skip to Main Content

Generalinė prokuratūra : „žmonių sodinimas į kalėjimą už teisėtą veiklą yra visiškai teisėtas veiksmas“

Aurimas Drižius

 

Skundas dėl sunkių generalinio prokuroro pavaduotojo Žydrūno Radišausko (nuotr. viršuje) nusikaltimų – tarnybos pareigų neatlikimo ir piktnaudžiavimo

Kai spalio 15 d, savo skunde parašiau „taip vadinamam generaliniam prokurorui“, tai nesuklydau, nes ši marionietė tik toliau vaidina teisingumo vykdytoją, nors iš tikrųjų toliau vadovauja kontorai, kuri pati vykdo sunkius nusikaltimus. Ironiška, kad generalinis prokuroras jau pripažino, kad jis yra „taip vadinamas“, t.y. butaforinis, nes šį kartą net nebandė piktintis dėl šio titulo.

Kreipiausi į GP, nurodžiau masę sunkių nusikaltimų, kuriuos padarė GP prokurorai ir įvairiausių pakopų teisėjai. T.y. kreipiausi dėl  ONTT vyr. prokuroro M.Jovaišos rašto Nr. 17.2.3688 (2020-10-09) – nusikalstamo neveikimo, piktnaudžiavimo tarnyba, dokumentų klastojimo. Nurodžiau, kad jau daug metų siekiu teisingumo, tačiau prokuratūra ir teismai iki šiol neigia vieną esminį dalyką – prieš įstatymą visi lygūs, ir kiekvienas LR pilietis atsako įstatymų numatyta tvarka, jokių išimčių prokurorams ar teisėjams daryti nusikaltimus nėra. Labai gaila, kad to jau 30 metų nesupranta prokuratūra ir teisėjai ir tas supratimas labai lėtai ateina. GP ONTT vyr. prokuroro Jovaišos raštas yra eilinis nusikalstamos prokuratūros veiklos įrodymas, šis nutarimas yra neteisėtas, nusikalstamas ir turi būti įvertintas.  T.y. prokuroras M.Jovaiša į mano prašymą priimti nutarimą pradėti arba ne ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos teisėjų gaujos nusikaltimų atrašė „rašteliu“, taip pažeidė BPK, reikalaujantį, kad dėl skundo prokuroras priimtų nutarimą. Lygiai tokį patį „raštelį“ parašė ir Ž.Radišauskas :

radišausko

 

 

Prokurorai  Jovaiša ir Radišauskas  apsimeta, kad nesupranta, ko aš noriu ir kokius nusikaltimus padarė minėti teisėjai:

  1. Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje (toliau – GP) gautas mano prašymas pradėti ikiteismini tyrimą dėl teisėjų A. Pažarskio, D. Pranytės- Zalieckienės, L. Gurevičienės, V. Pakalnytės-Tamošiūnaitės ir prokuroro M. Normanto galimo piktnaudžiavimo.
  2. Nurodžiau, kad buvau nuteistas nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-257-648/2010, bylą nagrinėjo teisėjas A. Pažarskis už teisėtą veiklą – žurnalistiką. Valstybinį kaltinimą palaikė prokuroras M. Normantas.
  3. Vilniaus apygardos teismas (kolegija iš A. O. Kvaraciejūtės, V. Nikitino ir S. Lemežio) atmetė mano skundą dėl Pažarskio nuopsrendžio. Valstybinį kaltinimą palaikė prokurorė L. Fedotova.
  1. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-12-21 nuosprendžiu kitoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-693- 503/2011, bylą nagrinėjo teisėjas V. Petraitis, A. Drižius taip pat pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 245 str. (teismo sprendimo nevykdymas). Valstybinį kaltinimą palaikė prokurorė 1. Gureckienė.
  2. Vilniaus apygardos teismas šioje byloje (kolegija iš teisėjų D. Pranytės-Zalieckienės, L.Gurevičienės, V. Pakalnytės-Tamošiūnaitės) nutartimi atmetė A. Drižiaus apeliacinį skundą dėl Petraičio nuosprendžio.

