skip to Main Content

Kas nužudė Gedeminą Kiesų?

II DALIS 

 

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gegužės 29 d. paskelbė nuosprendį, kuriame nurodyta, kad buvęs akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ generalinis direktorius Gedeminas Kiesus buvo nužudytas iš savanaudiškų paskatų, siekiant jį pagrobti ir iš jo išreikalauti pinigus – keletą milijonų litų. Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį paliko galioti nepakeistą. Pateikiame savaitraščio „Laisvas laikraštis“ redaktoriaus Aurimo Drižiaus interviu su Gedeminą Kiesų, kai jis dar vadovavo Mažeikių naftos perdirbimo įmonei, gerai pažinojusiu verslininku Vytautu Kabaila antrąją dalį. 

 

„WILLIAMS“ NORĖJO 

PASILIKTI MAŽEIKIŲ NAFTOS PERDIRBIMO ĮMONĖJE

 

– Kodėl Vakarų bankai neskolino nei kompanijai „Williams“, nei šios kompanijos laikinai valdomai akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“? 

– Nepasitikėjo „Williams“ ir jos investicijos į akcinę bendrovę „Mažeikių nafta“ sėkme. Įmonė buvo privatizuojama neskaidriai, neskelbiant viešo tarptautinio konkurso, jos laikinasis valdymas, vykęs 1998 m. rugsėjo 11 d. – 1999 m. spalio 29 d. laikotarpiu, pasitikėti įmone ir jos valdytojais pagrindo neteikė. O jeigu dar netyčia paaiškės, kas yra tikrieji „Williams“ savininkai, jų ryšiai su Lietuvos valstybės valdžios institucijomis, politikais, pačios įmonės vadovais? 

– Ar „Williams“ savininkai nebuvo amerikiečiai? 

– Ne, jie nebuvo nei JAV piliečiai, nei amerikiečiai. 

– Ar Vakarų bankai neskolino „Williams“ valdomai akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ pinigų tik todėl, kad įmonė buvo neskaidriai valdoma ir neskaidriai privatizuota? 

– Tai, pirmiausia, buvo tik pretekstas. Dabar mes jau žinome, kuo užsiima patys Vakarų bankai, taip pat ir Skandinavijos bankai. Ne vienas Vakarų bankas ir pats norėjo dalyvauti akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ privatizacijos procese, buvo ir tokių, kurie jau buvo spėję netgi įsitraukti į šį procesą. 

Buvo abejojama, ar Lukoilas“, nesolidariai ir nedraugiškai į tai žiūrint kitoms Rusijos naftos kompanijoms, pirmiausia „Jukos“ ir TNK, nepalankiai į tai žiūrint šios šalies vyriausybei, sugebės vienas „Williams“ valdomą akcinę bendrovę „Mažeikių nafta“ stabiliai aprūpinti perdirbimui skirta naftos žaliava, ypač jeigu didžiąją dalį naftos reikės įsivežti per Būtingės naftos terminalą. 

Žinodami „Williams“ problemas ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, Vakarų bankai buvo beveik tikri, kad jau 2000 metais „Williams“ pasitrauks iš akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“. 

Beje, Rusijos naftos koncerno „Lukoil“ keistas simpatijas „Williams“ galima buvo įžvelgti jau 1996 metais, kada Lietuvos politikų, ministerijų vadovų ir specialistų tarpe pirmą kartą buvo paminėtas „Williams“, kaip akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ būsimosios valdytojos ir savininkės, vardas. 

„Lukoilas“, turėdamas šią informaciją, tylėjo ir tuo pačiu tyliai atsisakė galimybės oficialiai, t. y. savo vardu, dalyvauti akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ privatizacijos procese. 

– „Williams“ už 33 % akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ akcijų 1999 m. spalio 29 d. sumokėjo LR Vyriausybei 75 mln. JAV dolerių. 

– Už 33 % akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ akcijų „Williams“ buvo įsipareigojusi sumokėti ne 75, o 150 mln. JAV dolerių. 75 mln. JAV dolerių turėjo sumokėti 1999 m. spalio 29 d., o likusius 75 mln. JAV dolerių – beprocentiniu vekseliu iš akcinėje bendrovėje „Mažeikių nafta“ uždirbtų pinigų iki 2002 m. gegužės 31 d. 

Ir pirmuoju atveju, ir antruoju atveju pinigai turėjo būti sumokėti ne LR Vyriausybei, kaip akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ akcijų savininkei, o akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“, kurią valdys ir kuri priklausys … „Williams“. 

Šalys – LR Vyriausybė ir „Williams“ – taip pat susitarė, kad tuo atveju, jeigu iki 2002 m. gegužės 31 d. „Williams“ nieko akcinėje bendrovėje „Mažeikių nafta“ oficialiai neuždirbs, tai jai antrųjų 75 mln. JAV dolerių mokėti nebereikės. 

„Investuotojui neapmokėjus likusios 300 mln. Lt (75 mln. JAV dolerių) sumos už akcijas, vieno lito nominalios vertės akcijos bus įsigytos už 0,88 Lt (kai kurių Centrinės Europos naftos perdirbimo analogiškų įmonių akcijos parduotos už kainą, dešimtimis kartų viršijančią akcijos nominalią vertę)“, – rašoma LR valstybės kontrolės 2001 m. gegužės 22 d. ataskaitoje Nr. 210-6 „Dėl valstybės vardu ir su valstybės garantija skirtų paskolų panaudojimo efektyvumo bei teisėtumo vertinimo akcinėje bendrovėje „Mažeikių nafta“ rezultatų“ (42 lapas). 

Kad „Williams“ turėtų iš ko sumokėti pirmuosius 75 mln. JAV dolerių, LR Vyriausybė sutiko, kad „Williams“ prieš tai daugiau nei metus laiko laikinai pavaldytų akcinę bendrovę „Mažeikių nafta“. 

Tai precedento Rytų ir Vidurio Europos demokratijoje neturėjęs atvejis, kada politikai su jų pasirinktu ir jų interesams atstovaujančiu strateginiu investuotoju taip pigiai ir tokiomis valstybei nepalankiomis sąlygomis su ta pačia valstybe susitarė iš jos nusipirkti įmonės, kainuojančios 2,5 mlrd. JAV dolerių, trečdalį akcijų, perimti šios įmonės valdymą. 

Tuometinis LR Prezidentas Valdas Adamkus akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ pardavimą „Williams“ pavadino sudėtingesniu atveju nei paprasta vagyste, Lietuvos prievartavimu. 

– LR Vyriausybė buvo įsipareigojusi nebrangiai parduoti ir kitus 33 proc. akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ akcijų? 

– Už tokią pat 150 mln. JAV dolerių sumą, pinigus sumokant pačios „Williams“ valdomai akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“. 

