APIE MISIJĄ „SIBIRAS“ IR DAR KAI KĄ
Rimantas Greičius
Šią vasarą į Sibirą su kilnia misija – tvarkyti ten atgulusių lietuvių kapų – buvo išvykęs būrelis jaunimo. Entuziastai lankėsi Irkutsko srities Nižneūdinsko rajone, kuriame man teko gyventi su ištremtais tėvais. Viena iš šio būrelio aktyviausių dalyvių, Inesa, prieš išvykstant, skambino man. Pokalbis abiem buvo įdomus: mane užplūdo prisiminimai, o mergina užsirašinėjo pavadinimus tų man žinomų vietovių, kuriose anuomet dažniau buvo galima išgirsti ne rusų, o lietuvių kalbą.
Bene daugiausia lietuvių gyveno Atagajuje, o prižiūrėjo juos {svarbiausia, kad niekur nedingtų} mėlynkepuris komendantas Čubarovas, auginęs vienintelę dukrą Lydą.
Atagajuje mokiausi vidurinėje mokykloje. Klasę lankė internacionalinė vaikų puokštė: ukrainiečiai, vokiečiai, totoriai, lenkai ir, žinoma, rusai. Tačiau tautybės klasėje neegzistavo – mes mokėmės, sportavome, vaidinome, sugyvenome labai draugiškai. Lietuviai klasėje buvo dar du: Algirdas Navickas ir Adolfas Juodis. Abu juos po daugelio metų susiradau Lazdijų rajone.
Atagajuje veikė stambus miškų ūkis ( liespromchoz ). Lietuviai žiemą kirto pušis, o rąstus prie į miškus nutiesto siauruko vilko tam skirti traktoriai, rąstais pakrautus vagonėlius šilumvežis tempė prie Ūdos upės, kur jie iki pavasario buvo štabeliuojami ant aukšto kranto. Ši srauni, iš Sajanų kalnų ištekanti upė ledo atsikratydavo tik balandžio pabaigoje, ir tada vyrai ritindavo rąstus nuo kranto žemyn – šie padrikai, pasisiūbuodami, plaukdavo šimtus kilometrų iki tos vietos, kur upę kirto geležinkelis; čia jie buvo ištraukiami iš vandens ir kraunami ant platformų.
Pamenu šiurpią naujieną, sukrėtusią visą gyvenvietę. Ritinant rąstus, vienas lietuvis paslydo, krito nuokalnėn, ir tuo metu įsibėgėjęs rąstas kirto jam į galvą. Mirė žmogus vietoje ir atgulė Atagajaus pakraštyje buvusiose kapinėse.
Įsimintina ir kita tragedija. Tada, 1949-ųjų kovą, kai buvome vežami į nežinomus tolius, traukiniui sustojus Oršoje, kareivis atlapojo vagono duris ir liepė tarp jo ratų skubiai išsituštinti. Lindome, nuogais užpakaliais stumdėmės vienas į kitą, o kai buvome suvaryti atgal, pasigirdo šūviai. Aš tuomet plonoje medinėje vagono sienoje jau buvau pasidaręs „langą“ ( lenktiniu peiliuku prasigręžęs skylutę ) , ir, prigludęs akimi prie jo, mačiau kaip siauraakiai kareiviai varėsi link vagono kruviną vyriškį – vargšelis bandė pabėgti.
Tas žmogus, pavarde Alijošius, buvo vežamas gretimame vagone su žmona, o paskui, kai buvome apgyvendinti sakintojų gyvenvietėje Solovjovske, jiedu krutėjo gretimame barake. Sudaužyta galva Alijošius silpnai protavo, o džiova sirgusi jo žmonelė netrukus atgulė Ukaro kapinėse ( Solovjovske kapinių nebuvo ). Dailidės lietuviai ( gaminę medines statines sakams ) sukalė Alijošienei didžiulį kryžių – jis tarp mažaūgių pravoslavų kryžių buvo iš tolo matomas. Palinkėjau Inesai surasti Alijošienės ir ano, rąstu užmušto, lietuvio kapus.
O kokių tik staigmenų nepasitaiko gyvenime… 1980 metais dalį atostogų su žmona praleidome Atagajuje. Vykome pakviesti buvusio klasės draugo Leonido Sidorenkos, kuris tuomet ten dirbo mokyklos direktorium. Visą savaitę mudu gyvenom pas Leonidą, visą savaitę jo žmona šokinėjo, stengėsi kuo skaniau pavalgydinti iš toli atvykusius svečius, juolab, žinojo, kad aš, buvęs tremtinys, Lietuvoje dirbau laikraščio redaktorium. O kame gi staigmena? O tame, kad Leonidas buvo vedęs tą komendanto Čubarovo dukrą Lydą, kuri į mus, tremtinių vaikus, tada žiūrėjo iš savo tėvo aukštybių. Ji buvo gyvenvietės karalaitė, o mes – nieko neverti pastumdėliai. Ir po tiek metų – še tau… Beje, Leonido brolis Aleksandras buvo vedęs lietuvaitę, taigi su ja ir jos motina buvo galimybė pabendrauti gimtąja kalba.
