skip to Main Content

Teisėjas, kuris nutolsta nuo įstatymo teksto, tampa įstatymų leidėju“

Frensis Bekonas

„Universalios citatos“, Maskva, 2003, p. 470

Lietuvos valstybės vertybinę krizę patvirtina konceptualiai blankus ir išskirtinai abejingas teisėtvarkos požiūris į rezistenciją. Eliminuotas idealizmas, auka ir pasiaukojimas, teisės ir teisingumo gelmė, drungna okupacinių represijų atmintis valstybės idėjoje. Į istoriją besiremiančias konstitucines normas ir vertybes numojama ranka ir vertinama ne visuomenine pilietine ir edukacine prasme, o asmenine subjektyvia prokuroro ir teisėjo nuožiūra. Teismų įstatymo 34 straipsnis greta kitų bendrų veiklos nuostatų numato ,,draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis“ principą. Sąmoningai ir absoliučiai piktnaudžiaudami prokuroro ir teisėjo nepriklausomumo principu, pareigūnai pasijunta valstybe valstybėje ir tuo pamatu vertina ir drįsta teisinti kolaborantus, o tuo pačiu legitimuoja okupaciją.

Verdiktuose prokurorų ir teisėjų okupacinių represijų pateisinimai kaip ,,atliko pavestas užduotis“, vykdė ,,pavestus įgaliojimus“, ,,vykdė darbines pareigas“, ,,jokių objektyvių duomenų, liudijančių akivaizdų teisiamųjų asmenų procesinių garantijų pažeidimą nėra gauta“. Toks rezistentų veikos vertinimas yra teisinis, politinis, istorinis ir moralinis nihilizmas. Knygoje pateikta bylų medžiaga patvirtina nuomonę, kad kai kurie prokurorai ir teisėjai tuo visiškai atvirai ir sąmoningai pažeidė pareigybinę priesaiką, Lietuvos Konstituciją. Lietuvos ir tarptautines teisės normas ir etikos kodeksą. Kas tai turi įvertinti?

 

BN

Istorinė rezistencijos garbės pareiga ir pamoka ateičiai

 

 

„Jauni mirę kariai nekalba.

Tačiau juos girdi tyliuose namuose: kas jų negirdėjo? Jie turi tylą, kuri kalba už juos naktį, laikrodžiui tiksint.

Jie sako: mes buvome jauni. Mes mirėme. Prisiminkite mus. Jie sako: padarėme ką galėjome, bet kol tai nėra užbaigta, tai nepadaryta.

Jie sako: atidavėme savo gyvybes, bet kol tai neužbaigta, niekas negali žinoti, ką davė mūsų gyvybės.

Jie sako: mūsų mirtys yra ne mūsų: jos yra Jūsų, jos reikš tai, ką Jūs joms suteiksite.

Jie sako: negalime pasakyti, ar mūsų gyvybės ir mirtys buvo taikos ir naujos vilties labui ar dėl nieko, čia Jūs turite pasakyti. Mes paliekame Jums savo mirtis. Suteikite joms reikšmę.

Buvome jauni, jie sako: mirėme, prisiminkite mus.“

Iš prieštaraujančio Strasbūro teismo 2015 m. spalio 20 d. sprendimui teisėjo E. Kūrio atskiros nuomonės tekstas byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą, cituojamas amerikiečių rašytojas Archibald MacLeish (p. 75).

 

GITANUI NAUSĖDAI,

Lietuvos Respublikos Prezidentui VIKTORUI PRANSKIEČIUI,

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui

ELVINUI JANKEVIČIUI,

teisingumo ministrui EVALDUI PAŠILIUI,

Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui

SIGITAI RUDĖNAITEI,

  1. e. p. Lietuvos Aukščiausiojo Teismopirmininkei

 

 

2020-02-20

 

 

 

Prokurorai ir teisėjai – kaip atviri kolaborantų teisinio, istorinio ir moralinio rojaus Lietuvoje kūrėjai, ignoruojantys profesinę priesaiką ir etikos kodeksą, paneigiantys neginčijamą imperatyvinę jus cogens okupacinių tarptautinių nusikaltimų Lietuvoje vertinimo nuostatą

 

„Šalis, kuri praleidžia progą politiškai apsivalyti, praranda galimybę atsinaujinti“

Alberas Kamiu, 1945 m. sausio 5 d.

 

KOLABORANTINIS KREDO

 

„Tai reiškia, jog M. Misiukonis, nagrinėjamo įvykio metu dirbęs VSK struktūroje, nebuvo atsakingas už jos vykdytą veiklą.“ (p. 13).

Lietuvos apeliacinio teismo 2015-07-03 (Violeta Ražinskaitė, Valdimaras Bavėjanas, Daiva Pranytė-Zalieckienė) išteisinamoji nutartis kolaborantui M. Misiukoniui.

 

„Pažymėtina, kad kankinimu nepripažįstamas skausmas ar kančios, kurios atsiranda dėl teisėtų sankcijų ar yra tų sankcijų neatskiriama dalis.“ (p. 5)

Prokuroro Eugenijaus Papučkos 2018-06-05 nutarimas atmesti skundą dėl

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ (toliau – LKBK) leidėjų ir rezistentų persekiojimo ikiteisminio tyrimo bylos nutraukimo.

 

„Aukštesnysis prokuroras savo nutarime pagrįstai nurodė, jog Lietuvos okupacijos metu visi teisiami asmenys turėjo tokias pačias procesines garantijas, kurios buvo numatytos tuo metu galiojusiame baudžiamojo proceso kodekse.“ (p. 5)

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo Valdo Bugelevičiaus 2018-07-12 nutartis dėl LKBK leidėjų ir rezistentų persekiojimo ikiteisminio tyrimo bylos nutraukimo patvirtinimo.

 

ĮVADAS

Daug metų ir daug kartų racionaliai, dalykiškai, sistemiškai, procedūriškai, teisės ir savigarbos jausmo vedami, bandome rasti logika pagrįstos kalbos susirašinėdami su Lietuvos Respublikos generaliniu prokuroru, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininku, prokuratūros ir teismų savivaldos institucijomis Lietuvos rezistencijos istorinės garbės ir valstybės suverenios egzistencijos prasmės teisių pripažinimo klausimais, sovietinės okupacijos represijų vertinimo jus cogens tarptautinių nusikaltimų žmoniškumui nuostata. Deja, pasijuntame kaip svetimkūniai savo valstybėje ir matome pseudoteisinį savisaugos teisingumą, žlugdantį suverenios ir demokratinės Lietuvos valstybės prasmę iš vidaus.

Šiandienės Lietuvos teisinės institucijos savo gynybą apgaubia vieninga grandinine žiedine juosta, kiniška didžiąja siena, vieni kitus palaikydami ir remdami nusikalstamu antiistoriniu cosa nostra tyliu judėjimu. Mūsų problema – ne vienokios ar kitokios konkrečios atsakomybės lygio klausimas, o būtinas okupacinio nusikaltimo įvardijimas, kurio nenori atlikti kai kurie mūsų prokurorai ir teisėjai. Tokių pareigūnų bendras užkrečiamos visuomenei vidinės moralinės pakrikimo ligos skausmingas simptomas nusitęsia ir kitoms jų sprendžiamoms valstybės teisinio gyvenimo temoms.

Teikiame savo pastebėjimus ir faktus su klausimu: ar pati valstybė savo iniciatyva privalo ginti rezistentų teises konceptualiai, išimtinai, aktyviai ir skubiai, matomai ir įtikinamai, ne tik šventine proga tuščiai teoriškai pripažinti ir imituoti istorinių aukų ir istorinių vertybių pripažinimą, o kitoje, kasdienėje erdvėje, iššaukiančiai ir atvirai atlikti akivaizdžius neteisinius, žeminančius rezistenciją veiksmus, atvirai grabaliojant okupacines teisės normas, įvardintas ir pasmerktas tarptautinės teisės erdvės Europos praktikoje.

Dabar mes turime atsiklaupę maldauti teisingumo malonės, o prokuratūra ir teismai yra suprantamos problemos sprendimo iniciatoriai?

 

Skundo erdvė apima ne vien daugiau išnagrinėtus ir geriau žinomus LKBK leidėjų persekiojimus ir partizano A. Kraujelio žūtį, partizanų vado J. Žemaičio paniekinimą, bet ir kitus rezistentų okupacinio persekiojimo epizodus, kurie šiandien nustumiami į užmarštį, išplaunant ir dailinant realią okupacinę represinę tikrovę.

Suprantame tik taip: Lietuvoje nebuvo nieko panašaus į Niurnbergo procesą, ir dalis teisėtvarkos pareigūnų absoliučiai nekvėpuoja Laisvės oru, nes kitu atveju tokios nepasitikėjimo teisės dvasios nebūtų pastebimos ir nebūtų mūsų prašymų, kaip teisingumo įvertinimo pageidavimo. Jeigu rezistencijos klausimas valstybės atkūrimo požiūriu būtų pripažintas svarbiu, nereikėtų tokio rašto ir žeminančio lyg malonės prašymo apskritai. Mes manome, kad didvyriškumo faktai, įvykiai ir vardai turi likti istorijoje tokie, kokie buvo, lygiai kaip įvardinti budelių nusikaltimai.

Manome, kad visas tas pasiektas sąmoningas ir piktybinis rezistencijos istorijos ir prasmės ilgas teisinis tąsymas ir stumdymas neva žaidžiant teisingumą nebyloja ir neatitinka korektiško teisinio įvertinimo be senaties ir svyravimo, kaip įvardinta jus cogens nuostatoje. O šiandien dėl regimo pažeminimo ir kai kurių prokurorų ir teisėjų savavališkų sprendimų ar nutylėjimų garbės, priesaikos Lietuvos Respublikai tenka abejoti.

Aptariant šį tekstą su rezistencijos dalyviais, vienas jų pasakė, kad jeigu dabar būtų pasipriešinimo okupacijai laikas ir tokius sprendimus būtų priėmę tuo metu ir pasipriešinimo erdvėje, tai vertinamas būtų vienas – partizanų karo lauko teismas. Šiandien turime padorių teisėsaugos darbuotojų ir šis istorijos klastojimas privalo būti ištaisytas, nepaisant buvusio vienas kito teisinimo, nepaisant aiškiai matomo apsimestinio formalaus procedūrinio dengimo manipuliuojant ir piktnaudžiaujant savo teisinėmis galiomis, nes tai yra kraujo, kančių istorinė skola, o ne koks kasdienis dalykas, tarptautinis jus cogens principas, kurio nenori matyti ir kurį atmeta kai kurie prokurorai ir teisėjai.

Kam neaišku, tas gali pažvelgti į Vakarų Europos šalių po Antrojo pasaulinio karo praktiką, kurioje mes šiandien atrodome kaip bedvasiai ir be savigarbos, nežinantys, kur buvom ir kur einam, besinaudodami kitų kančia ir krauju užgyventomis vertybėmis, o iš esmės vilkėdami nuogo karaliaus rūbus.

Mums Lietuvos teisės praktikoje regisi Šekspyro mintis, kuri neperdedant tinka ne vienam aukštam Lietuvos valdančiojo elito, pirmiausia teisėsaugos, pareigūnui: „Kažkas papuvę Danų karalystėje“, jeigu prireikia įrodinėti, kad dieną visuomet šviečia Saulė.

 

I

Lietuvos teisėjų ir prokurorų etikos komisijų nuostatos dėl rezistencinių verdiktų: absoliutus neliečiamumas, esantis aukščiau Lietuvos konstitucijos, Lietuvos ir tarptautinės teisės normų bei principų, garbės priesaikos ir etikos kodekso turinio

 

„Gailestis budeliams tampa žiaurumu aukoms“

Romenas Rolanas

„Aforizmai apie gyvenimą, mirtį ir nemirtingumą“

Maskva, 2003, p. 191

 

  1. Šiandienis pasitikėjimas Lietuvos prokuratūra ir teismais visuomenėje

Remiantis viešai skelbtais visuomenės nuomonės vertinimais 2020 m. sausio mėnesį, prokuratūra pasitiki 25,1 proc. apklaustųjų, o teismais – 22,1 proc. Visuomenės nuomonė dėl Lietuvos prokuratūros ir teismų veiklos vertinimo galimai neapima rezistencijos bylų nagrinėjimo, nes jų skaičius mažas. Jeigu tokia visuomenės nuomonė susiformavo dėl įprastinių nusikaltimų ir bausmių, tai reiškia atitinkamą šių struktūrų veiklos nepatikimumą.

Tai nereiškia, kad atsakymus teikė vien asmenys, tiesiogiai turėję vienokių ar kitokių reikalų su šiomis institucijomis. Taigi negalima manyti, kad tai yra asmeninis neadekvatus vertinimas. Tai tiesiog iš atskirų faktų, informacijos detalių susiformavusi nuostata, o jeigu ji pasiekusi tokį lygmenį, verta pasvarstyti, ką tai gali rodyti apie rezistencines bylas.

Kalbant apie rezistencines bylas, peršasi išvada, kad jeigu kasdienėse bylose prokurorai ir teisėjai vertinami mažai patikimai, tai rezistencinėse bylose irgi galimi neobjektyvūs, šališki, piktnaudžiaujami sprendimai, kuriuos atlieka tie patys, galimai angažuoti, keliantys nepasitikėjimą prokurorai ir teisėjai. Tolesnė mūsų teikiama analizė patvirtina, kad problema yra ne teisinis neraštingumas ar natūraliai galimos klaidos, o mentaliteto nuostatos. Tai palikti savieigai reikštų abejingumą pasitikėjimu suverenios valstybės ateitiems pamatams, nes leidžiamas nesąžiningumas persimeta į kitas nagrinėjamas sritis. Tai jau patvirtino mūsų kasdienybė.

 

  1. Deokupacijos principo ir vieno tik Lietuvos teisės šaltinio ar bazės apibrėžto baigtinio imperatyvo nesilaikymas

Vyrauja dirbtinė antiteisinė priedanga, apsimestinis nutylėjimas, argumentai neteisėtumui pridengti ir išėjimas iš imperatyvinio Lietuvos ir tarptautinio teisinio jus cogens vertinimo lauko ir laiko erdvės normų bei nediskutuotinų, aiškių teisės nuostatų ir principų pripažinimo. Nelieka pagarbaus istorinio pamokančio vertinimo bei šiandienos aktualios pareigos laisvės prasmės, pagarbos supratimo praktikos per Lietuvos veikiančių legitiminių ir okupacijos nelegitiminių teisės normų sudėties bendrą taikymą, t. y. reiškia aiškią teisinę sumaištį.

Bangaloro teisėjų elgesio garbingumo principuose (2002 m.) yra nuoroda:

„Teisėjas turi užtikrinti, kad jo elgesys protingo stebėtojo požiūriu yra nepriekaištingas.“ (3.1).

Svarbi aktuali šių principų nuoroda: „Teisėjo veiksmai ir elgesys turi patvirtinti žmonių tikėjimą teismų sistemos garbingumu. Teisingumas turi būti ne tik vykdomas  jo vykdymas turi būti pastebimas.“ (3.2). Nejaugi mūsų rezistentai tokie nesupratingi ir akli, kad ieško ko nepametę? Mes kalbame ne apie kokią vieną asmeninę nuomonę, o apie laisvės kovos epochos išgyvenusiųjų žmonių represijas, nepakartojamą gerbtiną tiesos, teisingumo, istorinio išdidumo bei savigarbos jausmą, reikalingą šiandieniam ir rytojaus valstybės gyvavimo įprasminimui, įtvirtinimui ir istorijos idealistinio gynimo tęstinumui.

Taip pat čia, Bangaloro principuose, yra pateikiama aktuali kompetencijos ir orumo nuostata: „Teisėjas turi žinoti tarptautinės teisės raidą, įskaitant tarptautines konvencijas ir kitus dokumentus, nustatančius žmogaus teisių normas.“ (6.4). Galima pridurti, kad ne tik žinoti, bet ir taikyti savo verdiktuose.

Lietuvos okupacinių teisės normų legitimavimas tiesioginis, realus, atviras, o tai sunkiai tikėtina, šiandieniuose okupacinį laikotarpį vertinančiuose teisiniuose verdiktuose kategoriškai negali būti vertinamas kaip teisinis. Laisvas, savavališkas, nepriklausomas nuo Teismų įstatyme įvardintos baigtinės teisėjo veiklos teisinės bazės, šaltinio pripažinimas įtraukiant kaip lygiavertes ar legitimines Lietuvos okupacinės teisės normas ir kartu teigti, kad tai yra teisinis sprendimas, yra kategoriškai nepamatuotas. O teismų savivaldos teisėjai tokią nuorodą ir kritiką vadina kišimusi į teisėjo procesinio nepriklausomumo teisę. Mes kalbame ne apie procesinio sprendimo niuansų klausimus, o apie teisinius prokuroro ir teisėjo priesaikos ir etikos kodekso pažeidimus arba jų ignoravimą, remiantis okupacinėmis teisės normomis. Tai yra išimtinai teisinio normų įstatyminio sąrašo taikymo savavališkas praplėtimas – tai jau nelegitimu.

Ar tikrai sovietinės okupacinės represinių teisės šaltinių naudojimas nereiškia Teismų įstatymo 33 straipsnio pažeidimo? Teismų įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje rašoma: „Bylų nagrinėjimo teisės šaltiniai“: „1. Nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais,

 

kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams.“ Taigi visiems suprantama ir imperatyviai vartotina, o ne apeinama ar papildoma, nepriklausomo teisėjo veiklos teisės bazė arba šaltinis – tik Lietuvoje galiojantys aktai.

Teismų įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje „Bylų nagrinėjimo teismuose pagrindiniai principai“ yra svarbus įvardijimas: „teismo nešališkumo, teismo proceso viešumo, betarpiškumo ir draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principu.“ Šioje vietoje mes ir įžiūrime kai kurių teisėjų tokį piktnaudžiavimą prisidengiant procesinio nepriklausomumo principu, kuris konkrečiomis rezistencinių bylų aplinkybėmis akivaizdžiai prieštarauja duotajai teisėjo priesaikai ir teisėjų etikos kodekso reikalavimams dėl Teismų įstatymo nuostatų vykdymo. Įstatymo leidėjai numatė, kad galimi žmogiški piktnaudžiavimo atvejai, ir todėl tokią nuostatą įtraukė į teisinės normos turinį kaip svarbią moralinę ir teisinę nuostatą.

Taigi klausimas: ar šiandienis okupacinių teisės normų ir nuorodų naudojimas nagrinėjant bylas nepažeidžia Teismų įstatymo 33 ir 34 straipsnių nuostatų, o tai dar reikštų ir priesaikos bei etikos kodekso ignoravimą? Mes nesame teisininkai, bet tai suprantame elementariai, o kodėl Teisėjų tarybai šiandien tai nei įdomu, nei svarbu? Į šį klausimą verta atsakyti atvirai, nes gautas svarbus signalas turėtų būti pripažintas arba teisiškai pagrįstai ir įtikinamai paneigtas. Ar Teisėjų tarybai nerūpi teismo ir teisėjų autoriteto saugojimo klausimas?

Elementaru suprasti: nei sovietinės, nei vokiškosios okupacinės, nei bet kurios kitos valstybės, draugiškos ar nedraugiškos, teisinės normos Lietuvos teritorijoje legitimiai negaliojo ir negalioja, o tokios galimos neteisėto veikimo nuostatos dabar Lietuvoje nagrinėjamuose rezistencijos bylų verdiktuose yra. Neteisėtumas praktikoje sugrįžta netiesiogiai, bet lemtingu, kartu su taikoma legitimine Lietuvos teisine norma, sovietinės okupacijos teisinimo ir legitimumo pripažinimu su suprantama matoma ar nutylima praeities nostalgija, kuri nereiškia galimos teisinės klaidos, o yra angažuotumas, turintis moralines ir teisines esmines okupacijos įvertinimo pasekmes. Tai yra atviras ir neįsivaizduojamas tylus teisinis manipuliavimas nepriklausomos Lietuvos Teismo patikimumo ir Lietuvos kaip suverenios valstybės vardu.

Praktiniu požiūriu matyti, kad kai kurių prokurorų ir teisėjų verdiktų turinys toks išplėstas, ambivalentinis, apsimestinis, be teisingumo jausmo ir valstybinės teisinės sąmonės, su paviršutiniška teisėjų veiklos kontrole arba ir visai be jos, kad suponuoja nuomonę, jog pareigūnai be baimės, drąsiai pasijunta kaip valstybė valstybėje prieš Lietuvos Konstituciją ir visas konceptualias Lietuvos teisės normas bei principus. Kai kurie prokurorai ir teisėjai ryžtingai ir drąsiai, be nuogąstavimo gina savo bendro rato interesus prieš nieką neatsakydami, sąmoningai remdamiesi tyliu pateisinimu ir represinių okupacinių normų pripažinimu, iškreipdami realią represinę okupacinę istorinę tikrovę, suvokimo logiką ir sveiką protą bei ignoruodami Vakarų Europos šalių denacifikacijos

 

pamokančią patirtį. Tarytum šiandien nebūtų atitinkamų veikiančių deokupacinių Lietuvos teisės normų, sveikos realios represinės istorinės nuovokos, istorinio garbingumo ir išdidumo pamokų įvertinimo garbės lūkesčiams reikalingos prasmės. Švelniai tariant, tokiu atveju tai yra Lietuvos valstybės teisinė bala, kuriai reikia teisinio įvertinimo, nes tuo einama į okupacijos pateisinimą.

Lietuvos rezistentai neįsivaizduoja, kad, tarkim, Vokietijos teismas vakar ar šiandien įvykdžiusiam ir nusikalstamoje struktūroje tarnavusiam ir veikusiam asmeniui pateisinti būtų drįsęs cituoti ar teiktų nuorodą, kaip teisinantį argumentą, kokio nors akivaizdaus nacistinės Vokietijos represinio teisinio akto, o mūsų kai kurių prokurorų ir teisėjų aktuose tai – priimtinas ir pamatuotas teisinis argumentas, išmoktas kruvinais okupacijos metais. Teisininkai – ne naivūs piliečiai, o raštingi asmenys, bet verdiktai parodo jų požiūrį į rezistenciją.

Prokurorų Etikos komisija ir Teisėjų Etikos ir drausmės komisija dėl mūsų nurodomų okupacinės Lietuvos teisės normų neteisinio legitimavimo verdiktuose dirbtinai ir visiškai nepamatuotai atsirašinėja remdamiesi šių pareigūnų procesinės veiklos nepriklausomumo nuostatos išimtiniu ir besąlygišku principo sąmoningu supersuabsoliutinimo supratimu. Žinoma, tai būtų galima suprasti, jeigu jų neigiami verdiktai būtų grindžiami išimtinai dabartinės nepriklausomos Lietuvos bei tarptautinės teisės normomis arba procesiniai sprendimai liestų šio nepriklausomos Lietuvos laikotarpio veikas.

Teisinio proceso metu niekas negali kištis į teisėjo veiklą, bet po proceso yra numatytos teismų savivaldos kontrolės procedūros ir jos vertinimai. Teismų įstatyme nėra atskiros nuostatos ar draudžiama po teisinio nagrinėjimo galimybės nevertinti kurios nors teisminės veiklos turinio dalies. Tokį procesinį nagrinėjimą numato ir Nuolatinės teisėjų veiklos vertinimo tvarkos aprašo IV dalies (Teisėjų veiklos vertinimui reikalingos informacijos gavimo būdai) 11.6 punkto nuostata:

„analizuojant teisėjo vienasmeniškai arba dalyvaujant kaip pranešėjui priimtus procesinius sprendimus.“

Šio akto 11.1 punkte nurodyta: „tiesiogiai arba proceso įstatymų leidžiamo- mis priemonėmis stebint teisėjo, kurio veikla vertinama, nagrinėjamų bylų proceso eigą.“ Vadinasi, procesinė teisėjo veiklos kontrolė yra numatyta.

Galime abejoti procesinio nepriklausomumo sąvokos absoliutinimu. Ginčo objektas – ne procesinio nepriklausomumo nuostata vykstant procesui, o pasibaigus procesui logiškai galimas pareigūno veiklos vertinimas priesaikos ir etikos kodekso pažeidimo požiūriu. Visiškai suprantama ir būtina remtis tarptautinės teisės normomis, kurios Lietuvoje ratifikuotos ir yra visiška Lietuvos teisės normų legitiminė dalis. Šiose normose genocidas ir nusikaltimai žmoniškumui, kalbame vien apie tai, yra jus cogens (imperatyvinė, privaloma, kategoriška norma) klausimas ir be jokių išimčių.

Bet jeigu mūsų skundo atveju veika buvo sovietinės okupacijos represiniu laikmečiu ir šios dienos prokurorų ir teismų verdiktai atvirai grindžiami nepriklausomos Lietuvos bei tarptautinės teisės ir lygiaverčiai vienodai kartu su sovietinės okupacinės teisės normų ir nuostatų nuoroda, vertinimu arba net citata, tai jau yra neteisinis kratinys, o iš esmės akivaizdus Lietuvos okupacijos ir okupacinių teisės normų legitimavimas prie nusikalstamos šių šiandienių pareigūnų skelbiamų verdiktų argumentų ribos. Neigti de facto represinę okupacinę teisinę tikrovę ir visuotinai žinomus bei neginčijamus okupacinių represijų nusikalstamus konkrečius veiksmus, remiantis okupacinėmis normomis pagal šiandien galiojančias Lietuvos valstybės ir tarptautinės teisės normas, yra nusikaltimas (LR BK 1702 straipsnio 1 ir 2 dalys ir 228 straipsnio 1 ir 3 dalys).

Rezistentų nuomone, šiandien Lietuvos teisėje, įskaitant teismų savivaldos plačią sandarą, pakanka esamų teisinių normų, greta tarptautinės teisės nuostatų, akivaizdžiam okupacijos represiniam faktui ir atsakomybei už tai įvertinti ir inkriminuoti. Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, teismų pirmininkai, kai kurie prokurorai ir teisėjai, visos teismų ir prokurorų savivaldos institucijos laiko totalų tylų sovietinės okupacijos legitimavimo pripažinimo frontą, menkindamos teismų autoritetą, iškreipdamos istorinę teisinę represinę Lietuvos okupacijos tikrovę ir siųsdamos žinią šiandien nepasitikėti Lietuvos valstybe. Tai nėra pareigūnų kvalifikacinė klaida ar neraštingumas, tai yra mentaliteto problema ir teisinės atsakomybės klausimas dėl aiškiai regimo priesaikos, kaip ir etikos kodekso, nuostatų sulaužymo, o to nutylėjimas yra valstybės teisinių pamatų griovimas, teisės pavertimas sau naudingomis antivalstybinėmis manipuliacinėmis kombinacijomis ir teismų autoriteto griovimas.

Mūsų problema yra ne kišimasis į teisėjo procesinį nepriklausomumo principą, o kišimasis į pažeidimą tos Lietuvos teismų teisinių šaltinių bazės, kuriai konkretus teisėjas prisiekia, tai yra Lietuvos Respublikos ir tarptautinės teisės normos, bet kai prie to verdiktuose dar savavališkai prijungiamos nelegitiminės okupacinės normos, tai teisės sprendimo būtino patikimumo, įtikinamumo ir tikrumo nelieka. Iš to kyla atsakomybės klausimas ne kišimosi į teisėjo procesinį nepriklausomumą, o į teisėjo veiklos apibrėžtumą pagal priesaikos ir etikos kodekso nuostatas ir principus, reiškiančius abejojimą dėl šių dviejų aktų pažeidimo. Procesinis teisėjo nepriklausomumas čia niekuo dėtas, bet klaidinančiai aiškinamas, kad būtų pridengti neteisine įstatymų baze operuojantys teisėjai ir neteisinis sprendimas pateisinti neteisinėje okupacinėje erdvėje atliktus represinius veiksmus ir kartu norint ar nenorint legitimuojant Lietuvos okupaciją. Ir to visiškai rimtai siekia Teisėjų taryba.

Paminėtas Lietuvos teisinės bazės, šaltinio turinys yra vienas, visiems žinomas ir aiškiai įvardijančiai apibrėžtas procedūriškai, besąlyginis, baigtinis, todėl palikti prokurorui ir teisėjui fakultatyviai ar pasirinktinai išplėsti teisinę bazę ar Teismų įstatyme įvardintą sąrašą nenumatyta, nes tai yra tik įstatymų leidėjo prerogatyva. Kitu atveju būtų konceptualiai nepamatuota ir neteisiška, nes tai krikdytų visiems žinomą teisėjo priesaikoje priimtą, valstybės nustatytą imperatyvinę valstybės suvereninę teisinę erdvę, šaltinius ir tik juose teisėjas gali savarankiškai ir nepriklausomai veikti. Šiandien sunku paaiškinti, kodėl prokurorų ir teisėjų savivaldos etikos institutai to nenori matyti, pripažinti ir vertinti. Tai irgi angažuotumo simptomas.

Dabartiniai prokurorų ir teisėjų verdiktai ir etikos komisijų pirmininkų samprotavimai reiškia, kad tie prokurorai ir teisėjai yra tiek įtikėję savo savarankiškumu, nepriklausomumu, neatsakomybe ir visagalybe, kad jų negali riboti elementariai žinomos, aiškios ir neginčijamos Lietuvos valstybės teisinės normos, nuorodos, o mes tokias dviprasmybes, kurios nueina iki okupacijos normų legitimavimo, vertiname kaip akivaizdų pareigūno priesaikos ir etikos kodekso pažeidimą, kuris privalo būti įvertintas teisiškai. Ir, kartojame, tai nėra pareigūno procesinio nepriklausomumo tema, kuria remiasi „atsišaudymu“ mūsų keliamos atsakomybės problemos nenagrinėti ir nevertinti prokurorų ir teisėjų etikos komisijose. Jos šiandien atsisako aiškintis dėl teisės aktų pažeidimo bei nesilaikymo ir pateikia teiginį, kad prokurorai ir teisėjai kaip bitės atlieka kruopštų ir tikslų įstatymų taikymą Lietuvos kolaborantams, kurie neginčijamai yra tokiais buvę ir atlikę nusikalstamus represinius veiksmus. Tai jau nelyginant yra susikūręs toks korpusas, kolektyvas, bendrija, kur, kaip sakoma, vieni kala, kiti auksuoja. O rezistentai sako: giminė, ne giminė, lipk iš kriaušės, medis ne tavo, o kriaušės taipogi. Ir taip labai aiškiai kvėpuoja tarptautinė teisė nenuginčijamame jus cogens lauke.

Problema yra pookupacinė, jautri vien istorinės represinės, realios sisteminės, žiaurios okupacinės tikrovės teisinis vertinimas, atsisakant Lietuvos ir tarptautinės teisės bazės šaltinio imperatyvinio taikymo. Kokia yra Teisėjų tarybos nuostata atsisakyti siūlyti svarstyti, iškelti teisėjui drausmės bylą dėl Teisėjo priesaikos ir Teisėjų etikos kodekso pažeidimo, taip pat dėl Prokuroro priesaikos ir Prokurorų etikos kodekso pažeidimų – aiškių ir atvirų Lietuvos okupacinių teisės nelegitiminių normų nuorodų verdiktuose.

Juk teisėjų savivaldai rezistencijos klausimai turėtų būti istorinės pagarbos klausimų teisinis įvertinimas, okupacijos aukų širdies atjautimas. Yra reikšminga Teisėjų etikos ir drausmės komisijos, Teisėjų garbės teismo bei Nuolatinė teisėjų veiklos vertinimo komisijos institutai ir analogiškas Prokurorų etikos komisijos ir prokurorų atestacijos komisijos institutai, bet Lietuvos pasipriešinimo prasmės istorijos žodis neturi natūralaus miško aido garbės garso, jeigu mes turime tuščiai braižyti šių institutų lauko sienas kaip jokios moralinės teisės neturėtojai ir niekuo nesusiję su Lietuvos valstybės istoriniais interesais.

Mūsų problema praktiškai niekam nelimpa. Logika tokia: jūs, rezistentai, savo okupacinę prievartą atsiėmėte okupaciniuose persekiojimuose ir represinėse institucijose ir po to, dabar nauji laikai ir nauja mada, būkite ramūs ir dėkingi, kad už jūsų tokius sapaliojimus nebaudžiame, nes tuo griaunate prokuratūros ir teismo autoritetą.

Visa tai esant ir regint negirdinčius ir nematančius teisės pažeidimus reiškia ne tik sisteminį tylų rezistencijos aukų istorinį pažeminimą, bet ir valstybės egzistencinių pamatų paniekinimą, o tai neįsivaizduojama, tarkim, Vakarų Europos šalyse analogiško pofašistinės vokiečių okupacijos operatyvaus nacionalinės ir tarptautinės teisės pagrindu sisteminio įvertinimo denacifikavimo procese. Ar ten buvo nustatytas bent vienas atvejis, legitimuojantis net mažiausią vokiečių okupacinę teisės normą ar mažiausią okupacinį represinį judesį? Besąlygiškai, kategoriškai – ne!

Kas realiai galėjo pagalvoti ir įsivaizduoti, kad šiandien Lietuvos teisė bejėgė prieš okupacinės represinės sistemos vertinimo pasekmes ir kad jos prievolė – ginti valstybinį interesą, jeigu apskritai galvojama apie teisėtus lūkesčius ir valstybės ateitį?

  1. Teisėjų etikos kodekso pažeidimai

Teisėjų etikos kodekso 2 straipsnis nurodo kodekso tikslą: „įtvirtinti, kad teisingumas ir kitos bendrai priimtos žmogiškosios vertybės teismų veikloje turi prioritetą: didinti visuomenės pasitikėjimą teismais ir teisėjais, kelti jų autoritetą.“

Koks gali būti pasitikėjimas ir autoritetas teismų ir teisėjų, kurie iš esmės savo verdiktais perrašo ir neigia Lietuvos okupacijos Laisvės kovos pasipriešinimo istorijos represinę tikrovę ir nemato neginčijamai nusikalstamos okupacijos KGB vykdytojų ir šiandieniuose Lietuvos prokuratūros ir teismų verdiktuose nusikalstamos veikos požymių. Lygiagrečiai remiantis nepriklausomos Lietuvos ir okupacinės Lietuvos represinių teisinių normų sprendimo simbioze, teisinančia okupaciją ir įgalinančia perrašyti Lietuvos pasipriešinimo okupacijai istoriją žiaurios okupacijos naudai.

Teisėjų etikos kodekso 6 straipsnis. Pagarba žmogui. 3 punktas: „pagarbiai išklausyti procese dalyvaujančius asmenis, […] dėmesingai reaguoti į jų prašymus ir siūlymus“.

2016-04-12 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pavyzdžiui, partizano A. Kraujelio kasacinėje byloje, atsisako svarstyti ir pasisakyti dėl prokuroro Panevėžio apygardos ir Lietuvos apeliaciniame teisme ir pareiškėjos J. Šyvokienės rašytiniame skunde 14 kartų nurodyto esminio prašymo dėl partizano A. Kraujelio kaip reikšmingos nacionalinės-etninės grupės dalyvio kvalifikacijos statuso pripažinimo. Tai yra teisinis, konceptualus, esminis prašymas. Teisėjai neabejotinai patyrę ir kvalifikuoti, bet piktnaudžiauja siekdami išteisinti akivaizdžią kolaboranto represinę veiką, todėl dėl šio klausimo sąmoningai nepasisako, nutyli, o tai procedūriškai privalėjo elementariai atlikti. Kur čia pagarba ir nurodytas dėmesingumas partizano A. Kraujelio seseriai ir apskritai rezistencijai?

Teisėjų etikos kodekso 7 straipsnis. Pagarba ir lojalumas valstybei. 1 punktas:

„Vadovaudamasis pagarbos ir lojalumo valstybei principais „[…] 1) laikytis duotos teisėjo priesaikos.“ Kur lojalumas nepriklausomai valstybei, jei verdiktuose  pritariama  vadinamosios  okupacinės  KGB  karinės  operacijos represinės kratos veiksmams M. Misiukonio byloje ir okupacinių struktūrų veikos teisinamais vertinimams, nuosprendyje cituojant Lietuvos okupacinį baudžiamojo proceso kodeksą, taip legitimuojant nusikalstamas okupacines veikas ir pačią  okupaciją. Koks lojalumas Lietuvos valstybei, jeigu sąmoningai remiamasi nelegitiminiais okupaciniais įstatymais ir paneigiama, kad kolaborantas, priklausantis nusikalstamai represinei KGB organizacijai, veikdamas aktyviai, konkrečioje represinėje operacijoje neatliko, t. y. neturėjo tikslo represinį veiksmą atlikti?

Teisėjų etikos kodekso 14 straipsnis. Pavyzdingumas. 1 ir 2 punktai:

„laikantis visuotinai pripažintų moralės normų ir etikos reikalavimų nežeminti teisėjo vardo. […] saugoti savo profesijos garbę ir prestižą.“ Ginti ir teisinti kolaborantų represinius veiksmus, interesus ir garbę, paniekinti valstybės istorijos ir rezistencijos aukos pagarbos prasmę – vargu ar gali būti teisėjo profesijos prestižas ir garbė. Koks tokiu atveju gali būti vykdomas teisingumas, nepripažinus tarptautinėje teisėje aptarto nusikaltimo žmoniškumui ir istorinės okupacinės akivaizdžios represinės tikrovės faktų ir absoliučiai neginčijamos jus cogens erdvės nusikaltimų buvimo?

Teisėjų etikos kodekso 15 straipsnis. Pareigingumas. 1 punktas: „1) nepažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tarptautinių sutarčių, įstatymų ir kitų teisės aktų.“ Ką reiškia Lietuvai tarptautinė teisė ir visuotinai žinoma konceptuali Vakarų Europos šalių tarptautinė praktika po Antrojo pasaulinio karo vertinant okupaciją ir kolaboravimą, jeigu prokurorai ir teisėjai legitimuoja kolaboravimą ir okupaciją bei išteisina kolaborantus, netgi neginčijamai aiškiai aktyvų žinomiausios nusikalstamos KGB represinės organizacijos narį? Parodykite nors vieną atvejį, kur panašiomis aplinkybėmis, tarkim, Vokietijoje, būtų buvęs išteisintas bet kokio lygio represiniuose veiksmuose dalyvavęs SS ar SD pareigūnas, kaip pas mus tokius atvejus bandoma aiškinti ir pridengti tyčios nebuvimu savanoriškai dirbant okupacinėje nusikalstamoje KGB organizacijoje?

Kyla retorinis klausimas: ar nusikalstamas veiksmas yra legitiminis, ar nusikalstamos KGB organizacijos narys M. Misiukonis tai įvykdė atsitiktinai, to aiškiai nenorėdamas? Įvykio aplinkybės labai aiškiai patvirtina kolaboranto aktyvumą ir parodytą iniciatyvą, galų gale užtenka fakto dėl nusikaltėlio sąmoningo ir savanoriško įstojimo į žinomą pagarsėjusią nusikalstamą KGB organizaciją ir veikimą konkrečioje represinėje operacijoje. Galima paklausti, ar teisiant SS pareigūną už nusikaltimus žmoniškumui, kaip mūsų atveju, reikėjo teismui įsitikinti, kad jis, būdamas represinės organizacijos nariu, turėjo tokio  blogio tikslą ir tyčia to siekė. Juk nusikalstama represinė veika buvo jo paties savo noru pasirinkta ir tapo išimtinė tarnybinė funkcija.

 

  1. Teisėjo ir prokuroro priesaikos pažeidimas

Teisėjo priesaikos tekste nurodyta: „būti ištikimas (-a) Lietuvos Respublikai, savo pareigas atlikti garbingai, vykdyti teisingumą pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, ginti žmogaus teises, laisves ir teisėtus interesus“. Viskas elementaru ir neginčytina. Koks ištikimumas ir lojalumas Lietuvai remiantis sovietinėmis okupaciją teisinančiomis normomis bei nuostatomis ir kolaboravimo ir represijų neigimas, jų veikas primityviai teisinant, pavyzdžiui, prokuroras G. Vaivada savo 2016-05-03 nutarime tiesiogiai teigia sovietinės okupacijos legitimumą: „Nenustatyta, kad tardytojų, prokurorų, teisėjų ir tarėjų veiksmai buvo nukreipti tyčia ir žiauriai persekioti LKBK leidusius, platinusius ir gaminančius asmenis. Minėti asmenys dirbo tam tikrose institucijose, atliko pavestas užduotis, kurių nevykdymas užtraukė atsakomybę.“ (p. 60).

Teisėjas V. Bugelevičiui įvardinant kolaboranto pareigūno legalias okupacines veikas „vykdant darbines pareigas“ ar atliekant „pavestus įgaliojimus“ – legitimuoja represinius veiksmus (2018-07-12 nutartis, p. 3.). Taigi, tai yra visos okupacijos de facto legitimumo patvirtinimas!

Mūsų klausimas ir yra dėl verdiktuose cituojamų okupacinių represinių teisės normų taikymo nuorodų legitimumo šiandieniuose teismų verdiktuose, o tokiu atveju, ar tai yra prokuroro, ar teisėjo procesinio nepriklausomumo klausimo turinys, ar Lietuvos Konstitucijos, priesaikos ir etikos kodekso prievolės neginčijamo laikymosi pažeidimo turinys, operuojant nelegitiminiais argumentais, pateikiant tai kaip pamatuotą, legalią okupacinę teisinę tikrovę. Visuotinai suprantama: verdiktuose besąlygiškai privalu teikti ir remtis tik šiandien galiojančiomis Lietuvos teisinėmis normomis ir principais. Jeigu to nėra, tai elementaru: sąmoningai sulaužomas prokuroro ar teisėjo priesaikos ir etikos kodekso nuostatų turinys.

