skip to Main Content

Anūkas patvirtino LL versiją, kad pas Austėją išėjo 17 metų

Kristina Sulikienė

Po tai, rašėme apie Anūko atidavimą Austėjos vaikų darželin, jam esant nepilnamečiu, konservatnykų stovykloje kilo sąmyšis, o serveriai tiesiog lūžo.

Pasirodžius straipsniui, dar tą patį vakarą apie Anūko atidavimą perauklėti Austėjai – nes namie niekas jo laikyti nenorėjo, nes visi gyveno savo gyvenimus – skaitomumas buvo po 1000 per valandą. Straipsnį skaitė kelios dešimtys tūkstančių skaitytojų. “Laisvo laikraščio” skaitliukas sukosi ir tebesisuka iki paraudonavimo. 

Konservatnykų “piaro” specialistai, matyt, apmokyti “piaro” technologijų, nusprendė nepaneiginėti: nes taip ir turi daryti populiarūs politikai.

Anūkėlis paviešino 16 metų senumo nuotrauką, kur jis, vos 18 metų sulaukęs studentukas, jau pagriebtas griežtan Austėjos glėbin. Klausimas tik, kur jis, girdamasis tobula šeima, buvo iki šiol: kodėl melavo apie sunkią vaikystę (kai visiems aiškino, jog “augti su seneliu buvo kaip baigti Harvardą, Oksfordą” – nors senelis su anūku nedirbo), ir kad Austėja jam buvo išsigelbėjimas iš despotiško senelio, kurio namai – tai muziejus. (Kad Dėdulė viską kaupia ir net išsinuomojo papildomą patalpą savo dar gyvo asmens “muziejui”, todėl priešiška Rusijos TV, vadindama jį “prezidentu”, kur “prezidentas” rodė, jog kiekvienas jo pasisakymas kaupiamas, o jis pats rašo pastabas, ir jas kaupia į segtuvus. Taigi, mūsų versiją apie nepakenčiamą senelį su savo namais – muziejumi patvirtino pats “patriarchas”)

Austėja spėjamai vestuvinėje nuotraukoje net išsižiojusi iš pasitenkinimo, jog “auklės” jauną nepatyrusį ir šeimos atstumtą jaunuolį.

Prieš 16 metų darytoje nuotraukoje matome nuoširdų, ir šiek tiek likimo nuskriaustą jaunuolį, iš kurio trykšta nuoširdumas – tokį jį ir aš atsimenu.

Po 16 metų Austėjos darželyje kas dieną muštruotas, jis pavirto kone į diktatorių, lėlę, kuri stumiama į priekį, žino, kaip sudėti rankas, kojas, kaip išsišiepti, kuriuo momentu įkąsti pašnekovui, ir…kuriuo momentu išvadinti kad ir signatarą Rolandą Paulauską antivalstybininku, salei švilpiant ir trepsint kojoms.

“Ten atėjo staugianti minia”, -Žiobienės žodžiais (kai ji kalbėdavo apie taikius, ir dabar jau visiškai išteisintus stebėtojus Klonio gatvėje) dalinasi Anūkas savo facebooko paskyroje.

