skip to Main Content

“Iš savo varpinės” video kanalo pokalbis: Ar užteks naftos, kad išliktų globalizacija?

 

 

Vitalijaus Balkaus įvadas: 2008 m. pasaulį išgąsdino nerėgėtas naftos kainos šuolis iki 147 JAV. dol. už vieną barelį. Naftos kaina tuomet buvo padidėjusi net septynus kartus nuo apytikriai 20 JAV dol. lygio, kuris vyravo anksčiau daugelį dešimtmečių. Šis kainos šuolis turėjo labai skaudžias pasekmes pasaulio ekonomikai. Stulbinantis naftos pabrangimas provokavo 2008 m. ekonominę recesiją – pačią giliausią nuo Didžiosios depresijos laikų (1929-39). Tuomet daug girdėjome spėliojimų, gal baigiasi naftos ištekliai, galbūt pasaulis jau pasiekė naftos gavybos viršūnę.

 

Kaip jau dabar žinome, dėl recesijos nusmukusi ūkinė veikla tuojau pat nutempė naftos kainą žemyn iki 36 JAV dol. lygio, bet neilgam. Kuklus globalios ekonomikos atsigavimas jau po metų vėl pradėjo grąžinti naftos kainą į buvusias aukštumas. Bet štai visai neseniai, prieš du metus, jos kaina staiga smuktelėjo per pusę, ir kaip mes dabar matome, ji laikosi arti 50 JAV. dol už barelį lygio. Kitaip sakant, praėjus 8 metams po ekonominės krizės pradžios, šis gyvybiškai svarbus energijos šaltinis dabar kainuoja tik trečdalį 2008 m. kainos. Priminsime, ta aukščiausia kaina siekė 147 JAV. dol. už barelį.

 

Tai gal tuometiniai būkštavimai, kad baigiame išnaudoti naftos išteklius, buvo nepagrįsti? Juk šiandien dažniau tenka skaityti, kad vyrauja perprodukcija arba, kad naftos paklausa nėra pakankamai didelė. Po to, kai JAV pradėjo forsuoti skalūnų naftos ir dujų eksploataciją, jos gamyba šoktelėjo kone tris kartus per paskutinius 10 metų iki maždaug Rusijos lygio (tai yra 10 milijonų barelių į dieną). Ar galime teigti, kad dabar turime begalybės pigios naftos, ir, kad pasaulio ekonomika gali drąsiai tikėtis tolesnės plėtros, stipraus BVP augimo?

 

Algis Avižienis: Pirmiausia, reikia pažymėti, kad dabartinė 50 JAV. dol. už barelį kaina nėra pigi. Jei pažiūrėsime į naftos kainos svyravimus Jungtinėse Amerikos Valstijose per paskutinius 70 metų, nuo tada, kai Vakaruose prasidėjo pokarinis ekonominis klestėjimas, pastebėsime, kad ilgą laiką jos kaina buvo gana stabili; ji svyravo nuo maždaug 20 JAV. dol. už barelį iki 26 JAV. dol., skaičiuojant mūsų dienų nuvertėjusiais pinigais. Padėtis pradėjo blogėti tuoj po pirmojo arabų naftos boikoto 1973 m. ir po antrojo 1978 m. Abu boikotai sukėlė rimtas ekonomines recesijas, o ypač pastarasis boikotas, kai daug kur Vakarų šalyse bedarbystė siekė 10 proc. o infliacija viršydavo 20 proc. į metus.

 

