skip to Main Content

Vyriausias administracinis teismas panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį atsisakyti įpareigoti taip vadinamą gen. prokuratūrą tirti sunkius prokurorų ir teisėjų nusikaltimus „Laisvo laikraščio“ leidėjo Aurimo Drižiaus atžvilgiu.

A.Drižius taip vadinamos „prokuratūros“ ir teismų yra persekiojamas jau 15 metų.

Teismas yra įvedęs cenzūrą ir uždraudęs A.Drižiui rašyti straipsnius apie Alvydo Sadecko įtaką „Mažeikių naftos“ privatizacijoje.

Tiesa, cenzūrą draudžia tiek LR Konstitucija, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymas. Tačiau tiek prokurorai, tiek ir teisėjai 15 metų šluostėsi savo riebias subines į pagrindinį šalies įstatymą – Konstituciją.

A.Drižius nesiliauja rašęs straipsnius ir pateikia vis naujus įrodymus, kad A.Sadeckas ir jo „Ekskomisarų biuras“ buvo pagrindiniai veikėjai „Mažeikių naftos“ privatizacijoje.

Už kiekvieną straipsnį, kuriame paminėtas A.Sadeckas ir „Mažeikių nafta“, A.Drižius buvo baudžiamas kaip kriminalinis nusikaltėlis. Galiausiai jis buvo nuteistas šeštą kartą, o Sadeckas teisme reikalavo pripažinti A.Drižių recidivistu. A.Drižiaus turėtas žemės sklypas buvo parduotas varžytinėse „žalai padengti“.

Prokurorai „kepė“ vis naujas bylas, o „teisėjai“ nuteisdavo A.Drižių už visiškai teisėtą veiklą. Itin juokinga, kad vadinamieji „prokurorai“ net kaltinimus A.Drižiui rašydavo taip : „tęsdamas nusikalstamą veiklą, A.Drižius toliau rašė straipsnius“. Itin juokinga, kad teisėjai niekaip nevertino įrodymų, kad A.Sadeckas buvo pagrindinė figūra šiame „Mažeikių naftos“ privatizavime, nors teisme aiškino, kad jis niekaip nėra su juo susijęs ir niekaip šiame procese nedalyvavo.

A.Drižius atkakliai reikalavo kelti bylas jį už teisėtą veiklą nuteisusiems teisėjams (jų yra daugiau nei 20 – visas Lietuvos „teisės žiedas“ ir prokurorams). Tokią teisėjų ir prokurorų veiklą labai aiškiai apibūdina Baudžiamojo kodekso straipsnis „piktnaudžiavimas“.

228 straipsnis. Piktnaudžiavimas (1. Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų).

Tai, kad teisėjai ir prokurorai taikė cenzūrą, kurią kategoriškai draudžia LR konstitucijos 44 straipsnis (Masinės informacijos cenzūra draudžiama), yra akivaizdus piktnaudžiavimo pavyzdys.

 

Prokuratūra atkakliai atsisakinėjo, nurodydavo, kad teisti žmogų už teisėtą veiklą – žurnalistiką Lietuvoje yra visiškai normali praktika.

Galiausiai taip vadinamai gen. prokuroreei Grunskienei trūko kantrybė, ir ji ėmė atsirašinėti į Drižiaus prašymus „rašteliais“. „Rašteliai“ ypatingi tuo, kad jų negalima skųsti teismui, nes „raštelis“ yra tiesiog neskundžiama špargalkė. Būtent tai suprasdami, prokurorai ėmė rašinėti „raštelius“.

Visos prokuratūros „legendos“ – G.Ivanauskas, S.Verseckas, Grunskienė – bijo tirti mafijos nusikaltimus

A.Drižius pareikalavo, kad prokuratūra priimtų tinkamą procesinį sprendimą – t. y. nutarimą pradėti arba atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.

 

Vilniaus apygardos teismas apsimetė, kad jis negali priversti prokuratūros dirbti savo darbo – t.y. tirti sunkius nusikaltimus.

Tačiau šią nutartį panaikino Vyriausias administracinis teismas (VAT)

VAT nurodė : „Pareiškėjas Aurimas Drižius atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartį ir tenkinti jo skundo reikalavimus.

