skip to Main Content

Atsakymas NP: apie konservatnykišką tremtinio tapatybę ir ne tik

Kristina Sulikienė

Jeigu nebūčiau prisiklausiusi konservatorių partijoje, nežinočiau, kokie visi komjaunuoliai, bei partiniai sekretoriai yra šiais laikais tremtiniai – kaip ir stebuklingai konservatorių “patriarcho” ugdytinė Dalia Grybauskaitė ja tapo (“aš nežinojau, kad tėvelis iš tremtinių, nežinojau, kad ir senelis tremtinys” – dėstė šiuos “atradimus” Magnolija neseniai, nors senelis buvo nacių kolaborantas, o tėvelis buvo NKVD infiltruotas į partizanų  miškinį judėjimą, kažko neatliko iki galo, ir buvo išvežtas, bet ne kaip tremtinys – juk po galais, jis dirbo represinėje SSRS struktūroje, koks čia trėmimas), turbūt neatpažinčiau konservatoriškos gaidelės neliečiamojo NP apologetikoje, kai jis tiesiog maldavo palikti jam neliečiamybę – kad dar kokį dešimtmetį galėtų slapstytis nuo baudžiamosios atsakomybės Seime.

Jeigu turėčiau tiek etatų patarėjams, samdyčiau minimum vieną teisininką, o ne arkliavagę, ir vagių tinklo prižiūrėtoją, ir tada paklausčiau juristo – ar aš pasislėpiau Seime ar ne? Ir juristas patarėjas atsakytų – ne, nepasislėpei, nes senatis sustojo nuo momento, kai Seimas tavęs neleido traukti atsakomybėn. Tai būtų tik 1 minutės konsultacija, bet agronomės, aktorės, ir dar kažin kas juk susigaudo apie teisę, kaip karvė apie debesį.

O ir karvė apie debesį susigaudo turbūt daugiau, nes žino, jog jeigu lyja, reikia gailiai mūkti.

NP ėmėsi paskutinio šanso – ėmė visus graudenti, koks jo tėvas buvo tremtinys, kaip kentėjo, nes nupiešė Staliną. Ir visi salėje turėjo apsiverkti.

Mano prosenelė Anatazija Kubilienė  nepiešė Stalino, ją šlykščiausiais metodais ištrėmė kur badas, radiacija, ir dantų griežimas, ji ir mirė Irkutske. Mano kaimo seniūnė, kuri didžiuojasi, jog gimė ten, net nežino, jog kai ji gimė, mano prosenelė jau 6 metai kaip buvo mirusi sakoma, jog nuo skrandžio vėžio. Mano prosenelių bėda kad jkie turėjo 42 hektarus, o prosenelė, nor sir nemokėjo rašyti, bet vadovavo moterų organizacijai. O vėliau buvo “buožių trėmimas”. Tai tokia istorija. Mes buožėms buvome priskirti. Nors močiutė buvo tarybinė mokytoja. Jos mokinės su giomnastika skynė medalius. Tai nepadėjo – du lietuviai skundikai buvo viskas: skundinėjo lietuviai, skurdžiai, baudžiauninkų palikuonys, išgamos. Trėmė Kubilius stribai lietuviai. Yra dokumentuota. Čia visiems atsakymas, kurie loja, kad trėmė iš kažkur atvažiavę rusai, o lietuviai tik žiūrėjo. Na panašiai, kaip šaudė vokiečiai žydus, o lietuviai tai ne. Išgamos yra išgamos, irįvardykime kiekvieną konkretų atvejį. Čia atsakymas visiems, kodėl nesergu rusofobija – sunkiu gyvenimo momentu, kai mane norėta nužudyti, pagalbos ranką ištiesė visai ne lietuviai. Brolis dingo, niekada nebeatsirado, o mane nusaugojo. Neris išplukdė bendraamžio lietuvio, kuris mane sekė, lavoną: policija nurašė į poledinę žūklę, nelaimingą atsitikimą, niekas nenorėjo kišti rankų, man irgi liepė tylėti ir nesikišti.  Kaip pokaryje, taip ir dabar – savi savus pagatavi užmušti, o jeigu likai gyvas – tave šmeiš net iš Seimo tribūnos. 

Nepiešė Stalino ir mano močiutė – matematikos, fizikos ir gimnastikos mokytoja, kuri yra tikra tremtinė, o ne įsivaizduojama, ir visi įstatymai ją tokia pripažįsta, tik yra vienas “bet” – ji atsisako eiti į teismą, nes jai tiesiog šlykštu visi tie tremtiniai, kurie giriasi tais statusais, ima dotacijas, ir kabinasi ordinus. Mano močiutei 91 metai. Dėl prarastos tapatybės ji neteko ir 5 metų darbo stažo, bet ji nekreipia dėmesio – o dirba, mezga kojines, jomis prekiauja, ir nedejuoja, ir yra pavyzdys visiems dejuojantiems. 