6. Visose šiuose bylose buvau taip vadinamų teisėjų nuteistas už teisėtą veiklą – t.y. žurnalistiką, išvardintiems teisėjams piktnaudžiaujant tarnyba ir klastojant dokumentus. Todėl būtent dėl šių nusikaltimų ir reikalavau pradėti ikiteisminį tyrimą minėtų teisėjų atžvilgiu.

  1. Prokuroras Jovaiša man teisingai nurodo, kad „galimai nusikalstamus teisėjų ir prokuroro veiksmus kildinu iš jų procesinių funkcijų vykdymo, dėstau nesutikimo su Jūsų atžvilgiu priimto nuosprendžio motyvus“.
  2. Tačiau čia pat prokuroras suklastoja savo „raštelį“ ir man nurodo, kad „prašymas abstraktus, nemotyvuotas, vartojamos įžeidžiamo pobūdžio frazės („vadinamoji prokuratūra“, „vadinamieji teisėjai“). Tai, kad prokuratūra mane dešimt metų persekiojo už teisėtą veiklą, manau jos pavadinimas „vadinamoji“ yra dar labai švelnus – aš juk nesakau, kad prokuratūra dalyvavo bandyme mane nužudyti, inscenizuojant autoįvykį. Bent kol kas.

Taip pat prokurorui nesuprantama, kodėl negalima žmogaus teisti už teisėtą veiklą.

Juk galima žurnalistui uždrausti rašyti straipsnius, ir jeigu jis toliau juos rašo – tai teisti ir uždaryti į kalėjimą.

  1. Savo skunde pseudo prokurorui nurodžiau tokias aplinkybes :

Prašiau pradėti ikiteisminį tyrimą dėl piktnaudžiavimo tarnyba, neteisėto spaudos persekiojimo ir netinkamų teisės aktų taikymo, nusikalstamų teisėjų A.Pažarskio, D.Pranytės-Zaleskienės, L.Gurevičienės, V.Pakalnytės veiksmų.

