skip to Main Content

Kaip sakoma, ačiū partijai ir vyriausybei už sugriautą Nacionalinį transplantacijos biurą! Jei toks ir buvo Sveikatos apsaugos ministerijos klerkų tikslas – ką gi, ponai, galite švęsti, o šiandien net galite įsipilti ko nors putojančio!

Kai ši agrarininkų valdžia, vos atėjusi prie lovio, mėgino „sukergti“ Nacionalinį transplantacijos biurą ir Nacionalinį kraujo centrą, nes gi ir čia, ir ten – Nacionalinis, ir čia, ir ten – donorystė, abiejų įstaigų kolektyvams, laimei, pavyko argumentais ir faktais įrodyti ir atremti, kad toks su(ap)jungimas būtų nepagrįstas ir visapusiškai žalingas.

Bet juk žalieji atėjo drausti, ardyti, griauti, laužyti – todėl tik visiški kvailiai galėjo tikėtis, kad „racionalizatoriai“ po nepavykusio mėginimo sujungti įstaigas – apženyti karvę su drugeliu – nurims.

Ir netrukus pats dangus reformatoriams atsiuntė malonę: atėjo laikas pagaliau rasti nuolatinį Biuro vadovą, nes buvusioji vadovė pateko į Seimą. Kolektyvas irgi jau buvo pavargęs nuo nežinios, kas bus rytoj, kas vadovaus įstaigai… Nepaisant to, kad konkurse į naujojo įstaigos vadovo vietą dalyvavo dvi senbuvės, tiems, kurie rinko(si) iš kandidatų, tinkamiausias pasirodė kandidatas „iš išorės“. Na, gerai, tebūnie – gal naujas vadovas įneš naujų vėjų, pasiūlys naujų idėjų…

Bet koks šaltas dušas laukė, kai darbuotojai sužinojo, kad įstaigai ateis vadovauti STT akiratyje buvęs žmogus, kurio reputacija, švelniai tariant, abejotina. O juk kas jau kas, bet organų donorystė ir transplantacijos – ypatingai „jautri“ medicinos sritis – užtenka menkiausio negatyvaus pranešimo šia tema spaudoje ar per televiziją – ir visuomenė ima abejoti, ar viskas čia skaidru ir padoru. Rezultatų ilgai laukti netenka – mažiau pritariančiųjų donorystei, daugiau žmonių, norinčių grąžinti Donoro kortelę, ir mirusiųjų artimieji, net nesileidžiantys į kalbas dėl donorystės. Kiek darbo, laiko ir širdies reikia įdėti, kad visuomenės požiūris vėl būtų palankus! O čia – suprask, ateis žmogus „su kvapeliu iš praeities“… Deja, tai, kas kėlė kolektyvui pagrįstų baimių ir abejonių – valdžiai buvo „vsio zakono“.

Prarijo kolektyvas šią karčią „vsio zakono“ piliulę ir ėmė laukti – juk akivaizdu, kad priešintis beviltiška… Sulaukė… Sutikite, nė vienas neišmanome visų gyvenimo sričių ir net neįmanoma būtų visko žinoti. Bet kaip paprastai elgiasi žmogus, atėjęs vadovauti (!) visiškai naujai sričiai? Jis mokosi. Jis klausia. Jis klausosi. Jis girdi. Jis domisi. Jis tariasi. Jis apgalvoja. Jis apsvarsto. Jis ieško kompromisų. Jis priima sprendimus. Galų gale – jis pasitiki, pasikliauna savo srities specialistais, turinčiais ne metų ir ne dvejų patirtį. Bet būna ir skaudžių išimčių – kai nebūna nieko, kas turėtų būti. Būna, kad naujas vadovas niekuo nepasitiki, kai girdi tik save, kai mėgstamiausia frazė – „bus taip, kaip aš pasakysiu!“, kai neklauso ir nenori girdėti jokių argumentų, nors jam ši sritis – nauja kaip raketų mokslas. Kai kuriami utopiniai, kosminiai, neįgyvendinami planai, nes juk svarbiausia – įtikti šiltą postą keleriems metams užtikrinusiai valdžiai.