Mano močiutė stribams užėjus į mūsų sodybą Panemunių kaime, Rokiškio rajone, buvo išgelbėta, tačiau ji neteko paso, namų, tapatybės, ir slapstėsi 54 metus. Jos kasdieninis palydovas buvo baisi baimė, jog ją kas nors atpažins, jog ji nėra tuo, kuo dedasi.

Slapstėsi ji čia Lietuvoje, susiklastojusi tapatybę. Vienuolė pusseserė Anatazija Smalstytė atidavė savo pasą.  Tačiau toks gyvenimas yra baisesnis, negu NP tėvuko, kuris už tą portretą atkalėjęs, grįžo, ir gyveno pilnavertį gyvenimą – dare karjerą.

Sūnus jo NP irgi darė karjerą – važiavo kautis į Afagnistaną, gavo algą, o Vilniaus dalinyje jį įtarinėjo, kad jis KGB šnipas, pats jis rašo apie tai savo atsiminimuose, interviu Čyvui – jį neva įtarinėjo, kodėl jis vilnietis, tarnauja Vilniuje. Na pats sakė ir ant savęs pasisakė, ne man spręsti.

Charakteringas atvejis yra tai, jog NP nekenčia ir neįsileidžia į savo susirinkimus…Afganistano brolija.

Taip taip – gerai išgirdot: nors NP giriasi, jog jis neva “afgancas”, kartą jis Klaipėdoje viešai iš salės jėga išmesti liepė Afganistano karo veteraną Vladimirą Moksvičiovą, kuris darbe yra netekęs abiejų kojų.

Vladimiras tada pasipiktino, jog NP nėra joks afgancas, nes jie taip vienas su kitu nesielgia, be to, paviešino, jog kai jie kovėsi, kraują liejo, NP buvo kolaborantas su tuometiniu priešu, ir jiems – modžahedams – pardavinėjo ginklus. To jau buvo per daug, ir NP liepė išmesti likimo brolį, o kaip paaiškėjo – tokiu savęs nelaiko.

Dėl tremtinių tėvų ir panašiai. Mano tėvas Stalino nepiešė, bet močiutė Elena buvo baisiai antitarybinė, o mano močiutės seserį Katariną  per provokacijas išdavė Tauro apygardos partizanai, ir ji pasielgė senoviškai – paaukojo save, o gal kas padėjo į šulinį įlipti, kas čia žino. Tauro apygardos kovotojai, kuriuos šėrė mano močiutės sesers šeima, vieną žiemą per vasario šešioliktą pasiėmę armoniką taip plyšavo, jog aidėjo 4 kaimai – ne tik Ražiškiai, garsas ėjo iki pat Rokų. Tai smogiamosios struktūros jau žinojo kur eiti, ir pas mano senelius, gyvenusius netoliese, atėjo, pratardė, buvo suėmę. Nes juk vis tiek sesuo, tai gal ir mano močiutė laiko partizanus. Visa laimė, senelis neseniai buvo juos pasiuntęs ant trijų raidžių, dėl ko jie jam pralaikė šautuvą prie smilkinio visą naktį. Tai NP aiškina, jog tik jo tėvas nukentėjo. Mano tėvas nė nebūtų gimęs, jeigu tas bailys ir degradas būtų paspaudęs gaiduką. Jiems nerūpėjo, kad mano senelis 1941 metais neteko brolio Juozo Opanavičiaus. Ne, ne Stalino portretus jis braižė – jis tarnavo Lietuvos slaptoje karinėje žvalgyboje, kovojo su raudonaisiais revoliucionieriais – pogrindininkais, buvo tautininkas bei Kėdainių apskrities šaulių vadas. Lietuvai atkovojo Klaipėdą, turėjo vilą Palangoje. Gal ten dabar Vaišvilos FF lizingo turtas (buvęs) – juk patogu supirkinėti “niekieno” namus: Opanavičiai į Laptevus išvaryti gyvuliniais vagonais, nieko nebelikę…Elitinė šeima – sunaikinta. 