Po to, kai arabų šalys patrigubino naftos kainą 1973 m., o 1978 m. dar kartą padvigubino, Vakarų naftos kompanijos pradėjo intensyviau ieškoti išteklius sunkiau pasiekiamose vietose. Kitaip sakant, Vakarų korporacijos buvo priverstos ieškoti brangesnių šaltinių. Stambūs ištekliai buvo atrasti Meksikos įlankos vandenyse, atšiaurioje Šiaurės Jūroje ir sunkiai prieinamuose rajonuose JAV Aliaskos valstijoje. Kai šie gręžiniai pradėjo tiekti naftą pasaulio rinkoms, kaina vėl smuktelėjo kurį laiką arčiau įprastinio 20-26 JAV. dol. lygio. Bet tas sąlyginai pigios naftos atokvėpis ilgai nesitęsė. Nuo 2000 m. kaina vėl pasidarė itin nestabili ir kaip jau minėjote pradžioje, galiausiai pasiekė 147 JAV dol. lygį. Šio kainos pakilimo priežastis – tai dramatiškai padidėjusi naftos paklausa Kinijoje, Indijoje ir kitose besivystančiose šalyse. Kitaip sakant, globalizacijos procesas jau išsiplėtė ir įsitvirtino pačiose didžiausiose (pagal gyventojų skaičių) Azijos šalyse, kur gyveno 2,5 milijardai žmonių.

 

Nuo tada ir prasidėjo JAV taip vadinama skalūnų revoliucija, kuri įgavo tikrą pagreitį 2014 m. Naftos kainą pasaulinėje rinkoje pavyko numušti dėl smarkiai padidėjusios skalūnų naftos gavybos Amerikoje. Kitas faktorius – besitęsianti ekonominė krizė.

 

Bet štai kur slypi pagrindinė bėda. Skalūnų naftą gaminti kainuoja dvigubai daugiau nei išgauti ją iš įprastinių gręžinių. Tam, kad apsimokėtų skalūnų naftos gamyba, rinkos kainos turi išlikti aukščiau 50 JAV. dol. Arabų šalių naftą gaminti kainuoja vidutiniškai 20 JAV. dol. už barelį. Dar brangesnė už JAV skalūnų naftą galima išgauti iš Kanados dervinių smėlynų. JAV skalūnų naftos perprodukcija 2014 m. (taip pat ir dėl Kanados dervinių smėlynų gamybos) ir pasaulio ekonominis sąstingis numušė naftos kainą pasaulio rinkuose žemiau 50 JAV dol. Pasėkmės skalūnų gamintojams po kieki laiko tapo akivaizdžios. Dėl nusmukusių kainų, skalūnų naftos produkcija sumažėjo penktadaliu, Kanados dervingų smėlynų eksploatuotojai patyrė labai daug finansinių nuostolių, ir jų tolesnė ateitis lieka gana miglota. Labai daug naujų projektų išgauti naftą iš dervinių smėlynų buvo sustabdyta. Kanados dervinių smėlynų gamintojams rentabilumo lygis yra arčiau 80 JAV. dol. už barelį.

 

V.Balkus: Nežiūrint kainų svyravymų, naftos gavyba pasauliniu lygiu turbūt toliau tęsėsi ir didėjo nuo 2008 m. krizės pradžios. Ar buvo kokių produkcijos smukimų, galinčių sustabdyti ekonominę veiklą? Ar gamintojai fiziškai kada nors nesugebėjo tiekti tiek naftos, kiek pasaulio ekonomikai reikia?

 

A.Avižienis: Didžioji 2008 m. krizė trumpam nusmukdė gamybos kiekius, bet ne dėl materialinių ar techninių priežasčių, o dėl sumažėjusios vartotojų paklausos. Bet netrukus naftos suvartojimas vėl tęsė kilimo tendenciją – maždaug 1,5 proc. kasmet. Juodojo aukso gamintojai buvo arti produkcijos materialinių ir techninių ribų prieš pat 2008 m. kaino šuolio. Ta riba buvo beveik pasiekta, kaip jau minėjome, daugiausia dėl dramatiško Kinijos ekonominio augimo.

 

Bet štai kas įdomiausia. Dabar pasaulinė gamyba siekia 96 mln. barelių į dieną. Neseniai išleista tarptautinio banko HSBC ataskaita, nagrinėjanti naftos išteklių pakankamumą per ateinančius kelius metus, pažymėjo, kad iš tos 96 mln. barelių sumos 80 mln. barelių išgaunama įprastiniu būdu. Tai galima pavadinti standartinius šaltinius, kurių eksploatavimas yra maždaug perpus pigesnis. HSBC banko analitikai, kurių šeiminikas valdo daugiau nei trilijoną JAV dol. turtą, nustatė, kad šis 80 mln. barelių į dieną kiekis jau maždaug penkis metus nedidėja; ji stagnuoja.