Prokurorų atestacijos komisija pagal savo nuostatus vertina prokurorų procesinę ir neprocesinę veiklą, o jeigu mūsų klausimų prokurorų etikos komisija nenagrinėja, tai lieka neaišku, kodėl nusišalina. Juk tai jų funkcija vertinti ir ginti prokurorų garbę ar, tarkim, aiškintis pažeidimus.Teisiniuose vertinimuose požiūris į nusikalstamą KGB organizaciją regisi atlaidus. Retorinis klausimas: kaip hipotetiškai atrodytų, jeigu šiandien Lietuvos verdiktuose būtų nuorodos į vokiečių okupacijos laikotarpio teisinių Trečiojo Reicho normų taikymą vokiečių okupacijos laikotarpio nusikaltimams pateisinti? Skandalas, diskusijų nebūtų, nes akivaizdu ir aišku, kad tai yra visuotinai pripažintos nelegitiminės okupacinės nusikalstamos teisės normos, o dėl KGB veikos sovietinių okupacinių normų  dirbtinai nepagrįstai kitaip – priimamos kaip natūralios, suprantamai realiai taikytos, savos, legitiminės?

Koks prokuroro ar teisėjo pasitikėjimas savo neliečiamumo galia! Tuo pučiama migla: sovietų okupacinė valdžia galėjo vykdyti represijas ir tai buvo legalu, o rezistencinis judėjimas, pirmiausia sumenkinamas kaip menkavertis ir nepastebimas, pats neteisus, nes nesilaikė okupacinės tvarkos, o rezistentų veiksmai tokiu vertinimu buvo beprasmiai ir niekam nereikalingi tuo metu, ir juo labiau šiandien. Ir tokiame kontekste kalbama apie prokuroro ir teisėjo procesinį nepriklausomumą, kai kalbama apie Lietuvos egzistencines problemas šiandien visumos veikiančių Lietuvos teisinių normų žinomoje jus cogens erdvėje.

Teisėjai A. Gaputis, A. Ridikas, S. Bagdonavičius, V. Ražinskaitė, V. Bavėjanas, D. Pranytė-Zalieckienė, A. Pažarskis, O. Fedosiukas, A. Abramavičius,

  1. Karvelis,V. Bugelevičius, A. Survilienė, D. Butrimienė, prokurorai G. Vaivada,
  2. Papučka ir S. Stulginskis galimai pažeidė:
  1. Lietuvos ir tarptautinės teisės normas, lygiagrečiai remdamiesi okupacinių teisės normų kaip teisinamosiomis nuorodomis.
  2. Teisėjo ir prokuroro priesaiką.
  3. Teisėjų ir prokurorų etikos kodekso reikalavimus.
  4. Visuomenėje sudarytas vaizdas, kad tokie sprendimai priartėjo prie LR BK

1702 str. (tarptautinių nusikaltimų neigimas) ir 228 str. (piktnaudžiavimas)

dispozicijų turinio? Hipotetiškai galima palyginti, jeigu tokie sovietiniai kolaborantiniai teiginiai būtų pervadinti vokiečių okupacijos sąlygomis pagal  fašistinės Vokietijos teisines nuostatas, tai būtų aiškiai nelegitimu ir teisės normoje patvirtinto sąrašo ar bazės pažeidimas būtų akivaizdus ir neteisinamas pareigūno procesinio nepriklausomumo principu, o dabartiniu metu, kadangi buvo sovietinė okupacija, tai jau atlaidus vertinimas ir kišimasis į teisėjo procesinį nepriklausomumą, išties į teisėjo stribinį požiūrį, kurio pripažinimas ir pasmerkimas pasiekia konstitucinį lygį.

  1. Padaryta didelė moralinė žala Lietuvos istorijai, pasipriešinimo okupacijai dalyviams ir aukų artimiesiems Lietuvos Respublikos vardu legitimuojant sisteminių okupacinių represinių struktūrų veikas, paneigiant istorinę sisteminę represinę Lietuvos okupacinę tikrovę Lietuvos Respublikos BK 99, 100, 102, 103 straipsnių netaikymo pagrindu, apeinant jus cogens erdvės taikymo nuostatą. Tokia istorinė teisės normų taikymo saviveikla demoralizuoja ir rausiasi po valstybės egzistenciniais politiniais ir moraliniais pamatais.

 

  1. Teisėjų taryba atsisako nagrinėti Konstitucijos, Teisėjų priesaikos, Etikos kodekso lauko ir procesinio nepriklausomumo sankirtą

2016-04-11 savo rašte pasipriešinimo okupacijai dalyviams Teisėjų tarybos pirmininko  pavaduotojas,  einantis  pirmininko  pareigas,  Zigmas  Pocius teigia:

„Suprasdami susiklosčiusios situacijos svarbą, norėtume pažymėti, kad tiek Teisėjų taryba, tiek kitos teismų savivaldos institucijos pagal savo kompetenciją deda visas pastangas, siekdamos pagerinti teismų darbą, užtikrinti sprendimų kokybę, aiškumą, bylų nagrinėjimo skaidrumą ir nešališkumą, tuo pačiu užtikrinant, kad teisėjai deramai atliktų savo pareigas. Pažymime, kad teisingumo stiprinimas ir teismų darbo kokybės gerinimas yra vienas svarbiausių teismų savivaldos prioritetų.“

Visuomenei nematytos ir nežinomos teisėjų darbą gerinančios pastangos. Vertinant mūsų prašymus regisi tik neveikimas ir nusišalinimas nuo aiškių teisingumo problemų Lietuvos rezistencijos veiklos klausimais. Mūsų skundo atveju tai yra tik gražaus palinkėjimo siekis, mandagus atsikalbinėjimas nuo sprendimo ir įvertinimo, gal užburiantis atsiprašymas, o ne konkrečių verdiktų, konkrečių šiandienių įstatymų straipsnių, konkrečios padėties problemos, desovietizacijos ir represinės okupacijos teisinio ir istorinio vertinimo bei atsakomybės reikalaujanti logiška mintis.

Šiandienėje Lietuvos teisinėje praktikoje, kurią mes nurodome ir cituojame, atviru tekstu iš esmės paneigiama Lietuvos okupacija ir rezistencijos aukos ir kolaborantų neišvengiamos atsakomybės idėja, Lietuvos teisės bei tarptautinės teisės nuostatos bei normos, iliustratyvi ir pamokanti denacifikacijos ir liustracijos teisinė praktika Vakarų Europos šalyse po Antrojo pasaulinio karo, ir parodo, iki kokio teisinio nuopuolio kai kurie mūsų prokurorai ir teisėjai nusirito. Tarytum ten to imperatyviai ir pamokančiai nebuvo ir mums nežinoma.

„Jeigu paslėpsite tiesą ir užkasite  į žemę, ji būtinai išaugs ir įgis tokią jėgą, kad ištrūkusi nušluos viską savo kelyje. Emilis Zola

2018-03-07 savo rašte Teisėjų tarybos pirmininko pavaduotojas Algimantas Valantinas nurodo: „Savo ruožtu Teisėjų taryba, suprasdama šios situacijos svarbą Jums ir visai Lietuvos valstybei ir jos piliečiams, reikšdama pagarbą mūsų šalies nepriklausomybės gynėjams atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Teismų įstatymu teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo teismai ir teisėjai. Vykdydami teisingumą jie veikia nešališkai ir klausydami tik įstatymų. Teisėjų taryba įsitikinusi, kad tik užtikrinus nepriklausomumo ir nešališkumo principų įgyvendinimą, šalyje gali veikti skaidri ir efektyvi teisingumo sistema.“ (p. 1).

Nenuginčijami žodžiai paleisti į dangų. Galimas retorinis klausimas: kam tuomet yra reikalingas Teisėjo priesaikos institutas, kam reikalingas Teisėjų etikos kodeksas, Teisėjų etikos ir drausmės komisija, Teisėjų garbės teismas, Nuolatinė teisėjų veiklos vertinimo komisija, jeigu į jas prisibelsti negalima? Ir pati šių institucijų kūrimo prasmė iš esmės preziumuoja galimus pažeidimus, kuriuos mes ir nurodome. O kodėl tokiu atveju nepanagrinėti mūsų skundo? A. Valantino nuomone, visi teisėjai dirba nepriekaištingai ir mums lieka suprasti, kad apskritai visi teisėjų savivaldos institutai nereikalingi, t. y. pertekliniai. O kalbama apie įsiteisėjusius verdiktus, priimtus be jokio kišimosi į teismo veiklą.

Suprantamas teisinis reglamentas. Be reikalo kartojama, kaip turėtų būti, – mes to neginčijame. Tai yra teisingas teorinis konstruktas, pageidavimas ir palinkėjimas, o mūsų istorinėmis aplinkybėmis turimi judesiai praktiškai tęsia okupacijos idėjos dalinę vertybinę egzistenciją. Nejaugi teisėjas A. Valantinas

 

neįžiūri mūsų formuluotės dėl matomų Teisėjo priesaikos ir Teisėjų etikos kodekso pažeidimų, pereinant iš imperatyvinės Lietuvos teisės normų laikymosi bazės  sąrašo į nelegalią Lietuvos okupacinės teisės bazę, tuo ne tik ją, bet ir okupaciją legitimuojant.

Juk tai nėra kišimasis į teisėjo procesinį nepriklausomumą. Ar neprivalo Teisėjų tarybai rūpėti teismo autoritetas, nejaugi teisėjas toks savarankiškas ir nepriklausomas, kad gali pažeidinėti tas įvardintas teisės normas, pagal kurias pats tapo teisėju, – Lietuvos Konstitucijos, priesaikos ir Etikos kodekso turiniu? Kas tai: savinieka ar savivalė su okupacine teise?

  1. Valantinastame pat 2018-03-07 rašte nurodo: „Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, taip pat į Teisėjų tarybos kompetencijos ribas, kurios apibrėžtos Teismųįstatymo 120 straipsnyje, Teisėjų tarybos darbo reglamento 21 punkte, informuojame, kad Teisėjų taryba, kaip vykdomoji teismų savivaldos institucija, neturi teisės ir kompetencijos nagrinėti Jūsų kreipimosi nurodytų klausimų.“ (p. 2). Mes pakartojame klausimą: kur aiškiai apibrėžtos Teisėjo priesaikos ir Etikos kodekso principinės teisinės bazės prerogatyvos? Ar dar papildomai yra teisėjo veiklos fakultatyvas, laisvas pasirinkimas, ypatinga išimtis remtis represine okupacinės teisės baze ir manyti, kad toks Lietuvos pareigūnas šiandien neperžengė savo priesaika patvirtintų teisinių galių?

Juk teisiniai, loginiai prieštaravimai ir abejonės, ypač jus cogens principo ignoravimas, matomi plika akimi, nereikia jokios gilios teisinės kvalifikacijos. Prokurorai ir teisėjai neturi jokių teisinių argumentų tam pagrįsti, tik aiškina teoriniu neįtikinamo manipuliavimo dėstymu ir tuščiu oro virpinimu, kad teisėjai remiasi tik įstatymu, o mes neginčijamai įrodome ir tvirtiname, kad remiasi ir sovietiniu okupaciniu įstatymu, o tai keičia esmę, procedūros turinio seką ir niekas to negali nuginčyti. Tai nėra kišimasis į procesinio nepriklausomumo lauką, o nuoroda į matomą atvirą teisėjo priesaikos ir etikos kodekso pažeidimą. O tokiu pagrindu privalo būti atliekamas elementarus teisėjų ir prokurorų savivaldos institucijų mūsų įvardijamos problemos nagrinėjimas, o ne apsimestinis atmetimas.

Teisėjas A. Valantinas kalba apie pagarbą nepriklausomybės gynėjams. Kur ją pastebėti mūsų įvardintų bylų skundų sisteminių represijų epizoduose, kai jų okupacinis įkalinimas, trėmimas ar persekiojimas yra teisinamas to meto veikiančiomis okupacinėmis teisinėmis normomis, prie kurių nedrįsta prisiliesti Teisėjų taryba, turinti tam visas teismų savivaldos procedūrines galimybes ir prievoles.

2018-05-11 rašte Teisėjų tarybos pirmininko pavaduotojas A. Valantinas dėl Teisėjų etikos ir drausmės komisijos funkcijų nurodo: „Teisėjų taryba neturi teisės vertinti (revizuoti) Komisijos priimamų sprendimų ar šios komisijos pirmininko veiksmų teisėtumo ar pagrįstumo, kadangi teisės aktai Teisėjų tarybai nesuteikia tokių įgaliojimų, todėl pakartotinai šiuo klausimu Teisėjų taryba nepasisakys. […]

 

Teisėjų taryba yra vykdomoji teismų savivaldos institucija ir ji neturi teisės kištis į teisingumo vykdymo veiklą.“ (p. 1)

Toks Teisėjų tarybos teisinis ir moralinis požiūris į teisėjų okupacinių teisės normų legitimavimą! Teismų įstatyme yra norma, numatanti pagrindus Teisėjų tarybai veikti atsakingai, kitaip negu tvirtina teisėjas A. Valantinas. Toks atsakymas yra teisės taikymo krizės teisinimas: neatsakyti į klausimą, ar pažeista Teisėjo priesaika ir Teisėjų etikos kodeksas, tyliai tai toleruoti ir visuomenei aiškinti, kad teisėjai privalo dirbti skaidriai pagal Teisėjo priesaiką ir Teisėjų etikos kodeksą ir visuomet absoliučiai tegali būti teisūs ir prieš nieką viešai nei teisiškai, nei politiškai, nei istoriškai, nei moraliai neatsiskaitantys.

Elementarus nesusipratimas Lietuvos teisės istorijoje, tiksliau teisėjų gildijos asmenų žūtbūtinis nepamatuoto nevalstybinio angažuoto intereso gynimas: nei Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, nei Teisėjų taryba, nei Teisėjų etikos ir drausmės komisija, nei Teisėjų Garbės teismas, nei Nuolatinė teisėjų veiklos vertinimo komisija nepajėgia patvirtinti arba paneigti nukentėjusių rezistentų kreipimosi, kad būta neginčijamų represijų, kad būta konkrečių budelių, kad to reabilitacija akivaizdžiai pažeistų ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinės teisės normas ir principus, jau nekalbant apie individualią Teisėjo priesaiką ir Teisėjų etikos kodeksą.

Kaip teigia teismų savivaldos pareigūnai, nė vienas teismų savivaldos institutas neturi teisės tokio klausimo svarstyti apskritai. Jeigu yra abejonių, tai kyla klausimas, kam apskritai reikalinga Teisėjo priesaika ir Teisėjų etikos kodeksas, ir teismų savivaldos institutai, hipotetiškai numatantys galimus teisėjų veiklos pažeidimus?

Dar nepatvirtinta nuostata, kad teisėjo veikla pagal pareigas ex officio prilyginama absoliučiam neklystamumui ir neliečiamumui, bet kokia laisva ir nepriklausoma teisinė kūryba nenumatyta Lietuvos teisės bazėje, normų sąraše, teismų savivaldos sąrangoje.

Teisėjų tarybos pirmininko pavaduotojas A. Valantinas nepamatuotai formuluoja sprendimą, kad Teisėjų taryba neturi jokios prerogatyvos kreiptis dėl teisėjo veiklos vertinimo. Pagal Lietuvos Respublikos Teismų įstatymo 120 straipsnio 13 punktą, Teisėjų taryba „turi teisę iškelti drausmės bylą teisėjui.“ Klausimas retorinis: jeigu yra rezistentų kreipimasis, t. y. ne asmeninio, o valstybinio lygio problema, ir yra okupacinio laikotarpio akivaizdi teisinė kolaborantinė problema, tai koks yra teisinis, politinis, istorinis ir moralinis tokios problemos akibrokštinis Teisėjų tarybos pirmininko pavaduotojo atsisakymas nagrinėti, turint tam teisę, pačiai Teisėjų tarybai iškelti drausmės bylą arba perduoti nagrinėti kitam teisėjų savivaldos institutui –Teisėjų etikos ir drausmės komisijai, Teisėjų garbės teismui, Nuolatinei teisėjų veiklos vertinimo komisijai. Tokį prašymą pateikėme, jeigu to konkrečiai ir nenurodėme. Prašymas atsidūrė žinomame krepšyje. Ar taip ginamas teisėjo autoritetas?

2019-01-25 Teisėjų tarybos patvirtintų Teisėjų etikos ir drausmės komisijos nuostatų IV dalies 17 punkte numatyta: „Drausminės atsakomybės pagrindai:

  1. teisėjo vardą žeminantis poelgis;
  2. su teisėjo garbe nesuderinamas ir Teisėjų etikos kodekso reikalavimų neatitinkantis poelgis, kuriuo pažeminamas teisėjo vardas bei kenkiama teismo autoritetui;
  3. bet koks pareiginis nusižengimas – aiškiai aplaidus konkrečios teisėjo pareigos atlikimas arba jos neatlikimas be pateisinamos priežasties;
  4. kitų teisėjų etikos kodekso reikalavimų pažeidimas; […]
  5. Siūlyti Komisijai iškelti teisėjui drausmės bylą pateikiant  motyvuotą teikimą turi teisę:
  6. Teisėjų taryba;
  7. Teisėjų etikos ir drausmės komisija;
  8. teismo, kuriame dirba teisėjas, pirmininkas;
  9. bet kurio aukštesnės pakopos teismo pirmininkas;
  10. kitas asmuo, kuriam tapo žinoma apie teismų įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje numatytą nusižengimą.“ [Rezistentų prašymas ir yra tas „kitas asmuo“.]
  11. Asmenų prašymai iškelti drausmės bylą, kuriuose nurodytas teisėjas, padaręs konkretų nusižengimą ir šį nusižengimą pagrindžiantys argumentai, laikomi teikimais dėl drausmės bylos iškėlimo.“

Mes, rezistentai, ir esame tas „kitas asmuo“. Tai kodėl A. Valantinas, kaip aukštas pareigūnas, negalėjo perduoti mūsų skundo nagrinėti Teisėjų etikos ir drausmės komisijai, tegul ji pasisako.

 

  1. Teisėjų taryba persiginkluoja teisėjo okupacinei realybei apginti

2019-01-25 Teisėjų taryba papildo 2013-02-01 savo pačios patvirtintus etikos ir drausmės komisijos nuostatus, kitaip sakant, įveda naują straipsnį, kurio ankstesnėje redakcijoje nebuvo. Tai 23 punktas: „Teikimą nagrinėti atsisakoma, jeigu […] 23.2 teikime nurodytų aplinkybių, susijusių su teismo procesine ar kita veikla, tyrimas aiškiai pažeistų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Teismų įstatyme įtvirtintą teismų ir teisėjų nepriklausomumo principą.“ Iškart patiksliname, kad čia „nepriklausomumas“ nėra nepriklausomumas nuo pirminio Teismų įstatymo.

Teismų įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje numatyta teisėjo drausminė atsakomybė už teisėjo vardą žeminantį poelgį ir už kitų Teisėjų etikos kodekso reikalavimų pažeidimą. Mes kalbame ne tik apie procesines veiklos detales, faktų vertinimą, įrodymus, paneigimus ir kitką, bet ir apie Konstitucijos, Teisėjo priesaikos, konkrečiai Teismų įstatymo 33 straipsnio, turinio aiškius pažeidimus savavališkai išplečiant nustatytą teisės aktų erdvę, atvirai įtraukiant Lietuvos okupacinius teisės aktus į teisinio lauko nuostatų sąrašą arba bazę, kuria remiantis ir priimami neteisiniai sprendimai.

Ar būtų kišimasis į teisėjo nepriklausomumą, jei jis remtųsi ir cituotų SS arba, sakysim, Zimbabvės valstybės teisines normas? Jeigu mes tai vertintume ir pripažintume kaip kišimąsi į teisėjo procesinius sprendimus, tai teisėjo nepriklausomumas būtų dangiško lygmens teisių statusas, leidžiantis sau pačiam pasirinkti bet kurios šalies įstatymus, mūsų atveju, okupacinius. Įstatymai aiškiai nustato teisinį tikrumą ir apibrėžtą teisėjo įstatyminio veikimo erdvę, turinį ir patikimumą.

Lietuvos Konstitucijos 7 straipsnis numato: „Negalioja joks įstatymas ar kitas teisės aktas priešingas Konstitucijai. Galioja tik paskelbti įstatymai. Įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.“ Tokiu atveju, juo labiau, sovietinių okupacinių represinių įstatymų taikymas, prieštarauja Lietuvos Konstitucijai ir 33 Teismų įstatymo normai. Ir tai elementaru. Ar čia pagarba rezistencijos problemai ir jos dalyviams, ar nėra teisėjui nustatytos teisinės veiklos erdvės lauko pažeidimais argumentuojant verdiktą nelegitimine, antivalstybine nuoroda?

Retorinis klausimas: kokia yra nepriklausomos Lietuvos teisės ir Lietuvos okupacinės teisės sankirtos įvertinimo atsisakymo logika, reiškianti teisėjų siekį pažeminti rezistencijos idėjos aukas, kaip neturinčias jokių teisių įvertinti okupacines represijas jų požiūriu legitiminių okupacinių teisės normų pagrindu pateisinti kolaboravimą ir iš esmės okupaciją?

Tokiomis konkrečiomis istorinėmis aplinkybėmis nevertinti Teisėjo priesaikos ir Teisėjų etikos kodekso nuostatų elementarių reikalavimų laikymosi ir paliekant tai kaip niekingą prasimanymą sukeičiant ginčijamų argumentų sąvokų turinį (procesinis nepriklausomumas negali legitimuoti priesaikos bei etikos kodekso nesilaikymo) ar siekį kokios nors asmens ginčijamos asmeninės naudos, ir tai matant ir suprantant teisiškai neįvertinti paliekant tai negirdimu šauksmu tyruose ir teisėjo pasirinktu neteisinių galių nepamatuotu suabsoliutinimu reiškia prievolę teisei ir pagarbą istorinei rezistencijai? Toks elgesys gali būti paaiškinamas kaip tikimas rezistentų teisinis neišprusimas, klaidinančiai pasikliaujant doro teismo buvimo nuostata. Tai apgaulė.

Juk tai valstybės istorinės konceptualios garbės, Lietuvos valstybės svarbos problema istorijai atsakyti nedviprasmiškai: būta didvyrio ar būta kolaboranto, ir kas teisus. Susidaro įspūdis, kad Teisėjų taryba toleruoja ir palaiko Lietuvos okupacijos legitimumo faktą, jeigu turėdama tokią informaciją ir tokią galią teismų savivaldos sistemoje, nemato akivaizdžios geranoriškos problemos galimybės inicijuoti Lietuvos teismo autoriteto ir teisėjų vertinimą pati ar kurios nors teismų savivaldos institucijų funkcijų erdvėje, o ne formaliai teisiškai, bet iš esmės niekingai atmesti? Dar kartą: kas prisiliečia prie rezistencijos, jeigu to nenorima matyti ir dengiama teisėjo nepriklausomumu: rezistentai nusilenks teismo autoritetui, o kolaborantai žygiuos garbingai.

Galima numanyti, kad Teisėjų taryba suvokia savo absurdišką poziciją ir teisėjų teisinius pažeidimus, todėl dalykiniame bei viešame svarstyme būtų sunku teisinius absurdus sveiko proto ribose apginti. Problemos vertinimo eliminavimo iš bet kurios turimos teisėjų savivaldos institutų erdvės ir operatyviai atmesti mūsų teisinius argumentus būtų keblu. Čia kiltų teisėjų atsakomybės klausimas ir tokiu skaudžiu klausimu būtų atviro viešo skandalo lygmenyje. Todėl tiek Teisėjų taryba, tiek solidariai veikianti Teisėjų etikos ir drausmės komisija nusprendė problemą užblokuoti, nesvarstyti. Tokiu atveju nereikia išsakyti savo vertinimo nuomonės, suvedant į tai, kad klausimas mums nesvarstytinas, nieko nežinome, nieko nematome, nieko nėra ir nebuvo.

Pavyzdžiui, teisėjas V. Bugelevičius savo 2018-07-12 verdikte dėl kolabo- rantų atsakomybės užrašo: „tardymo (šiuo metu ikiteisminio tyrimo) veiksmai patys savaime nesudaro pagrindo baudžiamajai atsakomybei kelti juos atlikusių pareigūnų atžvilgiu, kadangi procesiniai tyrimo veiksmai buvo numatyti tuo metu galiojusiame Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos baudžiamojo proceso kodekse.“ (p. 4). Tuomet leiskite paklausti: ar tokio turinio tekstų svarstymas yra kišimasis į teisėjo V. Bugelevičiaus procesinį nepriklau- somumą, ar kaip Teisėjo priesaikos ir Teisėjų etikos kodekso pažeidimas nagrinėjant jus cogens lygio nusikaltimus Lietuvos okupacinėje erdvėje?

O buvo ir okupacija, ir represijos, ir kolaborantai. Dar kartą pakartojame, kad ginčas kyla dėl Teismų įstatymo 33 straipsnyje apibrėžto teisės normų sąrašo (bazės) labai aiškaus įvardijimo. Kadangi teisėjai į tą turinį savavališkai įtraukia okupacines teisės normas ir jas taikant gaunasi teisinis konfūzinis, okupaciją teisinantis sprendimas, bet ne dėl procesinių procedūrų, o dėl iškritimo iš teisinio Konstitucijos, Teisėjo priesaikos ir teisėjų etikos kodekso lauko. Ir jeigu kritikuojame tokį pateikiamą konfūzinį sprendimą, tai ne dėl nepriklausomos procesinės procedūros nepriklausomumo neigimo, o dėl taip pasiekto sprendimo, aiškiai pažeidžiant veikiančias Lietuvos imperatyvines teisės normas, tai yra teisinį teisėjo veiklos sąrašą, o kartu ir Teisėjo priesaiką, Konstitucijos ir etikos kodekso normas. Tai su kišimusi į legitiminius konkrečius, detalius, vertinimus, atmetimus, pripažinimus ar nurodymus kaip procedūrinius sprendimus nieko bendro neturi. Be to, svarstymas apima tarptautinius nusikaltimus jus cogens erdvėje.

Be abejo, kai kalbama apie plika akimi matomus absurdiškus sprendimus, gali susidaryti įspūdis, kad kišamasi į procedūrą, bet negalima užmiršti, kad tos teisės šaltinis, bazė yra pirminis klaidingas teisės taikymas, sudarąs ir nulemiąs neteisinį sprendimą, kuris ir kelia klausimą dėl sprendimo pamatuotumo ir teisėtumo vaizdą dėl teisėjo procesinio nepriklausomumo. Kartojame: ne kišimasis į procesinę procedūrą, o kišimasis į konceptualią, antivalstybinę, okupacinę teisinę bazę. Kitu atveju teisėją paverstume individualiu įstatymų leidėju, o tai būtų ne jo prerogatyva.

Dėl Teisėjų tarybos 2019 m. sausio 25 d. nutarimo papildyti Teisėjų etikos ir drausmės komisijos nuostatus 23 ir 23.1 punktais galima diskutuoti, nes bet kokie teisėjo atsakomybės už savo veiklą procesinėje veikloje ribojimai konkrečiai nenustatyti nei Teismų įstatyme, nei Teisėjų etikos kodekso 9 straipsnyje, kur aptartas teisėjo veiklos nepriklausomumas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnyje nurodyta: „Teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.“ Taigi mes kalbame apie matomą Lietuvos Respublikos Konstitucijos pažeidimą.

Ir dar. Teisėjo nepriklausomumas proceso eigoje absoliutus ir neginčijamas. Mūsų atveju kalbama apie įtakos nepaveiktą, nepriklausomai priimtą teisėjo verdiktą. Ir tai suprantama bei sprendžiama teisėjų savivaldos rėmuose, kur yra konkretūs teisėjo visapusišką be išimties veiklą vertinantys institutai. Tokiam nurodytam 23 ir 23.2 pastraipų apribojimui, priimtam Teisėjų tarybos, trūksta teisinės logikos. Jeigu teisėjas procesinėje veikloje nukrypsta ar piktnaudžiauja savo teisėmis, tai, Teisėjų tarybos logika, reikia užsimerkti ir tylėti suteikiant teisėjui, kaip yra mūsų atveju, remtis ir pamatuotai taikyti okupacinės Lietuvos teisės normas, o tai jau aiškiai prieštarauja netgi Lietuvos Konstitucijos 110 straipsniui. Lietuvos Konstitucijos ir Teismų įstatymo logika ir Teisėjų etikos kodekso nuostatos leidžia teismų savivaldos institutams nagrinėti visus be išimties teisėjo veiklos klausimus, tiek ne teisinės, tiek teisinės veiklos, nenumatant jokių tabu.

Kodėl atsirado papildomas teisėjų tarybos 2019-01-25 nutarimas dėl teisėjų etikos ir drausmės komisijos nuostatų papildymo 23 ir 23.2 punktų tik šia data?

Mūsų susirašinėjimai su Teisėjų taryba ir Teisėjų etikos ir drausmės komisija vyko su šiais pareigūnais ir jų gautais raštais:

  1. Pocius 2016-04-11. Teisėjų tarybos pirmininko pavaduotojas, einantis pirmininko pareigas.
  2. Gutauskas2017-12-04. Teisėjų etikos ir drausmės komisijos pirmininkas.
  3. Gutauskas2018-02-05. Teisėjų etikos ir drausmės komisijos pirmininkas.
  4. Valantinas2018-03-07. Teisėjų tarybos pirmininko pavaduotojas. A.Valantinas 2018-05-11. Teisėjų tarybos pirmininko pavaduotojas.
  5. Būga 2019-08-20. Einantis Teisėjų etikos ir drausmės komisijos pirmininko pareigas.

Galime manyti, kad šie mūsų 4 pirmieji laiškai ir davė impulsą 2019-01-25 atsiradusiam Teisėjų tarybos nutarimui riboti priėjimą prie tų pareigūnų atlikto kolaboravimo pateisinimo, neleidžiant prisiliesti prie jų veiklos nepamatuotų vertinimų Lietuvos okupaciniu laikotarpiu. Ir nenoras teisiškai pagrįstai vertinti teisėjų verdiktų argumentus lėmė ginčijamą teisėjų veiklos vertinimo blokavimą 2019-01-25 Teisėjų tarybos nutarimu, kuris neva užkerta kelią teismo savivaldos institutams visapusiškai nagrinėti ir įvertinti teisėjo procesinę veiklą. Neįsivaiz duojamas teisėjo veiklos vertinimas eliminuojant procesinių sprendimų vertinimą, tokiu atveju teisėjų veikla būtų sudievinta, nes klaidos ir būna šiame etape.

Tokiai užmačiai priimti, manytina, turėjo reikšmės ir visas panašus susirašinėjimas su daugeliu pareigūnų. Mūsų susirašinėjimai su kitais valstybės pareigūnais:

 

2016-03-30. Pareiškimas Lietuvos Respublikos Prezidentei

  1. Grybauskaitei, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui R. Norkui, Teisėjų tarybospirmininkuiE. Laužikui, Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui E. Pašiliui dėl partizano A. Kraujelio žūties.

2016-12-01. Skundas Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui E. Pašiliui dėl LKBK leidybos persekiojimo bylos.

2017-02-23. Skundas Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui E. Pašiliui dėl partizano A. Kraujelio žūties.

2017-03-21. Skundas Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui E. Pašiliui dėl partizano A. Kraujelio žūties.

2017-05-03. Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui E. Pašiliui dėl partizano A. Kraujelio žūties.

2017-09-22. Skundas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui R. Norkui dėl partizano A. Kraujelio žūties.

2018-03-14. Skundas Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui E. Pašiliui dėl partizano A. Kraujelio žūties.

2018-04-06. Skundas Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui E. Pašiliui dėl prokurorės J. Zieniūtės atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą.

2018-10-29. Skundas Lietuvos Respublikos Prezidentei D. Grybauskaitei, Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkui V. Pranskiečiui, Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui R. Norkui, Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui E. Pašiliui dėl LKBK (Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos) leidybos persekiojimo ir partizano A. Kraujelio žūties.

2018-12-04. Skundas Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui E. Pašiliui dėl LKBK leidybos persekiojimo bylos.

  1. Procesinių sprendimų kokybės standartai

Procesinių sprendimų standartų rekomendacijos suformuluotos Teisėjų tarybos 2016-05-27 nutarime. Pateikiame šiame nutarime logiškai pagrįstas sprendimų principų reikalavimų straipsnių antraštes:

1.Teismo sprendimas turi būti teisingas ir teisėtas. 2.Teismo sprendimas turi būti įtikinamas.

3.Teismo sprendimas turi būti skaidrus.

4.Teismo sprendimas turi būti nuoseklus, o jo motyvai  pakankami. 5.Teismo sprendimas turi būti aiškus ir suprantamas.

Ar gali šiuos reikalavimus atitikti mūsų pateikiami prokurorų ir teismų sprendimai, sudaryti pagal Lietuvos teisės imperatyvinius šaltinius (teisinę bazę) ir kartu pagal okupacinės teisės nuostatų turinį? Tokį sprendimą galima vadinti tik neteisėtu kratiniu.

Labai skaudu, kad okupaciją ir kolaboravimą vertinantieji sprendimai sukelia teisinį ginčą. Tai jau yra tragiška likimo ironija, jeigu palyginsime su pookupacine

 

denacifikacija visose Vakarų Europos šalyse. Ten buvo teisinio apibrėžtumo vienareikšmis ir neginčijamas principas.

  1. Nuolatinė teisėjų veiklos vertinimo komisija turi teisę vertinti teisėjo procesinius sprendimus

Teisėjų taryba, jeigu būtų norėjusi, rezistentų skundo nagrinėjimą galėjo pateikti ir atitinkama seka atlikti pagal 2014-10-31 Teisėjų tarybos nutarimu patvirtintas „Nuolatinės teisėjų veiklos vertinimo komisijos nuostatas“. Šių nuostatų I dalies 2 punkte nurodoma: „Komisija yra Teisėjų tarybos sudaryta nuolatinė komisija, Lietuvos Respublikos Teismų įstatymo nustatyta tvarka atliekanti teisėjų veiklos vertinimą ir nagrinėjanti kitus klausimus, susijusius su teisėjų veiklos vertinimu.“

Pagal Teisėjų tarybos patvirtintą 2014-10-31 nutarimą, „Teisėjų veiklos vertinimo tvarkos aprašo“ I dalies 2 punkte nurodyta: „Teisėjų veiklos vertinimo rezultatai naudojami Lietuvos Respublikos Teismų įstatyme nustatytais tikslais.“

Teisėjų veiklos vertinimo tvarkos aprašo I dalies 3 punkte yra nustatyta:

„Teisėjų veiklos vertinimas grindžiamas teisinio tikrumo ir apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių, teisėjų nepriklausomumo, visapusiško ir objektyvaus teisėjų veiklos vertinimo bei kitais Lietuvos respublikos teismų įstatyme nurodytais principais.“ Tai svarbi ir plati, visapusiška teisėjo kontrolės funkcija. Koks gali būti teisinis tikrumas ir teisinis lūkestis su okupacinio laikmečio teisės normų  paranke ir kartu – koks rezistencijos dalyvių ir kolaborantų siekiamų lūkesčių įsivaizduojamas vienodumas?

Galimas neeilinis teisėjo veiklos vertinimas numatytas šio Aprašo 2 dalies 6 punkte, o kas turi teisę tam inicijuoti – 7 punkte. Šis sąrašas yra pateiktas Teismų įstatymo 913 straipsnio 7 dalyje.

Nuolatinės teisėjų veiklos vertinimo Aprašo III dalies „Teisėjų veiklos vertinimo kriterijai“ 9.7 punkte numatyta vertinti: „Teisėjų etikos kodekso reikalavimų laikymąsi“. Šiuo atveju mūsų skundo teikiama problema ir remiasi Teisėjų etikos kodekso galimais pažeidimais, pirmiausia, 7 straipsniu – „Pagarba ir lojalumas valstybei“, taip pat Teisėjo priesaikos tekstu: „pareigas atlikti garbingai, vykdyti teisingumą pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus“. Ar okupacinės sovietinės teisės normos, citatos ar nuorodos nėra okupacijos legitimavimas, priesaikos ir ištikimybės, pagarbos ir lojalumo Lietuvos valstybei sulaužymas ir neįgalinantis įvertinti pagal teisėjų veiklos vertinimo tvarkos aprašą?

Kaip atrodo iš mums teikiamo atsisakymo vertinti teismų sprendimų samprotavimo logikos ir neegzistuojančių okupacinių teisės aktų nuostatų taikymą, rezistentai neturi jokių savo teisių apgynimo, ne tik apgynimo, bet ir patiria abejingą paniekinimą dėl priimtų okupacinių neteisinių nuorodų taikymų

sprendimuose, mūsų nuomone, nelegitiminių okupacinių normų pripažinimo pagrindu. Ir tai matyti plika akimi.

Mes manome, kad tai atlikta ne dėl teisėjų žemos kvalifikacijos ar klaidos, bet dėl prookupacinio mentaliteto siekiant apginti kai kurių teisėjų gildijos narių antivalstybinę nuostatą, kurią rezistentai yra ne kartą patyrę. Neeilinė teisėjų veiklos vertinimo komisija tai galėtų atlikti, bet apie tai nekalbama, nutylima, nors teisinės normos tai ir numato šiame institute.

Teisėjų veiklos vertinimo aprašo VI dalies „Teisėjų veiklos vertinimo procedūra“ 32 punkte nurodyta: „Jeigu teisėjo veiklos vertinimo metu paaiškėja Lietuvos Respublikos Teismų įstatymo […] 83 straipsnio 2 dalyje [1) už teisėjo vardą žeminantį poelgį; 2) už kitų Teisėjų etikos kodekso reikalavimų pažeidimą] arba 90 straipsnio 1 dalies 5 punkte [kai savo poelgiu pažemina teisėjo vardą] […] nurodytos aplinkybėsKomisija:

  1. teikia motyvuotą teikimą dėl drausmės bylos teisėjui iškėlimo Teisėjų etikos ir drausmės komisijai;
  2. punkte informuoja Teisėjų tarybą ir Respublikos Prezidentą apie pagrindą teisėją atleisti arba pašalinti  pareigų Lietuvos Respublikos Teismų įstatymo 84, 90 arba 91 straipsnyje numatyta tvarka.“ Tai yra svarbios teisės. Lietuvos Respublikos teisės normos numato visas galimybes teisinius sprendimus skelbti įtikinamai, suprantamai ir be abejonių. Tokį svarstymą, patenkinamą ar nepatenkinamą sprendimą nuolatinė teisėjų veiklos vertinimo komisija galėjo  padaryti, jeigu aukštesnieji teisėjai būtų mūsų skundą priėmę kaip vertą dėmesio. Vadinasi, šie pareigūnai – labai toli nuo rezistencinių problemų pagerbimo suvoki- mo, tai palikta regimam absoliučiam teisėjų subjektyvumui ir angažuotumui.

Lietuvos Respublikos Teismų įstatymo 83 straipsnio 3 dalis nurodo: Teisėjo vardą žeminantis poelgis  tai su teisėjo garbe nesuderinamas ir Teisėjų Etikos kodekso reikalavimų neatitinkantis poelgis, kuriuo pažeminamas teisėjo vardas bei kenkiama teismo autoritetui. Teisėjo vardą žeminančiu poelgiu taip pat pripažįstamas bet koks pareiginis nusižengimas – aiškiai aplaidus konkrečios teisėjo pareigos atlikimas arba jos neatlikimas be pateisinamos priežasties.“ Ar kolaborantų teisinimas, okupacinės KGB represinės veikos ir okupacinių teisės normų legitimavimas nėra teisėjo vardą žeminantis poelgis, nekenkiantis teismo autoritetui ir teisėjo priesaikos reikalavimų nepažeidimas?

Teisėjų veiklos vertinimo tvarkos komisijos aprašo II dalies 7 punkte yra nuoroda, kas gali inicijuoti neeilinį teisėjų vertinimą: „1) teismo pirmininko – Teisėjų taryba, aukštesnės pakopos teismo pirmininkas arba pats teismo pirmininkas:

  1. teismo pirmininko pavaduotojo – Teisėjų taryba, teismo, kuriame dirba vertintinas teisėjas, pirmininkas, aukštesnės pakopos teismo pirmi- ninkas, šio pavaduotojas arba pats teismo pirmininkas arba pats teismo pirmininko pavaduotojas;
  2. skyriaus pirmininko – Teisėjų taryba, teismo, kuriame dirba vertinti-

 

nas teisėjas, pirmininkas, jo pavaduotojas, aukštesnės pakopos teismo pirmininkas, jo pavaduotojas ar skyriaus pirmininkas arba pats skyriaus pirmininkas,

  1. kitų teisėjų  Teisėjų taryba, teismo, kuriame dirba vertintinas teisėjas, pirmininkas, jo pavaduotojas ar skyriaus pirmininkas, aukštesnės pakopos teismo pirmininkas, jo pavaduotojas ar skyriaus pirmininkas arba pats teisėjas.“

Ši nuoroda įvardinta Teismų įstatymo 913 straipsnio 7 dalyje. Tai reiškia, kad patys teismai savo savivaldos rėmuose turi teisines galias vertinti visus savo kolegų sprendimus, bet šio mechanizmo nepaleido nei Aukščiausiojo Teismo pirmininkas netgi po susitikimo su rezistentų grupe, nei kitos teismų savivaldos institucijos.