Pareiškėjas apžvelgia ginčo aplinkybes, iš esmės pakartoja skunde išdėstytus argumentus. Pažymi, kad ginčijamame 2021 m. gegužės 18 d. rašte Nr. 17.2-1505 buvo nurodyta, jog jeigu pareiškėjas nesutinka su šiuo raštu, jis gali jį skųsti administraciniam teismui. Pareiškėjo nuomone, teismas tik apsimetė, kad nesuprato jo reikalavimų, ir nepagrįstai skundą laikė ilgu ir painiu. Skundo ilgį lėmė eilė pareiškėjo atžvilgiu padarytų neteisėtų veiksmų, jis turėjo išdėstyti visas esmines faktines aplinkybes. Skundo esmė labai aiški – teismai ir prokurorai daugelį metų persekiojo pareiškėją už teisėtą veiklą, t. y. žurnalistiką. Pareiškėjas pažymi, jog jis neprašė teismo vertinti teisėjų ar prokurorų nusikalstamą veiklą, o tik panaikinti skundžiamą prokuroro Ivanausko „raštelį“ (t. y. 2021 m. gegužės 18 d. raštą Nr. 17.2-1505) ir įpareigoti jį priimti tinkamą procesinį sprendimą, t. y. pradėti arba atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Pareiškėjo išvardytos aplinkybės įrodo, kad Generalinė prokuratūra sąmoningai dengia savo sunkius nusikaltimus, nors turi pareigą juos ištirti. Be to, pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjas siekia ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ir faktų konstatavimo. Pareiškėjas tvirtina, jog jis bando apginti savo pažeistas teises ir atnaujinti baudžiamąsias bylas, kuriose jis buvo nuteistas už teisėtą veiklą. Pareiškėjas siekia ikiteisminio tyrimo pradėjimo tam, kad būtų įrodyta, jog teisėjai piktnaudžiavo savo įgaliojimais, ir pareiškėjas būtų išteisintas, atlyginta jam padaryta žala. Pareiškėjas pakartoja, kad visi skunde nurodyti raštai yra susiję, o paskutinįjį iš jų – 2021 m. gegužės 18 d. raštą Nr. 17.2-1505 – pareiškėjas gavo 2021 m. birželio
1 d., todėl jis į teismą kreipėsi nepraleidęs skundo padavimo termino. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas nepagrįstai jo pareikalavo sumokėti žyminį mokestį, nes šiuo atveju skundžiami Generalinės prokuratūros nutarimai dėl atsisakymo vykdyti savo funkcijas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde reikalavo: 1) laikyti neteisėtais Generalinės prokuratūros 2021 m. gegužės 18 d. raštą Nr. 17.2.-1505, 2021 m. kovo 24 d. raštą Nr. 17.2-911, 2021 m. sausio 25 d. raštą Nr. 17.2-302, prokuroro Arūno Meškos raštą Nr. 17.2-858, prokurorės Laimos Milevičienės 2021 m. vasario 22 d. raštą Nr. 17.2-586; 2) įpareigoti Generalinę prokuratūrą priimti tinkamą procesinį sprendimą dėl pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių, t. y. priimti nutarimą pradėti arba atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą; 3) įvertinti Generalinės prokuratūros kompetenciją, atsisakant tirti sunkius nusikaltimus ir skirti įstatymų nesilaikantiems pareigūnams baudas.

VAT nusprendė, kad „..pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl nepakankamai motyvavo savo sprendimą pareiškėjo skundą laikyti nepaduotu..“.

Administracinė byla Nr. AS-518-261/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01862-2021-5

Procesinio sprendimo kategorija 43.3.2

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

NUTARTIS

 

2021 m. rugpjūčio 25 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Aurimo Drižiaus atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Aurimo Drižiaus skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl aktų pripažinimo neteisėtais ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

 

I.

 

