skip to Main Content

Aleksandras Duginas: Karas Donbase bus primestas mums Vašingtono ir Kijevo

Rusų pavasaris ir geopolitinė diastolė.

 

Vos prieš pusantrų metų MVU profesoriaus, Eurazijos jaunimo sąjungos lyderio, žinomo filosofo ir politologo Aleksandro Geljevičio Dugino vardas nedingdavo nuo pirmųjų laikraščių ir stambiausių portalų, rusų interneto puslapių, jį citavo per TV, juo rėmėsi politikai. Prieš pusantrų metų Duginas buvo vienas iš tų, kuris pirmose eilėse pakėlė Rusų pavasario vėliavą ir nuvedė paskui save žmones.

Jo nekentė priešas, vos ne daugiau nei vietinių sukilimo lyderių. Vakarai vėl ir vėl skirdavo sankcijas prieš jį patį ir jo mokinius, tuo pačiu pripažįstant indėlį į kovą, kaip su neonacistine Ukraina, taip ir su amerikietiškos hegemonijos plėtra.

Su kremliško kurso pasikeitimu Aleksandras Duginas negalėjo sutikti dėl ideologinių ir moralinių principų. Jis daugiau nebeduodavo ilgų interviu, nesirodydavo TV ekranuose ir tam buvo savos priežastys.

Praėjus daugiau nei metams Aleksandras Geljevičius išskirtiniame interviu „Novorusijos“ agentūrai papasakojo apie dabartinius Rusų pavasario, karo Sirijoje rezultatus ir finalinio mūšio neišvengiamumą Donbase:

– Aleksandrai Geljevičiau, klausimas kaip pripažintam Rusų Pavasario ideologui: kaip Jūs vertinate šiandieninę situaciją Novorusijoje, kas buvo sumanyta pačioje pradžioje ir kas gavosi iš tikrųjų?

– Aš ilgai susilaikydavau nuo kokių nors komentarų dėl to kas vyksta Donbase ir dėl to buvo rimtas pagrindas. Dabar, aš manau, praėjo jau keletas tų dramatiškų įvykių apmąstymo ciklų, kuriuos priimta vadinti „Rusų pavasariu“ ir mes turime galimybę labiau pasvertai, ramiai ir analitiškai tą temą įvertinti, kuri man asmeniškai tapo kolosalia širdies, dvasios žaizda.

„Rusų pavasario“ tema – tai mano tiesioginis ir gyvas skausmas. Aš negaliu ramiai apie tai kalbėti. Tai ne šiaip artimų žmonių praradimas – tai giliausias smūgis per patį tų lūkesčių centrą, kuriuos aš siejau su Novorosija, Rusijos atgimimo reikalu, jos dvasia, jos identitetu. Rusijos nubudimu.

Ilgą laiką aš išvis negalėjau kalbėti apie panašaus pobūdžio temas, susilaikydavau nuo komentarų ir dėl gilios traumos vengiau vertinimų, kurią aš patyriau, kaip vienas iš pirmųjų Didžiosios Rusijos atgimimo proceso entuziastų, pradedant nuo Krymo, per Novorosiją ir toliau. Dabar trauma ne tai, kad praeina, bet, bent jau, kaip žaizda tampa ne tokia aštri.

Po šios įžangos, aš norėčiau padaryti  šokią tokią analizę, apie tai kaip aš matau situaciją.

Rusija – tai ne Rusijos Federacija. Rusija – tai „Rusų pasaulis“ (Русский мир), civilizacija, viena iš daugiapolio pasaulio polių, kuriuo mes turėjome būti ir tiesiog privalome tapti.

Rusijos istorija, panaši į širdies plakimą. Mūsų rusiška širdis tai susitraukia, tai išsiplečia.

Ji susitraukė po TSRS griūties, mūsų teritorija sumažėjo, taip dažnai būdavo istorijoje, taip buvo, pavyzdžiui, 1917 metais, bet kiek vieną kartą sienos iš naujo išsiplečia.

