skip to Main Content

Auka ar nusikaltėlė?

Nejaugi taip labai esame nubausti, kad mums visai aptemdytas protas – neatskiriame, kur tiesa, kur melas, kas auka, o kas – nusikaltėlis. Kalbu apie buvusią Panevėžio teisėją Vaivą Savickienę, apie kurią pastaruoju metu, ryšium su tuo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas galutine ir neskundžiama nutartimi jai priteisė 50000 eurų žalos atlyginimą, rašoma beveik visuose spaudos leidiniuose.

Pati V.Savickienė irgi netyli: guodžiasi Lietuvos žmonėms, kaip labai ji kentėjo, kaip žiauriai ji buvo persekiojama. Ir už ką? Moteris sako, kad iki šiol nesupranta, dėl ko buvo pradėtas jos baudžiamasis persekiojimas.

Kad ir kaip V.Savickienė virkautų, sunku patikėti jos nuoširdumu, kad ji nežinojo ir, svarbiausia, iki šiol nežino, kodėl buvo pradėtas tyrimas ir leista klausytis jos šeimos telefoninių pokalbių. Juk V.Savickienės vyras, su kuriuo ji kartu gyvena ir kuris taip pat dirbo teisėju, buvo įtariamas kyšininkavimu. Įtarimai pasitvirtino: teisėjas Rimantas Savickas toje pačioje byloje nuteistas už kyšių ėmimą bei kitus korupcinio pobūdžio nusikaltimus. Tad ar galima stebėtis, jog pareigūnams, atliekantiems  tyrimą dėl teisėjų korupcinių veiksmų, kilo įtarimų, kad teisėjo R.Savicko žmona, pasinaudodama tarnybine teisėjos padėtimi, siekdama, kad vyras nebūtų nubaustas, gali daryti poveikį kitam teisėjui ar teisėjams? Nejaugi šiuos pareigūnų veiksmus, jog buvo nutarta prašyti leidimo klausytis telefoninių pokalbių, galima laikyti neracionaliais, kažkokiais pertekliniais, netoleruotinais, neteisėtais, ar net nusikalstamais?

V.Savickienė buvo pašalinta iš teisėjų ir teismo pripažinta kalta bei nuteista už tai, kad ji savo Vilniuje dirbančiai teismo sekretore ir teisę studijuojančiai dukrai siekė gauti ir gavo nedarbingumo pažymėjimą, nors duktė buvo sveika ir nesirgo jokia liga. Duktė turėjo laikyti egzaminus, jai reikėjo laisvo laiko pasiruošti egzaminams, todėl tėvai parūpino jai nedarbingumo pažymėjimą. J.Savickaitė net neatėjo pasiimti jos vardu išduoto dokumento, pažymėjimą, daktarės tvirtinimu, paėmė tėvas, teisėjas R.Savickas.

Šie faktai nustatyti ne tik iš telefoninių pokalbių, bet dokumentais ir liudytojų parodymais teisme. Faktai, kad J.Savickaitei buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas vien tik dėl to, kad to prašė teisėja, kad gydytoja, J.Savickaitės net nemačiusi,  išdavė nedarbingumo pažymėjimą,  nekelia jokių abejonių. Pati daktarė paliudijo, kad tik dėlto, kad prašė vyras ir žmona teisėjai, o jos sesuo dirba teisme sekretore, todėl bijodama, kad neišpildžiusi prašymo, nepakenktų seseriai, ji pakluso ir išdavė neteisėtą nedarbingumo pažymėjimą.

Net ne visai aišku, kodėl „Sodra“ pradėjo tikrinti J.Savickaitei išduoto nedarbingumo pažymėjimo teisėtumą: pati J.Savickaitė įtarė, kad ją paskundė teismo bendradarbės – jos juk žinojo, kad J.Savickaitė sveika, kad nedarbingumo pažymėjimas „sukombinuotas“. Nors gydytoja nedarbingumo pažymėjimą buvo išdavusi ilgesniam laikotarpiui, kai sužinojo, kad vyksta tikrinimas, surašė naują pažymėjimą, nedarbingumo laiką sutrumpino, o teisėjai V.Savickienei pranešė: „Taigi, šakės. Sudegėm mes.“

Būtent dėl to, kad teisėja J.Savickienė, piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi, parūpino dukrai neteisėtą nedarbingumo pažymėjimą, ji buvo teisiama. Tiesa, Kauno apygardos teismas 2013 m. V.Savickienę išteisno kaip nepadariusią veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m., apeliacine tvarka išnagrinėjęs bylą, priėmė naują apkaltinamąjį nuosprendį. Vertindami tas pačias bylos aplinkybes, tuos pačius įrodymus, vadovaudamiesi vidiniu įsitikinimu, teisėjai padarė kardinaliai priešingas išvadas: vieni pripažino V.Savickienę nekaltai nukentėjusia auka, o kiti – nusikaltėle. O ką turime galvoti mes? Mes juk privalome gerbti teismą ir teisėjus, pasitikėti teisėjų vykdomu teisingumu.