Todėl, kad žvalgybininkas, atsargos karininkas – atėję sovietai jo nepakuteno: nors jis dirbo sumautiems sovietams, buvo tarybinis mokytojas nusikaltusių vaikų internate Kalnaberžėje, Kėdainių rajone. Dėdės KGB tardymo byloje yra visos mūsų šeimos sekimas, mano senelį sekė, dar kai mano tėvo nebuvo. Dabar gi NP visiems aiškina, jog mano tėvas apsišvietęs kažkoks, bet taip jis nesakė, nes Drižius yra kaltas.

Tačiau iš Seimo tribūnos, kur jaučiasi kaip piktas ir kvailas šuo už aukštos tvoros, kuris aploja kiekvieną praeivį, jis pareiškė, jog pats būdamas žvėrynietis, mano tėvo karoliniškiečio (čia maždaug 3 stotelės troleibusu) nepažįsta, gyvenime nematęs, ir mano tėvas, garsus dirigentas, koncertmeisteris, Lietuvos radijo ir televizijos komiteto, įsikūrusio Vilniuje, Konarskio gatvėje, orkestro vadovas, o po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo – pasaulyje garsus etnologijos profesorius – tiesiog yra niekas – jis vadovavo kažkokiam muziejui Kaune. Kaip greitai Vytauto Didžiojo universitetas su šimtais darbuotojų ir tūkstančiais studentų, ir Humanitarinių mokslų fakultetas, kuriam  nuo 1998 metų 8 metus tėvukas vadovavo, pavirto mažu muziejuku Kauno senamiestyje, kuriame man teko dirbti 3 metus, ir ten man vadovavo Aurelijus Stunžėnas, kuris nėra mano tėvas.

Jeigu dar kilo abejonių, jog NP šmeižia tendencingai ir tyčia, tai ta garsi jo kalba, kur jis kaip piktas ir kvailas šuo dar kartą apšmeižė mano tėvą – pasidarė aišku, jog šmeižikas veikia tyčia, ir veiks toliau. Ir to siekia, ir to nori.

Šmeižikui ėmė pritarti Petras Gražulis, kuris ėmė piktintis Seimo statutu. Pasiskaičiau Seimo statutą, sulyginau su Konstitucija, o ir dabar jau aš pasipiktinau.

Balsavimas dėl neliečiamybės Seimo nariui prilyginamas konstituciniam įstatymui, tačiau tai yra absurdas, nes balsavimas dėl neliečiamybės pagal laikinosios komisijos išvadą yra tik techninis klausimas. Laikinoji komisija nustato, ar yra politinis persekiojimas, jeigu nėra, priimamas balsų dauguma turėtų būti sprendimas patvirtinti išvadą – priešingu atveju vadinasi, Seimo nariai nepasitiki savo pačių sudaromomis komisijomis, laiko jų darbą niekiniu, be to, laikinosios komisijos išvada negali būti prilyginama konstituciniam įstatymui. Tačiau akivaizdu, jog Seimo nariai, Seimo kėdę laikydami puikia priebėga nuo visų negandų, net jeigu yra apsivogę ir apsiloję, – priėmė tokią antikonstitucinę nuostatą, jog turi balsuoti 71 narys, ir būtinai už.

Tačiau toks reikalavimas yra įtvirtintas tik dėl Konstitucijos keitimo.

Nuo kada paprastas procesinis veiksmas, kaipo Seimo nario, vengiančio teismo, atvesdinimas, tiksliau, leidimas jį atvesdinti, yra prilyginamas Konstitucijos keitimui? Juk svoris ne tas, ir reikšmė ne ta.

Juk niekur ta byla, esanti teisme, nedingsta, tiesiog Seimas tokiu būdu demonstruoja žiaurią nepagarbą teismui, kuris yra savarankiška valdžia.

Petras Gražulis aiškino, jog būtina keisti Seimo statutą – pritariu: reikia panaikinti tokį aukštą balsų daugumo –(“turi už balsuoti daugiau negu pusė visų Seimo narių”)reikalavimą, kuris prilygsta tik konstituciniams klausimams. Reikia pakeisti, jog dėl išvados balsuojama paprastąja dauguma. Juk valstiečiai ėmė balsuoti kojomis, ir sujudino netgi didžiąją žiniasklaidą – na tą, kuri turi šifruotojus, ir didelį biudžetą.

Tiesa, jeigu jūs palyginsite 2012 06 22 NP mintį “jos tėvas apsišvietęs KGB agentas, o jos laikraštis “Karštas komentaras” veikiamas prezidentės patarėjo Merkevičiaus per VSD”, tai panašų kliedesį jis pasakė iš Seimo tribūnos:

“Jos tėvas yra buvęs vieno Kauno muzikinio muziejaus direktorius, o jos laikraštis yra mažo tiražo, nemoka šifruoti.”