90-tųjų pabaigoje ir dutūkstantųjų pradžioje įvyko lūžis. Aš kaip geopolitikas seku paskui Rusijos istorijos pulsą – tai ir mano pulsas taip pat, mano širdis plaka tame pačiame ritme, kaip mano šalies ir mano tautos širdis. Aš laukiau diastolės.

Kad būtų aiškiau: širdies ritmas turi sistoles ir diastoles, susitraukimą ir išsiplėtimą. Diastolė. Atitinkamai, – tai išsiplėtimas.

Kas kartą mūsų širdis nustoja trauktis ir pradeda plėstis, lygiai taip pat ir Rusų civilizacija iš naujo pradeda grįžti prie savo pačios (natūralių, kontinentinių) formų. Ir pirmiausiai šis grįžimas buvo susijęs su postsovietinės erdvės integracija. Pats terminas „Eurazizmas“ ir yra ta pati diastolė. Eurazizmas – tai kai Rusija, vienijanti visa postsovietišką, o iš tikrųjų rusišką, imperinę, civilizacinę erdvę, suteikiant kultūrinei rusų pasaulio kategorijai, geopolitinį ir karinį-strateginį išmatavimą.

Ir štai aš laukiau tos diastolės, bet ne šiaip sau laukiau, stebėjau (kaip laukia troleibuso), aš visokeriopai prisidėjau prie šios širdies fazės, būnant ideologu ir aktyviu eurazizmo, intergracinių procesų postsovietinėje erdvėje praktiku ir nuosekliu Didžiosios Rusijos, Didžios Rusijos atgimimo apologetu.

Reikia pasakyti, kad prieš mūsų akis buvo visi naujojo išsiplėtimo ženklai: Eurazijos integracija EEB (Eurazijos Ekonominės Bendrijos) pavidale, o po to ir EAS (Eurazijos Sąjungos) sukūrime. Privertus proatlantinį Saakašvilio režimą taikai, kai mes pirmą kartą išėjome už Rusijos federacijos ribų ir neleidome nuslopinti prorusiško pasipriešinimo židinius Pietų Kaukaze, Pietų Osetijoje ir Abchazijoje. Ir, žinoma atsakant į mūsų priešų – atlantistų veiksmus, pabandžiusius paimti po amerikietiškos hegemonijos kontrole brolišką ukrainiečių tautą, – prisijungiant Krymą. Visame tame aš mačiau rusų širdies išsiplėtimą – geopolitinę diastolę.

Vėliau, po Krymo logiškai sekė ir Novorosija, ir aš nematau tarp jų jokio skirtumo. Absoliučiai įsitikinęs, kad jei mes prarasime Donbasą, tai prarasime Krymą, o po to ir visą Rusiją, dėl to, kad jei nutraukti diastolę – įvyks širdies smūgis, mūsų istorinės būties, istorinės ritmikos skilimas. Dėl to aš desperatiškai ir kovojau už Rusų pavasarį ir prieš Novorosijos išdavystę.

Dar kartą kartoju: Rusų Pavasaris – tai mūsų rusiškos istorinės būties reikalavimas. Rusija arba bus Didi, arba jos nebus išvis. Didi Rusija – tai ne tik teritorija ir dar labiau, ne ekspansija – mums nereikia nieko svetimo. Ir aš visai ne prieš suverenios Ukrainos egzistavimą, jei tik ji bus mūsų sąjungininkė ir partnerė, mažų mažiausiai neutrali, tarpinė erdvė. Norėtųsi būt kartu, vienoje valstybėje, bet čia jau patiems ukrainiečiams spręsti. Bet va ko tiksliai ir jokiais būdais negalima leisti, tai atlantistinės Ukrainos okupacijos. Tai geopolitinė aksioma. Rusija Didžia vėl gali tapti ir tai puikiausiai suvokia mūsų priešai, tik kartu su Ukraina, arba susivienijus, arba sukūrus subalansuotą aljansą. Niekaip kitaip. Rusų pavasaris negalimas be eurazijinio posūkio pačioje Ukrainoje – bet kokia forma, taikiai arba kai jau gausis.

