skip to Main Content

Apie Vyriausybės programą

Vyriausybės programa priimta – Seimas patvirtino, Prezidentas pagyrė, kad programa „ambicinga“, politikai ir politologai irgi nepeikė. Vienas kitas pažymėjo, kad lyg ir per daug abstrakčių frazių, pavadinę tai „beletristika“, tačiau apskritai vyriausybės programą įvertino teigiamai. Seimo narė Laima Andrikienė ypač entuziastingai atsiliepė apie programą:

Jei ši programa, bent didesnė pusė joje numatytų darbų, bus įvykdyta per artimiausius ketverius metus, 2024-aisiais Lietuva bus kokybiškai kitokia: saugesnė, teisingesnė ir atviresnė, turtingesnė, žalesnė, konkurencingesnė ir modernesnė, jos valdžia bus arčiau žmogaus, nei yra dabar.

Keista, kad Seimo narė abejoja, ar programa bus įvykdyta. Ar tai reiškia, kad Vyriausybė gali nevykdyti savo pačios įsipareigojimų? Kaip tada visuomenė gali pasitikėti vyriausybe? Ir kaip Seimo nariai gali balsuoti už programos patvirtinimą, jeigu jie abejoja, ar programa gali būti įgyvendinta?

Aš, deja, negaliu sutikti su palankiu Vyriausybės programos įvertinimu. Atrodytų, kad mūsų valdžia net nelabai suvokia, ką reiškia žodis „programa“. Galėtų pasitikrinti žodynuose – nurodoma, kad tai „užsibrėžtos veiklos planas“, „kokio nors veikimo planas“. Tai reiškia, kad programoje privalo būti kalbama ne apie tai, ko numatoma siekti, ką numatoma įgyvendinti, užtikrinti, įtvirtinti, skatinti ir pan., o privalo būti nurodomi konkretūs veiksmai, kuriuos vyriausybė atliks per ketverių metų laikotarpį, kad tie siekiai būtų įgyvendinti. Tada gal nė nereikėtų dubliuojančio dokumento – Vyriausybės programos įgyvendinimo plano, t.y. plano, kaip įgyvendinti planą.

Programa parašyta prasta lietuvių kalba – atrodytų, kad tai vertimas iš kokios užsienio kalbos arba parašyta žmonių, kuriems lietuvių kalba nėra gimtoji. Pajuokos verti bandymai, kai pritrūkus lietuviškų žodžių, programos teiginiai papildomai aiškinami angų kalba. Programoje labai daug  neaiškių, nieko nereiškiančių frazių, pasikartojimų ir visiems žinomų tiesų kartojimo, tuščiažodžiavimo…

Nekalbėsiu čia apie visą programą. Mane labiausiai domino, kaip vyriausybė numato gerinti teismų ir kitų teisėsaugos institucijų darbą, kokių priemonių imsis. Juk negalima pripažinti, kad padėtis šioje srityje yra normali ir nereikia nieko keisti. Programoje pripažįstama, kad Lietuvos visuomenė nepasitiki teismais. Manau, kad po korona viruso, tai turėtų būti svarbiausia ir neatidėliotina vyriausybės veiklos sritis. Juk jeigu valstybėje nevykdomas teisingumas, kaip gali būti užtikrintas sėkmingas ir efektyvus visų kitų valstybės institucijų darbas?

Programoje numatomas projektas „Nepakantumas korupcijai ir sistemos atvirumas“. Ką gi vyriausybė numato atlikti, kad nors kiek būtų sumažinta valstybėje klestinti korupcija? Rašoma:

Įvairių sistemų ir institucijų atvirumas visuomenei padidintų gyventojų pasitikėjimą jų veikla. Sieksime Teisingumo ministerijos lyderystės stiprinant aukščiausio lygmens tarpžinybinį bendradarbiavimą, skaidrumą, diegiant vertybinius, etikos bei moralės standartus, siekiant atkurti visuomenės pasitikėjimą teisingumu. 

Argi čia ne tuščiažodžiavimas? Žadama imtis šių iniciatyvų: įtraukti teisinį švietimą į bendrąsias ugdymo programas, skatinti neformalų ugdymą ir visuomenines iniciatyvas, apimančias informavimą apie žmogaus teisių apsaugą, antikorupciją, teisinio raštingumo ir pilietiškumo skatinimą ir t.t. Žodžiu, bus skatinamas skatinimas.

Nuolat pabrėžiamas skaidrumas, atvirumas, viešumas, visuomenės įtraukimas į vyriausybės sprendimų priėmimą… Teismų sprendimai skelbiami viešai, „Laisvas laikraštis“ nuolat rašo apie teismų sprendimuose prirašytas nesąmones, o ar valdžia į tai reaguoja? Ar buvo nors vienas atvejis, kad teisminė valdžia viešai spaudoje atsilieptų į laikraštyje paskelbtą medžiagą ir nurodytų, ar kritika teisinga?