 

Šią tendenciją žiūrovai netrukus pamatys sekančioje lentelėje. Štai, manau, kad mes čia matome tą įprastinės naftos gavybos viršūnę, kurią jau daug kartų anksčiau prognozavo šios teorijos rėmėjai. Prieš penkioliką metų, kai kurie naftos rinkos ekspertai apskaičiavo, kad pasaulio naftos gavyba pasieks viršūnę 2005 m. Kiti atsargesni žinovai prognozavo, kad tai įvyks kiek vėliau — 2010 m. O štai dabar HSBC banko analitikai remiasi vėliausiais patikimais duomenimis, rodantys, kad iš tikrųjų įprastinės naftos produkcija stagnuoja ir ta pradžia yra užfiksuota maždaug 2010 m. Priežastis, kaip aiškina HSBC specialistai yra ta, kad standartinės naftos gręžiniai yra santykinai seni ir jau kelis dešimtmečius pastoviai senka. Nauji telkiniai randami, bet jų išgaunamos naftos kiekiai yra žymiai mažesni nei tų, kurie buvo atrandami prieš 50-70 metų.

 

Per paskutinius 7 metus praktiškai visas naftos kiekis, kuris padengė augančią paklausą, buvo išgaunamas iš nestandartinių, brangių gręžinių. Tai yra ta JAV skalūnų naftos revoliucija, apie kurią spauda daug rašo, duodanti pasaulio rinkai papildomus 15-16 mln barelių į dieną. Prie to dar kukliai prisideda Kanados dervinių smėlynų gamyba, siekianti 2,5 mln. barelių. Jei šie papildomi ištekliai nebūtų gaminami, pasaulio ekonomiką aptiktų nerėgėtas šokas. Naftos kainos arba šautų į padanges, arba pasaulio BVP lygis kristų bent 10-15 proc.

 

V. Balkus: Sekantis klausimas būtų ar JAV — arba gal ir kitos šalys — ateityje galėtų toliau didinti nestandartinių gręžinių gamybą? Aišku ši skalūnų naftos, dar ir dujų reikėtų pridėti, gamyba yra žymiai kenksmingesnė aplinkai nei standartinė naftos gavyba. Daug kur piliečių visuomenės prieštarauja skalūnų eksploatavimui arba iš viso sėkmingai užkirto kelią skalūnų gamybai. Jei nekreipsime dėmesio į aplinkos užteršimo klausimus, vis tiek norisi žinoti ar teoretiškai įmanoma toliau didinti gamybą iš nestandartinių verslovių?

 

A.Avižienis: Yra šios temos ekspertų, manančių, kad egzistuoja naftos kainos riba, po kurios sveika pasaulio ekonomikos plėtra tampa neįmanoma. Kai kalbama apie “sveiką” arba “pakankamą ekonominę plėtrą,” šie ekspertai remiasi prielaida, kad globalizacijos procesas dar nepakankamai aprėpė pasaulio šalių ekonomikas, ypač Azijoje, Afrikoje bei Pietų Amerikoje. Jie mano, kad globalizacija turi dar gerokai pažengti toliau. Todėl pasaulio BVP augimas turėtų būti bent 4 proc. kasmet. O prieš kelis dešimtmečius man teko gan dažnai aptikti apskaičiavimus, kad tokia “sveika plėtra” nėra įmanoma, jei naftos kaina bus didesnė nei 40 JAV dol. Žinoma, per tuos kelis dešimtmečius kainos ir infliacija toliau siautėjo ir dabar tokie žinovai laikosi nuomonės, kad ta naftos kainos riba yra arti 50 JAV dol.

 

Globalinės santvarkos ateitis lieka neaiški. Jei naftos kaina kris žemiau 50 JAV. dol., produkcija iš nestandartinių gręžinių kris, kaip jau ir įvyko 2014 m. ir vėliau. Jei kaina pakils žymiai aukščiau už 50 JAV dol., nebus įmanoma tęsti BVP augimo, globalizacijos plėtros.