Ukraina gali būti savarankiška ir nepriklausoma šalimi išskirtinai kaip mūsų sąjungininkė. Jei ji jau papuolė į okupaciją, tai mes privalome ją išlaisvinti, arba kaip minimum, istorinę būtį parūpinti pusei gyventojų, kurie savo likimą sieja su mumis. Tai padaryti – mūsų skola, besąlygiškas istorinis imperatyvas. Jei mes jo neįvykdome, tai mes išduodame mūsų gi žmones, pačius save, savo istoriją. Aš nuo pat Rusų Pavasario pradžios atvirai apie tai sakiau ir iki šių dienų nepakeičiau savo nuomonės.

Bet iš viršaus pareiškė: Krymas mūsų, o Donbasas ne mūsų, žinoma ne visai mūsų, bet neaišku kieno. Su neaiškia perspektyva. Bet… kraujas ne vanduo, ir žuvę vaikai, ir pagaliau, rusų pavasario dvasia. Neleistina kaina už atsitraukiančią diplomatiją ir abejotiną sėkmę. Nieko ypatingai „gudraus“ tame nebuvo…

Nežiūrint į tai manau, kad dabar tinkama kiritika šalies valdžiai, kurios ji, už elgesį Donbase, greičiausiai, visai nusipelno: juk kai tik atsiranda kritika (nors ir iš patriotinio polio), ji tuoj pat pagaunama Vakarų, kovoje su pačia Rusija; kritikuojant valdžią, nejučia stoji į priešiškas gretas. O tai neleistina ir prieštarauja ištikimybei Tėvynei, esančiai iš esmės, tiesioginio konflikto su pagrindiniu priešu būsenoje – JAV ir NATO bloku.

Kas likdavo? Padėkoti valdžiai už Rusų Pavasario nuslopinimą? Kritikuoti valdžią, stojant į Rusijos priešų gretas? Prie to valdžiai, vis dar tebetęsiančiai – nors kartais net ir simuliacinę – bet visgi patriotinę retoriką; slopinant ne tik geriausią, bet ir blogiausią. Kiek vienoje pusėje yra tai, ko mes nekenčiame, bet ir tai, ko nekenčia mūsų priešai – žymi pusiau užpildytos stiklinės dialektika. Pusiau patriotizmas – pusiau liberalizmas, kur reguliuojami miligramai į abi puses, kad tik ne išeiti iš pusiausvyros… Štai dėl to aš visą tą laiką ir tylėjau. Kritikuojant stiklinę, kurioje pripilta lygiai pusė, mes atakuojame ne tik tuštumą, bet ir kitą pusę, tos pusės vardu iš kurios mes kalbame. Tai vadinasi gnoseologine aklaviete, aporija.

– Įvyko Rusijos širdies ritmo sutrikimas, diastolė baigėsi?

Aš dabar ir prakalbau Novorosijos tema, nes įvyko du įvykiai – didelis ir mažas.

Pirmas – tai Sirija. Rusijos Federacija, iki galo neužbaigusi Didžios Rusijos, Didelės Rusijos ir Rusų pasaulio perimetro sukūrimo, sustabdžiusi kraujuojančią Donbaso žaizdą toje baisioje būsenoje, kurioje ji buvo, išstojo ginti mūsų geopolitinių interesų Artimuosiuose Rytuose. Tai labiau tolimas tikslas, bet ne mažiau svarbus. Ir čia aš, kaip geopolitikas, galiu pasakyti – mūsų intervencija į Siriją yra absoliučiai teisingas, nepriekaištingas, pagrįstas, ortodoksinis žingsnis ginant mūsų nacionalinius interesus.

Paaiškinsiu: mes stebime kaip Afganistane, Tadžikistane ir Uzbekistane, ir net Šiauriniame Kaukaze fundamentaliai auga tendencijos, nukreiptos į ILIV įtakos didėjimą. Ir jei mes nesusikautume su ILIV Sirijoje, tai mums tektu tai daryti jau Centrinėje Azijoje, o po to, galimai ir Rusijos Federacijos teritorijoje.

