skip to Main Content
Solidarūs atsakovai: 2021 02 04 Nr. 02.03-1
Lietuvai atstovaujantys:
LR Prezidentas
LR Seimas,
LR Vyriausybė,
Ekonomikos ir inovacijų ministerija,
Sveikatos apsaugos ministerija,
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija,
Teisingumo ministerija,
Vilniaus miesto savivaldybė
Lietuvos rajonų ir miestų savivaldybės
PRETENZIJA
NUTRAUKTI VARTOTOJŲ, SMULKIŲJŲ IR VIDUTINIŲ VERSLININKŲ TEISIŲ BEI TEISĖTŲ LŪKESČIŲ PAŽEIDIMUS IR
ATLYGINTI MORALINIUS NUOSTOLIUS
Nagrinėjant gautus vartotojų pareiškimus ir skundus bei kompleksiškai ginant viešą interesą, nustatyta, kad smulkaus ir vidutinio verslo atstovai(įmonės), negali užtikrinti teisėtų vartotojų lūkesčių ir teisių, todėl, kad LR Vyriausybė, neturėdama įgaliojimų kištis į šalies piliečių teisių ir laisvių reguliavimą, jas apribojo ir suvaržė. Dėl tokios tyčinės veikos, pažeidžiamos teisės ir teisėti lūkesčiai ne tik vartotojų, bet ir verslininkų, kurie solidarizuojasi ir teikia ieškininius reikalavimus.
Neteisminio tyrimo metu nustatyta, kad 2020 metų kovo 14 d., Konstitucinio teismo 202-08-28 d. nutarimu pripažinta neteisėta LR Vyriausybė paskelbė neteisėtą nutarimą, kuriuo Lietuvos teritorijoje įvedė karantiną bei nustatė jo sąlygas.
Šis neteisėtas nutarimas yra grindžiamas Žmonių užkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 21 straipsniu. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad karantino tikslas – nustatyti specialią asmenų darbo, gyvenimo, poilsio, kelionių tvarką, ūkinės ir kitokios veiklos sąlygas, produktų gamybos, jų realizavimo, geriamojo vandens tiekimo bei paslaugų teikimo tvarką ir tuo riboti užkrečiamų ligų plėtimą.
Realizuodama įstatymo nuostatas, neteisėta LR Vyriausybė paskelbdama karantiną nustatė šias sąlygas: • uždrausti užsieniečiams atvykti į LR, išskyrus nutarime numatytus atvejus; • nustatyti pasienio kirtimo punktus, per kuriuos bus galima vykdyti LR valstybinės sienos kirtimą; • tranzitą per LR teritoriją leisti iki š.m. kovo 19 d., išskyrus nutarime nurodytus atvejus; • uždrausti LR piliečiams išvykti iš Lietuvos, išskyrus nutarime nurodytus atvejus; • asmenims grįžusiems iš užsienio nustatyti privalomąją 14 d. izoliaciją, išskyrus nutarime nurodytus atvejus; draudžiamos kultūros, laisvalaikio, pramogų, sporto įstaigų lankymas ir fizinis lankytojų aptarnavimas; • draudžiami visi atvirose ir uždarose erdvėse organizuojami renginiai bei susibūrimai; • draudžiama viešojo maitinimo įstaigų, restoranų, kavinių, barų, naktinių klubų ir kitų pasilinksminimo vietų veikla, išskyrus numatytus atvejus; • draudžiama parduotuvių, prekybos ir pramogų centrų vieta, išskyrus numatytus atvejus; • kiti numatyti ribojimai. Konstitucijos antrasis skyrius įtvirtina pagrindines žmogaus teises (vartotojų teisės yra reikšminga žmogaus teisių sudedamoji dalis) bei galimus jų ribojimo pagrindus. Pavyzdžiui, Konstitucijos 24 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė į būsto neliečiamybę, 32 straipsnyje – teisė laisvai judėti, tame tarpe ir išvykti iš Lietuvos, 36 straipsnyje susirinkimų laisvė ir kitos teisės. Konstitucija numato ne tik šių teisių ribojimo pagrindus, bet ir teisės akto formą – tik įstatymu. