skip to Main Content

Atranka į kalėjimus aptarnaujančią „Grūstę“: „O mes ieškom neįgaliųjų, nes mes tokie geri“. Kauno diena 2018 05 15 pranešė apie vergovę šioje įmonėje

Kristina Sulikienė

 

Darbo (papildomo ar pagrindinio) ieškantis žmogus yra iniciatyvus, pozityvus, nepasiduodantis gyvenimo negandoms, ir nenorintis emigruoti – taip pasakytų kaimo senolis, paprastoji – liaudiška psichologiją.

Karinė psichologija sako, jog žmogus, kuris nebijo persikvalifikuoti, išbando įvairias naujas specialybes yra labai gerai prisitaikantis, puikus strategas, ir tokiam kariui kariniai psichologai parašo 6 iš 6.

Besimokydama aukštosiose mokyklose kaip koks senovės aristokratas iš viso 16 metų, stažo sukaupiau apie 10.

Bet kuris normalus vakarietis verslininkas sakys „šaunuolė“.

Pavyzdžiui, mano kolegos, kurie grumdėsi dėl stipendijuojamų doktorantūros vietų, jokio stažo nesukaupė. Pabaigę Dr. ir apsibilietavę šiuo skambiu titulu už „piktą akį“, arba „arklio reikšmę lietuvių tautotsakoje“ (visiškai beprasmiai etnografijos tyrimai, nieko nelemiantys etnologijos moksle), jie darbo niekur iš pradžių negavo, nes negalėjo parodyti, ką veikė visus šitus metus.

Esu žmogus, žinantis savo vertę, ir kuriam reikia papildomų pinigų, nes mašinos meistrams neįdomu: ar tai iš juridinės veiklos, ar iš nekvalifikuoto darbo mokėjau už remontą. 

Gyvenant kaime, pastebimas mąstysenos paprastumas: jog reikia pamelžti karvę, papurtyti obelį, nuplauti lieptą (radau šią išminti Petro Cvirkos „Nemuno šalie pasakose“) – bet taip yra ir kaimo tradicinėje mąstysenoje, kaip fiksuota liaudies, o vėliau – rašytojų sukurtose pasakose. 

O Lietuvos versle vyrauja šizoidinis sutrikimas: verslas ieško darbuotojų, bet šiems atėjus į pokalbius, pradeda juos atkalbinėti nuo darbo.

Apie šitą nenormalų elgesį esu parašiusi keletą rašinių, o kartas nuo karto vis ieškant to papildomo darbo, galima rašyti jau 2 tomų knygą.

Ir kai pasišneku su kitais žmonėmis autobuse, pašte, stotelėje ir bažnyčioje – čia visiškai ne darbo ieškančiojo problema.

Lietuvos darbdaviai „žino kaip“ – jie turi įrodyti, jog jie neva neranda darbuotojų.

Žmonės, nusivylę tais idiotiškais „darbo pokalbiais“ ir „atrankomis“ tiesiog nebevaikšto į beprasmius susitikimus, ir nebegaišta laiko. O aš manau, reikia vaikščioti, kad šitie darbdaviai negalėtų registruoti prašymo ukrainiečiams, kiniečiams ir marsiečiams – juk toks yra apsimestinių skelbimų tikslas.

Išskyrus ūkininkų „SOS“- karvei nėra svarbu, ar ją melžia lietuvis, rusas ar ukrainietis,šitoje vietoje reikia pasidžiaugti, jog į Lietuvą atvyksta sezoniniai darbininkai, kurie padės ūkininkams. Tačiau su informacija apie darbus ūkiuose – prastai: žmonės net nežinodavo, jog tai yra normalios darbo vietos, be to, ir visuomenės stereotipas – kad esą tai prastas darbas.

Pakalbėjau Rokuose su viena vieniša jauna mamyte, kuri domėjosi „Grūstės“ atidaromos parduotuvės darbo vieta, pati nuvykau į darbo pokalbį, kuris vyko…Kauno miesto centre, verslo centre, prabangiame pastate. Vien tuo Mažeikiuose registruota įmonė, kuri tą dieną rinko valytojas ir kasininkes, demonstravo neadekvatumą ir tariamą prabangą – o liaudiškai tariant, savo ubagystę.

Kadangi kažką tokio nujaučiau, apsirengiau „bliuske“ už 26 eurus (gyvenime nepirkčiau, bet buvo kas nupirko, kai vyko rinkimų vajus – gal reikės eiti į „teliką“), užsimečiau juodą mažą švarkiuką, na, tarsi eičiau į pokalbį dėl juristo darbo, ir išvykau.