2015 m. bylą išnagrinėję net septyni Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai vėl išteisino V.Savickienę: nusprendė, kad ir jos telefoninių pokalbių buvo neteisėtai klausomasi, kad ne tie pareigūnai sankcionavo operatyvinio tyrimo veiksmus ir t.t.. Neanalizuosiu čia šio išteisinamojo nuosprendžio argumentų, nors daugelis jų – neįtikinami.  Ko, pavyzdžiui, vertas argumentas, Aukščiausiojo Teismo teisėjų nuomone patvirtinantis, kad  nei R. Savickas, nei V.Savickienė neturėjo jokios naudos, gaunant jų dukrai neteisėtą nedarbingumo pažymėjimą.  Teisėjai rašo:

Vertinant kitokios asmeninės naudos siekimą (šiuo atveju siekimą dukters naudai gauti nedarbingumo pažymėjimą), akivaizdu, kad V. ir R. S. nedarbingumo pažymėjimo išdavimas niekaip negalėjo būti naudingas, nes jokių išmokų už jį teisėjai negavo, o pateisinti dukters nebuvimo darbe jiems nereikėjo, nes J. S. dirbo kitame teisme ir į darbą nėjo tik tada, kai buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas. Be to, pati J. S. buvo pilnametė, gyveno atskirai nuo tėvų, dirbo.

Teisėjai priduria: „ Nedarbingumo pažymėjimo išdavimo taisyklių pažeidimai negali sumenkinti nei teisėjo, nei teisminės valdžios autoriteto.“ Kaip šį argumentą suprasti?

Nagrinėdami bylą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai sugalvojo naują teisės terminą „perteklinis kaltinimas“, kuris nenumatytas įstatymu. Žodynai aiškina, kad perteklius – tai buvimas ko daugiau, negu reikia. Vadinasi, teisėjai teigia, kad V.Savickienė buvo apkaltinta daugiau, negu reikėjo. O kiek reikėjo? Prieštaraudami patys sau, teisėjai tvirtina, kad V.Savickienės kaltinti iš viso nereikėjo, kad „buvo kriminalizuotos veikos, kurias nekriminalizuoja įstatymas“.

V.Savickienė buvo kaltinama piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi bei disponavimu suklastotu dokumentu. Šios veikos yra kriminalizuotos, nes kaip nusikaltimai jos įvardintos Baudžiamojo kodekso 228 straipsnyje ir 300 straipsnyje. Taigi, teisėjai neteisūs – įstatymas kriminalizuoja veikas, kuriomis buvo kaltinama V.Savickienė. Kitas dalykas, ar V.Savickienės įvykdyti veiksmai atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą šių nusikaltimų sudėtį.

Gal būt, kai kas ir pasakys: „Pamanyk, baisus nusikaltimas, kad žmonės „suveikė“ dukrai nedarbingumo pažymėjimą! Kiek tokių pažymėjimų daktarai išduoda, tai ką – visus teisti?“ Tačiau teisės požiūriu, kai žinomai melagingo ir neteisėto dokumento išdavimo siekia teisingumo vykdytojai teisėjai, negalima sutikti su išvada, kad tokia teisėjų veika nemenkina teisėjų ir teisminės valdžios autoriteto. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išvada akivaizdžiai parodo, kad nagrinėdami bylą, teisėjai buvo šališki. V.Savickienė ne tik prašė gydytojos išduoti jos dukrai nedarbingumo pažymėjimą, bet žinodama, kad dokumentas išduotas nepagrįstai, neteisėtą nedarbingumo pažymėjimą gavo ir jį panaudoti perdavė dukrai.

Kai jau Aukščiausiasis Teismas V.Savickienę išteisino, nėra ko labai stebėtis, kad jai priteistas žalos atlyginimas.  Nors, mano nuomone, nagrinėdami bylą dėl žalos atlyginimo, teisėjai greičiausiai pažeidė Teisėjų etikos kodekso, ypač penkioliktojo straipsnio reikalavimus, įpareigojančius teisėją  reaguoti į kitų teisėjų padarytus įstatymų pažeidimus. Nejaugi nei vienas iš teisėjų nesuabejojo išteisinamojo nuosprendžio argumentų teisėtumu ir į tai nesigilino, automatiškai pritaikydami res judicata principą? Pagaliau, argi galima sutikti, kad taip labai nukentėjo V.Savickienės reputacija, jeigu ji dirba prestižinį advokatės darbą, kuris taip pat reikalauja „nesuteptos“ reputacijos.

Mane kiek stebina žurnalistų reakcija, kad jie taip labai ėmė šlovinti šį Aukščiausiojo Teismo sprendimą priteisti V.Navickienei 50 tūkstančių eurų. „Delfi“ apžvalgininkas Rimvydas Valatka tiek įsijautė, kad kaip galima suprasti iš jo straipsnio,  V.Savickienė ir šiandien turėtų dirbti teisėja…

Aldona Meilutytė

 

 

 

Facebook komentarai
Back To Top