Teismų įstatymo 915 straipsnis numato: „1. Jeigu teisėjų veiklos vertinimo metu paaiškėja šio Įstatymo […] 83 straipsnio 2 dalyje [už kitų Teisėjų etikos kodekso reikalavimų pažeidimą;] arba 90 straipsnio 1 dalies 5 […] punkte [kai savo poelgiu pažemina teisėjo vardą] nurodytos aplinkybės, tai gali būti pagrindas pradėti atskirą tyrimą dėl galimybės patraukti teisėją drausminėn atsakomybėn,  atleisti arba pašalinti  pareigų“. Tai yra įrašyta ir Nuolatinės teisėjų veiklos vertinimo tvarkos apyrašo 32, 32.1 ir 23.2 punktuose.

Ar galima teigti, kad teisėjas, legitimuodamas okupacinę teisės normą, KGB pareigūno ir kolaboranto prokuroro bei kolaboranto teisėjo veiką, nepažeidė Teisėjų etikos kodekso reikalavimo dėl pagarbos ir lojalumo Lietuvos valstybei ir duotai Teisėjo priesaikai bendrai ir nemažam skaičiui Lietuvos ir tarptautinės teisės nuostatų?

  1. Teisėjų atsakomybė pagal Teismų įstatymą

„83 straipsnis. Teisėjo drausminė atsakomybė

  1. Teisėjas drausmine tvarka atsako Teisėjų garbės teisme.
  2. Teisėjas gali atsakyti drausmine tvarka:
  3. už teisėjo vardą žeminantį poelgį;
  4. už kitų Teisėjų etikos kodekso reikalavimų pažeidimą;“

Kaip šiandien atrodytų Prancūzijos arba Vokietijos teisėjas, jeigu savo verdikte nurodytų gestapo normų nuostatas taip, kaip šiandien kai kurie Lietuvos teisėjai ir prokurorai remiasi Lietuvos KGB okupacinėmis normomis?

Mūsų nuomone, tai akivaizdu, o teisėjas A. Valantinas nemato jokio reikalo problemą prasmingai svarstyti ir teisiškai įvertinti remdamasis teisėjo procesiniu nepriklausomumu. Problema – ne teisėjo procesinis nepriklausomumas, o priesaikos ir etikos kodekso sulaužymas. Tai kam tuomet yra priesaikos ir Etikos kodekso institutai, vertinant Lietuvos represinę okupacinę tikrovę per pareigūno duotą priesaiką ir etikos kodeksą, jeigu teisėjas gali braidžioti po okupacinių represinių normų liūną?

Vietoj to, kad šios savivaldos institucijos prisidėtų prie deokupacijos ir desovietizacijos, kalbėtųsi, aiškintųsi ir gintų istorines pasipriešinimo sovietinei okupacijai rezistentų neginčijamas teises ir idėjas, atsirašinėja piktnaudžiaudamos savo procedūrinio nepriklausomumo absoliutinimo padėtimi ir menkina pasitikėjimą valstybe, žengdamos ties pareigūnų nusikaltimo riba. Mes nesame teisininkai, bet netgi elementarios aplinkybės rodo nustatytą teisės normų bazės, sąrašo ir turinio nepaisymą.

Teisėjų etikos kodekso 2 skyriaus 7 straipsnio tekstas vadinasi „Pagarba ir lojalumas valstybei“. Ar sovietinės okupacijos teisės normų legitimavimas verdiktuose reiškia lojalumą nepriklausomai Lietuvos valstybei ir rezistencijai, ar lojalumą sovietinei Lietuvos okupacijai? Ar tai reiškia duotos Teisėjo priesaikos laikymąsi, teismo autoriteto deklaravimą ar išimtinai teisėjo asmeninės nuomonės, o ne teisės normos pripažinimą?

Manome, kad teisėjai yra kvalifikuoti ir tokių elementarių klaidų daryti negali. Toks faktas yra paaiškintinas tik šių teisės institutų pareigūnų nevalstybinio mentaliteto raiška, nesuderinama su tokių pareigūnų veikla Lietuvos Respublikos vardu, o atsisakymas atvirai ir teisiškai tai paaiškinti ir nagrinėti reiškia grandininę teisinės sistemos antiįstatyminę savo gildijos gynybą, kurių faktų yra ne vienas. Ir tokia padėtis jau yra įrašyta kaip Lietuvos valstybės teisinė istorinė gėda.

Teismų įstatymo 84 straipsnio 1 dalis numato: „Drausmės byla teisėjui gali būti iškeliama tuoj pat, kai paaiškėja bent vienas  šio įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje numatytų nusižengimų“. 83 straipsnio 2 dalyje kalba apie teisėjo vardą žeminantį poelgį ir Teisėjų etikos kodekso reikalavimų pažeidimą. Abejoti, kad okupacinio mentaliteto įtraukimas į verdiktų turinį nėra teisėjo priesaikos ir etikos kodekso pažeidimas, reikštų mūsų būtį nerealiame pasaulyje. Mūsų atveju teisėjų etikos ir drausmės komisija nieko neįžiūrėjo ir be nagrinėjimo atmetė vietoj to, kad spręstų pati arba atiduotų Nuolatinei teisėjų veiklos vertinimo komisijai ar kitai teismų savivaldos institucijai vertinti. Raskite nors vieną pavyzdį Vakarų Europos šalyje, kur kolaborantas ar represijas vykdantis okupacinis pareigūnas būtų taip glostomas ir teisinamas savo valstybės vardu?

  1. Teisėjų etikos ir drausmės komisija vaizduojasi akla

2017-12-04 rašte rezistentams Teisėjų etikos ir drausmės komisijos pirmininkas Aurelijus Gutauskas nurodo: „Teismų įstatymo 83 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teisėjo vardą žeminantis poelgis – tai su teisėjo garbe nesuderinamas ir Teisėjų etikos kodeksų reikalavimų neatitinkantis poelgis, kuriuo pažeminamas teisėjo vardas bei kenkiama teismo autoritetui. Teisėjo vardą žeminančiu poelgiu taip pat pripažįstamas bet koks pareiginis nusižengimas  aiškiai aplaidus konkrečios teisėjo pareigos atlikimas arba jos neatlikimas be pateisinamos priežasties. Jūsų teikimas Komisijoje nebus nagrinėjamas.“ Teisėjo vardo žeminanti nuostata nusakyta visiškai apibrėžtai, o sprendimo nagrinėti teikiamą problemą atsisakoma, nepaisant to, kad teisėjas sprendimuose remiasi nelegitimine okupacine teisės norma. Tai priesaikos ir etikos kodekso pažeidimo problemos, ar jos nežemina teisėjo vardo ir nekenkia teismo autoritetui?

Ar teisėjo vardo žeminimas nėra legitimuoti okupaciją ir okupacinės teisės normas, jeigu jos cituojamos, nurodomos ir jomis argumentuojami verdiktai aiškiai pažeidžia būtent Teisėjo priesaiką ir Teisėjų etikos kodeksą? Kam tuomet apskritai egzistuoja šie teisėjo veiklą vertinantys teisės aktai? Okupacija ir jos konkretūs kriminaliniai represiniai veiksmai ir skaudžios ilgalaikės pasekmės buvo ar nebuvo? Tai svarbu Teisėjų etikos ir drausmės komisijai ar nesvarbu? Ar tai kažkoks smulkus privatus buitinio ginčo reikalas, ar Lietuvos valstybės istorinis teisinis egzistencinis įprasminimo klausimas, dėl kurio vienareikšmiai turi pasisakyti valstybės vardu teisminiu verdiktu šiandien, dabar, kad liktų prasmingas teisinis ir moralinis ženklas šiai ir rytojaus dienai? To neįvertinus skelbti supainiotas ne vien Lietuvos teisės normas Lietuvos Respublikos vardu yra imitacija, parodija, šventvagystė.

2018-02-05 rašte Teisėjų etikos ir drausmės komisijos pirmininkas Aurelijus Gutauskas teigia: „Suprasdami Jūsų keliamų klausimų politinį ir istorinį aktualumą bei jautrumą, dar kartą atkreipiame dėmesį į teisės aktais nustatytą Komisijos kompetenciją […] Jūsų teikimas Komisijoje nebus nagrinėjamas.“ Tai suprantame kaip Ezopo kalbą. Ar toks „jautrumas“ nekenkia teismo autoritetui? Ką tuomet reiškia Teisėjo priesaikos ir Teisėjų etikos kodekso pažeidimai? Kaip vertinti Teisėjų etikos ir drausmės komisijos bejėgiškumą Lietuvos sovietinės okupacijos teisės normų legitimavimo fone? Ir tai yra skelbiamas tonas po Lietuvos Saule lygiavertiškai teisėtai sugyventi rezistencijos ir kolaboravimo idėjoms ir nuostatoms kaip vienodas teises ir reikšmes turinčioms aukoms ir jų budeliams.

2019-08-20 Teisėjų etikos ir drausmės komisijos narys, einantis pirmininko pareigas, Gintaras Būga nurodo, kad pagal Teisėjų tarybos 2019-01-25 nutarimą

„Dėl teisėjų etikos ir drausmės komisijos nuostatų patvirtinimo“„23 ir 23.2 punkte nustatyta, kad teikimą nagrinėti atsisakoma, jeigu teikime yra nurodytų aplinkybių, susijusių su teismo procesine veikla ar kita veikla, tyrimas aiškiai pažeistų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje bei Teismų įstatyme įtvirtintą teismų ir teisėjų nepriklausomumo principą.“ Ką reiškia teisėjo veikloje duota Teisėjo priesaika ir Teisėjų etikos kodeksas, jeigu teisėjo veikla ir sprendimai išeina iš šių dvejų nurodytų teisės aktų prerogatyvų ribų, t. y. akivaizdžiai prieštarauja jų turiniui ir principams, kartu prijungiant ir legitimuojant okupacinės teisės normas ir nuostatas? Kas ir kaip tai galėtų paneigti? Nejaugi kiekvienas teisėjo savivaliavimas, improvizacija, nusižengimas teisei, priesaikai ir etikos kodeksui, normai reiškia nepriklausomo procesinio teisinio sprendimo principo alibi? Klausimas ginčytinas.

O procedūriškai teisėjų procesinių sprendimų patikrinimas numatytas Nuolatinės teisėjų veiklos vertinimo komisijos aprašo IV dalies 11.1 ir 11.6 punktuose tiesiogiai stebint procesą arba analizuojant priimtus procesinius sprendimus. Tai yra numatyti leidžiamieji veiksmai ir niekur nenumatyti draudimai tai daryti, išskyrus Teisėjų tarybos 2019-01-25 nutarimą, kuris, nors ir pavėluotai, pateikiamas kaip gelbėjimo ratas kolaboravimą ir okupaciją teisinantiems teisėjams savo garbę apginti.

2019-01-25 Teisėjų tarybos, kaip teismų savivaldos, nutarimas, yra žemesnio teisinio lygmens aktas. Nei Konstitucija, nei Teismų įstatymas ir priesaika bei visi Lietuvos įstatymai nenumato išskirtinės nuostatos dėl teisėjo procesinių veiksmų vertinimo draudimo. Šiose teisės normose kalbama apie galimą teisėjų atsakomybę ir jokios išimtys nenumatomos, kaip šiuo metu išskirtinai numato Teisėjų Tarybos 2019-01-25 nutarimas. Teismų įstatymas numato galimą teisėjo etikos kodekso nuostatų pažeidimo svarstymą be jokių teisėjo procesinės veiklos sričių apribojimų. Ir tai yra esminis pažinimo ir vertinimo klausimas. Juk iš esmės teisės pažeidimai galimi procedūrų manipuliavimu, todėl to vertinimas yra teisinės kontrolės pagrindas.

Teisėjo absoliutus procesinis nepriklausomumas suprantamas kaip neliečiamas iki verdikto paskelbimo. Po to juk numatytas galimas apeliacinis ir kasacinis nagrinėjimas, kuris teisėjo verdiktą gali pakeisti ir iš esmės dėl procesinių sprendimų. Todėl procesinius sprendimus paversti kažkokiu tabu nėra logiška ir to nenumato šiandien teisinę erdvę reguliuojančios teisės normos.

O galime Jums pateikti hipotetinį klausimą: teisėjas bylos nagrinėjimą atliktų pagal III Reicho Vokietijos teisines normas, numatančias, kad žydų žudymas buvo legitiminis, nes tuo metu veikė tokie įstatymai. Toks teiginys būtų Lietuvos Konstitucijos, Lietuvos įstatymų, Teisėjo priesaikos ir Teisėjų etikos kodekso pažeidimas ir aiškus nusikaltimo legitimavimas? Visuotinai tarptautiniu mastu priimta, kad bet kuri vokiečių okupacinė teisės norma nelegitiminė, o mūsų atveju atvirai legitimuojama sovietinė okupacinė represinė teisinė norma yra priimtina. Niekas neužkliūva nei mūsų etikos ir drausmės komisijai, nei Teisėjų tarybai. Tai prasilenkia su sveika logika ir sveiku protu, ir vėl išlenda yla iš maišo – tai ne teisėjų bloga kvalifikacija, o savo gildijos interesų gynyba, bet tai jau ne teisė, o politika ir kitas, platesnis, konceptualus reiškinio teisinio vertinimo laukas.

O Teisėjų taryba oriai atsirašinėja ir meta šalin rezistentų nuorodas, nė žodžiu neužsimindama apie sisteminę represinę okupaciją, tik apie teisėjų procedūrinį nepriklausomumą, nepriklausomumą nuo Lietuvos valstybės, nepriklausomumą nuo rezistencinio pasipriešinimo, nuo visos represinės okupacinės istorijos tikrovės. Teisėjų etikos ir drausmės komisijos pirmininkas Aurelijus Gutauskas 2017-12-04 mums savo rašte jau nurodė Teismų įstatymo 83 straipsnio 3 dalies tekstą dėl teisėjo vardą žeminančio poelgio ir tai elementariai suprantame. Tik tampa visiškai neaišku, kodėl šio straipsnio pagrindu atsisakoma skundą svarstyti. Jokio argumento, tik kartojama: procedūrinis nepriklausomumas sėdint svetimame nusikalstamame okupaciniame represinės teisės vežime su jo represinėmis normomis. Tai tolygu  stribiniam aiškinimui.

 

Taigi čia nėra jokių drausminę atsakomybę ribojančių nuostatų vertinant ir matant akivaizdžius Teisėjo priesaikos arba Teisėjų etikos kodekso nuostatų pažeidimus. Įstatymas numato, todėl kyla klausimas dėl Teisėjų tarybos kurtumo, aklumo ar gudrumo veikti dėl teismo autoriteto paaiškinant, o neapsimetant savo beteisiškumu.

Teisėjų etikos ir drausmės komisijos narys, atliekantis pirmininko pareigas, Gintaras Būga 2019-08-20 rašte rezistentams nurodo: „Komisija supranta ir vertina Jūsų keliamų klausimų politinį bei istorinį aktualumą ir jautrumą, tačiau dar kartą atkreipia dėmesį, kad Komisija nėra teisminė institucija, vertinanti teismų priimtus procesinius sprendimus teisėtumo ir pagrįstumo aspektais, nes tai būtų tiesioginis kišimasis į teisingumo vykdymą.“ Tai yra dirbtinis nusišalinimas ne tik nuo teisės, bet ir nuo Lietuvos okupacijos istorijos, jeigu ne viena teismų savivaldos institucija, turėdama aiškiai apibrėžtas griežtas ir galingas teisines galias aiškina, kad yra bejėgė įvertinti Lietuvos okupaciją ir kolaboravimą aiškiu jus cogens principu.

Keliame klausimą dėl Teisėjo priesaikos ir Teisėjų etikos kodekso nuostatų pažeidimų, iškeldami įstatyminę Lietuvos teisinę bazę, o ne konkretų vieną ar kitą teisėjo priimtą procesinį sprendimą. Teismų įstatyme aiškiai įvardintas baigtinis teisinės veikos šaltinių sąrašas, pagal kurį nagrinėjamos ir vertinamos bylos. Tai yra Teismų įstatymo 33 straipsnio 1 dalis. Mūsų ginčijamas objektas ir yra šio 33 straipsnio 1 dalies turinio aiškus, nenuginčijamas pažeidimas, tai yra savavališkas jo išplėtimas ar papildymas okupacine teisės norma. Čia privalus teisinis atsakymas.

O kodėl mūsų prielaidų, jeigu, tarkim, mes klystam, nenukreipia nagrinėti į Nuolatinę teisėjų veiklos vertinimo komisiją neeiliniam patikrinimui, pasiaiškinimui, pasitikslinimui? Prielaida akivaizdi ir rimta, liečianti ne kokio nors piliečio asmens interesus, o Lietuvos valstybės istorijos garbės ir konceptualius teisinius rezistencijos egzistencinius, o tuo pačiu ir valstybinius pamatus.

Susidaro įspūdis, kad laikomasi nuostatos, jog teisėjai apskritai, skirtingai nuo kitų valstybės pareigūnų, yra absoliučiai kategoriškai nepriklausomi, neliečiami, niekad neklystantys, dori kaip angelai, nesusaistyti jokiomis imperatyvinėmis teisės normomis, gali veikti lyg nepriklausoma valstybė valstybėje, nepaisydami esančių ir įvardintų jų veiklą ir atsakomybę reguliuojančių normų ir teismų savivaldos institutų, o rezistentai kaip buvo stumdomi, grumdomi ir prievartaujami, taip ir šiandien šio statuso nepraradę. Ir šiuo atveju, nors mes ir neteisininkai, savo išgyventa rezistencine atmintimi dar blaiviai ir logiškai atsimename ir skiriame, kas yra balta ir kas yra juoda, kas yra okupacinė teisė, kas yra represijos ir kas yra nepriklausomos Lietuvos ir tarptautinės teisės normos ir jų praktinis viešas taikymas, nekalbant apie jų praktiką denacifikacijos procese Vakarų Europoje.

Negalima fetišizuoti ir tikėti išimtine teisėjų šventa nekaltybe, jeigu teisėjų savivaldos struktūroje funkcionuoja Teisėjo priesaika, Teisėjo etikos kodeksas, Teisėjų etikos ir drausmės komisija, Teisėjų garbės teismas, Nuolatinė teisėjų veiklos vertinimo komisija. Visa tai hipotetiškai manoma apie galimus pažeidimus, nesilaikymą, elgesį dabartinėje nepriklausomoje Lietuvoje. Mes turime gyvus pavyzdžius, kalbant apie Lietuvos okupacinį ir rezistencinį laikotarpį, regimas vaizdas, kad čia ne viskas tvarkoje buvo ir yra. Faktai ir nuoskaudos akivaizdūs. Ir šis mūsų skundas tai patvirtina, susidūręs su prokurorų ir teisėjų gildijos interesų primatu ir savigyna. Tai jau ne demokratinės teisinės valstybės elgesys. Ir vėl tas pats: parodykite Vakarų Europos šalį, kurioje rezistentai maldautų prokuratūros ir teismų kolaboranto ar represijų vykdytojo teisinio įvertinimo. Tokio tipo raštų kaip šis ten nebuvo ir nėra: kiekviena struktūra savo darbą atliko pagal egzistuojančias teisės normas. Tai istorinis faktas, liekantis su savo vardais ir pavardėmis.

Galime pacituoti 2002 metų Hagoje paskelbtų Bangaloro teisėjų elgesio principų įžangą: „Šiuolaikinėje demokratinėje visuomenėje nepaprastai svarbus visuomenės pasitikėjimas teismų sistema, teisėjų etika ir jų sąžiningumu.“ Paprasta samprata: nejaugi N. Sadūnaitė, S. Tamkevičius, J. Kauneckas, R. Grigas, P. Plumpa ir kiti rezistencijos dalyviai tiek nesusigaudo ir neįtaria, kad šiandien okupacinės kolaborantinės teisės normos Lietuvoje negalioja ir okupacija nelegitimuojama ir užginčyti tai teisėjo procesiniu nepriklausomumu, kurį teisėjas pats pažeidžia remdamasis okupacinėmis teisės normomis ir pasiekia legitiminių teisės normų turinio ir skelbimo Lietuvos Respublikos vardu absurdą.

Teisėjų A. Gutausko ir G. Būgos samprotavimai iš esmės reiškia, kad rezistentai savo bausmių nusipelnė pagrįstai ir teisėtai, jeigu Lietuvos įstatymų taikymo sistema neranda galimybės įvertinti kolaboravimo ir sunkių okupacijos represinių pasekmių įvardijimo ir įvertinimo? Koks mūsų teisėjų, prokurorų kolaborantų istorinės represinės tikrovės teisinamasis vertinimas, remiantis nepriklausomos Lietuvos bei tarptautinės teisės normomis ir okupacinėmis represinėmis nuostatomis, tarytum neegzistuotų Lietuvos Konstitucija. Mes netikime jų mandagiais atsirašinėjimais, nedrįstant vartoti sąvokų „okupacija“,

„stribai“,  „čekistai“,  „budeliai“,  „tremtys“,  „lageriai“,  „kalėjimai“,  „KGB“,

„saugumas“, „represijos“, „konfiskavimai“, „prievartavimai“, „žiaurūs nusikaltimai“,  „nusikaltimai  žmoniškumui“,  „genocidas“,  „atsakomybė“,

„tarptautinė teisė“, „rezistencija“, „aukos“, „kolaborantai“, jus cogens ir panašiai. Vien tai atspindi atitinkamą teisinės sąmonės apie rezistenciją egzistavimo suvokimą. Nepripažinti okupacinių represijų pasekmių, nepripažinti okupacinių teisinių normų legitimavimo šiandieniame Lietuvos teisiniame lauke – tas pats, kas ginčyti, jog „Titanikas“ nenuskendo.

 

  1. Teisingumo suvokimo teisinė, istorinė ir moralinė prielaida

Rezistentų gyvenimiškos patirties nuomone, tarkim, vokiečių SS ir sovietų KGB yra vienodo absoliučiai nusikalstamo visame pasaulyje pripažinto represinio kruvino kurpalio darinys, todėl tiek nurodytų okupacinių nusikalstamų struktūrų vykdantieji pareigūnai, tiek juos aptarnaujantys prokurorai ir teisėjai yra vienareikšmiai vienodi nusikaltėliai ir bendrininkai Lietuvos ir tarptautinės teisės humanizmo gynimo požiūriu, t. y. SS=KGB kaip du vandens lašai kriminaline prasme. Iš pirmiau pateiktų atsakymų galima suprasti, kad teisėjai Z. Pocius, A. Valantinas, A. Gutauskas, G. Būga, prokuroras M. Jovaiša KGB vertina kone kaip legitimiai veikusią instituciją, kurios represinė veika ir sprendimai, teisinis vertinimas, persekiojimas yra smulkus, neaktualus, nereikalingas ir nevertas netgi svarstyti. O kalbama apie jus cogens! Ir dėmesio neteikiama, nerandama jokio vertinimo, kiekvienas teisėjas pats žino, ką daro, ir niekas kitokios nuomonės negali turėti, ypač kai kalbama apie okupacines aukas, o ne automobiliu pervažiuotą briedį. Ir vėl palyginimas: jeigu įvykis liestų SS teisę okupuotoje Lietuvoje (Ostland), tuomet, kaip sakoma, ir arkliui būtų aišku dėl nusikalstamų veikų buvimo ir atsakomybės, o okupuotoje Lietuvoje (LTSR) dėl KGB nusikalstamo judėjimo – jau kita tonacija, kažkokia sava, teisi ir suprantama egzistencija.

Tokio vertinimo jie tiesiogiai neišsakė, bet tuo, jog jie nieko negali padaryti su dabartiniu metu veikiančiomis aiškiomis normomis ir tarptautinės teisės principais ir teismų savivaldos struktūromis, pripažįsta ir liudija šiandienės Lietuvos valstybės teisinį istorinį neįgalumą atskirų prokurorų ir teisėjų laisvomis rankomis. Mes negalime teigti, kad teikiame sampratas, kurių niekas nepalaiko lyg tai būtų mūsų, ne teisininkų išgalvotas noras. Vilniaus apylinkės teismo teisėjas Darius Grizickas 2016-09-26, Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Regina Gudienė 2016-11-02 ir Vilniaus apygardos teismo teisėja Ainora Kornelija Macevičienė 2016-12-05 savo nutartyse dėl LKBK leidėjų persekiojimo padarė konceptualias išvadas, remdamosi konkrečiomis Lietuvos ir tarptautinės teisės normomis besąlygiškai pripažinti kolaborantų nusikalstamus veiksmus, neginčijamai pažeidusius nurodytas normas. Toliau prokuratūra vėl grįžo prie savo

okupacinių reabilitacijų ir su kai kuriais teisėjais stūmė „legitimumo“ vežimą.

 

  1. Prokurorų etikos kodeksas „leidžia“ savivalę

Prokuratūros įstatymo 2 str. 7 punkte nurodyta, kad prokuroras gina viešąjį interesą. Ar nėra viešasis valstybės interesas ginti rezistencines teises, o ne okupaciją bei kolaboravimą ir to pasekmes įvertinti?

Prokuratūros įstatymo 391 straipsnio 3 dalies nuoroda: „Prokuroro vardą žeminančiu poelgiu pripažįstamas nepateisinamai aplaidus prokuroro pareigų atlikimas ar jų neatlikimas, prokuratūros autoritetą ir visuomenės pasitikėjimą ja menkinantis elgesys ar kitoks šiurkštus Prokurorų etikos kodekso reikalavimų pažeidimas.“

Prokurorui pagal Prokurorų etikos kodekso 2 dalies 5.8.2 punktą nustatytas pagarbos įstatymui principas: „Vienodai rodyti pilietinę ir profesinę pagarbą tarptautinės ir nacionalinės teisės normoms, pripažinti ir skatinti įstatymo

 

taikymo viršenybę“. Ką reiškia remtis okupacinės teisės normomis pagal prokuroro etikos kodekso reikalavimus? Ką reiškia kolaboravimo pateisinimas pripažįstant okupacinių KGB sisteminių persekiotojų, kolaborantų prokurorų ir teisėjų okupacinių represinių veiksmų ir verdiktų legitimumą, o į tarptautinės teisės normas dėl sovietinio totalitarizmo pasekmių likvidavimo nuostatas, numatytas tarptautinės teisės aktuose apskritai nebojama, tarytum jų nebūta. Ir būtent dar netgi jus cogens atveju.

Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1) punktas reikalauja „būti ištikimi Lietuvos valstybei ir Lietuvos Respublikos konstitucinei santvarkai.“ 6 punkte įvardintas reikalavimas „6) laikytis Prokurorų etikos kodekso.“

Prokurorų atestacijos komisijos nuostatų 3 skyriaus 10 punkte numatytas prokuroro procesinės ir neprocesinės veiklos įvertinimas. Jei yra skundas – privalo būti jo įtikinamas įvertinimas.

 

  1. Prokurorų etikos komisija reikalauja prokuroro atžvilgu įsiteisėjusio teismo sprendimo – tik tuomet svarstys etikos komisijoje

2019-07-29 rašte Prokurorų etikos komisijos pirmininkas Martynas Jovaiša nurodo: „prokurorų etikos komisija neturi teisės aktais suteiktų įgaliojimų nagrinėti prokurorų proceso veiklos, kol prokurorų padaryti proceso pažeidimai nėra konstatuoti įsiteisėjusiu teismo sprendimu.“ Visiškai abstraktu ir neaišku: kas ir dėl ko bylą iškėlė, kokio teismo dėl kokio kaltinimo ir kur tokia nuostata užrašyta.

Kur čia ir kam tuomet egzistuoja Prokurorų etikos kodeksas, prokurorų etikos komisija vertinant Lietuvos okupacinę tikrovę per pareigūno duotą priesaiką ir etikos kodeksą. Tokiu teiginiu prokurorai gali daryti ką nori, nes kažkokiame ikiteisminiame ar teisminiame procese nagrinėjami jo, sakysim, absurdiški argumentai paprasčiausiai atmetami, teismas jų nevertina ir jam pats nereiškia kaltinimų. Randasi kažkoks mistinis, nežinomas įsiteisėjęs teismo sprendimas ir tik jis atvertų galimybę teisėjų etikos komisijai nagrinėti etikos kodekso pažeidimo klausimą. Nesuvokiama logika: jeigu kažkas skundė dėl kažko prokurorą ir jis buvo apkaltintas, tai visiškai ne mūsų žinia, reikalu ir pasekmėmis.

Šiame laiške prokuroras M. Jovaiša nurodo: „Jei, Jūsų manymu, konkretus prokuroras vykdydamas proceso veiklą pažeidžia galiojančius teisės aktus, Jūs turite teisę kreiptis į generalinį prokurorą ar tiesioginį to prokuroro vadovą dėl tarnybinio patikrinimo inicijavimo.“ O kodėl to kreipimosi neatlieka Prokurorų etikos komisijos pirmininkas, pasvarstęs savo komisijoje, rūpindamasis prokurorų garbe ir autoritetu, jeigu mano, kad yra galimo teisės pažeidimo nuoroda? Mes esame ne kartą kreipęsi į generalinį prokurorą, bet be tyrimo rezultatų. Kodėl rezistentai turi maldauti nagrinėti, jei gautas pareigūno galimo pažeidimo signalas?

 

2019-09-18 rašte rezistentams Prokurorų etikos komisijos pirmininkas Martynas Jovaiša nurodo: „prokurorų etikos komisija neturi teisės aktais suteiktų įgaliojimų nagrinėti prokurorų procesų veiklos, kol prokurorų padaryti proceso pažeidimai nėra konstatuoti įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Tokio teismo sprendimo Jūs nepateikėte, todėl Prokurorų etikos komisija ne nusišalina nuo problemos sprendimo, o neturi teisinio pagrindo atlikti tyrimą dėl Jūsų raštuose nurodyti klausimai Komisijos posėdyje tiesiog negali būti nagrinėjami.“ Prokurorų etikos kodekse tokios nuostatos nėra. Tai klasikinis atsirašinėjimo, pasipriešinimo okupacijai dalyvių, kaip ir bet kokio piliečio, konceptualus nustūmimas, pažeminimas ir paniekinimas. Gavo žinią, kurią metė šiukšlynan. Rezistentai turi gauti įsiteisėjusį teismo sprendimą. Visiškai neaišku, kokio teismo ir dėl ko: ar dėl prokuroro priesaikos, ar etikos kodekso pažeidimo?! Šitai nebuvo nurodyta ir paaiškinta. Ne mano kiaulės, ne mano pupos?

Nejaugi egzistuoja principas, kad prokuroro procesinėje veikoje negali būti Prokuroro priesaikos ir Prokurorų etikos kodekso pažeidimo iš principo, jeigu prokuratūrai tai nei motais?

Lieka neaišku: kuo čia dėtas įsiteisėjęs teismo sprendimas, jeigu kalbame apie prokuroro etikos kodekso pažeidimą. Pagal prokurorų etikos komisijos nuostatų 4 skyriaus 17 punktą etikos komisija pradeda tyrimą dėl galimo padaryto pažeidimo gavusi „bet kurio kito asmens“ kreipimąsi. Taigi numatyta mūsų skundo nagrinėjimo galimybė, o to atsisakymas reiškia sąmoningą klaidinimą ir stumdymą.

Todėl dabar prokurorų etikos komisijos reikalavimas svarstymo procedūrai pradėti pateikti įsiteisėjusį teismo sprendimą lieka nesuprantama ir nesuvokiama sąlyga žinant, kad ar yra buvę nors vienas verdiktas, kuriame, tarkim, prokuroro nuostatos būtų buvusios inkriminuotos teisme, bet tai nesusieta su mūsų skundo tema ir turiniu. Todėl Prokurorų etikos komisijos pirmininko Martyno Jovaišos reikalavimo dėl prokuroro svarstymo pateikti įsiteisėjusį teismo sprendimą nėra jokioje teisinėje nuostatoje ir veikiančių aktų erdvėje neišlaiko sveiko proto logikos lygmens. Nejaugi Prokurorų etikos komisijos pirmininkas Martynas Jovaiša nežino prokurorų etikos komisijos nuostatų 4 skyriaus 17 punkto?

Retorinis klausimas: nejaugi galimas pareigūno svarstymas ir baudimas etikos komisijoje, tarkim, už prokuroro apsvaigimą, yra svarbesnis ir reikšmingesnis už akivaizdų tyčinį pareigybinį sovietinės okupacijos legitimavimą, kuomet griaunamas teisinis, politinis, istorinis ir moralinis pasitikėjimas Lietuvos valstybe?

Hipotetinis retorinis klausimas: ar būtų analogiškas svarstymas atmestas, jeigu pareigūnas verdikte nurodytų Vokietijos III Reicho teisines normas kaip argumentą savo sprendimuose? Būtų viešas skandalas. Suprantama: fašistai – nusikaltėliai, o komunistai KGB savi – ne!? Nejaugi mūsų rezistentai tokie nesupratingi ir tamsūs, kad nesugeba suvokti savo išgyventos istorinės represinės okupacijos tikrovės moralinio ir fizinio svorio ir šiandienio teismo paskirties? Gal,

 

prokurorų nuomone, rezistentai vėl ieško ko nepametę. Mes sakome atvirkščiai – prokurorai E. Papučka ir G. Vaivada tiesiai ir drąsiai gina Lietuvos okupacinę tikrovę. Ir tai jus cogens erdvėje!

 

  1. Teisėjų krizė Lietuvoje

Iš principo apie teisėjus pateikiama nuomonė, kad absoliučiai visi yra dori, davę priesaiką ištikimi Lietuvos valstybei pareigūnai. Dėl to neklystantys, griežtai vykdantys Lietuvos įstatymus. Gyvenimas susiklostęs taip, kad jie, būdami mūsų visuomenės nariais, turi tuos pačius teisingumo, tobulumo, klystamumo ir nusikaltimo elementus. Dalis, ne visi, bet vidurkis yra visuomenės lygmens atspindys, todėl kritinis požiūris yra svarbus orientacijai ir išvadoms.

Pamename teisėjus V. Janonį ir E. Inokaitį, okupacijoje buvusius KGB erdvėje. Šiais metais sulaikyti 8 teisėjai dėl korupcinių įtarimų. Jeigu yra galima tokia praktinė materialistinio nusikaltimo nuostata, tai kas gali paneigti, kad atskiri teisėjai neturi politinių stribiškų nuostatų, kurios tiesiogiai ar pridengus išlenda iš galimo teisinimo rato bylose, susietose su okupacinių laikų tarptautiniais nusikaltimais.

Atskirų prokurorų ir teisėjų argumentacija tokiuose nusikaltimuose labai  įtikinamai pastebima. Juk iš esmės pas mus nebuvo Niurnbergo proceso, desovietizacijos nusikaltėliams žmoniškumui, kolaborantams. Liko visas politiškai ir morališkai sužlugęs kratinys, kuris įsikomponavo visose gyvenimo srityse, įskaitant teisėtvarką ir teisėsaugą, ir šiandien prasiveržia, prakutęs ir jausdamas abejingumą, savanaudišku neteisingumu ir krikdymu nesant teismų savivaldos kontrolės, žeria tokius istorinius vertinimus ir verdiktus. Šiaip, mėgėjiškai vertindami teismų sistemą, nematome trūkumų, tik atskiri subjektyvūs dalyviai savavališkai viską verčia aukštyn kojomis.

Mes nesame teisininkai ir ne mums nurodinėti teismų veiklos sistemas, bet kai Teisėjų tarybos pirmininko pavaduotojas A. Valantinas arba Teisėjų etikos ir drausmės komisijos pirmininko pareigas einantis G. Būga, gavę informaciją, kad galimai teisėjai, įtraukdami į savo teisinę sprendimo bazę (šaltinius) nelegitimines okupacines teisės normas, taip galimai pažeisdami Teisėjo priesaiką ir Teisėjų etikos kodeksą, atsisako tai net svarstyti, kyla valstybės teisingumo egzistencinio būvio klausimas. Ir tai jie pagrindžia ir atmeta teisėjo procesinio nepriklausomumo principu. Kokiame teisės akte numatyta pripažinti ir taikyti KGB ar SS teisines normas? Juk tai neišvengiamas nusikalstamas skandalas.

Galima teigti, kad teismų savivaldos institutai sąmoningai nedirba ir sudaro sąlygas tokiems teisėjams savo teisėjavimo užsibrėžtai veiklai pasiekti, pažeidžiant prisiektus principus bei normas. O atskirų teisėjų tokie priimti verdiktai patvirtina teisingumo krizę, kuri radosi dėl teismų savivaldos sistemos paleisto pavadžio dėl atskirų asmenų nevalstybinio mentaliteto.

Nejaugi mūsų atveju teismų savivaldos 4 institutams nesimato galimi teisėjų veiklos normų pažeidimai? Gerai, galima ir kitaip suprantamai: apsvarstyti, išnagrinėti ir paskelbti, kad rezistentų samprata nepamatuota. Dabar gi asmeniniu teisėjo sprendimu problema nesvarstoma ir nenagrinėjama. Mūsų suvokimu, tai yra nepamatuotas savos gildijos gynimas, nerodant jokios pagarbos istorinei rezistencijos idėjai. Ar reikia didelio teisinio išsilavinimo, kad suprastum, jog okupacinės normos legitimavimas yra mažiausiai Teisėjų etikos kodekso reikalavimų pažeidimas, teisėjo vardo pažeminimas be teisinių pasekmių.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Sušaudomas kolaborantas Prancūzijoje. 1944-1945 metais čia sušaudyta per 700 vokiečių kolaborantų.

 

II

Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos (LKBK) leidėjų ir rezistentų bylos kaip Lietuvos okupacinės istorinės represinės tikrovės neigimas

„Teisėjas, kuris nutolsta nuo įstatymo teksto, tampa įstatymų leidėju“

Frensis Bekonas

„Universalios citatos“, Maskva, 2003, p. 470

 

  1. Prokuroro Gedvydo Vaivados 2016-05-03 nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą LKBK byloje grįstas išimtinai Lietuvos okupacinės teisės legitimumu

2016-05-03 Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokuroro Gedvydo Vaivados nutarimu ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 01-2-00116-10 dėl LKBK leidybos persekiojimo nutraukiamas.

Šiuo nutarimu prokuroras G. Vaivada, remdamasis vos 8 kolaborantų pateisinamaisiais parodymais atmetė 28 apklaustųjų nukentėjusiųjų pasipriešinimo okupacijai dalyvių kaltinamuosius parodymus. Išvada: 8 represiniai kolaborantai teisūs, 28 rezistentai neteisūs, nors ir represuoti!

Kaip galima pateisinamai vertinti nusikalstamos KGB organizacijos pareigūnų veikas? Ar Vakarų Europoje buvo nors vienas atvejis, teisinamai vertinęs SS absoliučiai visuotinai žinomą nusikalstamą veiką? Yra tokia sąvoka „istorinis teisingumas“. Jis turi būti absoliutus, kiekvienam represijos faktui, o ne parodomajam išskirtiniam teisingumo atvejui.

Generolas E. Eismuntas, Lietuvos KGB vadovas, šioje apklausoje davė tokius parodymus: „Pagrindinis jo darbas buvo vykdyti nurodymus iš Maskvos bei duoti nurodymus teritoriniams saugumo skyriams. […] Paskirtas į pareigas, jis davė priesaiką garbingai atlikti pareigas ir tos priesaikos nesulaužė, tačiau niekada neperžengė įstatymų ribos ir vadovavosi galiojančiais įstatymais. […] Tokia buvo santvarka, tokia valstybės politika, kurią jie vykdė. Nemano, kad jo ir kolegų darbas buvo nusikalstamas, nes jie vykdė valstybės politiką ir saugojo.“ (p. 39–40).

Drąsus teiginys – saugojo okupacija. Idėjinis represijų organizatorius lieka prie savo įsitikinimų – jie veikė teisėtai ir mūsų prokurorams nekyla klausimų, ką represyviai veikė pats čekistas ir daugybė jo pavaldinių, kiek jų vykdė jo žodines ir rašytines nuorodas, taikė metodiką, žiaurias represijas, tardė, persekiojo, pasirašė

 

siutimus į teismo egzekuciją, lagerius, tremtį. Čekistas buvo, čekistas liko ir gauna didesnę Lietuvos pensiją, negu jo aukos, ir jaučiasi Lietuvos teisiu piliečiu, dorai besielgusiu okupacijoje ir nė per nago juodymą nenusikaltusiu ir neatsakingu už sistemines okupacines represijas. Tarkim, kunigo J. Zdebskio žūties byla.

Prokuroro nutarime nurodoma, kad „ikiteisminis tyrimas buvo atliktas pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 100 str. dėl to, kas tyčia, vykdydamas ar remdamas valstybės ar organizacijos politiką, dideliu mastu arba sistemingai persekiojo kurią nors žmonių grupę ar bendriją dėl politinių-religinių motyvų, kuriuos draudžia tarptautinė teisė, t.

  1. dėl asmenų.1972–1989 metais gaminusių, leidusių ir platinusių „Lietuvos Katalikų bažnyčios kroniką (toliau – LKBK), persekiojimo.“ (p. 56).

Konceptualus klausimas: o kur BK 102 ir 103 straipsniai? Tai civilių žmonių trėmimas ir nežmoniškas elgesys (baudimas kriminalinėmis baudomis be nepriklausomo ir nešališko teismo, nuolatiniai tardymai, sekimai, išvarymai iš darbo, draudimai dirbti ir kt.)?

„Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad asmenims, kurie gamino, leido ir platino šį leidinį buvo iškeltos baudžiamosios bylos, atliktas parengtinis tardymas, taikytos procesinės prievartos priemonės, nuteisti laisvės atėmimo ir ištrėmimo bausmėmis, taikytos priverčiamojo pobūdžio medicininės priemonės pagal tuo metu galiojusius Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos baudžiamąjį kodeksą (toliau – LTSR BK) ir baudžiamojo proceso kodeksą (toliau  LTSR BPK).“ (p. 56). Konstatuojamos represijos prieš leidėjus teisėtos valstybės pagal teisėtus įstatymus ir jų nesilaikę buvo teisėtai nubausti? Skaudžiai skamba „Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos“ pilnas darinys kaip nostalgiškas okupacijos akordas.

„Tyrimo metu nustatytos aplinkybės neabejotinai turi būti vertinamos teisiniu, istoriniu ir politiniu kontekstu. Kadangi ikiteisminis tyrimas buvo atliktas dėl veiksmų, kurie buvo vykdomi okupuotoje Lietuvoje, remiantis ne tik okupavusios valstybės baudžiamaisiais įstatymais, tačiau ir visose srityse valstybėje galiojant LTSR įstatymams.“ (p. 56). Galima suprasti, kad Lietuva buvo suvereni valstybė, turėjo savo įstatymus, gal net ir neokupuota!? Tai represijos teisėtos? Taip dėsto nepriklausomos Lietuvos prokuroras!

Retai tenka sulaukti tokio tiesioginio paaiškinimo, kad okupuotos Lietuvos įstatymai buvo legitiminiai, savarankiški, legalūs ir „geresni“ už realiai privalomus nukopijuotus bendrasovietinius. Taip nurodoma, kad okupuota Lietuva egzistavo kone kaip savarankiška, nepriklausoma valstybė ir tuomet visi represiniai jos veiksmai teisėti.

Tiesiogiai teigiamas sovietinės okupacijos legitimumas: „Nenustatyta, kad tardytojų, prokurorų, teisėjų ir tarėjų veiksmai buvo nukreipti tyčia ir žiauriai persekioti LKBK leidusius, platinusius ir gaminančius asmenis. Minėti asmenys dirbo tam tikrose institucijose, atliko pavestas užduotis, kurių nevykdymas užtraukė atsakomybę.“ (p. 60). Be abejo, teisėtoje LTSR buvo

 

teisėtai vykdomos represinės prievartos? Skamba stribiškai: „atlikti pavestas užduotis“, tai ne represijos?

Teigiama, kad jų kolaborantinis darbas nebuvo represinis. Legitiminis kolaboravimas ir legitiminė okupacija!? Ar jūs galite įsivaizduoti tokią sampratą įvertinant vokiečių kolaborantų veiklą, sakysim, po deokupacijos Prancūzijoje?

„Taigi, atsižvelgiant į tai, kad SSRS (LTSR) nebuvo Jungtinių Tautų nare nei pagrindines žmogaus teises ginančių konvencijų dalyve, dėl TSRS uždarumo ir totalitarinio režimo ypatybių konstatuotina, kad LKBK leidusius asmenis tardę bei teisę asmenys neturėjo galimybės ir nežinojo apie priimtus tarptautinius dokumentus, numatančius atsakomybę už nusikaltimus žmoniškumui, tuo labiau suvokė darantys nusikaltimą žmoniškumui, t. y. siekę persekioti žmones dėl religinių ir politinių motyvų.“ (p. 59). Kolaborantai nežinojo, kad jie niekšingai vykdė represinius darbus, buvo beraščiai, bemoksliai ir nieko nematė bei nesuprato, ką darė, netgi paprasta žmogiška logika.

Kokie naivūs buvo represijas vykdę kolaborantai, kad net nežinoję, jog vykdo žiaurius persekiojimus, represijas Lietuvoje, pradėtas 1940 metų okupacija ir masiniu teroru okupacijai įtvirtinti. Tarptautinės teisės normos teigia, kad nusikal- timai žmoniškumui ne tik neturi senaties, bet atsakomybė taikoma besąlygiškai ir nesant tokių normų nacionalinėje teisėje, nekalbant jau apie sveiko proto logišką sampratą dėl atsakomybės už visame pasaulyje žinomas akivaizdžias sistemines masines represijas, aptariamas tarptautinės teisės nuostatose. Jie, kaip ir dabartiniai kai kurie prokurorai ir teisėjai, nežinojo, kas yra jus cogens, nors jo dvasia ir nelietuvišku, bendražmogišku vertinimu ir pavadinimu egzistuoja ir šiandien?

LR BK 100 straipsnis nurodo „didelį mastą“ arba sistemingumą“. Proku- roro G. Vaivados nuomonė: „Šie požymiai vertinami atsižvelgiant į  nukentėjusiųjų skaičių, teritorijos, kurioje padaryta veika, dydį, dalyvaujančių veikoje asmenų skaičių ir pan. Konkrečiu atveju nė vienas iš minėtų požymių negali būti konstatuojamas, nes tyrimas liečia tik vieno religinio  politinio pobūdžio leidinio gaminimą ir platinimą, o su šiuo leidiniu susijusių asmenų skaičius, vertinant valstybės mastu, neatitinka didelio masto požymio.“ (p. 59).

Istoriškai nepakartojamos ir drąsios LKBK leidybos prokuroro sumenkinimas siejasi su KGB niekinančiu rezistencijos vertinimu. Be to, byloje figūruoja ir kiti asmenys, rezistentai, nesusieti su LKBK leidyba. Kalbama apskritai apie bendrą rezistencinį individualų ir grupinį pasipriešinimą ir jų persekiojimą, Katalikų teisių gynimo komitetą, įvairių pasipriešinimo grupių kūrimą. Teigti, kad rezistencinis pasipriešinimas ir KGB represijos buvo nesistemingos ir menko masto, būtų žiauraus stribinio-čekistinio režimo reabilitavimas, įskaitant masines tremtis. LKBK leidyba aptariama kaip ryškiai žinoma visame pasaulyje paskutinė reikšminga ir pasiaukojanti tęstinė, nenutrūkstamo tautinio išsivadavimo kovos fazė. Kartojame: nutylimi BK 102 ir 103 straipsniai!

Pasipriešinimo okupacijai menkinimas reiškia pasiaukojusių laisvei žmonių

 

veiklos paneigimą. Negalima abejoti dėl faktiško buvusio LKBK leidybos persekiojimo sistemingumo, kuris be pertraukų vyko nuo 1972 metų iki okupacijos pabaigos 1990 metais. Lietuvos mastu tai buvo reikšmingas, visus Lietuvos rajonus ir įvairias asmenų grupes apėmęs judėjimas, kokio nebuvo nei Latvijoje, nei Estijoje. Šis veikimas buvo reikšmingas tarptautiniu mastu, aiškinęs ir kėlęs sovietinės sistemos nusikaltimus. Galima priminti, kad Lietuvos katalikų dvasininkai vien 1978–1982 metais įvairioms okupuotos Lietuvos institucijoms paskelbė 89 atvirus pareiškimus dėl valdžios vykdomų persekiojimų („Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų komiteto dokumentai“, Vilnius, 1994, p. 212).

Šis komitetas drąsiai veikė atvirai. Pavyzdžiui, 1981-04-23 komitetas kreipėsi į Lietuvos Komunistų partijos Centro Komitetą: „Vytauto Vaičiūno ir Mečislovo Jurevičiaus suėmimai visoje Lietuvoje sukėlė tik pasipiktinimą ir gilina prarają tarp tikinčiųjų ir tarybinės valdžios, kuriai užkliūva bent kiek laisvesnis tikinčiųjų žingsnis.“ („Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų komiteto dokumentai“, Vilnius, 1994, p. 190). Šį pareiškimą pasirašė kunigai Leonas Kalinauskas, Jonas Kauneckas, Algimantas Keina, Vaclovas Stakėnas, Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Vincas Vėlavičius ir doc. Vytautas Skuodis. Komitetas ne kartą kreipėsi į L. Brežnevą, P. Griškevičių, prokuratūrą. 1979 m. kovo mėn. Lietuvos Komunistų partijos Centro Komitetui pasirašė 110 Lietuvos kunigų.

Tai buvo neišvengiama rizika dėl okupacijos pamatų griovimo ir tautos istorinės savimonės apgynimo. Okupuotos Lietuvos pareigūnai kolaborantai represijas vykdė savais „teisėtais“ įstatymais, ir, kaip nurodo prokuroras G. Vaivada, „atliko pavestas užduotis“, o tai yra legitiminė kolaborantinė represinė veikla, tai nėra neteisėtas persekiojimas!? Toks teiginys implikuoja esminę istorinę nuostatą: kolaboravimo ir okupacijos nebuvo arba buvo „minkšta“, dalinė, epizodinė, legali, nereikšminga, kurios aktyvių sisteminių persekiotojų veikų šiandien negalima kriminalizuoti?

„Darytina išvada, kad visi asmenys, t. y. tiek VSK [KGB] pareigūnai, pro- kurorai, teisėjai ir tarėjai negali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn šią dieną  tuo metu galiojusių teisės aktų vykdymą.“ (p. 58). Okupacija legiti- minė! Prokuroras G. Vaivada samprotauja kaip iškritęs iš medžio – natūrali okupa- cija. Daugiau aiškinti nereikia. Mes kalbame apie tokių asmenų kolaborantinę represinę veiką, kuri yra neginčijamai žiauri ir nusikalstama, analogiškai patvirtinta pokarinėje Vakarų Europos šalių vokiškosios okupacijos sisteminio teisinio įvertinimo praktikoje.

Nejaugi toks rimtas teisinis represinis okupaciją teisinantis teiginys gali legitimuoti okupaciją ir okupacines teisės normas šiandien? Ką tuomet teisei reiškia sąvoka „kolaboravimas“? Norvegijoje po karo už kolaboravimą buvo nuteistas Nobelio premijos laureatas rašytojas Knutas Hamsunas. Jis tiesiogiai nedalyvavo represijose, bet atvirai morališkai rėmė vokiečių okupaciją ir pritarė vykdomoms represijoms.

 

PROKURORO G. VAIVADOS TEISĖS NORMŲ PAŽEIDIMAI

Prokuroro G. Vaivados 2016-05-03 nutartis dėl LKBK leidėjų ir kitų persekiojimo

  1. Pažeista Prokuroro priesaika – laikytis Lietuvos Konstitucijos ir įstatymų.

Verdikte legitimuojamos Lietuvos okupacinės teisės normos. Nurodoma, kad veikė ne tik SSRS normos, bet ir LTSR (okupacinės Lietuvos), represuotojai „atliko pavestas užduotis“, niekas negali būti traukiamas atsakomybėn „už tuo metu galiojusių aktų vykdymą“ (p. 58). Kolaborantai tuo metu nežinojo apie nusikaltimus žmoniškumui. Tarptautinės teisinės normos tokios išlygos nedaro, atvirkščiai, pabrėžia imperatyvinę atsakomybę. Koks kitu atveju teisingumas?

Pažeista priesaikos teisinė norminė šaltinių bazė legitimuojant okupacines teisines normas, įtraukiant į argumentus okupacines teisės normas.

  1. Pažeistas Prokurorų etikos kodeksas.

5.1.1. visada veikti protingai ir teisingai.

5.8.2. vienodai rodyti pilietinę ir profesinę pagarbą tarptautinės ir nacionalinės teisės normoms, pripažinti ir skatinti įstatymo taikymo viršenybę.

  1. Pažeisti Prokuratūros įstatymo reikalavimai

-2 str. 1 dalis 7 punktas „ginti viešąjį interesą“ rezistenciją – tampa okupacijos legitimavimu.

-391 str. 3 dalis – prokuratūros autoritetą ir visuomenės pasitikėjimą menkinantis elgesys legitimuojant okupaciją ir jos teisines normas.

  1. Sprendimai remiasi paneigta realia okupacine represine tikrove.
  2. Lietuvos Konstitucinio Teismo 2014-03-18 nutarimo konceptualios aktualios nuorodos okupacijos laikmečio represijų vertinimui Lietuvoje ignoravimas.
  3. Absoliučiai ignoruoti tarptautinės teisės principai ir normos dėl totalitarinių režimų pasekmių likvidavimo.

 

  1. Prokuroro E. Papučkos 2016-08-08 nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą LKBK byloje okupacinių teisės normų legitimumu

2016-07-15 prokuroro G. Vaivados 2016-05-03 nutarimą apskundžiame Vilniaus apylinkės vyriausiajam prokurorui Gediminui Bernatavičiui.

2016-08-08 gauname Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės

 

prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Eugenijaus Papučkos nutarimą atmesti mūsų skundą. Jeigu vyriausiasis prokuroras G. Bernotavičius skundą nagrinėti, kaip numato įstatymas („vyriausias ar pavaduotojas“), pavedė E. Papučkai, tai manome, šios prokuratūros nuostata skundžiamajam nagrinėti antrąsyk savo paties sprendimą nepamatuota. Kolaborantų išteisinimo siūlas turi būti patikimose rankose.

„Nors nukentėjusieji nurodo, kad apklausų metu buvo naudojami neleistini ir neteisėti tardymo metodai, tokie kaip fizinis, psichologinis smurtas, švitinimas, prievartinis apsvaiginimas vaistais, tačiau daugiau jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių šias aplinkybes negauta. Net ir nustačius tam tikrus piktnaudžiavimo atvejus, šio ikiteisminio tyrimo kontekste dėl minėtų objektyviųjų nusikalstamos veikos pobūdžio jie negalėtų būti laikomi nusikaltimu žmoniškumui.“ (p. 4).

Elementaru: pats rezistento persekiojimo faktas jau yra nusikaltimas žmoniškumui. Čekistai, atseit, veikė teisiškai pamatuotai. Konceptualus teiginys: KGB veikloje Lietuvoje nebuvo nusikaltimų žmoniškumui! Tai yra nauja okupacinės Lietuvos represinės tikrovės istorijos neigimo deklaracija. Juk kiekvienas be išimties nusikalstamos KGB organizacijos judesys savo prigimtimi ir konceptualiu istoriniu sisteminiu tikslu ir turiniu buvo nusikaltimas. Brukama tokia nuostata, kad pats visiems žinomo nuolatinio represinio persekiojimo faktas nėra nusikaltimas. Galimai, jeigu būtų konkretus nužudymas, tai gal ir būtų svarstymo vada, nesant lavono, viskas yra leidžiama ir priimtina.

„Nagrinėjamu atveju persekiojimas vyko remiantis LTSR BK ir LTSR BPK, todėl nesant tarptautinio dokumento, kurį būtų ratifikavusi Sovietų Sąjunga ir nesant galimybės įrodyti, kad pareigūnai nedirbo savo darbą, o tyčia asmeniškai persekiojo nukentėjusiuosius, žinodami, kad tokį persekiojimą draudžia tarptautinė teisė, negalimas ir jų baudžiamasis persekiojimas.“ (p. 9).

Tai yra visiškai antiteisinis okupacijos legitimavimas ir aiškinimas, nes jus cogens nuostata genocidinius nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui, kaip kiekvienam jų vykdytojui absoliučiai suvokiamus ir nereikalaujančius kažkokio žinojimo ar teisinio švietimo lygio, inkriminuoja ex officio pagal kiekvieną konkretų faktą. Realiai sovietiniu čekistiniu režimu tarptautinė teisė neturėjo jokios prasmės, jeigu net būtų Stalino režimo ir ratifikuota. Prokuroras nepripažįsta atsakomybės pagal tarptautinę teisę nesant nacionalinio įstatymo, jeigu taip ir numato tarptautinės teisės normos. Apskritai prokuroras neįvertina to, kad stalininiu žiauriu, represiniu režimu įprastine teisine kalba aiškintis KGB veiklos legitimumą yra beprasmiška.

„Pažymėtina, kad okupaciją įvykdė ne tie patys asmenys, taip pat ne tie patys asmenys priėmė tuo metu galiojusius teisės aktus. Nusikaltimai ir bausmė, už kuriuos nukentėjusieji buvo persekiojami ir nuteisti, buvo nustatyti įstatyme, visuotinai žinomi. […] nagrinėjamu atveju persekiojimas vyko pagal tuo metu galiojusį kodeksą, kuriame buvo įtvirtintos bausmės.“ (p. 9). Taip gali kalbėti tik sovietinis idėjinis prokuroras. Tai yra pasityčiojimas iš rezistencinės istorijos, jos niekinimas, nes okupacija ir jos represinės normos yra legitiminės. Su tokia pasityčiojimo dvasia kalba nepriklausomos Lietuvos valstybės prokuroras. Kokia Lietuvos laisvės širdis turi jame plakti!

„Kaip teisingai nurodė prokuroras, tuo metu nebuvo nei nacionalinio, nei tarptautinės teisės akto, leidžiančio KGB darbuotojus, prokurorus, teisėjus ir tarėjus patraukti baudžiamojon atsakomybėn.“ (p. 10). Čia jau daugiau ne kvalifikacinis tamsumas, o stribinis angažuotumas. Kas gali paneigti, kad Lietuvoje pagal tarptautinę teisę atgaline data leistina patraukti atsakomybėn bet kokius kolaboranto nusikaltimo žmogiškumui represinius veiksmus.

Legitiminė okupacija, legitiminis teismas, legitiminiai okupaciniai įstatymai, legitiminės represijos, legitiminės bausmės, legitiminis kalinimas! Galima tik priminti vienos lietuvių pasakos klausimą, tinkantį šiam prokurorui: „Iš kur drąsumas tasis!“ Tai atviras ir absoliutus Lietuvos Konstitucijos, Prokuroro priesaikos ir etikos kodekso nuostatų pažeidimas, nenuginčijamas okupacinės tikrovės ir tarptautinės teisės principų, nuostatų ir normų neigimas – elementariai akivaizdus siekiamas kolaborantų represinės veikos legitimavimo tikslas, rezistentams suteikus nulinės valstybinės reikšmės žmogiškumui statusą.

2016-08-28 viršuje nurodytą E. Papučkos nutarimą apskundėme Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininkei Loretai Braždienei. 2016-09-26 Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo Dainiaus Grizicko nutartimi panaikinamas Vilniaus apygardos Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo E. Papučkos 2016-08-08 nutarimas ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuroro G. Vaivados 2016-05-03 nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-2-0016-10 ir pavedama „iš naujo nagrinėti aukštesniajam prokurorui.“ (p. 3).

Šioje teismo nutartyje konkrečiai nenurodyta, kokiam aukštesniajam prokurorui perduoti nagrinėti iš naujo. Kaip nurodyta pirmiau, Vilniaus apygardos Vilniaus apylinkės vyriausiajam prokurorui G. Bernotavičiui dėl G. Vaivados mes skundėmės ir, kaip galima suprasti, jis pavedė tas funkcijas Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros savo pavaduotojui E. Papučkai.

Neatsakytas klausimas, kodėl nesvarstytas ir galimas BK 102 straipsnio (trėmimas), 103 straipsnio (nežmoniškas elgesys) sudėčių taikymas?

PROKURORO E. PAPUČKOS TEISĖS NORMŲ PAŽEIDIMAI

Prokuroro E. Papučkos 2016-08-08 nutartis dėl LKBK leidėjų ir kitų persekiojimo

  1. Pažeista Prokuroro priesaika – laikytis Lietuvos Konstitucijos ir įstatymų.

Aiškinama, kad represuotojai nežinojo tarptautinės teisės normų ir ne

 

jie įvykdė okupaciją, o baudimas vyko pagal teisėtai galiojančias okupacines normas. Verdikte legitimuojamos Lietuvos okupacinės teisės normos.

  1. Pažeistas Prokurorų etikos kodeksas.

5.1.1 straipsnis. Visada veikti protingai ir teisingai.

5.8.2 straipsnis. Vienodai rodyti pilietinę ir profesinę pagarbą tarptautinės ir nacionalinės teisės normoms, pripažinti ir skatinti įstatymo taikymo viršenybę.

Visiškai ignoruoti tarptautinės teisės principai ir normos dėl totalitarinių režimų pasekmių likvidavimo.

  1. Prokurorų veiklos teisinių šaltinių (bazės) savavališkas išplėtimas įtraukiant nelegitimines okupacinių teisės normų nuorodas.
  2. Sprendimus rėmė paneigta okupacine represine tikrove.
  3. Lietuvos Konstitucinio Teismo 2014-03-18 nutarimo konceptualios aktualios nuorodos okupacijos laikmečio represijų vertinimui Lietuvoje ignoravimas.
  4. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo Dariaus Grizicko 2016-09-26 nutartis dėl 2016-08-08 prokuroro E. Papučkos nutarimo kaip ne teisinio, o abstrakcijų nuorodų panaikinimo

Tinkamai nepaaiškino pareiškėjams, kodėl ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas tik pagal BK 100 straipsnį, o šis BPK 30 straipsnio pažeidimas sukliudė prokurorui priimti teisingą sprendimą.“ (p. 2)

„Be to aukštesnysis prokuroras neaptarė ir neįvertino visų pareiškėjų nurodomų tarptautinės teisės aktų, kurie, pareiškėjų nuomone, taikytini šiam ikiteisminiam tyrimui.“ (p. 2).

Prokuroro 2016 m. gegužės 3 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą nr. 01-2-00116-10 išvados yra grindžiamos deklaratyviniais teiginiais, bet ne minėtame nutarime nurodytų asmenų parodymų ir kitų konkrečių ikiteisminio tyrimo duomenų analize.“ (p. 2).

Teisėjo argumentai esmingai svarūs ir parodo, kad šiuo sprendimu atmesti prokurorų G. Vaivados 2016-05-03 ir prokuroro E. Papučkos 2016-08-08 nutarimai yra paviršutiniai ir aiškiai šališki.

 

  1. Antras, pakartotinis prokuroro E. Papučkos 2016-10-12 nutarimas atmesti skundą kaip okupacinės senaties faktą

2016-10-12 vėl gauname Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo to paties E. Papučkos nutarimą atmesti mūsų skundą. Tai priimame kaip formalų nepamatuotą akibrokštą, savo teisinių galių viršijimą, o kartu tai aiškiai demonstruoja pagarbą ir besąlyginį kolaborantų teisinimą, rezistencijos aukų nuvertinimą bei paniekinimą.

Kyla esminis klausimas. Prokuroras E. Papučka savo antru pakartotiniu nutarimu (po 2016-08-08) antrąsyk daro vėl tą patį (jau kaip vyresnysis prokuroras, kurio nutarimas panaikintas!?) neigiamą rezistencijai sprendimą tais pačiais argumentais, tuo pačiu panaikintu tekstu.

Ar yra sveiko proto logika, kad apskųstasis įgyja teisę antrąsyk pats naujai pakeisti savo pradinį panaikintą nutarimą? Vėl ratas iš pradžių: skųsti antrąsyk vyriausiajam prokurorui G. Bernatavičiui? Kyla nelogiškas, nesuprantamas pagrindas apskundus sektinai E. Papučkos nutarimą vėl dėl savo sprendimo teisę įgyja tas pats E. Papučka. Juk teismas, logiškai panaikinęs ankstesnę E. Papučkos nutarimą, negalėjo pavesti E. Papučkai iš naujo nagrinėti savo paties panaikintą nutarimą. Šiuo atveju prokuroras pradžioje veikia kaip prokuroro pavaduotojas, o antrąsyk veikia kaip „vyresnysis prokuroras“. Du kartus ir kitu pavidalu. Tai jau nerimta. Tai jau tyčinė savivalė, atspindinti atmestiną angažuotą teisinį prokuroro požiūrį į rezistenciją, pateisinant kolaboravimą.

2016-10-12 prokuroro Eugenijaus Papučkos nutarimą 2016-10-19 apskundėme Vilniaus apylinkės teismui, nes šis nutarimas absoliučiai niekuo nesiskiria nuo prokuroro G. Vaivados 2016-05-03 ir paties E. Papučkos 2016-08-08 nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą, tik naujai perrašytas.

2016-08-08 prokuroro E. Papučkos nutarime teigiama: „Tyrimo metu apklausti liudytojais ir pripažinti nukentėjusiais asmenys, kurie sovietų okupacijos metais LSSR VSD (KGB) darbuotojų ir kitų su šia struktūra bendradarbiavusių asmenų buvo persekiojami dėl jų politinių ir religinių pažiūrų, t. y. sulaikomi, tardomi, įkalinami ar kitaip apribojama jų fizinė laisvė. Taip pat byloje surinkta dalis archyvinių duomenų, patvirtinančių minėtų asmenų persekiojimas.“ (p. 1).

Nurodoma, kad surinkta tik „dalis“ archyvinių dokumentų, bet pripažįstamas persekiojimo faktas. Tai ko dar reikia teisinei atsakomybei ne tik pagal Lietuvos, bet ir pagal aiškias ir visuotinai žinomas tarptautinės humanitarinės teisės normas ir Vakarų Europos šalių visuotinai pripažintą denacifikacijos praktiką?

„Skunde taip pat pažymima, kad nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą yra nurodyta, jog nukentėjusiųjų asmenų persekiojimas vyko remiantis tuo metu galiojusio LTSR BK ir LTSR BPK normomis. Šiuos teisės aktus 1961 m. birželio 26 d. priėmė Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausioji Taryba ir jie įsigaliojo nuo 1961 m. rugsėjo 1 d. (su įvairiais pakeitimais galiojo iki 2003-01-09). Tuo metu valstybės ekonominė-politinė santvarka buvo sutvarkyta pagal sovietų valdžios primestus teisės aktus, LTSR gyvenę žmonės turėjo šios valstybės pilietybę, vykdė šios valstybės įstatymus visose srityse, žinodami, kad nevykdymas užtraukia atsakomybę.“ (p. 1). Tai vienareikšmiai siejasi su paminėtu Lietuvos KGB šefo E. Eismunto savo veikos natūraliu represijų teisinimu. Atvirai teigiama, kad Lietuvos okupacija ir jos represinės teisės normos yra legitiminės.

Tas vėl pakartota iš pirmojo (2016-08-08) prokuroro E. Papučkos nutarimo ir ten pakomentuota dėl okupacinių įstatymų ir okupacinės tarnybos represinio legitimumo, iš esmės yra odė „Tarybų Lietuvai“, mielai, klusniai ir teisėtai vykdančiai okupacinę represinę politiką. Klausimas yra paprastas ir aiškus dėl 2003-01-09 datos okupacinio kodekso galiojimo. Paskelbus nepriklausomybę, Seimas paskelbė laikinai galiojančius tik tuos okupacinius aktus ir normas, kurie neprieštarauja Lietuvos Konstitucijai. Ir prokurorui E. Papučkai 2016 metais tvirtinti, kad Lietuvoje galėjo galioti nusikalstamos okupacinės represinės KGB struktūros teisės represinės teisinės normos rezistentų persekiojimui, yra dar neregėta logika ir istorinė-politinė tikrovė. Nenorime tikėti, kad prokuroras E. Papučka to nežinojo, todėl lieka jo sąmoninga kolaborantų gynimo prielaida sovietinio mentaliteto samprotavimo pagrindu.

Teisinama nusikalstamos KGB organizacijos, okupacinės prokuratūros ir teismų veikla kaip legitimiai vykdžiusi legitiminius okupacinius įstatymus. Nusikaltėlių veikimo tyčia ir siekis apspręstas savanorišku noru dirbti represinėse struktūrose, o teisinis prieinamumas ir teisinis numatomumas, tarptautinių teisės normų žinojimas, netgi elementaraus sveiko proto nuovoka leido represijas vykdantiems asmenims akivaizdžiai suvokti savo veiksmus, vien žinant 1940 okupacijos metais vykdytas masines sistemines valstybines okupacines represines akcijas ir konkrečius nusikaltimus, sovietams karo pradžioje traukiantis iš Lietuvos (žudynės: Rainiai, Pravieniškės ir kt.), o taip pat kaimų deginimas ir masinės represijos po Lietuvos reokupacijos 1944–1945 metais ir vėliau (Kaniūkai, Klepočiai ir daugybė ūkių Alytaus apylinkėse). O tarptautinė humanitarinė teisė ginant žmogaus teises veikia atgaline data.

Dėl istoriškai okupaciniu laiku išleistų nepakartojamų 11-oje LKBK knygų tomų tilpusios informacijos panaudojimo kaip unikalios informacijos prokuroras pasisako menkindamas pasipriešinimo okupacijai idėją: „tačiau šis leidinys nėra oficialus dokumentas ir remtis išimtinai jame nurodytomis aplinkybėmis, siekiant pagrįsti asmenų kaltę, nėra teisinio pagrindo.“ (p. 10). Ar nusikaltusių kolaborantų žodiniai paaiškinimai ir pasiteisinimai bei pasilikimai su nostalgija prie savo veikos pateisinamų vertinimų yra „teisinis pagrindas“, patikimesnis už skausmu ir kančiomis atliktų ir surinktų LKBK leidėjų veiklos ir kitų rezistentų persekiojimus? Reiškia, KGB generolo E. Eismunto dabartiniai paaiškinimai priimtini ir pateisinantys, o pogrindyje leisti ir platinti faktai – jau niekis? LKBK leidyba į Lietuvos istoriją jau įėjo kaip unikalus lietuvių tautos pasipriešinimo okupacijai garbingiausias faktas.

Toks prookupacinis vertinimas priartėja prie okupacinių pseudoteismų buvusio vertinimo, kuomet teigta, jog tai yra „tarybinės santvarkos šmeižimas“. LKBK darbai yra šventa auka, o prokurorų E. Papučkos ir G. Vaivados lyginami legitimuoti okupaciniai teisės aktai ir kolaborantų dėstymai yra rimti Lietuvos Respublikos ir tarptautinės humanitarinės teisės jus cogens galiojimo prasme? Nuo kada rašytiniai dokumentai ir konkrečiai patvirtinti žiaurios okupacijos sąlygomis faktai nėra įrodymai? Tai ne represinės okupacinės tikrovės paneigimas, o žiaurios sisteminės faktologijos patvirtinimas.

Galima suprasti, kad tokios prokurorų nuostatos dėl LKBK leidinių svarbos sutampa su buvusiu KGB rezistentų vertinimu: „demokratinės“ tarybinės tikrovės juodinimas? Jeigu LKBK turinys tuo metu taip užkliuvo KGB tarnybai, tai dabartinis tokių liudijimų menkinimas parodo pareigūnų prookupacinį mentalitetą ir istorinės sisteminės represinės realybės atmetimą. LKBK jau įėjo į unikalų Lietuvos rezistencijos ypatingos pagarbos ir aukos vertą nepakartojamą laisvės kovos istorijos ženklo paminklą, kurį griauna nepriklausomos Lietuvos prokuroras

  1. Papučka,1988 metais prie Vilniaus arkikatedros suimtą protestuojantį rezistentą
  2. Andreiką milicijoje sumušęs iki suluošinimo, prievartautojas milicininkas Z. Bernotas buvo jo išteisintas. Tai reiškia, kad savo dėstymams ir sprendimams turi užnugarį ir aplinką, nes vilkas vienas sotus nebūna.

Ir visiškai netiesa, kad Niurnbergo teismo principai ir kitos tarptautinės teisės normos neapima absoliučios humanitarinės gynybos, tarkim, okupuotoje Lietuvoje, yra iš piršto laužtas tvirtinimas. Konceptualus esminis klausimas: kiek ir kaip Lietuvos prokuratūra ir teismai vykdė tarptautinės teisės paskelbtą žinomą nuostatą dėl totalitarinių komunistinių režimų pasekmių tarptautinio pasmerkimo ir likvidavimo?

Prokuroras E. Papučka tvirtai laikosi Lietuvos okupacijos legitimumo nuostatos: „Pareiškėjai nesutinka su prokuroro G. Vaivados teiginiu, jog nustačius, kad asmenų, atlikusių parengtinį tardymą ir nuteisusių nukentėjusiuosius veiksmai nelaikomi nusikaltimu žmoniškumui, dėl kitų veiksmų, galimai nusikalstamų, atliktų parengtinio tardymo metu yra suėjusi baudžiamosios atsakomybės senatis.(p. 4). Pasaulyje neregėtas teiginys, kad egzistuoja senatis nusikaltimams žmoniškumui, jus cogens nuostatoms. To Europoje neteko girdėti.

„Tačiau, kaip minėta, tardytojai, prokurorai, teisėjai, tarėjai veikė remdamiesi LTSR BK ir LTSR BPK normomis, vykdė tuo metu galiojusius įstatymus, už kurių nevykdymą taip pat buvo numatyta atsakomybė. […] baudžiamasis persekiojimas vyko iškeltų baudžiamųjų bylų pagrindu, asmenys nuteisti bylas išnagrinėjus viešuose teismo posėdžiuose. Nenustatyta, kad tardytojų, prokurorų, teisėjų ir tarėjų veiksmai buvo nukreipti tyčia ir žiauriai persekioti LKBK leidusius, platinusius ir gaminusius asmenis. Minėti asmenys dirbo tam tikrose institucijose, atliko pavestas užduotis, kurių nevykdymas užtraukė atsakomybę.“ (p. 5). Kas nustatinėjo, kad Osvencimo budeliai tyčia norėjo naikinti savo aukas pagal pareigybines funkcijas? Kokių įrodymų visiems žinomiems sovietinio masinio naikinimo arba prievartavimo lagerių tinklo faktams reikia patvirtinti?

Prokuroras griežtai paneigia aiškias ir neginčijamas totalitarinio režimo tarptautinės teisės teisinio įvertinimo nuostatas: „Niurnbergo tarptautinio karinio tribunolo statuto nuostatos ir kt., taikomi tik karo arba prieš karą padarytiems nusikaltimams žmoniškumui, todėl vienareikšmiškai pripažįstama, kad šio ikiteisminio tyrimo atžvilgiu yra neaktualios.“ (p. 11). Sunku atsakyti, kiek čia teisinio neraštingumo ir kiek pasiaukojamo ryžto ginti kolaborantų teises ir garbę, tikintis, kad aukos čia nesusigaudys. Elementaru: nusikaltimai žmoniškumui, ypač okupacijos sąlygomis, nebaudžiami pagal tarptautinės teisės principus ir nuostatas? Tai absoliuti nesąmonė.

PROKURORO E. PAPUČKOS TEISĖS NORMŲ PAŽEIDIMAI

Prokuroro E. Papučkos 2016-10-12 nutarimas

  1. Pažeista Prokuroro priesaika – laikytis Lietuvos Konstitucijos ir įstatymų.

„Niurnbergo tarptautinio karinio tribunolo statuto nuostatos […] šio ikiteisminio tyrimo atžvilgiu yra neaktualios“ (p. 11).“

Kolaborantai atliko pavestas užduotis, o tai nėra nusikaltimas.

„Vieši“ teismų posėdžiai. Suėjusi senatis.

Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos dokumentai neturi įrodomosios reikšmės

  1. Pažeistas Prokurorų etikos kodeksas.

-5.1.1. visada veikti protingai ir teisingai.

-5.8.2. vienodai rodyti pilietinę ir profesinę pagarbą tarptautinės ir nacionalinės teisės normoms, pripažinti ir skatinti įstatymo taikymo viršenybę.

Visiškai ignoruoti tarptautinės teisės principai ir normos dėl totalitarinių režimų pasekmių likvidavimo.

  1. Teismų veiklos teisinių normų šaltinių savavališkas išplėtimas įtraukiant nelegitimines okupacinių teisės normų nuorodas.
  2. Teiginys, kad galimiems tarptautiniams nusikaltimams suėjusi senatis (p. 4).
  3. Sprendimus rėmė paneigta okupacine represine tikrove.
  4. Lietuvos Konstitucinio Teismo 2014-03-18 nutarimo konceptualios aktualios nuorodos okupacijos laikmečio represijų vertinimui Lietuvoje ignoravimas.
  5. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Darius Grizickas panaikina prokuroro E. Papučkos 2016-08-08 nutarimą kaip ne teisinį, o abstraktų.
  6. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Regina Gudienė 2016-11-

 

02 nutartimi tenkina mūsų skundą tarptautinės teisės principų ir nuostatų pagrindu dėl 2016-05-03 G. Vaivados ir 2016-10-12 E. Papučkos nutarimų panaikinimo.

  1. Vilniaus apygardos teismo teisėja Ainora Kornelija Macevičienė 2016-12-05 nutartimi panaikina prokuroro E. Papučkos 2016-10-12 nutartį neatliktos teisinės analizės pagrindu.

 

  1. Vilniaus miesto apylinkės teisėja Regina Gudienė 2016-11-02 nutartimi tenkina mūsų skundą tarptautinės teisės principų ir nuostatų pagrindu dėl 2016-05-03 G. Vaivados ir 2016-10-12
  1. Papučkos nutarimų panaikinimo

„Pažymėtina, kad faktinio ir teisinio pagrindo neturi prokurorų nutarimais suponuojama išvada neva baudžiamoji atsakomybė  BK 100 str. numatytus veiksmus pagal tarptautinę teisę gali kiti tik už veikos, padarytos po 1998 m. liepos 17 d. Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto priėmimo.“ (p. 3). Sunku pasakyti ar tai prokuroro teisinis neraštingumas, ar tvirtas angažavimosi pridengimas. Bet kuriuo atveju – okupacijos represijų teisinimas.

Teisėja nenuginčijamai pagrįstai teigia: „Išvados neva šie teisės aktai susiję tik su Antrojo pasaulinio karo metais padarytais nusikaltimais žmoniškumui bei šiuos nusikaltimus dariusių asmenų nubaudimu, yra paviršutiniškos ir neatitinka teisės aiškinimo principų bei teismų praktikos.“ (p. 3).

„1945 m. rugpjūčio 8 d. Niurnbergo tarptautinio karinio tribunolo statuto 6 straipsnis apibrėžė nusikaltinus, priskiriamus šio teismo jurisdikcijai. Be nusikaltimų taikai ir karo nusikaltimų (a ir b punktai), minėto straipsnio c) punktas apibrėžė „nusikaltimus žmonijai“, konkrečiau šiuos nusikaltimus apibrėžiant kaip nužudymą, naikinimą, pavergimą, deportaciją, ir kitus nežmoniškus veiksmus, atliktus prieš bet kokią civilių gyventojų grupę arba persekiojimą politiniu, rasiniu ar religiniu pagrindu.“ (p. 3–4).

„Nepagrįstomis laikytinos prokuroro išvados, jog tokie veiksmai nebuvo draudžiami pagal tarptautinę ir nacionalinę teisę aprašomų įvykių metu, nes tokie veiksmai buvo draudžiami, tiek vietiniu, tiek tarptautiniu lygiu.“ (p. 4).

„Visiškai ignoruojama skundo esmė, jog nukentėjusieji ir kiti jų minimi asmenys buvo persekiojami nesilaikant net ir sovietinės teisės nuostatų, apibrėžiančių teisėtą baudžiamąjį procesą.“ (p. 4).

„BK 100 str. numatytos nusikalstamos veikos sudėtinė analizė iš esmės neatlikta ir nepasisakyta dėl to ar tyrimo metu buvo nustatyta, kad buvo vykdoma valstybės ar organizacijos politika dideliu mastu ar sistemingai užpuldinėti civilius.“ (p. 4).

 

„BK 100 str. dispozicija nesudaro kliūčių bausti asmenis net už pavienį asmenį, aprašytą šiame straipsnyje, jei yra nustatyta, kad buvo vykdoma valstybės ar organizacijos politika dideliu mastu ar sistemingai užpuldinėti civilius, ir įrodoma, kad toks veiksmas buvo atliktas įgyvendinant šią politiką.“ (p. 4).

„Veikų sudėties analizė neatlikta ir niekaip neatsakyta į skundo argumentus, jog visi skunduose minimi asmenys buvo ištremti (formaliai galimas BK 102 str. numatyto nusikaltimo požymis) bei visų  teismai tebuvo farsas ir neatitinka nešališko ir nepriklausomo teismo kriterijaus baudimas kriminalinėmis bausmėmis be nepriklausomo ir nešališko teismo sprendimo ar be gynybos garantijų teisme yra formaliai galimas BK 103 str. numatyto nusikaltimo požymis.“ (p. 5).

Teisėjos nutarties konceptualūs argumentai teisiškai absoliučiai pagrįsti, ginantys rezistencijos dalyvių teises Lietuvos valstybės ir tarptautinės teisės nuostatų pagrindu dėl akivaizdžių kolaborantinių represinių nusikalstamų veikų.

Ir vėl klausimas: ar prokuroras E. Papučka turi elementarų tarptautinės teisės veikimo supratimą turinio ir laiko erdvėje, ar laikosi stribiškos okupacinės nuostatos? Mes manytume, kad prokuroras E. Papučka, įgavęs dvasios ir galios iš reikšmingos 1988 metais sumušto rezistento A. Andreikos bylos lengvo atmetimo, tęsia tą pačią kolaborantų teisinimo sisteminę liniją ir dabar gindamas kolaborantines idėjas. Teisėja R. Gudienė prokurorų sampratas ne tik atmeta, bet nepalieka akmens ant akmens.

