paprašiau vadinamojo „aukščiausiojo teismo“ įvertinti visas šias aplinkybes ir savo klastotes, gavau tokią nutartį – minėti teisėjai man nurodė, kad „..baudžiamoji byla, vadovaujantis BPK XXXIV skyriaus nuostatomis, gali būti atnaujinama tik nustačius akivaizdžią baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą. Akivaizdžiai netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas yra be papildomo tyrimo ir vertinimo aiški nuosprendžiu ar nutartimi nustatytų faktinių bylos aplinkybių neatitiktis pritaikyto baudžiamojo įstatymo normai. Atnaujinus baudžiamąją bylą joje nustatytos aplinkybės nekvestionuojamos (p reziumuojama, kad jos nustatytos teisingai) ir iš naujo netiriamos, teisinės sąvokos neaiškinamos, įrodymai neanalizuojami ir nevertinami, nuteistųjų kaltės ir kaltumo (nekaltumo) klausimai nesprendžiami. BPK normų, reglamentuojančių baudžiamosios bylos atnaujinimą, nuostatos suponuoja, kad tai iš esmės išimtiniai atvejai, galimi tik esant tam tikroms sąlygoms ir atitinkamiems pagrindams. Tokių pagrindų nesudaro nei pareiškime nurodomi argumentai, susiję su nuteistajam nepriimtinu jo veiksmų vertinimu, nei teismų praktikos analizė, nei reiškiamas nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis, nei dėstomi pasvarstymai apie nepagrįstą jo nuteisimą. Be to, kaip minėta, visi šie argumentai keletą kartų jau buvo vertinti atsisakant priimti A. Drižiaus kasacinį skundą arba netenkinant jo prašymo atnaujinti praleistą kasacinio skundo padavimo terminą“.

 

Kitaip sakant, vadinamasis teismas atkakliai neigia bet kokius savo nusikaltimus.

Akivaizdu, kad tas „aukščiausias teismas“ nebegali būti teisėjas, kadangi jis turi įvertinti savo nusikaltimus.

Pavyzdžiui, tas pats LAT nuteisė ilgiems kalėjimo metams tokį aklą žmogų Raimundą Ivanauską pagal vienintelį įrodymą – „patologinio melagio“ Mindaugo Žalimo melagingus parodymus. Kitoje byloje tas pats teismas išsityčiojo iš M.Žalimo, nurodydamas, kad jis „patologinis melagis“, tačiau nuteisti R.Ivanauską to melagio užteko. Na, o melagingai liudyti M.Žalimas ėmėsi matyt todėl, kad vėl nereikėtų sėsti į cypę už žiaurų žmogaus sumušimą. Nors auka savo skriaudėją atpažino, tačiau prokuratūra apkaltino kitą žmogų, o M.Žalimą „ištraukė“, matyt, mainais už jo „reikalingus parodymus“.

Galiausiai šioje byloje buvo išžudyta begalė žmonių – Drąsius Kedys, teisėjas Jonas Furmanavičius, pagaliau tas pats Andrius Ūsas buvo pasiųstas į kitą pasaulį kaip nereikalingas liudininkas.

Žodžiu, visi ši kriminalinė epopėja yra tikrasis Lietuvos Respublikos atvaizdis, parodantis, kokią valstybę mes sukūrėme. Tiek žmonių išžudyta, o prokuratūra ir teismai kartoja – „nieko nebuvo, viskas išgalvota“.

Galiausiai savo skundui LAT nurodžiau, kad šioje rezonansinėje byloje nukentėjusios mergaitės teta Neringa Venckienė ir seneliai iki šiol neišsižada savo pozicijos – jų dukterėčia buvo prievartaujama. T.y. p. Neringa Venckienė sutiko būti apklausiama Vilniaus apygardos teisme, kuriame buvo nagrinėjamas mano skundas dėl šio nuosprendžio, tačiau minėta kolegija, peržiūrėjusi nukentėjusios mergaitės parodymus, mano skundą atmetė.

