skip to Main Content
Šiandien pasijutau taip tarsi Prezidentas atleistų mane iš darbo. Visuomenininko darbo, kuris nelabai šiai valstybei ir reikalingas. Stengiuosi nebesekti jokių naujienų, nes jau nebeįdomu, kas tame Vilniuje dedasi, o mano brangi šalis susitraukė iki gimtojo Labanoro… Tiesiog dabar tokia nuotaika. Žinau, kad praeis.
Padariau viską, kas įmanoma, kad įrodyčiau, jog Simono Gentvilo kandidatūra yra netinkama į Aplinkos ministro pareigas, pateikiau visus įrodymus apie jo 4 metus vykdytą antigamtosaugišką veiklą. Buvo labai sunku.
Mano paruošta peticija patyrė didžiausią puolimą iš visų peticijų, kokias esu rašęs. Daugiausia medžiotojų puolimą, kurie, jų tinklalapio paraginti, pasirašinėjo visokiais „samagonais“ ir kitaip gadino parašus, kuriuos turėjau ilgai trinti. Be to, gavau apie 50 prašymų atšaukti parašus, todėl kitus paraginau pasirašant viešai neskelbti savo asmens duomenų, kad oponentai netyrinėtų pasirašiusiųjų ir neieškotų ten pažįstamų pavardžių.
Didžiausiomis aplinkosauginėmis NVO save laikančios organizacijos laikėsi pasyviai, o kai kurios jų iš anksto pasidavė ir išreiškė palaikymą Simonui Gentvilui. Nuo šiol žmonių skundus, kuriuos gaunu kone kasdien, persiųsiu ir šioms organizacijoms. Tegu įrodo, kad jos vykdo visuomeninę veiklą, o nėra vien tik Aplinkos ministerijos dalinamų ES lėšų įsisavinimo „uab-ai“.
Šiaip ne taip, radau 30 kitų aplinkosauginių NVO ir bendruomenių, kurios nežiūri į AM, kaip į melžiamą karvę ir kartu pasirašėm jau antrą raštą prezidentams Gitanui Nausėdai ir Valdui Adamkui. Čia iš karto prisistatė S.Gentvilo naujasis patarėjas Marius Čepulis ir pareikalavo pasakyti, kas tą raštą pasirašė. Kokiu tikslu? Kad ministerija įsitrauktų juos į savo juodąjį sąrašą?
Žiniasklaidoje savo argumentus dėsčiau gal 10 kartų, kai tuo tarpu kiti tylėjo arba rinko parašus po kitu tekstu, palaikantį Simono Gentvilo kandidatūrą. Ir visai nenustebau tame palaikančiųjų sąraše pamatęs visus savo priešus – nuo miško pramonei naudingu lobizmu užsiimančio Algio Gaižučio, kuris Seime ir renginiuose buvo virtęs S.Gentvilo šešėliu iki visokiausių medžiotojų organizacijų ir firmelių, superkančių mišką išsikirtimui. Visa ta chebra S.Gentvilui neišsakė jokio viešo priekaišto, kai šis pradėjo žerti pažadus apie saugomų teritorijų plėtimą ir kirtimų griežtinimą, nes turbūt suprato, kad jam dabar tiesiog reikia taip kalbėti, kad gautų šį postą.
Dabar apie pažadus. Peržiūrėjau naująją Vyriausybės programą, tai turiu pasakyti, kad Skvernelio vyriausybės pažadai kadencijos pradžioje miškų ir saugomų teritorijų atžvilgiu buvo ambicingesni, nes nei apie kirtimų mąsto sumažinimą, nei apie plynų kirtimų atsisakymą parkuose ir draustiniuose ten nekalbama. Be to, Skvernelio pavyzdys parodė, kad tokios programos nedraudžia Vyriausybei elgtis atvirkščiai ir nieko už tai jiems nebūna.
Aišku, geriau pažadėti mažiau ir padaryti, nei pažadėti daug, bet nepadaryti visai. Bet labiau nusimanantys tuose pažaduose neįžvelgs jokio proveržio, kad nebebūtų taip, kaip parodyta šiose nuotraukose. Vyriausybės programoje skelbiama, kad bus siekiama iki 2024 metų išplėsti saugomų teritorijų plotą iki 20 proc. (dabar jos sudaro 17,64 proc.), o iki 2030 metų – iki 30 proc. Taip pat žadama, kad giežtai saugoma bus 5 proc. 2024 metais, ir 10 proc. miškų 2030 metais. Pirmiausia, kaip gali žadėti, ką padarysi iki 2030 metų, kai tavo kadencija baigsis 2024-aisiais? Antra, jau šiuo metu griežtai saugoma bent 5-6 procentai miškų. Reikia turėti minty ne tik rezervatus, kurie apima 1 proc. šalies miškų. Pagal naujus FSC sertifikavimo reikalavimus valstybiniuose miškuose, kurie visi yra sertifikuoti, ūkinė veikla griežtai ribojama 10 procentų (anksčiau buvo 5 proc.) miško valdos. Valstybiniai miškai užima kiek daugiau nei pusę šalies miškų. Tas pats galioja ir privačioms miško valdoms, nes vis daugiau miško savininkų sertifikuojasi, kad galėtų brangiau parduoti medieną. O kalbant apie negriežtai saugomas teritorijas, tai jomis galima paskelbti, kad ir pusę Lietuvos, nes kas iš tokių popierinių „saugomų teritorijų“, kai net draustiniuose ežerų pakrantės šniojamos plynai.