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne vieną kartą yra konstatavęs, kad ši Konstitucijos nuostata turi būti aiškinama siaurai. Tai reiškia, kad ribojimas yra galimas išimtinai tik įstatymo forma. Ši teisė negali būti deleguojama. Kitaip tariant, Konstitucija imperatyviai numato, kad pagrindines žmogaus teises Konstitucijoje numatytais pagrindais gali riboti tik Seimas ir tik įstatymu. Asociacija „Kompleksinė ergonteisinė parama“ bendradarbiaudama su Nacionaline vartotojų konfederacija, kartu gindamos viešą interesą, moksliškai tirdamos vartotojų ir verslininkų skundus neteisminio tyrimo metu konstatavo, kad Konstitucinis Teismas 2005 09 19 nutarime yra pateisinęs žmogaus teisių ribojimą poįstatyminiu aktu. Tačiau nutarime yra įtvirtinamos ir išimties taikymo sąlygos. Jame teigiama, kad „Vyriausybė, nutarimais reguliuodama minėtus santykius, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris nebūtų grindžiamas Konstitucija ir įstatymais, taip pat tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su įstatymų nustatytuoju. Kadangi Vyriausybės nutarimu yra ribojamos judėjimo, susirinkimų, ūkinės veiklos, todėl nekyla abejonių, kad nutarimu (kuris yra žemesnio lygio teisės aktas nei įstatymas) yra neteisėtai apribotos vartotojų ir verslininkų teisės ir laisvės. Toks nutarimas akivaizdžiai neatitinka vartotojų ir verslininkų Konstitucinėms teisėms, kadangi nurodyti apribojimai yra kildinami tik iš bendros Nepaprastos padėties įstatyme pateiktos, karantino sąvokos. Tuo tarpu šiame Įstatyme detalizuojamos yra kitos priemonės (pvz.: 27 – 28 straipsniai). Konstitucija numato, kad Vyriausybės teisės gali būti kildinamos iš Konstitucijos bei Užkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo. LR Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimas Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ ir 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimas Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ yra neteisėti ir todėl, kad LR Konstitucijos 67 straipsnio 20 p. numatyta, kad nepaprastąją padėtį skelbia Seimas.
Vadovaujantis Seimo statuto 3 str. 12 str. pagrindu, Seimo nariai, privalo nuolat bendrauti su rinkėjais (vartotojais, smulkiaisiais verslininkais, jų asociacijomis), išklausyti jų problemas, todėl Konstitucijoje ir yra numatyta žmogaus teisių silpninimą riboti tik įstatymais, kurie yra priimami tik LR Seime, bet ne Vyriausybės nutarimais. Jei LR Seimas šiuo metu svarstytų ar įstatymu reglamentuoti žmogaus teisių susilpninimą pratęsiant Vyriausybės įvestus karantino apribojimus, tai Seimo nariai, kaip gyventojų atstovai, išklausę rinkėjų nuomonę, turėtų nepritarti tolimesniam žmogaus, vartotojų teisių, ekonominės-socialinės veiklos ribojimui, nes tai kiltų grėsmė visuomenės rimčiai (Nepaprastosios padėties įstatymo 3 straipsnio 1 d.). Kokia skaudi bebūtų esama situacija dėl COVID-19, Lietuva, atstovaujama LR Seimo, privalo saugoti Žmogaus teises. Dėl išdėstyto akivaizdu, kad visi buvusios neteisėtos Vyriausybės nutarimais nustatyti ribojimai yra neteisėti, jie turi būti atšaukti ir neturi būti pratęsti, jog nesusidarytų sąlygos įstatymu įvesti Nepaprastą padėtį, kuri kiltų ne nuo pandemijos sukeltų priežasčių, bet nuo nepagrįstai stabdomo ekonominio, socialinio ir visuomenės gyvenimo, nepagrįstai ribojant žmonių teises ir laisves ir taip darant didžiulius nuostolius ne tik individams, bet ir visai Lietuvos visuomenei.
