skip to Main Content

Laisvo Laikraščio Redaktoriui

Aurimui Drižiui

Konstitucijos pr. 23B-22

Vilnius

LT

 

 

Nuo nuteistojo iki gyvos galvos ROBERTO RAULYNO,

Broniaus. Gim. 1979.09.26.,

Esu Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

Adresas: Lukiškių skg. 6, Vilnius LT-01108.

 

 

ATVIRAS LAIŠKAS-SKUNDAS

2015-10-10

Vilnius

 

 

 

Savo laišku noriu Jums parašyti, kad Lietuvoje ne tik veikė neteisėti ČŽV (JAV) kalėjimai ir juose buvo vykdomi neteisėti žmonių fiziniai ir kitokie kankinimai, bet ir mažai kuo atsiliekantys fiziniai ir kitokie kalinių kankinimai yra vykdomi sunkiausio ir griežčiausio režimo – Lukiškių kalėjime Lietuvoje, kuris stovi Lietuvos sostinėje – Vilniaus centre.

Kreipiuosi į Jus dėl daugybinių, piktybiškų prigimtinių žmogaus teisių ir orumo pažeidimų, bei dėl nuolat ir periodiškai vykdomų egzekucijų – sadistiškų kankinimų šiame kalėjime. 

Šis Lukiškių kalėjimas, kuriame esu laikomas nuo 2001 metų, kaip minėjau yra sunkiausio ir griežčiausio režimo kalėjimas Lietuvos Respublikoje. O kadangi, laisvės atėmimo (kalinimo) sąlygos Lietuvos Respublikoje yra pačios sunkiausios ir labiausiai dehumanizuojančios (nežmogiškos) Europos Sąjungoje – tai ir Lukiškių kalėjimas kaip laisvės atėmimo įstaiga yra labiausiai prasilenkianti su bet kokiu, net ir labiausiai elementariu žmogiškumu Europos Sąjungoje.

Lukiškių kalėjimas yra seniausiai veikiantis kalėjimas Lietuvoje. Pastatytas ir atidarytas apie 1905 m., kuomet Lietuva buvo Rusijos sudėtyje, priklausė carinei Rusijos imperijai. Nuo to laiko, kai yra pastatytas Lukiškių kalėjimas, iki šiandien tebėra eksploatuojamas visiškai nepakitusiomis nei išorės nei vidaus konstrukcijomis, nei vidaus sąlygomis, nei tvarka, nei carinės Rusijos kalėjimams būdinga sadistiška, žvėriška atmosfera, dvasia ir tradicijomis. 

Dauguma administracijos ir personalo serga sadizmu, arba bent turi sadistinį asmenybės sutrikimo sindromą. Su kaliniais kartais atlieka egzekucijas būdami neblaivūs. Korupcija tiek Lukiškių kalėjime, tiek visoje Lietuvos įkalinimo sistemoje, yra išsikerojusi iki neįtikėtino lygio. Lietuvos kalėjimuose dirba giminių klanai, klesti šeimyninis, turtinis (kyšių) ir kitos protekcionizmas, o kartu su juo ir visiškas nebaudžiamumas. 

Lietuvoje yra atvirai, netgi viešojoje erdvėje deklaruojama, kad kaliniai nebėra žmonės, kad jų nereikia laikyti žmonėmis, kad teismo paskirtos, laisvės atėmimo bausmės tikslas tėra aklas kerštas, nuteistąjį yra būtina visais įmanomais būdais pažeminti jo prigimtinį orumą ir savigarbą, tyčiotis iš jo ir sukelti jam kiek įmanoma daugiau kančių, tiek fizinių, tiek ir visokių kitokių. Lietuvoje nuolat, viešosiose medijose vyksta diskusijos dėl būtinybės sugražinti mirties bausmę ir apgailestavimai dėl jos panaikinimo. 

Bausmių vykdymą prižiūrinti ir visus klausimus su įkalinimu sprendžianti institucija Lietuvoje yra Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau vadinama – Kalėjimų departamentas). Kalėjimų departamentui yra gerai žinoma ir toleruojama visa su elementariu žmogiškumu prasilenkianti situacija tiek Lukiškių kalėjime, tiek visoje bausmių vykdymo sistemoje Lietuvoje.

Kalėjimų departamente taip pat yra įsisenėjusios ir klestinčios korupcijos tradicijos, įvairių rūšių protekcionizmas ir giminystės, draugystės ir kt. klaninė sistema. 

Įkalinimo įstaigos Lietuvoje žmogų vien tik aklai kankina, žemina prigimtinį jo orumą ir tik generuoja kriminalinį ir visokį kitokį nusikalstamumą tiek įkalinimo įstaigų viduje, tiek už įkalinimo įstaigų ribų. 

Rašydamas šį laišką norėčiau bent trumpam Jums aprašyti vieną iš paskutinių man nutikusių fizinio susidorojimo ir kankinimo atvejų.

2015 m. sausio 2 d. apie 9.00 val., Lukiškių kalėjimo direktoriaus budintysis padėjėjas trečiajai budinčiai pamainai Zbygnev-Korvin (t. y. šios pamainos viršininkas) pareikalavo manęs išeiti iš gyvenamosios kameros Nr. 14, esančios pirmame aukšte Lukiškių kalėjimo I-ame gyvenamajame korpuse. 

Prieš išvedant mane iš kameros man buvo uždėti antrankiai ant rankų. Išėjęs iš kameros su uždėtais antrankiais pagal viršininko pareikalavimą atsistojau prie sienos šalia savo kameros durų veidu į sieną. Tada, koridoriuje pamačiau neįprastai daug prižiūrėtojų, kelis korpuso vyresniuosius, iš viso tikrai nemažiau nei 10 darbuotojų. Vienas iš jų koridoriaus gale stovėjo netgi su tarnybiniu šunimi, taip supratau, paruoštu užpjudyti mane, bet neužpjudė.

Išgirdau vieno prižiūrėtojo reikalavimą eiti kartu su juo link koridoriaus išėjimo ir paklusniai nuėjau jo lydimas. Beveik priėjęs koridoriaus galą, lydėjusiam prižiūrėtojui paliepus kartu su juo pasukome link laiptų vedančių į rūsį, kur yra šeštas ir dvyliktas apsaugos ir priežiūros gyvenamieji postai. Itin siaurais laiptais nusileidus iki pusiaukelės į rūsį, t. y. ant laiptų aikštelės tarp pirmojo aukšto ir rūsio, iš už nugaros išgirdau kažką šaukiantį 3-ios budinčios pamainos prižiūrėtoją V. Šaikovskij ir pajutau stiprų smūgį lazda į nugarą. Prie smogusio man lazda V. Šaikovskij iš karto prisijungė dar keletas prižiūrėtojų su lazdomis ir visi apstoję pradėjo daužyti mane lazdomis. Kadangi visą laiką rankos man buvo surakintos antrankiais, tai nei pasipriešinti, nei apsiginti kaip nors negalėjau. Netrukus, šioj laiptų aikštelėj parkritau ant žemės. Toliau, intensyviai, mane gulintį ant žemės mušė minėti prižiūrėtojai apstoję ratu lazdomis bei spardė kojomis. Kiek tiksliai laiko tęsėsi ši egzekucija, šis kankinimas – pasakyti negaliu, gal 5 (penkias) minutes, gal 15 (penkiolika) minučių. Mušant, gulėdamas ant žemės, instinktyviai stengiausi apsaugoti savo veidą, susiriečiau į kamuolį ant šono, todėl daugumo mušančiųjų prižiūrėtojų veidų nesugebėjau įsidėmėti, tačiau kai kuriuos mušusiųjų prižiūrėtojų veidus įsidėmėjau gerai. Man gulint ant žemės, bemušant, vienas iš prižiūrėtojų pakėlė man už kojos – kitas tuo momentu spyrė į genitalijas. Bemušant šaukiau, prašiau liautis. Apie 1-2 kartus buvau praradęs sąmonę. Man buvo stipriai prakirsta galva (virš kaktos), netekau daug kraujo. Mane bemušant visą laiką girdėjau prižiūrėtojus „riebiai“ keikiantis rusiškai bei lietuviškais necenzūriniais keiksmažodžiais, žargonu. Siekdami pažeminti mano prigimtinį orumą ir savigarbą visą laiką mane bemušant užgauliojo ir įžeidinėjo žodžiu, vėlgi besikeikiant. Nuo bemušančių prižiūrėtojų sklido stiprus alkoholio kvapas. Man grasino mane nužudyti, (t. y. užmušti). Taip pat, bemušant man grasino sulaužyti rankų pirštus, kad aš negalėčiau rašyti. Vienas iš aukštesnį laipsnį turinčių administracijos pareigūnas Tomas Masiulionis pasakė, cit.: „reikia sulaužyti pirštus, kad negalėtų rašyti“. Atkreiptinas dėmesys gali būti į tai, kad tuo metu, t. y. egzekucijos metu Vilniaus apygardos administraciniam teisme buvo nagrinėjamos trys administracinės bylos dėl kalinimo sąlygų bylose man esant pareiškėju.