 

  1. Vilniaus apygardos teismo teisėjos Ainoros Kornelijos Macevičienės 2016-12-05 nutartis dėl prokuroro E. Papučkos 2016-10-12 nutarimo panaikinimo kaip neatliktos teisinės analizės

Rezistentų skundą teisėja patenkino. Buvo nurodyti esminiai ir konceptualūs prokuroro sprendimo trūkumai: „kad prokurorai teisiškai argumentuotai neatsakė pareiškėjams, kodėl 1945 m. rugpjūčio 8 d. Niurnbergo tarptautinio karinio tribunolo statutas bei 1946 m. gruodžio 11 d. Jungtinių Tautų organizacijos Generalinės Asamblėjos rezoliucija 95 (1), patvirtinanti tarptautinės teisės principus, pripažintus Niurnbergo tarptautinio karinio tribunolo statute, nėra aktualūs šiai bylai ir kt., tačiau prokuroras teismo nurodytų trūkumų neanalizuoja ir tuo labiau jų pašalinimui nededa nei mažiausių pastangų.“ (p. 3).

Nutartis teisiškai argumentuota ir prokurorų dirbtinės pastangos gelbėti kolaborantus matyti plika akimi.

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Mindaugas

 

Ražanskas 2016-12-12 nutartimi nuo ikiteisminio tyrimo nenušalina prokurorų E. Papučkos ir G. Vaivados

Mes bandėme prokurorus E. Papučką ir G. Vaivadą nušalinti nuo bylos ikiteisminio tyrimo. Teisėjas M. Ražanskas nutartyje nurodo, jog nenustatyta, kad

„prokurorai E. Papučka ir G. Vaivada asmeniškai suinteresuoti bylos ir/ar skundo nagrinėjimo baigtimi ar yra kokiu nors kitokiu būdu šališki.“ (p. 3).

Problema paprasta ir suprantama. Visi prokuroro aiškinimai ir teiginiai yra kolaborantiški. Primename, kad Z. Bernotas, būdamas sovietiniu milicininku, 1988 metais per „bananų balių“ Vilniuje iš Katedros aikštės suimtą ir atvežtą į miliciją rezistentą A. Andreiką žiauriai sumušė, jis tapo neįgaliu, ilgai gydėsi Vokietijoje. Net okupacinė Lietuvos prokuratūra Z. Bernotui iškėlė baudžiamąją bylą, kurią vėliau nutraukė Maskvos prokuroras! Buvo mūsų bandymas po 1990 metų reikalauti E. Papučkos atsakomybės, bet bendromis prokolaborantinėmis jėgomis problema numarinta.

Be to, prokuroro šališkumą patvirtina naudojimasis okupacinės teisės normų nuostatomis, teisinančiomis kolaboravimą.

  1. Prokuroro Gedvido Vaivados 2018-03-26 nutarimas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo LKBK ir kitų persekiojimo byloje kaip okupacinių represijų teisėtumas esant fiktyvioms okupacinėms teisinėms kaltinamųjų garantijoms

„Baudžiamosios teisės prasme tardymo (šiuo metu ikiteisminio tyrimo) veiksmai patys savaime neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, kadangi jie yra numatyti baudžiamojo proceso kodekse.“ (p. 68). Legitiminiame okupaciniame Lietuvos baudžiamojo proceso kodekse? Tik tarybinis prokuroras iš atminties gali rašyti tokį sakinį!

„Veiksmai, atlikti pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, nenustačius jokio piktnaudžiavimo ar vykdymo okupacinės valdžios ir jos represinių organų nurodymų, pagrįstų tam tikromis metodikomis ar instrukcijomis, negali būti vertinami kaip nukentėjusių persekiojimas dėl politinių  religinių motyvų, kuriuos draudžia tarptautinė teisė.“ (p. 70). Ką reiškia okupacinės

„metodikos“ ir „instrukcijos“? Jų nėra? Tuomet viskas teisėta! Pats teisinės represijos aktas – tardymas, teisimas jau yra nusikaltimas, nereikalaująs jokių  papildymų. O bet kokia teisinė okupacinė elgesio ar veikimo nuoroda nereikalinga, nes veikė bendras represijos principas – visapusiškai persekioti, terorizuoti, suimti, nuteisti, ištremti, įkalinti arba ir nužudyti. Tai elementari veikimo schema, kurios prokuroras G. Vaivada nesupranta? Supranta visiškai ir meta gelbėjimosi ratą kažkokiomis savo paties išgalvotomis galimomis instrukcijomis ar metodikomis, kurios būtų nelegitiminės, o šiaip bendras tardymas ir nuteisimas yra teisėtas!!! Ir be instrukcijų buvo keikiama, tardoma naktį, tardoma grupės čekistų, gąsdinama, tampoma, mušama, šaldoma, kišami nuodai, klaikus maistas ir kt. Raskite rašytinę KGB metodiką, kada ir kaip mušti kalinį. Prokuroro logika, tarkim, paprastas tardymas, paprastas nuteisimas lageriu ir tremtimi – normalus ir legitiminis.

BK 102 straipsnyje įtvirtintas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad dėl jo veiksmų tremiami ar perkeliami civiliai, ir to siekia.“ (p. 71). Tai elementaru, pavyzdžiui, N. Sadūnaitė iškart nuteisia- ma laisvės atėmimu ir ištrėmimu iš Lietuvos. Tai čia legitimu ar nelegitimu?

„Byloje nėra duomenų, kad nuketėjusieji būtų nuteisti karinių tribunolų ar karo lauko teismų, kuriuose nebūtų buvę galimybės turėti teisės į gynybą, išsakyti savo poziciją ir neturėti gynėjo. Lietuvos okupacijos metu visi teisiami asmenys turėjo tokias pačias procesines garantijas, kokios buvo numatytos tuo metu galiojusiame Baudžiamojo proceso kodekse.“ (p. 72). Ir vėl okupacijos pripažinimas, pagarbinimas, legitimacijos kartojimas, gynybos „turėjimas“! Tai jau civilinės okupacinės teisinės tikrovės iškėlimas į reabilitacinę padangę.

Nepamatuotai teigiama, kad nelegitiminiai galėjo būti tik karo lauko teismai, o visi kiti okupantų teismai legitiminiai. Patys kalti, kad okupantų neklausė! Legitimuojama okupacija, gi pats okupacinis teismas, visiems žinoma visame  pasaulyje, tebuvo akivaizdžiausias farsas, turėjęs tikslą pridengti KGB represijų veiksmus ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulinėje arenoje.

PROKURORO G. VAIVADOS TEISĖS NORMŲ PAŽEIDIMAI

Prokuroro G. Vaivados 2018-03-26 nutartis

  1. Pažeista Prokuroro priesaika – laikytis Lietuvos Konstitucijos ir įstatymų.

Sovietinės okupacinės teisės legitimumo pripažinimas atviru tekstu. Okupaciniai teismai legitiminiai, nepažeidė nustatytos tvarkos.

Teigiama, kad čekistai ir kolaborantai elgėsi teisėtai pagal veikiančius okupacinius įstatymus.

Teisiamieji turėjo visas procesines gynybos garantijas.

KGB tardytojai jokių pažeidimų neatliko, o tardymas yra legitiminis veiksmas.

  1. Pažeistas Prokurorų etikos kodeksas.

-5.1.1. Visada veikti protingai ir teisingai.

-5.8.2. Vienodai rodyti pilietinę ir profesinę pagarbą tarptautinės ir nacionalinės teisės normoms, pripažinti ir skatinti įstatymo taikymo viršenybę.

-Visiškai ignoruoti tarptautinės teisės principai ir normos dėl totalitarinių režimų pasekmių likvidavimo.

  1. Teismų veiklos teisinių šaltinių savavališko išplėtimas įtraukiant

 

nelegitimines okupacinių teisės normų nuorodas.

  1. Sprendimus rėmė paneigta okupacine represine tikrove.
  2. Lietuvos Konstitucinio Teismo 2014-03-18 nutarimo konceptualios aktualios nuorodos okupacijos laikmečio represijų vertinimui Lietuvoje ignoravimas.
  3. Prokuroro Eugenijaus Papučkos 2018-06-05 nutarimas atmesti skundą dėl LKBK leidėjų ir kitų pasipriešinimo dalyvių persekiojimo

„Nukentėjusiųjų atžvilgiu buvo atliekamas baudžiamasis persekiojimas, atliekami operatyviniai veiksmai – kratos, sulaikymai, suėmimai, tardymai. […] jautė persekiojimą, patyrė psichologinį poveikį […] Nukentėjusieji A. Terleckas, N. F. Sadūnaitė, O. Pranckūnaitė nurodo, kad jų atžvilgiu buvo naudoti cheminiai ir spinduliuotės metodai.“ (p. 3). Trys nukentėjusieji apie tai kalba, o prokuroras 2018 metais KGB rūmuose apžiūroje tokių kaltinimų buvimo aplinkybių nerado ir teigia, kad to nebūta. Ar tai argumentas represijoms pateisinti? Ir toliau pučiama okupacijos legitimavimo dūda.

„Baudžiamosios teisės prasme tardymo (šiuo metu ikiteisminio tyrimo) veiksmai patys savaime neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, kadangi jie buvo numatyti baudžiamojo proceso kodekse. (p. 3). Kalba apie teisėtus kolaborantų veiksmus ir legitimų okupacinį baudžiamąjį kodeksą! Absoliutus kolaborantinis mentalitetas, kartojantis okupacijos legitimumą. Kas antru žodžiu pateisina okupacinės Tarybų Lietuvos teisės buvimą!

Dėl kolaborantų vykdytų tardymų prokuroras nurodo: „Apklausų metu panaudoti neteisėti metodai galimai turėtų būti vertinami kaip tarnybiniai pažeidimai ar nusikalstamos veikos, priklausomai nuo veiksmų intensyvumo, sunkumo ir kilusių pasekmių. Tačiau šie veiksmai nėra Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 100 straipsnyje numatytos veikos dalykas.“ (p. 3). Represija – okupacinis tardymas – gali būti tik tarnybinis pažeidimas, bet konkrečiomis socialistinio teisėtumo sąlygomis to ne tik nebuvo, bet ir negalėjo būti!

Prokuroras E. Papučka aiškiai nurodo: okupaciniai represinio tikslo doktrininiai siekiamybiniai tardymai yra teisėti! Tai yra okupacijos legitimavimo nuolatinė pripažinimo tąsa. O kur bent LR BK 103 straipsnis? Kolaborantinis nusikaltimas būtų net ir tokiu atveju, jeigu čekistas būtų represuojantį vaišinęs arbata su medumi!

„Izoliuoti nusikaltimai nepatenka į nusikaltimų žmoniškumui sąvoką.“ (p. 4). Kaip vertinamas patriotinis aktyvus taikus pasipriešinimas visos Lietuvos mastu! Koks pavienis, atsitiktinis ar izoliuotas nusikaltimas, jeigu jie buvo okupacinės valdžios represinio persekiojimo sisteminės valstybinės politikos

 

užduoties permanentinė kasdienybė. Pavienis nusikaltimas, jeigu tai vykdoma dėl valstybinės represinės veikos tikslo, vertinamas pagal BK 103 straipsnį. Juk suimtus partizanus šaudydavo po vieną, bet vyko sisteminis, masinis okupacinis, represinis persekiojimas.

„Nusikaltimas žmoniškumui padaromas tik tiesiogine tyčia. Ikiteisminio tyrimo metu tokių aplinkybių nustatyta nebuvo. Negalima susieti galutinio procesinio teismo sprendimo, kuriuo asmenys buvo nuteisti, tame tarpe ir nutrėmimo bausmėmis, su SSRS VSK pareigūno, atlikusio konkretų tardymo veiksmą, tikslu, siekiu ir pasekmėmis.“ (p. 4). Tiesioginiai represuotojai nekalti, gal lyg kiek kaltas tik kolaborantų teismas? Kapitalinis istorinės represinės teisinės tikrovės atviras prokolaborantinis perrašymas, nuo pat pradžių nuolat, be pertraukos kartojamas visuose tyrimo epizoduose.

„Pažymėtina, kad kankinimu nepripažįstamas skausmas ar kančios, kurios atsiranda dėl teisėtų sankcijų ar yra  sankcijų neatskiriama dalis.“ (p. 5). Baisus samprotavimas!!! Teisėtos kančios – negirdėta teisinė nuostata. Būtina įrašyti į Lietuvos teisės istoriją aukso raidėmis skyriuje „Pookupacinis teisingumo atkūrimas.“

„Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad prieš okupacinį režimą kovoję asmenys buvo persekiojami,  atžvilgiu buvo atliekami sekimo bei kiti operatyviniai veiksmai, pas juos buvo atliekamos kratos, taikytos kitos procesinės prievartos priemonės, nuteisti laisvės atėmimo ir ištrėmimo bausmėmis, taikytos priverčiamojo pobūdžio medicininės priemonės pagal tuo metu galiojusį Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos baudžiamąjį kodeksą.“ (p. 5). Ko dar trūksta Lietuvos ir tarptautinės humanitarinės teisės principams ir nuostatoms taikyti?

„Veiksmai, atlikti pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, nenustačius jokių piktnaudžiavimo ar vykdymo okupacinės valdžios ir jos represinių organų nurodymų, pagrįstų tam tikromis metodikomis ar instrukcijomis, negali būti vertinami kaip nukentėjusiųjų persekiojimas dėl politinių- religinių motyvų, kuriuos draudžia tarptautinė teisė.“ (p. 6). Tai paraidžiui atkartojamas prokuroro G. Vaivados tekstas. Taip argumentą gali formuluoti tik KGB pareigūnas. Auksinė kolaborantų teisinimo viršūnė!

Nutarime nurodoma, kad prieš aptariamus asmenis nebuvo trėmimo, jie turėjo teisę į procesinę gynybą, o budeliai buvo tokie naivuoliai, kad neturėjo žinių apie vykdomus tarptautinius nusikaltimus (Niurnbergo procesas), todėl kaltės pagal LR BK 100, 102 ir 103 straipsnius kolaborantai – KGB pareigūnai, prokurorai ir teisėjai – okupacijos metu veikų negalėjo atlikti.

PROKURORO E. PAPUČKOS TEISĖS NORMŲ PAŽEIDIMAI

Prokuroro E. Papučkos 2018-06-15 nutartis dėl LKBK leidėjų ir kitų persekiojimo

 

  1. Pažeista Prokuroro priesaika – laikytis Lietuvos Konstitucijos ir įstatymų.

Sovietinės okupacinės teisės legitimumo pripažinimas atviru tekstu.

Teigiama, kad čekistai ir kolaborantai elgėsi teisėtai pagal veikiančius okupacinius įstatymus.

KGB tardytojų veiksmai neužtraukia jokios atsakomybės.

„Izoliuoti nusikaltimai nepatenka į nusikaltimų žmoniškumui sąrašą“ (p. 4), pateisinamas kankinimas?

„Kankinimu nepripažįstamas skausmas ar kančios, kurios atsiranda dėl teisėtų sankcijų ar yra tų sankcijų neatskiriama dalis.“ (p. 5).

Persekiojimo nebuvo, nes nebuvo persekiojimo metodikų ir instrukcijų (p. 6).

Asmenis, persekiotus dėl LKBK leidybos, vadina „nukentėjusiaisiais“, nėra nė vieno kalto kolaboranto.

  1. Pažeistas Prokurorų etikos kodeksas.

-5.1.1. visada veikti protingai ir teisingai.

-5.8.2. vienodai rodyti pilietinę ir profesinę pagarbą tarptautinės ir nacionalinės teisės normoms, pripažinti ir skatinti įstatymo taikymo viršenybę.

-visiškai ignoruoti tarptautinės teisės principai ir normos dėl totalitarinių režimų pasekmių likvidavimo.

  1. Teismų veiklos teisinių šaltinių savavališko išplėtimas įtraukiant nelegitimines okupacinių teisės normų nuorodas.
  2. Sprendimus rėmė paneigta okupacine represine tikrove.
  3. Lietuvos Konstitucinio Teismo 2014-03-18 nutarimo konceptualios aktualios nuorodos okupacijos laikmečio represijų vertinimui Lietuvoje ignoravimas.
  4. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo Valdo Bugelevičiaus 2018-07-12 nutartyje LKBK byloje KGB represijos kaip normalios ir legitiminės kolaborantų „darbinės pareigos“

Šioje nutartyje nurodyta: „Tuo metu asmenų, gaminusių, leidusių ir platinusių „Lietuvos katalikų Bažnyčios kroniką“ okupuotoje Lietuvoje atžvilgiu buvo keliamos baudžiamosios bylos, kuriose buvo vykdomas tardymas, atliekami procesinio tyrimo veiksmai, pagal tuo metu galiojusius įstatymus asmenys buvo teisiami bylas nagrinėjant viešuose teismo posėdžiuose, pastarųjų atžvilgiu priimami teismų sprendimai, kurių pagrindu asmenys buvo nubausti pagal tuo metu galiojusius baudžiamuosius įstatymus kriminalinėmis bausmėmis.“ (p. 2).

Visiškai atvirai legitimuota okupacija ir kolaboravimo veika! Pirmiausia tai teisinanti netiesa: viešų teismo posėdžių nebūdavo ir, pavyzdžiui, ant A. Endriukaičio 1957 metų kaltinamojo nuosprendžio buvo žyma „Slaptai“. Rezistencines bylas pirma ir vienintele instancija sprendė okupacinis aukščiausiasis teismas, nebuvo jokios apeliacijos ar kasacijos. KGB pagal jų sąrašą skirtas advokatas atlikdavo formalią teisės buvimo farso funkciją, imituojančią teisingumo procedūrą, o praktikoje nežinomas nė vienas atvejis, kai teisiamasis po KGB pateikto kaltinimo būtų išteisintas.

Teisėjo V. Bugelevičiaus nuoroda, kad procesas vykdavo „viešuose posėdžiuose“ yra saldus ir legalus okupacijos paglostymas, kaip pagrįstas okupacijos legalumo ir teisingumo bei legitimumo patvirtinimas, nors posėdžiai vyko uždari, kuriuose dalyvaudavo tik KGB pareigūnai. Teisėjo teigimu, kad posėdžiai būdavo vieši, bandoma patvirtinti ir tokio teismo legitimumą ir nepriklausomumą, nors, jeigu jie ir būtų vieši, tai pats teismo procesas, kaip toks, yra aiškiai represinis ir nusikalstamas, nes tai absoliuti sisteminės represijos forma, pridengiama farsu – tariamu okupaciniu procedūriniu teisingumu, kuris žinomas visame pasaulyje ir aiškus be įrodymo, tai yra aksioma.

Teisėjas V, Bugelevičius tvirtina: „tačiau jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad asmenys, dirbę KGB, TSRS prokuratūroje, teismuose bei vykdę darbines pareigas minėtose valstybinėse struktūrose bei atlikę procesinius veiksmus tuo metu iškeltose baudžiamosiose bylose asmenų dėl pasipriešinimo okupacijai atžvilgiu, vykdydami okupacinės valdžios ir jos pagrindinės represinės struktūros organų nurodymus, būtų tyčia persekioję nukentėjusiuosius dėl politinių – religinių pažiūrų ar viršiję jiems pavestus įgaliojimus, nebuvo gauta.“ (p. 3). Kada nors vienas čekistas yra viršijęs savo įgaliojimus? Teisėti absoliučiai visi okupaciniai represiniai įgaliojimai! Persekiojimas buvo, bet ne tyčinis, o legalus ir reikalingas bei pagrįstas veikiančiomis represinėmis okupacinės teisės normomis, įtvirtinant okupacinį Lietuvos statusą!! Teisėjo V. Bugelevičiaus išvada: kolaborantų nebuvo ir už teisėtas represijas niekas negali būti baudžiamas!

Represinis ikiteisminio tyrimo KGB aparatas ir teismai neviršijo nustatytų savo represinių antihumaniškų veikų ir sprendimų! Tarkim, nemušdavo teisiamųjų, bet siųsdavo į naikinimo katorgą kalėjime, lageryje arba į tremtį. Parodykite Lietuvos okupacijos istorijoje apiformintą nors vieną atvejį, kuomet KGB tardytojas būtų mušęs auką, psichologiškai ir kitaip prievartavęs ir už tai būtų  nukentėjęs! Persekiojimas buvo legalus, „netyčinis“, pagal „pavestus įgaliojimus“ siekti reikiamo KGB okupacijai ginti besąlygiškai kaltinamojo rezultato!

Iš  praktikos  teko  pastebėti,  kad  iš  čekistų  buvo  reikalaujama  laikytis

„socialistinio teisėtumo“ tvarkos, o tai reiškė, kad viskas būtų surašyta ir apiforminta  procedūriškai  numatyta  tvarka.  Tai  reiškė  okupacinio teisingumo

 

legitimumo blefą, kurį pripažįsta ir kuriuo remiasi teisėjas V. Bugelevičius. Pats teismo procesas, tegul ir be ekscesų, yra nusikaltimas netgi kaip bendrininkavimas, reiškiąs tremtį, lagerį arba kalėjimą su po to buvusiomis skaudžiomis visam gyvenimui, nenutrūkstančiomis, tęstinėmis persekiojimo aplinkybėmis.

Prisiminkime, kaip buvo kankinamas partizanas A. Ramanauskas jau 1956–1957 metais, ir mums bus aiškūs okupacinės sistemos teisiniai skrupulai. Galima priminti 1953 m. Šakių rajone sužeistą ir suimtą leisgyvį partizaną J. Būdininką. Šakių rajono Zyplių ligoninėje surašyto jam čekisto V. Vasiliausko tardymo protokolo gale yra net trys šio partizano keverzoti, neįskaitomi parašai, kuriuos jis pasirašė kone be sąmonės būdamas, turėję patvirtinti, kad tardytojas čekistas tikrai savo darbą atliko teisiškai tvarkingai ir tiksliai pagal numatytą skelbtą socialistinio teisėtumo principo fikciją.

„Nagrinėjamu atveju pareigūnų, tuo metu dirbusių ir atlikusių procesinius (tardymo) veiksmus pagal tuo metu galiojusius teisės aktus okupaciniam režimui pasipriešinusių asmenų atžvilgiu iškeltosiose baudžiamosiose bylose, savaime nesudaro pagrindo jų veiksmų vertinti ir pripažinti, jog buvo padaryti nusikaltimai žmoniškumui ar karo nusikaltimai.“ (p. 3). Teisėjas V. Bugelevičius visai nepripažįsta tarptautinės teisės konkrečių nuostatų taikymo Europoje ir kapitalinės komunizmo sisteminės represinės nusikaltimų sistemos kaip tokios.

Suprantama, okupacinė valdžia ir tą darbą vykdę pareigūnai nepripažino galiojusių tarptautinės teisės normų, kaip ir šiandien teisėjas V. Bugelevičius:

„baudžiamosios teisės prasme tardymo (šiuo metu ikiteisminio tyrimo) veiksmai patys savaime nesudaro pagrindo baudžiamajai atsakomybei kelti juos atlikusių pareigūnų atžvilgiu, kadangi procesiniai tyrimo veiksmai buvo numatyti tuo metu galiojusiame Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos baudžiamojo proceso kodekse.“ (p. 4).

Kaip gražiai skamba ir atrodo LTSR išbaigta žodinė okupacinė abreviatūra, meiliai prisimenanti godotiną okupaciją. Okupaciniai tarybiniai įstatymai legitiminiai! Tokio legitimavimo įrašo šiandieniuose nepriklausomos Lietuvos teisės aktuose neteko matyti ir girdėti netgi kaip okupuotos Lietuvos pašlovinimo fakto.

Teisėjas V. Bugelevičius nesuvokia istorinės erdvės: „nėra gauta jokių duomenų, jog nukentėjusiųjų atžvilgiu persekiojimas dėl jų veiklos buvo vykdomas nuolat ar sistemingai.“ (p. 4). Tai jau ne iš kasdienės okupacijos praktikos, o iš sovietinio melo folkloro fabriko srities mylint ir gerbiant visame pasaulyje žinomus kruvinus KGB budelius. Visa Lietuva buvo persekiojama ir prievartaujama nuo 1940 metų kaip visuotinis persekiojimas ir konkretus persekiojimas ir bendras rezistencinis persekiojimas vyko nuo 1944 metų, o LKBK persekiojimas vyko nuo 1972 metų iki okupacijos griūties 1990 metais. Pertraukų ar atoslūgių nebuvo.

Vien LKBK pasipriešinimo okupacijai spausdinta medžiaga sudarė 11 tomų per 5 tūkst. puslapių. Tik pagalvokime, žiauraus sisteminio okupacinio persekiojimo sąlygomis atliktas toks darbas, egzistuojant galingai KGB represinei mašinai! Elementaru, tai vyko netgi pagal Maskvos KGB centro nuolatinį ir ypatingą raginimą, nes LKBK skelbiama informacija pasaulyje apie tikinčiųjų represijas Lietuvoje labai kenkė garsinamam tarptautiniam SSRS „demokrati- niam“ prestižui. Lietuvos KGB dirbo išsijuosusi, o tai patvirtina persekiotų asmenų skaičius. Vien dabartinės prokuratūros, tai mažos dalies faktologijos, ikiteisminio tyrimo medžiagoje paminėtos 142 persekiotų asmenų pavardės, o kiek dar nepaminėta ir nenustatyta?

Teisėjo V. Bugelevičiaus KGB veiklos „rožinė pasaka“: „visi teisiami asmenys turėjo tokias pačias procesines garantijas, kurios buvo numatytos tuo metu galiojusiame baudžiamojo proceso kodekse. […] jokių objektyvių duomenų, liudijančių akivaizdų teisiamųjų asmenų procesinių garantijų pažeidimą nėra gauta. Vien ta faktinė aplinkybė, jog nukentėjusieji buvo nuteisti tuo metu veikusių teismų už pasipriešinimą okupaciniam režimui, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog buvo padaryta veika, numatyta BK 103 straipsnyje.

Paminėtina, jog asmenys, okupuotoje Lietuvoje dirbę teismuose, prokuratūroje ar kitose teisėsaugos institucijose, privalėjo laikytis ir vadovautis tuo laikmečiu galiojusių įstatymų reikalavimų, todėl teigti, jog vykdydami procesinius tardymo veiksmus su nukentėjusiaisiais, palaikydami kaltinimus pastarųjų atžvilgiu ar teisdami ir bausdami asmenis kriminali- nėmis bausmėmis, numatytomis tuo metu galiojusiame baudžiamajame kodekse, jie padarė nusikaltimus žmoniškumui ar karo nusikaltimus, nėra jokio teisinio pagrindo.“ (p. 5–6). Tai jau beveik stalininis stilius. Toks nuoseklus išimtinai kolaborantinis tekstas tiktų tik iki 1990 metų Kovo 11-osios okupaciniam savanoriui pareigūnui kartu su KGB generolu E. Eismuntu pasididžiuoti.

Šiandien liežuvis negalėtų apsiversti skaitant tokį tekstą. Tai skamba kaip žiauraus čekisto Nachmano Dušanskio kažkada teigti žodžiai apie rezistentus kaip tarybinės tikrovės juodintojus. Niekas neatsako už okupantų sistemines, komunistinės doktrinos pagrindu vykdytas okupacines represijas, nes viskas buvo teisiškai pagrįsta ir įforminta, nebuvo okupacijos bei kolaborantų ir kalbėti apie budelių atsakomybę netgi dėl senaties beprasmiška!? Ar tokia yra šiandienė Lietuvos valstybinė teisinė istorinė sąmonė? Ir kyla klausimas: kokiu ideologiniu pagrindu ir valstybine teisine sąmone tokius sprendimus teikia teisėjas V. Bugelevičius jus cogens principo ir erdvės požiūriu? Teisėjų taryba tai aiškina kaip kišimąsi į teisėjo procesinį nepriklausomumą. Mes galime pagrįstai paklausti: ką tokiu atveju šiam teisėjui reiškia Teisėjo priesaika ir Teisėjo etikos kodeksas?

Suprantama, Lietuvoje kolaborantų nebuvo ir visos represijos buvo legalios, klestėjo tarybinė demokratija, socialistinis teisingumas, teisėtumas ir teisinė gynyba LTSR buvo garantuota? Pateikite nors vieną atvejį, kad KGB pateiktas kaltinimas kokiame nors okupaciniame teisme teisiamajam buvo paneigtas arba

 

atmestas. Tokį realių teisinių garantinių aplinkybių aiškinimą šiandien Lietuvoje gali pateikti tik iš Marso atvykęs asmuo. O juk mes kalbame apie okupacijos aplinkybes ir ne apie atsitiktinį epizodą, o apie sisteminį represinį režimą!

Teisėjo V. Bugelevičiaus KGB vykdomų represijų neeilinis Lietuvos teismų praktikoje priklaupiamas, niekad neatsistojant, pašlovinamas: „Šioje gi baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, jog asmenys, gaminę ir platinę religinio – politinio turinio leidinį „Lietuvos katalikų Bažnyčios kronika“, ar prie šios veiklos prisidėję, buvo teisiami ir nubausti kriminalinėmis bausmėmis be nepriklausomo ir nešališko teismo sprendimo ar be gynybos garantijų teisme.

Aukštesnysis prokuroras savo nutarime pagrįstai nurodė, jog Lietuvos okupacijos metu visi teisiami asmenys turėjo tokias pačias procesines garantijas, kurios buvo numatytos tuo metu galiojusiame baudžiamojo proceso kodekse.“ (p. 5).

Tai jau neregėta simfonija okupacijai, pašlovinimas, rečitalis, kitaip nepasakysi, ir negailestingam okupaciniam represiniam aparatui, ir „nešališkam“ okupaciniam teismui bei represinei kruvinai KGB struktūrai – toks teisėjo V. Bugelevičiaus tvirtas kolaborantinis, palankus teigimas ir vertinimas Lietuvos Respublikos vardu, o ne kokios nors diskusijos galima nuomonė. Ar gali toks teisėjas dirbti nepriklausomos Lietuvos teisme, jeigu teigia, kad LKBK leidyba persekiota pamatuotai? Šie okupaciją pripažįstantys teiginiai ginami teisėjo procesinio nepriklausomumo principu. Bet tai ne šio ginčo tema. Tai teisėjo priesaikos ir etikos kodekso laikymosi problema. Taigi Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga legitimuojama Lietuvos 1940 metų okupacija, 1944–1945 metų reokupacija ir po to buvusi sisteminė, masinė, nepertraukiama žiauraus represinio persekiojimo tikrovė.

 

TEISĖJO V. BUGELEVIČIAUS TEISĖS NORMŲ PAŽEIDIMAI

Teisėjo V. Bugelevičiaus 2018-07-12 nutartis dėl LKBK leidėjų persekiojimo bylos nutraukimo.

  1. Teisėjo pažeista priesaika – laikytis Lietuvos Konstitucijos ir įstatymų.

Verdikte legitimuojamos Lietuvos okupacinės teisės normos, KGB veikla vertinama kaip teisėtas „pavestų įgaliojimų“ vykdymas.

Okupaciniai ikiteisminio tyrimo veiksmai nebuvo nusikalstami, teisiamieji turėjo visas sovietines procesines gynybos garantijas, nebuvo tyčinio persekiojimo, legitiminis LTSR BK.

  1. Teisėjų etikos kodeksas. Pažeista:

-2 str. dėl visuomenės pasitikėjimo teismais didinimo.

-7 str. dėl teisėjo priesaikos laikymosi ir lojalumo valstybei.

 

-14 str. nesaugoma teisėjo garbė ir prestižas.

-15 str. absoliučiai ignoruoti tarptautinės teisės principai ir normos dėl totalitarinių režimų pasekmių likvidavimo.

  1. Teismų įstatymo 33 str. dėl bylų nagrinėjimo šaltinių (bazės) savavališko išplėtimo įtraukiant nelegitimines okupacinių teisės normų nuorodas į nutartį.
  2. Teismų įstatymo 34 str. 1 d. principo – draudimo nepiktnaudžiauti procesinėmis teisėmis.
  3. Sprendimus lėmė paneigta okupacinė represinė tikrovė.
  4. Lietuvos Konstitucinio Teismo 2014-03-18 nutarimo konceptualios aktualios nuorodos okupacijos laikmečio represijų vertinimui Lietuvoje ignoravimas.

 

  1. Vilniaus apygardos teismo teisėjos Aivos Survilienės 2018- 08-06 nutartis kaip nukentėjusiųjų pareiškėjų gąsdinimas ir okupacinių represinių veikų prieš LKBK leidėjus teisinimas

Teisėjos A. Survilienės nutarties 10 punkte nurodoma: „objektyvių ir neginčijamų duomenų apie tai, kad konkretūs asmenys nukentėjusiųjų atžvilgiu būtų atlikę tarptautinės teisės draudžiamus veiksmus su žmonėmis, nėra.“ Teigiama, kad okupuotoje Lietuvoje kolaborantų kone nebuvo, niekas nebuvo persekiojamas ir nenukentėjo. Tuo paneigiama istorinė okupacinė išimtinai sisteminė represinė teisinė tikrovė, kaip jau 2018-07-12 nutartyje yra nurodęs teisėjas V. Bugelevičius. Pats okupacinis represinis persekiojimas teisiniu susidorojimu yra nusikaltimas ir nereikia, kad prokuroras ar teisėjas represuojamąjį žudytų, muštų ar keiktų rusiškais keiksmažodžiais.

Teisėjos nutarties 19 punkte teigiama: „ikiteisminio tyrimo metu nebuvo gauta pakankamai objektyvių ir patikimų duomenų, patvirtinančių, jog okupacinės valdžios represinės struktūros būtų vykdę asmenų, leidusių ir platinusių leidinį „Lietuvos katalikų Bažnyčios kronika“ ikiteisminiam tyrimui reikšmingu laikotarpiu, žudymus, sunkiai sutrikdę nukentėjusiųjų sveikatą, juos luošinę, žaloję ar kitaip nežmoniškai elgęsi su jais, ir tai būtų darę tyčia stambiu mastu ar sistemingai, todėl asmenys, tuo metu dirbę Valstybės saugumo komitete, prokuratūroje, teismuose, laikydamiesi tuo laikmečiu galiojusių įstatymų reikalavimų ir vykdydami procesinius tardymo veiksmus su nukentėjusiaisiais, negali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn pagal šiuo metu galiojančio baudžiamojo įstatymo straipsnius už nusikaltimus žmoniškumui.“

LR BK 100 straipsnyje nurodyta: „persekiojo kurią nors žmonių grupę ar bendriją dėl politinių, rasinių, nacionalinių, etninių, kultūrinių, religinių, lyties ar kitų motyvų, kuriuos draudžia tarptautinė teisė.“

20 nutarties punkte teisėja pateisina KGB represinius veiksmus: „procesiniai tyrimo veiksmai buvo numatyti tuo metu galiojusiame Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos baudžiamojo proceso kodekse.“ Ką daugiau galima  pridurti dėl teisėjos A. Survilienės atviro Lietuvos okupacijos legitimavimo?

Dėl LR BK 103 straipsnio dėl tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų persekiojimo teisėja A. Survilienė 20.2 nutarties punkte nurodo:

„ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, jog asmenys, gaminę ir platinę religinio-politinio pobūdžio leidinį „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronika“ ar prie šios veiklos prisidėję, buvo teisiami ir nubausti kriminalinėmis bausmėmis be nepriklausomo ir bešališko teismo sprendimo ar be gynybos garantijų teisme. Ikiteisminio tyrimo teisėjas taip pat sutiko su aukštesniojo prokuroro argumentais, jog Lietuvos okupacijos metu visi teisiami asmenys turėjo tokias pačias procesines garantijas, kurios buvo numatytos tuo metu galiojusiame baudžiamojo proceso kodekse.“ Legitiminė sovietinė okupacinė tikrovė?

Klasikinė teisėjos A. Survilienės kolaborantinė nuostata išdėstyta tame pačiame 20.2 nutarties punkte: „Nors ir galima būtų ginčyti tuo laikotarpiu veikusių teismų veiklos teisėtumą ir skaidrumą, tačiau nagrinėjamu atveju ikiteisminio tyrimo metu jokių objektyvių duomenų, liudijančių akivaizdų teisiamų asmenų procesinių garantijų pažeidimą, nėra gauta. […] Vien ta faktinė aplinkybė, jog nukentėjusieji buvo nuteisti tuo metu veikusių teismų už pasipriešinimą okupaciniam režimui, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 103 straipsnyje.“ Patvirtintas tarybinis socialistinis teisingumas? Neatsakyta dėl BK 100 ir 102 straipsnių buvimo.

Labai tvirtas ir tiesiog netikėtinas sovietinės okupacijos legitimavimas ir represijų gynimas. Kaip atrodytų SS ar SD teisti asmenys vokiečių okupacijos metu veikiant vokiečių okupaciniams įstatymams šiandien Lietuvoje? Kaip šiuo konkrečiu persekiojimo atveju atrodytų Lietuvos prokurorų ir teisėjų teisinė okupacinė logika, tarkim, teisiant Vokietijos gauleiterį Prancūzijos teisminiame laike, kuris aiškintų, kad veikė III Reicho teisės erdvėje?

Okupaciniai Lietuvos KGB pareigūnai, prokurorai ir teisėjai (ne kolaborantai?) uoliai vykdė okupacinius įstatymus ir jokių neteisėtai nukentėjusių nėra ir negalėjo būti? Netgi hipotetiškai, priimant teisėjos A. Survilienės nuostatą, šiems pareigūnams šiandien bus suėjusi senatis, nes tai ne nusikaltimai žmoniškumui, o tarnybiniai nusižengimai? Suprantama, legitiminėje Lietuvos okupacijoje! Negirdėti atvejai, kad okupuotoje Lietuvoje būtų kada nors buvę pažeistos žmogaus teisės, garantuotos Stalino konstitucijoje 1940 metais ir vėliau išvystyto socializmo sąlygomis, užmirštant 1956 metų Vengrijos ir 1968 metų Čekoslovakijos ginkluotą pasipriešinimo numalšinimą, nekalbant apie Lietuvos partizaninio pasipriešinimo 20 tūkst. aukų, lagerius, tremtis ir be pertraukos

 

vykdytus sisteminius persekiojimus? Visame pasaulyje buvo žinomi Lietuvos katalikų Bažnyčios kronikos veiklos persekiojimai bei čekistų siautėjimai, o teisėjai tai – normali kolaborantinė veika, o gal nežinoma?

Teisėja A. Survilienė nutartyje nurodo, kad „visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą yra draudžiamas ir užtraukia įstatymo numatytą atsakomybę.“ (25 punktas). Kur čia kišimasis? Mes paprasčiausiai išsakėme savo nuomonę dėl kolaborantų ir represijų globos, kai mums bando įteigti okupacijos teisinį legitimumą, negalime apsimetinėti ir tylėti, jeigu prokurorai ir teisėjai nesilaiko Lietuvos Konstitucijos, teisėjo priesaikos ir etikos kodekso pripažindami okupacinę Lietuvos teisę ir iš esmės legitimuoja Lietuvos okupaciją.

Mūsų pasipriešinimo okupacijai dalyviai nepraradę savo istorinės patirties bei atminties ir pasirengę ir toliau atvirai išsakyti, ką mano apie prokurorų ir teisėjų okupacijos legitimavimą ir vertinimą, nevyniodami žodžių į vatą. Tai yra istorinis okupacinės epochos vertinimas, nesikišimas į teisėjo funkcijas, tai kišimasis į Lietuvos okupacinės represinės istorijos perrašymą ir jos teisinį legitimavimą, tai nuorodos į dabar veikiančias Lietuvos ir tarptautinės teisės normas, kuriose aiškiai sudėti okupacijos ir kolaboravimo vertinimo taškai, visame pasaulyje logiškai ir teisiškai pripažinti ir taikomi jus cogens nuostatų lauke. Galų gale, yra Lietuvos Konstitucijos paneigimas vertinant kolaboravimą ir KGB represinės nusikalstamos organizacijos veiką, analogiškai lyginant su denacifikacijos procesu Vakarų Europoje po Antrojo pasaulinio karo.

Beletristiniams samprotavimams sprando lenkimo nebus vien dėl to, kad teisėjai ir prokurorai vieningu frontu šoka prieš teisingumą, o mums lieka pagarba kraują praliejusiųjų ir kančias patyrusiųjų atminčiai. Neturime laiko dėl amžiaus, giname rezistencijos idėją ir joks bauginimas mūsų neatitrauks nuo okupacijos struktūrų veiksmų vertinimo nuostatos ir garsinimo, nepaisant koks valstybės pareigūnas tai neigtų – prokuroras, teisėjas ar bet kas. Istorija ir prievarta mums žinoma ne iš knygų ir pasakojimų ir be užuolankų sakome, kad okupacijos idėją pripažįstantys ir teisinantys asmenys prieštarauja valstybės Konstitucijos normoms ir dvasiai.

Tai teisėjos atsiliepimas į pasipriešinimo organizacijų atstovų skundą ir akivaizdžią problemą. Ir aklam matyti, kad teisėja teisina žinomą represinę okupacinę tikrovę, o mūsų okupacinės aukos turi prašyti, maldauti malonės tai teisiškai įvertinti pagal veikiančią Lietuvos ir tarptautinę teisę. Galima numanyti, kad piliečius supainiojo neįvykdyta desovietizacija ir šiandienės Lietuvos Konstitucijos konceptualių pagrindų nepaisymas? Mums, pasipriešinimo okupantams dalyviams, tokia teigiama demokratinė teisinė okupacinė tikrovė yra įžeidimas ir pažeminimas, tokios nuomonės laikysimės ir toliau.