Pareiškėjas Aurimas Drižius 2021 m. birželio 3 d. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) laikyti neteisėtais Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2021 m. gegužės 18 d. raštą
Nr. 17.2.-1505, 2021 m. kovo 24 d. raštą Nr. 17.2-911, 2021 m. sausio 25 d. raštą Nr. 17.2-302, prokuroro Arūno Meškos raštą Nr. 17.2-858, prokurorės Laimos Milevičienės 2021 m. vasario 22 d. raštą Nr. 17.2-586; 2) įpareigoti Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą priimti tinkamą procesinį sprendimą dėl pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių, t. y. priimti nutarimą pradėti arba atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą; 3) įvertinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros kompetenciją, atsisakant tirti sunkius nusikaltimus, ir skirti įstatymų nesilaikantiems pareigūnams baudas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. birželio 4 d. nutartimi nustatė terminą nutartyje nurodytiems skundo trūkumams pašalinti – iki 2021 m. birželio 18 d. Teismas nutartyje apžvelgė teisės normas, reglamentuojančias administracinių teismų kompetenciją. Pažymėjo, kad skundas yra didelės apimties, surašytas painiai ir neaiškiai. Skunde suformuluoti materialieji reikalavimai neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnyje nustatytų teismo galių. Skundo reikalavimas atitinkamus raštus laikyti neteisėtais yra susijęs su faktinių aplinkybių konstatavimu, tačiau tai nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai. Dėl reikalavimo įpareigoti Generalinę prokuratūrą priimti tinkamą procesinį sprendimą dėl jo skunde išdėstytų aplinkybių, t. y. priimti nutarimą pradėti arba atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, teismas akcentavo, kad pareiškėjui buvo atsakyta į jo raštus, tik jo netenkino pateikti atsakymai. Pareiškėjas, nesutikdamas su individualiais jo atžvilgiu priimtais administraciniais aktais, turėtų juos skųsti nustatyta tvarka, o šiuo atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo užvesti administracinę bylą dėl vilkinimo atlikti veiksmus. Pareiškėjas turi pateikti teismui skundą, kuriame būtų aiškiai nurodyta, su kokiais konkrečiais Generalinės prokuratūros sprendimais jis nesutinka, aiškiai nurodyti nesutikimo su skundžiamais aktais motyvus ir suformuluoti ABTĮ
88 straipsnio nuostatas atitinkančius reikalavimus. Pareiškėjas taip pat turi pateikti teismui skundžiamų raštų gavimo datą patvirtinančius įrodymus, o praleidus terminą dėl šių raštų apskundimo – motyvuotą ir objektyviais įrodymais pagrįstą prašymą šį terminą atnaujinti. Skundas dėl viešojo administravimo subjekto akto panaikinimo nepriklauso neapmokestinamų skundų kategorijai, nurodytai ABTĮ 36 straipsnyje, todėl, reiškiant nurodyto pobūdžio materialųjį reikalavimą, teismui turi būti pateiktas žyminio mokesčio kvitas arba motyvuotas ir įrodymais pagrįstas prašymas atleisti nuo tokio mokesčio sumokėjimo.

Pareiškėjas 2021 m. birželio 7 d. pateikė teismui patikslintą skundą, kuriame pakartojo pirminiame skunde suformuluotus reikalavimus, nesutiko su 2021 m. birželio 4 d. nutarties motyvais. Pareiškėjas taip pat pateikė žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantį dokumentą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. birželio 8 d. nutartimi nustatė terminą nutartyje nurodytiems skundo trūkumams pašalinti – iki 2021 m. birželio 22 d. Teismas nutartyje pakartojo, kad pareiškėjo suformuluoti skundo reikalavimai neatitinka ABTĮ 88 straipsnio nuostatų. Reikalavimas atitinkamus raštus laikyti neteisėtais yra susijęs su faktinių aplinkybių konstatavimu, todėl nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Teismas pažymėjo, jog jis negali perimti viešojo administravimo institucijos funkcijų ir priimti sprendimus, nepriskirtinus jo kompetencijai, o pareiškėjas, reikalaudamas įpareigoti Generalinę prokuratūrą pradėti ikiteisminį tyrimą pagal jo skundus (pareiškimus), skundžia prokuroro procesinius veiksmus, susijusius su ikiteisminiu tyrimu. Teismas taip pat pakartotinai pasiūlė pareiškėjui pateikti skundžiamų raštų gavimo datą patvirtinančius įrodymus, o praleidus terminą dėl šių raštų apskundimo – motyvuotą ir objektyviais įrodymais pagrįstą prašymą šį terminą atnaujinti.

Pareiškėjas 2021 m. birželio 14 d. pateikė patikslintą skundą, kuriame pakartojo pirminiame skunde suformuluotus reikalavimus. Papildomai nurodė prašantis pripažinti, kad nagrinėjant išvardytus skundus (pareiškimus) buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, todėl prašė teismo panaikinti nurodytus Generalinės prokuratūros sprendimus, priimtus dėl jo skundų (pareiškimų) ir įpareigoti juos išnagrinėti iš naujo. Pareiškėjas taip pat išreiškė nesutikimą su 2021 m. birželio 8 d. nutarties motyvais. Paaiškino, jog jis nėra praleidęs termino apskųsti 2021 m. gegužės 18 d. raštą Nr. 17.2-1505, kurį gavo 2021 m. birželio 1 d.; kiti prašomi panaikinti raštai yra įrodymas, jog
2021 m. gegužės 18 d. raštas Nr. 17.2-1505 nėra atsitiktinis, visi ginčijami raštai susiję su reikalavimu liautis persekioti pareiškėją ir todėl turėtų būti nagrinėjami kartu.