Draustiniai ir rekreaciniai miškai užima penktadalį Lietuvos miškų. Didelė jų dalis kirtimais jau nuniokota. Tai šią dalį ir reikia griežtai saugoti, ir būtent dabar, o ne kada nors. Nes jeigu bus įgyvendintas valstybės planas, kurio nesiryžta pakeisti nė viena valdžia, iki 2023 metų likviduoti visą brandžių miškų rezervą apsauginiuose ir ūkiniuose miškuose, tai, patikėkit manim, po 10 metų tikrai nebus kur tas saugomas teritorijas plėsti.
Kol nauja valdžia kalba apie nacionalinį susitarimą, urėdija toliau naikina valstybinius miškus draustiniuose, kaip šiose man šiandien atsiųstose nuotraukose. Kad yra paruoštas naujas miškotvarkos projektas urėdijos Švenčionėlių padaliniui – iš miškininkų sužinojau tik tada, kai jis buvo jau patvirtintas. Miškotvarkos projektas patvirtintas dešimčiai metų su žiauriausiais planais iškapot draustinių miškus Labanoro girioje, o apie šio projekto svarstymą su visuomene nepranešta net valstybinės miškų urėdijos tinklalapyje. Kuomet paklausiau parko direkcijos atstovų, ar bent su jais suderino, sako „taip, suderino, ir pažadėjo, kad dvejus metus draustinių nelies, kol nebus iš naujo nustatyti apsaugos tikslai“. Dabar paaiškėjo, kad tas pažadas buvo žodinis ir jį iš karto sulaužė. Šiandien plynai kerta labai gražaus, poilsiautojų pamėgto Salduškio ežero pakrantę – Labanoro regioniniame parke, draustinyje, valstybiniuose miškuose. Šunsnukiai. Tik tiek galiu pasakyti. Štai jums bioekonomika, žiedinė ekonomika, kova su klimato kaita, miškingumo didinimas ir žaliosios Lietuvos vizija.
Žinau – pabūsiu kelias dienas piktas ir apatiškas, bet paskui nusiraminsiu, pasiraitosiu rankoves ir toliau dirbsiu tą patį visuomeninį darbą, kiek leis mano galimybės. Nes kitaip paprasčiausiai negaliu. Prezidentas atleido mane iš visuomeninio darbo, bet jūs galite vėl priimti. Ryžausi susikurti savo profilį patreon.com puslapyje, kur galima keliais eurais kas mėnesį paremti mano veiklą. Motyvacija dirbti būtų didesnė, jei bent kurui, tikrinant miškus ir skubant į pagalbą jos prašantiems, nereiktų krapštyti paskutinių eurų. Už kiekvieną mano naujojo darbdavio, t.y. jūsų, paaukotą paramą bus atsiskaityta šiame puslapyje: https://www.patreon.com/labanorovilkas
Labiausiai norėtų stiprios, aplinkosauginiu aktyvizmu užsiimančios nevyriausybinės organizacijos, kaip kadaise buvo Lietuvos žaliųjų judėjimas. Ši organizacija buvo trečiuoju mano universitetu ir labai norėtųsi ją prikelti. Bet partijos taip sugadino žaliųjų vardą, kad žmonės jau nebeatskirs, kas yra kas. Tada galvojau, kad gal savo Labanoro klubą padaryti žymiai skaitlingesne NVO, besirūpinančia visos šalies gamtos ir kultūros paveldu, o ne tik Labanoro. Koks skirtumas tas pavadinimas. Bet bijau, kad kuo bus skaitlingesnė organizacija, tuo daugiau visokių nesutarimų bus viduje. Juk praktiškai dėl to mes ir neturime tokios nacionalinės, savanoryste grįstos ir aktyvizmu, o ne projektais užsiimančios gamtosauginės NVO. Dėl to ir asociacija „Gyvas miškas“ užsidarė, nors buvo tik pradėję užpildyti šią nišą. Tiek to… Nesigauna susivienyti formaliai, tai bent jau neformaliai palaikykime vienas kitą. Aplinkosaugos 2021 metais turėsime tiek, kiek patys būsime reiklūs naujajai valdžiai.

 

 

 

Facebook komentarai
Back To Top });}(jQuery));