Kaip žinia, D visą laiką ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiama prokuratūros, tiek ir ikiteisminio tyrimo teisėjo, visą laiką liudijo, kad buvo prievartaujama Andriaus Ūso ir dar dviejų vyriškių. Primenu, kad net penkios ekspertizės, įskaitant ir valstybinę kompleksinę psichiatrinę ekspertizę – visos jos padarė išvadą, kad D.Kedytė nelinkusi išsigalvoti, o jos pasakojimas paremtas jos pačios patirtimi.

Primenu, kad A.Ūsą išteisinę teisėjai net neapklausė nukentėjusios D.Kedytės, o patys, jiems patiems žinomu būdu, nusprendė, kad „jos atmintis ištrinta“. Tiesa, po kelių metų D.Kedytė „ištrintą atmintį“ atgavo, kaip reikėjo duoti parodymus prieš savo senelius Vytautą ir Laimą Kedžius.

Atkreipiu teismo dėmesį, kad Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnis. Redakcinės atsakomybės netaikymas ir atleidimas nuo žalos atlyginimo aiškiai nurodo, kad : 1. Viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jie nurodė informacijos šaltinį ir ji buvo: …viešai pasakyta per atvirus posėdžius, pasitarimus, spaudos konferencijas, mitingus ir kitus renginius, o viešosios informacijos rengėjas neiškraipė pasakytų teiginių. Šiuo atveju visa atsakomybė tenka renginių organizatoriams ir informaciją paskelbusiems asmenims;

Atkreipiau teismo dėmesį, kad man inkriminuotas tariamas šmeižtas – t.y. sakinys „L. – nelaiminga moteris, nepatyrusi tėvų meilės, o tik smurtą, panašiai elgiasi ir pati – prievartaujamai dukrai siūlė „pakentėti“, nes ir pati kentėjo nuo vaikystės“, aiškindamas, kad L. dukra buvo prievartaujama, bei, kad dukra pasakojo apie dėmę, t. y. teigdamas: „Kaip tik apie šią dėmę pasakojo ir prievartaujama D., kuri buvo pagrobta iš savo namų ir S. Skvernelio nurodymu nežinia kur pradanginta“.

Teismai nepagrįstai kriminalizavo mano veiksmus dėl teisės kritikuoti priimtus teismų nuosprendžius, dėl teisės turėti savo nuomonę bei laisvai reikšti ją, dėl teisės į žodžio laisvę. Jei mano nuomonė kažkam pasirodė įžeidžianti ar žeminanti, tam mūsų valstybėje galioja orumo ir garbės gynimo institutas, kuria savo laiku labai sėkmingai civilinėje byloje prieš V.Petkevičių pasinaudojo V.Landsbergis, gindamas savo mirusio tėvo garbę ir orumą.

Teismai norėtų, kad jų veikla, priimti procesiniai sprendimai būtų nušviečiami, o visuomenės nuomonę apie juos formuojama taip, kaip tai daro sisteminė žiniasklaida. Tačiau tai – tik saviraiškos laisvės butaforija.

Pirmos instancijos teismas Garliavos įvykius pavadino skausminga tema, kuria aš tarimai panaudojau savo verslo interesams. Pažymėtina, kad tokiais pasisakymais teismas jau pademonstravo savo šališkumą mano atžvilgiu. Tačiau mane, kaip žurnalistą, redaktorių, pagaliau savo šalies pilietį, kalbantį skausmingomis mūsų šaliai temomis, visada bausdavo teisėsaugos institucijos, bandančios priversti mane tylėti, įvesti neleistiną cenzūrą.

Taip man bandoma užčiaupti burną, kalbant apie A.Sadecko dalyvavimą, privatizuojant vieną iš svarbiausių šalies ekonomikoje objektą, apie I.Strazdauskaitės nužudymo galimus motyvus, dabar apie taip vadinamus Garliavus įvykius.