– „Williams“ 1999 m. spalio 29 d. ne tik sumokėjo 75 mln. JAV dolerių už 33 % akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ akcijų, bet ir kaip naujoji įmonės savininkė paskolino įmonei 75 mln. JAV dolerių. 

– Ši, „Williams“ suteikta 75 mln. JAV dolerių paskola taip pat verta dėmesio šalia tų 75 mln. JAV dolerių, kuriuos „Williams“ sumokėjo už akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ akcijas. 

Ir vienu, ir kitu atveju po 75 mln. JAV dolerių sumokėjo ne „Williams“, o pati LR Vyriausybė. 

Jeigu pirmuoju atveju LR Vyriausybė sudarė „Williams“ galimybes kiek daugiau nei metus laiko laikinai pavaldyti akcinę bendrovę „Mažeikių nafta“, kad amerikiečiai iš įmonės išsikastų jiems reikalingus 75 mln. JAV dolerių pirkti pirmuosius 33 % įmonės akcijų, tai antruoju atveju LR Vyriausybė kai ką įkalbino, kad paskolintų „Williams“ 75 mln. JAV dolerių, kuriuos amerikiečiai galėtų perskolinti akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“. Tas kai kas buvo „Williams“ akcininkų (dalininkų) antroji, t. y. ne lietuviškoji, pusė. 

Už „Williams“ 75 mln. JAV dolerių paskolą garantavo LR Vyriausybė, kuri, jeigu „Williams“ nepasiseks akcinėje bendrovėje „Mažeikių nafta“ oficialiai uždirbti tokių pinigų, įsipareigojo šiuos pinigus grąžinti „Williams“. 

– LR ūkio ministras Vincas Babilius sakė, kad iš akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ kasmet buvo pavagiama po 250 – 500 mln. Lt („Respublika“, 1999 m. lapkričio 4 d.). Gal tuos 150 mln. JAV dolerių, kuriuos „Williams“ sumokėjo už įmonės akcijas ir paskolino įmonei, amerikiečiai visus iškasė iš įmonės kasyklų laikinojo valdymo laikotarpiu? 

– „Williams“ laikinai valdė akcinę bendrovę „Mažeikių nafta“ 1998 m. rugsėjo 11 d. – 1999 m. spalio 29 d. laikotarpiu, t. y. kiek ilgiau nei metus – apie 13,5 mėnesio. 

Jeigu tikėti Vincu Babiliumi, kasmet iš akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ buvo pavagiama po 250 – 500 mln. Lt. 

Per šiek tiek daugiau nei metus iš įmonės galėjo būti pavogta virš 500 mln. Lt. 

Ne visi 500 mln. Lt galėjo pakliūti į specialias LR Vyriausybės ir „Williams“ sąskaitas, kuriose, kaip suprantu, pinigai buvo kaupiami akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ pirmųjų 33 % akcijų pirkimui. 

Pavyzdžiui, iš 100 mln. Lt, kurių verslininkai, akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ iniciatyva, oficialiai nesumokėjo įmonei už pirktą produkciją, gal tik kiek daugiau nei 60 mln. Lt galėjo patekti į minėtas sąskaitas. 

Kiti 40 mln. Lt buvo prarasti paliekant dalį jų verslininkams už suteiktas paslaugas arba verslininkams patiriant nuostolius, jeigu jie norėjo šiuos pinigus oficialiai, kaip buvo numatyta sutartyse, sumokėti akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“. 

Manau, kad iš tų 500 mln. Lt, kurių laikinojo valdymo laikotarpiu neteko akcinė bendrovė „Mažeikių nafta“, į specialiai užjūriuose atidarytas sąskaitas, skirtas įmonės akcijų pirkimui, galėjo būti pervesta kiek daugiau nei 300 mln. Lt. 

Už šiuos pinigus „Williams“ turėjo galimybę įsigyti pirmuosius 33 % akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ akcijų, tačiau kitus 75 mln. JAV dolerių, kuriuos 1999 m. spalio 29 d. „Williams“ paskolino įmonei, amerikiečiai turėjo iš kažkur gauti. 

Ir šiuos pinigus „Williams“ padėjo gauti ne kas kitas, o LR Vyriausybė, už juos garantavusi Lietuvos valstybės vardu. 

Apie akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ laikinąjį valdymą LR Prezidentas Valdas Adamkus kartą štai ką pasakė: „Tų, kurie taip elgiasi, logika paprasta – išnaudok gamyklą, privesk ją prie bankroto ir klausk valstybės: „Ką čia jūs man parduodate? Skolas! Aš ateinu jūsų gelbėti. Jūs dar turite man primokėti, kad imu tą įmonę“. O mes esame tokie naivūs, kad leidžiame tokius dalykus.“ 

Strateginis investuotojas fenomenalus ir buvo tuo, kad neturėjo pinigų, o visas jo sąskaitas apmokėdavo LR Vyriausybė. 

– Kada LR Prezidentas Valdas Adamkus ėmė piktintis akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ laikinuoju valdymu ir akcijų pardavimu „Williams”? 

– Deja, tuoj po to, kai jau buvo pasibaigęs laikinasis valdymas ir akcijos jau buvo parduotos „Williams“, t. y. jau po Investicijų sutarties su „Williams“ pasirašymo, kada jau nieko nebebuvo galima pakeisti. 

– Tai tikrasis investuotojas į akcinę bendrovę „Mažeikių nafta“ buvo ne „Williams“, o LR Vyriausybė? 

– „Williams“ nieko neinvestavo ir nieko neskolino – viską už „Williams“ darė LR Vyriausybė, t. y. Lietuvos valstybė. Ir derėjosi su LR Vyriausybe amerikiečių „Williams“ vardu ta pati LR Vyriausybė, kuri, kaip norėjo, taip su savimi ir susitarė. 

„Akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ valstybei priklausančių akcijų pardavimas, atsižvelgiant į dabartinius įmonės veiklos rezultatus, gali būti laikomas nesėkmingiausiu tarp visų Centrinės Europos naftos perdirbimo įmonių privatizavimų. Valstybė, nutarusi parduoti bendrovės akcijas strateginiam investuotojui, negavo jokių lėšų, o tik įsipareigojo suteikti paskolas“, – rašoma LR valstybės kontrolės 2001 m. gegužės 22 d. ataskaitoje Nr. 210-6 „Dėl valstybės vardu ir su valstybės garantija skirtų paskolų panaudojimo efektyvumo bei teisėtumo vertinimo akcinėje bendrovėje „Mažeikių nafta“ rezultatų“ (43 lapas). 

– Kiek LR Vyriausybė suteikė „Williams“ arba jos valdomai akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ paskolų po 1999 m. spalio 29 d.? 

– Po Užbaigimo arba Investicijų sutarties pasirašymo „Williams“ valdomai ir jai priklausančiai akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ LR Vyriausybė paskolino 221,5 mln. JAV dolerių, iš kurių 146,5 mln. JAV dolerių paskolino valstybės vardu ir 75 mln. JAV dolerių valstybės vardu garantavo. 