Nepriklausomybės metais tremties tema išleista nemažai knygų. Tremtis – mūsų ir kitų tautų tragedija, tremties niekuo negalima pateisinti. Tai buvo žiauri svetimšalių valdžios primesta savivalė, nepripažinusi jokių teisės normų.
Tremtis – kančių keliai, patirti kuriuos teko ir man, paaugliui. Jau pirmąją vasarą būdamas vienuolikos metų rinkau taigoje sakus, nuo ryto iki vakaro tampydamas sunkų medinį kibirą. Vos nesušalau eidamas šešis kilometrus iš mokyklos, kai nieko nemačiau šėlstant pūgai ir spiginant šalčiui. Žinoma, labiau kentėjo suaugę.
Tačiau Sibiras buvo ne tik kančių kraštas. Ten gyveno žmonės, palikę nuostabius prisiminimus.
Jau minėjau savo klasės draugą Leonidą. Tuo metu, kai aš mokiausi Atagajuje, mano tėvai gyveno šešių kilometrų atstumu nuo mokyklos, tad namo pareidavau tik savaitgaliais, o visą savaitę gyvenau pas sutikusius mane priglausti lietuvius Luckus. Pastoviai kamavo alkis, tačiau kai nubėgdavau pas Leonidą, jo mama visada mane sočiai pavalgydindavo. Literatūrą mums dėstė Nikolajus Loginovas – puikus pedagogas. Būtent jis tada įžiebė man, lietuviukui, svajonę tapti literatu, skatino užsiimti kūryba ( žinoma, rusų kalba ), jei ne jis, vargu ar būčiau tapęs pedagogu ir žurnalistu, o galop – sugebėjęs parašyti šešias knygas, kurias šiandien galima rasti daugelyje šalies bibliotekų ir kurias neblogai vertina skaitytojai.
Nemažai šiltų atsiliepimų apie Sibiro žmones randu ir tėvo parašytuose prisiminimuose ( tėvas prieš tremtį dirbo Pagėgių gimnazijos direktorium ).
Antai prasidėjus sakinimo sezonui tėvas buvo pasiųstas į taigą pušų raižyti. Nelengvas tai buvo darbas. Pirma, pats raižymas reikalavo fizinės jėgos, antra, į darbą reikėjo eiti penkis kilimetrus, visą dieną ( o tos dienos pastoviai alsavo karščiu ) vaikščioti nuo pušies iki pušies, o vakare vėl tuos penkis kilometrus iki namų įveikti. Nepajėgė tėvas ilgai tokio darbo dirbti: kartą parėjęs, krito lovon su aukšta temperatūra ir rytą jau neatsikėlė.
Jokio mediko Solovjovske nebuvo, medpunktas veikė tik už penkių kilometrų Ukaro gyvenvietėje, ten ir liepė komendantas ligoniui nuplumpinti ( „neparneši dokumento, kad sergi, į daboklę kaip simuliantą įkišiu“ ). Šiaip taip nusigavo tėvas iki to Ukaro, kuriame dirbo jauna felčerė. Ši pasidomėjo, kas jis tas lietuvis inteligentiškos išvaizdos ir gerai rusiškai kalbantis. Išgirdusi, kad tai buvęs gimnazijos direktorius, ištarė: „Konec svieta“ ( pasaulio pabaiga ). Ji nubėgo pas kolūkio pirmininką, kuris, jai paprašius, liepė vienam kolūkiečiui įkinkyti į bričkelę arklį ir nuvežti ligonį į namus, o medikė jam įteikė vaistų ir komendantui adresuotą pažymą, kad šiam tremtiniui negalima dirbti fizinio darbo. Keikėsi komendantas ją perskaitęs, tačiau pakluso: tėvas buvo įdarbintas kontoroje sąskaitininku.
Visam gyvenimui įsiminiau Chogoto MTS direktorių Jurijų Kravčenką, kurio žinion buvo nukreipta mano sesuo Danutė, baigusi Nižneūdinsko žemės ūkio technikumą. Penkiolikametė sesuo, kaip ir aš, pirmąją tremties vasarą tampė taigoje kibirą su sakais ir tik norėdama išvengti tokios katorgos, gavusi komendanto leidimą, įstojo mokytis agronomo specialybės ( pasirinkimo nebuvo ). Ne prie širdies jai buvo ši specialybė ir darbas atsilikusiame buriatų ūkyje ( grįžusi Lietuvon sesuo baigė medicinos institutą ir tapo mokslininke ) , tačiau ji privalėjo atidirbti dvejus metus. Bandė dirbti, stengėsi, bet… Su ašarom maldavo Kravčenkos, kad leistų jai pačiai susirasti visai kitokį darbą. Direktorius pasigailėjo jaunos merginos, ir Danutė įsidarbino biologijos mokytoja.
