skip to Main Content

 

             

 

                        APIE  MISIJĄ  „SIBIRAS“  IR  DAR  KAI  KĄ

Rimantas Greičius

Šią vasarą į Sibirą su kilnia misija – tvarkyti ten atgulusių lietuvių kapų – buvo išvykęs būrelis jaunimo. Entuziastai lankėsi  Irkutsko srities  Nižneūdinsko rajone, kuriame man teko gyventi su ištremtais tėvais. Viena  iš  šio  būrelio  aktyviausių  dalyvių,  Inesa, prieš  išvykstant,  skambino  man. Pokalbis  abiem  buvo  įdomus:  mane  užplūdo  prisiminimai,  o  mergina užsirašinėjo  pavadinimus  tų  man  žinomų  vietovių,  kuriose  anuomet  dažniau  buvo  galima  išgirsti  ne  rusų,  o  lietuvių  kalbą.

Bene  daugiausia  lietuvių  gyveno  Atagajuje,  o  prižiūrėjo  juos  {svarbiausia,  kad  niekur  nedingtų}  mėlynkepuris  komendantas  Čubarovas, auginęs  vienintelę  dukrą  Lydą.

Atagajuje mokiausi  vidurinėje  mokykloje. Klasę lankė  internacionalinė  vaikų  puokštė: ukrainiečiai, vokiečiai, totoriai, lenkai ir,  žinoma,  rusai. Tačiau  tautybės  klasėje  neegzistavo – mes  mokėmės,  sportavome,  vaidinome,  sugyvenome  labai  draugiškai.  Lietuviai  klasėje  buvo dar  du:  Algirdas  Navickas  ir Adolfas  Juodis. Abu  juos  po  daugelio  metų  susiradau  Lazdijų  rajone.

Atagajuje  veikė  stambus  miškų  ūkis  ( liespromchoz ). Lietuviai  žiemą  kirto  pušis,  o  rąstus  prie  į  miškus  nutiesto  siauruko  vilko  tam  skirti  traktoriai,  rąstais  pakrautus  vagonėlius  šilumvežis  tempė  prie  Ūdos  upės,  kur  jie  iki  pavasario  buvo  štabeliuojami  ant  aukšto  kranto.  Ši  srauni,  iš  Sajanų  kalnų  ištekanti  upė  ledo  atsikratydavo  tik  balandžio  pabaigoje,  ir  tada  vyrai  ritindavo  rąstus  nuo  kranto  žemyn  –  šie  padrikai,  pasisiūbuodami,  plaukdavo  šimtus  kilometrų  iki  tos  vietos, kur  upę  kirto  geležinkelis;  čia  jie  buvo  ištraukiami  iš  vandens  ir  kraunami  ant  platformų.

Pamenu  šiurpią  naujieną,  sukrėtusią  visą  gyvenvietę.  Ritinant  rąstus,  vienas  lietuvis  paslydo,  krito  nuokalnėn,  ir  tuo  metu  įsibėgėjęs  rąstas  kirto  jam  į  galvą.  Mirė  žmogus  vietoje  ir  atgulė Atagajaus  pakraštyje  buvusiose  kapinėse.

Įsimintina  ir  kita  tragedija.  Tada,  1949-ųjų  kovą,  kai  buvome  vežami  į  nežinomus  tolius,  traukiniui  sustojus  Oršoje,  kareivis  atlapojo  vagono  duris  ir  liepė  tarp  jo  ratų  skubiai  išsituštinti.  Lindome, nuogais  užpakaliais  stumdėmės  vienas  į  kitą,  o  kai  buvome  suvaryti  atgal,  pasigirdo  šūviai.  Aš  tuomet  plonoje  medinėje  vagono  sienoje  jau  buvau  pasidaręs  „langą“  ( lenktiniu  peiliuku  prasigręžęs   skylutę ) ,  ir,  prigludęs  akimi  prie  jo,  mačiau  kaip  siauraakiai  kareiviai  varėsi  link  vagono  kruviną  vyriškį – vargšelis  bandė  pabėgti.

Tas  žmogus,  pavarde  Alijošius,  buvo  vežamas  gretimame  vagone  su  žmona,  o  paskui,  kai  buvome  apgyvendinti  sakintojų  gyvenvietėje  Solovjovske, jiedu  krutėjo  gretimame  barake.  Sudaužyta  galva  Alijošius  silpnai  protavo,  o  džiova  sirgusi  jo  žmonelė  netrukus  atgulė  Ukaro  kapinėse  ( Solovjovske  kapinių  nebuvo ).  Dailidės  lietuviai  ( gaminę  medines  statines  sakams ) sukalė  Alijošienei  didžiulį  kryžių – jis  tarp  mažaūgių  pravoslavų  kryžių  buvo  iš tolo  matomas.  Palinkėjau  Inesai  surasti  Alijošienės  ir  ano,  rąstu  užmušto,  lietuvio  kapus.

