skip to Main Content

Ar tai ne apgaulė?

 

Sunku patikėti, kad 73 Seimo nariai, šių metų sausio 14 dieną balsavę už Lietuvos Respublikos turto civilinio konfiskavimo įstatymo priėmimą, iš tikrųjų būtų buvę nuoširdžiai įsitikinę, jog jų priimtas įstatymas padės kovoti su korupcija ir grupiniu nusikalstamumu. Įstatymas absurdiškas. Jis akivaizdžiai pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintas žmogaus teises. Šis įstatymas parodo tik viena, kad Lietuvoje neįgyvendinama baudžiamoji teisė, kad baudžiamoji teisė yra bejėgė kovoje su valdžios ir verslo korupcija, todėl kviečiamasi į pagalbą civilinę teisę, kurios paskirtis iš esmės visai kita.

 

Net ir įstatymo pavadinimas nei šioks, nei toks: iš pradžių skelbė, kad tai “Civilinio turto konfiskavimo įstatymas”. Vistik susigriebė, kad negerai – koks dar gali būti civilinis turtas? Pakeitė į turto civilinį konfiskavimą… Abu šie teisės terminai – “civilinis turtas” ir “civilinis konfiskavimas” yra dirbtinai prigalvoti, teisiškai jie bereikšmiai. Ką reiškia civilinis konfiskavimas? Matyt, norima pabrėžti, kad tai ne baudžiamosios teisės, o civilinės teisės priemonė konfiskuoti nusikalstamu būdu įgytą turtą.

 

Nusikalstamu būdu įgyti turtą asmuo gali tik įvykdęs nusikaltimą. Seimo nariams tai turėtų būti aišku: jeigu asmuo neįvykdė jokio nusikaltimo, jis negalėjo nusikalstamu būdu įgyti turto. O nustatyti, ar asmuo padarė nusikaltimą, tai jau ne civilinės, o baudžiamosios teisės prerogatyva.

 

Kai kalbama apie atsakomybę asmenų, kurie žinodami ar turėję žinoti, kad įsigyja nusikalstamu būdu įgytą turtą, vėlgi aišku, kad tai jų padaryta atskira nusikalstama veika, kuri kaip nusikaltimas numatyta Baudžiamojo kodekso 189 straipsnyje.

 

Turto konfiskavimas, t.y. turto atėmimas valstybės naudai, visada yra bausmė, mūsų Baudžiamajame kodekse įvardintas, tiesa, ne kaip bausmė, o kaip “baudžiamojo poveikio priemonė”. Manau, kad tokia baudžiamojo poveikio priemonė kaip papildoma bausmė turėtų būti nustatyta už nusikaltimus, numatytus Baudžiamajame kodekse ir išvardintus Seimo priimto įstatymo antro straipsnio pirmos dalies pirmame punkte. Taip galėtų būti sprendžiama ši problema.

 

Nuosavybės teisė yra labai svarbi žmogaus teisė, įtvirtinta Konstitucijos 23 straipsnyje. Atrodytų, turėtų būti savaime aišku, kad neatlygintinai atimti iš žmogaus galima tik nusikalstamu būdu įgytą nuosavybę. Tik teismas baudžiamojoje byloje galutinai nustato, ar žmogus kaltas, įvykdęs nusikaltimą, t.y. ar jis galėjo nusikalstamu būdu įgyti turtą.

 

Šiame būk tai civiline teise paremtame įstatyme numatyta, kad turto civilinis konfiskavimas galimas ir tų asmenų atžvilgiu, kurie buvo tik kaltinami tam tikrų nusikaltimų padarymu. Tarkim, buvo kaltinami, bet teismas išteisino. Apie tai nieko nepasakyta. Numatyta, kad turto civilinį konfiskavimą galima taikyti ir tiems asmenims, kurių atžvilgiu baudžiamasis procesas net nebuvo pradėtas arba buvo nutrauktas. O kas ir kokiais kriterijais vadovaudamasis nuspręs, galima ar negalima pradėti turto konfiskavimo procedūrą šių asmenų atžvilgiu?

 

Turto civilinio konfiskavimo procesas, kaip nustatyta įstatymo ketvirtame straipsnyje, pradedamas turto tyrimu, t.y. informacijos rinkimu apie asmens turtą. Tačiau įstatymas nenumato, koks valdžios pareigūnas sankcionuoja tokio tyrimo pradėjimą. Net nenustatyta, kokia tvarka ir  kokia institucija tokį tyrimą atlieka.  Pasakyta: ”Turto tyrimas atliekamas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka”.

 

Šis ketvirtas įstatymo straipsnis iš viso kažkokia abakadabra. Iš pradžių pasakyta, kad jeigu ikiteisminio tyrimo institucijos turi pagrindo įtarti, kad turtas gali būti konfiskuotas, jos kreipiasi į Lietuvos Respublikos prokuratūrą dėl sprendimo pradėti turto tyrimą, pateikdamos turimus duomenis. Vadinasi, tos ikiteisminio tyrimo institucijos jau atliko tam tikrą tyrimą, jeigu jos turi duomenis, kuriuos gali pateikti prokurorui. Kam po to reikalingas prokuroro nutarimas dėl turto tyrimo proceso pradėjimo, kai jau surinkti duomenys?

 

Atrodytų, kad labai svarbi pirminė šio proceso dalis – informacijos rinkimas apie asmens turtą, net neįeina į turto civilinio konfiskavimo procedūrą. Neverta net analizuoti šio nemokšiškai sukurpto įstatymo, nors, kaip pažymėjo parlamentaras Vytautas Bakas, jį ruošė daugiau kaip dvejus metus specialistai ir teisės ekspertai.

 

Apie įstatyme esančius žmogaus teisių pažeidimus pranešė Valstybės Prezidentui Lietuvos advokatų taryba.

Keista, kad Prezidentas Gitanas Nausėda neišdrįso galutinai vetuoti šio Seimo priimto įstatymo, grąžindamas Seimui įstatymą pataisyti. Čia nieko negalima nei pataisyti, nei ištaisyti, – Prezidentas turėtų tai suprasti. Toks įstatymas iš viso negali būti priimtas. Tai tik parodomoji priemonė, “pokazucha” kaip kad sakydavom prie rusų. Valdžia siekia parodyti visuomenei, kad ji būk tai kovoja su korupcija, pati paskendusi korupcijos liūne. Tai įrodo ir šio įstatymo priėmimas Seime.

 

Aldona Meilutytė

 

 

 

 

Facebook komentarai
Back To Top