Trumpai tariant, vos per pusmetį – nuo praėjusio gruodžio pradžios iki šio birželio pabaigos – Biurą paliko… Ne, geriau pasakyt, kas dar nepaliko… Liko, ačiū Dievui, dar liko mielosios medikės – transplantacijų koordinatorės, nes jei išeitų ir jos (o garantijos, kad neišeis ir jos – jokios), visą sudėtingą, be proto atsakingą proceso logistiką turėtų dėlioti nežinia kas – transplantologai? donorų artimieji? transplantacijų laukiantys pacientai? Ir liko buhalterė. Tai tiek senbuvių ir tebėra…

Komunikacijos skyrių šiandien paliko Rasa Pekarskiene Jankūnaite. Mūsų nuostabioji Rasa, šitaip degusi organų donorystės idėja! Ji mokėjo suburti, suvienyti, įkvėpti, uždegti kolektyvą dideliems tikslams net tada, kai nė vienas netikėdavo, kad jos sumanytą idėją galima įgyvendinti. Su Rasa viskas buvo įmanoma – ji turbūt net akmenį sugebėtų prakalbint, sugraudint ir įtikint! Rasa, visus išeinančius apdovanojai pačios megztomis kojinėmis – skaudžiai paradoksalu, bet Tau kojinių, spėju, niekas nepadovanojo. Vakar Teisės skyrių paliko Dalia Dalia, kelis pastaruosius mėnesius ant savo pečių viena didvyriškai tempusi visus teisėkūros klausimus…

O kiek dar anksčiau išėjo! Po vieną, po kelis… Išėjo, nes suprato – prasmės nebėra. Vilties nebėra. Kas rengs teisės aktus, susijusius su organų donoryste? Kas tvarkys Donoro kortelių registrą? Kas tvarkys ir sistemins visus kitus Registrus? Kas rengs akcijas miestų aikštėse ir gatvėse, kas organizuos Donorystės dienas? Kas skaitys paskaitas moksleiviams, visuomenei? Kas rengs realiai įgyvendinamus planus, ataskaitas? Kas perims bendravimą su užsieniu, kas kuruos tarptautinius projektus? Kas bendraus su žmonėmis po transplantacijų? Kas…. Klausimų – begalė, surašiau tik tuos, kurie pirmiausia šovė į galvą; o atsakymas – vienas: niekas! Nes kai ėmė byrėti kolektyvas, išeinantieji neturėjo kam perduoti savo patirties, darbų; naujokai atėjo, kai jau nebebuvo iš ko pasimokyti. Todėl viskas, kas anksčiau buvo dirbama kruopščiai, atsakingai, dabar daroma tarsi apgraibomis, kažkaip. Logiška – jokio darbų perdavimo nėra… Ar po motinystės atostogų į Biurą grįš kelios mamos? Kažin… Ar Biuras turi ateitį ir ar sugebės vykdyti funkcijas – koordinuoti tikslų kaip šveicariškas laikrodis donorystės procesą, jį viešinti ir kurti teisės aktus?

Žinote, kas įdomu? Ar toks ir buvo valdžios tikslas – suardyti, sugriauti įstaigą iš vidaus, kai nepavyko išorės reformos, ar čia netyčia taip išėjo – įmesti į vidų sprogstamąjį užtaisą?

P.S. Beje, visi išėjusieji iš Biuro susirado(me) darbus – visi! Jų, senbuvių, patirtis ir kompetencijos pravers ir jau praverčia naujose darbovietėse. O Biuras neteko tikrai puikių specialistų. Ir net ne jų kompetencija čia buvo svarbiausia: išėjusiuosius vienijo donorystės idėja – ir tuo šis kolektyvas buvo unikalus. Kažkaip dabar pagalvojau: Biure nebeliko nė vieno kabineto, į kurį arbatos ar kavos galėtų užsukti žmonės po transplantacijų. Nė vieno!!! Tuose kabinetuose nebeliko dvasios, nuotaikos, idėjos… Tad, klerkai, jei dar neturite šampano – paskubėję galite spėti į parduotuvę iki 20 valandos. O tada atšvęskite pergalę – savo triumfą, kad jums pavyko…

Facebook komentarai
Back To Top