skip to Main Content

Ar Konstitucinis Teismas – žemgrobių bendrininkas?

 

Baisu net pagalvoti, jeigu taip yra iš tikrųjų. Bet kaip kitaip suprasti Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutarimą, kuriuo iki šiol remiasi visi Lietuvos teismai, įskaitant ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą. Štai kas parašyta tame nutarime:

 

Taigi ginčijamas Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. 540 (1992 m. vasario 27 d., 1999 m. gegužės 14 d. redakcijos) patvirtintas Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių sąrašas Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 13 d. nutarime Nr. 1026 (2001 m. kovo 8 d. redakcija) buvo įvardytas kaip valstybės išperkamų objektų sąrašas, vadinasi, ir LVA priskirtai bei jos naudojamai žemei buvo tiesiogiai įtvirtintas valstybės išperkamos žemės statusas.

Šioje Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatoje nurodoma, kad Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. 540 “Dėl neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo tvirtinimo” patvirtintas Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašas. Tai reiškia, kad Vyriausybės nutarime aiškiai nurodyta, kokios žemės ūkio įmonės ir organizacijos negali būti privatizuojamos. Tarp jų nurodyta ir Lietuvos veterinarijos akademija. Pasakyta aiškiai,  negali kilti jokių abejonių, jog Vyriausybė šiuo nutarimu nusprendė, kad Lietuvos veterinarijos akademija negali tapti privačia mokslo įstaiga, turi likti valstybės nuosavybe.

 

Tačiau Konstitucinis Teismas čia pat tvirtina, kad kitame Vyriausybės nutarime, priimtame 1998 m. rugpjūčio 13 d. tas neprivatizuotinų įmonių sąrašas jau įvardytas „kaip valstybės išperkamų objektų sąrašas“. Tai reiškia, kad Konstitucinis Teismas tvirtina, kad Lietuvos veterinarijos akademija yra valstybės išperkamas objektas.

 

Kaip šitai suprasti? Kadangi Vyriausybė nusprendė, kad Lietuvos veterinarijos akademija negali tapti privačia nuosavybe, kaip galėjo Vyriausybė po kelių metų nuspręsti, kad veterinarijos akademiją reikia valstybei išpirkti? Iš ko išpirkti, iš kokio savininko? Svarbiausia, kaip galėjo Konstitucinio Teismo devyni išmintingi teisėjai patvirtinti, kad veterinarijos akademija turi būti išpirkta? Išpirkta iš ko?

 

Nejaugi Konstitucinio Teismo didžiai gerbiamiems teisėjams nekilo tokia paprasta mintis, kad jeigu jau Vyriausybė nusprendė, kad Lietuvos veterinarijos akademijos negalima privatizuoti, tai ši mokslo įstaiga ir nebuvo privatizuota. Pagaliau, jie galėjo pasidomėti Lietuvos veterinarijos akademijos įkūrimo istorija: būtų sužinoję, kad ši mokslo įstaiga buvo įkurta 1936 m., kad jos pastatų kompleksas yra valstybės saugoma nekilnojamoji kultūros vertybė, kad Lietuvos veterinarijos akademija niekada nebuvo privati mokslo įstaiga.

 

Reikia įvardinti tiesiai: Konstitucinio Teismo teisėjai Armanas Abramavičius, Toma Birmontienė, Pranas Kuconis, Kęstutis Lapinskas, Zenonas Namavičius, Ramutė Ruškytė, Egidijus Šileikis, Algirdas Taminskas ir Romualdas Kęstutis Urbaitis tyčia Konstitucinio Teismo nutarime melagingai parašė, kad Lietuvos veterinarijos akademija yra valstybės išperkamas objektas.