„Williams“ po Investicijų sutarties pasirašymo suteikė akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ 75 mln. JAV dolerių paskolą, tačiau už ją pačiai „Williams“ garantavo LR Vyriausybė. 

Iki Investicijų sutarties pasirašymo LR Vyriausybė buvo suteikusi arba garantavusi „Williams“ laikinai valdomai akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ 177,5 mln. JAV dolerių. Iš viso LR Vyriausybė „Williams“ valdomai akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ suteikė arba garantavo 398,9 mln. JAV dolerių. 

– Bet „Williams“ 1999 m. spalio 30 d. pažadėjo, kad gaus akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ 570 mln. JAV dolerių įmonės modernizavimui be valstybės garantijų. 

– Negavo. 

– Ką „Williams“ veikė akcinėje bendrovėje „Mažeikių nafta“ su LR Vyriausybės suteikta ir garantuota 221,5 mln. JAV dolerių paskola? 

– Investicijoms į įmonės modernizavimą panaudojo 17 mln. JAV dolerių arba 8 % paskolų, o 204,5 mln. JAV dolerių arba 92 proc. paskolų panaudojo papildyti apyvartinėms lėšoms, kurias iš akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ pati buvo išsiurbusi laikinojo valdymo laikotarpiu. 

– Kokie buvo „Williams“ valdomos akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ veiklos rezultatai? 

– Įmonė 1999 metais patyrė 130,863 mln. Lt nuostolį, o 2000 metais patyrė 213,728 mln. Lt nuostolį. 

– Gal tais metais buvo labai nepalankus laikotarpis perdirbti naftą ir parduoti naftos produktus? 

– 1999 vasario 28 d. baigėsi nuo pat 1997 m. lapkričio 15 d. trukusi pasaulinė naftos krizė, naftos, jos transportavimo, perdirbimo, naftos produktų pardavimo kainos kilo kaip ant mielių. 

Naftos ir jos produktų pardavimo maržos buvo didžiulės, paklausa buvo didžiulė. Tai buvo pasakiškas laikotarpis „Williams“ valdomai akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ kasmet uždirbti po 1,5 mlrd. Lt pelno. 

„2000 metais, padidėjus perdirbimo maržai, labai padidėjo Centrinės Europos regiono naftos perdirbimo įmonių pelno rodikliai (EBITDA, EBIT ir grynasis pelnas). Naftos perdirbimo maržos, palyginti su 1999 m., padidėjo net 2,4 karto. /…/. Akcinė bendrovė „Mažeikių nafta“ savo nuostolinga veikla išsiskiria iš visų Centrinės Europos regiono naftos perdirbimo įmonių. Bendrovė yra vienintelė nuostolingai veikianti Centrinės Europos regiono naftos perdirbimo įmonė. Per pastaruosius trejus metus visos kitos Centrinės Europos regiono naftos perdirbimo įmonės dirbo pelningai (išskyrus Slovnaft 1999 m. patirtą nuostolį dėl valiutų kurso pasikeitimo).“ 

– Argi „Williams“ neapsimokėjo geriau sąžiningai per metus uždirbti po 1,5 mlrd. Lt, negu kasmet iš akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ nusiurbti po 100, 200 ar 500 mln. Lt? 

– Iki Investicijų sutarties pasirašymo „Williams“ neapsimokėjo akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ valdyti taip, kad įmonė dirbtų pelningai – jeigu „Williams“ iš akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ nebūtų išsikasusi 300 mln. Lt, ji nebūtų turėjusi už ką nusipirkti pirmųjų 33 % naftos perdirbimo įmonės akcijų. 

Be to, pelningai dirbančios įmonės trečdalio akcijų su valdymo teise „Williams” nebūtų nusipirkusi nei už 75 mln. JAV dolerių, nei už 150 mln. JAV dolerių. Tai viena. 

Antra, po Investicijų sutarties pasirašymo „Williams“ jau nebeapsimokėjo taip primityviai ir kartu taip rizikingai siurbti pinigų iš akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ – jai labiau apsimokėjo kasmet uždirbti po 1,5 mlrd. Lt, tik nedidelę dalį šių pinigų parodant Lietuvai. 

Tačiau … tokių pinigų uždirbti jai niekas neleido, jokių pinigų uždirbti jai niekas neleido. Vakarų bankai nei „Williams“, nei jos valdomai ir jai faktiškai jau priklausančiai akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ neskolino pinigų nei apyvartinėms lėšoms, skirtoms naftos žaliavai pirkti, nei naftos perdirbimo įmonės rekonstrukcijai. 

Naftos išgavėjai – tiek iš Rytų, tiek ir iš Vakarų – ne tik nepardavė „Williams“ naftos žaliavos išsimokėtinai, bet nenorėjo naftos žaliavos parduoti netgi mokant už ją iš anksto. 

Visos „Williams“ pastangos susitarti dėl naftos pirkimo iš Šiaurės jūros verslovių, iš Saudo Arabijos jokių padėtį gelbėjančių rezultatų nedavė. 

Vakarų naftos kompanijos pagamintą benziną iš akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ stengėsi pirkti tik kaip nekondicinį, kaip žaliavinę produkciją. 

– Visą šią blokadą „Williams“, kaip ir 1990 metais Lietuvai, organizavo Rusijos vyriausybė, „Lukoil“. 

– Deja, ne. Tai klaidinanti informacija, kurią mūsų šalyje aktyviai platino politikai. 1999 m. spalio 29 d. – 2001 m. birželio 14 d. laikotarpiu „Williams“ valdomą ir jai priklausančią akcinę bendrovę „Mažeikių nafta“ bendromis pastangomis gelbėjo tik LR Vyriausybė ir Rusijos naftos koncernas „Lukoil“. 

LR Vyriausybė gelbėjo vis naujomis valstybės teikiamomis arba garantuojamomis paskolomis, o naftos koncernas „Lukoil“ – perdirbimui skirta rusiškos naftos žaliava. Be politikų ir „Lukoil“ pagalbos jau 2000 m. vasarą „Williams“ valdoma akcinė bendrovė „Mažeikių nafta“ būtų dirbusi gal tik 20 % pajėgumu ir vargu ar kas nors būtų jai kuo nors daugiau pagelbėjęs. 

– Gal pateiktumėte bent vieną pavyzdį, kaip Lukoil“ tuo laikotarpiu padėjo „Williams“ valdomai akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“. 

– „Pagrindinis žalios naftos tiekėjas 2000 m. buvo „Lukoil Baltija LLC“, – rašoma LR valstybės kontrolės 2001 m. gegužės 22 d. ataskaitos Nr. 210-6 „Dėl valstybės vardu ir su valstybės garantija skirtų paskolų panaudojimo efektyvumo bei teisėtumo vertinimo akcinėje bendrovėje „Mažeikių nafta“ rezultatų“ 17 lape. 