Man keliamos baudžiamosios bylos, teismai uždraudžia rašyti šiomis temomis, kas iš esmės primena Šiaurės Korėjos diktatūrą laisvos žiniasklaidos atžvilgiu ar Rusijoje vykdomą laisvų žurnalistų persekiojimą (S.Prokopjevos baudžiamoji byla).

Deja, tiriamoji dokumentinė žurnalistika visada apima skausmingus aktualius įvykius, o ne rašinėja apie visuomenės grietinėlės užkulisius, tortukus ir drugelius. Lietuva turi garantuoti spaudos laisvę pagal savo tarptautinius įsipareigojimus, o draudimą persekioti žurnalistus už jų veiklą yra ne kartą pažymėjęs ES diplomatijos vadovo Josepo Borrelio atstovas Peteris Stano bei Žmogaus teisių organizacija „Human Rights Watch“.

Man inkriminuotame straipsnyje („Pedofilijos bylos šaknys – Stasys Stankūnas girtas lupdavo savo dukras, varydavo iš namų, ir šios merginos vėliau savo dukras matyt pardavinėjo pedofilams“) aš rėmiausi niekieno nepaneigtais įrodymais, atsispindėjusiais taip vadinamoje pedofilijos byloje – 1. Kauno klinikų vaikų psichiatras daktaras Blaževičius savo išvadoj parašė, kad yra išplatėjusi L soroji žarna (be jokių „matyt“), kad storoji žarna buvo paveikta kietu buku daiktu.

Medicinoje apstu tokio reiškinio priežasčių įvardijimų, vienas kurių – analinio sekso pasekmė. Šios aplinkybės niekas netyrė, ji nepaneigta (išskyrus prokuroro R.Šileikos asmeniškai suformuluotą teiginį, neparemtą jokiais dokumentais ar ekspertine išvada), daktaras Blaževičius neapkaltintas melagingos išvados pateikimu – tai kas man draudžia ją aptarinėti ir ieškoti į ją atsakymų.

Faktas apie tai, kad V. kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos tarnybą dėl netinkamo S.Stankūno elgesio su dukromis, yra nustatytas ir patvirtintas. Niekas iš tiesų nesiaiškino šios aplinkybės, o vienintelis žmogus, tai galėjęs paaiškinti, (V.) yra miręs.

Nei prokuratūra, nei teismai nesiekė objektyvaus šios bylos išnagrinėjimo – sąmoningai neužtikrino vienintelio svarbaus, valstybės nesaugomo, pilnamečio liudininko O,  dalyvavimo ir apklausos. Tik šis asmuo galėtų įnešti aiškumo tiek dėl savo fizinio sutrikimo, nustatyto daktaro Blaževičiaus, tikrosios priežasties, tiek dėl kitų mano straipsnyje minimų aplinkybių bei teiginių teisėtumo ir pagrįstumo. Man lig šiol nesuprantama, kodėl šios liudininkės dar niekas neapklausė, kodėl ji, kaip dukra, nereiškia man tokių pretenzijų, kokias reiškia jos teta ir seneliai.

Negi jos motinos garbė, orumas ir atminimas nėra svarbūs. Tai gal teisi buvusi Seimo narė Aurelija Stancikienė, dar 2012-05-21 d. gavusi informaciją, kad O. nuskendo, ir pradėjusi jos paieškas? Ar ir už tokią mano nuomonę būsiu dar kartą teisiamas? Tai ne aš selektyviai ir nepagrįstai pateikiau taip vadinamos pedofilijos bylos duomenis, ne aš siekiau pažeminti ir paniekinti tam tikrus asmenis.

Kada bus teisiama visa ši „teisėjų ir prokurorų gauja?“. Juk visos šios bylos yra avivaizdžios klastotės, užtektų vienam prokurokiūkščiui prisipažinti, kas jam liepė daryti nusikaltimus, ir visa „teisinė sistema“ sugriūtų kaip korptų namelis:

 

Facebook komentarai
Back To Top });}(jQuery));