Tai sulyginus tas pats – mano tėvas yra absoliutus nulis, o mano darbovietė – irgi.

Tai yra šimtaprocentinė šmeižimo nusikaltimo sudėtis: yra sakomos tokios idėjos, kad būtų pakertamas pasitikėjimas asmeniu, o pagal KGB metodiką, būtinai kertama per šeimą.

Bet kad mano tėvas profesorius Romualdas Apanavičius per daug žinomas, kad būtų galima tikėti šiais kliedesiais. Labai keista ir tai, kodėl niekas neatkreipė dėmesio, jog NP nusišneka.

Juk profesorių Romualdas Apanavičių cituoja net Tanzanijos universitetas, o jo Rasių išsiskyrimo teorija etnomuzikos duomenimis yra įtraukta į Civilizacijų studijų teorijų sąrašą, ir prilyginama tik Džordanijai – garsiam mokslininkui, kuris atrado, jog žmogus galėjo kilti iš 2 vietų – Afrikos ir Kinijos.

Jeigu NP vaidina, kad buvo prie Sąjūdžio, jis negali neatsiminti Lietuvos socialdemokratų partijos revoliucionieriaus, kuris draudė komunistams – taigi, ir Daliai Grybauskaitei…- jungtis prie LSDP,kuris konkuravo su Sakalu, ir kuris įkūrė Tautiškosios Socialdemokratijos judėjimą, o vėliau 1992 metais kandidatavo Seimo rinkimuose su Konsultaciniu Seimu.Toks Bielinis, jau visai senas senučiukas, bet kuriam atmintis nesutrikusi, atvirai NP siūlė paliudyti, jog NP nusišneka ir šmeižia šeimą, kurią jis gerai pažįsta iš tautiškosios socialdemokratijos judėjimo laikotarpio. 

Juk tai netgi VRK duomenys. Kokiu reikia būti zombiu ir dislektiku, kad sakyti tokius kliedesius iš Seimo tribūnos.

Žiūrint tą posėdį, po kurio įsižeidusiu apsimetė toks amžinai nedirbantis Juraitis – Jokša, 7 vaikų tėvas, Vytauto Landsbergio kaimynas per tvorą – pirma pasidarė koktu, o po to supratau, jog čia ne neliečiamumas – čia kalba nepakaltinamumas. O tokių nepatrauksi į teismą, net jeigu nuims tą neliečiamybę.

O šiuo metu NP pristatomas netgi kaip “kandidatas į prezidentus”. Kokiu nuzombėjusiu reikia būti, kad už tokį žmogų, kuris nemoka skaityti, ir kuriam šlubuoja atmintis (Vilniaus apylinkės teisme jis paklaustas teisėjos, ar 2012 06 22buvo Seimo nariu, drąsiai atsakė “ne, aš neatsimenu, turbūt ne”) – kad iš viso siūlyti tokį žmogų klandidatu.

Dar radau perliukų ir Zigmo Vaišvilos pasisakymuose. Jis teigia, jog 1989 metais niekas nekalbėjo apie tai,kad bus Nepriklausoma valstybė, jog viskas įvyks be kraujo.Ne tiesa. 1990 02 savo atkurtame laikraštyje, kurį su mano mama redagavo, “Lietuvos žiniose”, tėvas aiškiai rašo:

“ Šiuo pereinamuoju Nepriklausomybės laikotarpiu…” Taigi, 1990 03 11 aktas buvo suplanuotas, ir žinomas iš anksto. Tai nebuvo spontaniškas veiksmas – niekas tik nežinojo, koks tas “pereinamasis nepriklausomybės laikotarpis”, kaip rašė Romualdas Apanavičius, bus. 

Supraskite, ir piliečiai, ir ne piliečiai – visa šita šutvė kuria kažkokį informacinį triukšmą, kad žmonės nebeatsimintų nieko – nei kaip vyko Atgimimas, nei kokie veikėjai reiškėsi.

NP labai aktyviai nuo 1983 metų besireiškusį mano tėvą – jis orgazizavo pirmąsias slaptas etnomuzikos vakarones, kai dar nebuvo jokio atšilimo ir jokiu Atgimimu nekvepėjo  (šioje vakaronėje Archeologijos muziejuje Vilniuje teko ir man dalyvauti) išvadino  NIEKUO.

O aš gi gaunasi NIEKO duktė. Neva – ką jie šneka, čia niekalai.

O mano tėvas paišė Staliną.