 

II.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. birželio 23 d. nutartimi nutarė pareiškėjo Aurimo Drižiaus skundą laikyti nepaduotu, nurodė, nutarčiai įsiteisėjus, UAB „Grėsmės nacionaliniam saugumui“ grąžinti 22,50 Eur už pareiškėją sumokėtą žyminį mokestį.

Teismo vertinimu, skundo, gauto 2021 m. birželio 14 d., reikalavimai įpareigoti Generalinę prokuratūrą priimti tinkamą procesinį sprendimą dėl visų pareiškėjo išdėstytų aplinkybių,
t. y. priimti nutarimą pradėti arba atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, ir įvertinti Generalinės prokuratūros kompetenciją atsisakant tirti sunkius nusikaltimus, neatitinka ABTĮ 88 straipsnio nuostatų.

Teismas pažymėjo, kad iš skundo, gauto 2021 m. birželio 14 d., turinio matyti, kad pareiškėjas, prašydamas panaikinti skunde nurodytus Generalinės prokuratūros raštus ir įpareigoti ją priimti procesinį sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo pagal jo skundus (pareiškimus) pradėjimo (atsisakymo pradėti), skundžia prokuroro procesinius veiksmus, susijusius su ikiteisminiu tyrimu. Teismas 2021 m. birželio 4 d. ir 2021 m. birželio 8 d. nutartyse pareiškėjui buvo išaiškinęs, kad administraciniai teismai nagrinėja ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje ir vertina viešojo administravimo subjektų veiksmų ar sprendimų teisėtumą. Nagrinėjamu atveju administracinis teismas gali tik patikrinti, ar Generalinė prokuratūra tinkamai, visapusiškai ir laikydamasi nustatytų procedūrų išnagrinėjo pareiškėjo skundus (pareiškimus). Jei pareiškėjas mano, kad nagrinėjant jo skundus (pareiškimus) buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, jis turi teisę prašyti teismo panaikinti Generalinės prokuratūros sprendimus, priimtus dėl jo skundų (pareiškimų), ir įpareigoti ją iš naujo juos išnagrinėti.

Teismas akcentavo, jog pareiškėjas skunde nenurodė jokių konkrečių Generalinės prokuratūros veiksmų, atliktų viešojo administravimo srityje, t. y. nenurodė, kokios konkrečios procedūros ar taisyklės buvo pažeistos nagrinėjant jo skundus (pareiškimus), kurios būtų pagrindas panaikinti skundžiamus raštus ir įpareigoti Generalinę prokuratūrą iš naujo juos išnagrinėti. Taigi, teismui liko neaiškus skunde reiškiamų reikalavimų panaikinti Generalinės prokuratūros raštus ir įpareigoti ją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundus (pareiškimus) pagrindas.

Teismas išvardytus skundo trūkumus laikė esminiais, todėl, pareiškėjui šių trūkumų nepašalinus, nutarė jo skundą laikyti nepaduotu.

 

III.

 

Pareiškėjas Aurimas Drižius atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartį ir tenkinti jo skundo reikalavimus.

