skip to Main Content

Advokato Sauliaus Dambrausko pasiūlymai 2021–2030 metų nacionalinio Pažangos plano projektui, kaip padaryti Teisingumą prieinamą kiekvienam

Tiesos.lt redakcija   2019 m. gruodžio 15 d. 12:00

 

Advokato Sauliaus Dambrausko pasiūlymai 2021–2030 metų nacionalinio Pažangos plano projektui, kaip padaryti Teisingumą prieinamą kiekvienam

Lietuvos Respublikos Prezidentui

PASIŪLYMAS
2021–2030 metų nacionalinio Pažangos plano projektui

2019 m. gruodžio 10 d.
Kaunas

1. Šiuo metu pradėtas nagrinėti 2021–2030 metų nacionalinio pažangos plano projektas, galimai turėsiantis įtakos tolimesnei mūsų valstybės raidai nurodytu laikotarpiu.

2. Nacionalinio pažangos plano projekte aštuntu strateginiu tikslu yra numatyta didinti teisinės sistemos ir viešojo valdymo veiksmingumą, t.y. numatyta kryptingai stiprinti teisingumo sistemos efektyvumą.

3. Tačiau pagrindinė problema Lietuvoje Žmogaus teisių (inter alia Vaiko teisių) apsaugos, aplinkos apsaugos ir visame viešojo intereso gynimo kontekste yra ne teisingumo sistemos efektyvumas, bet Teisingumo (teisingumo sistemos) PRIEINAMUMAS.

4. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, šios teisės negalima apriboti ar paneigti; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutarimas). Teisinis reguliavimas, įtvirtinantis asmens teisės į savo teisių ir laisvių teisminę gynybą įgyvendinimo tvarką, turi atitikti inter alia iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantį teisinio aiškumo reikalavimą; įstatymų leidėjas privalo įstatymuose aiškiai nustatyti, kaip ir į kokį teismą asmuo gali kreiptis, kad asmuo iš tikrųjų galėtų įgyvendinti savo teisę kreiptis į teismą dėl savo teisių ir laisvių pažeidimo (žr., pvz., 2006 m. lapkričio 27 d. Konstitucinio Teismo nutarimą).

5. Taigi šis Konstitucinio Teismo išaiškinimas suponuoja teisingumo prieinamumo principo svarbą.

6. Tuo tarpu koncentruojantis tik į teisingumo sistemos efektyvumo didinimą nepastebima, kad teisminė praktika formuojasi tokia linkme, kad mažinamas teisingumo (teisingumo sistemos) prieinamumas. Ypač viešojo sektoriaus srityje. Suinteresuota visuomenė negali ginti viešojo intereso prieš valstybines (savivaldybių) institucijas ir faktiškai negali pasiekti, kad institucijų neteisėti veiksmai būtų išnagrinėti ir įvertinti teismuose.

7. Šiuo metu teismų praktika yra sukūrusi ištisą sistemą dirbtinų formalių procesinių barjerų, kurių vienintelis tikslas – išvengti teisinio ginčo esmės nagrinėjimo teismuose. Tie barjerai yra:

1) ypač trumpas kreipimosi į administracinius teismus terminas tuo pačiu siaurinant įstatymines Suinteresuotos visuomenės informavimo apie jai svarbius projektus galimybes;

2) suinteresuotos visuomenės pareiga dalyvauti privalomose ikiteisminėse procedūrose bei pripažinimas būtinu apskųsti kai kuriuos tarpinius procedūrinius sprendimus arba kartais, priešingai, nepripažinimas teisės apskųsti tarpinius sprendimus šiomis teisėmis manipuliuojant;

3) teismų manipuliacijos teismingumu bylas iš bendrosios kompetencijos teismų perkeliant į administracinius, taip užkertant kelią Suinteresuotai visuomenei pasirinkti aktyvų (prevencinį) teisių gynimo būdą; taip ginčas dėl institucijos neteisėtų veiksmų paverčiamas elementariu administraciniu ginču „dėl atsakymo panaikinimo“;

4) nepašalinamų arba net ir nesuprantamų trūkumų nustatymas, kurių nepašalinus skundai paliekami nenagrinėti;

5) pareiga įrodyti asmeninį suinteresuotumą (arba subjektyvinės teisės pažeidimą) „viešojo intereso“ bylose, be ko teisė ginti „viešąjį interesą” privatiems asmenims nepripažįstama;

6) siauro bei formaliai apriboto asmenų, kurie gali ginti „viešąjį interesą“, rato nustatymas nepripažįstant šios teisės privačiam sektoriui ir neatsižvelgiant į „viešąjį interesą“ turinčių teisę ginti institucijų dažnai sąmoningą neveiklumą;

7) taip pat bendrosios kompetencijos teismų srityje – visiškai neaiškiais kriterijais selektyviu tapęs bylų atrinkimas kasaciniams procesams ir pan., ir t.t.

8. Be to, net ir įveikus teismų praktikos suformuotus dirbtinius formalius procesinius barjerus ir pasiekus, kad byla vis dėlto būtų nagrinėjama teisme, dažno procesinio sprendimo galutinis rezultatas vis tiek tas pats – skundai atmetami remiantis aukščiau išvardintais pagrindais nepasisakant dėl teisinės ginčo esmės.

9. Tokiu būdu nežiūrint galimai veikiančio teisingumo sistemos efektyvumo, administraciniai teismai Lietuvoje faktiškai yra tapę valdžios institucijų neteisėtų veiksmų legitimizavimo įrankiu.

10. Todėl Teisingumo įgyvendinimo bei teisinės sistemos tobulinimo srityje, realizuojant Žmogaus ir visuomenės teises bei jų apsaugą, prioritetine užduotimi privalo tapti teisingumo prieinamumo didinimas. T.y. siekimas sukurti tokią teisingumo sistemą, kurioje kiekvienas asmuo, kuris mano, kad jo teisės ir teisėti interesai yra pažeisti, arba kurio interesas dėl teisių pažeidimo išplaukia iš viešojo intereso pažeidimo, galėtų kreiptis į teismus ir jo bylą išnagrinėtų bešališkas teismas kaip Teisingumą vykdanti institucija, kuris turėtų pareigą pasisakyti dėl ginčo esmės. Ir jokios manipuliacijos administracinėmis procedūromis bei jokie dirbtinai suformuoti procesiniai barjerai tam neturėtų užkirsti kelio.

11. Tik tokiu būdu gali būti įgyvendintas teisingumo (teisingumo sistemos) prieinamumas kaip fundamentalus Žmogaus bei visuomenės teises užtikrinantis konstitucinis principas ir šis siekis privalo būti įtrauktas į 2021–2030 metų nacionalinio pažangos plano projektą strateginiu tikslu.

 

Advokatas
                                                                          Saulius Dambrauskas

 

 

Facebook komentarai
Back To Top