  1. Nurodžiau, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas A. Pažarskis, šiuo metu einantis taip vadinamojo aukščiausiojo teismo teisėjo pareigas, o taip pat aukščiau paminėtos Vilniaus apygardos teismo teisėjos baudžiamojoje byloje Nr. Nr. 1-257-648/2010 pritaikė cenzūrą ir nuteisė mane, „Laisvo laikraščio“ redaktorių Aurimą Drižių už sąžiningą savo pareigų atlikimą, spaudos darbą ir žurnalistiką.
  2. y. buvau nuteistas už tai, kad : „A.Drižius nuteistas už tai, kad jis nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, o būtent: A. Drižius nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, o būtent: jis nevykdė 2009-04-10 priimto Vilniaus 1 apylinkes teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, kuris įsiteisėjo 2009-05-10, kuriuo jam ir ( – ) yra uždrausta savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuoti rašinius, kuriuose A. Sadeckas būtų siejamas su akcine bendrove „Mažeikių nafta“, su šios bendroves privatizavimu ir G. Kiesaus nužudymu..
  3. Šioje byloje teisėjas A.Pažarskis tiesiogiai pritaikė cenzūrą, kurią draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama.
  1. Teisėjas A.Pažarskis veikė Stalino stiliumi – jis net savo nuosprendyje įrašė, kad „straipsnių rašymas prilygsta nusikalstamai veiklai“. T.y. šioje byloje buvau nuteistas už tariamą teismo sprendimo nevykdymą. Mat Vilniaus miesto apylinkės teismas dar 2009 m. įvedė cenzūrą man ir savaitraščiui „Laisvas laikraštis“, uždrausdamas rašyti straipsnius apie buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Alvydo Sadecko veiklą privatizuojant AB „Mažeikių nafta“.
  2. Vėliau, kadangi pateikiau įrodymus apie šio asmenis dalyvavimą minėtame privatizavime, ir toliau rašiau straipsnius, to pačios Vilniaus apylinkės ir apygardos teismų buvau penkis kartus nuteistas vien už tai, kad sąžiningai vykdžiau savo žurnalisto pareigą, ir pateikiau įrodymus, kad minėtas draudimas yra nusikalstamas. Jau minėti Vilniaus apylinkės ir apygardos teismai net aštuonis kartus atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą, nors cenzūra prieštarauja tiek Konstitucijai, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymui.
  3. Tačiau Vilniaus apygardos prokuratūros, Generalinės prokuratūros ir Vilniaus m. apylinkės, apygardos ir aukščiausiojo teismo teisėjai, piktnaudžiaudami tarnyba ir klastodami dokumentus, veikdami tiesiogine tyčia, daugiau nei dešimt metų mane persekiojo vien todėl, kad nesilaikiau šios neteisėtos ir nusikalstamos cenzūros.
  4. y. Alvydas Sadeckas dar 2008-01-21 m. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su „prevenciniu ieškiniu“, kuriame reikalavo uždrausti man rašyti straipsnius, kuriuose jis būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu. Vilniaus miesto apylinkės teismas (teisėja R. Vancevičienė) patenkino šį A.Sadecko „prevencinį“ ieškinį.
  5. Tokiu būdu Vilniaus miesto apylinkės teismas įvedė neteisėtą cenzūrą, kurią draudžia Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.“.
  6. Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ sako: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.“.
  7. Nurodžiau, kad mane jau daug metų už žurnalistiką persekioja vadinamoji prokuratūra ir teismų sistema, kuri visiškai ignoruoja įstatymo ir Konstitucijos reikalavimus, mano pateikiamus rašytinius įrodymus ir dokumentus ignoruoja ir pateikia juos kaip mano išgalvotus arba neegzistuojančius.
  8. Negana to, vadinamieji teisėjai apsimeta, kad nežino pagrindinio šalies įstatymo – Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Konstitucijos 6 straipsnis sako : Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. 7 straipsnis Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai. Šiuo atveju visi teismų sprendimai – cenzūros įvedimas, ir spaudos persekiojimas pagal melagingus Sadecko skundus ir parodymus – tiesiogiai prieštarauja minėtiems Konstitucijos ir Visuomenės informacijos įstatymo punktams.