O tokių provokatorių, kurie paišė Stalinus, ar grodavo garsiai Lietuvos himną, buvo pilna – atvažiuokit NP ant mano močiutės sesers kapo Jonučių kapinėse, rasite 1946 metus. Kiek dar galėjo moteris gyventi, ji nebuvo sena, jai buvo 48 metai, tai vyriausia mano močiutės, sesuo, Katarina Baronaitė – Veiverienė. Jos žentas senučiukas dar gyvas, jam arti 100 metų. Ji nepamatė kokios puikios proanūkės užaugo, yra jos proproanūkiai. Mūsų giminė graži, inteligentiška, iš aristokratų, sovietas per savo įtakos agentus, kurių turėjo pilną partizaninį ir patriotinį judėjimą, naikino, kiek galėjo, paliko tik beraščius, bevalius ir degrades – taip vyksta teritorijos valymas visais laikais. Kas atsilaikė – šiais laikais yra šmeižiami, persekiojami, niekinami. Arkliavagė NP patarėja viešai mane vadina “Stalino anūke”, ir siūlo mane nužudyti, bet kadangi yra nepakaltinama – policija jai bylos nekelia. 

Neatlaikiusi šios netekties (3 vaikai liko našlaičiais, vyriausioji duktė, kuri dainavo kartu su provokatoriais, buvo suimta, Veiverys buvo išvežtas į Sibirą, nebuvo paleistas), mirė iš sielvarto mano prosenelė 1947 metais, ji nebuvo sena. Galėjo dagyventi. Prosenelis irgi mirė kaip sakė dėdė Algis “dar visa jaunas”, jam 1958 metais buvo apie 80 metų.

Senelis Zigmas Apanavičius, kurį šaudė partizanai, o vėliau tardė NKVD – išgyveno 96 metus, ir Lietuvai davė garsų pasaulyje profesorių Romualdą Apanavičių, kuris Lietuvoje prikėlė etnologiją, etninę kultūrą, ir kankliavimą – jo įkurti Kelmės vasaros kursai vyksta jau 30 metų. Tokios etninės kultūros puoselėtojo nebuvo ir nebus Lietuvoje per ateinančius 100 metų.

Jam meilę etninei muzikai įskiepijo mano močiutė Elena Apanavičienė, kuri gražiai dainavo, ir nepaisydama sovietų, turėjo savo kantičkų giedotojų ansamblėlį, uždirbinėjo pinigus , nepaisydama sovieto, nešiojo bajorišką aprangą, tgurėjo skrybėlių kolekciją, panašiai rengdavosi jos sesuo Marijona Balčiūnienė ir kolūkiečiai tyčiojosi, o jos nekreipė dėmesio. Kolūkio pirmininkas atvirai dokumentuose kolūkietes Apanavičienę ir Furmanavičienę vadina “šlėktomis”, “kurios įsivaizduoja, jog brikelėje pasikinkiusios vargšą darbo liaudį vežiojasi”. Močiutė laikėsi visų aristokratijos papročių, ir po karo nelegaliai turėjo tarnaitę. Ir jai nieko nebuvo, ji sake:

“Rusas bolševikas atėjo ir išeis, tėvelio žemė buvo ir bus”.

Deja, tėvelio žemę, kurią prosenelis paskolino kolūkiui 1948 metais, išgrobstė su konservatnykų – “tremtinių” dėka nuo 1998 metų Lietuvos Respublika, o ką valdė pati respublika, irgi neatidavė, sakė, dar čia žmonėms rezervuota – nors įstatymai nenumatė grąžintinos žemės rezervuoti 11 eilės pretendentams, nes grąžinimo eilė yra “1”. Šiuo metu netgi namų valdos kolūkinis 60 arų sklypas išgrobstytas, bet kažkokiu stebuklingu būdu jau kaimynai sakė stumsis tvoras atgal – galgi valdžia vis tik kitokia, o ne “konservatnykų klonas”, kaip skleisdamas dūmų uždangą, meluoja buvęs Seimo narys Nakas. Žemės klausimais ne pirmas atvejis, kai be teismų stumiasi ir griūva tvoros, nes žemės grobimas yra antivalstybinė veika, ir jai senaties – nėra. 

Labai daug dūmų uždangos, kad žmonės toliau pagal KGB planą būtų nusivylę valstybe.Kad kol dūmininkai, žolininkai skleidžia propaganda, žmonės išvyktų plauti tualetų, nors tonomis krenta obuoliai, ir galima uždirbti bent šiuo metu laiku vieną kitą šimtą eurų, o jeigu turi sunkvežimį, ir turi verslo planą – gal ir viosą tūkstantį. Registruok iš anksto nereikalingus ūkius, obelis, planuok – kitais metais rudenį neskursi. Nereikia emigruoti – pilna čia darbo, veiklos, galima laikyti gyvulius, auginti augalus, pardavinėti uogas, pieną, sviestą, kuris jau vėl kainuoja kosmines kainas.