Tokių pavyzdžių buvo ne vienas, jų buvo daug. 

– Bet, kiek prisimenu, tada akcinė bendrovė „Mažeikių nafta“ už naftą „Lukoilui“ mokėjo didesnę nei rinkos kainą. 

– Pirkti naftą perdirbimui didesne nei rinkos kaina yra geriau nei stovėti savaitę, mėnesį ar pusmetį be naftos. Be to, „Lukoilas“, matydamas, kad „Williams“ kartais neturi tiek pinigų, naftą parduodavo ir atidėdamas apmokėjimą. 

Visi kiti naftos turėtojai „Williams“ valdomai akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ naftos nepardavė, o „Lukoilas“ pardavė. Dar kažkiek naftos 2000 metais akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ pardavė „British Petroleum“, „Vitol S. A.“ 

Visos kitos naftą išgaunančios Rusijos ir Vakarų kompanijos darė viską, kad „Williams“ iš akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ pasitrauktų jau 2000 metais, o „Lukoilas“ ją gelbėjo ir „Williams“, pirmiausia „Lukoilo“ dėka, 2000 metais nereikėjo gėdingai pasitraukti iš akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“. 

O didesnę nei rinkos kainą už naftą akcinė bendrovė „Mažeikių nafta“ mokėjo todėl, kad taip susitarė „Lukoil“ su „Williams“, kad pastaroji ir pati norėjo mokėti „Lukoilui“ didesnę nei rinkos kainą. 

– Kad daugiau išplautų pinigų iš akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“?

– Kad visiems atrodytų, jog „Lukoilas“ plėšia „Williams“ valdomą akcinę bendrovę „Mažeikių nafta“, o iš tikrųjų „Lukoilas“, visuotinės blokados sąlygomis tiekdamas naftą, netgi tiekdamas su atidėtu apmokėjimu, gelbėjo „Williams“ valdomą akcinę bendrovę „Mažeikių nafta“. 

Jeigu „Lukoilas“ būtų nafta akcinę bendrovę „Mažeikių nafta“ aprūpinęs rinkos kaina arba mažesne nei rinkos kaina, kai visi kiti naftos nepardavė, kaip LR Vyriausybei, Seimui, Prezidentui visa tai būtų reikėję paaiškinti visuomenei? 

Dabar viskas buvo paaiškinta tuo, kad „Lukoilas“, pasinaudodamas sunkia „Williams“ padėtimi, begėdiškai lupikavo. 

„Williams“ 2000 metais nuo visų grobuonių, spėliojusių, ar amerikiečiai akcinėje bendrovėje „Mažeikių nafta“ sulauks vasaros pabaigos, gelbėjo pats geriausias „Williams“ draugas – „Lukoil“. 

Beje, „Lukoil Baltija LLC“ 2000 metais akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ pateikė 80 % visos perdirbimui pirktos naftos, kurios ji iš niekur kitur nebūtų gavusi. Iš Irano gal ir būtų gavusi, bet niekas nebūtų leidęs iš ten pirkti ir atsivežti. 

„Lukoilas“ buvo strateginis žaliavos, skirtos perdirbimui, tiekėjas „Williams“ valdomai akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“. 

Be to, „Williams” reikėjo rūpintis ir tuo, kad akcinė bendrovė „Mažeikių nafta“, esant neįtikėtinai palankioms naftos verslui sąlygoms pasaulinėje rinkoje, netyčia nepradėtų dirbti pelningai, nes tada reikės su LR Vyriausybe pilnai atsiskaityti pagal Investicijų sutartį. 

– Bet „Williams“ 2000 metais jau turėjo veikiantį Būtingės naftos terminalą. 

– Ir kas iš to, jeigu niekas, išskyrus „Lukoilą“, neparduoda naftos. Būtingės naftos terminalo projektinis pajėgumas buvo perkrauti 8 mln. tonų naftos per metus. Būtingės terminalas buvo numatytas ir tarnavo daugiausia rusiškos naftos atsivežimui, apie ką mūsų politikai ir spauda nutylėjo. 2000 metais per Būtingės naftos terminalą buvo įsivežta 3,5 mln. tonų naftos, tame tarpe arti 3 mln. tonų rusiškos naftos. 

Taip „Lukoil“ padėjo „Williams“ valdomai akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ apeiti „Jukos“ ir kitų Rusijos naftos kompanijų valstybiniu mastu organizuojamą blokadą per „Družbos“ naftotiekį. 

– „Williams” 2000 metais per Būtingės naftos terminalą iš „Lukoil“ juk galėjo gauti ne 3 mln. tonų, o kokius 7 ar 8 mln. tonų naftos. 

– Po to, kai tokiomis sąlygomis LR Vyriausybė Mažeikių naftos perdirbimo įmonę atidavė JAV kompanijai „Williams“, Rusijos vyriausybė tai palaikė akibrokštu ir labai nepalankiai pradėjo žiūrėti į rusiškos naftos tiekimą akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“, ypač tiekimą lengvatinėmis sąlygomis, t. y. mažesne nei rinkos kaina ir atidedant apmokėjimą, skirtomis kaimyninėms ir draugiškoms šalims. 

Rusijos naftos kompanijos ir, pirmiausia, „Jukos“, ėmėsi visų galimų pastangų, kad kaip galima mažiau rusiškos naftos akcinę bendrovę „Mažeikių nafta“ pasiektų per „Družbos“ naftotiekį. Kartu su kitomis Rusijos naftos kompanijomis, negalėdamas viešai pripažinti, kodėl to nenorėtų ar negalėtų daryti, minėtų pastangų solidariai turėjo imtis ir „Lukoilas“. 

Tai, kad rusišką naftą „Lukoilui“ reikėjo vežti per Būtingės terminalą, sako, jog ją net ir „Lukoilui“ labai sunku buvo pumpuoti per „Družbos“ naftotiekį. 

„Lukoilui“ tiekti „Williams“ valdomai akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ naftą sunku buvo ir per Būtingės naftos terminalą. Gerai, kad nors arti 3 mln. tonų galėjo patiekti. 

Tai, kad šis tiekimas nebuvo toks paprastas, patvirtina kad ir ta aplinkybė, jog „Lukoilas“ rusišką naftą į Būtingės naftos terminalą tiekė per Kalifornijoje (JAV) registruotą kompaniją „Lukoil Baltija LLC“, padedant amerikiečiams, kad bent einamuoju metu susidarytų įspūdis, jog naftą, nebūtinai tik rusišką, „Williams“ valdomai Mažeikių naftos perdirbimo įmonei „Lukoilas“ tiekia kartu su amerikiečiais. 

– Vakarų naftos kompanijos 2000 metais pagamintus naftos produktus iš akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ pirko tik kaip nekondicinius, kaip žaliavinę produkciją. Tai pakankamai rimtas įrodymas, kad „Williams“ 2000 metais ir toliau plovė savo valdomos įmonės pinigus. 