  9. Tai, kad teisėjai sąmoninga ir tyčia, žinodami, kad nuteisia žmogų už teisėtą veiklą, padaro juos kriminaliniais nusikaltėliais, ir aš manau, kad jie turi atsakyti pagal BK straipsnius Tarnybos pareigų neatlikimas ir piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi. Neįtikėtina, tačiau net ir vadinamojo aukščiausiojo teismo pirmininkė Rudėnaitė savo nutartimi Nr. Nr. 3P1352/2019 man nurodė, kad cenzūra neprieštarauja jokiems Lietuvos teisės aktams.
  10. Tiek Teisėjų veiklą, tiek prokurorų veiklą reglamentuojantys teisės aktai įpareigoja, nagrinėjant bylas (atliekant ikiteisminį tyrimą), remtis tik galiojančiais Lietuvos Respublikos įstatymais. Teismų įstatymas įpareigoja teismą bylą nagrinėti, klausant tik įstatymo, įstatymas ir Konstitucija imperatyviai teismams ir prokuratūrai nurodo, kad „cenzūra uždrausta“, tačiau nei teismas, nei prokuratūra šio imperatyvo negirdi ir apsimeta, kad to tiesiog nėra. Akivaizdu, kad tai yra tyčinė ir sąmoninga nusikalstama veikla, nes teismas net savo nuosprendyje išdėsto mano argumentus, kad cenzūrą draudžia Konstitucija, tačiau teismas ją sąmoningai ignoruoja. Jeigu sąmoningas nekaltų žmonių siuntimas į kalėjimą nėra nusikaltimas, tai kas tada yra piktnaudžiavimas tarnyba?
  11. Teismų įstatymo 46 straipsnis. Teisėjų ir teismų nepriklausomumas nurodo : „Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Priimdamas sprendimą teismas vadovaujasi tais įstatymais, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įstatymams neprieštaraujančiais Vyriausybės nutarimais, įstatymams ir Vyriausybės nutarimams neprieštaraujančiais kitais norminiais aktais“. Šiuo atveju akivaizdu, kad teisėjai ne tik kad neklausė įstatymo, tačiau nepaisė ir Konstitucijos, o rėmėsi nusikalstamu ir neteisėtu „teismo sprendimu“ įvesti cenzūrą.
  12. Ir teismai, piktnaudžiaudami tarnyba ir klastodami savo nutartis, atsisako šią cenzūrą panaikinti jau daugiau nei dešimt metų – mano prašymas panaikinti cenzūrą buvo atmestas net aštuonis kartus, teisėjams klastojant savo nutartis. Todėl tai yra organizuota nusikalstama veikla. Teisėjas A.Pažarskis, nagrinėdamas minėtą baudžiamą bylą, puikiai žinojo, kad cenzūrą draudžia Konstitucija.
  13. Prokuroras Jovaiša apsimeta, kad jis nežino pagrindinio šalies įstatymo – Konstitucijos reikalavimo, jis taip pat nežino, kad Konstitucija imperatyviai nurodo, kad „negalioja joks teisės aktas, kuris prieštarauja Konstitucijai“. Teismo draudimas įvesti cenzūrą pagal melagingą Sadecko skundą – akivaizdus toks negaliojančio teisės akto pavyzdys.
  14. Savo skunde prokuratūrai nurodžiau tokias faktines aplinkybes, kurios visos buvo patvirtintos rašytiniais dokumentais – teismų nuosprendžiais ir nutartimis.
  15. Panevėžio apygardos teismo teisėja Daina Vaidachavičienė 2020 m. liepos 28 d. priėmė nutartį dėl skundo Nr. 1S-108-879/2020. Šiame skunde teisėja D.Vaidachavičienė sąmoningai ir tyčia, žinodama, kad jos pateikti duomenys neatitinka tikrovės ir yra išgalvoti, juos įrašė į savo nutartį, galiausiai juos pati „įvertino“ ir „nustatė“, kad jokių mano minėtų įvykių nėra buvę ir kad aš juos išgalvojau. Įrašydama žinomai melagingus duomenis apie įvykius, kurių ji „nenustatė“, teisėja D.Vaidachavičienė padarė nusikaltimą, įvardijamą kaip „dokumento suklastojimas“ ir tarnybos pareigų neatlikimas ir „piktnaudžiavimas tarnyba“.
  1. Visi šie mano aprašyti įvykiai, kuriais grindžiamas mano skundas, yra realiai įvykę – aš esu nuteistas už teisėtą veiklą, teismas yra įvedęs cenzūrą, aš atlikau bausmę už teisėtą veiklą, mano turėtas žemės sklypas buvo parduotas varžytinėse, t.y. man buvo padaryta didžiulė žala.
  2. Visi šie įvykiai buvo žinomi ir teisėjai D.Vaidachavičienei, kadangi kartu su skundu buvo pateikti ir bylų numeriai bei vadinamųjų „teismų“ nuosprendžiai, tačiau teisėja D.Vaidachavienė nežinia kokiu būdu „nustatė“, kad nė vieno iš mano paminėtų įvykių nėra buvę, o aš juos išgalvojau.