Visą egzekuciją tik stebėjo ir ironiškai šypsojosi taip pat vienas iš aukštesnių Lukiškių kalėjimo administracijos darbuotojų Dmitrijus Voskresianskis. 

Mane sumušus tai padarę prižiūrėtojai pasišalino palikę mane gulėti ant grindų. Šiek tiek atsigavusį, jau kiti prižiūrėtojai, kitos budinčios pamainos, t. y. pirmosios budinčios pamainos prižiūrėtojai palydėjo mane į kalėjime esantį stacionarų sveikatos priežiūros padalinį (toliau – med. dalis). Med. dalyje, Bendrosios praktikos slaugytoja S. Kryževičienė surašė „Sužaloto asmens medicininės apžiūros pažymą“ reg. Nr. 95-1, sutvarstė sužalotą galvą ir po kurio laiko, tų pačių prižiūrėtojų, kurie atlydėjo mane į med. dalį, buvau palydėtas atgal į savo gyvenamąją kamera Nr. 14. Tik užėjus į kamerą, man buvo nuimti antrankiai. Visą šį laiką, aš buvau surakintas antrankiais. 

Kadangi jaučiausi itin blogai, vos vos bepaėjau (prižiūrėtojai lydėję į med. dalį ir palydėję iš med. dalies atgal į gyvenamąją kamerą, keletą kartų siūlė man iškviesti neštuvus), vos tik užėjęs į savo kamerą, iš karto atsiguliau ant gulto. Netrukus praradau sąmonę, jau į kamerą vėl buvo kviečiami medikai, vėliau sąmonę atgavau. Ant viršugalvio, matomoje vietoje liko didelis randas. 

Šiai egzekucijai, išvesti mane iš kameros ir taip su manimi pasielgti, vadovavo Lukiškių kalėjimo direktoriaus padėjėjas 3-iajai budinčiai pamainai ir administracijos darbuotojas Dimitrijus Vostresianskis. 

Pagal mano pareiškimą dėl aukščiau aprašytų įvykių vykusių Lukiškių kalėjime 2015-01-02 apie 9.00 val., Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūroj pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimai nusikalstamos veiklos.

Dėl įvykių kalėjime 2015-01-02 apie 9.00 val., mane sumušant, Kalėjimų departamentas 2015-01-26 raštu Nr. 1S-249 Lukiškių TJ-K direktoriui nurodė inicijuoti galimo tarnybinio nusižengimo tyrimą ir į šio tyrimo komisijos sudėtį įrašyti Kalėjimų departamento Imuniteto skyriaus pareigūną. Lukiškių kalėjimo direktoriaus 2015 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 1-18 buvo sudaryta komisija galimam tarnybiniam nusižengimui ištirti ir pradėtas tarnybinis tyrimas. 

Kalėjimų departamentas į visus iki šiol mano pateiktus skundus, pareiškimus dėl įvykių Lukiškių kalėjime 2015-01-02 apie 9.00 val., mane sumušant, pateikia tik vieną atsakymą, t. y. tokią savo versiją, kad 2015-01-02 išvedant mane iš gyvenamosios kameros Nr. 14, aš priešinausi pareigūnams jėga, todėl neva vadovaujantis Lietuvos respublikos Bausmių vykdymo kodekso (toliau vadinama – BVK) 121 straipsnis 1 dalies 1 ir2 punkto nuostatomis, prieš mane neva pagrįstai buvo panaudotos specialios priemonės – lazda ir koviniai imtynių veiksmai.

Visų pirma, kaip ir esu minėjęs pradžioje tiek šiame laiške, tiek nuosekliai visuose savo pareiškimuose ir skunduose, iš gyvenamosios kameros Nr. 14, 2015-01-02, aš buvau išvestas su uždėtais antrankiais. Šį faktą patvirtina du dalykai:

1) Lukiškių kalėjimo direktoriaus 2013-01-09 įsakymas Nr. 1. draudžia mane išvesti iš gyv. Kameros be antrankių. T. y., pagal šį įsakymą, mane galima išvesti iš gyv. kameros tik su uždėtais antrankiais. Kadangi šis įsakymas gailoja nuo 2013-01-09, visi prižiūrėtojai visuomet jo laikosi ir iš gyvenamosios patalpos aš esu visada išvedamas tik su uždėtais antrankiais. Taip buvo ir 2015-01-02, jeigu pareigūnai mane būtų išvedę iš kameros arba bandę išvesti be uždėtų antrankių, – jie būtų grubiai pažeidę Lukiškių kalėjimo direktoriaus 2013-01-09 įsakymą Nr. 1.

Taip pat būtina yra paminėti, kad visose Lukiškių kalėjimo gyvenamosiose kamerose yra įrengtos dvejos durys. Vienos durys ir durys-grotos. Antrankiai kalinamajam uždedami atidarius pirmąsias duris kalinamajam iškišus rankas per duris-grotas. Tik tuomet atrakinamos durys-grotos ir iš kameros išvedamas žmogus. Tai rodo, kad iš kameros aš galėjau būti išvestas tik su antrankiais. 

2) Tai, kad iš kameros Nr. 14 buvau išvestas jau su uždėtais antrankiais nenuginčijamai ir nepaneigiamai galima įsitikinti patikrinus vaizdo stebėjimo kamerų net 3 (trijų) įrašus. Kadangi Lukiškių kalėjimo stebėjimo kamerų korpuso pirmajame aukšte, t. y. koridoriuje yra įrengtos dvi vaizdo stebėjimo kameros priešinguose koridoriaus galuose, t. y. priešingose koridoriaus pusėse, t. y., pirmojo aukšto koridoriaus pradžioje ir jo gale. Taip pat, vaizdo stebėjimo kamera yra įrengta laiptų aikštelėje tarp pirmojo aukšto ir rūsio, kur aš kaip tik ir buvau mušamas ir kur buvo vykdoma egzekucija.