– Ne, „Williams“ po 1999 m. spalio 29 d., t. y. po Investicijų sutarties su LR Vyriausybe pasirašymo, nebenorėjo taip beatodairiškai plauti akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ pinigų, ji siekė bet kokia kaina savo rankose išlaikyti įmonę ir išsilaikyti Lietuvoje. 

Juk tai buvo jau jos įmonė su visomis pasakiškomis sąlygomis verslui. 

Anglijos konsultacinė kompanija „Chase Manhattan plc”, parengusi „Williams“ valdomai akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ finansavimo planą, žadėjo padėti gauti 570 mln. JAV dolerių įmonės modernizavimui, tačiau nepadėjo ir įmonė šių pinigų negavo. 

Tų pinigų nei akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“, nei „Williams“ neskolino ir JAV bankas „Chase Manhattan”. 

Todėl akcinė bendrovė „Mažeikių nafta“ liko be alkinimo įrenginio, kuris buvo vienas iš pagrindinių įrenginių, gal net ir pats pagrindinis įrenginys įmonės modernizavimo programoje. 

Dėl to Mažeikių naftos perdirbimo įmonė neužtikrino reikiamos eksportuojamo benzino kokybės pagal Europos Sąjungos kokybės standarto EN-228 reikalavimą. Mat nuo 2000 m. sausio 13 d. pasikeitė Europos kokybės standartas EN-228 automobilių degalams, pagal kurį benzeno (benzolo) kiekis degalų sudėtyje negalėjo viršyti 1 procento. 

Anglijos bendrovė „British Petroleum“ (BP Oil International Limited) 2000 metais iš akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ pirko 475 987 758 tonas benzino, neatitinkančio Europos kokybės standarto automobilių degalams EN-228 reikalavimų, įskaitant 52 464 513 tonų benzino A-80, 293 220 895 tonas benzino A-92 ir 130 302 350 tonų benzino A-95. 

Dėl to, kad benzinas buvo nekokybiškas, akcinė bendrovė „Mažeikių nafta“ negavo 15 779 775 JAV dolerių, kuriuos būtų gavusi, jeigu benzinas būtų buvęs kokybiškas ir būtų buvęs parduotas rinkos kaina. 

Tačiau tai, skirtingai nei rašė spauda, nebuvo vien tik pinigų plovimas per BP, tai buvo ir BP pagalba akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ į Vakarus parduodant pagamintą nepakankamai kokybišką benziną. 

Aišku, BP nedirbo sau į minusą ir iš viso to reikalo gerai uždirbo, bet akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ esamoje situacijoje ji iš dalies ir padėjo. 

Tai, kad šią produkciją BP galėjo vežti ne į Vakarus, o į Maskvą, nieko nekeičia, nes akcinė bendrovė „Mažeikių nafta“ rinkas Maskvoje buvo praradusi 1998 – 1999 metais. 

BP 2000 metais iš akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ pirko ir per terminalus eksportavo į Vakarus iš viso 1 676 500 tonų šviesių naftos produktų. 

– Kiek akcinė bendrovė „Mažeikių nafta“ 2000 metais planavo perdirbti naftos ir kiek jos perdirbo? 

– 2000 metais akcinė bendrovė „Mažeikių nafta“ planavo perdirbti 7,5 mln. tonų naftos, realiai perdirbo 4,24 mln. tonų. Būtų perdirbusi ir 10 mln. tonų, bet tiek naftos negalėjo nusipirkti. Ir ne todėl, kad būtų trūkę pinigų, o todėl, kad niekas įmonei naftos nepardavė nors ir mokant už ją iš anksto. 

Iš tų 4,24 mln. tonų naftos, kuriuos įmonė 2000 metais perdirbo, apie 3,4 mln. tonų pateikė „Lukoilas“. Likusią dalį pateikė „British Petroleum“, „Vitol S. A.“, keli smulkesni tiekėjai. 

Beje, projektinis Mažeikių naftos perdirbimo įmonės naftos žaliavos perdirbimo pajėgumas buvo ne 12 mln. tonų, o 15 mln. tonų naftos žaliavos per metus. 2003 metais „Williams“ buvo numačiusi Mažeikių įmonėje perdirbti 16 mln. tonų naftos žaliavos. 

– Ar „British Petroleum“ negalėjo pateikti daugiau naftos, pavyzdžiui, kokius 3 ar 4 milijonus tonų? 

– Reikia dėkoti ir už tiek, kiek pateikė. Kitos Rusijos ir Vakarų kompanijos, prekiaujančios nafta, išvis nieko akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ nepardavė. 

– Jeigu „Lukoilas“ 2000 metais nebūtų „Williams“ valdomai akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ parūpinęs 3,4 mln. tonų naftos, „Williams“ tais pačiais metais būtų pasitraukusi iš Mažeikių? 

– Jeigu „Lukoilas“ 2000 metais nebūtų „Williams“ valdomai akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ parūpinęs 3,4 mln. tonų naftos, o LR Vyriausybė nebūtų davusi 221,5 mln. JAV dolerių, „Williams“ jau iki 2000 m. liepos 1 d. būtų pasitraukusi iš akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“. 

LR Vyriausybė ir „Lukoilas“ darė viską, ką tik galėjo padaryti, kad „Williams“ 2000 metais nepasitrauktų iš akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“. 

– „Lukoil“ elgesys buvo apsimestinis. 

– Ne, neapsimestinis. Aš nesu „Lukoil“ gerbėjas (Gedeminas Kiesus taip pat nebuvo „Lukoil“ gerbėjas), bet jeigu ši kompanija 2000 metais padėjo akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ labiau už bet kurią kitą Rytų ir Vakarų naftos kompaniją, tai reikia taip ir sakyti – padėjo. 

Jeigu „Lukoil“ 2000 metais išgelbėjo „Williams“ valdomą akcinę bendrovę „Mažeikių nafta“, tai reikia ir sakyti – išgelbėjo. 

Visuomenė propagandos tikslais buvo klaidinama ir nuteikinėjama prieš „Lukoil“, kuris gelbėjo „Williams“. 

Jeigu „Lukoil“ būtų buvęs toks blogas, kaip apie jį kalba politikai ir rašo spauda, tai beveik ant kiekvienos didesnę apyvartą turinčios sankryžos „Lukoilo“ degalinės (dabar pasivadinusios „Viada“) nepriklausomoje Lietuvoje nestovėtų. 

2000 metais „Lukoil“ kartu su „Williams“ ir prieš Rytus, ir prieš Vakarus kovėsi tame pačiame apkase, petys į petį. Kovėsi už tai, kad akcinė bendrovė „Mažeikių nafta“ išliktų „Williams“ rankose. 

– Jeigu „Lukoilas“ buvo toks geras “Williams“, tai gal ir pati „Williams“ nebuvo tokia jau bloga, gal nevogė ir neplovė akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ pinigų? 

