skip to Main Content
Ilgokai svarsčiau, ar verta dalintis šia istorija, nes mano atveju ji jau nieko nepakeis… Bet vis lindo į galvą mintis, jog ji gali pakeisti kitus atvejus, gali pakeisti kitų žmonių būtį, gali pakeisti žmogiškumo sampratą ten, kur be jo pati profesija atrodo neįsivaizduojama, gali pakeisti požiūrį į žmogų ten, kur jis ir šiaip jaučiasi silpnas ir pažeidžiamas…
Istorija apie Respublikinė Panevėžio ligoninė, kurioje tris savaites iki mirties gydėsi a.a. mano mama. Likus kelioms dienoms iki išrašymo iš ligoninės, paprašau, kad padarytų Covid testą, nes turėjome tęsti gydymą kitoje gydymo įstaigoje – testas teigiamas, virusas užpuolė ligoninėje.

Mama skubiai perkeliama į Covid skyrių, telefonu palaikau ryšį su ja. Mama skundžiasi, jog ant jos piktai rėkia slaugė. Paprašius padėti nueiti į tualetą, gauna atgal riksmą, jog yra apgavikė ir melagė, kai labai norės – pati nueis. Veiksmas vyksta kovo 11-ąją. Raminu mamą, jog tuoj paskambinsiu į ligoninę, pasikalbėsiu su gydytoja ir viskas bus gerai… Visą dieną skambinu įvairiais oficialiai nurodytais numeriais – niekas neatsiliepia. Mama problemą išsprendžia pati – susimoka už pagalbą nueiti į tualetą. Įdomu, kiek kainavo ši kelionė?.. Į palatą pikta slaugė užsuka kartą per pusdienį, vakarienei atneša makaronų, bet ničnieko atsigerti – nei vandens, nei arbatos… Mamos vanduo kažkur sumestas tarp daiktų, kuriuos greituoju būdu kartu su ja perkėlė iš kardiologinio į Covid skyrių. Pati susirasti vandens ji neturi jėgų… Moteris, visą gyvenimą nelepinta aplinkybių, nebijojusi vargų ir skausmų, man tyliai sako – čia kaip koncentracijos stovykloje… Tuo metu man atrodo, jog tuoj viską sutvarkysiu, tuoj paskambinsiu, parašysiu ir viskas bus gerai… Bet telefono niekas nekelia, ligoninės vadovui rašau per Messenger, bet jis žinutės dar ir dabar neperskaitė, Sveikatos apsaugos ministrui

Arūnas Dulkys rašyti nedrįstu, suprantu, jog jis turi svarbesnių klausimų nei mano serganti mama Panevėžio ligoninėje… Apima beviltiškumo jausmas.
Jau kitą dieną prisiskambinus į ligoninę ir bandant išspręsti klausimą, kad būtų išrašyti vaistai, kaskart atsiliepdavo piktas rėkiantis balsas, kad netrukdyčiau, kad atstočiau, kad čia ne jų problemos… Prašau pagarbos ir ramesnio bendravimo, bet nesėkmingai. Prašau ligoninės vadovo mobilaus telefono Nr. Gaunu atgal klausimą – internetą turit? Meluoju, kad neturiu. Atsako, jog kai turėsiu, tada ir susirasiu… Susirasiu kabinetinį stacionarų telefono numerį, kurio niekas nekels, nes gi penktadienio vakaras, savaitgalis…
Mama šeštadienį mirė. Ne dėl to, jog žmogiškumo ligoninėje trūko, ne dėl to, jog buvo aprėkta… Tikrai nekaltinu dėl mirties…
Bet kaltinu dėl žmogiškumo stokos. Kaltinu dėl nepagarbos. Kaltinu dėl smurto, kuris nebuvo fizinis.
Privatus verslas įrašo pokalbius su klientais/pacientais, kad galėtų užtikrinti pokalbio kokybę. Privatus verslas matuoja NPS ir taip rūpinasi klientų/pacientų aptarnavimo kokybe. Privatus verslas turi aptarnavimo standartus, kurie reikalauja iš darbuotojų tam tikros aptarnavimo, konsultavimo, bendravimo kokybės.
Gal ir valstybinės institucijos tą turėtų daryti?.. Juk bent jau pagarbos esame verti kiekvienas iš mūsų! Ir tie, kurie sveiki, ir tie, kur serga…
Tai tik viena maža istorija, kurioje neabejotinai daug subjektyvumo, nes ji apie mano a.a. mamą… Bet tame skyriuje daug kažkieno tėvų, vaikų, artimųjų, kurie patyrė tai vakar, patiria tai šiandien, bet galbūt gali to nepatirti rytoj?!..
Facebook komentarai
Back To Top });}(jQuery));