skip to Main Content

Aktualūs klausimai pretendentams į Prezidentus

Petras Navikas

Pajamų ir turto atskirties didėjimo sustabdymas

Eiliniam žmogui ne tiek svarbu, kiek padidėjo ar sumažėjo bendrojo vidaus produkto (BVP), o kiek BVP įtakojo jo gyvenimui: kiek pakilo darbo užmokestis, pensijos, socialinės išmokos, sumažėjo išlaidos būstui, sveikatos apsaugai ir t.t. Dirbančiajam versle ypač svarbu, kiek sukurtos pridėtinės vertės darbdavys atseikėjo jam darbo užmokesčio ir įmokų socialiniams fondams forma, o valstybės lėšomis išlaikomiems žmonėms – kiek padidėjo biudžeto, Sodros, Sveikatos draudimo ir kitos valstybės pajamos, nuo kurių priklauso ir materialinė būklė.

Žiniasklaidoje skaitome ir girdime šalies ekonomikos elitinių analitikų vertinimus ir jos įtaką žmonių gyvenimui. Jeigu sukurta BVP daugiau, vadinasi, gyvenimas gerėja, neatsakant į klausimą, o kam jis gerėja. Valdžia taip pat mėgsta pasigirti, šiuo rodiklių. Tačiau dauguma žmonių gyvenimo pagerėjimo nejaučia, arba jaučia vos vos. Todėl ir ieško laimės kitur.

Taigi, jei šalis tapo turtingesnė, bet tokiais netapo piliečių dauguma, vadinasi, priežasčių reikia ieškoti BVP (naujai sukurtos pridėtinės vertės), o paprasčiau pasakius, verslo pyrago paskirstymo bei perskirstymo srityse. Tai yra kurių kišenėse nusėda ekonomikos prieaugis. Čia gludi gyvenimo gerėjimo esmė.

Atsakymas aiškus, kad nemokėdami valdyti jūros krantinėje sustatytų kranų savininkai nepakrautų į laivą nei vieno konteinerio ir neuždirbtų nei euro pajamų, jeigu šių kranų neaptarnautų dokininkai, neprižiūrėtų darbininkai, inžinieriai ir kiti samdomieji darbuotojai. Žinoma, toks pat rezultatas būtų ir samdomųjų, nes ir jie negalėtų uždirbti pajamų, neturėdami verslo priemonių – kranų. Vadinasi, versle uždirbtos grynosios pajamos yra turto ir darbo rezultatas. Pažymėtina, kad pridedamąją vertę kuria ne tik tie žmonės, kurie tiesiogiai dirba įmonėse, teikia paslaugas, bet ir viešajame sektoriuje dirbantys piliečiai, nes jie subrandina žmogiškąjį kapitalą per švietimą, mokslą, sveikatos apsaugą, kultūrą, per viešąsias paslaugas.

 

Labai norima visuomenei įteigti, kad grynųjų pajamų (pridedamosios vertės) uždirbėjas yra tik darbdavys – versle naudojamo turto savininkas. Nusišnekama net iki to, jog tik kapitalo savininkai esą valstybės išlaikytojai, visų mokesčių mokėtojai. Tokiomis kalbomis siekiama įrodyti, kad antrajam verslo partneriui bendrai uždirbtų grynųjų pajamų priklauso tiek, kiek malonės jų duoti pirmasis – darbdavys, tai yra tiek kiek samdomajam mokės už darbą ir sumokės jo socialiniam draudimui.

Statistikos departamento duomenimis darbdaviai (kapitalo savininkai) sudaro apie 8 procentus versle dirbančių žmonių. Jie apie 60 procentų gautų grynųjų pajamų pasilieka sau, o darbuotojams skiria likusią dalį – apie 40 procentų, kai kitose ES valstybėse pasidalinama atvirkščiai- darbuotojams skiriama 60, o sau pasiliekama 40 procentų grynųjų pajamų. Mūsų kaimynai – latviai, estai, lenkai gerokai dosnesni.

Beveik nereguliuojamas pridėtinės vertės paskirstymo procesas. Valdžia šį procesą veikia nustatydama minimalią mėnesinę algą ir valandinį atlygį. Kaip buvo skelbta spaudoje, bandymai padidinti minimalią algą dėl didelio darbdavių pasipriešinimo vyksta vangiai ir dažniausiai prieš rinkimus į Seimą. Galima suprasti darbdavius, ypač tuos, kur verslo efektyvumas yra mažas. Kai kurie net nepajėgūs mokėti minimalios algos. Neaišku kodėl Valdžia šio klausimo nesprendžia diferenciuotai.

 

Facebook komentarai
Back To Top