Inteligentai ne tualetų turi važiuoti plauti – o gali dirbti korepetitoriais, tai yra skatinama veikla, VMI džiaugiasi visais, kurie moka mokesčius. Išsijunkite TV, ir netgi internetą, išeikite į laukus, įkvėpkite tėviškės oro. Lietuva yra nuostabi. Tik ją apraizgęs tas pats tinklas, kuris raizgalyne raizgėsi nuo pat pirmosios aneksijos ir okupacijos. 

Kodėl aš nenusivylusi? Nes esu aukštakilmių palikuonė., Kadaise mano prosenelis valdė pusę Suvalkijos. Ir sakė “Lietuva – tai mes”. Mano šaknys driekiasi iki Podolės Ukrainoje, ir todėl man labai skauda dėl Ukrainos. Nes mano ten šaknys, 15 amžius, Kamaneco kaimas. Man skauda ir dėl Rusijos, nes Smolenskas kadaise buvo Lietuva, ir iš ten kilę Apanavičiai. Man skauda dėl Gudijos, dėl Lenkijos, nes iš ten kilę Sulikai. Aukštakilmiai myli Didžiają Lietuvą, ir tokia yra didi mūsų “litvinais” pravardžiuotųjų tapatybė, nors mes esame tikri lietuviai, tiesiog dėl proto gabumo mokėdavome daugiau negu vieną kalbą. Aš irg dabar atgaivinau rūmų ir dvarų vietinę – gimtąją kalbą, ir kalbu prancūziškai, vyras mokosi lenkų kalbą. Mes turime susigrąžinti savo asmenines tapatybes, ir tapatybė yra ne Londone, ir ne Mančesteryje, ir tuo labiau, ne vištų fermose užsienyje – kurkite vištų ūkį savo kaime, savo kieme, ir pamatysit skirtumą. 

Kadaise mano protėvis atsisakė siųsti kariuomenę Lenkijai padėti kovoti su priešais, išrėžęs jos karaliui:

“Lenkija pati turi kariauną ir tegul kovoja, o mes lietuviai savo karių kraujo už svetimą karą neliesime.” Berods, kažkokiam Sobieskiui išdraskė akis. Ir nieko mano protėviui nebuvo. Jis nebuvo chalopas, buvo didikas – lietuvis. Lietuvoje lenkams buvo uždrausta pirkti žemes – Landsbergis rėkė iš balkonėlio, jog tai nesąmonė. Žmogus, nežinantis istorijos, linkęs pakartoti klaidas. Prisiminkime, jog net broliški lenkai neturėjo teisės Lietuvoje pirkti žemės. O dabar jau vokiečiams leisime…Negerai. 

Propaganda skleidžia, jog didikų lietuvių nebuvo, visi buvo sulekėję.

Netiesa.

Mano proproprosenelis Georgijus  Baronaitis, kuris buvo vedęs didikų Pociejų dukterį Rozaliją Pociej  atsikraustė į Rokų kaimą ir čia liudijo visose krikštynose, laidotuvėse, vestuvėse, buvo “testes”, lotyniškai “liudytojas”. Vadinasi, buvo raštingas. Netiesa, kad žiaurūs lenkai viską lenkino, jo pavardė aiški tai “Baronaitis”, kai kur “Bajronaitis”.

Su tokia pavarde buvo kariškių, valstybės gynėjų, vienas palaidotas Panemunės kapinėse.

Mūsų giminė garsi. Mano senelio brolio Jurgio Apanavičiaus sūnus Vytas buvo Lietuvos kariuomenės majoras, privalėjo trauktis, grįžtant sovietams.

Mirė Vokietijoje, bet išgelbėjo visą šeimą.

Plati Apanavičių šeima gyvena Jungtinėse Amerikos valstijose.

Per geležinę uždangą jie rinko mano tėvo, kurį NP iš Seimo tribūnos vadina ”niekuo”, plokšteles (tėtis koncertavo su savo ansambliu “Sutartinė”) straipsnius, knygas. Jie didžiavosi savo pusbroliu. 

Mano tėvas nors visose anketose melavo, jog giminių Amerikoje ir Vakaruose neturi, jo į užsienį neišleido nuo 1970 metų.

NP prieš šmeiždamas, galėtų juk pas draugus pasiklausti, ar praeis tas šmeižtas objektyviai, nes kuo toliau, tuo šis neliečiamasis klimpsta melo pinklėse.