Aš buvau sumuštas 2015-01-02 apie 9.00 val. – tai buvo penktadienis. Pačią pirmąją darbo dieną po įvykio, t. y. pirmadienį 2015-01-05 įteikus Lukiškių kalėjimo administracijai Lukiškių kalėjimo direktoriui Viktorui Davidenko adresuotą skundą apie 2015-01-02 įvykius bei prašymą sustabdyti ir išsaugoti visų trijų vaizdo stebėjimo kamerų padarytus įrašus, t. y. dviejų vaizdo stebėjimo kamerų, esančių pirmojo aukšto koridoriuose (kuriame kaip tik yra gyvenamoji kamera Nr. 14, kurioje aš esu laikomas) priešingose pusėse, bei įrašus padarytus vaizdo stebėjimo kameros įrengtos laiptų aikštelėje tarp pirmojo aukšto ir rūsio, kur aš kaip tik ir buvau sumuštas. 

Šie vaizdo stebėjimo kameromis padaryti įrašai, patvirtinantys su manimi įvykdytą egzekuciją Lukiškių kalėjimo pareigūnų – yra išsaugoti.

Kalėjimų departamento versija esą mane išvedant iš gyvenamosios kameros, aš priešinausi jėga ir dėl to, vadovaujantis BVK 121 str. 1 dalies 1 ir 2 punkto nuostatomis prieš mane pagrįstai buvo panaudotos spec. priemonės – lazda ir koviniai imtinių veiksmai (nepaisant to, kad visiškai paneigiama vaizdo stebėjimo kameromis padarytų vaizdų įrašų, kadangi prie mano gyvenamosios kameros Nr. 14, nebuvo jokio išvis susidorojimo su manimi), nepaaiškina kodėl tada prieš mane buvo panaudotos spec. priemonės ne prie mano gyvenamosios kameros, ne vietoje, ne iš karto bet aš buvau nuvestas neaišku kur ir ko, t. y. kokiais tikslais ir tik jau visai kitoje vietoje, jau praėjus kuriam laikui esą panaudotos spec. priemonės. 

Kalėjimų departamento versija visiškai nepaaiškina kam koridoriuje prisirinko neįprastai daug prižiūrėtojų dar prieš išvedant mane iš kameros, jie iš anksto žinojo, kad aš priešinsiuos jėga išvedamas iš kameros ar kaip?, – ir kodėl aš tai turėčiau daryti, kam man apskritai reikėjo priešintis išvedant mane iš kameros, dėl kokių priežasčių?. Kaip jau esu minėjęs, vienas, vienas darbuotojas stovėjęs koridoriaus viduryje buvo net su tarnybiniu šunimi?.

Taip pat niekas nesugeba nuosekliai paaiškinti ar aš buvau deramai (ir privalomai) įspėtas (perspėtas, kad prieš mane gali būti panaudotos spec. priemonės – lazdos ir pan., ar buvo prieš tai apskritai išnaudotos (panaudotos kitos priemonės ne kraštutinės jėgos, jeigu aš atsisakiau išeiti iš savo gyvenamosios kameros ar atsisakiau vykdyti kokius nors kitokius teisėtus darbuotojo reikalavimus? ).

Taip pat, visai šalia kameros Nr. 14, kurioje aš esu laikomas, koridoriuje yra aliarmo mygtukas, kodėl juo nebuvo pasinaudota jei aš priešinausi jėga išvedamas iš kameros Nr. 14, taip pat niekas negali paaiškinti nors tokius klausimus esu uždavęs daug kartų tiek žodžiu, tiek raštu pvz. 2015-01-09 prašymu Lukiškių kalėjimo direktoriui, kuris buvo visiškai ignoruotas ir į kurį nieko neatsakė, nors privalėjo kažką atsakyti. 

Kitas itin pabrėžtinas dalykas yra tas, kad 3-ioji budinti pamaina mane sumušė ne tarnybos metu bet gerokai po jo, t. y. po darbo. 

3-iosios budinčios pamainos budėjimo laikas buvo nuo 2015-01-01 8.00 val. iki 2015-01-02 8.00 val. Paprastai darbuotojai atlikę tarnybą t. y. po darbo išvyksta namo. Tačiau šį kartą, t. y. 2015-01-02 3-iosios pamainos prižiūrėtojai kažkodėl neišėjo iš darbo namo apie 8.00 val. kaip visada bet pasiliko gerokai ilgiau ir maždaug po valandos laiko, jau po to laiko kai jie turėjo būti išėję namo, t. y. apie 9.00 val. Lukiškių kalėjime į tarnybą jau esant atėjus 1-ajai budinčiai pamanai, t. y. priėmus pamainą 1-ajai budinčiai pamainai, 3-iosios budinčios pamainos prižiūrėtojai faktiškai jau ne tarnybos laiku išvedė mane iš kameros Nr. 14, su antrankiais ir sumušė, pažemino prigimtinį mano orumą ir savigarbą, įvykdė egzekuciją tam, kaip matyti iš faktinių duomenų jie iš anksto ruošėsi. 

Med. dalies Bendrosios praktikos slaugytojos S. Kryževičienės surašytos „Sužaloto asmens medicininės apžiūros pažymos“ Nr. 95-1, man pačiam neteko skaityti, tačiau aš turiu pagrįstų abejonių įtarti, ir manau, kad nebuvo detaliai surašyti visi mano kūno sumušimai, sužalojimai, kūno kraujosruvos, jų mastas ir intensyvumas, praskelta galva.

2015-01-16 kalėjimo administracijai įteikiau prašymą-skundą, kuris įstaigoje užregistruotas eg. nr. 29-111, kuriuo prašiau išaiškinti kodėl nebuvo fotografuojami arba filmuojami kūno sužalojimai, daugybinės kraujosruvos, galvos stiprus praskėlimas ir t. t., ir pan., po to kai buvau sumuštas prižiūrėtojų Lukiškių kalėjime 2015-01-02 apie 9.00 val. Į mano prašymą-skundą, Lukiškių administracija atsakė raštu 2015-02-02 reg. nr. 96-254, ir paaiškino, kad administracija neprivalo fotografuoti ar filmuoti kūno sužalojimų, kurie buvo padaryti spec. priemonių, šį Lukiškių kalėjimo atsakymą apskundžiau Kalėjimų departamentui įstatymuose nustatyta tvarka ir terminais 2015-02-19… Kalėjimų departamentas į mano skundą atsakė raštu 2015-03-26 Nr. 25-1356, taip pat, kad cit. „Jokie teisės aktai nenumato, kad po specialių priemonių panaudojimo, asmenys, prieš kuriuos buvo panaudotos specialiosios priemonės, būtų filmuojami ar fotografuojami ar kitaip fiksuojami jų kūno sužalojimai“. 

Tačiau man yra gerai žinoma, kad kai kuriais atvejais Lukiškių kalėjimo administracija fotografuoja nuteistųjų (suimtųjų) kūno sužalojimus tiek po specialių priemonių prieš juos panaudojimo, tiek kitais atvejais. Todėl natūraliai ir pagrįstai kyla klausimai: 

1) ar Lukiškių administracija visuomet taiko tik vienodą praktiką ir niekuomet nefotografuoja ir nefilmuoja kalinamųjų patirtų kūno sužalojimų?

2) jeigu yra atvejų kuomet Lukiškių kalėjime kalinamųjų patirti kūno sužalojimai būna (ar buvo kada nors) fotografuojami ar filmuojami, – tai kuo remiantis pareigūnai sprendžia taikyti skirtingą praktiką šiuo klausimu – fotografuoti ar nefotografuoti kalinčio asmens patirtus kūno sužalojimus?