 

Kodėl Konstitucinio Teismo teisėjai melavo? Privalėtų jie visuomenei patys paaiškinti, nes melas akivaizdus: Lietuvos veterinarijos akademija nuo jos įkūrimo dienos buvo ir liko valstybės nuosavybė, niekada iš nieko ji nebuvo išpirkta. O kodėl teisėjai melavo, manau, suprantama: tam, kad galėtų apgauti Lietuvos žmones ir tvirtinti, kad „LVA priskirtai bei jos naudojamai žemei buvo tiesiogiai įtvirtintas valstybės išperkamos žemės statusas“, t.y., kad žemė neturi būti grąžinta savininkams, o privalo būti išpirkta ne už tikrąją jos vertę, bet už valdžios nustatytą juokingai menką kainą. Konstitucinis Teismas leido apvogti Lietuvos žmones.

Nors Lietuvos Respublikos Atkuriamasis Seimas 1990 m. kovo 11 d. aktu atkūręs Lietuvos Respublikos nepriklausomybę nustatė, kad nustojo veikę svetimos valstybės primesti įstatymai, kuriais okupacinė valdžia iš Lietuvos Respublikos piliečių neteisėtai atėmė jų turėtą turtą ir pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą, vadinasi, pripažino, kad buvę žemės savininkai turi nuosavybės teises į jų turėtą žemę, Lietuvos valdžia šį tokį svarbų Lietuvai dokumentą pamynė po kojomis. Remiantis šiuo dokumentu, žemė privalėjo būti grąžinta savininkams ar jų įpėdiniams, ir tik tokiu atveju, jeigu žemės neįmanoma grąžinti ar ta žemė būtinai reikalinga visuomenės poreikiams ir nėra kitos tinkamos valstybinės žemės, savininkų žemė galėjo būti paimama Civilinio kodekso 4.100 straipsnio nustatyta tvarka ir už ją apmokama rinkos kaina. Nereikėjo jokių naujų įstatymų, kuriais buvo iš naujo atstatomos ar atkuriamos žmonių turimos nuosavybės teisės į žemę, reikėjo tik priimti įstatymą grąžinti savininkams žemę. Kaip galima atstatinėti ar atkūrinėti iš naujo teises, kurias žmonės jau turi, kurios pripažintos 1990 m. kovo 11 d.  Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktu?

Nuo 2019 m. rugsėjo 1 dienos įsigaliojo įstatymas, kuris buvo išgarsintas kaip didelis Lietuvos demokratijos laimėjimas, suteikiantis piliečiams teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pasinaudojau šia teise ir aš. Paprašiau Konstitucinį Teismą išaiškinti, ar neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui ir Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktui Seimo 1991 m. priimtas įstatymas dėl nuosavybės teisių atstatymo ir 1997 m. priimtas įstatymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo?

Nekantriai laukiau atsakymo: taip jau yra, kad kol gyvi, tol turime viltį. Tikėjausi, o gal vistik Konstitucinis Teismas šį kartą pripažins, kad Konstitucija gerbia nuosavybės teises ir kad Neprikausomybės Atkūrimo Aktu pripažintos nuosavybės teisės galioja.

Deja, Konstitucinis Teismas atsisakė nagrinėti mano prašymą. Pasirodo, ne mano vienos: užtenka internete atidaryti Konstitucinio Teismo portalą, kad įsitikintum, ko vertas tas išgarsintas didelis Lietuvos demokratijos laimėjimas – piliečiams suteikta teisė tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Konstitucinis Teismas įtemptai dirba: vieną po kito priiminėja sprendimus „Dėl atsisakymo nagrinėti prašymą Nr. …“ Argi tai ne įrodymas, ko vertas Seimo priimtas įstatymas, ko vertas Konstitucinis Teismas, ko verta mūsų demokratija ir ko verti mūsų teismai?

Kiek laiko dar taikstysimės su tokia padėtimi mūsų valstybėje? Ar ir šiais, tik prasidėjusiais 2020 metais, neįvyks jokių permainų valstybės valdyme? Nejaugi mes, visuomenė, ir Prezidentas, Konstitucijos įvardintas valstybės vadovu, esame visiškai bejėgiai tiek prieš Konstitucinio Teismo, tiek visų kitų Lietuvos teismų vykdomą melą ir apgaulę?

Aldona Meilutytė

Facebook komentarai
Back To Top