 Tai amerikiečių planas – islamiškas fundamentalizmas tradiciškai yra amerikietiškos ir atlantistų geopolitikos instrumentas, tai akivaizdus momentas. Islamo valstybė – tai amerikiečių spec. Operacija, nukreipta pirmiausiai prieš amerikietiškos hegemonijos priešininkus Artimuosiuose rytuose, tame tarpe (ir pirmiausiai) prieš mus.

Kai mes, prašant Assadui įsiveržėme į Siriją, mes vėl grįžome į istoriją, vėl kreipėmės į rusų širdies diastolę. Po sąstingio, Minsko, neryžtingumo, blaškymosi, turgaus, abejotinų virvių tampymo. Po kruvinos pauzės.

Pažiūrėkite, kas vyksta dabar. Mes kariaujame prieš iš esmės proamerikietišką kriptoatlantinę fundamentalią ILIV sektą, dėl to, kad jai suduoti smūgi kuo toliau nuo mūsų sienų, kitaip su ja mums teks kovoti pas save. Tai liudija apie strateginę, geopolitinę šalies vadovybės sąmonę, ir tai teikia vilties. Assado palaikymas – tai Rusų Pavasario dalis, Rusijos kaip istorijos subjekto, o ne objekto įtvirtinimas, mūsų suvereniteto stiprinimo gestas.

Antras momentas, nežiūrint į nieką, mūsų sieną su respublikomis kontroliuoja draugai iš LDPR.

Ačiū Dievui, mes per tą laiką nieko neatidavėme. Nieko neišgelbėjome, bet nieko ir nepraradome. Tai, kad neišgelbėjome tai labai blogai, bet tai, kad ne praradome – gerai (ir vėl pusiau pripildytos stiklinės strategija). Sienos kontrolės nebuvimas iš Kijevo pusės, tas indikatorius, iš kurio galima apie viską spręsti. Taip, ten košmaras. Taip, mes šį mūšį pralaimime, bet dar nepralaimėjome – kol sieną kontroliuoja Donecko ir Luhansko tautinės respublikos – dar ne viskas prarasta. Daug kas prarasta, bet ne viskas. O jei ne viskas, tai kaip sakė Kurcio Malaparte, tai ir nieko. Jis rašė: Niekas neprarasta, kol neprarasta viskas“.

Yra dar vienas momentas. Tai Assado ir Sirijos, realios ir veikiančios karinio palaikymo faktas, nors dar be garantuoto rezultato (tarpiniai rezultatai bendrai gana įspūdingi ir pozityvūs). Dėl to amerikiečiai gyvybiškai suinteresuoti dabar kovinių veiksmų ekspansija Donbase, kad pasunkinti mums bendrą situaciją. Taip pat ir Porošenko, gavęs nedidelį palaikymą paskutiniųjų rinkimų Ukrainoje metu, lygiai dėl to paties suinteresuotas. Karas jam dabar, vienintelis būdas išlaikyti valdžią.

Karas Donbase mums bus primestas Vašingtono ir Kijevo. Ne mes, o jie atnaujins karinius veiksmus, nežiūrint į Minsko susitarimus, nežiūrint į mūsų bandymus bet kokiomis priemonėmis išsisukti nuo tiesioginės konfrontacijos.

Kaip ir pranašavau, ši situacija negali turėti kito sprendimo, išskyrus kaip Novorosijos gynimo nuo proamerikietiškos neonacistinės chuntos, kuri buvo chunta ir lieka chunta ir laikas būtų jei nusukti sprandą. Anksčiau ar vėliau mes grįšime į Novorosiją ir prie Novorosijos. Jau, žinoma, vėlu, bet ne kritiškai vėlu. Kas kontroliuoja sieną su DLR ir LLR su Rusija, tas kontroliuoja viską.