Pareiškėjas apžvelgia ginčo aplinkybes, iš esmės pakartoja skunde išdėstytus argumentus. Pažymi, kad ginčijamame 2021 m. gegužės 18 d. rašte Nr. 17.2-1505 buvo nurodyta, jog jeigu pareiškėjas nesutinka su šiuo raštu, jis gali jį skųsti administraciniam teismui. Pareiškėjo nuomone, teismas tik apsimetė, kad nesuprato jo reikalavimų, ir nepagrįstai skundą laikė ilgu ir painiu. Skundo ilgį lėmė eilė pareiškėjo atžvilgiu padarytų neteisėtų veiksmų, jis turėjo išdėstyti visas esmines faktines aplinkybes. Skundo esmė labai aiški – teismai ir prokurorai daugelį metų persekiojo pareiškėją už teisėtą veiklą, t. y. žurnalistiką. Pareiškėjas pažymi, jog jis neprašė teismo vertinti teisėjų ar prokurorų nusikalstamą veiklą, o tik panaikinti skundžiamą prokuroro Ivanausko „raštelį“ (t. y. 2021 m. gegužės 18 d. raštą Nr. 17.2-1505) ir įpareigoti jį priimti tinkamą procesinį sprendimą, t. y. pradėti arba atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Pareiškėjo išvardytos aplinkybės įrodo, kad Generalinė prokuratūra sąmoningai dengia savo sunkius nusikaltimus, nors turi pareigą juos ištirti. Be to, pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjas siekia ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ir faktų konstatavimo. Pareiškėjas tvirtina, jog jis bando apginti savo pažeistas teises ir atnaujinti baudžiamąsias bylas, kuriose jis buvo nuteistas už teisėtą veiklą. Pareiškėjas siekia ikiteisminio tyrimo pradėjimo tam, kad būtų įrodyta, jog teisėjai piktnaudžiavo savo įgaliojimais, ir pareiškėjas būtų išteisintas, atlyginta jam padaryta žala. Pareiškėjas pakartoja, kad visi skunde nurodyti raštai yra susiję, o paskutinįjį iš jų – 2021 m. gegužės 18 d. raštą Nr. 17.2-1505 – pareiškėjas gavo 2021 m. birželio
1 d., todėl jis į teismą kreipėsi nepraleidęs skundo padavimo termino. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas nepagrįstai jo pareikalavo sumokėti žyminį mokestį, nes šiuo atveju skundžiami Generalinės prokuratūros nutarimai dėl atsisakymo vykdyti savo funkcijas.

 

Teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

 

IV.

 

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos
30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (įskaitant, be kita ko) atsižvelgti į administracinio teismo kompetencijos ribas. Administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Administracinių bylų teisenos įstatymas nustato administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką (ABTĮ 1 str. 1 d.). Administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus (ABTĮ 3 str. 1 d.). Administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams (ABTĮ 18 str. 1 d.). Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų (ABTĮ 18 str. 2 d.). Bylos, priskirtinos administracinių teismų kompetencijai, yra išvardytos ABTĮ 17 straipsnyje. Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai yra kilęs viešojo administravimo srities ginčas, todėl pareiškėjas, paduodamas skundą, turi pareigą pagrįsti, kad ginčas yra kilęs būtent iš administracinių teisinių santykių, kurį turėtų nagrinėti administracinis teismas.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, pagal ABTĮ 88 straipsnį, išnagrinėjęs bylą, administracinis teismas priima vieną iš šių sprendimų: 1) atmesti skundą (prašymą, pareiškimą) kaip nepagrįstą; 2) patenkinti skundą (prašymą, pareiškimą) ir panaikinti skundžiamą teisės aktą
(ar jo dalį) arba įpareigoti jį priėmusį viešojo administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą; 3) patenkinti skundą (prašymą, pareiškimą) ir įpareigoti savivaldybių administravimo subjektą įgyvendinti įstatymą, vykdyti Vyriausybės nutarimą ar kitą teisės aktą; 4) patenkinti skundą (prašymą, pareiškimą) ir išspręsti ginčą kitu įstatymų nustatytu būdu; 5) patenkinti skundą (prašymą, pareiškimą) ir priteisti atlyginti žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso 6.271 str.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde reikalavo: 1) laikyti neteisėtais Generalinės prokuratūros 2021 m. gegužės 18 d. raštą Nr. 17.2.-1505, 2021 m. kovo 24 d. raštą Nr. 17.2-911, 2021 m. sausio 25 d. raštą Nr. 17.2-302, prokuroro Arūno Meškos raštą Nr. 17.2-858, prokurorės Laimos Milevičienės 2021 m. vasario 22 d. raštą Nr. 17.2-586; 2) įpareigoti Generalinę prokuratūrą priimti tinkamą procesinį sprendimą dėl pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių, t. y. priimti nutarimą pradėti arba atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą; 3) įvertinti Generalinės prokuratūros kompetenciją, atsisakant tirti sunkius nusikaltimus ir skirti įstatymų nesilaikantiems pareigūnams baudas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad reikalavimas ginčijamus aktus pripažinti neteisėtais yra susijęs su faktinių aplinkybių konstatavimu ir negali būti laikomas savarankišku materialiuoju skundo reikalavimu. Argumentai, kad tam tikras aktas yra neteisėtas, paprastai gali būti tik kitų materialiųjų reikalavimų, pavyzdžiui, panaikinti tą aktą, pagrindu. Individualaus akto pripažinimas neteisėtu paprastai pats savaime neturi įtakos tokio akto galiojimui (jo nepanaikina) ir, priklausomai nuo kilusio ginčo pobūdžio, nesukuria pareigos šį aktą priėmusiam subjektui iš naujo atlikti tam tikrus veiksmus, pavyzdžiui, iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą (skundą). Taigi, net patenkinus tokį skundo reikalavimą, pareiškėjo pažeista ar ginčijama teisė arba įstatymų saugomas interesas nebūtų apginti (ABTĮ 5 str. 1 d.). Kita vertus, pareiškėjas 2021 m. birželio 14 d. patikslintame skunde teigė ir tai, kad jis prašo panaikinti nurodytus Generalinės prokuratūros raštus (b. l. 86), taigi, jis suformulavo reikalavimą, atitinkantį ABTĮ 88 straipsnyje išvardytas sprendimų rūšis (konkrečiai – 88 str. 2 p.). Antrasis skundo reikalavimas,
t. y. reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, priešingai nei skundžiamoje nutartyje konstatavo pirmosios instancijos teismas, ABTĮ 88 straipsnio atžvilgiu taip pat yra suformuluotas tinkamai (konkrečiai – 88 str. 2 p.). Trečiasis skundo reikalavimas neatitinka ABTĮ 88 straipsnio nuostatų, kadangi reikalavimas įvertinti subjekto kompetenciją atliekant vienokius ar kitokius veiksmus (įskaitant sprendimų priėmimą), kaip ir pirmojo reikalavimo atveju, nelaikytinas savarankišku materialiuoju skundo reikalavimu, argumentai dėl peržengtų subjektui teisės aktais suteiktos kompetencijos ribų paprastai gali būti tik kitų materialiųjų reikalavimų pagrindas
(pvz., pagal ABTĮ 91 str. 1 d. 2 p., skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas).