O  kokių  tik  staigmenų  nepasitaiko  gyvenime…  1980 metais  dalį atostogų   su  žmona  praleidome Atagajuje.  Vykome  pakviesti  buvusio  klasės  draugo  Leonido  Sidorenkos,  kuris  tuomet  ten  dirbo  mokyklos  direktorium.  Visą  savaitę  mudu  gyvenom  pas  Leonidą,  visą  savaitę  jo  žmona  šokinėjo,  stengėsi  kuo  skaniau  pavalgydinti  iš  toli  atvykusius  svečius,  juolab,  žinojo,  kad  aš,  buvęs  tremtinys,  Lietuvoje  dirbau  laikraščio  redaktorium.  O  kame  gi  staigmena?  O  tame,  kad  Leonidas  buvo  vedęs  tą  komendanto  Čubarovo  dukrą  Lydą,   kuri  į  mus,  tremtinių  vaikus,  tada  žiūrėjo  iš  savo  tėvo  aukštybių.  Ji  buvo  gyvenvietės  karalaitė,  o  mes – nieko  neverti  pastumdėliai.  Ir  po  tiek  metų – še  tau…  Beje,  Leonido  brolis  Aleksandras  buvo  vedęs  lietuvaitę,  taigi  su  ja  ir  jos  motina  buvo  galimybė  pabendrauti  gimtąja  kalba.

Nepriklausomybės  metais  tremties  tema  išleista  nemažai  knygų.  Tremtis – mūsų  ir  kitų  tautų  tragedija,  tremties  niekuo  negalima  pateisinti.  Tai  buvo  žiauri  svetimšalių  valdžios  primesta  savivalė,  nepripažinusi  jokių  teisės  normų.

Tremtis – kančių  keliai,  patirti  kuriuos  teko  ir  man,  paaugliui. Jau  pirmąją  vasarą  būdamas vienuolikos  metų  rinkau  taigoje  sakus,  nuo  ryto  iki  vakaro  tampydamas  sunkų  medinį  kibirą.  Vos nesušalau  eidamas  šešis  kilometrus  iš  mokyklos,  kai  nieko  nemačiau  šėlstant  pūgai  ir  spiginant  šalčiui.  Žinoma,  labiau  kentėjo  suaugę.

Tačiau  Sibiras  buvo  ne  tik  kančių  kraštas.  Ten  gyveno  žmonės,  palikę  nuostabius  prisiminimus.

Jau  minėjau  savo  klasės  draugą  Leonidą.  Tuo  metu,  kai  aš  mokiausi  Atagajuje,  mano  tėvai  gyveno  šešių  kilometrų  atstumu  nuo  mokyklos,  tad  namo  pareidavau  tik  savaitgaliais,  o  visą  savaitę  gyvenau  pas  sutikusius mane  priglausti  lietuvius  Luckus.  Pastoviai  kamavo  alkis,  tačiau  kai  nubėgdavau  pas  Leonidą,  jo  mama  visada  mane  sočiai  pavalgydindavo.  Literatūrą  mums  dėstė  Nikolajus  Loginovas – puikus  pedagogas.  Būtent  jis  tada  įžiebė  man,  lietuviukui,  svajonę  tapti  literatu,  skatino  užsiimti  kūryba  ( žinoma,  rusų  kalba ),  jei  ne  jis,  vargu  ar  būčiau  tapęs  pedagogu  ir  žurnalistu,  o  galop – sugebėjęs  parašyti  šešias  knygas,  kurias  šiandien  galima  rasti  daugelyje  šalies  bibliotekų  ir  kurias  neblogai  vertina  skaitytojai.

Nemažai  šiltų  atsiliepimų  apie  Sibiro  žmones  randu  ir  tėvo  parašytuose  prisiminimuose  ( tėvas  prieš  tremtį  dirbo  Pagėgių  gimnazijos  direktorium ).

Antai  prasidėjus  sakinimo  sezonui  tėvas  buvo  pasiųstas  į  taigą  pušų  raižyti. Nelengvas  tai  buvo  darbas.  Pirma,  pats  raižymas  reikalavo  fizinės  jėgos,  antra, į  darbą  reikėjo  eiti  penkis  kilimetrus,  visą  dieną ( o  tos  dienos  pastoviai  alsavo  karščiu ) vaikščioti  nuo pušies  iki  pušies,  o  vakare  vėl  tuos  penkis  kilometrus  iki  namų  įveikti.  Nepajėgė  tėvas  ilgai  tokio  darbo  dirbti:  kartą  parėjęs,  krito  lovon  su  aukšta  temperatūra  ir  rytą  jau  neatsikėlė.