Mano tėvui nebuvo leidžiama išvykti, nes jis atsisakė šnipinėti kelionės draugus, ir teikti informaciją, o Briuselyje be kelionės vadovo leidimo, nuėjo pas vietos lietuvius, ir su jais bendravo, pasakojo apie sovietinį lagerį, kaip čia yra viskas blogai, ir kaip reikia laisvės. Buvo suskųstas kelionės vadovo, tardomas KGB rūsiuose. Vėliau buvo padarytas Vilniaus konservatorijoje visuotinis pasmerkimas.

KGB ideologinis skyrius sukvietė visą Konservatoriją, ir pasmerkė viešai mano tėvą, pasakydami, jog taip, kaip draugas Apanavičius pasielgė, kad jis ne tik be žinios nuėjo, bet vėliau atsisakė teikti informaciją, apie ką kalbėjosi su Belgijos lietuviais – elgtis negalima.

Visi ir draugė X, ir draugas Landsbergis, ir kiti draugai puikiai suprato viską. 

Kadangi mano tėvas nesuprato, kaip veikia sovietai, tai jo katedros vadovas Tamošaitis jį 1980 metais suskundė į prokuratūrą, nuosavybės grobstymo skyrių, kad jis, dėstytojas, ima kyšius, mano tėvui buvo užvesta baudžiamoji byla. Buvo duotas leidimas kratai, tik laimei, tėvas neturėjo kabineto – sužinojusi apie vykdomą susidorojimą, marksizmo vadovė mergautine pavardė Plečkaitytė, perspėjo tėvą atsisakyti kabineto, kad nebūtų kur įmesti “įrodymų”.

 Bylą tyrė ir ištyrė, kad Tamošaitis yra melagis, ir skundikas, siūlė duoti priešpriešinį skundą, tėvas atsisakė.

Tauragėje teko vieną dieną dainuoti Zenono Chomskiuo vadovaujama chore. Garsus chorvedys pasakė atsimenantis gerai mano tėvą. “Visi buvo drąsūs, o jis buvo tarsi įbaugintas, išsigandęs, visada galvodavo, ką kalba”. Tai yra KGB persekiojimo požymis.

“Jeigu tai būtų Stalino laikai, draugas Apanavičius birbynes drožtų Sibire iš kedrų”,- siautėjo viešame gynime Liaudies instrument katedra, pavardžių dabar nebeatsimenu. Jo disertacija buvo vėlgi suskųsta į KGB, ir jam teko išmesti keletą skyrių iš jos, galiausiai nusispjovęs į idiotus, tėvas įstojo į Kijevo akademiją, ir ten parašė dar vieną disertaciją, nes pamatė, kad su idiotais sunku susikalbėti. Profesorius Nosirevas atskrisdavo i6 Kijevo pas savo gabų mokinį, su juo dirbo. Tėvas skraidė į Kijevą, kartą ir taksi parvažiavo, o visą kelią jam taksistas pasakojo apie garsų muzikantą Apanavičių, ir klausė, ar jis jį pažįsta. Mano tėvą žinojo Kijevo taksistai. O NP nežino, ir nieko nebuvo girdėjęs. Tėvelis tik Vilniuje išlipdamas prisipažino, kad jis ir yra tas Apanavičius, kurio koncerte jis buvęs, ir Vilniuje ruošiasi eiti…Įsivaizduokite – taksistas sutiko vežti mano tėvą tokį kelią, nes tikėjosi vėl pamatyti jį grojant. O NP skleidžia kliedesius, kad mano tėvas – nežinomas asmuo. 

 Tada jau leido gintis ir čia, mano tėvas yra du kartus mokslų daktaras, o profesoriumi tapo šiais laikais. Jam trukdė tapti profesoriumi Nako, Vaišvilos ir ko. Dievinamas Ozolinšas, etninis latvis, kuriam vadovavo KGB vadas Esimuntas: leidykloje ideologinis KGB skyrius nurodė “nepraleisti” Apanavičiaus, išimti jį iš viršelio, ištrinti visas jo citatas. Buvo jau 1990 metai. Tėvas kategoriškai atsisakė, pasakydamas:

“Iš šitos knygos “Lietuvių liaudies instrumentai” aš ginsiuosi habilitaciją, ir profesūrą”.

Kaip man sekasi gintis 10 metų rašytą disertaciją – ogi panašiai: šiuo metu kreipiausi į apylinkės teismą, o šiam atsisakius priimti ieškinį, į apygardos teismą. O mano “alma mater” ne savo šūdus kuopia, kodėl nevykdo Aukštojo mokslo įstatymo reikalavimų – bet naikina KTU. “Lomat – ne strojit”, sake rusai (“griauti – ne statyti.)

