skip to Main Content

Ar mokykloje negalima daugiau demokratijos?

 

Keista, bet privalomas mokslas tampa vaikų kalėjimu mūsų laisvoje Lietuvoje. Dar bolševikai šaukė kad užauginsime jau­nąją kartą kuri jau džiaugsis rojumi ant žemės – komunizmu. Vaikai iš tikro lengviausias grobis įvairiausiems okupantams. Lietuva laisva, bet muzika per valstybinį Loretos radiją skamba tik amerikoniška, matyt kad Trumpui mieliau klausytųsi, tikrai tai nėra pageidavimų koncertas Lietuvai. Ministeriai kartoja kad pas mus moksleiviai sėdi mažiausiai mokslo dienų per metus, bet nutyli kad brandos atestatui gauti mokinys dabar privalo atsėdėti net 13 metų. Pasigirsta vis dažniau kalbos kad ir iki­mokyklinis auklėjimas virstų privalomu vos ne nuo lopšelio, taip atseit pagerinsime egzaminų pažymius užbaigus mokyklą. Vi­sai kaip čiukčių ar indėnų vaikams, valdžiai terūpi kuo anksčiau ir kuo toliau atplėšti vaikus nuo tėvų. Nenuostabu kad užaugę tokie vaikai nebenori gyventi kaip tėvai ir likti Lietuvoje. Net jeigu ir norėtų, jie jau nesugeba išgyventi šitoje tėvų žemėje.

Vis didesnė šalies centralizacija diegiama taupumo sumeti­mais. Atseit sutaupysime keletą šimtų litų ar eurų. Bet sten­giamasi nutylėti kad Lietuva taip artėja prie pačių kiečiausių diktatūrų pasaulyje. Bolševikų laikų Rusija atrodo juokinga palyginus su šiuolaikinių technologijų teikiamomis galimybėmis valdžiai prižiūrėti savus piliečius. Dabar sveikatos ministras Au­relijus Veryga galės žinoti viską apie kiekvieną ligonį, ko net sutuoktinis negalės įtarti. Taip galėtume aiškinti E – sveikatos pašvaito siekį visą pažintį apie Lietuvos ligonius sukaupti vie­name tinkle. Net jei tokių tinklų būtų tik keletas, jau liktų vietos konkurencijai ir pažinties apie žmogų neišbaigtumui su vienu užklausos paspaudimu. Prieš priimdami įstatymus, turė­tume ne tik įvertinti landas korupcijai, bet ir pasvarstyti kiek bus suvaržyta mūsų visų demokratija.

Man medikų rūpesčiai gal būtų ir tolokai, bet atrodo kad mūsų medicina serga tais pačiais negalavimais kaip ir mūsų aka­deminis mokslas ar mokyklinis švietimas.

Mokslininkams prikaišioja kad jie nors ir didžiai išsimokslinę, bet dirba mokslo įstaigose su menku našumu, todėl ir jų al­gos net neprimena papraščiausio dažytojo algos. Prikaišiojama kad mokslininko per maža kvalifikacija. Užmirštama kad šioms mokslo įstaigoms vis mažiau paliekama laisvės dirbti. Kažkada Laimutis Telksnys iš Matematikos ir Kybernetikos instituto lai­mėjo Europos Sąjungos paramą šviesolaidžių tiesimui Lietuvoje.

 

Tuomet susisiekimo ministras Zigmas Balčytis pareiškė kad to­kių pinigų institutas valdyti negali, ir matematikai turėjo įsileisti į savo darbus ir ministerijos biurokratus. Sėkmingu šviesolaidžių nutiesimu Lietuva ir dabar didžiuojasi, bet matematikų institu­tas netrukus bankrutavo, tuometinio švietimo ministro Gintaro Steponavišiaus buvo prijungtas prie Vilniaus Universito. Dabar Lietuvos startapai bando prasimušti per rinkos paliktas spragas, aš pasakyčiau padaryti didžiulę spekuliaciją. O mokslininkams tokie darbai uždrausti, net ir vadintis mokslininku uždrausta jeigu tu nedirbi užsienio leidykloms, neteiki mokslinių publika­cijų anglų kalba. Gal ir naudingi įvairūs reitingų skaičiuotojų pastebėjimai, bet iš mokslininkų atimta bet kokia teisė spręsti apie savo darbų vertę ir svarbą. Dar ne taip seniai Mokslų aka­demijai buvo pasiūlyta atsisakyti savo renkamo prezidento, ki­taip grėsė akademikams likti be valdiškų algų. Ir akademikai nusileido, nors jų pastatas Vilniaus centre ir dabar nemokamai už dyką išlaiko valstybines įstaigas. Buvo ketinimų panaikinti ir Mokslų akademijos biblioteką, bet pasipriešino ne savi Lietu­vos politikai, bet Lenkijos respublika, ir Vrublevskių biblioteka lig šiolei dar kviečia visus norinčius nemokamai naudotis savo sukauptais fondais.

Su ta pačia gaida Saulius Skvernelis dar pernai grasino už­daryti paskutinius humanitarinių mokslų institutus, prijungti juos prie genocido tyrimo centro, kuriame iš viso jokia mokslinė veikla nenumatyta. Ir vėl grasinimai kad kitaip laisvi mokslinin­kai liks su ubagiškomis algomis sau ir be pinigų savo darbams paremti. Kalbėti apie kokią nors demokratiją mokslininkams matyt neverta. Tiesiog reiktų prisiminti pasiūlymus Lietuvos intiligentams dirbti Reicho labui Štuthofo mirties stovykloje. Lietuva dabar lieka be geografų, botanikų, istorikų, archeologų. Jiems palikta galimybė dirbti ekspertais Kultūros ministerijoje ar patarėjais prezidentūroje, ir nenuostabu kad tokie ekspertai dažnai atsisako savo anksčiau skelbtų tiesų, kad tik įtiktų savo naujiems darbdaviams.