Reakcija, aišku, buvo neaprašoma, kai atsidaro durys ir įeina dvimetrinė aukšta na turbūt juristė ar šiaip, inteligentė, juk ant kaktos man parašyta. Nors nuolat elgiuosi kaip paprastas žmogus, gal tik „fufaikės“ kaip mano tėvas profesorius, nenešioju.  Kaimiečiai pas karves eina su aukštakulniais, aš tai į ūkio darbus einu su gėlėtais botais. 

Grįžkime į verslo centrą.

Prasideda.

Tai kur dirbot, ar niekur nedirbat. Dirbu ir dabar, tik trūksta pinigų, kur dirbat, dirbu firmoje, ką veikiat, tardo. Tvarkau pretenzijas, dirbu jau visai mažai, dėl sodros lubų, labai reikia kito darbo.

Išmuša informaciją, kad teisininkė. Paaiškinu, jog juristas daugiau be rašymo nelabai ką gali, nes advokatai jau visai atėmę visas galimybes atstovauti, pakeisti įstatymai. 

(Kad dar ant kulnų lipa sodra su VMI, ir reikalauja 600 eurų dėl deklaruotų uždirbtų iš teisinės veiklos pinigų – šito nepasakau, nes jau pamatau, kad beviltiška bus įtikinėti, kodėl išsilavinusiam žmogui reikalingi pinigai. Juk laukė kažko kito. O ko iš tikrųjų laukė, paaiškės tik darbo pokalbio pabaigoje.)

Kaip tik turiu pensijų skyriaus išrašą apie savo darbo patirtį, paduodu. Šviesiaplaukė persiskaičiusi marketingo vadovėlių mergina iš karto ima bumbėti „kodėl tiek daug darboviečių“. Ji visiškai nepasižiūrėi, kad tarkime 4 darbuose esu dirbusi vienu metu, ir tai rodo mano beveik  robotinius sugebėjimus, varyti nuo ryto iki vakaro. Nesuvokia blondinė iš Mažeikių, jog žmogus, kuris kas dieną važiuoja dirbti į kitą miestą, keliasi 5 ryto, tai rodo jo iniciatyvumą, optimizmą. 

Visos šios mano savybės, ieškant kasininko, kuris turi varyt nuo ryto iki vakaro – pliusas.

Tada užkliuvo „Jungtinės struktūros“ – man irgi užkliūtų, paaiškinu, jog čia Lietuvos kariuomenė, šiuo metu esu atsargoje.

Direktorė (sužinau tik vėliau) viską stebi, klauso įdėmiai, linksi galva. Tik ne blondinė.

Man pasirodo, jog ji nesuvokia, kodėl žmogus ieško darbo šalia namų, ir klausia vėl trafaretinį klausimą:

„Darbas baigsis vėlai, ar jūs turėsite kuo grįžti“. Nusišypsau, paplekšnoju sau per kojas, ir sakau „turėsiu, juk eiti vos 15 minučių“.

Ponios iš Mažeikių susižvalgo – kaip supratau, jos Rokuose net nebuvę, ir nesigaudo, kas tai per vietovė.

Tarkime, kai ieškojau darbo vienoje įmonėje ir ten pokalbis visiškai kitaip įvyko, tai paklausė personamlas, kur tiksliai gyvenu, kad išsiaiškintų, ar man patogu vykti į darbą. Ir per telefoną suprato, kad viskas gerai su mano geolokacija. Eina kelių rūšių transportas. 

Dar išgirstu, jog Grūstė darbuotojų nemaitina „tai galėsit pareiti namo pavalgyti per pietų pertrauką“, paaiškinu, kad nelabai, nes visa pertrauka tai bus tik ėjimas. 

Dar vienas minusas šiai įmonei, staiga prisiminiau, jog kaliniai minėdavo šitą pavadinimą kontekste apie užkeltas maisto kainas kalėjimų parduotuvėse.

„Kodėl kai kuriuose darbuose trumpai dirbta“, vėl , persiskaičiusi kažkokių knygučių, klausia blondinė iš Mažeikių.

„Todėl, kad kultūros darbe – neretai projektinis darbas“. Direktorė suprato, blondinė – ne.

Pasišnekėti normaliai su direktore galiu tik kai blondinė kažkur išbėga. Paaiškinu, jog dirbau ir universitete, ir muziejuje, ir viskas mažinama, keičiasi valdžia, liepia mažinti, uždarinėti, o maisto tiekimas visais laikais  buvo ir yra perspektyvu. Linkteli galva.

Grįžta blondinė.

„O jūs galėtumėte tarkime pernešti pieno pakelį“.

