skip to Main Content
Prieš rytdienos nepasitikėjimo/pasitikėjimo balsavimą Seime mane kaltina visais būtais ir nebūtais dalykais. Vienas jų – neva aš 2009 ar kitais metais buvau apdovanotas kažkokiu Rusijos Federacijos garbės raštu. Pats apie tai sužinojau praeitų metų birželio antroje pusėje, kada ėjau prisistatyti Seimo frakcijoms prieš paskiriant mane Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generaliniu direktoriumi. Vienas iš Seimo narių klausimų buvo kaip tik apie šį mistinį neva gautą padėkos raštą. Dabartiniais melagienų ( Fake news) laikais šita „antis“ paleista nedraugiškos rytų kaimynės propagandistų. Kas yra tikra – penkerius metus po Krymo okupacijos buvau persona non grata (mano buvimas nebuvo pageidaujamas, t.y. patekau į juodus sąrašus) įvažiuoti į Rusijos Federacijos teritoriją. Pirmą kartą tai patyriau, kai 2015 m. Dagestane gyvenantys nogajai (nogajai yra Krymo totorių tautos dalis) pakvietė mane į Pasaulinį Nogajų Kongresą Machačkaloje, antrą kartą – kai 2016 m. norėjau vykti į Astrachanę ir Kazanę – iki šiol Rusijos okupuotas totorių žemes, kurių gyventojai patiria milžinišką spaudimą, dėl to vyksta kalbinis ir kultūrinis nutautėjimas.
Kitas kaltinimas, kad aš 2011 m. priėmiau Šv. Stanislovo trečio laipsnio ordiną. Štai ką apie ordiną rašo lietuviškoji Vikipedijos versija: „Šventojo Stanislovo ordinas ( Order Świętego Stanisława), Abiejų Tautų Respublikos ordinas, įsteigtas 1765-05-07 Stanislovo Augusto Poniatovskio. Šventojo Stanislovo kryžius buvo Maltos kryžiaus formos, padengtas raudonu emaliu. Devizas „Pro emiando incitat ( lotynų kalba „apdovanojant skatina“). Ordinai valdovo buvo teikiami gegužės 8 d. – Šv. Stanislovo dieną. Šv. Stanislovo ordinas 1831-1917 m. buvo Rusijos imperijos oficialus apdovanojimas. Dabar tai visuomeninis apdovanojimas, skiriamas už kultūrinę veiklą. Lietuvoje juo apdovatoti A+A operos solistas Virgilijus Noreika bei keletas kitų Lietuvos kultūros veikėjų. Po Krymo okupacijos ir aneksijos 2014 m. kovo mėn. aš atsisakiau apdovanojimo, paprašiau mane išbraukti iš apdovanotųjų sąrašo, jį gražinau, fiziškai išsiunčiau paštu teikėjui.
Knygos „Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje“ pirmasis leidimas pasaulį išvydo 2009 m., antrasis – 2012 m. Renkant medžiagą archyvuose dirbta mažiausiai septynerius metus. Į knygą patalpintos žymiausių Lietuvos totorių biografijos nuo Žalgirio mūšio iki mūsų dienų. Knygos leidimą parėmė LR Kultūros ministerija, Kultūros rėmimo fondas, Vilniaus miesto savivaldybė, Lenkijos Respublikos ambasada Lietuvoje. Dėl knygos leidimo buvo kreiptąsi į Tatarstano Respublikos kultūros ministeriją. Kadangi Tatarstanas nėra savarankiška valstybė, jo skirtos lėšos buvo pervestos tiesiai spaustuvei „Aušra“ Kaune per Rusijos Federacijos bendratautiečių užsienyje reiklalų komisiją. Tikiuosi, kad atsakiau į visus kilusius klausimus.
Facebook komentarai
Back To Top });}(jQuery));