Šiuos klausimus esu  uždavęs Lukiškių kalėjimo administracijos kai kuriems pareigūnams, tačiau atsakyti į šiuos klausimus minėti pareigūnai nepajėgė. 

Manyčiau, yra pagrindo įtarti, kad po to kai 2015-01-02 apie 9.00 val., galimai neblaivų prižiūrėtojų buvau sumuštas taip padarant nusikalstamą veiklą, kuomet buvo įvykdytas grynai sadistinis kankinimas, – mano kūno sužalojimai nebuvo nei fotografuojami nei filmuojami todėl, kad nusikaltimą padarę ir prasižengę pareigūnai siekė nuslėpti mano kūno sužalojimus, sumušimų intensyvumą, stiprumą, detalumą, kas jiems padėjo išvengti teisinės atsakomybės. 

Manau neabejotina, kad šiais laikais techninės galimybės, o ne visos kitos galimybės nufotografuoti arba nufilmuoti įkalintojo patirtus kūno sužalojimus, yra šimtaprocentinės, o jų nepanaudojimas gali būti pagrindžiamas tik piktnaudžiavusių pareigūnų siekiu išvengti pelnytos atsakomybės. 

Taip pat reikėtų pasakyti, kad apie įvykį 2015-01-02 mane žiauriai sumušant ir išsityčiojant yra žinoma visiems visų pamainų darbuotojams, visai administracijai Lukiškių kalėjimo ir nuteistiesiems laikomiems Lukiškių kalėjime. 

Taip pat norėčiau paminėti, kad 2014 metais buvau parašęs anoniminį laišką Teisingumo ministerijai (t. y. laiške prašiau konfidencialiai išsaugoti mano vardą ir pavardę) apie tai, kad Lukiškių kalėjime, būtent 3-iosios budinčios pamainos kai kurie darbuotojai būna akivaizdžiai neblaivūs, girtauja ir laiške netgi nurodžiau kada, kokiu laiku, maždaug kokiomis dienomis reiktų patikrinti ir būtų galima sugauti neblaivių 3-iosios budinčios pamainos darbuotojų.

Taigi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija pasiremdama viešojo administravimo įstatymu, kitais įstatymais bei bendruoju kompetencijos principu, biurokratiškai, mano laišką vos tik gavusi, iš karto pasiuntė Kalėjimų departamentui atsakyti. Kalėjimų departamentas vos tik jį gavęs iš karto persiuntė Lukiškių kalėjimui atsakyti. Galiausiai, Lukiškių kalėjimas nežinodamas ką atsakyti į mano laišką, perdavė į jį atsakyti 3-iajai budinčiai pamainai, t. y. tiems darbuotojams apie kuriuos buvau parašęs laiške Teisingumo ministerijai, kad jie dažnai būna neblaivūs tarnybos metu ir kada juos būtų galima sulaikyti esant neblaiviems tarnybos metu. Vėliau, tos pačios 3-iosios budinčios pamainos keli darbuotojai linksmai pasišaipė iš manęs dėl mano poelgio. 

2015-01-02 d. apie 9.00 val., mane sumušant lazdomis bei spardant labai aktyviai dalyvavo 3-iosios pamaino prižiūrėtojas Rolandas Kanapeckas. 

Dėl šio prižiūrėtojo veiksmų mane sumušant jau anksčiau buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, t . y. 2012-11-27 Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūroje pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-9-349-12, pagal LR BK 228 str. 1 d., dėl piktnaudžiavimo. Tyrimas buvo pradėtas pagal mano pareiškimą. 

Reiktų paminėti, kad Lukiškių kalėjimo 3-iosios pamainos prižiūrėtojo Rolando Kanapecko elgesys yra žinomas visai Lukiškių kalėjimo administracijai ir personalui, – tai yra vieša paslaptis. Šis prižiūrėtojas kursto neapykantą tarp kalinamųjų ir kalėjimo personalo. Su kalinamaisiais elgiasi labai nepagarbiai, įžūliai. Dažnai keikiasi rusiškai ir lietuviškai, necenzūriniais žodžiais, žargonu. Akivaizdžiai demonstruoja nepagarbų, chamišką, kitą asmenį žeminantį, neturintį etiketo derančio pareigūnui elgesį. Tai piktybiškas ir neadekvatus elgesys, yra didelio pagrindo manyti, kad prižiūrėtojas Rolandas Kanapeckas turi psichinį, sadistinio asmenybės sutrikimo sindromą. 

Taip pat Rolandas Kanpeckas piktnaudžiaudamas savo tarnybine padėtimi ir užimamomis pareigomis 2014 m. vasario 8 d. apie 7.40 val. Lukiškių kalėjime šeštajame gyvenamajame poste, išvedė iš gyvenamosios kameros Nr. 238, Romų tautybės nuteistąjį kalėjimo režimu Silvestrą Bogdanovič ir koridoriuje jį sumušė, taip pat išvadino jį čigonu, iškoliojo, įžeidinėjo žodžiu. Dėl šio įvykio kreipiausi aš į Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiąjį prokurorą Egidijų Motiejūną 201402-17, ir 2015-03-24; bei skundu į Lukiškių kalėjimo administraciją 2014-02-09 įstaigoje užregistruotu nr. 40-162. Taip pat dėl šio nusikalstamo įvykio kreipėsi nuteistieji buvę gretimose kamerose ir girdėję kaip buvo sumuštas Silvestras Bogdanovič, su skundais į Kalėjimų departamentą, į Lukiškių kalėjimo administraciją, į LR teisingumo ministeriją, t. y. kreipėsi nuteistieji Laimonas Lapinskas, Donatas Adomėnas, bei kiti nuteistieji. Visus raštus, patvirtinančius kreipimąsi į šias įstaigas, turiu išsaugojęs. 

Taip pat kreiptinas dėmesys yra į tai, kad nei kol vyko ikiteisminis tyrimas Nr. 10-9-349-12 dėl įvykių 2012-11-16, nei dėl įvykių 2014-02-08, nei dėl įvykių 2015-01-02 apie 9.00 val., kol vyksta ikiteisminis tyrimas – niekada Lukiškių kalėjime nei minėtasis R. Kanapeckas, nei kitas kuris pareigūnas laikinai nėra ir nebūna nušalinamas nuo užimamų pareigų arba rotuojamas. Nors aš dėl to ne kartą kreipiausi raštu į Kalėjimo administraciją, į Kalėjimų departamentą, bei į prokuratūrą. Galima tik paspėlioti, kad taip yra matyt todėl, kad iš anksto yra žinoma pradėto ikiteisminio tyrimo baigtis. 

Kankinimas yra griežtai uždraustas tiek Lietuvos nacionalinėje teisėje (žiūrėti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str., Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnis ir kt.) tiek tarptautinėje teisėje (žiūrėti pvz., Europos pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvenciją 3 srt.; Jungtinių Tautų patvirtintas tipines minimalias elgesio su kaliniais taisykles; Europos kalėjimų taisykles ir kt.), pagal tarptautinius teisinis aktus, kuriuos ratifikavusi ir laisvai su jais sutikusi yra Lietuva. 

Kankinimo uždraudimas yra absoliutus (teisinėje kalboje tai reiškia – besąlygiškas) ir persekiojamas įstatymo. Kankinimas niekumo negali būti pateisinamas, t. y. dėl jokių priežasčių. Kankinimui pripažinti ir vieno (t. y. pavienio, vienkartinio, atskiro) atvejo. Kankinimas yra aukščiausia žiauraus ir nežmoniško elgesio forma. 