Akivaizdu, kad tai labai piktybiškas dokumento suklastojimas, todėl prašiau pradėti ikiteisminį tyrimą ir teisėjos Vaidachavičienės atžvilgiu dėl piktnaudžiavimo tarnyba ir dokumento suklastojimo.

  1. Tai, kad teisėja Vaidachavičienė suprato, kad klastoja dokumentą, patvirtina ir jos argumentas, kad „teismas yra nepriklausomas“, t.y. gali kaip nori klastoti bylos medžiagą.

„Savo teiginius A.Drižius grindžia subjektyvia nuomone, kuri neparemta jokiais objektyviais faktais“, – nurodė teisėja D.Vaidachavičienė.

  1. Čia pat teisėja Vaidachavičienė man išaiškina, kad-„papildomai skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad bylas nagrinėjantys teisėjai yra nepriklausomi, todėl kokių nors poveikio priemonių taikymas už priimtus sprendimus pažeistų esminį teisėjo veiklos garantą – teisėjo nepriklausomumą, kuris yra vienas esminių demokratinės teisinės valstybės principų“.

Kitaip sakant, dokumentų klastojimas, piktnaudžiavimas tarnyba ir nežabotas „teisėjų“ cinizmas, nekaltų žmonių siuntimas į kalėjimą yra „esminės demokratinės teisinės valstybės principai“.

  1. Savo skunde nurodžiau : šita saujelė žmonių, kurie yra monopolizavę teisingumą ir atvirai tyčiojasi iš teisingumo, įstatymų ir savo aukų.

Savo skunde teismui nurodžiau:

  1. Primenu Konstitucijos nuostatą : 110 straipsnis

Teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas.

  1. Mano bylas jau dešimt metų nagrinėja „bešališkas“ teismas, kuris man į veidą juokiasi, kai aš jiems pacituoju įstatymus. ‘Mes aukščiau įstatymo“ – atvirai juokiasi šitie banditai teisėjų mantijomis.
  2. Kreipiausi į taip vadinamą Vilniaus apylinkės teismą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo M.Striauko, Vilniaus apygardos teismo teisėjų Audriaus Cinino, Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Gintaro Dzedulionio patraukimo baudžiamojon atsakomybėn dėl piktnaudžiavimo tarnyba, tarnybos pareigų neatlikimo.
  3. Skunde prokuratūrai nurodžiau, kad minėta Vilniaus apygardos teismo kolegija mane nuteisė už teisėtą veiklą baudžiamojoje byloje Nr. 1A-815-497/2014 nuosprendžiu, paskelbtu 2015 m. vasario 2 d.
  4. y. teisėjai mane nuteisė, puikiai žinodami, kad aš esu nekaltas ir kad man inkriminuojamas nusikaltimas nėra nusikaltimas, nes žurnalistika Lietuvoje nėra paskelbta nusikalstama veikla.
  5. Tokiu būtu piliečiai M.Striaukas, mane nuteisęs apylinkės teisme, ir A.Cininas, Pakalnytė- Tamošiūnaitė ir G.Dzedulionis – nuteisę apygardos teisme, padarė nusikaltimą – piktnaudžiavimą tarnyba ir tarnybos pareigų neatlikimą. Dėl to man buvo padaryta didelė žala – buvau nuteistas, atlikau bausmę, mano ir mano šeimos nekilnojamasis turtas buvo iš manęs atimtas ir parduotas varžytinėse, o nusikaltėliai – teisėjai toliau neva vykdo teisingumą.

Vadinamieji teisėjai ilgą laiką vykdo sunkius nusikaltimus, naudodamiesi tuo, kad juos nuo atsakomybės išsuka kiti nusikaltėliai – jų kolegos teisėjai. Tačiau tokia praktika greitai baigsis, nes teisėjams nėra numatyta išlyga, kad jie-yra virš įstatymo, ir kad jie negali būti teisiami dėl padarytų nusikaltimų.