Europos Bendrijos steigimo sutartyje (toliau – EB steigimo sutartis) vartotojų teisių apsaugai yra skirta XIV antraštinė dalis, kurią sudaro 153 straipsnis. Šiame straipsnyje inter alia nustatyta, kad, siekdama remti vartotojų interesus ir užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugą, Bendrija padeda užtikrinti vartotojų sveikatą, saugą ir ekonominius interesus, taip pat skatinti jų teisę į informaciją, šviečiamąją veiklą ir burtis į organizacijas savo interesams ginti. Į vartotojų apsaugos reikalavimus atsižvelgiama nustatant bei įgyvendinant kitas Bendrijos politikos ir veiklos kryptis. Vartotojų teisių apsauga yra savarankiška, tačiau ne išimtinė Bendrijos kompetencijos sritis (EB steigimo sutarties 3 straipsnio t punktas), todėl Sutartyje nustatytais atvejais valstybės narės nacionaliniu lygmeniu išsaugo teisę imtis griežtesnių apsaugos priemonių vartotojų teisių apsaugos srityje. Tais atvejais, kai priemonės vartotojų teisių apsaugos srityje priimamos pagal EB steigimo sutarties 153 straipsnio 4 dalį, valstybės narės turi teisę toliau laikytis arba imtis griežtesnių apsaugos priemonių, kurios turi atitikti EB steigimo sutartį ir apie jas turi būti informuojama Europos Komisija.
Solidarūs atsakovai: Lietuvos valstybė, atstovaujama LR Seimas, LR Vyriausybė, LR Prezidentas, Ekonomikos ir inovacijų ministerija, Ūkio ministerija, Sveikatos apsaugos ministerija, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Teisingumo ministerija, Vilniaus miesto savivaldybė bendru sutarimu, leisdami neteisėtus teisės aktus,
– tyčia trukdo verslininkams, kad pastarieji negalėtų įgyvendinti vartotojų teisėtų lūkesčių, t.y. yra įvykdyti šalių sutartinius įsipareigojimus, užtikrinat vartotojų teises ir teisėtus lūkesčius, numatytus Vartotojų apsaugos įstatymo 3 str. 1 d. 1p., 8 p, 9 p., 18str.:
1) savo nuožiūra įsigyti ir naudoti prekes ir paslaugas (pasirinkti pardavėją, paslaugų teikėją);
9) į ekonominių interesų apsaugą.
– 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ ir 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ pakeitimo (TAP-20-396) (20-3809) solidarūs atsakovai, neužtikrindami tinkamų verslo sąlygų bei diskriminuodami smulkųjį ir vidutinį verslą prieš stambųjį verslą, pažeidė vartotojų teises ir ekonominius interesus, nes neleido/džia vartotojams laisvai, savo nuožiūra įsigyti prekes ir paslaugas pas pasirinktą pardavėją ar paslaugų teikėją.
Dėl tokių atsakovų veiksmų didelė visuomenės dalis patyrė ir patiria didelę psichologinę žalą, turtinius bei moralinius nuostolius, prarado pasitikėjimą LR Seimu ir LR Vyriausybe, ministerijomis, savivaldybėmis. Jei ši tyčia nebus sustabdyta, visuomenėje ir toliau bus skatinami socialiniai neramumai, kurių pasekmės bus skaudesnės nei priežastys, kurios paskatino įvesti neteisėtus visuomenės laisvių apribojimus!
Apie tai, kad minimais nutarimais yra silpninamos vartotojo teisės, numatytos Vartotojų teisių apsaugos įstatyme, LR Vyriausybė nepranešė ir per Nacionalinę LRT, kuri, remiantis tuo pačiu įstatymu, 18 str., turi prievolę „teikti informaciją vartotojų teisių apsaugos klausimais“, todėl tokia tyčia pažeidė teisę į ieškovų ir jų šeimos narių ekonominių interesų apsaugą, tuo pažeisdama Vartotojų teisių apsaugos įstatyme įtvirtintas vartotojų teises, tarp jų ir į ekonominių interesų apsaugą.