– Jau minėjau, kad nuo 1999 m. spalio 29 d., t. y. nuo Investicijų sutarties pasirašymo dienos, „Williams“ norėjo normaliai, t. y. pagal įprastus tarptautinius standartus, dirbti akcinėje bendrovėje „Mažeikių nafta“, nes tai buvo jau jos, o ne kieno nors kito įmonė, tai jau buvo jos – „Williams“ – verslas. 

Įprasti tarptautiniai standartai naftos išgavimo ir perdirbimo versle – uždirbti milijardus, sakant, kad nieko neuždirbi, ir valstybei sumokėti varganus kelis šimtus tūkstančių per metus, t. y. praktiškai nemokėti mokesčių valstybei. 

Beje, JAV, o taip pat ir Rusijoje, taip elgiasi daugelis galingųjų korporacijų. JAV įkliuvo „Enron“, Rusijoje įkliuvo „Lukoil“ ir „Jukos“. Išgyveno tik „Lukoil“. 

– Jeigu „Lukoil“ gelbėjo „Williams“, tai kodėl „Lukoilą“ labiausiai puolė tie politikai, kurie labiausiai palaikė „Williams“? 

– Toks buvo jų tarpusavio susitarimas, tokia buvo jų bendro verslo taktika. Juk 1993 – 1995 metais pirmasis tai „Lukoil“ skundėsi, kad Mažeikių naftos perdirbimo įmonė nieko neverta, kad be rusiškos naftos tai tik metalo laužas. Įprastai galingosios pasaulio naftos kompanijos apie savo būsimuosius pirkinius civilizuotose šalyse viešai taip nekalba. 1995 metų vasarą „Lukoilas“, kaip Mažeikių naftos perdirbimo įmonės tarptautinis vertintojas, kažkaip keistai ėmė ir pritilo. 

Apie tai, kad Mažeikių naftos perdirbimo įmonė yra tik metalo laužo krūva, neverta nė vieno JAV dolerio, netgi nė vieno lito, 1998 metais iš naujo prabilo grupė iškiliausių mūsų šalies politikų, primygtinai siūlydami tautai atiduoti ją „Williams“, kol ši dar nesusigaudė, kokį niekalą perka, kokią nelaimę Lietuva jai bruka. 

Tarp abiejų ekspertų grupių, peikusių ir menkinusių Mažeikių naftos perdirbimo įmonę, matau tiltą, kuris buvo pastatytas, surištas, atidarytas ir aplietas šampanu 1999 m. spalio 29 d. šalims, t. y. LR Vyriausybei ir „Williams“, pasirašant Investicijų sutartį. 

Mažeikių naftos perdirbimo įmonė buvo įsigyta pigiau nei už vieną JAV dolerį, vieną litą ar vieną rublį, nes valstybė iš pirkėjo ne tik neėmė pinigų, bet jam dar ir primokėjo kelių šimtų milijonų JAV dolerių paskolomis. 

– Kiek naftos produktų 2000 metais „Williams“ valdoma akcinė bendrovė „Mažeikių nafta“ pardavė Lietuvos rinkai? 

– 1 488 000 tonų. Pagrindinis naftos produktų Lietuvos rinkai pirkėjas buvo „Lukoil“. Politikai labai palankiai žiūrėjo į tai, kad didžiąją dalį Lietuvos vartotojų akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ pagamintais naftos produktais aprūpina „Lukoil“. 

Parduodant naftos produktus Lietuvos rinkai buvo pažeidžiami įstatymai, darant akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ labai didelę žalą, dalis didžiulių pinigų, kurie iš įmonės buvo išplauti per penkias ar šešias naftos produktus perkančias įmones, buvo skirta maždaug 25 % dirbamos žemės Lietuvoje supirkimui (Kėdainių verslininkai, „Pelėsių“ ir kitos grupuotės), politinių partijų, potencialiai galinčių laimėti 2000 metų rudenį rengiamus rinkimus į LR Seimą, finansavimui. 

Per tarpininkus gavusios daug pinigų iš „Williams“ valdomos akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ šios politinės partijos po laimėtų Seimo rinkimų netikėtai nustojo reikalauti, kad „Vilties karavanas“ užbaigtų savo misiją, kad būtų panaikinta Investicijų sutartis, kurią 1999 m. spalio 29 d. LR Vyriausybė pasirašė su „Williams“. 

– Kokių tikslų „Williams“ valdomos akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ atžvilgiu turėjo „British Petroleum“ ir Šveicarijos naftos koncernas „Vitol S. A.“? 

– Ir viena kompanija, ir kita kompanija turėjo rimtų ketinimų iš „Williams“ perimti akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ akcijas ir įmonės valdymo teisę pagal Investicijų sutartį su LR Vyriausybe. Abi šios kompanijos norėjo būti kuo arčiau akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“, kai tik iš jos trauksis „Williams“. 

Tačiau nei anglai, nei šveicarai, Rusijoje taip pat turėdami savo interesų, nenorėjo dėl „Williams“ stotis skersai kelio Rusijos vyriausybei, šios šalies naftos koncernams, tokiems kaip „Jukos“ ir TNK (Tiumenės naftos kompanija). 

Ir BP, ir „Vitol S. A.“, traukiantis „Williams“, tikėjosi vieno iš dviejų joms parankių variantų – arba LR Vyriausybė pati neparduoda akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ akcijų Rusijos naftos kompanijoms, įskaitant „Jukos“ ir TNK, ir joms neleidžia šios įmonės akcijų pirkti iš „Williams“, arba anglai ir šveicarai akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ akcijas iš LR Vyriausybės ir „Williams“ perka kartu su „Jukos“ ir TNK. 

– O kaip su „Lukoilu“? 

– Jeigu „Williams“ traukiasi iš akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“, tai kartu traukiasi ir „Lukoil“. Taip viskas buvo surišta. Todėl, pirmiausia, būtent „Lukoil“ nenorėjo, kad „Williams“ trauktųsi iš akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“. 

– Kas 2000 metais vadovavo LR Vyriausybei? 

– 1999 m. lapkričio 3 d. – 2000 m. lapkričio 10 d. laikotarpiu vadovavo Andrius Kubilius, 2000 m. spalio 27 d. – 2001 m. birželio 20 d. laikotarpiu – Rolandas Paksas. 

– Ar abu Premjerai žinojo tiesą apie tai, kad „Williams“ 2000 metais laikosi akcinėje bendrovėje „Mažeikių nafta“ tik „Lukoilo“ dėka? 

– Taip, žinojo. Žinojo ir Premjeras Algirdas Brazauskas, LR Vyriausybei ėmęs vadovauti nuo 2001 m. birželio 20 d. 

– Tais pačiais 2000 metais „Williams“ plovė akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ pinigus samdydama iš toli atvykstančius, brangiai kainuojančius ir mažai ką nuveikiančius rangovus, konsultantus, tarpininkus ir pan. 