Ant slenksčio naujas ciklas, naujas etapas. Mes rusų žmonės daug ką matėme istorijoje. Mes matėme skirtingus carus, vadovus, skirtingus režimus, mes dažnai atsitraukdavome, atsidurdavome istorinėse aklavietėse, sąstingiuose, neaiškumuose, bet visada išeidavome į savo horizontus ir dabar jaučiu naują rusų diastolės išsiplėtimą.

Štai kodėl aš pasiruošęs nutraukti analitine tylą ir žymiai ramiau bendrauti temomis, kurios dabar domina visus rusų žmones. Žmones, kurie viską supranta, jaučia, vis dar kovoja, aukoja save ir kariauja už mūsų Didžiąją Gimtinę.

– Aleksandrai Geljevičiau, kaip jūs manote, Minsko susitarimai – ar tai iš tikrųjų kelias į taiką? Juk yra eilė fundamentalių prieštaravimų, kurių jie nepanaikina.

– Minsko susitarimai iš tiesų nepanaikina jokių prieštaravimų. Tai tiesiog laiko laimėjimas. Šiuo finalinio susikibimo atitolinimu tikėjomės pasinaudoti ir mes, ir ukrainiečiai.

Mes norėjome Europai pademonstruoti, kad Krymas mūsų, bet visą kitą mes pasiruošę aptarti. Tai atrodė pakankamai amoraliai ir aš neįsitikinęs, kad davė nors kokį rezultatą. Juo labiau, mes tai transliavome – iš viršaus buvo pastatyta užduotis pademonstruoti mūsų taikumą. Donbaso miesto artileriniai apšaudymai, žmonių žūtys, pasityčiojimas iš Novorosijos tautos (nekalbant jau apie sukilėlius) – man ši kaina už tokią demonstraciją atrodo per didelė, dėl to aš visą laiką buvau Minsko susitarimų priešininkas. Jie negali būti situacijos sprendimu, tai akivaizdus faktas. Niekas jais netiki, nė vienoje pusėje.

Mes bandėme pamirksėti Europai. Parodyti, kad „štai, kokie mes šaunuoliai“, tipo, meskite amerikiečius – tai jie privedė situaciją iki tokio kritinio taško. Tai nepavyko ir negalėjo pavykti. Per daug stipri atlantinio elito įtaka Europoje, bet mes vis tiek bandėme tai padaryti.

Kas liečia Ukrainą, tai Porošenko demonstruoja tą patį. Tai buvo žaidimas ne su Amerika, o su Europa. Porošenko sako, aš sėsiu su rusais prie derybų stalo, žiūrėkite kokie mes demokratiški ir ant tiek tvarkingi, kad pasiruošę net su „teroristais“ aptarinėti taikius susitarimus, todėl, kad mes taip norime į Europą. Tai yra, Porošenka norėjo atsiskaityti ne prieš Ameriką, o prieš Europą. Mes ir ukrainiečiai varžėmės tam tikrame diplomatiniame mūšyje dėl Europos pritraukimo į savo pusę. Bet mums tai nepavyko – mums kažkaip ir iki to gali netikėjo, netikėjo ir po Krymo, o po Sirijos jau visai viskas tapo aišku. Viską sprendžia pasitikėjimas ir jėga. Mes apsiskelbėme esant stipria suverenia regionine šalimi ir davėme visiems suprasti, kad dabar taip reikia mus suvokti. Ne mūsų diplomatiją, o mūsų realią jėgą. Istoriškai susiklostė taip, kad jei mes stiprūs, su mumis skaitosi, jei silpni, tai ir skaitytis nereikia. Dėl to mes neįtikinome Europos, nors ir negalėjome įtikinti absurdiškomis derybomis. Bet tučtuojau įtikinome savo aviasmūgiais per ILIV ir kitus teroristus Sirijoje.

Porošenko neįtikino ir taip pat negalėjo įtikinti vien tik dėl to, kad Europa nuo pat pradžių nebuvo angažuota iš tiesų dėl Kijevo Maidano. Amerikiečiai žadėjo, kad Ukrainoje viskas bus labai greitai ir europiečiai dėl to kas vyksta, neneš jokios atsakomybės. Dar daugiau, amerikiečiai privertė europiečių lyderius (ypač Hollandą ir Merkel) prisijungti prie Maidano. Pas „jaunesniuosius partnerius“, o tiksliau, Vašingtono vasalus, didelės veiksmų laisvės, savaime suprantama, nėra.

