skip to Main Content
Galvoju – mūsų kartai ne taip menkai ir teko…
Mes žinome, kas yra valstybės virsmas, blokada, gaujų siautėjimai, valdžios išdavystės, jos priimti tautą skurdinantys įstatymai, teisėsaugos korupcija, tautos „išsivaikščiojimas“, verslų naikinimas, drakoniški mokesčiai, vaikų zombinimas ir atiminėjimas, žmonių nutautinimas, pedofilijos, kaip reiškinio mūsų pakankamai archajiškoje visuomenėje atsiradimas, žodžio laisvės praradimas, istorijos perrašymas, informacijos blokavimas, bauginimas ir socialinis izoliavimas…
Mes daug ką matėme, daug ką išgyvenome.
Aš dar daugiau patyriau, nes mano santykis su sistema buvo ypatingas.
Po visų bylų kurpimų, žiniasklaidos „užsakomųjų“ straipsnių lavinų, po pasikėsinimų nužudyti, naikinimo socialiai ir finansiškai aš tik džiaugiuosi, kad nepraradau savęs, išauginau sūnų, nelikau be stogo, išsaugojau protą ir gebėjimą toliau dirbti teisinį darbą. Ir dirbau jį taip, kaip mano kolegos negalėjo sau leisti dirbti.
(Tada išmokau ne tik prašyti Dievo pagalbos, apsaugos, bet ir dėkoti jam už jo dovanas).
Kai kurie kolegos mane lig šiol palaiko, o kai kurie, net ir čia esantys, manęs nekenčia ir patyliukais informuoja „atitinkama projekcija“ mane palaikančius.
Ir kas dabar?
Kai baimės indeksas muša visas skales, kai globalistų buldozeriai, vairuojami mūsų kažkokios tai nesusitupėjusios valdžios atstovų, traiško ne tik mūsų gyvenimus, bet mūsų praeitį ir ateitį, svajas ir lūkesčius – kas dabar?
O dabar, kaip tikroje demokratinėje, civilizuotoje teisinėje valstybėje valdžia mums suteikia teisę pasinaudoti savo pasirinkimo laisve – kaip vilkas ėriukui: turi teisę pasirinkti – tave suvaldyti pusryčiams, pietums ar vakarienei?
Ir žmonės, nenorintys būti suvalgytais, sprendžia – kurti bendruomenes Lietuvoje su savo švietimo, gydymo įstaigomis, ar kurti bendruomenę ir vykti į Altajų, kur dar nepasiekė globalistų ilgos ir godžios rankos?
(Įspėju, siūlantiems chemodanus, vokzalus ir kt. – geriau patylėkite.
Nes taip pasiūlysiu, kad saldu nebus.)
P.S.
Qrva, Qrva…. Daug ko nespėjau, daug ko nepamačiau, daug ko nepatyriau…
Stebėjausi, kai prieš metus, planuodama keliones, mintyse girdėjau – nespėsi, nespėsi… Stebėjausi – kas čia dabar? kodėl turėčiau nespėti? Bet jausmas, kad niekur neiškeliausiu, išliko klampus ir tvarus.
Labai greit supratau – aš planavau, o Dievulis juokėsi iš mano planų.
Dabar liko tik viena svajonė – tvarus, saugus pasaulis.
Už tai ir pasimelsiu.
Facebook komentarai
Back To Top });}(jQuery));