Nejaugi valdžiai neaišku, kad pagrindinis korupcijos šaltinis – nevykdomas teisingumas. Žmonės todėl ir nepasitiki teismais, kad teismai neįgyvendina teisingumo. Nežinau, kaip vykdomi moksliniai tyrimai, nustatantys visuomenės pasitikėjimą teisės institucijomis, bet manau, kad turėtų būti vertinamas ne tik bendras visuomenės pasitikėjimas teismas,  bet atskirai įvertintas pasitikėjimas teismais bei ikiteisminio tyrimo institucijomis tų asmenų, kurie asmeniškai susidūrė su teisine sistema – kokias spręstinas problemas jie mato teismų darbe?

Elementaru, kad sudarant veiklos planą – vyriausybės programą, pirmiausiai turi būti įvertinta esama padėtis, įvardintos iškilusios problemos ir nurodyti būdai, kaip tos problemos bus sprendžiamos. Negali ilgiau būti toleruojamas teisėjų nepriklausomumo sutapatinimas su absoliučiu teisėjų atsakomybės už profesinių pareigų atlikimą nebuvimu. Tai pati didžiausia blogybė, paskandinusi teismus korupcijos liūne. Teisėjai valstybės vardu teismo sprendimuose atvirai meluoja, bet jų melas pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, nes negalima pažeisti teisėjų nepriklausomumo… Net kyšininkavimu įtariamų teisėjų priimti sprendimai nekvestionuojami.

Tokia padėtis negali ilgiau tęstis. Negali tęstis tokia padėtis, kai pradėta nagrinėti byla teisme nagrinėjama net ne kelis mėnesius, o kelis metus.  Problemų teisės įgyvendinime susikaupę daug, nes jos nesprendžiamos. Nesprendžiamos ir teisėtvarkos, t.y. įstatymų priėmimo problemos.

Vyriausybės programoje, tiesa, nemažai kalbama, kad bus siekiama „kokybiškos  teisėkūros“. Vyriausybės prioritetinis projektas pavadintas „Teisėkūra – kokybiška ir planuojama“. Skelbiama, kad siekiant užtikrinti teisėkūros kokybę ir tobulinti egzistuojantį teisinį reguliavimą, svarbu orientuotis ne į kiekybę, o į kokybę. Tačiau nenurodomas nei vienas konkretus įstatymas, kurį vyriausybė kaip „nekokybišką“ laiko būtinu neatidėliotinai pakeisti.

Įstatymų leidyba yra Seimo prerogatyva, tačiau vyriausybė turi galimybę įtakoti gerų įstatymų priėmimą, pateikdama Seimui įstatymų projektus. Kokius projektus vyriausybė numato Seimui pateikti? Apie tai Vyriausybės programoje nė žodžio. Nejaugi vyriausybė nemato, kad būtina kuo greičiau pakeisti Teismų įstatymo kai kurias nuostatas, įstatymą apie senaties taikymą ir t.t. Pagaliau, negali baudžiamosiose bylose teismui teisti būti perduodami asmenys, kuriems ikiteisminiame tyrime pareikšti tik įtarimai, o nenustatyta jų kaltė. (Teismas nustato ne kaltę, bet galutinai nusprendžia, ar teisiamasis iš tikrųjų kaltas tuo, kuo jis kaltinamas. Vien tik įtarimų nepakanka, kad asmuo taptų teisiamuoju).

Tam, kad žmonės pasitikėtų teismais, vykdančiais teisingumą, reikia dviejų dalykų: gerų įstatymų ir sąžiningų teisėjų, atsakingai atliekančių pareigas. Būtent šių tikslų vyriausybė privalėtų siekti.

Nemanau, kad  Politinės komunikacijos instituto vadovas Julius Naščenkovas, išreiškęs nuomonę, kad teisėtumas ir teisingumas visame pasaulyje turi ypatybę kardinaliai prasilenkti, yra teisus.  Teisė tam ir kuriama, kad būtų įgyvendintas teisingumas. Tinkami įstatymai paprastai neprasilenkia su teisingumu, teisės įgyvendinimas yra teisingumo pagrindas. Nuo seno žinoma: Justicia est fundamentum regnorum.

Vyriausybės programos autoriai teisūs, kad gausūs Lietuvos įstatymai yra „nekokybiški“, tačiau programos teiginys, kad  „Teisingumą galima pasiekti tik užtikrinant visų interesų pusiausvyrą“ yra nesuprantamas. Gal kompetentinga Teisingumo ministrė galėtų paaiškinti, kaip Vyriausybė numato tai pasiekti?

Aldona Meilutytė

 

 

 

 

 

 

 

 

Facebook komentarai
Back To Top });}(jQuery));