Rezistentų nuomonė yra neteisiška ir visai atitrūkusi nuo okupacinės realybės, jie nieko nesupranta, nieko neišgyveno ir Tarybų Lietuvos nemylėjo, todėl KGB juos ir paprotino? „Pareiškėjai tik deklaratyviais įžeidžiančio pobūdžio samrotavimais bei subjektyvia nuomone dėl Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 1 skyriaus prokurorų 2018-03-26 bei 2018- 06-05 nutarimų bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-07-12 nutarties teisėtumo ir pagrįstumo“ (36 punktas).

Kur mūsų skunde teisėja A. Survilienė mato įžeidimą? Gal čia: „Prokurorų G. Vaivados ir E. Papučkos nutarimai ir teisėjo V. Bugelevičiaus nutartis iš esmės legitimuoja okupaciją, KGB nusikalstamos organizacijos veiką ir okupacines teisės normas. Tokiu pagrindu reabilituojamos visos represinės visų okupacinių institucijų veikos.“ (p. 6).

Mus kaltina, kad ieškome, ko nepametę? Mes apibūdinome akivaizdžiai nepamatuotą, netgi sveiko proto lygmenyje, okupacinės teisinės tikrovės neigimą. Ar galima įsivaizduoti panašų vertinimą, tarkim, Vakarų Europoje vertinant SS, gestapo, SD veikos istorinę represijų tikrovę Prancūzijoje, Lenkijoje, Nyderlanduose ir kitur bei teigti, kad kolaborantai ir KGB pareigūnai Lietuvoje buvo šilkiniai geručiai, sekdami, grasindami, suimdami, tardydami ir teisdami atliko pamatuotą ir labai reikalingą visuomenei teisinį darbą? Šeši skundą pasirašę rezistencijos dalyviai mano kitaip ir laikosi nuomonės, kad kolaborantinių pažiūrų asmenys neturi teisinio, politinio, moralinio ir istorinio pagrindo skelbti verdiktus dėl rezistencijos Lietuvos Respublikos vardu.

Jokių deklaracijų ar spėlionių mes neskelbiame, nurodome nenuginčijamus faktus: kraują, kančias ir sistemines represijas. Gal skundo rašymas su abejotinomis Lietuvos valstybei verdiktų citatomis reiškia kišimąsi į teisėjos veiklą? Mes neatėjome pas teisėją A. Survilienę prieš teismo posėdį, nors iš esmės abejojame rašytine tvarka sprendimo pamatuotumą, jos nepažįstame ir nematę, o savo nuomonę raštu viešai išsakėme ir išsakysime dėl prokuroro ir teisėjo verdiktų. Gal okupacijos aukoms privalu atsiprašyti prokuroro ir teisėjo bei padėkoti, kad nukentėjusiems pareiškėjams dėl akivaizdžios represinės okupacinės tikrovės iškreipimo nekeliamos baudžiamosios bylos už okupacinių pareigūnų – kolaborantų veikimo šmeižimą? Drįstame pasakyti, kad, nepaisant Lukiškių kalėjimo uždarymo, mes pasiruošę sėsti į kitą Lietuvos kalėjimą ir kartoti tą patį: okupacija buvo, kolaborantai buvo, budeliai buvo ir teisiškai teisėja A. Survilienė nenorėjo to įvertinti. Ir svarbiausia, rėmėsi nelegitiminėmis okupacinėmis normomis. Ir tai jau lieka įrašyta Lietuvos teisės istorijoje.

Taip išeina, kad rezistentai nuo okupantų gauna per galvas basliu, nes kai kam reikėjo ginti socialistinės tėvynės garbę. Jie to tąsyk nesuprato, o ir dabar nesusigaudo, ką jiems aiškina nepriklausomos Lietuvos prokurorai ir teisėjai, Lietuvos Respublikos vardu pamalonindami kolaborantus už veiką Lietuvos okupacijos laikais. O faktas, kad rezistentams reikia patiems ginti savo teises nepriklausomos Lietuvos teismuose, yra supuvimo ženklas.

 

TEISĖJOS A. SURVILIENĖS TEISĖS NORMŲ PAŽEIDIMAI

 

Teisėjos A. Survilienės 2018-08-06 nutartis dėl LKBK leidėjų persekiojimo

  1. Teisėjo priesaikos pažeidimas – laikytis Lietuvos Konstitucijos ir įstatymų.

Verdikte legitimuojamos Lietuvos okupacinės teisės normos, nurodant, kad nukentėjusieji buvo baudžiami bešališko teismo su gynybos garantijomis.  esmės legitimuojama sovietinė okupacija ir jos represinė veikla.

Tik skundą parašiusiems ir savo nuomonę išsakiusiems rezistentams teisėja grasina galima atsakomybe už kišimąsi į teismo veiklą.

  1. Teisėjų etikos kodeksas. Pažeisti šie straipsniai:

2 str. dėl  visuomenės  pasitikėjimo  teismais  didinimo. 7 str. dėl teisėjo priesaikos laikymosi ir lojalumo valstybei. 14 str. nesaugoma teisėjo garbė ir prestižas.

15 str. absoliučiai ignoruoti tarptautinės teisės principai ir normos dėl totalitarinių režimų pasekmių likvidavimo.

Nutarties 10 punkte nurodoma: „objektyvių ir neginčijamų duomenų apie tai, kad konkretūs asmenys nukentėjusiųjų atžvilgiu būtų atlikę tarptautinės teisės draudžiamus veiksmus su žmonėmis, nėra.“

Procesiniai veiksmai pamatuotai vyko pagal LTSR įstatymus.

Nutarties 19 punkte nurodyta, kad nuteistieji buvo pagrįstai nubausti pagal galiojančius okupacinius įstatymus.

20.2. nutarties punkte: nuteistieji buvo baudžiami nešališko teismo.

  1. Teismų įstatymo 33 str. pažeidimas dėl bylų nagrinėjimo šaltinių savavališko išplėtimo įtraukiant nelegitimines okupacinių teisės normų nuorodas.
  2. Teismų įstatymo 34 str. 1 d. principo – draudimo nepiktnaudžiauti procesinėmis teisėmis  pažeidimas.
  3. Sprendimus rėmė paneigta okupacine represine tikrove.
  4. Lietuvos Konstitucinio Teismo 2014-03-18 nutarimo konceptualios aktualios nuorodos okupacijos laikmečio represijų vertinimui Lietuvoje ignoravimas.
  5. Represijų dėl LKBK leidybos tekstai: sekimai, persekiojimai, grasinimai, tardymai, kratos, teroras, teismai, kalinimas, žudymai, į kuriuos neatsižvelgta

 

Ką byloja ir ką mini LKBK tekstai apie aukas, to nė vienu epizodu nepamini, o tai yra požiūris į rezistencijos faktologiją ir dvasią, nė vienas prokuroras ar teisėjas apie išleistą 11 tomų Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos pasipriešinimo medžiagą, nekalbama kaip apie smulkmeną. Pateikiame keletą iliustracijų iš LKBK paskelbtų tekstų.

„1972-07-26 Prienų tikintieji nuvyko į Pravieniškių lagerį pasitikti į laisvę išeinančio Prienų vikaro kun. J. Zdebskio. Tačiau šis jau buvo paleistas. Mat, lagerio vadovybei buvo duotas įsakymas kun. Zdebskį paleisti iš vakaro, norint sukliudyti „politinę demonstraciją“. Valdžios pareigūnai nuogąstavo, ką reikės daryti, jei kunigo pasitikti atvyks daug žmonių.

Parapijiečiai iškilmingai kun. J. Zdebskį sutiko rugpjūčio 27 d. sekmadienį. Kunigui po šv. Mišių grįžtant į zakristiją, vaikučiai barstė gėles. Šventoriuje vaikai ir suaugusieji sveikino buvusį kalinį. Gėlių buvo tiek daug, kad jos netilpo į kunigo rankas, tada žmonės jas klojo ant žemės.“ (LKBK, 1 tomas, p. 202–203 ).

„1972-11-10 apie 15 val. iš Kauno griežto režimo lagerio buvo išleistas kun. Prosperas Bubnys, kurį prieš metus laiko nuteisė už vaikų mokymą tikėjimo tiesų. Kalinį sutiko kunigai ir būrelis tikinčiųjų. Net kai kurie iš lagerio administracijos galėjo matyti šioje vietoje neįprastą vaizdą – rožių puokštę kunigo-kalinio rankose.“ (LKBK. 1 tomas, p. 236).

„Penkių kunigų kreipimasis į Žmogaus teisių komitetą 1974 spalio 11 Lietuvos kunigai pasiuntė Žmogaus Teisių Komitetui Maskvoje tokį kreipimąsi:

„1973-74 metais Lietuvoje buvo suimti šie asmenys: 1973-11-19 P. Plumpa-Pluiras (LTSR BK 68 str.). 1973-11-19 Povilas Petronis (BK 62 str.).

1973-12-04 Jonas Stašaitis (BK 162 str.).

1974-04-04 Virgilijus Jaugelis (BK 68 str.).

1974-04-24 Juozas Gražys (BK 68 str.). 19974-08-27 Nijolė Sadūnaitė (BK68 str.).“ (LKBK, 2 tomas, p. 249).

„Kadangi Plumpa advokato atsisakė, tai gynėsi pats. Jis nurodė, kad tardymo jis buvo gąsdinamas, jog jam bus „užtaisyta“ byla ir gausiąs 10 metų kalėjimo. Iš teismo proceso tikrai matyti kad tokią bylą norėta užtaisyti.

„Užtaisyti galima patranką, bet ne bylą, – kalbėjo Plumpa. – Jau pats žodis

„užtaisyta“ pasako, kad bus sugalvota, sukurta byla, tik ne tiesa išaiškinta.“ (LKBK, 2 tomas, p. 291).

  1. Sadūnaitėsteismas. „Nijolė Sadūnaitė buvo suimta 1974 m. rugpjūčio 27. […] Parengtinio tardymo metu N. Sadūnaitė atsisakė ką nors parodyti, todėl tardytojai grasino ją patalpinti į psichiatrinę ligoninę. Du mėnesius nebuvo leista perduoti maisto.“ (LKBK, 3 tomas, p. 61).

„1975 spalio 30 kun. S. Tamkevičius buvo iškviestas į Simno m. vykdomąjį komitetą ir čia vienas Alytaus saugumietis jam davė perskaityti iš Vilniaus Saugumo komiteto atsiųstą atsakymą – kratos metu paimtų daiktų likimas bus

 

išspręstas parengtinio tardymo metu, o „LKB Kronika“ esanti prijungta prie baudžiamosios bylos.“ (LKBK, 3 tomas, p. 249).

1976-04-08. „Šių metų kovo 10 d. Šlavantų klebonas kun. J. Zdebskis Vilniuje buvo milicijos sulaikytas ir, pasitelkus medicinos darbuotojų komisiją, apkaltintas esą girtas vairavęs automašiną. Kadangi J. Zdebskis yra visur žinomas kaip griežtas abstinentas ir kovotojas su girtavimu, šiame įvykyje tegalima įžiūrėti tik gerai apgalvotą pasikėsinimą prieš kunigo autoritetą.“ (LKBK, 4 tomas, p. 45).

  1. Sadūnaitė lageryje. „Dabar siuvu pamažu, su pertraukomis; pajutusi silp- numą,išeinuį kiemą pasidžiaugti grynu oru, saule. Normą padarau, dirbame viena pamaina. Siūti galiu pradėti 6 val. rytą, o baigti 22 val.“ (LKBK, 4 tomas, p. 54).

Apie Utenos kleboną ir dekaną kanauninką Joną Kriščiūną. „Vos jam ten nusikėlus [į Vilnių], saugumas puolė jį baisiai tardyti ir tardė penkias dienas.“ (LKBK, 5 tomas, p. 217).

„Tardytojas klausė, ar suimtoji nebijanti kalėjimo […]. Vakare M. Vitkūnaitė buvo nuvesta nakvynei rūsį. Rūsyje nebuvo nei lovos, nei čiužinio, nei užsiklojimo.“ (LKBK, 5 tomas, p. 23).

„Tą pačią dieną KGB paplk. Urbono vadovaujami saugumiečiai be prokuroro sankcijos padarė kratą Monikos Gavėnaitės bute, esančiame Viduklės klebonijoje. Kratos metu paimta rašomoji mašinėlė, „Ateities“ Nr. 9, 12, (LKBK, 6 tomas, p. 202).

„1980 m. sausio 29 d., suimant Anastazą Janulį, buvo sulaikyta ir kaišiadorietė Algina Suslavičiūtė. Ji buvo tardoma apie Anastazą Janulį, o sekančią dieną jos namai buvo iškrėsti, ieškant pogrindžio literatūros. Kratos metu buvo paimta daug religinio turinio knygelių, adresų knygutė ir kt. Po kratos Suslavičiūtė buvo išvežta į Vilnių. Čekistas Matulevičius reikalavo viską papasakoti apie Janulį. Iš tardymo grįžo tik vasario 1 d.“ (LKBK. 6 tomas, p. 369–370).

„1987 m. kovo 6 d. grupė saugumiečių, nepasisakiusių savo pavardžių, padarė kratą Onos ir Jurgio Brilių gyvenamajame name, Vilkaviškio mieste, Vilniaus Nr.

  1. Kratos metu čekistai paėmė pogrindžio leidinio „Tiesos kelias“ tris numerius, 10 pakų rašomojo popieriaus, kalkės ir kt. Krata truko 5 valandas.“ (LKBK, 7 tomas, p. 401).

1987 m. protesto pareiškimą pasirašė:

Pakruojis – 654

Žagarė – 1003

Marijampolė – 2427

Vilnius – 1041 (šv. Mikalojaus parapija).

Garliava – 954

Simnas – 4490

Lazdijai – 2790

Slavikai – 870

Alksnėnai – 666

Rietavas – 1115

 

Liudvinavas –856
Viduklė –46
Žemaičių Kalvarija –586
Balbieriškis –962
Griškabūdis –1677
Krokialaukis –851
Merkinė –1064
Pivašiūnai –5560
Gargždai –658
  1. S.Iš viso po pareiškimu yra pasirašę 75 000 tikinčiųjų. (LKBK, 7 tomas, p. 449).

1983 m. spalio 5 d. į Vilniaus saugumo komitetą tardymui, kaip liudininkas kun. Sigito Tamkevičiaus byloje buvo iškviestas jo Ekscelencija tremtinys vyskupas Julijonas Steponavičius.

Tardymo metu vyskupas J. Steponavičius atsisakė būti liudininku kun. S. Tamkevičius byloje ir pareiškė, kad, kaip vyskupas, jis gali tik didžiuotis tokiu kunigu, bet jokiu būdu jo neniekinti.“ (LKBK, 8 tomas, p. 34.).

„Pasibaigus tardymui, kun. V. Stakėnas dar 3 valandas buvo auklėjamas.“ (LKBK, 8 tomas, p. 87)

„Tardytoją V. Baumilą domino, ką O. Šarakauskaitė žino apie a. a. kun. Virgilijų Jaugelį, palaidotą Kybartų bažnyčios bokšte, […] Tardymas truko 6 valandas.“ (LKBK, 8 tomas, p. 88).

„Viduklės religinės bendruomenės klebonas 1982 m. vasario 20 d. 21 val. surengė klebonijoje vaikų susirinkimą, kuriame dalyvavo apie 30 vaikų. Susirinkę mokiniai vaidino. Vaidinimo dalyviai buvo nusigrimavę, persirengę atliekamos pjesės personažais. Ir tuo būdu pažeidė 1965-05-12 LTSR ATP įsaką „Dėl administracinės atsakomybės už įstatų apie religinius kultus pažeidimo.“ Skirti pil. Svarinskui Alf. V. administracinę nuobaudą 50 rublių.“ (LKBK, 9 tomas, p. 218).

„Bet pats tardytojas V. Baumila, supykęs, kad Audronė atsisako pasirašyti po protokolu, pagrasė, jog ji su tokiomis pažiūrom į aukštąją mokyklą neįstos.[…] Pamatęs, kad neišgąsdino, V. Baumila pareiškė: „Jei dabar nepasirašysi, – mes tave į Vilnių išsivešime penkiolikai metų, tai išmoksi pasirašyti.“ (LKBK, 9 tomas, p. 587).

„1987 m. rugpjūčio 28 d. kunigas Rokas Puzonas, Kiauklių (Širvintų r.) parapijos klebonas, ir tos pačios bažnyčios zakristijonas Robertas Grigas ir uoli katalikė Nijolė Sadūnaitė, nepateikus jokių dokumentų bei orderio, buvo pagrobti civiliai ir milicijos uniforma apsirengusių teroristų, padedant autoinspekcijos dar- buotojams. Pagrobtieji buvo vežiojami po Lietuvą ir Baltarusiją, miške už 100 km. nuo Vilniaus. Zakristijonas Robertas Grigas paspruko nuo teroristų Joniškio mies- te, už 300 km. nuo Vilniaus. Po priverstinio pasivažinėjimo teroristai pagrasino, kad, jei nepakeis savo laikysenos religiniais ir tautiniais klausimais, bus blogiau. Teroristai nesislėpė, kad jie saugumiečiai.

 

Panašus terorizmo aktas buvo įvykdytas 1985 m. rugpjūčio 22 d. naktį ir prieš Tikinčiųjų teisėms ginti komiteto narį Krokialaukio kleboną kun. Vaclovą Stakėną. Jį teroristai naktį, prisidengę neva reikia pas ligonį, pagrobė iš namų, išvežė į mišką, kankino ir surištą rankomis, kojomis bei užkimšta burna vidurnaktį paliko miško glūdumoje.“ (LKBK, 10 tomas, p. 9).

„1988 m. gegužės 22 d. apie 11 val. Vilniuje, netoli šv. Mikalojaus bažnyčios, prie Nijolės Sadūnaitės prišoko trys civiliai apsirengę asmenys ir, nepateikę jokių dokumentų, užlaužė jai rankas, jėga įgrūdo į lengvą automobilį „Žiguliai“ (Vienas iš pareigūnų jau anksčiau – 1987 m. rugpjūčio 28–29 d. d. be orderio sulaikymui apie 30 val. N. Sadūnaitę vežiojo po Lietuvos ir Baltarusijos miškus).“ (LKBK, 10 tomas, p. 148).

‚,KGB surinktoje „Kronikos“ dokumentikoje išsamiai analizuojamas 67-asis

„Kronikos numeris, kuris buvo skirtas kun. J. Zdebskio įtartinai žūčiai. KGB bando aiškintis, kas yra straipsnio apie a. a. kun. J. Zdebskį autorius ir įtaria juo esantį dabartinį kunigą Robertą Grigą. O per Vakarų radijo stotis pateiktus remiantis šiuo straipsniu pranešimus pavedama „tikrinti“ operatyvininkui V. Čekeniui. (Tam pačiam 5-osios tarnybos 3-iojo skyriaus darbuotojui, kuris ruošė skubią slaptą šifrotelegramą į Maskvą apie kun. J. Zdebskio žūtį.). H. Vaigauskas 1986 m. birželio 12 d. rašo rezoliuciją KGB darbuotojui Naruševičiui: „Prašau dar ir dar sykį išanalizuoti visą medžiagą ir mūsų veiksmus šiame laikotarpyje. Už ko galima užsikabinti.“ Aišku, kad čia kalbama apie įtarimą, jog KGB suorganizavo kun. J. Zdebskio autoavariją, jaučiamos jų desperatiškos pastangos surasti „už ko galima užsikabinti“, kad Vakarams būtų galima įrodyti, jog KGB čia niekuo dėtas.“ (LKBK, 11 tomas, p. 191–192).

Dėl S. Tamkevičiaus. „Dar jo sulaikymo dieną (1980-05-06) bylą savo žinion priima KGB tardymo skyriaus poskyrio viršininkas papulkininkis V. Urbonas (grupės vadovas), o 1980 m. gegužės 18 ir 26 sudaryta tardymo grupė: vyr. tardytojai majoras V. Pilelis, kapitonas R. Rainys, vyr. leitenantai V. Baumila, A. Vidzėnas, YSB vyr. tardytojas papulkininkis V. Liniauskas ir vyr. tardytojas majoras J. Marcinkevičius.“ (LKBK, 11 tomas, p. 283).

„1973 m. lapkričio 20 d. KGB organizavo masines kratas, kurias iškentė daugiau kaip 50 Lietuvos žmonių – kunigų, vienuolių ir pasauliečių tikinčiųjų. Kratų metu buvo atimta religinė literatūra, prieškariniai leidiniai, rašomosios maši- nėlės, popierius. Po to prasidėjo areštai ir tardymai.“ (LKBK, 11 tomas, p. 437).

Tokios vertingos, unikalios ir gausios istorinės informacijos sąmoningas ir pabrėžtinas absoliutus ignoravimas vertinant rezistencijos dalyvių veiką apibūdina prokurorų ir teisėjų nuostatą bei požiūrį į pasipriešinimo okupacijai dalyvių reikšmės menkinimą ir kartu KGB ir kitų kolaborantų represinių veiksmų pateisinimą. Jų nuomone, lyg to nieko nebuvo, nes pareigūnai vykdė, privalėjo vykdyti teisingiausius, doriausius okupacinius „pavestus įgaliojimus“.

Plačiai žinomi 1988 m. vasario 16 d. KGB rūmuose KGB majoro V. Baumilos

  1. Sadūnaiteipasakyti žodžiai: „Tu nebijai, kad baigsi gyvenimą po mašinos

 

ratais kaip kunigas Laurinavičius?!“ („XXI amžius“, 2019-10-11, p. 10). Toks buvo gyvenimas.

  1. Tyrimo apimtis pagal 2016-05-03 prokuroro Gedvydo Vaivados nutarimą

Ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti 28 nukentėję asmenys:

  1. Petras Plumpa
  2. Algirdas Vaclovas Patackas
  3. Algirdas Endriukaitis
  4. Romas Žemaitis
  5. Alfonsas Svarinskas
  6. Antanas Terleckas
  7. Ona Pranskūnaitė
  8. Jonas Kauneckas
  9. Antanas Kazimieraitis
  10. Regina Teresiūtė
  11. Genovaitė Navickaitė
  12. Ona Vilkauskaitė
  13. Jadvyga Stanelytė
  14. Povilas Buzas
  15. Marytė Vitkūnaitė
  16. Boleslovas Juknevičius
  17. Juozas Zinaidas Urbonas
  18. Algirdas Petrusevičius
  19. Antanas Lukša
  20. Leonas Laurinskas
  21. Sigitas Tamkevičius
  22. Gintautas Iešmantas
  23. Vytautas Skuodis
  24. Petras Cidzikas
  25. Felicija Nijolė Sadūnaitė
  26. Jonas Volungevičius
  27. Ona Trakimienė
  28. Balys Gajauskas

Kaip liudytojas prokuroro apklaustas vienas KGB darbuotojas Antanas Stepučinskas. Kaip specialūs liudytojai buvo apklausti du sovietiniai prokurorai – Alfonsas Kairelis ir Jurgis Antanas Bakučionis.

Apklausti 8 specialūs liudytojai, KGB darbuotojai:

  1. Eduardas Eismuntas
  2. Robertas Rainys
  3. Vidmantas Baumila

 

  1. Algis Vidzėnas
  2. Robertas Pranciškus Gudas
  3. Juozas Marcinkevičius
  4. Vytautas Urbonas
  5. Ramutis Lazarevičius

Tai pernelyg mažas apklaustųjų skaičius, tiek nukentėjusiųjų, tiek kolaborantų. Bendrai nukentėjusiųjų apklaustųjų parodymuose paminėtos 142, susietų su LKBK leidyba, pavardės: Paliokas Algis, Gudelis Jonas, Gudelytė Janina, Buliauskas J., Jaugelis Virgilijus, Patriubavičius Adolfas, Vaičiūnas Vytautas, Kazlauskas Jonas, Šapoka Leonas, Butkevičius Povilas, Tomonis Mindaugas, Laurinavičius Bronius, Zdebskis Juozas, Andreika Algimantas, Kadūnas, Patackas

  1. (tėvas), Arvydas Juška, Gvazdauskas Petras, Statkevičius Algirdas, Staniškis, Našlėnas Petras, Čeponis Jonas, Ramanauskas (Vyskupas), Kardelis Alfonsas, Blažys Algirdas, Avižienis, Paukštė Jonas, Buika Juozas, Kuryla Adolfas, Jurčys Valentinas, Laugalis Vytautas, Semėnas Jonas, Skeiverys Pranas, TerleckienėElena, Sasnauskas Julius, Tučkus Andrius, Bogušis Vytautas, Šakalys Vladas, SlavaČeropanovas, Matukonis J. Vėlavičius, V. Keina, A. Pūras, Antanas Jurevičius, M. Antanaitis, B. Babrauskas, Kelpšas A., Meškauskaitė Donata, Janulis J., Buzas P., Mališkaitė B., Pažemeckas Virginijus, Petronis P., Rašimaitė T., Kazlauskas B., Varkala Vytautas, Algirdas Liorentas, Mackevičius A., Simutis L., Galdikas P., Bulota Alfonsas, Tarnauskas Juozas, Grigaitė Valerija, Kapočius, Stanelytė J., Stanionienė, Stropus, Rokanskienė, Karaliūnas Valdemaras, Statkevičius Algirdas, Petrošius Algirdas, Ieškauskas Henrikas, Jakuntavičiūtė Angelė, Laurinavičius Bronius, Šeduikis Alvydas, Bogušis Vytautas, Tučkus Andrius, Ragaišis Romualdas, Jurgelienė Ona, Masikonis Vytautas, Kavaliauskaitė O., Briliūtė B., Šarauskaitė O., Meiliūnas Petras, Skiparis Vytautas, Kuodytė, Gasiūnaitė, Urbonaitė, Kapsutytė, Kelpšaitė, Ramanauskaitė, Raižytė, Urniežiūtė, Meškauskaitė, Abrutienė E., Stankus, Kudirka Simas, Didžiokaitė, Lukoševičius, Blatukas, Vitkūnaitė, Baliukonis, Leonikas, Suslavičiūtė A., R. Sakalauskas, A. Rudaitis, Šeduikis, Šiškevičius A., Petrulionytė Rima, Kelmelis A., Kelmelienė D., Grigas R., Puzinas R., Sadūnas J., Stanelytė J. O prokurorai ir teisėjai tvirtina, kad veika nebuvo masinė, neva nežymi, nereikšminga, nepastovi, epizodinė, nesisteminė ir nereikšminga.

 

  1. Lietuvos Konstitucinio Teismo 2014-03-18 nutarimo konceptualios nuorodos Lietuvos okupacijos laikmečio represijų vertinimui

„Pažymėtina, kad genocidą ir kitus tarptautinius nusikaltimus draudžiančios visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos yra jus cogens pobūdžio.“ (konstatavimo skirsnis, I dalis, 2 punktas, p. 5). Ši nuoroda reiškia, kad tai yra aukščiausia, visuotinai neginčijama, liepiamoji, įsakomoji, kategoriškai

 

taikomoji teisės norma. Tai yra mūsų nagrinėjamų nusikaltimų vertinimo atramos absoliutus reikšmingumo argumentas, išeities taškas, kurio nenori matyti, neįžiūri ir absoliučiai niekuomet necituoja mūsų prokurorai ir teisėjai.

Vertinant nusikaltimus žmoniškumui, prasminga priminti esmingumo principą. Tuo šio Teismo nutarime apie tai nurodoma, kad esmingumo kriterijus yra lemiamas.“ (I dalis, 3.3.4 punktas, p. 10). Taip pat nurodoma svarba

„atsižvelgiant į konkretų politinį, socialinį, istorinį ir kultūrinį kontekstą.“ (I dalis, 3.5.3 punktas, p. 13).

Po masinio partizaninio pasipriešinimo skaudaus kraujuoto nuslopinimo kultūrinio ir religinio pasipriešinimo vyksmas buvo nauja tęstinė idealistinė banga ir etapas priešintis okupacijai, išsaugoti identitetą, lietuvybę ir suvereniteto idėją. Tiek Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika, tiek atskiri kultūriniai pogrindžio leidiniai pasiekdavo Lietuvą ir grįždavo atgal per pasaulines radijo stotis ir tai veikdavo lietuvišką savimonę. Pastebėtina, kad Lietuvos KGB gaudavo pylos iš SSRS KGB centro, kad nesusitvarko su visam pasauliui pateikiama sovietų

„demokratiją“ kompromituojančia LKBK medžiaga ir veikla. Tiek Lietuvos visuomenė, tiek užsienio skaitytojai medžiagos turinį žinojo ir vertino kaip reikšmingą tradicinį pasipriešinimą, palaikantį tautos dvasią, savimonę ir laisvės idėją.

Prisiminkime, kokias didžiules pastangas Lietuvos KGB dėjo tokiai spaudai ir veiksmams sustabdyti. KGB pareigūnų represiniai veiksmai prieš tokius asmenis buvo sisteminiai, pirminės aktualios svarbos, griežti, nenutrūkstami, intensyvūs ir masyvūs. Primintina, kad tokios formos ir lygmens pasipriešinimo nebuvo Latvijoje ir Estijoje, todėl tai vertintina kaip unikalus tarptautinės reikšmės pasiaukojamas ryžtas, kuris KGB pareigūnams ir kolaborantams buvo svarbiausias veiklos darbas.

Kalbant apie nusikaltimus žmoniškumui, suvokti ir vertinti tinka Lietuvos Konstitucinio Teismo nuostatos, analogiškos genocido nusikaltimo prasmės konceptualiems tikslams įvardyti: „tokie tyčiniai veiksmai, kuriais siekiama sunaikinti tam tikras socialines ar politines grupes kaip tokią dalį, kurios sunaikinimas turėtų įtakos visai atitinkamai nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei.“ (I dalis, 3.7 punktas, p. 15).

„1946 m. gruodžio 11 d. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė rezoliuciją Nr. 95 (I) dėl Niurnbergo tribunolo statute pripažintų tarptautinės teisės principų patvirtinimo, kurioje įvardijo tarptautinės teisės principus, pripažintus Niurnbergo tribunolo statute ir nuosprendyje. Šie principai išdėstyti 1950 m. Jungtinių Tautų Tarptautinės teisės komisijos patvirtintuose Tarptautinės teisės principuose, pripažintuose Niurnbergo tribunolo statute ir nuosprendyje. Šių nuostatų II principas suformuluotas taip: „Faktas, kad nacionalinė teisė nenustato bausmės  veiką, kuri laikoma nusikaltimu pagal tarptautinę teisę, neatleidžia šią veiką atlikusio asmens nuo atsakomybės pagal tarptautinę teisę.“ IV principas suformuluotas taip: „Faktas, kad asmuo

 

veikė vykdydamas jo vyriausybės ar karinio viršininko įsakymą, neatleidžia jo nuo atsakomybės pagal tarptautinę teisę, jeigu jis iš tikrųjų turėjo moralinio pasirinkimo galimybę.“ (I dalis, 5.1 punktas, p. 16). Į KGB stoti žinant jos represines funkcijas nebuvo prievartos.

KGB pareigūnas visada turėjo moralinio pasirinkimo galimybę, visišką laisvę iki stojimo į šią nusikalstamą organizaciją (gaują) ir priesaikos jai davimo. Priesaikos davimas reiškė, kad asmuo nesvyruodamas ir neabejodamas priima, pripažįsta ir sutinka vykdyti tos institucijos tikslus, t. y. asmuo tvirtai pasikinko į visagalį KGB doktrinos išimtinai istorinį represinį vežimą. Iš Lietuvos praktikos neteko girdėti nė vieno atvejo, kad Lietuvos KGB pareigūnas būtų ją sulaužęs, atsisakęs vykdyti bet kokius jam pateiktus nurodymus, t. y. protestavęs, atsisakęs, nes tai buvo kariuomenės principu pagrįsta savanoriška, praėjusi politinio ir moralinio patikimumo patikros represijoms tarnyba. Rusijos KGB praktikoje buvo atvejų, kai supratę tokios veiklos absurdiškumą, nežmoniškumą, dirbdavo kitai šaliai arba tiesiog pabėgdavo į kitą šalį.

„Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1992 m. balandžio 9 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos prisijungimo prie 1948 m. gruodžio 9 d. Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocidui ir baudimo už jį ir 1968 m. lapkričio 26 d. Konvencijos dėl senaties termino netaikymo už karinius nusikaltimus ir nusikaltimus žmonijai.“ (II dalis, 3 punktas, p. 19).

Šiame Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarime pabrėžiama, kad „Nėra senaties šiems nusikaltimams, numatytiems šiame kodekse“: t, y. 99, 100, 101,

102, 103, 104, 105, 106, 110, 111, 112 straipsniuose. (II dalis, 7.4 punktas, p.

24–25).

„Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja 2006 m. sausio 25 d. priėmė rezoliuciją Nr. 1481 (2006) dėl totalitarinių komunistinių režimų tarptautinio pasmerkimo, kurioje ne tik smerkiami šie nusikaltimai, bet ir pateikiamas bendras jų apibūdinimas.

Šioje rezoliucijoje nurodyta, kad totalitariniams komunistiniams režimams „[…] be išimčių buvo būdingi masiniai žmogaus teisių pažeidimai. Pažeidimai skyrėsi priklausomai nuo kultūros, valstybės ir istorinio laikotarpio ir apėmė individualius bei kolektyvinius nužudymus ir egzekucijas, mirtis koncentracijos stovyklose, badą, deportacijas, kankinimą, vergišką darbą ir kitas masinio fizinio teroro formas, persekiojimą etiniais ar religiniais pagrindais, minties, sąžinės ir saviraiškos laisvės, spaudos laisvės pažeidimus, taip pat pliuralizmo stoką.“ (3 skyrius, 6.1 punktas, p. 27).

„Pabrėžtina, kad, kaip rodo istorikų tyrimai, nusikaltimai Lietuvos Respublikos gyventojų atžvilgiu buvo tikslingos sisteminės totalitarinės SSRS politikos dalis: represijos prieš Lietuvos gyventojus nebuvo atsitiktinės ir chaotiškos, jomis siekta sunaikinti Lietuvos pilietinės nepakenčiamos tautos pagrindą, inter alia buvusią Lietuvos valstybės socialinę ir politinę struktūrą. Šios represijos buvo nukreiptos prieš aktyviausias politines ir socialines

 

Lietuvos gyventojų grupes: pasipriešinimo okupacijai dalyvius ir  rėmėjus, Lietuvos valstybės tarnautojus ir pareigūnus, visuomenės veikėjus, inteligentus ir akademinę bendruomenę, ūkininkus, dvasininkus, šių grupių narių šeimas. Pažymėtina, kad okupacinio režimo represijomis siekta šiuos žmones sunaikinti, žaloti, palaužti: jie buvo neteisminių egzekucijų aukos, buvo įkalinami ir siunčiami į specialius lagerius, prievartiniams darbams, tremiami į atšiauraus klimato ir menkai gyvenamas tolimas Sovietų Sąjungos vietoves specialiai sudarant nuolatinę grėsmę gyvybei ir sveikatai keliančias gyvenimo sąlygas.“ (3 dalis, 6.2 punktas, p. 29).

„Atsižvelgiant į visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas, genocidu galėtų būti laikomi tokie tam tikru laikotarpiu įvykdyti veiksmai prieš tam tikras Lietuvos Respublikos gyventojų politines ir socialines grupes, kuriais – jeigu būtų įrodyta – siekta sunaikinti šias grupes kaip tokią reikšmingą lietuvių tautos dalį, kurios sunaikinimas turėjo įtakos visos lietuvių tautos išlikimui. Pažymėtina, kad jei toks siekis nebūtų įrodytas, tai savaime neturėtų reikšti, kad asmuo už atliktus veiksmus prieš Lietuvos gyventojus (pvz., jų žudymą, kankinimą, trėmimą, prievartinį ėmimą į okupuojančios valstybės ginkluotąsias pajėgas, persekiojimą dėl politinių, nacionalinių ar religinių motyvų) nėra baustinas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas; atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, turi būti vertinama, ar šiuose veiksmuose nėra tam tikrų nusikaltimų žmoniškumui ar karo nusikaltimų sudėties.“ (3 dalis, 6.3 punktas, p. 30). Svarbus teisinis ir istorinis sovietinės okupacijos kontekstas, rodantis sistemines represijas.

Tuo patvirtinama, kad žiaurios represijos nuo okupacijos pradžios iki pačios pabaigos iš esmės buvo nukreiptos į visos tautos naikinimą, keitėsi tik prievartos apimtis ir formos, o ne senasis okupacinis represinis turinys. Pasibaigus aktyviai ir masinei pasipriešinimo ginkluotai kovai, pasipriešinimas vyko politine, kultūrine, religine forma – pogrindžio organizacijų kūrimu, nepriklausomybę ginančios literatūros platinimu, Bažnyčios veiklos aktyvinimu. Vyskupas Vincentas Borisevičius buvo sušaudytas 1946 m., arkivyskupas Mečislovas Reinys mirė 1953

  1. Vladimiro kalėjime, vyskupas Pranciškus Ramanauskas 1947 metais nuteistas 10 metų kalėjimo ir t. t.

 

 

 

Sesuo Nijolė Sadūnaitė. Už Lietuvos katalikų Bažnyčios kronikos leidybą nubausta 3 metus lagerio ir 3 metus tremties.

 

III

Kolaboranto Marijono Misiukonio byla partizano

Antano Kraujelio žūtyje

 

„Kas nebaudžia blogio, tas padeda jam rastis“

Leonardas da Vinčis

„Filosofinė mintis IV–XVIII amžių aforizmuose.“

Sankt Peterburgas, 1999, p. 69

 

  1. Panevėžio apygardos teismo (Algirdas Gaputis, Artūras Ridikas, Sigitas Bagdonavičius) 2014-11-26 nuosprendis partizano A. Kraujelio žūties byloje kaip „pamatuotas ir teisėtas“ okupacinis persekiojimas

„Nagrinėjamo įvykio metu galiojusiame 1961 m. BPK buvo nurodyta, kad KGB yra vienas iš parengtinio tardymo ir kvotos organų (134, 142 straipsniai), t. y. šia prasme KGB buvo teisėsaugos institucija, todėl kaltinime naudojama sąvoka „KGB operacija“ nagrinėjamajame kontekste turėtų būti suprantama kaip tardymo veiksmo  kratos darymas.“ (p. 12). Tokia priimama okupacinė teisinė nuostata reiškia okupacijos teisinių normų atvirą legitimavimą. Jeigu KGB teisėsaugos institucija, tai ir represinis vokiečių gestapas, SS, SD, SA, apsaugos policija SIPO buvo III Reicho teisėsaugos institucijos? Dėl vokiečių nusikaltimų, aišku, vienaip ir jokių problemų ar abejonių, o dėl KGB represinių nusikaltimų – jau kitaip įrašyti.

Legitiminė žinomos žiaurios nusikalstamos KGB organizacijos veika (kaip ir SS) – nauja, negirdėta istorinė teisinanti versija Europos teisėje ir praktikoje vertinant okupaciją: „byloje nėra jokių akivaizdžių įrodymų, kad M. Misiukonis (ar kurie nors kiti buvę įvykio vietoje KGB darbuotojai) būtų atlikęs kokius nors priešingus teisei veiksmus A. Kraujelio rėmėjų, buvusių įvykio vietoje, atžvilgiu.“ (p. 13). Krata arba karinė operacija buvo teisėta, kaip ir dviejų asmenų žūtys bei vėlesnis A. Kraujelio žmonos už tai nuteisimas.

Visų pirma, kokiai priešingai teisei: okupacinei ar šiandienei Lietuvos ir tarptautinei teisei šie represinės operacijos veiksmai? Galima numanyti – okupacinei teisei. Kokiu patvirtintu teisės aktų sąrašu ar baze šiandien remiasi nepriklausomos Lietuvos Panevėžio apygardos teisėjai? Šiandienės Lietuvos ar sovietinės okupacijos? Akivaizdu – okupacinės!

Partizano A. Kraujelio KGB karinės operacijos metu buvo suimta A. Kraujelio žmona Janina Snukiškytė, kuri buvo „pamatuotai“ nuteista 4 metų kalinimui už sa- vo vyro, „nusikaltėlio“ partizano (čekistų formuluote „bandito“) slėpimą? Aiškiai

pasakyta, kad sovietinės okupacinės normos pagrindu tokia veika pripažinta legiti- mine. Šis jos inkriminavimas reiškia, kad žuvo partizanas, rezistencijos dalyvis, nes tuo grindžiamas jos kaltinimas ir nubaudimas laisvės atėmimu. Taigi čekistai patys paneigė M. Misiukonio pasaką ir teismo teiginį, kad A. Kraujelis tuo metu bu- vo ne partizanas, o „nelegalas“. Jeigu tai būtų arkliavagio žūtis, tai žmonai kaltini- mai nebūtų pateikti. Šioje operacijoje žuvo ne tik partizanas A. Kraujelis, bet ir būsto, kur buvo partizanas, šeimininkas. Trys represinėje akcijoje nukentėję asme- nys, o represijos organizatoriai bei vykdytojai yra teisūs? Tai patvirtina okupacinės teisės normų taikymo legitimumą.

Kai kaip yra tikrovėje? 2019 metų spalio mėnesį atradus A. Kraujelio palaikus, jis buvo su valstybine pagarba perlaidotas Antakalnio kapinėse. Tai kas jis buvo? 1965 metais? Tauta teigia, kad partizanas, o verdiktai – kad ne, kažkoks žargoninis ir niekinantis „nelegalas“.