Tai štai dabar daviau visus “kozyrius” NP, iš viso šito išsinagrinėk, kurioje vietoje mano tėvelis KGB agentas, apsišvietęs ar ne.

O dėl šmeižimo laikraščio atžvilgiu, aš viską suprantu – juk aš dirbu šiame laikraštyje oficialiai, o per užsakymus teisinėms paslaugoms nuo 2015 metų, esame su Aurimu Drižiumi laimėję stambią pergalę prieš Sadecką Lietuvos Aukščiausiame teisme. LAT vadovas Norkus mano rašytą ir patenkintą apeliaciją pripažino tokia detalia ir pagrįsta, kad kasacinė instancija neturi jokio pagrindo naikinti apeliacinės instancijos sprendimą. Tai teisinėje karjeroje yra tiesiog medalis – tai kur nusiramins sisteminis šmeižikai, juodintojai, ir šiaip, pavyduoliai. Gali būti, jog NP duodama “fas” komanda, pasakoma, ką sakyti, ir jis vykdo. Gaila žmogaus. 

 Taigi reikia šmeižti ir juodinti laikraštį, nes jo skaitomumas auga. 

Tiražas yra 0.4 mln. skaitytojų, nes mus skaito visame pasaulyje, daugiausiai emigravę ir grįžti į Lietuvą svajojantys žmonės.

Kai NP mane šmeižė man dirbant “Karštame komentare”, tuo metu jo skaitomumas buvo dar didesnis.

 

NP visada iš dramblio bando padaryti musę.

Tiek “Karštas komentaras”, tiek “Laisvas laikraštis” nėra nei maži, nei mažo biužeto. Jie skaitomi visame pasaulyje, jeigu NP supranta, ką tai reiškia. Šiuos laikraščius būna kad cituoja pasaulio generolai, prezidentai. Pavydu, juk NP necituoja.

Tik norėčiau paakcentuoti, jog lazda turi du galus.O šiomis dienomis iš NP šaiposi visa didžioji žiniasklaida.

Neįtikėtina, tačiau straipsnio apie Skardžių kontekste mane gynė netgi garsusis Dovydas Pancerovas, su kuriuo mes tikrai neitume nei obuoliauti, nei į žvalgybą.

Apgynė mano tiesos troškimą netgi garsusis Valatka, kuris, beje, yra signataras, ir kurio nuomonė yra reikšminga ir svarbi.

Žinomiems žurnalistams ir netgi dar visai neseniai su NP draugavusiam Vaišvilai pasirodė nesuvokiama šitoks trukdymas teismo procesui, balsuojant kojoms.

Balsavo kojomis tie, kurie į rinkimus ėjo su šūkiu, jog jie profesionalai.

Tik nepasakė, kurioje srityje – gal bėgiojimo iš darbo? Linas Linkevičius lanko tik 25 proc. Posėdžiųū, ir kaip tuomet tikėtis, 71 balso “už”, Pūko darbe nėra, ir nebus artimiausiu laiku. Nausėda turėjo insultą, Čmilytė Nielsen greitai gimdys. Nuostata apie 71 narius yra beprotiška, laikas ją naikinti, kaip įtvirtinančią teismų darbo trukdymą. 

Pats NP siūlė visiems naikinti neliečiamybę, tik išskyrus save.

Kuo baigsis šitas farsas, niekas nežino. Visa laimė, jog NP padėjėjos “šestiorkė” Darius jau kažkur atmušė inkstus į akmenėlį, ar į degtinėlę, ar į kaukolinį iš “taško” gretimame kaime, ir šiuo metu globojamas Panemunėje, arčiau padėjėjos namučių. O tai pernai, kai tik prasidėjo teismų procesas, mano šeimą ėmė pulti šitie nežinia iš kur atsibastę Seimo pinigais šeriami bomžai. 

Didysis kovotojas su mafija pats šalia savęs turi žmones, kurie ir yra mafija. Visada geriausia garsiai rėkti, kad tavęs ar tavo aplinkos neįtartų.

***

Autorių asmeninė nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos nuomone. Šitas atviras pamąstymas yra atsakymas šmeižikui, kuris jau 5 metus vengia baudžiamosios atsakomybės, o į dialogą eiti atsisako: yra pasirinkęs autonominio monologo žanrą, kuris nėra kas kitas, kaip tęstinis šmeižimas. 

 

 

 

 

 

Facebook komentarai
Back To Top