 

Kodėl taip manoma? Jei pažvelgsime į bendras pasaulinės BVP augimo tendencijas, tai matysime, kad Vakaruose pokarinis “auksinis amžius” tęsėsi nuo maždaug 1950 m. iki 1973 m. arabų boikoto. Per pirmą šio “auksinio” laikotarpio dešimtmetį BVP augimas kartais viršydavo net 5-6 proc. kasmet; nuo 1960-ųjų iki 1970-ųjų metų globalus BVP augimas buvo pakankamas — 4-5 proc. ir Vakarų šalių piliečiai patryė istorijoje negirdėtą materialinį klestėjimą. O jau po pirmojo naftos boikoto 1973 m., augimas sulėtėjo iki 3-4 proc. Toliau, po 1980-ųjų BVP kilimas nežymiai viršijo 3 proc. ribą. 2000 m. kai prasidėjo tas minėtas naftos kainos šuolis, atvedantis mus į 2008 m. krizę, stipriausias BVP augimas buvo pastebimas Kinijoje. JAV ir Europoje augimo tempai visai sulėtėjo ir dabar vos peržengia vieną proc. 

 

Svarbu pažymėti, kad tam, kad išlaikyti tokius visai jau kuklius augimo tempus prireikė masiškai skolintis. Kitaip sakant, kai naftos kaina peržengė tą sveiką BVP augimo procentą, vis daugiau šalių, tame tarpe ir Europos Sąjungoje ir JAV, ėmė masiškai skolintis. Be saiko skolinosi valstybės, bankai ir korporacijos, bei privatūs vartotojai tam, kad būtų išlaikyta minimalus BVP augimas ir piliečių įprastas pragyvenimo lygis. Tų skolų kiekis dabar yra astronominis. Vien JAV valstybės biudžeto deficitas yra 19 trilijonų JAV dol. Daugelis Europos Sąjungos šalių turi skolas arti arba viršijančias jų metinę BVP sumą. Pati didžiausia skolininkė pasaulyje yra Japonija, turinti skolą 230 proc. viršijančią metinę BVP sumą. Gali būti , kad priežastis yra ta, kad Japonija turi nepaprastai mažai savų energijos šaltinių, ir juos kaip nors įsigyti tenka didinti įsiskolinimo lygį.

 

V. Balkus: Tikriausiai 2008 m. naftos šokas ir po jo sekusi ekonominė krizė istorikų bus apibūdinta kaip esminis lūžis, naujas pasaulinės ekonomikos raidos etapas.

 

A.Avižienis: Šimtmečiais plėtoti fiziniai mokslai paruošė dirvą neįsivaizduojamam gamtinių resursų išnaudojimui XIX, o ypač XX amžiaus antroje pusėje ir mūsų šimtmetyje. Joks ankstesnis žmonijos istorijos laikotarpis nesuteikė tokio didžiulio fizinės energijos kiekio žmonių poreikiams, kaip pramoninės revoliucijos periodas. Šio laikotarpio pasiekimai, dažnai sukeliantys perdėtą pasididžiavimą savimi, yra susiję su milžinišku fizinės energijos suvartojimu. Tai erdvių užkariavimas, tarpkontinentiniai skrydžiai, neribotas automobilių naudojimas. Globalizuotame pasaulyje dabar eksplotuojama daugiau nei vienas milijardas automobilių, važinėjančių 70 milijonų kilometrų keliais. Ir šis skaičius pastoviai didėja. Vien Kinijoje kas mėnesį automobilių padaugėja dviem milijonais. 

