skip to Main Content
1987 metų žiemos pabaiga.
Aš – teisės studentė, dirbanti VRM sistemoje, vakarais – sekretoriaujanti komjaunimo operatyvinės grupės štabe.
Buvo tokios grupės – budėjo vakarais, užtikrino viešąją tvarką, aiškinosi jaunimo problemas (narkotikai, nusikalstamumas ir t.t.).
Neilgai aš buvau tame darinyje. Gal pusantrų metų. Bet vertė to laikotarpio labai didelė.
Aš jame SUAUGAU.
Gal apie tai papasakosiu daugiau kituose postuose. Dabar tiesiog vieno momento svarba šiai dienai.
Taigi, 1987 m. žiema.
Man buvo pavesta atspausdinti ir susisteminti tuo metu turimą informaciją apie narkotikus – jų rūšis, gamybos būdą, patekimo į Lietuvą kelius ir žmones, kurie juos Lietuvoje platino.
Aš tikrai nesidomėjau, kodėl tai yra pavesta kažkokiam komjaunimo operatyvinės grupės štabui – pavesta, vykdau.
Staiga gaunu nurodymą – skubiai surinkti agentūrines bylas ir jas sunaikinti.
Kur? Kokias bylas? Kodėl naikinti?
Man duoda raktus nuo spintų, parodo segtuvėlius ir liepia juose esančius dokumentus plėšyti ir dėti į maišus.
Pirmas kelias valandas aš tik plėšau popierius, metu juos į krūvą. Tačiau greit man „panižta“ žvilgtelėti į tas bylutes, prieš jas paverčiant popieriaus skutais… (Popieriaus naikinimo aparatų tuo metu mes dar neturėjome)……………………………………….
Aš vis dar regiu tas nuotraukas, atsimenu žmonių slapyvardžius, jų „paklydimus“…
Ne, tai nebuvo saugumo užverbuotas jaunimas. Tai buvo jaunų žmonių padarytos klaidos, užfiksuotos operatyvinio sekimo metu.
Klaidos, kurios jiems būtų užkirtusios kelią karjerai, ateičiai. Arba – dėl kurių neviešinimo jie būtų vykdę tai, kas jiems būtų liepta…
Lig šiol atsimenu vienos merginos anketą – ji jau buvo kažkiek žinoma, vėliau tapo plačiai žinoma, dabar „nugeso“, bet deklaruoja amžiną meilę „patriarchui“ ir didelę neapykantą sovietmečiui.
O tada ji turėjo slapyvardį – „ryzhaja devica“, buvo pastebėta, bendraujant su asmenimis iš Azerbaidžano ir Armėnijos, šiems tiekiant ir platinant narkotikus. Agentūra teigė, kad ji buvo pietiečių ryšininke.
Ta informacija, ją paskleidus, būtų ją sunaikinusi. Visiems laikams. Bent jau tame laikmetyje.
Ir panašių anketų buvo šimtai.
Kodėl tai prisiminiau?
Lietuvoje nebuvo atlikta liustracija. „Pakabinimo“ galimybių buvo daug, ir neaišku, kaip jos pasibaigė.
Kas buvo ir kas dabar yra mūsų valdžioje iš tų anketose „pakabintų“ ar jų palikuonių?
Kodėl taip skubiai reikėjo naikinti tą informaciją Nepriklausomybės priešaušryje?
Kas iš tiesų ko bijojo? Ir kam naudinga buvo palikti „pakabintuosius“ ar jų palikuonis mūsų valdžios struktūrose po išstojimo iš TSRS?
O svarbiausia – kaip tai įtakojo mūsų nepriklausomos valstybės kūrimąsi?
P.S. Man buvo vos dvidešimt metų. Jauna, naivi, patriotiška (tam laikmečiui), paklusni įstatymams ir smalsi.
Klausimas – kiek ir kokių žmonių anketas aš išsaugojau?
Tiksliau – ar išsaugojau?
Juokauju.
Neatsakinėkite.
Nuotraukoje gali būti: 1 asmuo
Facebook komentarai
Back To Top });}(jQuery));