skip to Main Content

Kunigas Jonas

 

NUTEISTAS KARDINOLAS H. GULBINOVIČIUS. O KAS LAUKIA LIETUVOS EKSCELENCIJŲ IR EMINENCIJŲ?

Praėjusią savaitę Vatikano Nunciatūra Lenkijoje oficialiai paskelbė, kad pagaliau priimtas sprendimas ilgai trukusioje Lenkijos Vroclavo arkivyskupijos arkivyskupo emerito kardinolo H. Gulbinovičiaus byloje. Kaltinimų sąrašas didžiulis ir labai rimtas – seksualiniai išnaudojimai, daugybė priverstinių, naudojantis savo tarnybine padėtimi, homoseksualių santykių tiek su Bažnyčios tarnautojais, tiek su pasauliečiais, tam tikrų asmenų tinklo kūrimas, na, pagaliau, ir glaudus bendradarbiavimas su komunistinės Lenkijos saugumu. Pagal pateiktus kaltinimus 97 metų kardinolas pripažintas kaltu. Jam uždrausta bet kokia vieša veikla, atimta teisė nešioti vyskupiškus ir kardinoliškus ženklus, atimta teisė būti palaidotam katedroje. Jis taip pat privalės sumokėti atitinkamą pinigų sumą seksualinės prievartos aukų fondui.

Atrodytų, kas bendra tarp Lietuvos ir taip toli, Lenkijos pietuose, įsikūrusios Vroclavo arkivyskupijos arkivyskupo kardinolo H. R. Gulbinovičiaus? Iš tiesų sąsajų daug, – tiek tiesioginių, tiek netiesioginių.

Būsimasis kardinolas H. Gulbinovičius gimė 1923 metais Šukiškėse, Vilniaus rajone. Studijavo Vilniaus kunigų seminarijoje ir tik po karo išvyko gyventi į Lenkiją. 1980 metais jis buvo paskirtas Vilniaus arkivyskupijos apaštaliniu administratoriumi, tiesa, likdamas Lenkijoje ir iš ten vadovaudamas arkivyskupijos daliai. Bendrai Lietuvoje, o ypatingai Vilniaus krašte, jis buvo nuolat prisimenamas. 2013 metais Lietuvos Kultūros ministerija H. Gulbinovičiui įteikė žymenį „Nešk savo šviesą ir tikėk“. 2015 metais jam buvo suteiktas Vilniaus rajono garbės piliečio vardas, o regalijas 2017 m. Vroclave įteikė Vilniaus rajono merė. Ir daugybė kitų puoselėtų ryšių leidžia teigti, kad tai buvo artimai su Vilnija, su Lietuva susijęs asmuo.

Besvarstant H. Gulbinovičiaus įvykius, kyla klausimas:  kas vyksta, kokia padėtis Lietuvoje? Kartkartėmis žiniasklaidoje nuskamba naujienos apie įvairius kunigų nusikaltimus. Bet tai smulkmė, smulkios žuvelės tinkle. O kaip gyvena Lietuvos ekscelencijos ir eminencijos? Iki šleikštumo šlovinamas ir saldofoniškai nublizgintas  paradines jų gyvenimo bei veiklos puses mes dažnai matome bei girdime. Ir tas jų saldus, veidmainiškas pozavimas visuomenei dvelkia visiška beskonybe ir buku biurokratiškumu, – tipiški N. Gogolio romano „Mirusios sielos“ personažai. Tačiau visi suprantame: šioje senoje, pigiais blizgučiais papuoštoje teatro scenoje yra dar ir užkulisiai: virvelėmis apraizgyti, purvini, tamsūs, milžiniški ir užgriozdinti.

Lietuvoje yra keistas paradoksas: visi viską žino, mato, supranta, suėję tarp savęs pasišnibžda, išsiskirsto ir toliau sau ramiai gyvena, – „dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“. Ir dar baimė. Milžiniška, dar iš Stalino laikų, iš sovietinių laikų besklindanti tamsi, šalta ir kraują stingdanti baimė. Kaip Mefistofelis dainuoja operoje „Faustas“: „ir vien tik auksas valdo mus“; tačiau Lietuvos sąlygomis dar labai tiktų šie žodžiai: „ir vien tik baimė valdo mus“. Jau seniai visoje Lietuvoje patyliukais sklinda anekdotiniais tapę pasakojimai kaip Aldona valdė Vilniaus kuriją, – ir ne tik ją. O Kaunui jau kelis dešimtmečius taipogi vadovauja kito „legendinio“ eminencijos pastatyti berniukai. Bet visiems viskas gerai. Nes čia mafija, vietinės Bažnyčios mafija, „cosa nostra“. Kuri susijusi su politikais, pareigūnais, slaptosiomis tarnybomis, slaptosiomis organizacijomis ir… vietiniais, nedideliais, neviešais eminencijų, ekscelencijų bordeliais.

Vilnius turi savo specifiką, Kaunas – savo. Tačiau Kauno čiuptuvai ilgesni ir miklesni. Kėlė nuostabą, kai Laikinoji sostinė sugebėjo savo laiku išmesti desantą į Telšius, Šiaulius, Panevėžį, Kaišiadoris, Marijampolę-Vilkaviškį. Pastatyti savi ir valdomi ekscelencijos strateginėse vietose. Kurie saugos ir gins „cosa nostra“ paslaptis. Eminencijų ir ekscelencijų paslaptys, – tai ne eilinių kunigėlių menkos paslaptys. Už jų slepiasi šimtai, tūkstančiai sulaužytų žmonių likimų, neregėto masto prievarta, klasta ir melas. Daugybė žmonių laukia, kada ir kas Lietuvoje pagaliau išdrįs nors šiek tiek pajudinti šį Sizifo akmenį. Deja, tokių narsuolių dar nematyti. Vieni nupirkti, kiti glaudžiai susiję, treti įbauginti, ketvirtiems dar reikia gyventi, penkti nieko nežino ir žinoti nenori. Tiesa, teko girdėti, kad pastaruoju metu yra pagauta viena ne visai menka žuvelė, galinti nuvesti prie didesnės žuvies. Vatikane yra pradėta tirti vieno žymaus ir įtakingo Lietuvos kunigo, didelio Vilkaviškio ekscelencijos Norvilos protežė, byla. Aišku, viskas kuo kruopščiausiai slepiama. Bet laikas nenumaldomai bėga. Ir artėja tas metas, kai ir Lietuvos eminencijoms ekscelencijoms reikės ne tuščiai papostringauti apie artimo meilę, bet konkrečiai ir rimtai atsakyti į daugelį sunkių klausimų.

 

 

 

Facebook komentarai
Back To Top