– Lietuvos specialistais ir aptarnaujančiomis įmonėmis „Williams“ principingai nepasitikėjo, o samdyti iš užsienio šalių specialistai dažniausiai pasitaikydavo nepakankamai kompetentingi ir sąžiningi, nevykdantys savo įsipareigojimų. 

Rytų ir Vakarų naftos kompanijos, tarsi susitarę, nepardavė „Williams“ naftos, būdamos tikros, kad „Williams“ ilgai Mažeikiuose neišsilaikys ir savo akcijas kartu su neįtikėtinai palankia Investicijų sutartimi labai greitai ir nebrangiai parduos kažkuriai iš jų. 

Esant tokiai situacijai akcinėje bendrovėje „Mažeikių nafta“ tvyrojo nerimas, niekas nebuvo garantuotas dėl rytojaus dienos, tie, kas galėjo, stengėsi paimti, ką dar paimti galima. Įmonę apiplėšinėjo konsultantai, rangovai, vizijų kūrėjai, tarpininkai, netgi patys valdytojai. 

Įmonėje nebuvo tvarkos, disciplinos, „Williams“ savininkai taip ir nepasirodydavo įmonėje, o jų, kaip šeimininkų, rankos labai reikėjo. „Williams“ savininkams teko mokėti didelius pinigus tiems politikams, kuriems ši kompanija nebuvo sava, kad palaikytų „Williams“. Visi melžė „Williams“ valdomą akcinę bendrovę „Mažeikių nafta“ kas kaip galėjo, kas kaip išmanė, kas tik prie jos priėjo. 

Daug „Williams“ kainavo apsaugos, palankios viešosios nuomonės formavimo ir jos palaikymo paslaugos. Juk reikėjo viską pateikti kitaip, netgi atvirkščiai, nei buvo iš tikrųjų. Valstybę ir jos piliečius apgaudinėjančius politikus reikėjo pateikti kaip tos pačios valstybės patriotus, t. y. profesionalius gelbėtojus nuo rusų, nuo „Lukoilo“. O už tokias ir panašias paslaugas laisva ir nepriklausoma žiniasklaida, kol ji dar tikrųjų yra laisva ir nepriklausoma, ima brangiai, labai brangiai. 

Amerikiečiams ne kartą reikėjo keisti akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ vadovus, nes jie, padirbėję ilgesnį laiką, pradėdavo užduoti nereikalingų klausimų, patys, apeidami „Lukoilą“, imdavo tartis dėl naftos su „Jukos, kitomis Rusijos naftos kompanijomis, darėsi nebepatikimi. 

Skaitydami spaudą, klausydamiesi politikų pasisakymų, vieni suprato, kad „Williams“ valdomoje akcinėje bendrovėje „Mažeikių nafta“ viskas būtų gerai, jeigu nekenktų „Lukoilas“, kiti suprato, kad už visos tos betvarkės akcinėje bendrovėje „Mažeikių nafta“ stovi „Williams“, norėdama kaip galima daugiau ir greičiau iš šios įmonės pasipelnyti. 

Tačiau tai nebuvo tiesa nei vienu, nei kitu atveju, nes visa tai buvo skirta nukreipti visuomenės dėmesį kita linkme nuo pagrindinių įvykių, kurie tuo metu dėjosi akcinėje bendrovėje „Mažeikių nafta“. 

„Williams“ išsilaikyti akcinėje bendrovėje „Mažeikių nafta“, išlaikyti savo rankose įmonę norėjo bet kuria kaina, bet tai padaryti buvo labai sunku. 

– „Williams“ savininkams teko mokėti didelius pinigus kai kuriems politikams, kuriems ši kompanija nebuvo sava, kad palaikytų „Williams“. 

– Politikams, kuriems „Williams“ nebuvo sava, teisėsaugos tarnyboms ir atskiriems pareigūnams už jų paslaugas ir palankumą kompanijai „Williams“ amerikiečių valdoma akcinė bendrovė „Mažeikių nafta“ pervedė mažiausiai 25 707 836 JAV dolerius. Pinigai buvo mokami iš uždarosios akcinės bendrovės „British & Baltic Vilnius“ sąskaitų: 

1) atsiskaitomosios sąskaitos Nr.184676799, atidarytos AB bankas „Hermis“; 

2) atsiskaitomosios sąskaitos Nr.184676733, atidarytos AB bankas „Hermis“; 

3) atsiskaitomosios sąskaitos Nr.13467308, atidarytos AB bankas „Hermis“. 

Į šias uždarosios akcinės bendrovės „British & Baltic Vilnius“ sąskaitas akcinė bendrovė “Mažeikių nafta” (matomai per tarpinę amerikiečių kompaniją „Williams Lietuva“) nuo 2000 m. vasario 9 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. pervedė 25 707 836 JAV dolerius. 

Policijos departamento vadovai net buvo sudarę įspūdingą schemą apie tolimesnį pinigų judėjimą iš uždarosios akcinės bendrovės „British & Baltic Vilnius“ sąskaitų, į kurias buvo pervesta 25 707 836 JAV dolerių suma. 

Apie tai buvo rašyta 2003 m. gegužės 22 d. savaitraštyje “Laisvas laikraštis” išspausdintame Jono Papievio straipsnyje “Kaip “Williams” papirkinėjo Lietuvos politikus?” 

Tirdama uždarosios akcinės bendrovės „British & Baltic Vilnius“ veiklą Mažeikių rajono apylinkės prokuratūra apie visas tris šios bendrovės paminėtas sąskaitas, atidarytas banke „Hermis“, tyrimo oficialioje rašytinėje medžiagoje, politikų valia, buvo priversta patylėti. 

Tai buvo akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ valdymo mokesčio pinigai, kuriuos už įmonės valdymą pagal susitarimą su LR Vyriausybe gaudavo „Williams“. 

„Williams“ po Investicijų sutarties pasirašymo darė viską, mokėjo už viską, kad tik išsilaikytų, kad tik išliktų akcinėje bendrovėje „Mažeikių nafta“. 

– Kada LR ūkio ministras Vincas Babilius ir „Williams“ 1998 m. kovo 17 d. pasirašė Susitarimą dėl principų, Rusijos naftos koncernas „Lukoil“ tuo buvo labai pasipiktinęs. Mūsų politikai taip pat neslėpė savo neapykantos „Lukoilui“. 

– Tarp mūsų šalies politikų ir „Lukoilo“ nebuvo jokios tikros neapykantos, nes politikų viešai deklaruojama neapykanta šiai Rusijos kompanijai buvo netikra, neatitinkanti tikrovės, apsimestinė. 

2000 metais LR Vyriausybė ir „Lukoil“ dirbo kaip verslo partneriai, siekdami to paties tikslo – bet kokia kaina padėti „Williams“ išsilaikyti akcinėje bendrovėje „Mažeikių nafta“. 

