skip to Main Content

Antanas Stugys

APGAVYSTĖ Nr. 1 

Feljetonas

 

Žmogaus gyvenimas – labai keista, iš anksto suplanuota ir supainiota „štuka“. Nenuginčijamas faktas tas, kad ateinant į pasaulį kiekvieną priims akušerio-ginekologo rankos. Ir, kad išeinant iš ašarų pakalnės – akis užmerks kunigo pirštai ir magnetofono įrašas su cypdavatkių vaitojimais. Turtingų žmonių vaikus akušerijos žirklės traukia į dienos šviesą atsargiai. Darbinių žmonių palikuonis – taip kaip pasiseka. Kol žmonės gims ir mirs – tos dvi prioritetinės profesijos visada turės paklausą.

Taigi. Žmonija visais laikais buvo suskirstyta į dirbančius ir vadovaujančius. Į tunkančius ir egzistuojančius. Į pirmus ir paskutinius. Į kraunančius ir vežančius. Į meluojančius ir tikinčius. Prie tokio gyvenimo ritmo taip visi priprato, kad atrodo ir būti kitaip negali. Iki pilno patogaus pasaulio vaizdelio sukūrimo, trūksta dar keleto profesijų. Valdžia. Policija. Teisėjai. Budeliai-vykdytojai. Vieni priima pateptiesiems iš abiejų pusiu patogius įstatymus. Antri kontroliuoja jų įgyvendinimą. Treti baudžia. Ketvirti kenčia nuo visų ir už viską. Tik valdžia turi teisę sau ir lojaliems žemesnio rango pavaldiniams nustatyti atlyginimo už darbą limitą. Darbas darbui nelygų (stovimas, sėdimas, gulimas), bet tvarka yra tvarka. Tarnauji valdžiai – būk malonus net nieko nedirbdamas – užsidirbk algą! Jeigu sugebi paraleliškai užsiprocevoti dar du tris neapibrėžto dydžio nelegalius avansus – kas čia tokio? Tai, ką išspaudi iš darbinių žmonių prakaito – tavo. Svarbu, kad valdžiai nepadarytum nuostolio. Ir, kad nesusikirstu didelio ir mažo vagies keliai. Kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas ponios valdžios – būk malonus atsegti iki galo. Valdiškas darbas visais laikais buvo – kiekvieno mirtingojo tikslas ir svajonė. Kol esi valdžios statytinis, valdžios tarnautojas – jokie skersvėjai tau nebaisūs. Apkaltinti asmenis vilkinčius baltais chalatais ar pareigūnų uniformomis – NE-Į-MA-NO-MA. Darbiniam žmogui jie buvo, yra ir bus DIEVAI – žemėje. Jie su vargo bitėmis gali daryti ką tiktai nori. Ir ko nenori gali daryti taip pat. Už pinigus ir už dyką. Iš meilės ir iš keršto. Savo malonumui ir iš neturėjimo ką veikti. Valdžia yra valdžia. Patogūs įstatymai – valdžiai. Nepatogūs – miniai, liaudžiai, mums. Taip radome, taip ir paliksime.

Visi karai, revoliucijos ir kiti kataklizmai nublanksta ir užsimiršta. Galu gale, jie istorijos nurašomi į būtinas išlaidas. Neatitinkančios, aukščiausios valdžios linijos standartų, knygos – sudeginamos. Paminklai – nuverčiami. Istorija – perrašoma taip, kaip numatyta religijos pasakoje.  Kristus ir apaštalai – nupiešiami. Kryžiai įkalami į žemę, į širdis, užkeliami ant bažnyčių. Pakabinami mokyklų klasėse. Nepatogūs eretikai – sukūrenami ant laužo. Dvikojai juodų sutanų ir baltų chalatų turiniai – dievai žemėje. Pasaulis laikosi ant baimės ir ant valdžios. Dėl to, kad Žemės gaublyje: gudručiai valdantieji ir darbiniai žmonės, trindamiesi užpakaliais kažkaip tarpusavyje bendrauja – visi privalom galvoti standartiškai – taip kaip liepta! Žingsnis į kairę, ar į dešinę – betvarkė. Archeologiniai reliktai kalba apie žmonijos istoriją dešimties milijonų metų senumo, bet su valdžia nepasiginčysi. Du tūkstančiai tai du.

Bėda ta, kad į gerą gyvenimą įjunkusi valdžia, pradeda gesti. Kiek kartų ją beperrinkinėtum, situacija – vis blogyn ir blogyn. Valdžia, apsistačiusi tarnautojais ir samdomais jos valios vykdytojais – darbiniams žmonėms – neįveikiama. NATO armija, suvereno atsisakiusioje Lietuvoje, yra valdžios laisvės garantas. Kad valdžia tarnautu darbo žmogui – tik priešrinkiminė pasaka. Patikėjai slapto balsavimo paslaptį rinkiminės apylinkės balsadėžei – kentėk keturis metus. Valdžia – tai ta bala, į kurią įlipę kandidatai – atgal iš jos išlipti nebenori. Nesvarbu kokiais burbulais tenai plaukiotų – svarbu, kad tik valdžioje. Valdžioje įsitaisę, valdžia jau susitepę – globoja tokius pat pretendentus į būsimus kėdžių trintukus. Savi savus privalo apsaugoti nuo darbinių žmonių nepasitenkinimo ir pretenzijų. Valdžia – pats veiksmingiausias narkotikas. Paragavai, susirgai, įsiurbė – esi vergas. Paradoksas – ne tų ją įsiurbi, o ji tave – su visomis šmutkėmis. Todėl, į valdžią ir lenda tie, kurie už galimybę pakvailinti tautą, leidžia užsienio manipuliantams savimi manipuliuoti. „Baltomis pirštinėmis“ stengdamiesi susisemti kuo daugiau dividendų. Vieniems tai klanas. Kitiems – mafija. Mums – valdžia.           

 

2019 

Facebook komentarai
Back To Top