skip to Main Content

Ar mes jau tapome plėšikų gauja?

 

 

Paskelbta: 2019-01-13 21:06 Autorius: Povilas Masilionis
P. Masilionis.

P. Masilionis.

Teisiamo knygų leidėjo paskutinis žodis baudžiamojoje byloje Nr. 1-1022-908/2018

Gerbiamasis teisme! Šioje baudžiamojoje byloje ruošdamasis paskutiniam žodžiui, kažkaip nejučiom prisiminiau atsitikimą iš 1978-ųjų metų. Taigi įvykusį lygiai prieš keturiasdešimtmetį, tarybiniais laikais. Tada buvo pats įkarštis mano, „Jonavos balso“ laikraščio redaktoriaus, konflikto su Komunistų partijos Jonavos rajono komiteto pirmąja sekretore dėl teisės rašyti tiesą. Kaip tik tada atsitiktinai sužinojau, kad, ruošiant mano svarstymą partiniame biure, į  tėviškę buvo pasiųsta visa brigada saugumiečių, kad jie dar kartą patikrintų mano ir net mano tėvų bei senelių „politinį švarumą“.

Atrodytų, dabar, deklaruojant europinę demokratiją, „politinis švarumas“ neturėtų dominuoti, todėl visiškai nesupratau, kodėl prokuroras Tomas Uldukis taip primygtinai klausinėjo šioje byloje buvusią liudininkę – mūsų leidyklos darbuotoją – apie Povilo Masilionio politines pažiūras. Arba štai skaitau šios baudžiamosios bylos Kaltinamajame akte surašytą mano biografiją ir nebepažįstu savęs. Visiškai nutylima, kad aš vis tiktai esu baigęs Vilniaus universitetą, tada dar Vinco Kapsuko vardu vadintą, kad gražiausius jaunystės ir brandos amžiaus metus atidaviau rajoninei spaudai, beje, nuolat kariaudamas  su vietos partine valdžia dėl teisės rašyti tiesą. Prokuratūros Kaltinamajame akte buvo išrinkti ir pateikti tiktai tie mano biografiniai duomenys, kurie susiję su mokymusi partinėje mokykloje, su darbu to meto partinėse struktūrose. Pasirodo, štai koks aš – iki kaulų smegenų užkietėjęs kolaborantas! Trūksta tik viešojoje erdvėje paskelbto „Lietuvos ryto“ laikraščio (beje, buvusios „Komjaunimo tiesos“)  žurnalistės Astos Kuznecovaitės štampo, kad aš esu „Rusijos propagandininkas“, paryškinto dar vienu atviru melu, kad Masilionis yra net „Socialistinio liaudies fronto“ partijos narys! Po tokio papildymo tikrai būtų pilna „nusikaltėlio“ biografija!

Vadinasi, per dvidešimt aštuonerius nepriklausomos Lietuvos metus mes ne tiek jau daug paėjėjome į priekį. Nors šiek tiek ir pajudėjome. Kaip jau rašiau neseniai viešojoje erdvėje, tada, tarybiniais metais, visuose savo veiklos etapuose gindamas spaudos laisvę, buvau „auklėjamas“ partinių biurų posėdžiuose ir civilinėse bylose, o dabar jau prireikė net baudžiamosios  bylos. Vis tik pažanga – nieko nepasakysi!

Kalbėdamas už advokatą, aš prašiau mane išteisinti ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl 170(2) Baudžiamojo kodekso straipsnio atitikimo Konstitucijai. Šioje situacijoje mažiau svarbu, – išteisinsite mane ar neišteisinsite manęs, nes tai liečia tik vieną asmenį. Daug svarbiau yra panaikinti BK 170(2) straipsnį, atvėrusį duris laisvo žodžio cenzūrai Lietuvoje. Ar pavyks tai padaryti net po to, jei teismas vis tiktai išdrįs kreiptis į Konstitucinį Teismą? Leiskite suabejoti!

LR Baudžiamojo kodekso papildymą 170(2) straipsniu iniciavo tuometė Seimo narė konservatorė-krikdemė Vilija Aleksaitė-Abramikienė. Tai viena iš tų politikos „vanagų“, tiksliau – „vanagienių“, kuriai nieko nereiškė iš Seimo tribūnos viešai pažadėti prišlapinti jai neįtikusio kultūros ministro pietų lėkštę. O tą Baudžiamojo kodekso papildymo projektą ji parengė konsultuodamasi su Vilniaus universiteto Teisės fakulteto katedros vedėju Dainiumi Žalimu. Taip, tai tas pats Žalimas, kuris dabar vadovauja LR Konstituciniam Teismui. Ar pajėgtų jis perlipti per save, jei būtų siūloma panaikinti aiškiai antikonstitucinį 170(2) Baudžiamojo kodekso straipsnį? Juk po to 170(2) straipsnio priėmimo Dainius Žalimas buvo paskirtas Konstitucinio Teismo nariu, o vėliau, Prezidentės Dalios Grybauskaitės siūlymu, patapo ir to teismo pirmininku. Todėl leiskite dar kartą suabejoti jo, o kartu ir Konstitucinio Teismo, gerais norais!

Tas abejones dar labiau sustiprina Vilijos Aleknaitės-Abramikienės parengtas Baudžiamojo kodekso papildymų aiškinamasis raštas. Jame, tikriausiai ne be Dainiaus  Žalimo rekomendacijų, cituojamas ankstesnės kadencijos Konstitucinio Teismo – 2005 m. rugsėjo 19-osios nutarimas, kuriame, remiantis kilniais konstitucinių vertybių apsaugos tikslais, teikiamas nurodymas Seimui – sukurti praktiškai kitaminčių persekiojimo mechanizmą.

Tai ir buvo padaryta 2010 metais, priėmus Baudžiamojo kodekso papildymą 170(2) straipsniu. Todėl viltys panaikinti tą Baudžiamojo kodeso straipsnį yra labai minimalios. O panaikinti reikia, nes šis Baudžiamojo kodekso straipsnis praktiškai uždarė kelius net diskusijoms mūsų netolimos praeities temomis ir pavertė Lietuvos teisinę sistemą politikų tarnaite, o teisingumą – fikcija. Mums, paprastiems mirtingiesiems, lieka tik tokia diskusija: ar Lietuva jau visiškai atitinka iš praeities mus pasiekusį šv. Augustino teiginį: „Valstybė be teisingumo yra tik plėšikų gauja“? Aš manau, kad mūsų valstybė jau beveik atitinka tą šv. Augustino teiginį! Jei būtų kitaip, nebėgtų taip masiškai iš Lietuvos žmonės.

Beje, šito šv. Augustino teiginio atitikimą pastarųjų metų Lietuvos realijoms rodo ir prokuroro Tomo Uldukio šio teismo procese papildomai sugriežtintas kaltinimas man, knygos leidėjui, ir prokuroriškos demagogijos pilna jo baigiamoji kalba bei pasiūlymas vis tiktai nuteisti mane už niekur neuždraustos knygos išleidimą (Prokuroras pasiūlė 5654 eurų baudą ir sumokėti 345 eurus specialistui už G.Sapožnikovos knygos turinio ekspertizę. – Red.).

Taigi turime tai, ką sukūrėme per dvidešimt aštuonerius pastaruosius metus!

Facebook komentarai
Back To Top