skip to Main Content

 

Sveiki,
Esu Dovydas Kriaučiūnas. 2020 m. sausio 28 d. pabėgau iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus.
Kreipiuosi norėdamas informuoti apie šios istorijos atomazgą.
Tikslinga trumpai priminti istorijos pradžią. Sekančią dieną po mano pabėgimo žiniasklaidos
priemonėms buvo išplatinta mano iš anksto parengta santrauka pavadinimu „Kalinamas laisvas iki
mirties“ apie manęs nepagrįstą ir neteisėtą įkalinimą. Tokiu būdu siekiau visuomenę informuoti apie
priežastis, dėl kurių priėmiau sprendimą iš įkalinimo bėgti. Kalinamas buvau už nepadarytą
nusikaltimą (nužudymą), dėl kurio prisipažinti buvau smurtu priverstas per neteisėtą naktinį tardymą
ir vėliau teismų nuteistas tik prisipažinimo pagrindu. Negana to, kalinamas buvau be žmogaus laisvės
atėmimui būtino teisinio pagrindo (esminio dokumento – apkaltinamojo nuosprendžio), nes Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas per klaidą buvo jį pavertęs negaliojančiu, tačiau demonstravo valios stoką šią
savo paties klaidą pripažinti.
Reikia pridurti, kad pabėgimu iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus siekiau iš įkalinimo pabėgti ne fiziškai,
bet teisiškai, t. y. sąmoningai siekiau suteikti pagrindą naujai baudžiamajai bylai (dėl pabėgimo), nes
tokio pobūdžio naujos bylos procese neišvengiamai turėjo būti tikrinamas manęs kalinimo teisėtumas.
O tai teismui pripažinus, jog minimoje įstaigoje buvau laikomas neteisėtai (t. y. be būtinųjų
dokumentų, pabėgimas iš tos įstaigos, kaip neteisėto kalinimo vietos, būtų tapęs atitinkantis
būtinosios ginties apibrėžimą (Baudžiamojo kodekso 28 str.) ir neužtrauktų man baudžiamosios
atsakomybės. Sumanymas teisiniu požiūriu buvo logiškas, jokių kitų teisinių priemonių nebeturėjau.
Sumanymo sėkmei buvo būtinas teismų objektyvumas (t. y. kad teismai rastų valios pripažinti 16
metų trukusio manęs kalinimo neteisėtumą) ir ši sąlyga, deja, buvo mano sumanymo silpnoji vieta…
nors tą ir pats numaniau.
Bylą nagrinėję žemesnieji teismai nerado valios pripažinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praeities
klaidų. Konstatavo, jog buvau kalinamas teisėtai ir todėl už pabėgimą iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus
esu žemesniųjų teismų nuteistas kaip už nusikaltimą, o pats Aukščiausiasis Teismas mano kasacinio
skundo net nepriėmė.
Tačiau ne tai yra šios unikalios gyvenimiškos istorijos atomazga.
Minėtame savo kreipimesi („Kalinamas laisvas iki mirties“) buvau rašęs: „Jei teisingumo nesugeba
pasverti žmogaus teismas, tuomet teisingumą pasvers Gamta“. Panašu, jog teisiškai iš neteisėto
įkalinimo man visgi pavyko pabėgti. Tik ne visai tokiu būdu, kaip planavau… Kai žmogus (šiuo
atveju – teismas) demonstruoja nesugebėjimą būti teisingu, gyvenimas teisingumą vykdo savais
būdais.
Nuteisdamas mane už pabėgimą iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, Šiaulių apygardos teismas 2020 m.
lapkričio 5 d. nuosprendžiu padarė kritinę teisinę klaidą – paskyręs man subendrintą 7-erių metų
laisvės atėmimo bausmę už naujuosius „nusikaltimus“ ir ją papildomai subendrinęs su ankstesnėje
byloje (už mano nepadarytą nužudymą) dar 2004 m. skirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme,
nustatė šios galutinės bausmės vykdymo pradžią skaičiuoti nuo 2020 m. lapkričio 5 d. (t. y. nustatė
laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę man vykdyti iš naujo). Reikia paminėti, jog galimybės
keisti jau vykdomų bausmių vykdymo pradžios datą teismui nenumato joks šalies įstatymas.
Laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės vykdymo pradžios atnaujinimas lemia teisinį abiejų
baudžiamųjų bylų griuvimą, t. y. tiek pirmosios bylos dėl mano nepadaryto nužudymo, tiek naujosios
bylos dėl pabėgimo iš įkalinimo įstaigos. Pagal įstatymų reikalavimus Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas abi šias bylas dabar turėtų atnaujinti ir jas nutraukti, o mane paleisti iš įkalinimo.
Sekančiai glaustai detalizuoju esmę.