  1. Tokiu būdu, paskelbdami man nuosprendį už teisėtą veiklą, teisėjai A.Cininas, Pakalnytė- Tamošiūnaitė ir G.Dzedulionis ir M.Striaukas, šioje byloje mane nuteisdamas už žurnalistiką, sąmoningai ir tyčia pažeidė Konstituciją, kurią prisiekė saugoti, o taip pat padarė nusikaltimus :

Piktnaudžiavimas (BK 228 straipsnis) ir tarnybos pareigų neatlikimas (BK 229 straipsnis) : Piktnaudžiavimas nurodo, kad :

Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine

padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų.

229 straipsnis. Tarnybos pareigų neatlikimas

Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

  1. Visi šie įvykiai – man iškeltos baudžiamosios bylos ir nesibaigiantys persekiojimai – yra įvykę ir tebesitęsiantys, prokurorams ir teisėjams masiškai darant sunkius nusikaltimus mano atžvilgiu, ir nesulaukiant jokios atsakomybės už mano išvardintus nusikaltimus.

Tiek Teisėjų veiklą, tiek prokurorų veiklą reglamentuojantys teisės aktai įpareigoja, nagrinėjant bylas (atliekant ikiteisminį tyrimą), remtis tik galiojančiais Lietuvos Respublikos įstatymais. Teismų įstatymas įpareigoja teismą bylą nagrinėti, klausant tik įstatymo, įstatymas ir Konstitucija imperatyviai teismams ir prokuratūrai nurodo, kad „cenzūra uždrausta“, tačiau nei teismas, nei prokuratūra šio imperatyvo negirdi ir apsimeta, kad to tiesiog nėra. Akivaizdu, kad tai yra tyčinė ir sąmoninga nusikalstama veikla, nes teismas net savo nuosprendyje išdėsto mano argumentus, kad cenzūrą draudžia Konstitucija, tačiau teismas ją sąmoningai ignoruoja.

  1. Bet kokia teisei prieštaraujanti vadinamųjų teisėjų veikla, ypač kai yra nuteisiami nekalti žmonės, ir jiems padaroma didelė žala, gali būti baudžiama tik pagal BK ir įvardijama kaip „piktnaudžiavimas tarnyba“ ir „tarnybos pareigų neatlikimas“.
  1. GP gen. prokuroro pav. Žydrūnas Radišauskas dėl visų čia išvardintų sunkių nusikaltimų 2020-11-10 raštu Nr. 17.2-4030 man atrašė „rašteliu“, o ne nutarimu atsisakyti pradėti ar pradėti tyrimą.

Ž.Radišauskas man melagingai nurodė, kad dėl visų šių sunkių nusikaltimų ištyrimo turėčiau kreiptis į administracinį teismą, kuris pagal savo funkcijas neatlieka šios funkcijos – netiria sunkių nusikaltimų teisingumui.

Ž.Radišauskas taip pat  man melagingai nurodė, kad visi šie nusikaltimai nėra įvykę, todėl jis ir nepriėnė sprendimo pradėti ikiteisminį tyrimą, o brūkštelėjo tik neskundžiamą raštelį.

Ž.Radišauskas savo „raštelyje“ vėl išvardino visus mano suminėtus teisėjų nusikaltimus ir nurodė, kad prokuratūros rekomendacijos jam suteikia teisę ir pareigą vertinti pareiškėjo nurodytas faktines aplinkybes ir padarius išvadą, kad pareiškėjo skunde, pareiškime ar pranešime nurodyti tik deklaratyvūs bendro pobūdžio teiginiai, grindžiami ne faktiniais duomenimis, bet samprotavimais ir prielaidomis, toks kreipimasis neregistruojamas kaip skundas, pareiškimas ar pranešimas apie nusikalstamą veiką ir laikomas informacija apie galimą nusikalstamą veiką“.