Įstatymo leidėjas numato, būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo nutartyse yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatuodamas, kad vartotojų gynimas yra prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas; su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2001; 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008).
Ieškinys atitinka reikalavimus, numatytus CPK 5 str., CK 6.204 str., 6.279 str., 6.6 str. 3 d., 6.189 str., 6.250 str. 1 d., 6.263 str., 6.2281 straipsnio 1 dalimi, 6.162 straipsniu, Konstitucijos 30 str., teismų praktika civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-50-695/2016, civilinėje byloje Nr. 3K-3-1149/2003, Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos ir ES sektorių teisės aktų sąveika https://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/…
Baltijos šalių vartotojų teises ginančių valstybės institucijų bendradarbiavimo susitarimu, įgyvendinant Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 dėl bendradarbiavimo vartotojų apsaugos srityje (toliau – Bendradarbiavimo reglamentas).
Neteisminio tyrimo metu nustatyta, kad LR Seimas neatliko LR Seimo statuto 3 ir 12 straipsniuose numatytos prievolės, t.y. būdami prisiekę sąžiningai tarnauti rinkėjams, pažado neįvykdė ir tai patvirtina, jog LR Seimas, atstovaujamas Seimo narių privalančių atstovauti piliečių/vartotojų interesams, neužtikrino vartotojų teisių, dėl ko pastarieji pažeidė vartotojų teisėtus interesus ir lūkesčius, – savo nuožiūra negali įsigyti ir naudoti prekes ir paslaugas (pasirinkti pardavėją, paslaugų teikėją).
LR Seimas taip pat nenurodė LR Vyriausybei nepažeidinėti verslininkų teisėtų lūkesčių, dėl ko nukentėjo vartotojų teisės bei teisėti vartotojų lūkesčiai, o apie vartotojų teisių apsaugos pažeidimus visuomenės neinformavo „visuomeninis“ transliuotojas LRT, dėl ko vartotojai patyrė didžiulius moralinius ir turtinius nuotolius (LR CK 6.246–6.250 straipsniai), Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 str. 1 d. 1p., 2p., 8 p, 9 p., 7 str., 18 str., 10 str.1 d. 1p., 4.p, 5 p., 2d. 2p., 21 p., 5d., 1p., 3p., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalis, (valstybė gina vartotojo interesus, tiek, kiek vartotojui nepagrįstai apribojama teisė rinktis asociacijos teikiamas viešąsias paslaugas) CK 6.204 str.
Negalutiniais duomenimis, 2021-02-04 gauta keleta tūkstančių kolektyvinių vartotojų ir
smulkių įmonių pareiškimų, iš kurių kiekvienas reikalauja atlyginti moralinius nuostolius už laikotarpį nuo 2020-03-15 iki šios pretenzijos įteikimo atsakovams. Turtinę žalą šiuo metu apskaičiuoja specialistai. Bendra preliminari ieškinio suma sudaro 30 000 000 eurų.
Dėl išdėstyto reikalaujama:
1. Atlyginti nuketėjusiems ieškovams moralinę žalą (viso 30 000 000 eurų) iki 2021-03-03 dienos atstovės į Nacionalinės vartotojų konfederacijos A.S. LT 897300010158193426;
2. Skubiai pripažinti negaliojančiais ir prieštaraujančiais Konstitucijai, LR Vyriausybės nutarimus:
2020 m. lapkričio 4 d. Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ ir 2020 m. kovo 14 d. nutarimą Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ pakeitimo (TAP-20-396) (20-3809);
3. Ginant viešą interesą ir vartotojų teises COVID Karantino metu , Neteisminiam skundų tyrimui organizuoti, Nacionalinei vartotojų konfederacijai skubiai skirti 200 000 erų.
A.S.LT 897300010158193426.
Facebook komentarai
Back To Top });}(jQuery));