TEISĖJŲ A. GAPUČIO, A. RIDIKO, S. BAGDONAVIČIAUS TEISMŲ ĮSTATYMO IR KITŲ TEISĖS NORMŲ PAŽEIDIMAI

  1. Pažeista Teisėjo priesaika – laikytis Lietuvos Konstitucijos ir įstatymų.

Verdikte legitimuojama Lietuvos okupacinė represinė KGB tarnyba kaip „teisėsaugos institucija“:

-atliekant vadinamą kratą; teigimas, kad partizano suėmimo operacijoje „nebūta priešingų teisei veiksmų“.

-nubaudžiant 4 metų kalinimu partizano A. Kraujelio žmoną J. Snukiškytę;

-iš esmės legitimuojama sovietinė okupacija ir jos represiniai veiksmai.

  1. Teisėjų etikos kodeksas Pažeista:

-2 str. dėl visuomenės pasitikėjimo teismais didinimo.

-7 str. dėl teisėjo priesaikos laikymosi ir lojalumo valstybei.

-14 str. nesaugoma teisėjo garbė ir prestižas.

-15 str. absoliučiai ignoruoti tarptautinės teisės principai ir normos dėl totalitarinių režimų pasekmių likvidavimo.

-Teismų įstatymo 33 str. dėl bylų nagrinėjimo šaltinių savavališko išplėtimo įtraukiant nelegitimines okupacinių teisės normų nuorodas.

-Teismų įstatymo 34 str. 1 d. principo – draudimo nepiktnaudžiauti procesinėmis teisėmis – pažeidimas.

  1. Sprendimus lėmė paneigta okupacinė represinė tikrovė.
  2. Lietuvos Konstitucinio Teismo 2014-03-18 nutarimo konceptualios aktualios nuorodos okupacijos laikmečio represijų vertinimui Lietuvoje ignoravimas.

 

  1. Neįvertintos EŽTT 2016-03-12 ir 2019-09-09 sprendimų nuostatos dėl genocido pripažinimo.
  2. Lietuvos apeliacinis teismas 2015-07-03 (Violeta Ražinskaitė, Valdimaras Bavėjanas, Daiva Pranytė-Zalieckienė) teigia, kad kaip partizanas A. Kraujelis neegzistavęs

„Nagrinėjamoje byloje pripažįstant M. Misiukonį kaltu atlikus jam kaltinime inkriminuotus veiksmus, turėtų būti įrodyta: pirma, kad A. Kraujelis priklausė politinei grupei; antra, kad M. Misiukonio dalyvavimas kratoje buvo nukreiptas į politinės grupės dalies  A. Kraujelio  sunaikinimą; trečia, kad M. Misiukonis turėjo tikslą fiziškai sunaikinti politinės grupės dalį

– A. Kraujelį.“ (p. 7).

Kai Lietuvoje 1945 m. teisė vokiečių Pirčiupio kaimo žudikus, ar vykdytojų klausė, kad jų kiekvienas dalyvis turėjo tikslą sudeginti žmones? Savanoriškas dalyvavimas nusikalstamojoje organizacijoje ir konkrečiuose nusikalstamuose veiksmuose visiems bendrininkams implikuoja bendrą atsakomybę.

„1965 m. tautos ginkluotas pasipriešinimas seniai buvo pasibaigęs […] kaip politinė grupė neegzistavo. Vadinasi, žuvimo metu A. Kraujelis nurodytai politinei grupei jau nepriklausė.“ (p. 8). Ar A. Kraujelis buvo partizanu, sprendė jis pats, savo valia ir savanoriška nuostata, o ne okupaciniai pareigūnai, kurių  pusėje šiandien stovi šie nepriklausomos Lietuvos teisėjai. Jis nuo pasipriešinimo okupacijai pradžios ir iki savo žūties buvo Lietuvos partizanas, rezistentas, laisvės kovotojas – pasipriešinimo okupacijai dalyvis savo ryžtinga pasiaukojančia drąsa, valia ir auka, o ne KGB palankia tariama ne partizano kvalifikacija. Žinoma ir aišku, okupantų nuomone, tuomet jis buvo okupantų visus ginkluoto pasipriešinimo dalyvius vadino paniekinančiu „banditų“ vardu, kad jų žudymas būtų pateisintas, o veikla paniekinama.

„Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių prokuroro apeliacinio skundo argumentą, kad atlikdamas inkriminuotus veiksmus M. Misiukonis žinojo, jog A. Kraujelis buvo partizanas.“ (p. 10). Ką apskritai gali išmanyti, žinoti ir kasdien veikti Anykščių rajono KGB operatyvinis įgaliotinis M. Misiukonis pagal savo darbo kasdienes elementarias, privalomas operatyvines funkcijas apie jo teritorijoje paieškomą partizaną („banditą“) A. Kraujelį? Tai tvirtai paneigia archyviniai dokumentai. Raštingas kolaborantas buvo toks naivus, kad nežinojo, jog vykdo represines funkcijas su gausia represine karine komanda iš Vilniaus, vadovaujant visuotinai gerai žinomam KGB pulkininkui budeliui N. Dušanskiui ne partizano paieškos, o gal kokio plėšikėlio?

„A. Kraujelis buvo suimtas ne kaip partizanas, bet kaip asmuo, kaltinamas padaręs sunkius nusikaltimus.“ (p. 11). Toks teigtas visuotinis kapitalinis KGB argumentas kiekvienam be išimties pasipriešinimo okupacijai dalyviui. Suprantama, tokiu atveju „banditą“ reikėjo suimti milicijai, kaip

 

kriminalinį nusikaltėlį, o ne KGB pagal išimtinę savo specifinę konceptualią ir sisteminę represinės funkcijos tvarką!

„J. Snukiškytė nuteista  tai, kad žinodama apie A. Kraujelio padarytus nusikaltimus, padėjo jį slėpti.“ (p. 11). Suprantama, už „bandito“ slėpimą partizano žmona J. Snukiškytė suimta ir nuteista pagrįstai!? Ką tai reiškia? Legitimuojama okupacija ir jos teisinėmis normomis vykdomos okupacinės represijos.

„Nukentėjusi nepagrįstai teigė, kad 1965 m. atlikta krata buvo neteisėta“ (p. 12). Čia kalbama apie partizano seserį J. Šyvokienę. Visi nusikalstamos KGB organizacijos okupaciniai veiksmai ir judėjimai buvo neteisėti! Nukentėjusioji

„neišmano“, kad KGB yra „legitiminė teisėsaugos institucija“?

„Tai reiškia, jog M. Misiukonis, nagrinėjamo įvykio metu dirbęs VSK struktūroje, nebuvo atsakingas  jos vykdytą veiklą (p. 13). Išvis kokia kalba gali būti dėl išimtinai represinės ir sisteminės KGB nusikalstamos organizacijos funkcinės atsakomybės ne tik Anykščių rajone, kur dirbo kaltinamasis, bet visoje Lietuvoje. Visiškai teisingai: atsakingas ne už visos KGB struktūros veiką, o už savo asmeninę veiką konkrečiame nusikaltime, kuriame jis dalyvavo ir rodė aktyvią iniciatyvą ir buvo apdovanotas. Teismo posėdyje pats M. Misiukonis paliudijo, kad per A. Kraujelio suėmimo operaciją jis buvo lengvai kontūzytas. Tai reiškia, kad jis buvo labai arti prislinkęs prie partizano buvimo vietos, jeigu patyrė kontūziją nuo artimo partizano buvimo vietos šūvio. Ir tai KGB įvertino kaip apdovanojimo už operaciją vertą iniciatyvą.

Pats M. Misiukonis nė žodeliu nekomentavo apie savo sprendimą nuo jaunystės dirbti KGB, apie nesusigaudymą ar apgailestavimą dėl jaunystės nepatirties. Už jį tą darbą atliko Lietuvos apeliacinis teismas savo nutartyje: „M. Misiukonis VSK pradėjo dirbti 1962 m., t. y. būdamas 23 metų. Vargu, ar būdamas tokio amžiaus, neturėdamas jokios darbo patirties (tuo metu dar buvo studentas), jis galėjo žinoti visus KGB struktūros tikslus, tokius kaip represijos, politinis persekiojimas ir pan.“ (p. 13). Čekistų persekiojimai ir pastovūs masiniai trėmimai, kaip siaubas, buvo vieši ir visiems žinomi Lietuvoje ir patikėti, kad jis nieko nenutuokė, nerealu.

„Beje, prokuroras apeliaciniame skunde užsiminė, kad A. Kraujelis priskirtinas atskirai nacionalinei-etninei-politinei grupei, t. y. asmenų grupei, numatytai BK 99 straipsnio dispozicijoje, tačiau M. Misiukoniui toks kaltinimas nebuvo pateiktas ir nagrinėtas.“ (p. 14).

Atvira netiesa! Prokuroras R. Valentukevičius tai nurodė, o pareiškėja, partizano sesuo J Šyvokienė to savo skunde prašė 14 kartų, bet toks prašymas šiam teismui liko nesvarstytas, dėl to teismas nepasisakė. Kokia tokiu atveju esminė apeliacinio teismo funkcija? Teismas privalėjo dėl to prašymo pasisakyti, nes tai reikštų nenuginčijamą partizano veiklos akivaizdžią teisinę kvalifikaciją pagal BK 99 straipsnį. Tai sąmoningai neatlikta dėl pastangų kolaborantą išteisinti.

Nuosprendyje nurodyta: „Kita vertus, net jam inkriminuoti veiksmai būtų

 

įrodyti ir atitiktų dabar galiojančio įstatymo prasme genocide nusikaltimo apibrėžimą, jis negalėtų būti teisiamas už tai, nes 1965 m. nebuvo įstatymo numačiusio baudžiamąją atsakomybę  visų ar dalies žmonių, priklausančių bet kuriai socialinei ar politinei grupei, genocidą.“ (p. 14). Ar tai teisėjų neraštingumas, ar apsimestinis teigimas? Teisinga būtų tik tuo atveju, jeigu nebūtų tarptautinės teisės numatytam genocidui ar nusikaltimui žmoniškumui negaliojančios senaties, nepriklausomai ar buvo okupacinėje Lietuvoje priimta, ar nepriimta. Suprantama, okupuotoje Lietuvoje tarptautinė teisė oficialiai negaliojo, kaip ir šiandien teigia teisėjai. Mūsų aptariamu atveju nagrinėtini LR BK 99, 100, 102 ir 103 straipsniai. Ir dėstyti, kad represinės sisteminės okupacinės struktūros veikė teisėtai, yra okupacinės istorinės, politinės ir teisinės tikrovės paneigimas, o priešingai teismo teigimui apie teisės akto nebuvimą primintina, kad tokio nusikaltimo atveju tarptautinės teisės principas ir norma veikia atgaline data ir dera aptariamo nusikaltimo kvalifikavimui nenuginčijamu jus cogens principu.

TEISĖJŲ V. RAŽINSKAITĖS, V. BAVĖJANO, D. PRANYTĖS- ZALIECKIENĖS TEISMŲ ĮSTATYMO IR KITŲ TEISĖS NORMŲ PAŽEIDIMAI

  1. Teisėjo priesaikos pažeidimas – laikytis Lietuvos Konstitucijos ir įstatymų.

-Dirbtinis ir perteklinis reikalavimas nusikalstamos KGB organizacijos nariui genocido veikoje įrodyti tyčią.

– 16 metų partizanavusį A. Kraujelį nepripažinti partizano statuse.

-Teigiama, kad teisėtai atlikta vadinamoji krata partizano sulaikymo karinėje operacijoje.

-Teigimas, kad partizano suėmimo operacijoje „nebūta priešingų teisei veiksmų“ nubaudžiant 4 metų kalinimu A. Kraujelio žmoną J. Snukiškytę ir žuvus dviem asmenims.

Kolaborantas „nebuvo atsakingas už jos [KGB] vykdytą veiklą.“ (p.

 

13)

 

-Iš esmės legitimuojama sovietinė okupacija ir jos represiniai

 

veiksmai.

-M. Misiukonis KGB pradėjo dirbti 23 metų amžiaus. Teismas tai teisina:

„Vargu ar […] būdamas tokio amžiaus […] galėjo žinoti visus KGB struktūros tikslus“ (p. 13).

  1. Teisėjų etikos kodeksas Pažeista:

-2 str. dėl visuomenės pasitikėjimo teismais didinimo.

-7 str. dėl teisėjo priesaikos laikymosi ir lojalumo valstybei.

 

-14 str. nesaugoma teisėjo garbė ir prestižas.

-15 str. absoliučiai ignoruoti tarptautinės teisės principai ir normos dėl totalitarinių režimų pasekmių likvidavimo.

-Teismų įstatymo 33 str. dėl bylų nagrinėjimo šaltinių savavališko išplėtimo, įtraukiant nelegitimines okupacinių teisės normų nuorodas.

-Teismų įstatymo 34 str. 1 d. principo – draudimo nepiktnaudžiauti procesinėmis teisėmis.

  1. 1965 m. Lietuvoje nebuvo įstatymo dėl atsakomybės už genocidą (p. 14).
  2. Sprendimus lėmė paneigta okupacinė represinė tikrovė.
  3. Lietuvos Konstitucinio Teismo 2014-03-18 nutarimo konceptualios aktualios nuorodos okupacijos

laikmečio represijų vertinimui Lietuvoje ignoravimas.

  1. Privalu įvertinti EŽTT 2016-03-12 ir 2019-09-09 sprendimų nuostatas dėl genocido vertinimo.

 

  1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Artūras Pažarskis, Olegas Fedosiukas, Armanas Abramavičius) 2016-02-25 nutartyje partizano A. Kraujelio žūtyje M. Misiukonis, KGB organizacijos pareigūnas, KGB ginkluotoje operacijoje veikė teisėtai ir aktyviai, apdovanotas, bet nekaltas
  2. Partizano nežinojimo nepamatuotumas

5.2. teismo nutarties punkte nurodoma: „Subjektyviai genocidas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia genocido atveju reiškia, kad kaltininkas suvokia, jog organizuoja, vadovauja ar dalyvauja naikinant žmones, priklausančius bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, ir nori taip veikti. Taip pat būtinas genocido subjektyvusis požymis yra specialus tikslas. Vien tai, kad kaltininkas organizuoja, vadovauja ar dalyvauja naikinant žmones, priklausančius BK 99 straipsnyje nurodytoms grupėms, savaime nereiškia, kad jo veika pagal BK 99 straipsnį laikytina genocidu.“

Nusikalstama veika akivaizdi iš represinio įvykio operacijos aplinkybių, siekių, žmonių žūčių ir pasekmių. Be to, plačiai žinomas šiuo metu Strasbūro teismo naudojamas principas, kad „kažkoks faktas labiau tikėtinas nei netikėtinas yra svarbus“ ir tai patvirtina akivaizdžios konkrečios partizano žūties aplinkybės. Hipotetiniu atveju SS pareigūnui, žudžiusiam žmones, reikėtų įrodymų, kad turėjo norą taip veikti. Mūsų atveju veikė nusikalstama okupacinė KGB, išimtinai istorinė visuotinai žinoma sisteminė represinė organizacija, yra

 

aukos ir visa konkreti represinė komanda, be išimties kiekvienas jos narys už tai yra atsakingas, o individualiai kiekvienas atsako pagal parodytą veikos „stropumą“.

8 nutarties punkte nurodoma: „Sprendžiant, ar toks M. Misiukonio dalyvavimas atitinka BK 99 straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo požymius, reikia nustatyti, ar iš bylos medžiagos galima spręsti, kad jis suvokė, jog dalyvauja sulaikant partizaną, kaip atskiros politinės grupės  pasipriešinimo sovietų okupacijai ir okupaciniam režimui narį, ir norėjo taip veikti. Kartu itin svarbu įvertinti, ar tokie M. Misiukonio veiksmai gali būti laikomi kaip padaryti turint specialų tikslą, t. y. siekiant fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių politinei grupei (partizanams).“

Klausimas aiškus dėl konceptualios sisteminės nusikalstamos KGB organizacijos grupinės kiekvieno dalyvio atsakomybės vykdant nusikalstamus veiksmus. Žudymai ir kitos represijos formos visada buvo KGB sisteminės kasdienybės veikos kategoriškas, esminis, imperatyviai privalomas, nenuginčijamas ir nepertraukiamas stilius ir pagrindas, ne kokia nors taiki profilaktinė-šviečiamoji veikla. Būtent: agresyvi, negailestinga, žiauri, nepertraukiama, išimtinai represinė veikla, žinoma nuo Rusijos VČK ir GPU laikų.

  1. Perteklinės tyčios ir tikslo paieška

8.2 nutarties punkte teigiama: „M. Misiukonio veiksmuose nėra būtinųjų subjektyviųjų genocide, numatyto BK 99 straipsnyje požymių – tiesioginės tyčios ir specialaus tikslo.“ Ar tam reikia specialaus individualaus žodinio ar rašytinio apsisprendimo kiekvienu atveju dalyvaujant žinomos ir neginčijamos nusikalstamos grupės bendroje represinėje veikoje, kurią asmuo pasirinko savo noru? Duota čekistinė kovos ir naikinimo priesaika tą nurodo ir nereikalauja tai nuolat patvirtinti kiekvienu atskiru ir nepertraukiamu sisteminės grupinės represi- jos vykdymo atveju, tai yra ex officio pareigybinė funkcinė, imperatyvinė ir represinė prievolė.

11.2 nutarties punkte nurodoma: „Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti

  1. Kraujelio veiklos reikšmingumu Lietuvos valstybingumui.“ Tai kaip atsiprašymas, komplimentas. Teigiama A. Kraujelio reikšminga Lietuvos valstybingumui veikla ir jo reikšmė Lietuvos valstybingumui, o represijos vykdytojai ir žūties kaltininkai pripažįstami nekalti. Lygiai kaip ir M. Misiukonio reikšmingumui ir nekaltumui KGB tarnyboje. Abi pusės teisios!?

Taigi reikšmingas partizanas ir reikšmingas, nekaltas čekisto kolaboranto M. Misiukonio veiksmas partizano žūties operacijoje. Tokia manipuliacija, ambivalentiškumas reiškia, kad teismas supranta savo šališkumą, kad išteisinamasis nuosprendis yra teisiškai, politiškai, istoriškai ir moraliai nepamatuotas, nes tuo reikėjo gelbėti kolaborantą M. Misiukonį. Toks partizaną A. Kraujelį vertinantis teiginys ir parodo, kad teismas supranta savo dirbtinį kolaboranto teisinimo pritempimą: verdiktas nepamatuotas ir neįtikinamas, yra tik užmačia pridengti neteisingumą pasaldintu medumi.

 

Tokia teismo nutartis atvirai reiškia Nuolatinės teisėjų veiklos vertinimo komisijos aprašo I dalies 3 punkte numatytų pagrindų – teisinio tikrumo, apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių – atsisakymą. Dar yra visiems žinomas ir Lietuvai pookupaciniu periodu svarbus istorinio teisingumo principas, elementariai suprantamas kaip okupacijos represinės eigos ir negrįžtamų pasekmių įvardijimas.

  1. Prokurorų sąmoningas nenuoseklumas kvalifikuojant šį okupacinį nusikaltimą

Partizano A. Kraujelio bylą nagrinėjant Panevėžio apygardos teisme 2014-11- 26, Panevėžio apygardos prokuroras R. Juozainis teisme palaikė kaltinimą KGB pareigūnui M. Misiukoniui. 2015-07-03 nagrinėjant šią bylą Lietuvos apeliaciniame teisme Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros  prokuroras

  1. Valentukevičius taip pat palaikė kaltinimą KGB pareigūnui M. Misiukoniui. 2016-02-25 nagrinėjant šią bylą Lietuvos Aukščiausiajame TeismeLietuvos

Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras S. Stulginskis jau atsisakė palaikyti kaltinimą. Toks prokuroro S. Stulginskio sąmoningas nenuoseklumas, prieštaringi jo vertinimai kitose genocidinėse bylose pateikiami lentelėje. Iš jos matyti, kad analogiškose genocidinėse bylose prokuroras S. Stulginskis ir teisėjai laikėsi pamatuotos KGB organizacijos kaltinamosios kvalifikacijos partizanų aukų atžvilgiu, o M. Misiukonio byloje – jau ne, tai yra akivaizdus angažuotas siekis nusikaltimą pateisinti.

KGB veikos kaltinamasis kvalifikavimas akivaizdžioje sisteminėje nusikalstamos organizacijos veikloje ir išimtinis jos teisinimas tik M. Misiukonio byloje bei prejudicijos principo paneigimas ir jus cogens principo atmetimas.

Kaltinamųjų KGB pareigūnų V. Vasiliausko ir S. Drėlingo bylose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo trijų teisėjų kolegijos verdikte (2015-02-24) teisėjai A. Abramavičius ir A. Pažarskis partizaną J. Būdininką įvertino kaip reikšmingą nacionalinės-etninės grupės narį. Tam taip pat pritarė prokuroras S. Stulginskis. Tai buvo partizanų veiklos legitimumas ir KGB veiklos nusikalstamas kvalifikavimas,

  1. y. kas visiškai analogiškai vertinant nepadaryta partizano A. Kraujelio bylos atveju dėl M. Misiukonio veiklos.

Ar reikėjo atskirai, specifiškai čekistui V. Vasiliauskui įrodyti tyčios turėjimą? Nereikėjo. Partizano A. Kraujelio žūties atveju žinoma čekistinė, jiems labai svarbi ilga ir kruopšti sisteminė pasirengimo partizaną suimti eiga, trijų rajonų bendra jungtinė KGB agentūrinė veika, partizano reikšmingumas, konkreti kruopšti kariška KGB operacija, siekis, sprendimo vykdymas Vilniaus KGB vadovaujant ir pasekmės yra pasirinktos atliktos represinės veikos tyčia.

Nė viename šios veikos etape KGB pareigūnas M. Misiukonis nesusvyravo ir nesuabejojo, atvirkščiai, rodė iniciatyvą ir tarnybines pastangas. Partizano A. Kraujelio ilgo sekimo ir suėmimo organizavimo operacijoje dalyvavo trijų rajonų KGB tarnybų pajėgos – Anykščių, Molėtų ir Utenos. Ir tokiame fone teigti, kad kolaborantas M. Misiukonis nežinojo, jog A. Kraujelis – partizanas, yra

 

neįtikinama, tuo rėmėsi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir dirbtinai šališkai grindė čekisto M. Misiukonio išteisinimą.

Primintina, kad A. Kraujelio suėmimo operacijoje buvo: KGB papulkininkis Nachmanas Dušanskis iš Vilniaus, KGB majoras Sergej Vesiolov iš Vilniaus, KGB kapitonas Vaclovas Vytė iš Vilniaus, KGB jaunesnysis seržantas Rimantas Kublickas iš Molėtų, KGB kapitonas Petras Laguckas iš Utenos, KGB majoras Vytautas Ročka iš Anykščių, papulkininkis Sergiejus Tichomirovas iš Utenos, milicijos seržantas Vytautas Žukevičius, KGB įgaliotinis Česlovas Ivoškevičius iš Molėtų ir kiti nenustatyti. Operacijai vadovavo N. Dušanskis.

 

Bylos nagrinėjimo dataKaltinami KGB pareigūnaiTeisėjai

A. Abramavičius ir A. Pažarskis

Prokuroras

S. Stulginskis

2015-02-24

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kolegija

KGB operatyvinis įgaliotinis

V. Vasiliauskas

Partizanas

J. Būdininkas

–reikšmingos nacionalinės-etninės grupės narys

Partizanas

J. Būdininkas – reikšmingos nacionalinės-etninės grupės narys

2016-02-25

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kolegija

KGB operatyvinis įgaliotinis

M. Misiukonis

Partizanas A. Kraujelis – tik politinės grupės narys („nelegalas“)Partizanas

A. Kraujelis – tik politinės grupės narys („nelegalas“)

2016-04-12KGB operatyvinisPartizanasProkuroras
Lietuvosįgaliotinis–reikšmingosG. Paškevičius
Aukščiausiojo Teismo BaudžiamųjųS. Drėlingasnacionalinės -etninės grupės narys.neprieštaravo
bylų skyriaus teisėjųPranešėjas
plenarinė sesijaA. Pažarskis

Bylos pradžioje trys minėti operacijos dalyviai dar dalyvavo teismo posėdžiuose. Aplinkybės susiklostė taip, kad iki 2014 metų, kai buvo skelbiamas nuosprendis, kiti kaltinamieji mirė, ir M. Misiukonis liko vienintelis kaltinamasis. Kyla hipotetinis klausimas: kaip būtų su proceso eiga, kaltinimų pateikimo asmenų skaičiumi ir galimo nuteisimo asmenų skaičiumi, jeigu figūrantais būtų visi teismo pradžioje dalyvavusieji ir M. Misiukonis? Dabar susidaro įspūdis, kad operacijoje veikė tik vienas asmuo. Kaip atrodytų, jeigu būtų išteisinti visi 4 operacijos dalyviai? O komanda buvo masyvi. Visą tokią operaciją paversti niekuo dėta galimai būtų sunku, o vieno M. Misiukonio veikos išteisinimas teisėjų kolegijai pasirodė labai paprastas sprendimas, smulkus judesys.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamojo bylų skyriaus teisėjų plenarinėje sesijoje (2016-04-12), dalyvaujant 17 teisėjų, partizanas A.

 

Ramanauskas buvo įvardintas kaip reikšmingas nacionalinės-etninės grupės narys ir jo žūtis kvalifikuota pagal BK 99 straipsnį (genocidas). Taip čia pasisakė ir M. Misiukonio bylos teisėjai A. Abramavičius ir A. Pažarskis. Beje, šioje plenarinėje teisėjų sesijoje pranešėjas buvo A. Pažarskis, o tai reiškė, kad jis yra gerai informuotas teisėjas, tik teisinančiai sąmoningai vertinęs KGB organizacijos represinę ginkluotą veiką, t. y. turėjęs tikslą išteisinti kolaborantą M. Misiukonį.

Nenuginčijama, kad A. Kraujelis, davęs partizaninę priesaiką, 16 metų buvo partizanu, o KGB nusikalstamus teisinantis vertinimas neturi istorinio, politinio, teisinio ir moralinio pagrindo tai paneigti. Tai neįmanoma ne tik sveiku protu, bet ir remiantis jus cogens šiame epizode. Maskvai buvo reportuota, kad su banditiznu Lietuvoje buvo baigta, todėl rašyti, kad yra banditas (partizanas) rodytų neužbaigtą darbą, o ,,ginkluotas nelegakas“ jau skamba kaip kažkoks plėšikėlis.

 

  1. Čekistinę M. Misiukonio veikos sampratą apibūdinantys jo paties teiginiai

Citatų tekstas paimtas iš Lietuvos visuomeninių organizacijų archyvo (LVOA). Šiame archyve yra okupacinio periodo Anykščių KGB skyriaus pareigūnų komunistų partijos narių susirinkimų protokolai, iš kurių ir paimtos tuose susirinkimuose kalbėjusio komunisto M. Misiukonio samprotavimo nuostatos. Žinotina, kad visi KGB darbuotojai privalėjo būti kruopščiai patikrinti lojalumo požiūriu ir komunistų partijos nariai.

1964-08-17 išvykdamas į čekistinius kursus Kijeve M. Misiukonis Anykščių KGB komunistų susirinkime pareiškė: „Dabar išvykstu persikvalifikavimui ir tikiuosi ten gausiu daugiau žinių, o sugrįžus imsiuosi darbo atsiraitojęs rankoves.“ (LVOA, F-274, ap. 1, b. 3, p. 130).

1965-02-23 Anykščių KGB komunistų susirinkimo protokole užrašyta: Drg. Misiukonis pasakė, kad nežiūrint pagrindinio mūsų rajono valstybinio nusikaltėlio paieškos, mūsų tikslas yra kontržvalgybinis darbas.“ (LVOA, F- 274, ap. 1, b. 3, p. 158).

Taigi jis žinojo, kad partizanas A. Kraujelis yra pagrindinis jų darbo objektas, o teismų verdiktuose dėstoma, remiantis M. Misiukonio tvirtais žodiniais aiškinimais, kad jis, kaip Anykščių rajono KGB operatyvinis darbuotojas, nieko negirdėjęs. Ir be šios nuorodos aišku, kad apie „banditus“ operatyvinis pareigūnas pagal savo tarnybines funkcijas privalėjo rinkti medžiagą ir organizuoti sekimo veiklą visoje Anykščių rajono erdvėje. Jeigu kas tai bandytų paneigti, tektų įrodyti, koks kitas pareigūnas rajone atlikinėjo tokį darbą arba kad tarpusavyje visi Anykščių rajono KGB pareigūnai vienas kitu nepasitikėjo ir slėpė A. Kraujelio paieškas. Tai visiškai logiškai nerealu. Anykščių KGB komanda iš sisteminio veiklos principo dirbo bendrai, kaip viena komanda, ir teigti, kad vieni nuo kitų galėjo ką nors slėpti represinėje nusikalstamoje erdvėje, absoliučiai neįmanoma.

1965-02-23  Anykščių  rajono  KGB  komunistų  susirinkimo  nutarimas:

„Svarbiausiu rajono aparato darbuotojų užduotimi skaityti veiką priemonių

 

ieškant ir likviduojant ginkluotą nelegalą Kraujelį.“ (LVOA, F-274, ap. 1, b. 3,

  1. 159). Taip M. Misiukonis kalbėjo likus 23 dienoms iki partizano suėmimo operacijos. Ir teismų verdiktuose teigimas, kad M. Misiukonis nežinojo apie partizano A. Kraujelio egzistavimą ir jo KGB vertinimą kaip „nelegalą“, yra absoliučiaiišgalvotair pateikiama kaip tariamas M. Misiukonio teisinio nekaltumo argumentas.

1965-05-29 Anykščių KGB skyriaus komunistų organizacijos susirinkime po partizano A. Kraujelio žūties M. Misiukonis pareiškia: „Mūsų uždavinys, ypač ryšium su 25 tarybų valdžios atkūrimo metinėmis Lietuvoje aktyviai daryti pranešimus ir pokalbius su gyventojais, pažymint žygdarbius ir liaudies gynėjų kovą su pikčiausiais mūsų tautos priešais – buržuaziniais nacionalistais“ (LVOA, F-274, ap. 1, b. 3, p. 173).

Iš citatų matyti, kad M. Misiukonis neatsitiktinai atsidūrė KGB tarnyboje, buvo idėjinis komunistas vykdyti KGB užduotis ir puikiai žinojo apie ieškomo A. Kraujelio partizano statusą, o Lietuvos teismai aiškiai dirbtinai jį vertė apie tai nieko nenutuokiančiu prašalaičiu ir kuris partizano A. Kraujelio karinėje operacijoje nėrėsi iš kailio, surašė žuvusiojo kūno atpažinimo aktą ir gavo apdovanojimą.

Kas abejoja M. Misiukonio čekistinės nuostatos pastovumu, gali prisiminti jo 1988-09-28 pasirašytą leidimą „bananų baliui“ vykdyti. Iki šios dienos jis nepareiškė atsiprašymo ir apgailestavimo.

  1. Kaip visuomenėje buvo įvertintas M. Misiukonio kolaborantinis išteisinimas teisme

Kolaboranto kaltės neigimas pasireiškė per okupacinių struktūrų teisinį legitimavimą, o užgaulumas ir įžeidimas pasireiškė per tokios nuomonės tiražavi- mą valstybės vardu per paskelbtą išteisinamąjį nuosprendį. Tai galimo nusikaltimo požymiai. Pateikiame Lietuvos spaudos teismų sprendimų vertinimo antraštes.

„Kaip Lietuvoje kuriamas kolaborantų rojus“ („Veidas“, 2015-07-10), „Partizano žūties bylą perduos Dievo teismui“ („Panevėžio rytas“, 2014-05-10), „Teismai gailestingi tiems, kurie persekiojo partizanus“ (http://www.lrytas.lt/komentarai/),

„M. Misiukonio cinizmas piktino tremtinius“ („Panevėžio rytas“, 2014-09-25),

„Partizaną toliau paišė kaip kriminalinį nusikaltėlį“ („Panevėžio rytas“, 2014-10- 14), „Dėl partizano žūties buvęs ministras nekaltas“ („Panevėžio rytas“, 2014-11- 27), „Paskutinio partizano kapą gaubia paslaptis“ („Lietuvos žinios“, 2014-05-26),

„Okupantui nesilenkė“ („Utenis“, 2010-03-25), „Praeities šešėliai vejasi dabartį“ („Lietuvos žinios“, 2000-02-24), „Stribiškos abejonės“ („Lietuvos žinios“, 2008- 05-17), „Partizaną nori paversti banditu“ („Vilniaus diena“, 2011-05-16), „Teisme

– ataka prieš partizaną Siaubūną“ („Lietuvos rytas“, 2011-05-16), „Genocido byloje pabaigos nematyti“ („Sekundė“, 2010-09-14), „Legendinis partizanas įamžintas filme“ („Lietuvos žinios“, 2010-09-13), „Antano Kraujelio artimieji reikalauja partizano palaikų“ („Utenos diena“, 2010-04-22), „Žuvusio partizano

 

apspardymas“ („Utenis“, 2010-04-20). Vien iš antraščių pavadinimų regisi nepasitikėjimas šališku teismo sprendimu.

Įvairius skundus pasirašė ir protestus reiškė daugybė visuomeninių ir rezistencinių organizacijų narių. Pateikiame autorius vieno protesto, pateikto dėl kolaboranto M. Misiukonio teisinimo detalių dar nesibaigus teisminiam nagrinėjimui.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui 2014-11-01 protestą pasirašė:

Partizanai (su kalinimo metų skaičiaus nuoroda) Jonas Gužas 10

Petras Gataveckas 15

Marijonas Mincė 2,5

Bronislovas Juospaitis 15

Jonas Kadžionis 25

Jonas Čeponis 20

Jonas Bukauskas 27

Antanas Kazakevičius 25

Adolfas Bulotas partizanų ryšininkas

Kaliniai

(su kalinimo metų skaičiaus nuoroda) Liudmila Danauskienė 10

Vytautas Kaziulionis 10

Simas Kudirka 4

Petras Plumpa 15

Algirdas Endriukaitis 6

Vytautas Juozas Varkala 10

Donatas Bičiūnas 5

Povilas Jakučionis 6

Balys Gajauskas 37

Antanina Savickienė 6

Antanas Stasiškis 8

Gediminas Dobkevičius 4

Albinas Satkūnas 6

Leonas Sadaunykas 5

Juozas Žilėnas 7

Paulina Gaidelytė 8

Elvyra Kašalynienė 5

Alfonsas Gelumbauskas 10

Juozas Dulskis 15

Algimantas Susnys 8

Albertas Pilka 5

 

Zigmantas Plėštys10
Elena Žilvytienė1 mėn.
Juozapas Šatas10
Petras Čarna8,5
Arūnas Raupys6,5
Ona Žukauskienė4
Julija Petrauskienė10
Felicija Nijolė Sadūnaitė6
Algirdas Petrusevičius12
Algimantas Baltrušis5
Romualdas Ragaišis4
Algirdas Blažys6
Bronė Sudniūtė-Rakauskienė7,5
  1. Kontrolinis kaltės klausimas

Koks būtų teismo sprendimas, jeigu iki teismo proceso pabaigos būtų likę gyvi trys šios bylos kaltinamieji likvidacijos operacijos dalyviai vietiniai rajonų čekistai ir kaltinamųjų suole sėdėjęs N. Dušanskis? Ar visi penki jie būtų, kaip M. Misiukonis, išteisinti tais pačiais teismų motyvais? Kitaip sakant, visa tarprajoninė KGB represinė komanda būtų pripažinta nekalta?

 

  1. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2019-09-09 sprendimas genocido byloje

Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija 2016-04-12 kasacine tvarka nagrinėjo ir nusprendė, kad KGB pareigūnas S. Drėlingas Lietuvos okupacijos metu 1956 metais, dalyvaudamas Lietuvos partizano A. Ramanausko sulaikyme, įvykdė nusikaltimą pagal LR BK 99 straipsnį – genocidą, t. y. tam atitinka partizano statuso kvalifikacija.

Čekistas kolaborantas S. Drėlingas sprendimą apskundė Europos Žmogaus Teisių Teismui, kad jis fiziškai nedalyvavo partizano ir jo žmonos sulaikyme ir kaltinimas jam pareikštas pažeidžiant tarptautinio nusikaltimo genocido nuostatą retroaktyviai.

2019-03-12 Europos Žmogaus Teisių Teismas paskelbė sprendimą, kad S. Drėlingo skundas nepagrįstas, atmetamas, jis kaltas genocido vykdymu. Nuteistasis skundėsi toliau.

Europos Žmogaus Teisių Teismas 2019-09-10 savo sprendimu pripažino, kad 2016-04-12 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir 2019-09-10 Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai pagrįsti ir jo skundas atmetamas. Buvo keliamas klausimas, kad šis skundas analogiškas 2015-10-20 Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos bylai Vasiliauskas prieš Lietuvą, kurioje išteisintas čekistas kolaborantas. Buvo paaiškinta, kad 2015-10-20 byloje nebuvo paaiškinta, jog Lietuvos partizanai „buvo reikšminga lietuvių tautos kaip nacionalinės, etninės

 

grupės dalis“, o tai visiškai atitinka tarptautinės teisės įvardijamą genocido nusikaltimą.

Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas paremtas ir Lietuvos Konstitucinio Teismo 2014-03-18 nutarimu. Apskritai buvo įvertintos represijos prieš aktyviausią ir reikšmingiausią lietuvių tautos dalį, kurios buvo lemtingos demografiniams pokyčiams, etnoso išlikimui, tautos identitetui, kultūrai, tautinei savimonei.

Šiame nutarime Lietuvos Konstitucinis Teismas pateikė kraupią Lietuvos žmonių žudymo ir trėmimo statistiką. Tokia ilga Lietuvos okupacijos laiko trukmė, represijų mastai, tikslai ir neatstatomos pasekmės įgalino nuspręsti, kad Lietuvos partizanai buvo lemtinga ir svarbi tautos dalis, kurios negailestingas represavimas ir žudymas atitiko naikinimo – genocido – tarptautinį turinį. Mūsų atveju reikšmingas sovietinės okupacijos teisinis ir istorinis kontekstas, parodantis represijų vykdymo konceptualų pagrindą.

TEISĖJŲ A. PAŽARSKIO, O. FEDOSIUKO, A. ABRAMAVIČIAUS TEISMŲ ĮSTATYMO IR KITŲ TEISĖS NORMŲ PAŽEIDIMAI

  1. Teisėjo pažeista priesaika – laikytis Lietuvos Konstitucijos ir  įstatymų.
  • Perteklinis reikalavimas nusikalstamos organizacijos nariui genocido veikoje įrodyti tyčią.
  • Nors „kaltininkas organizuoja, vadovauja ar dalyvauja naikinant žmones […] savaime nereiškia, kad […] laikytina genocidu.“ (5.2 punktas).

-nėra represinės sisteminės nusikalstamos KGB organizacijos nario specialaus tikslo ir noro.

-iš esmės legitimuojama sovietinė okupacija ir jos represiniai veiksma.

  1. Teisėjų etikos kodeksas Pažeista:

-2 str. dėl visuomenės pasitikėjimo teismais didinimo.

-7 str. dėl teisėjo priesaikos laikymosi ir lojalumo valstybei.

-14 str. nesaugoma teisėjo garbė ir prestižas.

-15 str. absoliučiai ignoruoti tarptautinės teisės principai ir normos dėl totalitarinių režimų pasekmių likvidavimo.

-Teismų įstatymo 33 str. dėl bylų nagrinėjimo šaltinių savavališko išplėtimo įtraukiant verdikte nelegitimines okupacinių teisės normų nuorodas.

-Teismų įstatymo 34 str. 1 d. principo – draudimo nepiktnaudžiauti procesinėmis teisėmis.

  1. Nepamatuotai teigiama, kad „1965 m. Lietuvoje nebuvo įstatymo

 

dėl atsakomybės už genocidą“, paneigiant tarptautinės teisės normas jus cogens nusikaltimų erdvėje.

  1. Sprendimus lėmė paneigta okupacinė represinė tikrovė.
  2. Lietuvos Konstitucinio Teismo 2014-03-18 nutarimo konceptualios aktualios nuorodos okupacijos laikmečio represijų vertinimui Lietuvoje ignoravimas.
  3. Privalu įvertinti EŽTT 2016-03-12 ir 2019-09-09 sprendimų nuostatas dėl genocido sampratos.

 

 

 

 

Partizanas Antanas Kraujelis 19 metų buvo pasipriešinimo okupacijai veikloje.

Marijonas Misiukonis.

KGB generolas majoras.

23 metų amžiaus pradėjo dirbti KGB. Čia dirbo 22 metus, 1984 metais komandiruotas į Lietuvos VRM.