„Aš nešioju pieno puodus, nes laikau porą ožkų“, paprastai ir aiškiai atsakau. 

Kaip pamačiau, vėl direktorė linkteli galva „juk jūs gyvenat kaime, tai normalu, kad žmonės kažką laiko“. Blondinei – tai nesuderinama su mano išvaizda („bliuske“ už 26 eurus iš labai geros Vilniaus parduotuvės, kur kostiumėlius perka Aušrinė Marija Povilionienė.)

Blondinė žiūriu tuoj apsiverks, sakau, palaukit.

Nusirengiu švarką ir parodau „rėmą“.

„Tinka ar ko jūs ieškot?“

„O jūs turit daržą? Turbūt neturit“ (nes sėdžiu su „bliuske“ už 26 eurus, juk juristai nedirba, perka daržoves tik apipurkštas, arba iš viso, valgo kavą su pyragaičiais, po to dietinasi, o namus jiems ir aplinką sutvarko tarnai.)

„Aišku, kad turiu“, pergalingai pareiškiu.

Norėjau papasakoti daugiau, apie serbentų veisimą, obelų skiepijimą, bet blondinei jau pasidarė negera. O jeigu būčiau pasakiusi, jog dalį sodinukų auginu kaliniams? Gerai, kad neleido prasižioti. 

Pokalbis baigtas, blondinė – neįtikėtino bukumo. Ji atrinkinėja personalą kaimo parduotuvei, kur žmonių, norinčių dirbti – yra, tik kad blondinei į kaimą važiuoti „ne lygis“, o ji ten ir nevažiuos.Nes netyčia nusilauš raudonai lakuotą nagą. 

„Apmokymai būtų žinokite Vilniuje“. Dar viena nesąmonė – kam vežti tuos darbuotojus į Vilnių, jeigu kaimo parduotuvė čia? 

„Man reikia paklausti, nes mes būtent žinokime ieškome kai ko na…tiksliau aš pasakysiu, kad mes ieškome žmonių su..invalidumu…tai mes jums gal paskambinsime…ryt vakare…tai tiek, mes socialinė, atsakinga įmonė…“

Net pašoku nuo kėdės – visas šitas cirkas – tik apsimestinis pokalbis. 

„Jūs neturite teisės ieškoti žmonių su invalidumu, ir diskriminuoti sveikuosius. Be to, jūs nesuvokiat, ką reiškia invalidas prekyboje. Jūs paklauskite, kas dirba su tokiais „integruotais“.

„Na mes turime įsipareigojimą darbo biržai, kaip ir ji skatina, ir mes vykdome…mes tokie geri…socialinė įmonė“.

Čia ta pati įmonė, kuri užsikėlusi dešros antkainį nuo 4,99 euro iki 8,99 viename iš kalėjimų o gal ir visuose, kur tiekia maistą.

Supratau, kad tai dar vienas apsimestinio feiko spektaklis, kur vaidinama, kad ieškoma darbuotojų, nes tik suvaidinus šitą cirką, galima vėliau teikti paraišką ukrainiečiams įsivežti.

Paskambinu vakare jaunai mamytei, kuri svajojo čia darbintis valytoja.

„Klausyk, jau atranka įvyko. Jie ieško neįgaliųjų“.

„Palauk – o tai ką sveikiesiems daryti? Mums gal kokią vieną koją nusipjauti? O kaip mums išsilaikyti??“

Gal aš ir nebūčiau sutikusi dirbti, o gal ir būčiau – nes kaip minėjau, autoservise juk neklausė, iš kur mano pinigai, ar iš juridinės veiklos, ar iš sodo produkcijos, ar iš kito darbo, ar skolinti,- bet šitai jaunai mamytei darbo reikėjo – ji viena augina vaikutį, mokosi, kaip tik pardavėjos darbo specialybėje, ir ruošiasi eiti dirbti, ir kaip tik matė, kad atsidaro nauja parduotuvė, svajojo bent valytoja.

Ir štai – įmonė ieško kažko, ko nėra, tačiau skelbimą viešam konkursui į kasininkes ir valytojas paskelbė.

Ir vykdė jį VERSLO CENTRE.

Aš nežinau, kur toliau nueis Lietuvos ekonomika su tokiais darbdaviais, apsistačiusiais tokiomis blondinėmis, kurios toliau gimtųjų Mažeikių pasaulio nėra matę.

Ji net negirdėjo, kai sakiau, kad dirbau Vokietijoje socialiniame mergaičių centre padėjėja, ir gamindavau pietus toms mergaitėms.

Jai visai tai nesiderino su mano CV, „Jungtinėmis struktūromis“ ir „bliuske“ už 26 eurus.