 

Tokiu būdu prokuroras Ž.Radišauskas, žinodamas apie padarytus sunkius teisėjų nusikaltimus, ir patikrinęs juos LIteko duomenų bazėje, man nurodė, kad žmogaus persekiojimas už teisėtą veiklą – žurnalistiką, pritaikius Konstitucijoje ir Visuomenės informavimo įstatyme uždraustą cenzūrą, yra visiškai teisėtas veiksmas, kuris neprieštarauja jokiems teisės aktams.

 

Tada ponui Radišauskui reikia priminti jo pareigas, nes visiškai nebeaišku, kodėl jis tiek metų trina kelnes toje GP, o teisėjų banditizmas tik gylėja.

 

Kaip žinia, nusikalstamas veika yra laikoma priešinga teisei pavojinga veika, kuri atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos sudėtie požymius. Veika gali būti vertinama kaip nusikalstama ir užtraukti baudžiamąją atsakomybę tik asmeniui suvokiant daromos veikos pavojingumą ar rizikingą pobūdį ir numatant galimą įstatyme numatytų padarinių kilimą.

 

Visos mano paminėtos aplinkybės – teisėjai žinojo, kad mane teisia už teisėtą veiklą, žinojo, kad cenzūra uždrausta Konstitucijos ir įstatymų (nes tai įrašė savo nutartyse), žinojo, kad A.Sadeckas davė melagingus skundus ir parodymus, žinojo, kad persekiojo laisvą spaudą už tai, kad ji dirbo savo darbą – įrodo, kad teisėjai suvokė, kad daro nusikaltimus, ir juos vis tiek darė, nes matyt žinojo, kad yra virš įstatymo ir tokie radišauskai su Jovaišos juos išsuks nuo atsakomybės.

 

Prokuratūra man nurodo, kad „vien tai, kad Jūsų netenkina priimti sprendimai ar pateikti atsakymai, savaime negali būti pagrindas išvadai dėl sprendimų priėmusių pareigūnų galimai nusikalstamo elgesio. Be šių subjektyvių vertinimų Jūsų skunduose nėra jokių faktinių objektyvių duomenų apie padarytus nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus“.

 

Kitaip sakant, prokuroras Radišauskas man nurodo, kad nėra jokių objektyvių duomenų apie teisėjų padarytus nusikaltimus. Kitaip sakant, tai, kad aš daug kartų buvau nuteistas už teisėtą veiklą, tėra mano fantazijos vaisius, aš kliedžiu.

 

Tačiau kliedžiu ne aš, tačiau prokuroras Ž.Radišauskas, kuris nevykdo savo tarnybos pareigų ir piktnaudžiauja tarnyba, todėl turi būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.

 

Ž.Radišauskas man nurodo, kad LAT 2008-01-15 nutartyje Nr. 2K-10/2008 išaiškinta, kad netinkamas, vieno baudžiamojo proceso dalyvio manymu, baudžiamojo įstatymo taikymas yra pagrindas ginčyti tokį veiksmą ir skųsti tokį atitinkamo pareigūno ar teismo sprendimą įstatymo nustatyta tvarka, tačiau tai nėra pagrindas ginčytiną pareigūno ar teismo procesinį sprendimą laikyti nusikalstama veika“.

 

 

Tačiau visas šis išdėstytas mano asmens persekiojimas nėra „vienintelis baudžiamojo įstatymo taikymas“, o ištisa virtinė nusikaltimų, kuri tęsiasi jau daugiau nei dešimt metų.

 

Atkreipiamas dėmesys, kad prokuroras Radišauskas nė puse žodžio neužsimena apie tai, kad cenzūra uždrausta Konstitucijos ir Visuomenės informavimo įstatymo, kad cenzūra prieštarauja Europos Žmogaus teisių deklaracijai ir laisvos spaudos principams, kad teisėjai taip puikiai žino, tačiau ją vis tiek taikė.

Tokia teismų „praktika“, kai žmonės yra nuteisiami už teisėtą veiklą, sukuria absoliutų chaosą ir neteisę šioje valstybėje, ir pagal tokį pavyzdį žmogų galima nuteisti, pvz., už tai, kad jis kvėpuoja.

