skip to Main Content

Lina Ever Neverbickiene yra Königssee, Bayern, Germany.

 


Iš pradžių plaukėm elektriniu laiveliu, tokie po Karališką ežerą plaukioja jau daugiau nei 100 metų, klausėmės trimito melodijos ir nuo uolų atsimušančio aido, išlipę galinėje stotelėje ėjome prie kito, dar gražesnio ežero Obersee, tada lipom aukštyn prie didžiausio Vokietijoje krioklio, kur palaikę kojas lediniame jo vandenyje, dar radom jėgų kabarotis stebuklingu mišku aukštyn, o sugrįžus išsitiesėm visu ūgiu ant minkštutėlių samanų, kiek pailsėjus, užkandus, užsipildžius krioklio energija, žingsniavom su skambančiom karvėm atgal iki ežero, kurio skaidrus vanduo trumpam mus įtraukė, stiklinė šviežio šalto kefyro atgaivino ir dar po valandos ėjimo palei ežerą, jau buvom prie laivo. Nesudėtingas, bet tiek daug grožio dovanojantis maršrutas, į kurį vakar išvedžiau savo šeimyną. Bet rugsėjo 12 – 19 dienomis grįšiu čia su žygeivių grupe iš Lietuvos. Atsilaisvino dvi vietos, tad jei kas norit keliaut kartu ir nebijot ilgesnių žygių, rašykit man.

 

 

Lipom, lipom, lipom keliuku į kalną, gražus miškas, kai kur atsiverdavo vaizdai, bet buvo nuobodoka, prakaitas lašėjo, Benas ėmė burbėti, supratom, kad iki ežerų nebesugebėsim nueiti ir užėjo tokia stipri pagunda sukirsti sumuštinius ir nusileisti atgal tuos tris ar keturis kilometrus, apgailestaujant, kad nelabai įdomią trasą būsim išsirinkę. Bet kažkoks smalsumo kirminas liepė dar paėjėti iki trobelės su karvėm, paskui dar aukščiau, kur jau prasidėjo sudėtingesnė trasa kalno krašteliu. Ir tada nebegalėjau sustoti, nes takelis siaurėjo, bedugnė gilėjo ir atsivėrė tokie vaizdai, kad nebuvo gaila nė vieno per tris valandas kopiant išlieto prakaito lašo. Nereikėjo tų ežerų, pats kelias tapo didžiuoju dienos prizi. Dar kartą įsitikinau, kad negali spręsti apie kelią, nenuėjęs juo iki galo. #kelyje #keliaukvokietijoje

Back To Top