Jokio  mediko  Solovjovske  nebuvo,  medpunktas  veikė  tik  už  penkių  kilometrų  Ukaro  gyvenvietėje, ten  ir  liepė  komendantas  ligoniui  nuplumpinti  ( „neparneši  dokumento,  kad  sergi,  į  daboklę  kaip  simuliantą  įkišiu“ ).  Šiaip taip  nusigavo  tėvas  iki  to  Ukaro,  kuriame  dirbo  jauna  felčerė.  Ši  pasidomėjo,  kas  jis  tas  lietuvis  inteligentiškos  išvaizdos  ir  gerai  rusiškai  kalbantis.  Išgirdusi,  kad  tai  buvęs  gimnazijos  direktorius,  ištarė: „Konec  svieta“ ( pasaulio  pabaiga ).  Ji  nubėgo  pas  kolūkio  pirmininką,  kuris,  jai  paprašius,  liepė  vienam  kolūkiečiui  įkinkyti  į  bričkelę  arklį  ir  nuvežti  ligonį  į  namus,  o  medikė  jam  įteikė  vaistų  ir  komendantui  adresuotą  pažymą,  kad  šiam  tremtiniui  negalima  dirbti  fizinio  darbo.  Keikėsi  komendantas  ją  perskaitęs,  tačiau  pakluso:  tėvas  buvo  įdarbintas  kontoroje  sąskaitininku.

Visam  gyvenimui  įsiminiau  Chogoto  MTS  direktorių  Jurijų  Kravčenką,  kurio  žinion  buvo  nukreipta  mano  sesuo Danutė,  baigusi  Nižneūdinsko  žemės  ūkio  technikumą.  Penkiolikametė  sesuo,  kaip  ir  aš,  pirmąją  tremties  vasarą  tampė  taigoje  kibirą  su  sakais  ir  tik  norėdama  išvengti  tokios  katorgos,  gavusi  komendanto  leidimą,  įstojo  mokytis  agronomo  specialybės  ( pasirinkimo  nebuvo ).  Ne  prie  širdies  jai  buvo  ši  specialybė  ir  darbas  atsilikusiame buriatų  ūkyje  ( grįžusi  Lietuvon  sesuo baigė  medicinos  institutą  ir  tapo  mokslininke ) ,  tačiau  ji privalėjo atidirbti  dvejus  metus.  Bandė  dirbti,  stengėsi,  bet…  Su  ašarom  maldavo  Kravčenkos,  kad  leistų  jai  pačiai  susirasti  visai  kitokį  darbą.  Direktorius  pasigailėjo  jaunos  merginos, ir  Danutė  įsidarbino  biologijos  mokytoja.

Gerai  apmokamą  tiekėjo  darbą  Kravčenka  parūpino  mano  tėvui.  O  kai  1956 metais tėvui  su  šeima  buvo  leista  keliauti  Lietuvon,  direktorius  ilgai  įkalbinėjo  jį  negrįžti  į  tą  kraštą,  kuriame  kai  kur  vis  dar  pašaudydavo  miškai.  Žadėjo ir  atlyginimą  ženkliai  pakelti,  ir  geresnį  butą  parūpinti.  Žinoma, nesuviliojo  lietuvio  tėviškės  atsisakyti,  tačiau  ir  sesuo,  ir  tėvas  dažnai  geru  žodžiu prisimindavo  Kravčenką,  vėliau  tapusį  visos  Irkutsko  srities  vadovu.

Tokių  pavyzdžių,  kaip  mus  ten  rėmė,  gelbėjo  vietiniai  rusai,  daug.  Nemažai  jų  aprašiau  anksčiau  išleistose  knygose ir  šiais  metais  dienos  šviesą  išvydusiame  romane  „Slenksčiai“.  Gaila,  kad  tokių  šviesių  prisiminimų  mažai  randu kitų  autorių  kūriniuose.

Jau  beveik  kiekvieno  miestelio  muziejuose  rasime  ekspozicijas  apie  tremtį.  Džiugu,  kad  žmonės  sugebėjo  išsaugoti  tų  laikų  nuotraukas,  jos  gražiai  perfotografuotos,  padidintos,  eksponuojamos.  Tačiau  niekur neteko  matyti  nuotraukų  tų  sibiriečių,  vietinių  rusų,  kurių  dėka  ne  vieno  mūsų  likimai  netapo  labai  žiaurūs.  Ir  kai  dabar  išgirstu  mūsų  viršūnėlių  klyksmą,  jog  rusai  puola  ir kad  reikia  ginkluotis,  vėl  atmintyje  piešiu  rusų  geraširdiškumo  vaizdus  ir  džiaugiuosiu  ta  Sibire  gimusia  draugyste,  kuri  lydi  mane  iki  šiol.  Suprantu,  jog  tą  klyksmą mūsų  paklusnioms  viršūnėlėms  diktuoja  Vakarai,  ir  apmaudu,  kad  jos  visiškai  prarado  savarankišką  mąstymą.