 

Pareiškimas LAT

Pripažindamas mane kaltu dėl pabėgimo iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, Šiaulių apygardos teismas
rėmėsi išskirtinai tik viena esmine teisine aplinkybe – kad minimoje įstaigoje 2020 m. sausio 28 d.
buvau laikomas teisėtai, nes nuo 2004 m. man buvo vykdoma laisvės atėmimo iki gyvos galvos
bausmė (tuo pagrindu konstatavo, kad pabėgdamas iš „bausmės atlikimo vietos“ padariau
nusikaltimą). Tačiau tuo pačiu nuosprendžiu šis teismas pats pakeitė minimą teisinę aplinkybę į
priešingą – kad laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės vykdymo pradžia man yra skaičiuotina tik
nuo 2020 m. lapkričio 5 d. (vėlesnės datos nei mano pabėgimo diena). Tokiu būdu teismas pašalino
vienintelę teisinę aplinkybę, kurios pagrindu byloje taikė baudžiamąjį įstatymą. Nuosprendis
įsiteisėjo ir šiandien galima vienareikšmiškai konstatuoti, kad esu nuteistas už pabėgimą iš „bausmės
atlikimo vietos“, kai tuo pačiu nuosprendžiu tos pačios bausmės atlikimo pradžia yra nustatyta nuo
vėlesnės datos. Kadangi šiandien jau matyti, jog pabėgau ne iš „bausmės atlikimo vietos“, todėl
akivaizdu, kad baudžiamasis įstatymas, numatantis atsakomybę tik už pabėgimą iš „bausmės atlikimo
vietos“, man pritaikytas aiškiai klaidingai, tuo pažeidžiant pamatinę baudžiamosios atsakomybės
nuostatą, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veiksmai atitinka nusikalstamos
veikos sudėtį (Baudžiamojo kodekso 2 str. 4 d.). Šis pažeidimas sudaro teisinį pagrindą atnaujinti
baudžiamąją bylą ir ją nutraukti.
Negana to, nustatydamas laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę man vykdyti iš naujo, teismas
tokiu būdu itin šiurkščiai pažeidė baudžiamosios atsakomybės sąlygą, kad niekas negali būti
baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą (Baudžiamojo kodekso 2 str. 6 d.). Kadangi
laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė man buvo originaliai skirta ankstesnėje byloje už
(nepadarytą) nužudymą ir vykdoma jau 16 metų, todėl jau vykdymo pradžios datos atnaujinimas nuo
2020 m. lapkričio 5 d. yra akivaizdus šios bausmės pakartotinio taikymo faktas, leidžiantis
konstatuoti, kad už (nepadarytą) nužudymą paskirta bausmė man šiandien jau taikoma antrą kartą, tuo
tiesiogiai pažeidžiant dvigubo baudimo draudimą būtent ankstesnės bylos apimtyje. Dėl šios
priežasties Šiaulių apygardos teismo klaida naujojoje byloje kartu sąlygojo teisės pažeidimą
ankstesnėje byloje, kas lemia teisinį būtinumą atnaujinti bei nutraukti abi baudžiamąsias bylas, to
rezultate nutraukiant ir manęs kalinimą.
Šiandien Lietuvos Aukščiausiajam Teismui esu pateikęs pareiškimą dėl baudžiamosios bylos
atnaujinimo dėl aiškiai netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (pridedamas egzempliorius).
Jei Aukščiausiasis Teismas atras savyje orumo mano atžvilgiu pagaliau pradėti veikti kaip civilizuotos
valstybės teismas, t. y. vykdyti teisingumą, prašau Jūsų pagalbos – nebedemonizuokite manęs
viešomis antraštėmis („šaltakraujui žudikui atsibodo kalėjimas“, „recidyvistas veržiasi į laisvę“ ar
pan.). Kaip mūsų jaunos valstybės teismui išlikti nešališkam, jei minia sutartinai reikalauja linčo? Ar
Jums patiems toks standartas tinka? Neatimkite iš manęs galimybės bent kartą (pirmąjį kartą)
gyvenime patirti teisingą ir nešališką teismą bei atgauti nepagrįstai ir neteisėtai atimtą gyvenimą. Jei
tik matysite galimybę, prašau, paprašykite viešai teismo mano atžvilgiu tiesiog vykdyti teisingumą.
Teisingumas teisinėje valstybėje matuojamas tik pagal teisę.
Baigiamuoju akcentu artikuliuoju paprastai – negalima tiesiog išplėšti paauglio ryte iš namų lovos,
kankinimu išprievartauti prisipažinti dėl nepadaryto nusikaltimo ir tuomet visam gyvenimui įkišti į
kalinimo pragarą. Teismas privalo rasti valios pažvelgti į Tiesą, pripažinti esamą teisinę situaciją,
atnaujinti abi baudžiamąsias bylas ir jas nutraukti, kartu nutraukiant manęs kalinimą. Teismui linkiu
orumo nepabijoti vykdyti konstitucinę paskirtį. Teisingumas teisinėje valstybėje matuojamas pagal
teisę. Tie, kas priešinasi Gamtos užuominoms, Gamtos bus parklupdyti jėga. Esame tik dulkės
audroje.
Dėkoju už dėmesį. Pagarbiai,
Dovydas Kriaučiūnas

Facebook komentarai
Back To Top });}(jQuery));