Kai Europa atsidūrė JAV bendrininke ir pradėjo įvedinėti sankcijas, atsakas į kurias padarė abejotiną dujų tiekimą, tai ji susigriebė. Tada Europa paprasčiausiai siaube atsižiegnojo ir nuo rusų ir nuo ukrainiečių, pageidaujant, kad viskas būtų sugrąžinta į taip kaip visada buvo. Ir Normadijos formatas ir Minsko susitarimai iš esmės sukosi aplink tai, kad kaip galima, jei ne atsukti atgal, tai bent jau pratęsti Status Quo. Dabar dar kol kas Minsko susitarimai visų pripažįstami, bet jei Porošenkai, nei Vašingtonui jau nėra jokios kitos išeities, kaip juos vienašališkai nutraukti ir pradėti finalinę kovą dėl Donbaso.

Amerikiečiams tai būtų būdas mus atitraukti nuo Sirijos – atidarant naują frontą, Porošenkai tai vienintelė galimybė išlaikyti valdžią. Nieko asmeniško: mums primes tą karą.

Mes gi to karo vengsime ir kabinsimės prie Minsko susitarimų dėl tų pačių priežasčių: mums nereikia antro fronto ir mums reikia ne stipraus, o žlungančio Porošenkos, kad Ukraina griūtų pirmoji, iki tol, kol Donbasas bus vėl prijungtas prie nacistinės valstybės. Mes vengsime tiesioginio konflikto, galiu net numanyti, kad masinėse informacijos priemonėse bus cenzūruojami komentarai, panašūs į manąjį. Bet mes ir tai matėme.

Mūsų statymas: neleisti ukrainiečiams primesti mums karą ir neduoti galimybės jiems kontroliuoti sienos. Tai pats pagrindinis indikatorius – kol sieną kontroliuoja Novorosijos respublikos, situaciją dar daugiau mažiau galima charakterizuoti kažkaip normaliai, bet jei atiduos, tai jau bus visiška fundamentalia nesėkme.

Dabar daug kas sprendžiasi ir vėl atverta istorija. Mes neišsprendėme Novorosijos klausimo, o tik atidėjome to sprendimą. Štai jis dabar apie save primena. Atitinkamai Minsko susitarimai, už kurių mes laikysimės, palaipsniui patirs žlugdymą ir atšaukimą pačiais įvairiausiai būdais. Greitai pamatysime.

– Tai reiškia, kad ne už kalnų karinių veiksmų aktyvizacija?

– Tai neišvengiama. Karą vėl galima kuriam laikui atitolinti, ir Rusija priims tam tikras pastangas ta linkme. Nes dabar karas mums nenaudingas, mes jam pasiruošę žymiai mažiau, nei prieš metus.

– Gal galimas tada Osetijos scenarijus: tuo atveju jei pažeidus visus susitarimus ukrainiečių pusė užpuls ant jaunųjų respublikų, tai Rusija, kaip tai buvo Abchazijoje ir Pietų Osetijoje, kad priversti taikai agresorių, įves pajėgas ir patvirtins nepriklausomybę.

– Tai bus teisinga. Šis scenarijus dar buvo aukščiausiu lygiu aktualus pačioje Rusų Pavasario pradžioje. Beje, tame scenarijuje buvo tikėtasi, kad tai bus ne tik geopolitinė kontrolė, bet tos apskritys grįžusios į Didžiosios Rusijos erdvę į ją atneš naują dvasią, nubudimą, rusišką šviesą. Tai idealistiškas matavimas, nepaprastai svarbus, dabar dėl sekančios prekybos rusiškais interesais, visiškai prarastas. Gal būt, tokia prekyba buvo „pateisinta“, dalinai, iš diplomatijos požiūrio taško, kaip pasiruošimas finaliniam mūšiu. Aš manau, kad taip nėra, bet galiu taip numanyti.