Nedaug  liko  laiko  iki  nuostabios  šventės – Valstybės  įkūrimo  šimtmečio.  Nežinau, neįsivaizduoju,  kaip  tą  jubiliejų  minės  tremtiniai  savanoriai,  jau  šiais  laikais  atsisveikinę  su  pamote  jiems  tapusia  Lietuva.  O mes,  čia  dar  likę?  Ar  ir  širdies  giedosime  apie  tą  vienybę,  kuri  egzistuoja  tik  svajonėse?

Tik  aklas  nemato,  kad  net  tuo  laikotarpiu,  kuris  dabar  paniekinamai  vadinamas  sovietmečiu,  tauta  nebuvo  taip  supriešinta.  O  blogiausia  tai,  kad  mūsų  viršūnėlėms  vienybė  nerūpi,  supriešinimas  savotiškai  skatinamas.

Štai  ir  šiemet  skaitytojų  pakviestas  važinėjau  po  Suvalkiją,  Dzūkiją  ir  Aukštaitiją,  turėjau  įdomių  susitikimų  su  eiliniais  vargdieniais,  kurie  pasakojo  ir  pasakojo  apie…  pokario  partizanų  organizuotas  savo  taikių  žemiečių  žudynes.  Mūsų  archyvai teigia,  jog  buvo  išžudyta  apie  25  tūkstančiai  saviškių,  tame  tarpe  beveik  tūkstantis  nepilnamečių.  120  mokytojų  krito  nuo  jų  kruvinų  rankų.  Anykščių  rajone  išgirdau  moteriškės  pasakojimą,  kaip  pamokos  metu ( ji  tada  buvo  mokinukė  ir  matė ) iš  miško  atėję  vyrai  prie  klasės  lentos  nušovė  mokyklos  direktorių.  Anie  be  jokio  teismo  nusprendę  ką  reikia  ištremti  į  Sibirą,  vežė,  šie, urvuose  savo  nuožiūra  sudarę  sąrašus,  žudė.  Ar  tai  ne  dvyniai?  Tuos,  kurie  trėmė,  šiandien  mes  teisėtai  smerkiame.  Deja,  aukos  tų,  kurie  žudė  saviškius,  šiandien  neegzistuoja,  nes  žudikai  paversti  tautos  didvyriais.  „Konec  svieta“, – pasakytų  mano  paminėta  medikė.  Tad  ar  giedos  tų  aukų  artimieji  apie  vienybę  kartu  su  tą  baisų  džiną  iš  butelio  išleidusiu  mūsų  europietišku  elitu?  O  juk galėtume  tos  vienybės  pasiekti,  jei  būtų  tame  elite  blaiviai  protaujama.  Nesuprantu:  kodėl aš,  buvęs  tremtinys,  pedagogas  ir  žurnalistas,  turiu  užsirašinėti  pokario  „didvyrių“  aukų  prisiminimus  ir  juos  panaudoti  savo  knygose?  Siūlau:  patriotiškai  nusiteikusiai  jaunimo  grupei,  tokiai  kaip  ta,  kuri  vyko atlikti  misijos  „Sibiras“,  pakeliauti  Lietuvos  keliais  ir takeliais,  susitikti  su  nukentėjusiais  nuo  rezistentų  rankų  ( ir  su  ta  šakiete,  kuri,  būdama  šešerių  metukų,  laižė  nuo nušautos  mamos  veido  kraują  ir tikėjosi  prikelti  mamytę ),  užrašyti  arba  įrašyti  jų  prisiminimus,  o  gal  ir  sutvarkyti  apleistus  žuvusiųjų  kapus,  kurie  dabar  daug  kur  paniekinti  arba  sunaikinti  jų pėdsakai.  Toks  žingsnis  ( o  gal  jį  ir  mūsų  Prezidentė  palaimintų?.. )  taptų  atleidimo  vieni  kitiems  ir  susitaikymo  pradžia,  tada  lengviau  būtų  ir  apie  vienybę  giedoti.

Nuotraukoje:  Ankstyvas  1950 metų  pavasaris.  Aš  su  mama  ir dviem  mus  gelbėjusiais  gyvulėliais  prie  „savo“  barako  Solovjovske.

 

Facebook komentarai
Back To Top