Lietuvoje akademinis mokslas mažai kam rūpi. Mokslininkų jau beveik ir neliko, o ir viešai kalbėti apie mokslą dabar po­litikams darosi net nepatogu, baisu kad niekas nesupras arba liksi apšauktas kad pats nieko nesupranti. Žinių radijas netgi tokių žmonių nebelaiko Lietuvos piliečiais, kviečia visus skam­binti, bet protingesnių į eterį neįsileidžia. Loretos radijas irgi nekviečia bet ko kalbėti apie bet ką. Taigi ir mes šiame straips­nelyje turime nusileisti iki pirmaklasių suolo. Kas išgelbės mūsų švietimą. Nejaugi kelių eurų priedai prie pavargusių pedagogų

 

algos? Senas švietimo ministras Algirdas Monkevičius ir vėl ra­gina stambinti mokyklas, iškelti sprendimus darančią mokyklų administraciją į didesnius centrus. Neaiškina kokia tai įtaką tu­rės vietos bendruomenei. Viskas bus daroma dėl geresnių kokios nors algebros egzamino pažymių.

Dabar atrodo kad ministerijos ūkvedžiams terūpi kaip at­skirti „sugadintus“ tėvus nuo viskam gabaus jaunimo. Kai mano jaunimas pradėjo mokytis gymnazijoje, tai net kalbėti tėvams per tėvų susirinkimą buvo uždrausta. Visą laiką kalbėjo mo­kyklos išlaikomos viešųjų ryšių specialistės, o tėvams pasiūlyta pildyti savo pageidavimus anketose raštu. Jokios užuominos kad mokyklai rųpėtų klasės mokinių tėvų bendruomenė. Taip ir li­kome vieni kitų nepažindami. Nemanau kad tai buvo tik mo­kyklos išradimas, matyt tokie buvo gauti iš aukščiau ministerijos metodiniai p a t arimai.

Kokie galėtų būti žingsniai dėl didesnių laisvių Lietuvos mo­kykloje. Gal galėtume pradėti nuo mokyklų finansavimo. Vi­sai būtų teisinga leisti Lietuvos piliečiams atiduoti dešimtadalį pelno mokesčio vietos bendruomenės labui. Anksčiau tai buvo bažnyčios mokestis, dabar tai galėtų būti pinigai vietos mokyk­lai. Didesnes permainas sukeltų šių pinigų tvarkymą palikti mokyklos tėvų tarybai. Jie savo nuožiūra galėtų ne tik sta­tyti sporto salę ar pirkti naujus „Microsoft “ komputorius, bet ir apdovanoti premijomis gerai dirbančius, mokinių mylimus mo­kytojus. Ir tai nebūtų jokia korupcija, kaip gal galėtų ministrui iš Vilniaus pasirodyti.

Švietimo minsiterijos nuleistas mokymo turinys irgi būtų tik rėmais mokytojo menui ir mokinių nevienodam sugebėjimui ar nenorui kokių nors „nesvarbių“ dalykų mokymuisi. Egzaminai galėtų būti valstybiniai, bet jie neturėtų tapti olimpiadomis dėl kurių pažymių dvyliktokai dabar sugaišta visus metus. Aukš­tosios mokyklos irgi turėtų teisę turėti dar savo vieną ar keletą egzaminų svo būsimiems studentams. Tai neturėtų būti daroma pagal vieną kurpalį. Šiais metais Lietuvos menų aukštosios mo­kyklos skundėsi kad joms primestos taisyklės neleidžia priimti studijoms gabaus jaunimo.

Mūsų mokyklos nuo jėzuitų atėjimo laikų buvo visų pirma religinio auklėjimo vieta. Joms buvo keliamas uždavinys auklėti būsimus piliečius katekizmo prastų žodžių. Manau kad Lietu­voje buvo ir kitokios mokyklos pavyzdžių, tačiau tai buvo nu­stumta į šalį kaip nesvarbios visai tautai. Smetonos laikais Švie­timo ministras pratęsdavo mokytojo licenziją kas dveji metai.

 

Dabar mokytojai dar turi lankyti įvairius tobulinimosi kursus, praeiti atestacijas, kasmet raštu pateikti savo būsimų pamokų planus. Nežinia kokios „priemonės“ dar galėtų geriau užtikrinti mokymo kokybę. Gal bus įtaisytos video kameros tiesioginiam pamokų stebėjimui iš kokio nors centro? Manau tai turėtų būti diskusijų objektu, tik neaišku kas su kuo.

Gal mokymo turinį ir mokytojų kadrus daugiau turėtų ap­spręsti ir mokyklos steigėjai ar globėjai. Jau ir dabar garsėja aukštųjų mokyklų lycėjai ar gymnazijos. Kitas mokyklas gal kaip nors globotų ir vietinės didesnės imonės. Tai apspręstų ir mokyklos teikiamą turinį, ne tik visuomeninį gyvenimą jos viduj.

Taigi daug galėtume svajoti apie gražesnę mokyklų ateitį, bet kol kas švietimo reforma nė iš vietos, tiesiog reforma tapo amžina, ir niekas nenori prisiminti nei kokia reforma buvo anks­čiau, nei kas buvo tie didieji reformatoriai. Gal tai tik dūmų uždanga kažkieno tikrajam siekiui sužlugdyti Lietuvos mokyklą ir mūsų krašto ateitį.

 

Gintaras Valiukevičins 2019 m. rugsėjo 15 d.

 

 

Facebook komentarai
Back To Top