Anūkas, išmuštruotas Austėjos mokykloje,  turbūt visiškai net nežino, kad jo senelis buvo už Lietuvą Tarybų sąjungoje, o tarkime, “prorusišku” dabar vadinamas R. Paulauskas reikalavo radikalaus kelio – Nepriklausomybės atkūrimo. Dėl radikalumo Kauno Sąjūdžio grupuotės buvo privengiama. Prie “radikalų” buvo priskiriami ir jau mirę Kazimieras Uoka, bei Algirdas Patackas, švelniai vadintas “deputacku”. Tai “deputackas” 1991 01 13 atėmė iš siautėjančio Dėdulės revolverį, ir paguldė jį ant grindų, ir liepė užsičiaupti. Tie radikalai tiesiog degė Tėvynės meile, kurią šiandien išmuštruotas Anūkas kartu su Dėdule laiko “priešiškumu”. (Prisiminkime Dėdulės svaičiojimus apie Lietuvos žemę, kai jis tyčiojosi, kad Lietuvos žemė negali būti šventa, nes tai tas pats, kas namas. Matyt, Dėdulę valdo tvartukų ir namų Kulautuvose atsiėmimo peripetijos, kai jis, atvykęs su “daškiniais” ar kitais “-iniais”, išmetė namo gyventojus tiesiog į gatvę ir taip “atsiėmė” namą”. Vėlesni apskrities valdytojo nutarimai – tik “delo techniki”, faktiškai jau valdant jam užgrobtą namą, kuris jam pagal teisės aktus, nesant iškeldinimo asmenų – nepriklausė.)

Būtent Kauno “radikalų” variantas prasiskynė kelią 1990 03 11. Šiame akte Dėdulė norėjo pasirašyti vienas, ir tada aiškinti, jog jis atkūrė Lietuvą.

Vėliau, matyt keršijant už tai, konservatnykų “KGB agentu” ištituluotas  Virgilijus Čepaitis pasipriešino. (V. Čepaičio žmona – etnologijos, kraštotyros mokslininkė. Visiškai galėję būti, kad sovietmečiu abu vyko į komandiruotę į užsienio archyvus, ir gal rašė kokią ataskaitą ir viskas. Pats Dėdulė faktą apie savo ataskaitas į KGB iš kelionių į Indiją arba gyvenant su iš Australijos grįžusiu “paklydėliu tėvu” – slepia.: nors “prižiūrint” tėvą, grįžusį iš emigracijos, ne tik rašyti ataskaitas, bet ir lankytis KGB reikėjo pagal tuo metu galiojusius reikalavimus.)

“Aš pasiūliau ant akto pasirašyti visiems Nepriklausomybės Atkūrėjams, ir visiems tiems, kas dalyvavo priimant šį aktą, kad tai būtų neginčijamas įrodymas apie atkūrimą”,- dalijasi šiuo metu sunkiai sergantis Akto išsaugotojas nuo Dėdulės marazmo, V. Čepaitis, garsios etnologės Auksuolės Čepaitienės, vyras, kuriam sveikatos nepridėjo šmeižimas nuo pat 1990-ųjų metų: kai tik jis išgelbėjo Lietuvą nuo Dėdulės marazmatizmo, kad būtų prisistatęs vienas atkūręs Lietuvą – tapo KGB agentu.

Dėdulės pyktis Lietuvai ir tam pačiam V. Čepaičiui, arba tiems, kas konsultavo Čepaitį (o pasirašyti visiems susirinkimo dalyviams – šią metodiką galėjo pakuždėti ir mano tėvas prof. R. Apanavičius, kuris turėjo ryšį su V.Čepaičiu per jo etnologę žmoną – kuris visada šitą metodą naudojo darbe, konferencijose – kad vėliau niekam nekiltų klausimų, kas dalyvavo, ir kiek žmonių priėmė sprendimą) išsireiškė beviltiško, vaikystėje nuskriausto Anūko ištreniravimu.

Tačiau net pats paprasčiausias rinkėjas – žmogus iš kaimo, ar iš miesto, mato, kad Anūkas tėra treniravimo pavyzdys, kuris, jo vienumoje paklausus apie jo vaikystę, ir gyvenimą su pasipūtusiu Dėdule, turbūt vėl apsiverktų, kaip apsiverkė tada, valstybinio egzamino išvakarėse.

Tai, jog nuo Austėjos jis bėgtų, jeigu tik galėtų, rodo visos nuotraukos, kūno kalba, kuri byloja, kad šeimos galva – ir vyras, ir žmona yra Austėja, o Anūkas turi tokią pačią vietą, kaip kad turėjo savo namuose – muziejuje: eksponato.

 

Facebook komentarai
Back To Top