Blondinei mano pasirodymas sugriovė jos visą tikėjimą apie viską, kuo ji iki šiol tikėjo, prisiskaičiusi pigių verslo vadovėlių.

Beje, savo prakalbą pradėjau nuo žodžių, jog mano vienas pusbrolis yra garsiausiaas prekybos plotų pardavimo vadybininkas, ir jis man visada kartojo, jog reikia pradėti nuo prekių dėliojimo, jeigu kada norėčiau pasukti į prekybą. Man pusbrolis kartodavo, jog prekyba – nesibaigiantis srautas, ir tai visada perspektyvu. 

Tai direktorė iš karto pritarė, ir pasakė, kad tai visiškai teisingas požiūris. Blondinė nepritarė, išpūtė akis.

Po to paaiškėjo, jog jokio specifinio projekto su Darbo birža nėra (paskambinau pasitikėjimo telefonu, sakė, nelabai žino, kad turi projektą su Grūste) – tiesiog yra didžiulės mokesčių lengvatos įdarbinant sunkias negalias turinčiuosius.

Tik, man kyla klausimas – o tai kaip tas asmuo su 20 proc. darbingumu dirbs 11 valandų, ir ar tai atitinka higienos ir sveikatos normas?

Ar „dirbs“ neįgalusis, o jo vietoje pieno pakelį „sunkiai neš“ firmos akcininko giminaitis?

Juk socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis jau atrado, jog įvairiose įmonėse dirba žmonės, prisidengę kitų asmenų pavardėmis.

Visais atvejais, „Grūstė“ kalėjimų skandalų kontekste neskamba gerai, nes kyla įvairių abejonių dėl absoliučiai visų įmonių, kurios yra pralindę tiekti maistą į kalėjimus, nes, aiškėja, kartais to maisto net nėra, tiesiog yra parašoma, kad buvo, o vakare įrašoma, kad išmestas. Juyk tai paprasčiausias dokumentų klastojimas. 

Tikrai nenorėčiau, kad man algą mokėtų iš kalinių išreketuotų pinigų.

Noriu informuoti visuomenę, jog apie apsimestinius skelbimus reikėtų pranešti, nes darbdaviai tokiu būdu klaidina rinką, gaišina sąžiningų ir darbo ieškančių žmonių laiką, ir siekia finansinės naudos, nesiekdami surasti darbuotojo.

Toks susidarė įspūdis  iš šios „atrankos“, kai valytojų ir kasininkų ieškojo Kauno verslo centre…

Kadangi nepasiduodu gyvenimo negandoms, iš karto  po „biznio pokalbio“ nuėjau į Karo muziejų, sužaidžiau vėliavų mūšyje naujoje kariuomenės vėliavų parodoje, jį laimėjau, ir nusifotografavau su išmaniuoju ekranu. Taigi, užfiksavau ir savo „bliuskę“, nieko ten ypatingo nėra, bet blondinę iš Mažeikių ji tiek šokiravo, jog ji manimi nepatikėjo. Žinojau, kad tai suveiks šitokiu būdu. Nežinau, ar siekiau gauti kokį darbą, nes verslo pasaulyje yra įprasta manyti, jog mokslo darbuotojai, dėstytojai ir netgi profesoriai nesugebės atlikti kasininko darbo: todėl įpratau jau, kad mums, buvusiems universitetų darbuotojams kasininkais dirbti „negalima“. Nesvarbu, kad kasininkas uždirba daugiau, negu dėstytojas, dirbantis pilnu etatu. Mano jaunesniojo mokslo darbuotojo alga Vytauto Didžiojo universitete  buvo stabili – 370 eurų visus 4 metus, normalu, jog turėjau dirbti dar 3 darbuose, kad išgyvenčiau. 

Kodėl taip parašyta (kad inteligentas neturi teisės dirbti prekyboje) kažkokiame idiotiškame vadovėlyje – neįsivaizduoju. Turguje prekiavau dar būdama 8 metų. Pardavinėjau juoduosius serbentus. Visais laikais tai buvo dideli pinigai. 

 Rudenį pardavinėju obuolius, nevedu sąsiuvinio, nes skaičiuoju viską mintinai.

Dar auginu tulpes. Jau gavau avansus už labai retas veisles. 

 Bet jeigu tu esi „prie žemės“, tu neturi teisės atrodyti gerai ir inteligentiškai, turi būti sugriuvęs, susmukęs, ir neturėti savo nuomonės.