 

Aukštos energijos kaina byloja, kad globalioje ekonomikoje kylanti paklausa jau pradeda pralenkti objektyvias galimybes ją patenkinti. Paradoksalu, bet globalizacijos tariami privalumai kaip tik ir virsta jai gręsiančio nuopolio priežastimi. Laisva prekyba, užsienio investicijos, atviros rinkos – tai tie veiksniai, įtraukiantys šimtus milijonų naujų gamintojų bei vartotojų į pasaulinę ekonominę sistemą. Anksčiau apgailėtinai nuskurdę kinai, indai, brazilai ir kiti, dabar masiškai perka automobilius, madingai rengiasi, renkasi erdvesnius butus ir keliauja po pasaulį. Išaugęs vartojimas padidino poreikį žaliavoms (o ypač naftai) ir iškėlė jų kainas tiek, kad tolesnis augimas tampa vis sunkiau įgyvendinamas.  

 

Vis įkyriau peršasi mintis, kad globalistų svajonė įtraukti 2,5 milijardus kinų ir indų į globalizacijos procesus buvo didžiulė klaida. Iš kur gauti žaliavų tokiam grandioziniam projektui? Vien pirmasis rimtesnis bandymas motorizuoti kinus jau sukėlė visuotinį energijos kainų šuolį. O procesas vos tik prasidėjo. Šiuo metu jau kas šeštas kinas važinėja nuosavu automobiliu, kai tuo tarpu kas antras statistinis lietuvis yra motorizuotas. Visi požymiai rodo, kad Kinijos vyriausybė ir jai talkinančios užsienio korporacijos ruošiasi tęsti šalies motorizacijos programą. Beje, kai kurie ekonomistai teisingai pastebėjo, jog siekis pakelti 2,5 milijardų kinų ir indų pragyvenimo lygį iki Šiaurės amerikiečių vidurinės klasės standarto, reikalautų papildomų keturių žemės rutulių ir jų gamtinių išteklių (naftos, dujų, metalų, gėlo vandens bei dirbamos žemės). Nežiūrint to, Kinija, Indija ir be to dar nemenkas kitų besivystančių šalių pulkas bei multinacionalinės korporacijos ir bankai yra toliau pasiryžę tęsti jų pramonės plėtros kursą.  

 

Kaip pažymėjo žinomas naftos rinkų analitikas, Jeff Rubin, knygos „Kodėl Jūsų Pasaulis Pasidarys Žymiai Mažesnis: Nafta ir Globalizacijos Pabaiga“ autorius, šėlstanti pasaulinė naftos paklausa sparčiai sekina lengvai pasiekiamus naftos išteklius, ir tokiu būdu didina jos kainą. Naftos dramatiškas pabrangimas 2008 m., kai buvo pasiekta rekordinė 147 JAV dol. už barelį kaina, tai buvo smūgis, stumtelėjęs pasaulio ekonomiką į dabartinę gilią krizę. Rubin teigė, kad ne finansinė spekuliacija, bet būtent naftos kainos šuolis buvo lemiamas veiksnys. Pagal šios knygos autorių, keturios iš penkių paskutinių recesijų atsirado dėl staigiai pabrangusio „juodojo aukso“. Dabartinė recesija buvo pati sunkiausia pokariniame laikotarpyje, nes naftos kainos pakilimas buvo pats žiauriausias. Nuo šiol kainų šuolių ir recesijų ciklas taps vis aštresniu reiškiniu, nes pigios naftos ištekliai nuolat mažėja. Rubin yra įsitikinęs, kad vis daugiau brangstanti nafta eventualiai sustabdys globalizacijos procesą ir privers žmoniją perorientuoti gamybą ir prekybą į vietines rinkas.     

 