Bet yra ir kita pusė. Pradėjus šį turgų, mes sudavėme kolosalų smūgį per dvasinį Rusų Pavasario išmatavimą, per Novorosiją kaip idėją. Tai negrįžtama. Iš grubaus, taktiškai technologinio požiūrio taško, tai gali būti paaiškinama kokiais tai argumentais, bet štai iš dvasinio požiūrio taško – buvo įvykdytas moralinis nusikaltimas, kai mes ėjome į Osetijos-abchazijos scenarijų, tuo momentu, kai ukrainiečių kariai pradėjo bombarduoti Novorosijos miestus, masiškai naikinti taikius gyventojus – mes visus tuos kadrus matėme. Moraliai mūsų atsakas buvo akivaizdus, bet buvo priimtas kitas sprendimas. Tai yra, kas liečia nacionalinius interesus, mes juos dar iki galo nepraradome, bet su vertybėmis viskas žymiai blogiau.

Šiuo atžvilgiu Minsko susitarimai – amoralus instrumentas, savitai suprastiems interesams, bet juose nei vienai iš pusių jokių vertybių nėra. Tai itin pragmatinis reikalas. Yra žmonės, kuriems istorija  – tai technologijos, bet aš manau, kad istorija – tai dar ir dvasia. Tai dar ir civilizacinės nuostatos, kurias aukoti dėl net ir techninių interesų, juo labiau savitai suprastų ir ginčytinų – negalima.

Atitinkamai, Minsko susitarimai – moraliai abejotina pauzė. Bet mes jų laikysimės, jei jau pradėjome šį žaidimą. Jei su vertybėmis problema, tegu nors bus realizuoti interesai.

Reikia pripažinti paprastą tiesą – ramybėje mūsų nepaliks, ir tai geriau pripažinti iškart. Istorija – tai visada pasirinkimas, dalinai pasirinkimas žiūrint mirčiai į akis. Paprastas žmogus nuo to bėga, stengiasi užsibarikaduoti nuo problemų, bet jei valdžia elgiasi tai pat, tai ta valdžia laikina. Istorija prasideda ten, kur valdžios vertikalės viršūnė priima egzistencinį – istorinį – sprendimą, o tai reiškia – tiesiai žiūrint mirčiai į akis.

Galima mėginti bėgti, bet istorija vis tiek mus pasivys ir yra požymių, kad ji mus prisiveja, bent jau, mes iš Sirijos be pergalės išeiti negalime. O jei mums dar mes iššūkį, nutraukiant Minsko susitarimus Donbase, tai mums reikės ne vienos pergalės, o dviejų. Ir aš įsitikinęs, kad mes visam tam pasiruošę, galime tai padaryti. Bet nuo pusiau pripildytos stiklinės politikos teks atsisakyti.

Mūsų didžiajai tautai ir narsiai armijai didžioms pergalėms užteks ir jėgų, ir tvirtumo, ir drąsos. Kitas reikalas – užtektų proto, išlaikymo ir valios pas politinę šalies valdžią. Dabar visi klausimai jiems, pažiūrėsime, kaip šie žmonės atsakys į istorijos iššūkį. Jie galvoja, kad tai prieš juos visi likę turi nešti atsakomybę. Tai tiesa. Bet ir jie neš atsakomybę prieš istorijos teismą. O Istorijos teismas – tai baisus dalykas, tai, kaip Dievo teismas, papirkti, ar paveikti administracinį resursą neįmanoma.

Bendravo pagrindinis IA „Novorosijos“ redaktorius Viačeslavas Altuchovas (Вячеслав Алтухов).

Šaltinis:

http://www.novorosinform.org/comments/id/828

Angliškai

http://russia-insider.com/en/politics/dugin-war-donbass-will-be-imposed-us-washington-and-kiev/ri10997

 

 

 

 

 

 

Facebook komentarai
Back To Top });}(jQuery));