Iš skunde ir patikslintuose skunduose teismui išdėstytų argumentų bei pareikštų reikalavimų matyti, jog pareiškėjas iš esmės siekia, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas ir atnaujintas procesas baudžiamosiose bylose. Nepaisant to, iš ginčijamų aktų turinio nėra aišku, kokius konkrečius reikalavimus pareiškėjas buvo suformulavęs prašymuose (skunduose), kuriuos nagrinėjant šie aktai priimti, pavyzdžiui, ginčijamu Generalinės prokuratūros 2021 m. kovo 24 d. raštu Nr. 17.2.-911 atsisakyta nagrinėti pareiškėjo skundą, nurodant, jog nėra teisinio pagrindo pakartotinai vertinti jame nurodytas aplinkybes; šiame rašte išvardijami ankstesni pareiškėjo kreipimaisi į Generalinę prokuratūrą ir atsakymai į juos (datos ir numeriai), pažymint, kad pareiškėjas sistemingai kreipiasi į prokuratūrą dėl klausimų, kurie jau buvo išnagrinėti nustatyta tvarka, tačiau nedetalizuojant, kokie klausimai buvo išnagrinėti ir kokios aplinkybės buvo įvertintos. Teisėjų kolegijos vidiniu įsitikinimu, nagrinėjamoje byloje trūksta duomenų (pvz., pareiškėjo prašymų kopijų), būtinų siekiant teisingai nustatyti, ar pareiškėjo reikalavimas dėl aktų panaikinimo yra suderinamas su įstatymų leidėjo administraciniam teismui priskirta kompetencija, t. y. įvertinti, ar pareiškėjas ginčija Generalinės prokuratūros veiksmus, atliktus viešojo administravimo srityje, ar veiksmus, susijusius su teisingumo vykdymu arba bylos tyrimu. Teismas, nustatydamas terminą skundo trūkumams pašalinti, nepasiūlė pateikti šiuos papildomus duomenis (dokumentus). Atitinkamai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvykdė pareigą motyvuoti priimamą nutartį (ABTĮ 33 str. 2 d.).

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl nepakankamai motyvavo savo sprendimą pareiškėjo skundą laikyti nepaduotu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama, skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio
4 punktu, teisėjų kolegija

 

nutaria:

 

Pareiškėjo Aurimo Drižiaus atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai                                                                                                 Stasys Gagys

 

 

Rytis Krasauskas

 

 

Gintaras Kryževičius

Facebook komentarai
Back To Top });}(jQuery));