„Grūstei“ linkiu užleisti vietą prie lovio ir kitoms įmonėms. Nes aš „nuoširdumu“, kad „mes tokie geri, ieškome neįgaliųjų“ nepatikėjau. Tokios ir panašios įmonės ieško tik kaip pigiau išsisukti, akd nemokmėti visų priklausančių mokesčių. Jau tik beskime pirštu į „Mūsų amatus“, kaip gražai save pristato, jog labai gera integracinė įmonė, su…100 eurų „algomis“…

Čia yra mano nuomonė, kuri susidarė po vakar įvykusio darbo pokalbio Verslo centre Kaune. 

O čia visiškai naujas straipsnis apie „Grūstės“ galimus pažeidimus ir darbuotojų nusiskundimus.

Darbuotojai siunta: atlygis už darbą „Grūstėje“ – maistu?

2018-05-15 05:00:00 Ieva Liškevičiūtė

Darbuotojų skundai nesiliauja – atskleidus bendrovėje „Grūstė“ padarytus šiurkščius darbo pažeidimus, apie išnaudojimą viešai prabilo ir daugiau žmonių. Jie skundžiasi ne tik fiktyviu, tikrovės neatitinkančiu darbo grafiku. Nuostabą kelia ir darbo užmokestis, kurio dalis darbuotojams pervedama į „Grūstės“ kortelę.

Tyli, nes bijo

Balandį patikrinę vienuolika „Grūstės“ parduotuvių Klaipėdos regione ir Telšiuose Valstybinė darbo inspekcija rado šiurkščių pažeidimų dėl netinkamai vedamos darbo laiko apskaitos.

Neoficialiai darbuotojai čia išdirbdavo net po 14 valandų.

Apie nežmoniškus krūvius prabilta tik po jaunai darbuotojai įvykusios nelaimės, kai darbo vietoje jai „surakino“ nugarą.

Dienraščiui tai paviešinus, į viešumą ėmė lįsti ir daugiau parduotuvėse vyraujančių negerovių.

Prieš kelerius metus Mažeikiuose „Grūstės“ vyriausiąja kasininke dirbusi Angelė (tikrasis vardas ir pavardė redakcijai žinomi – I.L.) buvusią darbovietę atsimena su siaubu.

Labiausiai žeidė tai, kad su darbuotojais įmonės vadovai atsiskaitydavo „Grūstės“ pinigais, kuriuos išleisti buvo galima tik vienu būdu – susimokant už maistą toje pačioje „Grūstėje“.

„Į „Grūstės“ kortelę gaudavome dalį darbo užmokesčio, aš – 50 eurų, kiti daugiau, suma priklausydavo nuo kiekvieno mūsų atlyginimo dydžio. Už tuos pinigus pirkdavome maistą. Tai yra ta pati nuolaidų kortelė, kokią turi „Maxima“ ar „Iki“ parduotuvės“, – detalizavo pašnekovė.

 

Neapsikentusi moteris savo parduotuvės direktorei pareiškė, kad „nenori tarsi sovietų laikais dirbti už maisto davinius ir pageidauja gauti visus uždirbtus pinigus“.

„Daug kartų klausiau apie tai susirinkimo metu, visos kitos moterys tylėjo, nes bijojo prarasti darbą. Direktorė aiškino negalinti nieko padaryti, esą tokia tvarka. Neseniai kalbėjausi su „Grūstėje“ tebedirbančiomis merginomis, jos sakė, kad atlyginimo sistema ten iki šiol – ta pati. To ir reikėjo tikėtis“, – numojo ranka Angelė.

Sąskaitų neapmokėsi

Įmonės atsiskaitymas maisto produktais sukėlė abejonių ir kitai „Grūstėje“ dirbusiai merginai.

Labai įdomiai moka algas, kažkiek grynais, o dalį – į „Grūstės“ kortelę. Manau, tai irgi galima laikyti darbuotojų teisių pažeidimu. Juk mokesčių už jų pinigus nesumokėsi. Nesuprantu, kodėl dėl to niekas nesiskundžia?“ – klausė ji.

Darbuotojai nepatenkinti ne tik keistai mokama alga, bet ir darbo sąlygomis, kurios esą primena vergovę.

„Kai atveža alaus tarą, merginos turi nutempti į sandėlius, surūšiuoti, sukrauti į šaldytuvus ir į lentynas. Pertraukų metu, jei susidaro pirkėjų eilės, turi mesti savo pietus ir lėkti į kasą. Tragedija“, – išrėžė pašnekovė.

http://kauno.diena.lt/naujienos/verslas/imoniu-pulsas/darbuotojai-siunta-atlygis-uz-darba-grusteje-maistu-863804

 

Facebook komentarai
Back To Top