Taip pat pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo išnagrinėtų bylų sprendimų pateiktą interpretaciją, sampratas ir praktiką, žeminančiu orumą elgesiu laikomas tyčinis elgesys rodantis aiškią nepagarbą, sukeliantis nepilnavertiškumo pojūčius ir dvasines kančias nukentėjusiajam. 

Pagal Jungtinių Tautų Organizacijos 1984 m. konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (žin., 1991, Nr. 27-732), kankinimu yra laikomas kiekvienas veiksmas, kuriuo kokiam nors asmeniui tyčia sukeliamas skausmas ar kančia norint iš jo ar iš trečio asmens gauti informaciją ar prisipažinimą, nubausti jį už veiksmą, kurį jis ar trečiasis asmuo įvykdė arba įtariamas jį įvykdęs, taip pat įbauginti ar priversti jį ar trečiąją asmenį, ar dėl kokios nors diskriminacija pagrįstos priežasties, kai tokį skausmą ar kančią sukelia valstybės pareigūnas ar kitas oficialus asmuo, arba tai daroma jiems kurstant ar žinant arba tyliai sutinkant. 

Taip pat pridėti, kad po to, kai buvau sumuštas nuolat turiu problemų su sveikata, svaigsta galva, dažnai pykina arba kankina galvos skausmas. 

Taip pat, labai svarbu yra paminėti, kad tai, ką aš patyriau, ką mane teko išgyventi tyčia sadistiškai mane sumušant tiek 2012-11-16 apie 15.00 val., tiek 2015-01-02 d. apie 9.00 val., nėra niekaip susiję su tuo būtinuoju kentėjimu, kuris yra neišvengiama teisėto laisvės atėmimo, paskirto teismo nuosprendžiu, dalis. Su tais nepatogumais, neigiamais išgyvenimais, kurie yra susiję su laisvės atėmimu grynajam pavidale.

 

Lukiškių kalėjimo vadovybė palankiai vertina kalėjimo prižiūrėtojus, kai šie išvedę kalinamąjį iš kameros, nuveda jį į laikino sulaikymo kamerą (boksiką), rankas surakinę jam atrankiais iškelia maksimaliai į viršų (ištempia) ir atrankiais rankas prirakina prie (boksiko) lubų grotų taip, kad kalinys kojų pirštų galais vos paliečia žemę. Ir taip jį kalintį daužo lazdomis ir rankomis, – spardo kojomis kol kalinys neišlaikęs apsišlapina arba prisituština. 

Lukiškių kalėjime dar visai neseniai veikė ir „guminė kamera“, kurios grindys apkaltos stora kempine, o kempinė aptraukta ruda stora brezento oda. Sienos šios kameros apkaltos keleivinių autobusų sostais. Aš šioje kameroje buvau kankinamas 2005 metais. Ši kamera taip įrengta tuo tikslu, kad kankinant surakintą kalinį, jis negalėtų pats savęs susižaloti iki sąmonės netekimo, ir kad taip negalėtų nutraukti egzekucijos. Be to, minkštos, kempine apkaltos sienos slopina kankinamojo rėksmus.

Šią kamerą galėčiau parodyti, kur ji yra. 

Apie trečdalis visų nuteistųjų iki gyvos galvos laikomų Lukiškių kalėjime yra visiškai išprotėję nuo kankinimo sąlygų sunkumo, nuo ilgų kankinimo metų visiškoje izoliacijoje tiek nuo išorinio pasaulio, tiek nuo kitų nuteistųjų, nuo kankinimų. Šiuos nuteistuosius jau seniai reikėtų laikyti ne Lukiškių kalėjime, o psichiatrinėje ligoninėje. Galima tik pabandyti įsivaizduoti kaip jaučiasi žmogus, kuris jau daugiau kaip 10 (dešimt) metų neišeina išvis niekur iš savo mažos kelių kvadratinių metrų kameros. Per dešimt ir daugiau metų neišeina iš savo ankštos kameros išvis niekur, t. y. nei į lauką, nei į dušą – IŠVIS NIEKUR. Visi jie garsiai kalbasi patys su savimi, garsiais rėkauja kameroje būdami vieni, serga paranoidinės šizofrenijos sunkia forma; gulėdami ant savo gulto žiūri į lubas, į vieną tašką ištisomis valandomis ir juokiasi, po to pradeda verkti. Kai kurie iš jų jau daugiau nei dešimt metų ne tik kad iš savo kameros nėra išėję, ne tik, kad neturi televizoriaus, bet net neturi ir radijo ar bent radijo taško. Dauguma iš jų ligoti, labai nevalyvi ir laikomi didelėje antisanitarijoje. 

Pavyzdžiui nuteistasis iki gyvos galvos, kuris yra laikomas 236 kameroje rūsyje – paslėptas nuo visų akių, – pačiame rūsio kampe yra laikomas neįtikėtinai drėgnoje kameroje, neįtikėtinai ankštoje (gal apie 2-3 kvadratinių metrų laisvo ploto), ir neįtikėtinoje antisanitarijoje. Tas žmogus yra senas, ligotas ir nesveikas psichiškai. Jam pūva kojos, jis nepaeina. Gamtinius reikalus jis atlieka į kelnes ir po savimi ant čiužinio. 

Tiek čiužinį, tiek valdiškus drabužius jam keičia labai retai, – pasiseka jeigu kartą per tris mėnesius. Galima įsivaizduoti kaip tas žmogus kankinasi ir kaip jis kankinamas, ir taip su juo tęsiasi jau nemažiau nei dešimtmetį. Lukiškių kalėjimo administracija, vietoje to, kad jam padėjusi, atvirai iš jo tyčiojasi, šaiposi, juokiasi ir erzina jį. 

Nuo itin šizofreniškos ir traumuojančios visa apimančios izoliacijos, kai kuri nuteistieji iki gyvos galvos laikomi Lukiškių kalėjime yra išprotėję iki tokio lygio, kad jie nežino nei savo vardo, nei pavardės, nei kas jie tokie yra, nei iš kur, nei kur jie randasi, nei už ką jie čia papuolė. Jie visiškai, jau seniai yra praradę ryšį su realybe ir su tikrove. Tarp tokių kalinių yra paminėtini ir Lukiškių kalėjime laikomi Vladimiras Refejenkovas, Pranas Remeika, Stasys Orda ir kt. Kai kurie iš tokių nuteistųjų jau yra nusižudę. Savaime suprantama, kad apie tokių nuteistųjų sugebėjimą apsiginti negali būti net kalbos, o kadangi artimųjų jie neturi, kadangi niekas jų nelanko, tai apie juos niekas ir nežino, Lukiškių kalėjimo administracija juos slepia nuo pašalinių akių. 

Žiauriai fiziškai susidorota ir išsityčiota buvo Lukiškių kalėjime iš nuteistojo (Romų tautybės) iki gyvos galvos Lino Venskevičiaus. 

Kitam nuteistajam Lukiškių kalėjime iki gyvos galvos Nikolaj Soročinski egzekucijos metu buvo pramuštas ausies būgnelis.

O nuteistajam Lukiškių kalėjime iki gyvos galvos Lorencui Valkauskui egzekucijos metu taip sutrankyta galva su lazda, kad jam buvo stipriai sukrėstos galvos smegenys. Dėl ko šis nuteistasis dabar yra neįgalus, t. y. jam taip yra sutrikusi judesių koordinacija, kad jis daugybę metų negali išstovėti tiesiai ant kojų, nei normaliai paeiti. Visa Lukiškių kalėjimo administracija, visas personalas, visi nuteistieji žino dėl ko yra tokioje neįgalumo būklėje šis dar jaunas nuteistasis Lorencas Valkauskas, ir visi iš jo šaiposi, tyčiojasi ir juokiasi. 

