skip to Main Content
Čia nesiimsiu kažkokių teisimo banalių frazių dėstyti dėl R. Šimašiaus ir A. Matulaitės santuokos skyrybų, tiesiog pamatyti pačią skaudžią problemą – santykius. Ar tai būtų oficialios skyrybos ar psichologinės skyrybos, kai gyvena oficialiai kartu, bet tik kaip buitiniai… Ką daryti, kaip spręsti, kaip surasti kažką naujo santykiuose? Išskirsiu pačios Agnės žodžius:
„Ir visgi Jums noriu palinkėti tikrumo. Jausmų įvairovės. Visos jausmų paletės. Neimkite pavyzdžio iš mūsų. Investuokite į savo santykius. Abu. Nuolatos. Kurkite santykius kartu. Būkite atsakingi. Kalbėkitės labai labai atvirai ir nuolat. Linkiu suprasti, kad santykiai yra nuolatinis šokis. Kad mylimų santykių neįmanoma išsemti… Jei tikrai mylim visa širdimi, santykiai įmanomi tik viena kryptimi – atvirumo ir intymumo didėjimo kryptimi“, – jautriu laišku pasidalijo A.Matulaitė.
Antradienio vakarą Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius pranešė, kad skiriasi su žmona Agne Matulaite. Jautriu įrašu kitą dieną pasidalijo ir pati Agnė, kuri tik pačiais nuoširdžiausiais žodžiais atsiliepė apie jųdviejų santuoką. Vis tik moteris prisipažino, kad sprendimas jai buvo netikėtas.
„Mūsų tokių, kaip čia, jau nebėra. Netikėtas, traumuojantis ir vienašališkas sprendimas, kaip pats Remigijus Šimašius ir rašo. Visą rudenį praleidau nematydama rudens. Kai likau viena, man netikėtai subyrėjo visas pasaulis. Kurį laiką niekas neatrodė tikra – stalas, mano drabužiai, kėdė… Jaučiausi apmeluota ir palikta skausme. Bandžiau tame išbūti. Išlaikyti gyvą pulsuojančią, plyštančią savo širdį. Kūniškai buvo labai blogai. Niekaip neišsijungė simpatinė nervų sistema, kuri reiškėsi nuolatiniu metalo skoniu burnoje, raumenų virpėjimu, svorio beprotišku kritimu. Vienu metu svėriau tiek, kiek būdama dvylikos. Atrodė lyg sirgčiau mirtina liga. Tai ir buvo liga. Meilės, kuriai atsakas ką tik liovėsi, liga. Ir vis tik dirbau bei mėginau viena išlaikyti vaikus, šunį ir namus. Viena baisesnių patirčių būdavo pabusti vidury nakties ir save atrasti sėdinčią bei raudančią… Ar esate patyrę tai? Pagaliau pagaliau pradėjau kopti iš to. Ačiū draugams, artimiesiems, laikui… Pamažu pradėjau tikėti, kad galiu išgyventi ir tai. Kaip nors.
Ne, vaikams skyrybos niekada nėra gerai tokiu atveju. Vaikai į skyrybas reaguoja neutraliau ar netgi palankiai tik tada, kai mato, kad jų tėvai santuokoje gyveno blogai. Smurtavo. Kankinosi. Mūsų atveju nieko panašaus nebuvo. Iki pat Remigijaus prisipažinimo, kad jam trūksta džiugesio ir netikėto išėjimo iš namų „pagalvoti“, vaikai girdėjo, kad jų mama yra labai mylima, nesigailima nei minutės kartu, buvo nešamos gėlės, geriamos kavos kartu, planuojamos kelionės. Tad vaikams taip pat subyrėjo visas pasaulis, kokį lyg šiol jie žinojo. Ir vis tik jei manęs paklaustumėte, „ar Jums su Remigijumi pavyko sukurti sėkmingą šeimą?“ Dabar, perėjusi bent jau pradinius išsiskyrimo nerimo ratus, galiu pasakyti, kad taip. Tikrai taip. Turėjome nuostabią šeimą. Laimingą šeimą. Atrodė, kad ir labai atvirai kalbėti mokančią šeimą. Vienas kitą palaikančių dviejų labai stiprių žmonių sąjungą. Už ką Remigijui esu labai dėkinga. Tik, deja, ši mūsų šeima netruko amžinai, ko bent jau aš tikrai tikėjausi. „Jei būtumėt žinojusi, kad kažkokio atvirumo pritrūks pabaigoje, ar būtumėt šios santuokos nekūrusi?“ Galbūt ir nebūčiau, nes šio, baigiamojo skausmo, man galiausiai tikrai buvo per daug. Staiga pasijutau taip, tarsi laidočiau patį artimiausią žmogų, mūsų namus būtų apėmęs gaisras ir dar kažkas kėsinasi pavogti ateities svajones. Bet kita vertus, gal ir gerai, kad tokios pabaigos žinoti nuo pat pradžių negalėjau niekaip. „
R. Šimašius: „Po šešiolika metų bendro gyvenimo, iš kurių vienuolika metų santuokoje, priėmiau sprendimą skirtis. Sprendimas toli gražu nėra impulsyvus ar neapgalvotas, priešingai – stipriai išjaustas, daug kartų pergalvotas, pamatuotas, įskaitant ir per tuos keletą mėnesių, kai gyvenu vienas atskirai. Deja, dažniausiai į svarbiausius gyvenimo klausimus nebūna labai paprasto vieno sakinio atsakymo, o bandymai jį suformuluoti atrodo per lėkšti. Bet kokiu atveju skyrybas ir tai, kad tenka žengti šį žingsnį, priimu kaip savo pralaimėjimą, kurį tiesiog reikia pripažinti, kad ir kaip skaudu bebūtų“, – prisipažino Vilniaus miesto meras.
Facebook komentarai
Back To Top });}(jQuery));