skip to Main Content

Kodėl „Uber“ reikia vyti iš Lietuvos arba kaip žlunga geros idėjos

rugsėjo 25, 2017

 

Pamenu, kai „Uber“ atėjo į Lietuvą, džiaugiausi. Ir kaip keleivis, ir kaip vairuotojas. Labiau gal kaip pirmasis, ypač po to, kai pernai rugpjūtį įvyko didysis kainos sumažinimas ir vairuoti tapo nebe taip patrauklu.

 

Nuo „Uber“ atėjimo prabėgo beveik dveji metai ir džiaugsmą pamažu keitė nusivylimas. O galutinį kryžių ant mano nuomonės apie „Uber“padėjo praėjusio savaitgalio kelionė, po kurios, stočiau į tą pusę, kuri sako, kad „Uber“ Lietuvoje reikėtų pasakyti „atia“.

 

O buvo taip: sekmadienio vakaras, daugiklis 2, atvažiuoja tvarkingas apynaujis automobilis. Paprašau, vairuotojo, kad programėlėje pradėtų kelionę ir paprašau, kad palauktų, kol baigsiu rūkyti. Išgirstu atsakymą: „Izvinite, ja po litovsky negovoriu“.

 

Pasidaro įdomu, nes ne kasdien Lietuvos sostinėje paslaugų srityje sutiksi žmogų, kuris nekalba valstybine kalba. Važiuojam. Navigacija kalba ta pačia kalba, kaip ir vairuotojas, o šis važiuoja kaip žmogus, matantis kelią pirmą kartą.

 

Iš tiesų tai ir matė tikriausiai pirmą kartą, nes tas žmogus buvo ukrainietis. Ta prasme, ne tik pagal tautybę, bet ir pagal pilietybę. Taip, taip, jūs nesuklydote – mane tą sekmadienio vakarą vežė Ukrainos pilietis, Vilniuje teikiantis pavežėjimo paslaugą per „Uber“ platformą.

 

Kol parvažiavome, štai, ką spėjau sužinoti. Žmogus sudarė sutartį su kažkokia Ukrainos bendrove, ta bendrovė sudarė sutartį su kažkokia Lietuvos bendrove, ši parūpino jam Vilniuje gyvenamąjį plotą ir nuomoja automobilį. Algą ukrianiečiui moka Ukrainos bendrovė. Ukrainoje ir, jei teisingai supratau, ne eurais. Kiek moka, neklausiai, nes nelabai mandagu, be to nebuvau tikras, ar noriu išgirsti atsakymą. Žmogus sakėsi paprastai dirbantis šešias dienas per savaitę, o kartais ir septynias. Vis tiek juk veikti nelabai yra ką, o atvažiavo užsidirbti.

 

Tą vakarą, kai važiavome, tokių kaip jis „uberistų“ iš Ukrainos, pasak mano pašnekovo Vilniuje dirbo keturi. Naiviai pasiteiravau, ar ta bendrovė Ukrainoje parūpino mano pašnekovui darbo vizą, tai atsakymą tikriausiai žinote patys: atvažiavo kaip turistas trims mėnesiams.

 

Parvažiavome sėkmingai, vairuotojui priekaištų jokių neturiu, juo labiau, kad rusų kalbą dar moku ir kalbėti ja man nesukelia jokių problemų. Nenoriu sukelti problemų ir vairuotojui, todėl specialiai neskelbiu jo vardo ir automobilio numerio.

 

Bet dar iki šiol esu žiauriai piktas ant „Uber“ ir ant visų tų, kurie Lietuvoje sugeba sušikti iš esmės gerą idėją. Nes „Uber“ savo esme yra galėjo būti gera idėja – tiek keleiviams, tiek žmonėms, kurie nori papildomai užsidirbti ir nuo nieko nepriklausyti.

 

Pykau jau tada, kai sužinojau, kad „Uber“ pradėjo Lietuvoje samdyti vietinius centriukus, kuriuose jauni žmonės sakėsi važinėjantys po 12 valandų per dieną penkias dienas per savaitę. Tai yra 60 valandų per savaitę. Įsklausykite: šešiasdešimt valandų per savaitę už vairo! Nekalbant jau apie saugumą, mano supratimu, tai elementari vergystė.

 

Tiesa, tie jauni žmonės sakėsi gaunantys 600 eurų „į rankas“ – daugiau nei minimumą, tačiau tikriausiai gerakai mažiau nei jie per tą savaitę „privažinėja“. Likutį, žinoma, pasiima Lietuvos verslas, kuris nuolat dejuoja dėl didelių mokesčių ir blogų verslo sąlygų Lietuvoje.

 

Ir visa tai, be abejonės, vyksta su „Uber“ žinia, nes tie jauni žmonės dalindavosi „centriuko“ jiems nuomojamais automobiliais ir „Uber“ savo platformoje tai turėjo aiškiai matyti.

 

Lygiai taip pat neabejoju, kad „Uber“ žino, kad Vilniuje už vairo sėdi ir jų platforma naudojasi nelegaliai (nebijokime to žodžio) čia dirbantys Ukrainos piliečiai. Negali nežinoti, nes „Uber taisyklės reikalauja, be kitų dokumentų, pateikti vairuotojo pažymėjimą (įmanoma), asmens tapatybės kortelę bei pažymas apie baustumą ir teistumą, kurias Ukrainos piliečiams Lietuvoje gauti tikriausiai nėra labai lengva.

 

O jeigu „Uber“ visa tai žino, tai reiškia, kad jie sąmoningai pažeidinėja Lietuvos įstatymus ir skatina juos pažeidinėti Lietuvos ir Ukrainos bendroves bei Ukrainos piliečius. Tai yra, patys sušika savo pačių sukurtą idėją.

 

Todėl, nors man ir skaudu tai sakyti, manau, kad „Uber“ reikia vyti lauk iš Lietuvos, prieš tai, žinoma, pareikalavus atsakomybės už padarytus įstatymų pažeidimus. Geriausiai būtų, kad ta atsakomybė būtų finansinė ir su daug nulių – kad ateityje kitiems nekiltų noras patiems gadinti savo geras idėjas.

 

Aš suprantu, kad „Uberiui“ išėjus, taksi rinka netektų dalies patrauklumo, taip pat suprantu, kad „Uber“ buvo veiksnys, skatinęs konkurenciją (didžia dalimi vairuotojų sąskaita į „Uber“ kišenę), tačiau būtų dar blogiau, jei žinodami, ką „Uber“ Lietuvoje išdarinėja, apsimestume, jog nieko nematome ir kad viskas yra OK.

 

Taip pat suprantu, kad politikams, ypač liberalams ar socdemams, šiuo metu „Uber“ veikla Lietuvoje yra mažiausia problema, bet gal, sakau, kokia mokesčių inspekcija galėtų tuo užsiimti ir įrodyti, kad Lietuva nėra čiabuvių kraštas, kuriame tarptautinės bendrovės gali spjaudyti į įstatymus ir siekti užsidirbti pamindama bet kokias teisės, o kartais ir elementaraus padorumo normas. Noręčiau tikėti, kad tai Lietuvoje dar įmanoma.

 

Šiaip tai man patiko važinėti su „Uber“, nes kaip ir esu jau rašęs, dauguma keleivių (išskyrus kelis jaunuosius konservatorius) buvo įdomus, mandagūs, protingi žmonės.

Facebook komentarai
Back To Top