skip to Main Content
TAIKLUS RIMO ARMAIČIO KOMENTARAS: mūsų taip vadinama nesisteminė opozicija bent jau kol kas nekėlė jokios grėsmės valdančiajam režimui, o tik pretenduoja į vietą toje pačioje sistemoje. Visa ta taip vadinama nesisteminė opozicija tik naudinga režimui imituojant demokratinius procesus. Ji tėra tik priemonė pratęsianti esamo režimo vegetavimą.
Gal su manim nesutiks, bet tai nieko tokio, tai tik mano asmeninė subjektyvi nuomonė
Aš anksčiau maniau, kad esamą sistemą galima kažkaip pagydyti. Bet dabar manau kažkiek kitaip, todėl ir kartoju gana dažnai, kad „nėra to blogo, kas neišeitų į gerą“ ir „kuo blogiau, tuo geriau“. Nes čia veikia empiriškas sociodinamikos dėsnis, kai socialinių sistemų genezė yra negrįžtama.
Jei šalies sistema pasuko diktatūros keliu, tai jį tą periodą turi praeiti iki loginės pabaigos, atsitrenkus kvaila savo galva į sieną ir subyrėti. Tokiu būdu iš sociumo smegenų pašalinamas susikaupęs kvailumas. Tik taip prablaivėjama ir iš naujo radikaliai peržiūrimos vertybės, bei tolimesnio vystymosi gairės.
Pavyzdys tam hitlerinė Vokietija tik klinikinė režimo mirtis privertė parklupdytą Vokietiją demilitarizuotis, buvo priimti sprendimai dėl naujos politinės ir teritorinės Vokietijos struktūros. Buvo priimtas „Entnazifizierung“ zokonas – priemonių rinkinys, skirtas pokario Vokietijos kultūrai, spaudai, ekonomikai, švietimui, jurisprudencijai ir politikai išvalyti nuo nacių ideologijos įtakos. Tik taip buvo sustabdytas nacistinės infekcijos plitimas. Bet jei Vokietija nebūtų patyrusi visiško pralaimėjimo, ar jų ideologijos kenksmingumas būtų toks akivaizdus vokiečiams? O jei jie laimėtų, tai tuo labiau. Koncentracijos stovyklos taptų bendra norma. Bet jos liko norma pergalingoje SSRS vien dėl to, kad ji laimėjo.
Lygiai taip pat subyrėjo SSSR, tik atsitrenkus į sieną, įvyksta transformacija.
Jei mes kalbame apie socialines sistemas, tai visuomenės raidos vektoriaus pokytis galimas tik sisteminės krizės raidoje. Paprasčiau kalbant, kol 99% sociumo nesuvoks akivaizdžių dalykų, kad juos jų sistema veda į aklavietę, tol pokyčiai neįmanomi. Bet toks suvokimas atsiranda tik per sistemines krizes, kurios baigiasi katastrofomis. O tai visada baigiasi labai stipria siena, į kurią sociumas atsitrenkia visu savo kvailumu. Iš pradžių žmogus patiria savo buvusių idealų žlugimo šoką, ir tik tada ieško naujų.
Išvada: kuo greičiau ši a‘lia nauja socialistinė, progresistinė, leftistinė, ateistinė sistema atsitrenks į sieną, tuo jei ir mums visiems bus geriau. Mūsų tikslas nepakišinėti savęs po mirtinai skubančio šios sistemos traukinio ratais, bandant tai sustabdyti, o padėti jei greičiau susinaikinti. Neverta bandyti ją gydyti, nes jos gydimas yra beviltiškas reikalas.
Beje, viską, ką siūlo taip vadinama „nesisteminė“ opozicija, aš vertinu kaip klaidingą išsigelbėjimo kelią… Mano supratimu, šis kelias yra klaidingas, nes jis grindžiamas įprasto bendradarbiavimo su fašistuojančiu režimu idėja, a‘lia siekiant jį pakeisti. Pati idėja, bandant sistemą pakeist per įsiliejimą į ją, tampant jos dalimi, jau savaime yra šizofrenija.
Taip, opozicijos kvietimai skamba gražiai, kad būtina dalyvauti rinkimuose, būtina vienytis, būtina stengtis laimėti, būtina pelnyti rinkėjų simpatijas, stengtis laimėti dar įtikinamiau, būtina dar aktyviau dalyvauti valdančiųjų politikoje, naudojanti savo opozicines galias, stengtis įgauti gyventoju pasitikėjimą opozicija. Bet visa ta veikla naudinga tik esamai sistemai, valdžios klanams kovoje vieni su kitais ir ne daugiau. Opozicinė politika virto grynai subkultūriniu reiškiniu klanu kovoje tarpusavyje. Geriausiu atvejų, už ypatingas pastangas vienas kitas opozicijos lyderis kartais tampa 1 ar 2 kadencijoms tos pačios sistemos dalimi. Kodėl jie „opozicija“ visada ir visais įmanomais būdais pabrėžė savo pasirengimą dirbti pagal sistemos primetamas taisykles jų neperžengiant, nekeliant sistemai jokios grėsmės..? Nes už paklusnumą jie prašo mainais priimti juos į elitą, kad tapti tos pačios sistemos dalimi ir ne daugiau.
Mūsų taip vadinama nesisteminė opozicija bent jau kol kas nekėlė jokios grėsmės valdančiajam režimui, o tik pretenduoja į vietą toje pačioje sistemoje. Visa ta taip vadinama nesisteminė opozicija tik naudinga režimui imituojant demokratinius procesus. Paprasčiau tariant, ji tėra tik priemonė pratęsianti esamo režimo vegetavimą.
Facebook komentarai
Back To Top });}(jQuery));