Gerai apmokamą tiekėjo darbą Kravčenka parūpino mano tėvui. O kai 1956 metais tėvui su šeima buvo leista keliauti Lietuvon, direktorius ilgai įkalbinėjo jį negrįžti į tą kraštą, kuriame kai kur vis dar pašaudydavo miškai. Žadėjo ir atlyginimą ženkliai pakelti, ir geresnį butą parūpinti. Žinoma, nesuviliojo lietuvio tėviškės atsisakyti, tačiau ir sesuo, ir tėvas dažnai geru žodžiu prisimindavo Kravčenką, vėliau tapusį visos Irkutsko srities vadovu.
Tokių pavyzdžių, kaip mus ten rėmė, gelbėjo vietiniai rusai, daug. Nemažai jų aprašiau anksčiau išleistose knygose ir šiais metais dienos šviesą išvydusiame romane „Slenksčiai“. Gaila, kad tokių šviesių prisiminimų mažai randu kitų autorių kūriniuose.
Jau beveik kiekvieno miestelio muziejuose rasime ekspozicijas apie tremtį. Džiugu, kad žmonės sugebėjo išsaugoti tų laikų nuotraukas, jos gražiai perfotografuotos, padidintos, eksponuojamos. Tačiau niekur neteko matyti nuotraukų tų sibiriečių, vietinių rusų, kurių dėka ne vieno mūsų likimai netapo labai žiaurūs. Ir kai dabar išgirstu mūsų viršūnėlių klyksmą, jog rusai puola ir kad reikia ginkluotis, vėl atmintyje piešiu rusų geraširdiškumo vaizdus ir džiaugiuosiu ta Sibire gimusia draugyste, kuri lydi mane iki šiol. Suprantu, jog tą klyksmą mūsų paklusnioms viršūnėlėms diktuoja Vakarai, ir apmaudu, kad jos visiškai prarado savarankišką mąstymą.
Nedaug liko laiko iki nuostabios šventės – Valstybės įkūrimo šimtmečio. Nežinau, neįsivaizduoju, kaip tą jubiliejų minės tremtiniai savanoriai, jau šiais laikais atsisveikinę su pamote jiems tapusia Lietuva. O mes, čia dar likę? Ar ir širdies giedosime apie tą vienybę, kuri egzistuoja tik svajonėse?
Tik aklas nemato, kad net tuo laikotarpiu, kuris dabar paniekinamai vadinamas sovietmečiu, tauta nebuvo taip supriešinta. O blogiausia tai, kad mūsų viršūnėlėms vienybė nerūpi, supriešinimas savotiškai skatinamas.
Štai ir šiemet skaitytojų pakviestas važinėjau po Suvalkiją, Dzūkiją ir Aukštaitiją, turėjau įdomių susitikimų su eiliniais vargdieniais, kurie pasakojo ir pasakojo apie… pokario partizanų organizuotas savo taikių žemiečių žudynes. Mūsų archyvai teigia, jog buvo išžudyta apie 25 tūkstančiai saviškių, tame tarpe beveik tūkstantis nepilnamečių. 120 mokytojų krito nuo jų kruvinų rankų. Anykščių rajone išgirdau moteriškės pasakojimą, kaip pamokos metu ( ji tada buvo mokinukė ir matė ) iš miško atėję vyrai prie klasės lentos nušovė mokyklos direktorių. Anie be jokio teismo nusprendę ką reikia ištremti į Sibirą, vežė, šie, urvuose savo nuožiūra sudarę sąrašus, žudė. Ar tai ne dvyniai? Tuos, kurie trėmė, šiandien mes teisėtai smerkiame. Deja, aukos tų, kurie žudė saviškius, šiandien neegzistuoja, nes žudikai paversti tautos didvyriais. „Konec svieta“, – pasakytų mano paminėta medikė. Tad ar giedos tų aukų artimieji apie vienybę kartu su tą baisų džiną iš butelio išleidusiu mūsų europietišku elitu? O juk galėtume tos vienybės pasiekti, jei būtų tame elite blaiviai protaujama. Nesuprantu: kodėl aš, buvęs tremtinys, pedagogas ir žurnalistas, turiu užsirašinėti pokario „didvyrių“ aukų prisiminimus ir juos panaudoti savo knygose? Siūlau: patriotiškai nusiteikusiai jaunimo grupei, tokiai kaip ta, kuri vyko atlikti misijos „Sibiras“, pakeliauti Lietuvos keliais ir takeliais, susitikti su nukentėjusiais nuo rezistentų rankų ( ir su ta šakiete, kuri, būdama šešerių metukų, laižė nuo nušautos mamos veido kraują ir tikėjosi prikelti mamytę ), užrašyti arba įrašyti jų prisiminimus, o gal ir sutvarkyti apleistus žuvusiųjų kapus, kurie dabar daug kur paniekinti arba sunaikinti jų pėdsakai. Toks žingsnis ( o gal jį ir mūsų Prezidentė palaimintų?.. ) taptų atleidimo vieni kitiems ir susitaikymo pradžia, tada lengviau būtų ir apie vienybę giedoti.
Nuotraukoje: Ankstyvas 1950 metų pavasaris. Aš su mama ir dviem mus gelbėjusiais gyvulėliais prie „savo“ barako Solovjovske.