Šį, jau neįgaliais padarytų nuteistųjų Lukiškių kalėjime, sąrašą, galėčiau tęsti dar ilgai. Bet, tiesiog, net nesu tikras ar šis mano laiškas pasieks Jus. 

Kalinimo sąlygos Lukiškių kalėjime yra baisios, nežmogiškos, desocializuojančios, dehumanizuojančios, nuasmeninančios, prieštaraujančios visiems tarptautiniams teisės aktams prieš kankinimą ir dėl kalinimo sąlygų. 

Kaip jau minėjau pradžioje, tiek Lukiškių kalėjime, tiek jį ir jo veiklą kuruojančiame Kalėjimų departamente klesti įsišaknijusi ir išsikerojusi korupcija, įvairių rūšių protekcionizmas, giminystės klanai ir t. t. Valdininkai dirbantys Lietuvos laisvės atėmimo bausmių vykdymo sistemoje į savo darbo vietą žiūri kaip į gerą verslo postą, o į kalinamuosius kaip į savo nuosavybę. Kaip vienas valdininkas man yra prasitaręs: „ateini į darbą ir visą dieną galvoji kaip užsidirbti pinigų“. 

Galima vienareikšmiškai teigti, kad penitenciarinė (arba bausmių vykdymo sistema) Lietuvoje, iš esmės yra nepakitusi nuo 1991 metais sugriuvusios Sovietų Sąjungos – ir yra tų, komunistinių laikų iškrypęs ir išsigimęs palikimas. 

Kaip jau minėta, Lukiškių kalėjime nuteistieji nuolat ir ištisai 9 nenutrūkstamai) laikomi mažose – ankštose, neatitinančiose higienos reikalavimų ir sanitarijos normų kamerose – vienutėse visiškoje izoliacijoje ne tik nuo išorinio pasaulio bet ir vieni nuo kitų, ištisus dešimtmečius! Dauguma šių nuteistųjų ne tik, kad neturi elementarių įgūdžių naudotis kompiuteriu (nes nė karto gyvenime dar jiems neteko juo naudotis) bet net nežino ką reiškia žodis „Internetas“ apskritai.

Tiek Kalėjimų departamentas, tiek Lukiškių kalėjimas „ant popieriaus“ yra prirašę, esą nuteistieji Lukiškių kalėjime dalyvauja socialinės realizacijos, užimtumo ir kitokiose programose. Tačiau tai yra paprasčiausias melas, skirtas suklaidinti į kalėjimą atvykstantiems svečiams. 

Pati Lukiškių kalėjimo administracija savo aktyvais veiksmais skatina ir palaiko tarp kalinių klestinčias struktūras, nesantaiką, piktumą nes, matyt, iš to pati Lukiškių kalėjimo administracija ir gauna daugiausiai naudos. 

Pats Lukiškių kalėjimo pastatas jau per daugiau nei šimtą metų yra pasenęs ne tik moraliai, bet jau seniai jis yra ir avarinės būklės. Pastato sienų, kanalizacijos ir kt. konstrukcijose dar nuo senovės yra naudojamas nuodingas, vėžį sukeliantis asbestas. 

Joks informacinis švietimas, informacinė sklaida dėl susirgimų onkologinėmis ligomis Lukiškių kalėjime nėra vykdoma iš viso. 

Daugumoje kamerų vienučių yra būtinai reikalingas kapitalinis remontas. Kamerose yra aiškiai nepakankamas dirbtinis apšvietimas. Dėl grotų ir tinklų gausos ant langų, į kamerą, natūralios dienos šviesos patenka išvis mažai. Dėl to, norintiems skaityti, rašyti ir tokiu būdu mokintis – šviestis, užsiimti edukacija, – kelias užkirštas, nes dėl šviesos trūkumo greitai ima skaudėti akis beskaitant ar berašant). 

O nuo 22.00 val.., į kameras, Lukiškių kalėjime, ir iš viso nutraukiamas elektros tiekimas. Šiuo aspektu, elgiasi su mumis kaip ne su žmonėmis. Nei šiltas vanduo, nei karštas vanduo į kamerą iš viso niekada nebūna tiekiamas. Dušu galima pasinaudoti ne daugiau nei vieną kartą per savaitę ir ne ilgiau nei 15 min. trukmės. Ne vieną kartą yra buvę kai nespėjus iki pabaigos nusiprausti per 15 minučių tiesiog buvo nutrauktas vandens tiekimas užsukant vandens kraną koridoriuje ir apsišluostyti reikėjo nenusiprausus nuo kūno muilo ir grįžti į kamerą. Be to, ir duše vandens spaudimas yra itin žemas, o karšto vandens beveik niekada nebūna – tik šiltas. Einant į dušą jokios kūno higienos priemonės iš viso nėra duodamos. 

Nuteistasis laikomas Lukiškių kalėjime į lauką išleidžiamas tik vieną kartą per dieną ir ne ilgiau nei 1,5 valandos laiko. Išėję iš gyvenamojo korpuso, lauke, visi nuteistieji taip pat, griežtai yra laikomi izoliacijoje vieni nuo kitų ankštuose, purvinuose, antisanitariniuose kiemeliuose (boksikuose). Tiek kamerose laikomiems nuteistiesiems, tiek lauke yra griežtai draudžiama kalbėtis ir bendrauti tarpusavyje, už tai nuteistieji yra griežtai persekiojami ir baudžiami. Taigi, ir taip jie yra laikomi visiškoje 100 % izoliacijoje dešimtmečiais. 

Taip Lukiškių kalėjime galioja nerašyta ir kankinanti „tylos taisyklė“, kuri buvo taikoma kalėjimuose nuobaudomis vien už tai, kad tik pasisveikinau ir bandžiau pasikalbėti su gretimoje kameroje laikomu nuteistuoju. Taip elgiausi jau neištvėręs kankinančio, šizofreniško baisiai demoralizuojančio vienatvės ir izoliacijos poveikio. 

Kaip minėta, Lukiškių kalėjime nuo 22.00 val., yra išvis nutraukiamas elektros tiekimas į kameras. Administracija į klausimą, kodėl taip elgiasi „supratingai“ paaiškina: „pagal dienotvarkę jums laikas miegoti“. Bet reikia pasakyti, kad užmigti yra sunku, kai koridoriuje prižiūrėtojai „baliavoja“. Prižiūrėtojas stovintis antrame aukšte (nakties metu) nesivaržydamas garsiai aptarinėja su kitu prižiūrėtoju stovinčiu pirmame aukšte esamas benzino kainas, kompiuterinių žaidimų ypatybes ir pan. Ir negali prižiūrėtojams dėl to paprieštarauti, juk jie nieko blogo nedaro, jiems kalbėti ir garsiai šūkauti kalinamiesiems skirto nakties miego metu nėra uždrausta, o mes privalome miegoti. Kiekvienoj pamainoj yra dirbančių ir moterų, prižiūrėtojų. Tai nakties metu, kai darbo prižiūrėtojai natūraliai turi mažiau gaudo koridoriais bėgančias ir cypiančias, garsiai besijuokiančias savo koleges prižiūrėtojas. O mes privalome viso to klausyti, tyliai būti ir miegoti. Pabandyk tokiu atveju sargybiniams paprieštarauti.  Jų pirmas klausimas bus: „kodėl tu nemiegi?“ arba „tau jau seniai laikas miegoti“.