Mano pateikti įrodymai, kad A.Sadeckas meluoja, ir kad aš esu teisiamas už teisėtą veiklą, teismas privalėjo vertinti. Įstatyme – Baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte aiškiai nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje privalo būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.

Vadinasi, mano pateiktus argumentus apie tai, kad cenzūrą draudžia Konstituciją, teismas privalėjo įvertinti. Kadangi teismas šiuos argumentus atmetė, privalėjo nurodyti motyvus, kodėl Konstitucija ir įstatymai Lietuvoje jau paskelbti negaliojantys. Todėl visos tos teismo nutartys, kuriomis aš buvau nuteistas, yra akivaizdžiai neteisėtos, nes šiurkščiai pažeistas baudžiamojo proceso įstatymas – teismas nevertino mano pateiktų argumentų ir  įrodymų, ir tyčia neteisėtai tvirtino, kad jie neturi jokios reikšmės.

 

 

Teisėjų savivalė pasiekė tokias ribas, kad jie jau persekioja mane už teisėtą veiklą, nors įstatymas tai draudžia.

Konstitucijos 29 straipsnis nurodo, kad „įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“, o Konstitucinis Teismas savo 2020-03-03 nutartyje nurodė, kad teisėjai negali būti nepagrįstai išskirti iš visuomenės ir turėti pagal Konstituciją draudžiamos privilegijos.

Lietuvos Konstitucija numato, kad teisingumą vykdo tik teismai, taip pat nurodo, kad prieš įstatymus visi Lietuvos piliečiai yra lygūs.

Teismų įstatymo 43 straipsnis. Teisėjo pareigos numato, kad

  1. Teisėjas privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų, vykdyti Teisėjų etikos taisyklių reikalavimus.

Teismų įstatymas nurodo, kad teisėjai, vykdydami teisingumą, veikia nešališkai ir klauso tik įstatymų. Pagrindinis šalis įstatymas – Konstitucija – kategoriškai ir imperatyviai draudžia cenzūrą. Ją draudžia ir Visuomenės informavimo įstatymas. Todėl teisėjai, pritaikę cenzūrą, ir už ją nuteisę nekaltą žmogų, padarė nusikaltimą – piktnaudžiavimą tarnyba. įtarus teisėją padarius nusikalstamą veiką, būtina sustabdyti jo įgaliojimus, kol teismas byloje paskelbs galutinį sprendimą ir jis įsiteisės.

  1. Panaikinti skundžiamą prokuroro Ž.Radišausko „raštelį“ kaip neatitinkantį BPK reikalavimų, pradėti ikiteisminį tyrimą dėl prokuroro Žydrūno Radišausko tarnybos pareigų neatlikimo ir piktnaudžiavimo tarnyba, pseudoteisėjų A. Pažarskio, D. Pranytės-Zalieckienės, L. Gurevičienės, V. Pakalnytės-Tamošiūnaitės ir prokuroro M. Normanto galimo piktnaudžiavimo, D.Vaidachavičienės, pseudoteisėjų M.Striauko, Vilniaus apygardos teismo teisėjų Audriaus Cinino, Virginijos Pakalnytės- Tamošiūnaitės, Gintaro Dzedulionio, Vilniaus miesto prokuratūros prokurorės D.Kisinienės ir GP ONNT vadovo M.Jovaišos atžvilgiu dėl nusikaltimų Piktnaudžiavimas (BK 228 straipsnis) ir tarnybos pareigų neatlikimas (BK 229 straipsnis), dokumento suklastojimas.

2 . Pripažinti mane nukentėjusiuoju

  1. Panaikintin cenzūrą ir pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Alvydo Sadecko melagingų skundo ir parodymų teisme.

Aurimas Drižius

 

Facebook komentarai
Back To Top });}(jQuery));