Globalizacija yra glaudžiai susijusi su žmonių, prekių ir kapitalo hiper-mobilumu. Kad globali sistema gyvuotų, prekės ir žmonės turi laisvai ir nuolat keliauti po visą pasaulį. Globalios ekonomikos funkcionavimui reikalingi vis didesni kiekiai pigios energijos, nes globalizacijos procesas logiškai negali baigtis, kol visas pasaulis nebus įtrauktas į jo sistemą. Kai transporto kaina išauga per daug, gamintojai bei vartotojai yra priversti ieškoti resursų ir klientų arčiau namų. Rubin nurodė, kad kai kur šis atbulinis procesas jau įsibėgėjo. Anksčiau, Šiaurės Amerikos vartotojai buvo pripratę pirkti nebrangius stambius plieno gaminius iš Kinijos. Geležies rūda buvo plukdoma iš tolimos Brazilijos į Kinijos plieno kombinatus, pastatytus netoli šalies pakrantės laisvųjų ekonominių zonų. Ten toji geležies rūda buvo perdirbama į plieną, o plienas į stambias konstrukcijas. Iš Kinijos šie gaminiai vėl buvo plukdomi į JAV vakarinės pakrantės uostus ir toliau sausumos keliais transportuojami tūkstančius kilometrų po Šiaurės Amerikos žemyną. Dabar, pasak Rubin, vis daugiau stambesnių plieno gaminių yra gaminami JAV, nes per didelė transporto kaina neutralizuoja kinų ankstesnius privalumus (ypač pigią darbo jėgą). Neatsitiktinai naujasis JAV Prezidentas Trump dažnai pabrėžia svarbą grąžinti pramoninę gamybą į JAV.   

 

Iš tiesų galima pastebėti sąsajas tarp intensyvėjančios globalizacijos ir augančio naftos vartojimo bei pabrangimo. Globali integracija, t.y., užsienio investicijų ir prekybos augimas, pradėjo itin intensyvią plėtrą prieš maždaug 50 metų. Per šį laikotarpį naftos gavyba išaugo nuo 44 mln. barelių per dieną iki 96 mln. barelių lygio 2016 m. 

 

Rubin jau 2000 m. pranašavo, kad pigios naftos era baigiasi, nors naftos gigantų atstovai tuomet šaipėsi iš tokių prognozių. Savo aukščiau minėtoje knygoje, Rubin nurodė, kad smarkiai kylantis naftos vartojimas išeikvoja lengvai pasiekiamus naftos telkinius. To pasėkoje, atsirado didžiulis kainų šuolis, kuris labai prisidėjo prie dabartinio ekonominio nuosmukio. Dabartiniai išteklių sekimo tempai siekia 6 proc. kasmet, nes nemenka išgaunamos naftos dalis dar vis ateina iš senų telkinių. 

 

V.Balkus: Jeigu naftos gamintojams nepavyks papiginti patį gavybos procesą ir tiekti vis didesnius kiekius augančiam pasaulio vartotojų bendruomenei, tai kokios politinės pasėkmės iš to gali išplaukti?

 

A.Avižienis: 2008 m. pasaulinė ekonominė recesija pirmą kartą kiek rimčiau pakirto Vakarų šalių plačių gyventojų sluoksnių pasitikėjimą amžinos ekonominės plėtros perspektyva ir ko gero pačia globalizacija. Kitaip sakant, masės žmonių pradėjo abejoti ar globalizaciją reikia laikyti pažangos variklį. Neatsitiktinai atsirado tokie politiniai reiškiniai Vakarų šalyse kaip anglų Brexit, Trumpo išrinkimas į JAV Prezidentus ir stiprios euroskeptiškos partijos ir judėjimai Europoje. 

 

2008 m. krizės padariniai — masinis skurdas, bankų ir net valstybių nemokumas bei gyventojų nepasitenkinimas, peraugantis į masinius streikus ir riaušes, pvz. Graikijoje — parodė, kokie iš tikrųjų pažeidžiami yra globalaus kapitalizmo pamatai. Nors globalistai įrodinėja, kad dabartiniai sunkumai tėra laikini, yra rimto pagrindo manyti, kad globalinė ekonominė sistema grėsmingai artėja prie fizinės augimo ribos, ypač energetinių resursų požiūriu. Nuo šiol yra tikėtina, kad Vakarų pasaulio ekonomikų tolesnė plėtra taps vis sunkiau įgyvendinama. 

 

Pastaba: Jei skaitytojai pageidautų išgirsti visą pusės valandos pokalbį apie naftos pabrangimo poveikį pasaulio ekonomikai ir politiniams įvykiams, galima lengvai tai padaryti įjungus Youtube kanalą ir įrašius žodžius „Iš savo varpinės.“

 

Facebook komentarai
Back To Top