Rūsiuose esančiose kamerose yra tiek žiurkių, kad nuo lavonų užsikemša tame pačiame rūsyje esanti kanalizacija. Srutos, fekalijos ir kitos kanalizacijos turinys apsemia kamerą, ant grindų laikomus daiktus, – drabužius, patalynę, avalynę ir pan., tačiau Lukiškių kalėjimo administracija nemato dėl to jokių problemų. Kamerose pilna tarakonų.

Kamerose jokios oro ventiliacijos iš viso nėra, dėl to vasaros metu, per karščius kamerose pakyla oro temperatūra ir iki +35 laipsnių karščio, kas prieštarauja netgi Lietuvos, nacionaliniams teisės aktams, t. y. higienos normoms! Nuolat nuteistieji prašo Lukiškių kalėjimo administracijos leisti tokiu atveju naudotis nors nuosavais artimųjų giminaičių perduodamais oro ventiliatoriais, – bet kokiais tačiau čia Lukiškių kalėjimo administracija irgi jokios problemos nemato.

Užtektų vizualiai pamatyti bet kuriam žmogui kokio ankštumo kameroje rūsyje, t. y. kameroje Nr. 235 yra laikomas psich. nesveikas nuteistasis Stasys Orda. Tai kamera – spinta, arba, kamera-dėžė. Klaustrofobijos ir kitokie psich. negatyvūs reiškiniai žmogui laikomam tokioje kankinančioje ankštumoje – neišvengiami. 

Šaltuoju metų laiku šilumos kamerose nepakankamos. Netgi per žiemos šalčius mažas radiatorius kameroje būna vos vos šiltas. Mediniai langų rėmai dar senoviški, išklypę, nesandarūs nuo drėgmės deformavimosi. Dėl to langai kamerose tvarkingai neužsidaro. Aš esu kalinamas Lukiškių kalėjime jau 14 (keturiolika) metų, t. y. nuo 2001 metų. Per šį laikotarpį buvau laikomas apie 7 metus Lukiškių kalėjimo rūsiuose, smirdinčiose, ankštose kamerose vienas, kur nuo drėgmės niekada neišdžiūsta čiužinys, kur veisiasi pelėsis, o oro temperatūra kameroje, kartais nukrenta iki +4 laipsnių šilumos. Tokiose kamerose išskalbti drabužiai džiūsta po 5 dienas laiko ir vis tiek iki galo neišdžiūsta, o vasaros metus kameroje esu priverstas dėvėti žieminį megztuką. Nuo pat rudenio pabaigos iki pavasario pradžios, naktimis miegoti galima ne tik nenusirengus apatinių drabužių, bet ir viršutinių. Kitaip dėl šalčio paprasčiausiai neužmigsi. T. y. po 7-8 mėnesius privalu miegoti nenusirengus viršutinių drabužių, t. y. vilnonių kojinių, kelnių, megztinio kartais ir dviejų.

Ištikus sveikatos problemoms, kanalizacijos avarijoms ar pan., kamerose, jokia prižiūrėtojo iškvietimo sistema neveikia visame kalėjime išvis. Prižiūrėtoją reikia šaukti balsu, rėkiant, daužant duris šaukštu ar kuo papuola.

Jokios veiklos nei kameroje, nei už jos niekur – nėra. Socialinės realizacijos, integracijos į visuomenę ar pataisymo programų, kurios leistų tikėtis bausmės sušvelninimo taip pat išvis nėra jokios. 

Higienos priemonėmis kaliniai Lukiškių kalėjime neaprūpinami. Duodamas tik ūkinio muilo gabalėlis, mėnesiui laiko visom higienos priemonės reikmėms, t. y. ir rankoms plauti, ir veidui, ir kojoms, ir indams plauti, ir kamerai tvarkyti, ir duše apsiprausti, – kurio aiškiai nepakanka. Taip pat mėnesiui laiko duodamas „brokuotas“ vienasluoksnis tualetinio popieriaus ritinėlis. 

Maistui gamintis patiems – sąlygų nėra, neleidžiama tai daryti ir griežtai draudžiama. Lukiškių kalėjime nei individualumas, nei savarankiškumas nėra skatinamas ir nepageidaujamas. Tiek Kalėjimų departamento, tiek Lukiškių kalėjimo tikslas yra laikyti kalinamuosius nuasmenintus ir sukolektyvintus kaip gyvulių bandą. 

Lukiškių kalėjime kalinamieji nėra nei skatinami, nei mokomi naudotis kompiuteriu.

Patalynė Lukiškių kalėjime išduodama tiek susidėvėjusi, purvina ir nešvari, kad ir žemina žmogiškąjį orumą ir savigarbą. 

Nėra organizuojami jokie mokymai nei žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos temomis, nei jokiomis kitomis temomis iš viso. 

Visiškai neorganizuojama ir neprieinama jokia nei laisvalaikio, nei kultūros veikla. Nuteistiesiems asmenims aktuali informacija neprieinama ir neskelbiama, neorganizuojama ta tema jokie mokymai taip pat. 

Neužtikrintas privatumas kamerose esančiuose sanitariniuose mazguose. Sanitariniai mazgai Lukiškių kalėjime neatitverti nuo likusio kameros ploto, todėl dažnai pasitaiko, kad be perspėjimo iš koridoriaus atidaromos durys tuo laiku, kuomet kameroje kalinys atliekas gamtinius reikalus, jau nekalbant apie problemas, kurios iškylas kai kameroje yra laikomas ne vienas kalinamasis. Man asmeniškai dėl to yra išsivystęs kompleksas ir gamtinius reikalus aš atlieku tik tamsiuoju paros metu.

Po teisėtai numatytų Lietuos respublikos bausmių vykdymo kodekse spec. priemonių panaudojimų visuomet yra dengiamas faktinis sadistinis kankinimas, egzekucijos, patyčios, pažeminimai. 

Tiek man, tiek kitiems nuteistiesiems, tiek Lukiškių kalėjimo personalui ir administracijai yra gerai žinomas atvejis, kad su nuteistuoju iki gyvos galvos Virginijumi Baltušiu prieš jo valią buvo atliekami medicininiai bandymai, vaistų ir kiti bandymai. Šis nuteistasis šiuo metu yra psichiškai neadekvatus. 

Visas duodamas maistas Lukiškių kalėjime yra itin žeminantis orumą. Visas duodamas maistas čia yra tiek atskiestas vandeniu, kad nesuklystume pavadinę jį geriamu maistu. 

Duodamas maistas yra monotoniškas, pernelyg dažnai atsikartojantis. Jau labai stipriai trūksta būtinųjų žmogaus organizmui mineralų, vitaminų, baltymų (proteinų), maistingumo (koloringumo) vertės ir kitų būtinųjų medžiagų. Jokie vaisiai maisto racione čia išis niekada nėra duodami, o dauguma nuteistųjų neturi artimųjų giminaičių taigi ir neturi jokių išvis piniginių lėšų, kad galėtų trūkstamo maisto nusipirkti kalėjimo parduotuvėje. Dėl to, dauguma nuteistųjų laikomų Lukiškių kalėjime atrodo nesveikai, yra išblyškę, labai prastai jaučiasi fiziškai, yra neaktyvūs fiziškai, apatiški, jų labai prasta psichologinė-dvasinė savijauta. Net akivaizdžiai matosi, kad trūksta svorio. 