Kitokia informacija, politikų skleidžiama apie Lietuvos ir „Lukoilo“ santykius, apie „Lukoilo“ kenkimą „Williams“ valdomai akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“, buvo visuomenei skirta dezinformacija. 

– Rusijos naftos koncernas „Lukoil“ tik 2000 metais taip, palyginus, draugiškai padėjo „Williams“ valdomai akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“? 

– „Lukoilas“ lygiai taip pat draugiškai padėjo „Williams“ valdomai akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ ir 1998 m. rugsėjo 11 d. – 1999 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu. 

Gedeminas Kiesus ir jo atstovaujama 40-ies akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ darbuotojų grupė 1996 metų rudenį kreipėsi į LR Vyriausybę prašydami leisti jiems išsimokėtinai įsigyti dalį įmonės akcijų. Pusė iš tų 40-ies akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ darbuotojų buvo ištikimi „Lukoilui“, kuris neprieštaravo, kad jie kartu su kitais įmonės darbuotojais kreiptųsi į LR Vyriausybę. 

Lietuvos politikai įtikino Gedeminą Kiesų, atstovaujantį 40-ies akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ darbuotojų grupei, jog įmonė galės būti privatizuota tik per JAV įteigtą ofšorinę kompaniją „Williams“, jog per metus laikinojo valdymo iš akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ turės būti iškasta 300 mln. Lt, kad „Williams“ turėtų ką sumokėti už pirmuosius 33 % akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ akcijų. 

Žmonės, ištikimi „Lukoilui“, laikinojo valdymo laikotarpiu padėjo Gedeminui Kiesui iš akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ iškasti ir „Williams“ atiduoti 300 mln. Lt, kad amerikiečiai turėtų už ką nusipirkti pirmuosius 33 % akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ akcijų. 

Todėl išmintinga ir teisinga būtų sakyti, kad tuos 300 mln. Lt, kurie laikinojo valdymo laikotarpiu iš akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ buvo iškasti ir atiduoti „Williams“, per pusę iškasė Gedeminui Kiesui ir „Lukoilui“ ištikimi akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ darbuotojai. 

Jeigu ne „Lukoilui“ ištikimų akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ darbuotojų, kaip ir Gedeminui Kiesui ištikimų akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ darbuotojų, darbas, rizika ir pasiaukojimas „Williams“ naudai, amerikiečių kompanija su akcine bendrove „Mažeikių nafta“ 1998 m. rugsėjo 11 d. nebūtų pasirašiusi Laikinojo valdymo paslaugų teikimo sutarties, nebūtų buvę ir jokio akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ laikinojo valdymo. 

Nebūtų buvę ir jokių 300 mln. Lt, už kuriuos „Williams“ pirko pirmuosius 33 % akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ akcijų, nebūtų buvę ir Investicijų sutarties, kurią 1999 m. spalio 29 d. pasirašė „Williams“ su LR Vyriausybe. 

Jeigu Gedeminas Kiesus ir jam ištikima maždaug 20 akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ darbuotojų grupė būtų vieni bandę iš įmonės iškasti 300 mln. Lt, kita 20 darbuotojų grupė, ištikima „Lukoilui“, tuoj pat kasėjus būtų įskundusi ir viskas būtų pasibaigę neregėto masto baudžiamąja byla dėl akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ organizuoto išvogimo turint tikslą už jos pačios pinigus iš LR Vyriausybės nusipirkti pirmuosius 33 % įmonės akcijų. Šį procesą sumanę ir jį organizavę politikai būtų buvę demaskuoti ir sunku pasakyti, kaip jie būtų žiūrėję tautai į akis, koks liūdnas likimas jų toliau būtų laukęs. 

Bet „Lukoilas“ taip nesielgė – jam ištikimi akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ darbuotojai padėjo Gedeminui Kiesui laikinojo valdymo laikotarpiu iškasti iš įmonės 300 mln. Lt, už kuriuos „Williams“ pirko pirmuosius 33 % akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ akcijų. 

Jeigu ne bendradarbiavimas su „Lukoilu“, jeigu ne „Lukoilo“ parama ir tylėjimas, „Williams“ nebūtų nei valdžiusi, nei pirkusi akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“, nebūtų į akcinę bendrovę „Mažeikių nafta“ net atėjusi. 

Nepelnytai Lietuvos politikai taip piktai ir nepagarbiai visuomenei kalbėjo apie Rusijos naftos koncerną „Lukoil“, kuris politikų atžvilgiu nepasakė nė vieno blogo, nė vieno nereikalingo žodžio, neišdavė nė vienos jų paslapties, nors visa tai padaryti galėjo, nes žinojo viską. 

– Lietuvos politikai garsiai skelbė, kad „neprileis Ivano prie vamzdžio“. 

– Bet, nepaisydamas to, „Lukoilas“ prileido politikus prie akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“, nors turėjo visas galimybes jų ten neprileisti, vyti šalin arba įvilioti į spąstus, o po to demaskuoti ir prieš visą Lietuvą, ir prieš visą pasaulį, smagiai pasityčiodamas iš mūsų valstybės patriarchų nepasotinamo godulio ir nesąžiningumo, jų nepavykusio bandymo kartu su valstybės priešais milijardiniu mastu apiplėšti valstybę. 

Rusijos naftos koncernas „Lukoil“, nepaisydamas mūsų šalies politikų nedraugiškų išsišokimų, neapykantos kurstymo spaudoje, išliko ramus, pasitikintis savimi ir tuo pačiu į provokacijas neatsakinėjo. 

Mat rusai puikiai žinojo – tik be paliovos puldinėdami „Lukoilą“, juo gąsdindami tautą, Lietuvos politikai galėjo išvengti įtarimų, kad versle, ten, kur byra dideli, labai dideli pinigai, jie, veikdami per ofšorines kompanijas, dirba išvien su rusais, su Rusija ir su tuo pačiu „Lukoilu“. 

Deja, panašiai viskas jau 30 metų vyksta ne tik naftos versle, bet ir visoje energetikoje – dujų, elektros, žaliosios energetikos ir kituose sektoriuose, visuose kituose valstybės valdymo sektoriuose. 

Nereikia mūsų politikams važiuoti uždarbiauti į Ameriką, jiems Amerika čia pat – Lietuvoje. 

O mes naiviai tebetikime sekamomis pasakomis, jog 30 metų nepriklausomybės ir demokratijos mums dar per mažai. Tačiau po 50 tokios nepriklausomybės ir tokios demokratijos metų liksime ne tik be pramonės, energetikos, finansų, gamtos turtų ir gyventojų, bet ir be pačios valstybės. 

Jeigu nebėra galinčios ant kojų pastovėti valstybės, tai demokratija ir nepriklausomybė lieka tik kiauros, tuščios, nieko vertos demagoginės sąvokos. 

 

Facebook komentarai
Back To Top });}(jQuery));