Joks ryšys su laisvės – išoriniu pasaulio, netgi ir su savo giminaičiais Lukiškių kalėjime nėra skatinamas, t. y. nei pašto ženklų, nei rašomojo popieriaus, nei rašymo priemonių tam tikslui nuteistiesiems nėra išduodama, ne pagal jų pačių prašymus kai savo asmeninių lėšų pastarieji neturi. Priešingai, retkarčiais pas mane atvykstančią į trumpalaikius pasimatymus jau seną motiną, aš neturiu galimybių net apkabinti ar pabučiuoti. Pasiskambinti telefonu (taksafonu) už savo lėšas leidžiama ne daugiau nei kartą per savaitę ir pokalbio trukmė negali viršyti 15 minučių laiko trukmės. Be to, tokio pasiskambinimo metu yra grubiai pažeidžiami visi padorumo, mandagumo, konfidencialumo ir privatumo principai, nes personalo darbuotojas sėdi per pusę metro nuo taksofono ir visko klausosi apie ką kalbama. Taigi, tokioje aplinkoje kalbantis telefonu apie pokalbio intymumą pvz. moterimi-drauge, ar pan., ar apie privatumą nėra ko nė galvoti. 

Lukiškių kalėjime neveikia išvis jokios nei bausmių individualizavimo, nei progresyviosios bausmių vykdymo sistemos, nei meditacija. Nei visuomenė, nei nevyriausybinės ar kitokios organizacijos nedalyvauja nuteistųjų pataisymo procese ir neskatinamos tai daryti. Jokių socialinių darbuotojų Lukiškių kalėjime iš viso nedirba, čia dirba tik statistiniai pareigūnai. Vietoje to, visuomenė per viešojo informavimo priemones yra nuolat ir sistemingai bei sąmoningai dezinformuojama apie Lukiškių kalėjimą ir bausmių vykdymą Lietuvoje, ir kiršinama. Per viešojo informavimo priemones yra tik propaguojami, generuojami aklo keršto, neapykantos, nuteistųjų žmonių demonizavimo ir susidorojimo su jais, kalinimo sąlygų griežtinimo, mirties bausmių gražinimo ir panašūs negatyvūs dalykai. Tiek Lietuvos Respublikos teisingumo ministras juozas Bernatonis, kuriam tenka visa politinė atsakomybė už esamą situaciją bausmių vykdymo sistemoje, tiek Kalėjimų departamentas prie Lietuvos respublikos teisingumo ministerijos tokią situaciją toleruoja ir skatina. O kriminogeninė situacija nuo to laiko Lietuvoje tik eina sunkyn ir blogėja.

Kreipiantis į Lietuvos Respublikos teismus dėl kalinimo sąlygų yra sudėtinga jau vien dėl to, jog kreipiantis į teismą reikia surinkti ir pateikti teismui medžiagą, kuri patvirtintų pareiškėjo skundą. Kaip tik tokią medžiagą surinkti kliudo visais įmanomais būdais Lukiškių kalėjimo administracija. Prašymus suteikti informaciją dėl kalinimo sąlygų Lukiškių kalėjime ignoruoja arba išvis atsisako suteikti informaciją. Dėl to daugumai Lukiškių kalėjime laikomų kalinamųjų yra neįmanoma realizuoti vienos iš pagrindinių žmogaus teisių, t. y. savigynos bei teisės į teisingumą ir į teisingą nešališką teismą. 

Dauguma Lukiškių kalėjime nuteistųjų yra tiek „užguiti“, išgąsdinti, pribauginti ir jau represuoti, kad net nežino ar nesupranta, kad kokios nors jų teisės būtų pažeidžiamos, o dauguma kaip minėjau jau yra net neadekvatūs psichiškai. Tie žmonės labai kenčia, o jų kančia neišgalvota ir stipriai yra prasilenkianti tiek su žmogišku orumu, tiek su žmoniškumu apskritai, tiek su teisėtu teismo nuosprendžiu paskirtu laisvės atėmimu, tiek su laisvės atėmimo/ bausmės vykdymo teisėtomis sąlygomis. 

 

Dėl to, kad nepalūžau per 14 kalinimo metų Lukiškių kalėjime, tikrai viename iš baisiausių kalėjimų Europos Sąjungoje, dėl to, kad esu smalsi, žingeidi, autonomiška asmenybė, dėl to, kad gyniau, ginu ir žadu visada ginti žmogiškąjį orumą, per visus tuos 14 kalinimo metų esu nuolat persekiojamas, represuojamas Lukiškių kalėjimo administracijos, prieš mane vykdomos įvairaus pobūdžio „keršto akcijos“, nuo fizinio susidorojimo iki piktybiško baudimo. NUOLAT, beveik kasdien. Lukiškių kalėjimo administracija tikisi ir siekia mane išsekinti tiek fiziškai, tiek psichiškai ir dvasiškai. NES VIDUJE ESU LAISVAS ŽMOGUS. Nes nuolat kartoju, kad iš manęs atimta laisvė bet ne žmogiškasis orumas ir žeminti manęs neturi teisės. Nes aš sakau, kad kovoti reikia ne su blogu žmogumi, bet su blogais poelgiais ir įpročiais. 

Dėl to, aš daug kartų esu girdėjęs užuominas tiek iš kitų nuteistųjų, tiek iš Lukiškių kalėjimo personalo, tiek iš Lukiškių kalėjimo administracijos, kad vieną dieną mane užmuš, t. y. realus grasinimas gyvybei. Pvz., man yra ne kartą pasakyta užuomina, kad vieną dieną mane ras kameroje nusižudžiusį pvz. pasikorusį. Ir, prisipažinsiu, mane tai šiek tiek neramina, nes jų grasinimai gali būti nebe pagrindo.

 

PRAŠYMAS

 

Ryšium su tuo,                                  aš prašau Jūsų gauti iš Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros ketvirtojo (nusikalstamų veikų tyrimo) skyriaus prokuroro Manto Januškevičiaus vaizdo įrašą, kuriame ura užfiksuota kaip 2015 metų sausio 02 d. apie 9.00 val. apie 10 (dešimt) trečiosios budinčios pamainos darbuotojų Lukiškių kalėjime mane gulintį ant žemės, surakintą antrankiais daužo lazdomis ir spardo kojomis Lukiškių kalėjimo trečiosios budinčios pamainos darbuotojai vykdo vieną iš grynai sadistinių egzekucijų.

IR PRAŠAU ĮRAŠĄ PAVIEŠINTI INTERNETE, kad visi žinotų.

Prašau Jūsų padėti apsiginti. 

Prašau jūsų informuoti mane, ar Jūs gavote šį mano laišką-skundą.

Prašau Jūsų, jeigu galima, padėti materialiai man apsirūpinti pašto ir kanceliarinėmis būtinosiomis priemonėmis, kad bent rašydamas galėčiau viešinti esamą padėtį ir taip padėti apsiginti pats sau, o galbūt ne tik sau bet ir panašiose sąlygose esantiems kitiems nuteistiesiems. 

 

Atsiprašau už gramatikos, skyrybos, kalbos ir kitas klaidas, už rašyseną.

Pagarbiai Jums: nuteistasis Robertas Laurynas 

                                                              /parašas/ 

 

P.s. Robertas Raulynas nuteistas kalėti iki gyvos galvos už tai, kad išprievartavo nepilnametę, o paskui, slėpdamas šį nusikaltimą, nužudė išžagintos mergaitės motiną ir patėvį, ir slėpdamas šį nusikaltimą, padegė aukų namus.

 

http://www.tv3.lt/naujiena/403680/gaisras-nesunaikino-kraupios-zmogzudystes-pedsaku

 

 

 

 

Facebook komentarai
Back To Top