 

IV

Kaip Lietuvos partizanų vadas jo garbei paskelbtais metais paverstas niekinga asmenybe

 

„Valstybę geriausiai apibūdina tai, kaip joje teisiama“

Stanislavas Ježy Lec

„Novaja kniga aforizmov“, p. 850

Maskva, 2010

 

Konceptualus partizaninio pasipriešinimo vado paniekinimas ir Lietuvos konstitucinių vertybių pamfletas M. Ivaškevičiaus knygoje „Žali“

  1. Partizano pavadinimas „subingalviu“ tėra tik derantis postmodernistinis vaizdinys

Prokuroras J. Laucius savo 2019-02-08 nutarime atsisakyti ikiteisminio tyrimo dėl partizanų vado J. Žemaičio paniekinimo M. Ivaškevičiaus knygoje

„Žali“ nurodo: „prokuroras šiame nutarime nepasisako skunduose minimų romano ištraukų, atskirų citatų ir viso romano turinio kaip visumos ir dalies neanalizuoja“ (p. 8). Atvirkščiai, būtent teiktose knygos citatose ir regisi koncentruotas, aiškiai suprantamas turinys ir sumanymo tikslas. Taigi visą knygos šmeižikišką niekinimo ir sumanymo koncepciją gausios citatos ir atspindi – partizaninio pasipriešinimo kovos atviras šaipymasis ir dergimas. Prokuroras įžvalgiai to neįrašė, nes jeigu bent 10 citatų įvertinsi, tai abejonės autoriaus užmačia dėl stribiško požiūrio ir okupacijos pateisinimo bus absoliučiai aiški. Visiškai nepateisinamas samprotavimas nevertinti knygos niekinamos rezistencijos turinio yra apsimestinis, žinant tikrą partizano J. Žemaičio istorinę vertę ir reikšmingumą rezistenciniame Lietuvos judėjime.

Greta rezistentų skundą pasirašė ir partizano J. Žemaičio dukterėčios, partizano J. Žemaičio sesers Kotrynos dukros Aušra Marija Vilkienė ir Rūta Kotryna Juškaitė dėl Maskvoje nužudyto dėdės įžeidimo ir pažeminimo. Prokuroras paaiškino, kad 2002 m., kai buvo išleista pirmoji „Žali“ knyga, negaliojo BK 313 straipsnis. Tas pats dergimas autoriaus buvo atliktas ir 2018 metų knygos laidoje, labai mažą kruopelytę pataisius. Ir šis autoriaus poelgis byloja, kad savo priešišką šališkumą rezistencijai autorius suvokia, kad niekinimas nebūtų persūdytas.

 

2019-02-25 Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo Petro Karvelio nutartimi atmetamas skundas dėl partizano J. Žemaičio šmeižimo ir istorinio niekinimo M. Ivaškevičiaus romane „Žali“. Teisėjas kalba apie BK 313 straipsnį (mirusiojo paniekinimas), kuris neva įsigaliojo tik nuo 2003 m. Mes gi kalbame apie 2018 metų knygos laidą, kurioje partizanas J. Žemaitis būtent ir vadinamas

„subingalviu“. Kiti valstybės konstitucinius pamatus griaunantys teiginiai liko būtent 2018 metų knygoje. Kokia teisėjo logika atmesti, neįvertinti J. Žemaičio artimųjų prašymo, kuriame jie supranta atvirą pasityčiojimą ne tik iš partizano J. Žemaičio, bet ir iš visos Lietuvos laisvės idėjos?

2019-02-25 teisėjo P. Karvelio nutartyje rašoma: „Kritikų manymu, ši knyga ne apie pokario rezistenciją, tai postmodernistinis romanas […] visuomenės pripažinto rašytojo veiklą vertinti baudžiamosios teisės aspektu, būtų kraštutinė priemonė, netoleruotina demokratinėje valstybėje.“ (p. 3). Kaip tai gali būti ne apie rezistenciją, jeigu veikia ir įvardinti neeiliniai Lietuvos čekistai Dušanskis ir Sinicynas.

2019-04-02 Vilniaus apygardos teismas visus skundus, tiek rezistentų, tiek partizano giminaičių, atmetė. Pateikiamas visiškai nelogiškas teiginys apie knygą:

nėra atkuriama tikrovė“ (p. 2). Nejaugi Lietuvos pilietis yra toks nesupratingas, kad nesuvokia, kas yra kas ir kaip ir dėl ko taip niekinančiai teigiama. Netiesa dėl tikrovės atkūrimo. Užtenka keleto detalių, ir supranti knygos foną ir dvasią. Pateikiamas istorijos nustatytas 20 tūkstančių žuvusiųjų partizanų skaičius, įvardijami žinomi čekistai Dušanskis ir Sinicynas veikia tvarkingai, įvardinti partizanai J. Kasperavičius ir Jonas Žemaitis. Kodėl tai nereiškia tikrovės atkūrimo su stribiškos meilės gaida? Manytume, kad jeigu toks romanas būtų pasirodęs okupuotos Lietuvos metais, autorius būtų gavęs socialistinio realizmo, demaskavusio Lietuvos buržuazinių nacionalistų antiliaudinės nusikalstamos išsigimusios veikos, pavaizdavimo premiją ir Lietuvos liaudies rašytojo titulą.

Ir aklam matosi, apie kokią konkrečią istorinę tikrovę ir istorinius asmenis autorius kalba. Vardai, faktai, statistika. Galima teismo paklausti, kodėl knygos autorius tų visų savo idėjų neišdėstė be istorinių vardų ir atpažįstamos faktologijos, tiesiog abstrakčios stribiškos okupacinės prievartos pagyrimo? Jis, teismų aiškinimu, turi visas teises. Kaip atrodytų jo romanas, jeigu vietoj sovietmečio KGB pareigūnų būtų vokiečių SS ar vokiečių Lietuvoje komisaras Teodoras Renteln, Karlas Nabersberg ir tvirtintume, kad čia ne apie partizanų, rezistencinį persekiojimą (Balys Sruoga, Štuthofas) kalbama ir neatkuriama tikrovė (vargetos lagerio klipatos) ir tai postmodernistinis romanas, neturintis nieko bendro su A. Hitlerio idėjomis. Tokiu turinio apsimestiniu, dirbtiniu aiškinimu galima apspjaudyti ką nori ir kiek nori? Prokuroro ir šių dviejų teismų verdiktai reiškia okupacinės sąmonės egzistenciją.

 

  1. Trys autoriaus „teisumo“ nenuginčijami alibi

Teisėjo P. Karvelio argumentas, kaip nesusipratimas, yra kažkokių išmintingų stribinių anoniminių kritikų teiginys, kad „ši knyga ne apie pokario rezistenciją“ (p. 3). Juk tai realus nutolimas nuo sveiko proto sampratos. Gal tai užkoduotas tekstas apie vienos Afrikoje genties zulų kovą su kita gentimi, nežinia kokiais metais, nežinia kokioje šalyje ir nežinia dėl ko? Kažkokia išgalvota, nieko nesakanti, nepaaiškinanti turinio teiginių ir idėjų partizanų kruvinos kovos prasme, neapibrėžta teisiškai, literatūrinė maniera įgauna nekaltumo alibi niekinant tautos žūtbūtinę kovą dėl laisvės, o ne kažkokios pramogos, pasilinksminimo ar sportinio įdomumo aprašymas. Suprantame priimtą pateisinamą  alibi Nr.1  knyga ne apie Lietuvos partizanus, sakysim, apie dvylika brolių, juodvarniais skraidančių.

Iš šios rezistenciją kaip pasipriešinimo ir laisvės vertybę eliminavusios versi- jos toliau lipdomas šio alibi Nr. 1 konstruojamas teiginio pastiprinimo antras ele- mentas, niekinantis, pateisinantis, reabilituojantis ir legitimuojantis mistinis alibi Nr.2  „postmodernistinis romanas“. Tai kaip kažkoks burtažodis, kurį kiekvie- nas prokuroras ar teisėjas gali suvokti kaip nori – kaip lazdą arba kaip pyragą. Bet tų dviejų ramsčių mažoka. Einama toliau. Apygardos teismas nurodo, kad knyga

„neatkuria tikrovės“. Tai alibi Nr. 3. Tai jau kapitalinė ir nepramušama siena, prie pirmųjų dviejų alibi, visiškai miglotos sąvokos argumentas be teisinio turinio, tik einamosios, mažai kam žinomos ir nieko nesakančios, nereiškiančios ir neapi- brėžtos naujos teisinės mados –„postmodernizmas“. Taigi trys pateisinimai – tai ne vienas, o toliau vieškelis asfaltuojamas: rezistencijos kovos Lietuvos istorijoje tampa primityvių žmogėnų konvulsijomis, kurias, kaip antitezę garbingai kovai, autorius yra tiksliai, iš širdies gilumos, išdėstęs ne tik 2002 metų, bet ir 2018 metų laidoje, kurios redakcija vietomis nežymiai pakeista, o esmė, intencija, niekinimo nuostatos likusios tokios pat.

Autoriaus užmačios siekis vertinamas mistiniais literatūriniais prokuroro ir teisėjų argumentais, tinkamais nuskandinti istorinę pasipriešinimo okupacijai rezistencijos idėją. Sunku suprasti, ką jautė dėl istorinio rezistencinio pasipriešinimo gelmės vertinimo Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Petras Karvelis, Vilniaus apygardos teismo teisėjai Arūnas Budrys, Jurgita Kolyčienė, Ernestas Rimšelis, bet prokuroro J. Lauciaus jausmus šiame nagrinėjime galima suvokti iš jo nuostatų kitoje, su Rusija susietoje byloje.

  1. Kusaitės byloje prokuroras J. Laucius ją daugiau apkaltinti 2010 metais vyko į Maskvą pas Rusijos FSB. Po to į Lietuvą atvykti buvo pakviesti 4 FSB pareigūnai, iš kurių 3 atvyko į Lietuvos generalinę prokuratūrą, o kitas užsiėmė savaisreikalais,ir apie 3 valandas su antrankiais sėdinčią E. Kusaitę tardė. Ir dar. Į Maskvą buvo perduota informacija apie du čečėnus, kurie telefonu bendravo su E. Kusaite. Tai buvo brolis ir sesuo. Brolis ten buvo nuteistas 6 metams, o sesuo 2 metams. Tai reiškė, kad Lietuva įsijungė į Rusijos karą prieš Čečėniją. E. Kusaitė buvo išteisinta. Toks buvo prokuroro širdies plakimas. Galima spėti, kad ir dėl J.

 

Žemaičio liko tas pats jausmas.

  1. Pirmosios knygos „Žali“ laidos koncepcinės nuostatos

Teisiškai mes neinkriminuojame pirmos knygos teksto, kuris kai kur labai nežymiai pakeistas antroje laidoje ir lieka iššaukiančiai niekinantis. Mūsų atveju pirmoji laida yra paskleista ir figūruoja, funkcionuoja ne tik lietuvių, bet ir rusų bei vokiečių kalba.

Štai ką autorius išbraukė pirmoje knygos laidoje, nors ši laida prieinama bibliotekose, ir parodo paskelbtą giluminį savo gerai apgalvotą sumanymą, siekį ir vertybinį partizaninio pasipriešinimo vertinimą per savo stribiškos širdies troškimą. Priminimui.

„Tokį karą galėtum vadinti pilietiniu. Nes jokia valstybė nekariavo su kita valstybe, viena didelė valstybė kariavo su savimi, ir tai buvo tik jos as– meninis reikalas, kokius vaistus vartojant lauk išstumti soliterį.“ (p. 6).Taigi kalbama apie partizanus kaip apie Lietuvos blogybę.

„Eilinis žmogus, nekaltas, kad gimė rusas […]. Ir staiga  pasiekia gandas, kad kažkur jo šalies pakrašty esama išsigimėlių, užsimaniusių dar pakariauti.“ (p. 8). Lietuva yra Rusijos šalies dalis ir visai atvirai – partizanai išsigimėliai.

„Aš to ruso vietoje, bet jeigu tik būčiau rusas, apie nieką daugiau negalvodamas, susikraučiau kuprinę ir važiuočiau pribaigti išsigimėlių. Rusas taip ir padaro.“ (p. 8). Iš istorijos žinoma, kad kiekviename Lietuvos valsčiuje buvo „garnizonai“. Tai reguliarios sovietinės kariuomenės dalinys, turėjęs ginkluotę ir automobilinį transportą vykstant į kovines operacijas prieš partizanus arba, kaip autorius sako, prieš „išsigimėlius“. Tai atviras okupacijos teigiamas vertinimas.

Kas gali nuginčyti autoriaus giluminį, sistemišką, konceptualų stribišką orumą, reiškiamas mintis galimam KGB siautėjimui, masiniams areštams ir trėmimams. Ar čia tas „postmodernizmas“ Lietuvos konstitucinės santvarkos pagrindams stiprinti, kaip numatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, ar Lietuvos Tarybų Socialistinei Respublikai gerbti ir stiprinti?

Teikiama mintis, kad tokios intencijos autoriui viskas galima, o masė žuvusiųjų, tremtinių, partizanų, kitokio pasipriešinimo okupacijai dalyvių ir jų artimųjų yra neprotingi, kvaili, nežinoję, ką istorijoje veikti, ir tik dabar atsirado rašytojas, kuris juos pamokins ir pasakys, ką jūs, vargšeliai, darėte dėl savo valstybės gyvybės aukos kaina. O jeigu autorius protestuos ir už peikimą kreipsis į teismą, kuris jam paaiškins, kad jo kūrybos laisvė, okupacijos pagerbimas yra aukščiau už valstybės laisvę ir tokį rezistentą nubaus bent jau bauda.

Teisiškai mes išbrauktų 2002 metų laidos knygos citatų neinkriminuojame, nes užtenka analogiškų tekstų 2018 metų knygos laidoje, vienok 2002 metų citatos atspindi ir patvirtina konceptualią autoriaus tikslą, užmačią, giluminį siekį – prakeikti Lietuvos rezistencinį pasipriešinimą, kuris analogiškai buvo okupacinio

 

pasipriešinimo judėjimuose Lenkijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose ir kitur.

Jeigu kas abejoja autoriaus antivalstybinės, antinepriklausomybinės nuostatos buvimu, gali bibliotekoje pasiskaityti 2002 m. laidos knygą lietuviškai, o kas jos nemoka – yra rusiškas („Družba narodov“, 2006 m.) ir vokiškas (2012 m., Lietuvos

,,Tarptautinių kultūros programų centrui“ remiant 3,6 tūkst. eurų) vertimas. Kaip savo vidinį gyvenimą, patirtį, siekį ir savo sielos gelmę tai pateikti skaitytojui, jis buvo išdėstęs pirmosios laidos ketvirtajame knygos viršelyje, užrašęs kaip savo credo ir motto:

„Kam man to reikėjo? Tikrai ne tam, kad atiduočiau duoklę tėvynei ir įprasminčiau žuvusiųjų atminimą.

Man patiko šis karas.“

Autorius to niekur nepaneigė, neatsisakė, o antroje knygos laidoje išbraukė iš baimės, kad tai jau per įžūlu. Patiko prievartavimai, siautėjimai, išbuožinimai, konfiskavimai, tremtys, kalinimai, žudymai ir t. t.? Visuotinai žinoma kaimo gyvenimo klaikybė pokario žiaurios prievartos metais. Jeigu autorius 2018 metais, Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio metais, būtų norėjęs ką nors kaip klaidą pakeisti, galėjo tai atvirai padaryti. Vietoj to liko tas pats pasipriešinimo kovos niekinimas, tai iš esmės niekinimas ir dabartinės Lietuvos nepriklausomybės istorijos. O pats tokios intencijos knygos išspausdinimas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga patvirtina autoriaus seną nusiteikimą paniekinant šventą tautos laisvės idėją. Ir šito nematyti prokurorui ir teisėjams reiškia prisidėti prie okupacinių vertybių legitimavimo.

 

  1. Prokuroras ir teisėjai nevertino ir nekomentavo 2018 metų knygos citatų, o sprendimą priėmė

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo P. Karvelio 2019-02-25 nutartyje įrašyta: „Pareiškėjas savo skunde nevertino knygos, kaip visumos, jis nurodo atskiras citatas iš kūrinio, kurios pateikiamos, kaip autoriaus idėjos, neva nukreiptos negerbti Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei įžeidžiančios partizaninio pasipriešinimo dalyvius.“ (p. 3). Neatsakinga teigti, kad mes nekomentavome knygos kaip visumos. Tai yra pamfletas prieš Lietuvos rezistenciją. Ko dar reikia įvertinimui? Juk atskirų citatų lipdinys, ne vienos ar dviejų, ir atspindi, apibūdina visą knygos turinį. O kodėl teisėjas P. Karvelis neaptarė nė vienos citatos kaip įrodymo, kad jos, atvirkščiai mūsų negatyviems vertinimams, parodo ne istorinį okupacijos faktą, ne represijas, o galima dviprasmiškai suprasti kaip nekaltų nekalčiausią postmodernistinę paistymo idėją! Jeigu teisėjas to nemato, tai ne regėjimo problema, o gilesnė liga.

Romano pirmoji laida išversta į rusų kalbą ir atitinkamos Rusijos imperinės jėgos ir Lietuvos stribavaikiai yra dėkingi autoriui ir spaudžia ranką už Lietuvos

„tikrąją“ istoriją, teigiančią, kad ji neturėjo didvyrių, apie kuriuos giedama himne, o buvę rezistencijoje yra smulkūs nevykėliai, niekšeliai ir kvaileliai. Ir čia visai

 

netoli, ne „postmodernistinė“, o reali idėja tyliai laukti senųjų okupacinių laikų sugrįžimo, prieš tai užmušus moralinę auką ir idėją. Kaip sakoma, autorius padirbėjo iš peties. Tikrai drąsos turėjo. Gal kas ir atlygino, ir atlygins? Tai galima sakyti yra pilnavertis, politine terminologija teigiant, savanoriškas ir nemokamas ir, galimai, lengviau priimamas minkštosios galios propagandinis šūvis į Lietuvos valstybės teisinius, politinius ir moralinius širdies pamatus.

2019-04-02 Vilniaus apygardos teismas (Arūnas Budrys, Jurgita Kolyčienė, Ernestas Rimšelis) savo nutartimi patvirtino Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį.

Prokuroras Justas Laucius ir teisėjų kolegija iš esmės pripažino, kad M. Ivaškevičiaus stribinė samprata turi teisę gyvuoti ir visas pokario ginkluotas pasipriešinimas bei jo vadas yra niekingos prasmės Lietuvos istorijai, nes M. Ivaškevičiaus prerogatyva tai vertinti, kaip jis nori, nes kiti nieko nesupranta ir nejaučia bei klaidingai tiki, nes knyga yra ne apie partizaninį karą, o apie klaidingą rezistencinį gyvenimą, kuris šiandien tampa pamokymu, kaip reikėjo nesielgti ir nekaltinti okupacijos veiksmų, šlovinant pasipriešinimo „išsigimėlius“.

 

  1. Autoriaus „numatyti vaidmenys“ kaip legalus valstybinis partizanų dergimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo P. Karvelio 2019-02-25 nutartyje pateikiamas neįtikinamas, atvirai nelogiškas, neatitinkantis ir apeinantis regimą ištisinę galingą ir pasiaukojamą partizanų kovą, garsėjusią ir Europoje, teiginys:

„Nors knygos autorius naudoja istorinių asmenybių autobiografinius faktus, tačiau jis kuria kitą realybę ir romane kalba apie partizanus nebandydamas juos įžeisti. O atvaizduoja savo personažus, suteikdamas jiems savo numatytus vaidmenis.“ (p. 3).

Numatytus pasityčiojimo, okupacijos legitimavimo ir reabilitavimo vaidmenis! Koks teisėjo okupacijos teisinimas. Įžeisti nebuvo tik stribai ir čekistai. Čia ne argumentai ir ne konkretūs faktai? Gal iš piršto laužta abra kadabra, autoriaus skirta okupacijos ir kolaborantų represijoms reabilituoti? Lietuvos laisvės kovotojams, partizanams „suteikiamas“ blogesnis vaizdas ir statusas už stribų ir čekistų. Pasižiūrėkime, koks pagarbos statusas buvo suteiktas Lenkijos ar Prancūzijos partizanams po Antrojo pasaulinio karo ir kokią niekinimo odę kuria

  1. Ivaškevičius kartu prokuroru J. Lauciumi, teisėjais P. Karveliu, Arūnu Budriu, Jurgita Kolyčiene ir E. Rimšeliu.
  1. Gal Lietuvos Konstitucijai nerūpi valstybės garbė ir egzistencija?

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis numato konstitucinės santvarkos gynimą ir šmeižto bei dezinformacijos netoleravimą. Kaip šiandienis

 

moksleivis, tarkim, turi vertinti partizanų rezistencinę kovą, tokios knygos požiūriu niekinamą ir žeminamą? Juk veiksmas vyksta Lietuvoje, ne Azijoje, ir veikia tikrų autentiškų pavardžių personažai lietuviai.

Lietuvos Konstitucijos 25 straipsnis nurodo: Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.

Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusi– kalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.“ Šis Konstitucijos straipsnis leidžia teigti, kad knygos turinys paneigia Lietuvos konstitucinę santvarką ir pritaria buvusiai okupacinei tikrovei. Ar Lietuvos teisėjų verdiktai, įteisindami šmeižtą ir dezinformaciją, gina Lietuvos konstitucinę santvarką – pasipriešinimą okupacijai ir Lietuvos valstybės suverenitetą?

Pasaka yra tai teisinti nieko nesakančia ir nieko nereiškiančia, vadinamąja

„postmodernia“ romano forma. Kokią prasmę turi forma. Tai gali būti ir postmoderni opera ar postmoderni pasakėčia, eilėraštis, anekdotas, paveikslas. Ne pavadinimas, vardas ar forma, o turinys, siekis ir teiginys, idėja pasako, kas ir kaip teigiama ir ko autorius siekia. Prokurorų ir teisėjų sprendimai rezistencijos dalyvius paverčia neskaičiusiais Konstitucijos, nemačiusiais sovietinės okupacijos, neišgyvenusiais represijų ir apskritai neišmanėliais, užmiršusiais žuvusius savo idėjos draugus.

Kaip atrodytų, jeigu asmuo parašytų knygą su nuorodomis, kad šiandienis žinomas viešas valstybės asmuo, pareigūnas arba jo miręs tėvas yra „subingalvis“? Kas kita būtų, jeigu dabartinė giesmė ir meilė stribams, okupacijai ir kolaborantams pagerbti būtų atlikta be konkrečių, istorinių, visiems žinomų vardų ir žinomų aiškių istorinių faktų, tuomet ginčo erdvė būtų kita – meilė okupacijai, baudžiauninko pažiūros ir tiek, kaip kad Kapsukas nubėgo pas Leniną, o Sniečkus – pas Staliną, ir viskas aišku. Galima politiškai įvertinti. O kuomet konkrečiai minimos pavardės, yra kovos draugų ir artimų giminių įžeidimas ir nepriklausomos Lietuvos valstybės vardu tai legitimuojama, tai yra prokuroro ir teismų savivalė bei krizė, Lietuvos valstybės moralinė krizė ir valstybės idėjos pabaiga, kuria gali naudotis istorijos perrašymui ir restitucijai.

O M. Ivaškevičiaus meilė okupacijai, nenurodant Stalino, taip pat aiški. Šmeižtą ir valstybės niekinimą galima atlikti ne vien prokuroro išgalvotu ir teisėjų priimtu romano nieko nepasakančiu „postmodernizmo“ sąvokos alibi, bet ir eilėraščiu, paveikslu, karikatūra, jeigu tai pavadinsime „postmoderniu“ arba

,.tikrovės neatkūrimu“, kai išties įsibraunama į laisvės idėjos ir pasipriešinimo dalyvių šventą kovą, pridergiant sielą ir viešą Lietuvos istoriją. Kur čia ginamas Lietuvos valstybės viešas interesas ir kurioje vietoje šiame žaidime yra Konstituci- jos 25 straipsnio nuostata „ginti konstitucinę santvarką“? Ar teiginys, liaupsi- nantis okupaciją, gina Lietuvos Konstitucijoje nurodytą santvarką, ar negina?

 

Maskuojanti ir visiškai beprasmiška „postmodernizmo“ sąvoka ir istorinių tautos vertybių atmetimas šiame kontekste iš esmės yra stalinizmo siaubo gynimo maskuotė. Stalino laikais pasipriešinimo dalyvius vadindavo „banditais“, ir visuo- menė tai žinojo, suprato ir išgyveno kaip okupanto moralinį bejėgiškumą. Šiandien knygos autorius tampa nacionalinės premijos laureatu, pasiima 30 tūkst. eurų pre- miją ir savo antivalstybinio dėstymo užkratu skverbiasi į jaunąją kartą, kuri neturi okupacijos įvertinimo patirties ir priimdama laureato dėstymą gali keikti rezisten- ciją ir suvokti, kad rezistencijos, kuri jo samprata buvo primityvi, persekiojimas su- prantamas, pateisinamas, nes nieko švento nebuvo, nėra ką gerbti ir reikia dairytis, kaip sprukti greičiau iš tos prisidergusios Lietuvos ir jos istorinių gairių, išnykti kaip dūmui. Telieka padėkoti autoriui, atvėrusiam akis. Tokia knygos moralė, ir prokurorų, ir teisėjų nuomone, tik stiprins Lietuvos valstybės tęstinumą ir visuomenės konstitucinį brandumą.

Mes, pasipriešinimo okupacijai dalyviai, privalome atvirai pareikšti, kad tokių istorinių idėjų skleidimas yra rezistencinės laisvės kovos idėjos išdavystė ir kartu raginimas atsisakyti laisvės idealų, paminant Lietuvos Respublikos Konstituciją ir tyliai išreiškiant okupacijos grįžimo troškulį.

Istorijos prasmės įvertinimui pateikiame keletą citatų.

„Civilizacijų niekas nesunaikina, jos baigiasi savižudybe“

Arnoldas Toinbi, britų istorikas.

  1. Bjukinenas, „Ant žūties krašto“, Act, Maskva, 2006, p. 8.

„Nuvainikuokite didvyrius – ir jūs demoralizuosite visą tautą“

  1. Bjukinenas, „SmertZapada“, Act, Maskva, 2003, p. 207.

Tokia knygos istorinė vertė mums.

  1. Jaunas skaitytojas iš knygos „Žali“ (2018 m.) sužinos apie pasipriešinimą kaip savinieką

„Aš  Juozas Kasperavičius, snarglius nuogu pimpalu“ (p. 100). Ar eilinis skaitytojas nieko sudėtingo ir konkretaus čia neįžvelgia? Nuoga okupacinė dvasia. Tai apie pasiaukojusį ir žuvusį Lietuvos aviacijos karininką, ne išgalvotą, o tikrą tuo vardu ir pavarde.

Lietuvius „užvaldė įkyri idėja turėti savo valstybę“ (p. 5). Partizaninis karas vadinamas paniekinančiai kaip „vertikalus karas“ (p. 6), „atgyvenęs karas“ (p. 6), „gerą dešimtmetį buvo įkyriai kariaujama“ (p. 6), „lietuvių nuolat kariaudavo apie dvidešimt tūkstančių“ (p. 8). Tiek Lietuvoje iš viso žuvo Lietuvos partizanų per reokupacinį pasipriešinimą. Šis paskutinis autoriaus teiginys yra dar negirdėtas ciniškas didžiulio skaičiaus pasipriešinime žuvusiųjų idealistinių aukų istorinis ir humanitarinis paniekinimas.

„Dvidešimties tūkstančių vadas yra lavonas.“ (p. 115). Tai apie Joną Žemaitį su tikslia nuoroda apie istorinį žuvusių pasipriešinimo dalyvių – partizanų

– skaičių.

 

„Mums reikėjo ateiti kitą pavasarį. Nes šią vasarą Jonas Žemaitis, subingalvis, guli prie manęs ir piktdžiugiškai šypsosi.“ (p. 243). Gal derėjo 2019 metus įvardinti „subingalvio metais“? Prokuroro ir teismų sprendimai galimai linkę prie to.

Ką gali reikšti, pavyzdžiui, toks tekstas kalbant apie J. Žemaitį? „Jis ten yra su savo baime, o tai daug stipresnis buvimas. Nes jis ne šiaip apsidairo pro langą ir eina į šikinyką. Apsidairo pro langą, nes bijo. Užsidaryti išvietėje bijo, o išeiti iš jos – dar daugiau.“ (p. 221–222). Valstybė per tokius prokurorus ir teisėjus ne tik neginama, bet žemina savo ir jos gynėjų garbę. Tai akivaizdus laisvės kovos, rezistencijos niekinimo sindromas. Palyginkime: jeigu kas nors parašytų panašų darbą apie holokaustą, pavadintų postmodernizmo vardu ir kokį nors į getą įvarytą žydų gydytoją pavadintų „subingalviu“, tai niekam nekiltų fašistų besąlygiško pasmerkimo mintis ir jos teisinio įvertinimo loginio humanistinio sprendimo atsakomybės poreikis. Savoms aukoms autorius kabina niekybinius įvaizdžius, kurie tinka ir dera prie prokuroro ir teisėjų valstybinės teisinės sąmonės?

Toks savo istorijos įvertinimas reiškia stribinio mentaliteto atvirai drąsią, niekingą istorijai apraišką. Ar egzistuoja mūsų prokurorų ir teisėjų tautinė savigarba, valstybinis mąstymas ir savo istorijos vertinimas pagal šiandien egzistuojančias Lietuvos ir tarptautinės teisės normas, jeigu kalbama apie jus cogens nuostatą veikėjų vertinimo erdvėje, o ne kokiame nors sportinio įvykio aprašyme? Žuvusieji ir nukankinti patys negali apsiginti. Ir šiandien tokioje teisinėje erdvėje Lietuvos prokurorai ir teisėjai vieningai lieka prie okupacinio KGB represinio vertinimo karavano.

Kaip atrodytų, jeigu mes nurodytume teismą, teisėjų pavardes ir, kaip buvo pasakyta, suteiktume jiems savo tam tikrus vaidmenis, kaip apie knygą tvirtina mūsų teisėjai, ir M. Ivaškevičiaus terminologiją. Teisėjas X su „nuogu pimpalu“, teisėjas Y „eina į šikinyką“, o teisėjas Z yra „subingalvis“. Pagal dabartinę teisėjų sampratą, pasakytume, kad tekstas visai ne apie teisėjus, tai yra mūsų

postmodernistinė“ užmačia ir mes visai nenorime kištis į kažkokią rezistenciją, o Konstitucija garantuoja minties laisvę.

Kaip vaizdelis atrodytų, jeigu J. Žemaitis būtų šiandien gyvas ir M. Ivaškevičius jam „suteiktų vaidmenį“? Dabar, ačiū Dievui, J. Žemaičio nėra ir galima šnekėti, ką nori. Ir dar pagalvokime: Maskvoje sušaudytas J. Žemaitis pats apsiginti negali, dukterėčioms suteiktas nereikšmingo, nieko negalinčio stebėtojo vaidmuo.

Toks Vilniaus miesto apylinkės ir Vilniaus apygardos teismų vieningas vertinimas visiškai įsikomponuoja į bendrą partizaninio pasipriešinimo niekinimo rikiuotę. Minėti teismai aiškina, kad ne apie partizanus kalbama knygoje. Galima paklausti, ar tai reiškia skaitytojui, kad įvykis vyksta Madagaskaro džiunglėse, kur veikia kažkokie genčių seniūnai ir kovoja vienas su kitu? Aiškiai, tvirtai, su norimu tikslu ir siekiu, be jokių pasislėpimų išsakoma mintis, netgi šlykščiai išsityčiojant iš Lietuvos partizaninio ginkluoto pasipriešinimo ir laisvės idėjos. Kas tuomet yra Jonas Žemaitis, Juozas Kasperavičius, jei ne partizanai?

Įdomus vingis. Su čekistais pasielgta kultūringiau, jiems pakeisti vardai. Afanasijus Dušanskis išties yra vardu Nachmanas, o Vasilijus Sinicynas išties yra vardu Jakovas. Juk nedora čekistus žydą ir rusą kaltinti. O šunsnukius lietuvius reikėjo įvardinti tiksliai tikrais vardais, kad niekam nebūtų abejonių, kad tai yra konkrečiai tie patys partizanai, kaip buvo nurodyta pirmoje knygos laidoje, išsigimėliai. Sena meilė nerūdija.

Ir niekur niekad autorius nuo „išsigimėlių“ įvaizdžio nenuėjo.

  1. Čekistai Dušanskis ir Sinicynas – pakaustyti Lietuvos laisvės idėjos triuškinimo dvasia gerbtini patyrę čekistai

Knygos autoriaus simpatijos ir nuostatos – okupantų pusėje. Štai tikri ir žinomi garsūs KGB Lietuvos budeliai Dušanskis ir Sinicynas knygoje (ar tai neatkurta tikrovė?) kalbasi tarpusavyje: „Po karo susitikome Orske. Jis dešiniajame krante saugojo karo belaisvius,  kairiajame  politinę smulkmę […] Bokšteliuose kartais vienas kitam pamojuodavom.“ (p. 39). Tai ne tikrovė, bet Lietuvos okupaciją teigianti represinė mintis. Ir siekis! Taigi net Rusijos politinių lagerių kaliniai – smulkmė! Nuostata sovietiška, revoliucinė patriotinė. Tai Josifo Stalino mokykla, išminties šaltinis.

„Kasdien penktą ryte eilinis Afanasijus Dušanskis iš keliolikto karto užveda savo sunkvežimį. Vasilijus Sinicynas tuo metu sėdi kabinoje ir stropiai tikrina visų ginklų apkabas. Jis negali pakęsti, kai ginklas laiku neiššauna. Pusę šešių jiedu pajuda. Jų sunkvežimių gaudesį pažįsta visa Lietuva. Miškuose nėra nieko baisesnio  šio variklio gaudesį.“ (p. 345). O dėl lietuvių, tai jie iki panagių niekingi, ir tai sakoma atvirai. Šaunūs atėjūnai, su represinės tarnybos patirtimi, neeiliniai berniukai daro tvarką Lietuvoje ir tai pastebėjo budri  Ivaškevičiaus akis. Telieka už tai padėkoti. Ir tai padaryta išleidžiat knygą rusų kalba, kaip padėką už pagalbą likviduojant šunsnukius, išsigimėlius lietuviškuosius buržuazinius nacionalistus.

Autorius gerai informuotas apie pasirinktus šių garsių budelių nuopelnus. Pavyzdžiui, Dušanskis vadovavo partizanų A. Ramanausko ir A. Kraujelio likvidavimo operacijoms, o Sinicynas – aktyviai veikė likviduojant brolius Antaną ir Joną Aštrauskus Šakių rajone. Ir tai, autoriaus nuomone, visai galingi vyrai, o ne kokie blogiečiai. Štai kam reikia dėkoti ir paklusti, o ne kažkokiam subingalviui.

Prokuroro J. Lauciaus, teisėjų P. Karvelio, Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės, Ernesto Rimšelio verdiktus vertiname kaip Lietuvos Konstitucijos 25 straipsnio pažeidimą dėl konstitucinės santvarkos gynimo atsisakymo Lietuvos Respublikos vardu. Tas ypač akivaizdu, kad knygos autoriaus simpatijos suprantamai ir ryškiausiai yra okupantų kolaborantų pusėje, tai yra tų asmenų, kurie Lietuvą laikė okupacijoje. Kitaip neįmanoma suvokti romano dvasios ir šerdies kaip kažkokių

 

nevykėlių neaiški veikla.

Pakartosime tekstą: „užvaldė įkyri idėja turėti savo valstybę“ (p. 5). Tai skamba: šalin Lietuvos nepriklausomybę! Atvirai pasisakoma prieš nepriklausomybę ir suverenitetą. Tai ne abstrakcija, tai atkuriama teisinė tikrovė ne išgalvoto supermodernizmo, o pamfleto forma kalbama apie Lietuvos valstybės atkūrimo pastangas ir aukas. Ir šiuo atveju Lietuvos valstybė leidžia tyčiotis iš jos, iš jos Konstitucijos esmės, raidės, turinio ir dvasios?

 

  1. Sąvoka „postmodernistinis“ neliečiama kaip indų šventa karvė

Primityvus teksto aiškinimas „postmodernistinio romano“ sąvoka, tarytum neapibrėžtas pavadinimas yra šmeižto alibi. Juk galima šmeižti, nors šiuo atveju tiksliau sakyti tiesiai – ginti okupaciją. Nieko atmetančio aiškų stribinį knygos turinį nepasako žodis „postmodernus“. Gali būti „modernus“, „supermodernus“,

„ultramodernus“, „liberalus“, „realistinis“, „fantastinis“, „poetinis“, „lyrinis“ ir t. t. Juk vertinama ir nagrinėjama ne forma, kaip pasakyta, bet pagal turinį – kas pasakyta ir ko siekta tokiais Lietuvos pasipriešinimo sovietinei okupacijai niekinimo žodžiais. O pasakyta aiškiai: pasipriešinimo partizaninis judėjimas – niekingų kvailių karikatūrinė išmonė! Ar tai atitinka Lietuvos Konstitucijos ir visų įstatymų valstybės 1918 ir 1990 metų kūrimo tikslus ir dvasią?

Teisinis klausimas būtų toks: ar nepažeista Teismų įstatymo 34 straipsnio 1 dalis dėl draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis. Manome, kad įstatymo leidėjas numatė galimus tokius teisėjų veiksmus ir įrašė tokį draudimą. Galima tą ginčą teisinti kišimusi į teismo procesinį nepriklausomumą, bet tuomet ši įstatyme paminėta numatyta norma taptų absoliučiai neveikianti. Tai kaip tada ir kokiu būdu įrodyti ir išdėstyti aiškiai, noriai, suprantant ir siekiant stribinės nuostatos įvardijimo, pripažįstant nužudytus valstybės gynėjus, Konstitucinę nuostatą ir 2019 metus, LR Seimo paskelbtus partizano Jono Žemaičio atminties metais. Kaip čia viskas dera ir suderinama?

Ką tokiu atveju prieš Seimo nutarimą pasako pilietis M. Ivaškevičius? Teismui buvo dilema: stribinė KGB ar partizaninė Laisvės Lietuva. Atsakyta pagal principą: sena meilė nerūdija.

 

  1. Partizano dukterėčios privalo suprasti, kad partizaną
  1. Žemaitį Lietuvos Respublikos vardu turi vertinti stribiškai

Beje, skundą dėl nužudyto partizano paniekinimo pateikė ir partizano J. Žemaičio dukterėčios Aušra Marija Vilkienė ir Rūta Kotryna Juškaitė, bet tai, teismo nuomone, beprasmybė, nes romanas literatūriškai ir teisiškai legitiminis. Taigi dukterėčios turi gerbti pagal prokuroro ir teismo verdiktus dėdę niekinusius ir

 

žudžiusius stribus bei čekistus, nes jų garbė negali būti pažeista, o Rusijoje sušaudytas dėdė Jonas ir jos jokios garbės neturi. Justitia est fundamentum regnorum!

 

  1. Partizano dukters amžiams neužmirštamas atminties žodis knygos autoriui

Greta kitų faktų teismui buvo pateiktas Vidos Kasperavičiūtės-Tereikienės, partizano  Juozo  Kasperavičiaus  dukters,  atviras  laiškas  pirmos  laidos knygos  „Žali“ autoriui, išspausdintas laikraštyje „Tremtinys“. Netrukus po laiško arašymo ji mirė. Prokurorui ir teisėjams artimųjų skausmas nė motais prieš „postmodernistinį“ išsigalvojimą.

Ar esi laimingas ir linksmas sukūręs „šedevrą“  garsią knygą „Žali“. O gal aplanko tave ir tokia liūdna minutė „o kodėl  taip paniekinamai aprašiau žuvusius už Tėvynę“? Dar didesnė bus gėda tau, kai vaikai tavęs paklaus – o kas tie „išsigimėliai“? Ar drįsi tu jiems paaiškinti – tai Lietuvos didvyriai, kuriuos paniekinau?

Nebūsi, jaunasis žmogau, visą gyvenimą jaunas. Atmink mano žodžius, kad „sąžinės balsas tau visą gyvenimą iki tavo mirties neduos tau žemiškos ramybės.“ („Tremtinys“, 2003-03-27, p. 5).

Balsas iš kapo ir Lietuvos sąžinė neduos ramybės tiems, kurie paniekino Lietuvą.

  1. Nenuginčijamas epilogas abejojantiems niekingu darbu Tėvynei

Knygos „Žali“ abiejose laidose:

Nė vienas čekistų persekiojimų ir represijų epizodas nepasmerkiamas. Nėra žodžio „stribas“, „atėjūnas“ ar „okupantas“.

Nė vieno žodelio apie partizanų Tėvynės gynimo siekį. Nė pusės žodelio, užtariančio partizanus.

Tarptautinė valstybių patirtis:

Nurodykite šalį, kur jos partizanai būtų taip niekinami.

Nurodykite šalį, kurioje kaip lietuvių tautą „užvaldė įkyri idėja turėti savo valstybę“ (2018 m., p. 5).

Kas gali paneigti, kad autoriui Tėvynė ne prakeiksmas, o okupacija – išsigelbėjimas?

PROKURORO J. LAUCIAUS, TEISĖJŲ P. KARVELIO, A. BUDRIO, J. KOLYČIENĖS, E. RIMŠELIO TEISINIAI VERTINIMAI

 

IR PAŽEIDIMAI

  1. Nesvarstyta ir nepasisakyta dėl Lietuvos partizanų vado Jono Žemaičio, 2009 Seimo pripažinto Lietuvos vadovu, jo dukterėčių Aušros Marijos Vilkienės ir Rūtos Kotrynos Juškaitės skundo dėl dėdės pažeminimo ir suniekinimo.
  2. Prokuroras J. Laucius savo 2019-02-28 nutarime nurodė, kad neanalizavo nei pateiktų knygos citatų, nei turinio, o atmetimo verdiktą padarė.
  3. Knygos šmeižiškumas remiasi trimis subjektyviais ir atvirai anga- žuotais mitais:

Pirmas. Pateisina nieko teisiškai nereiškiančiu mistiniu žodžiu

,,postmodernistinis“ romanas.

Antras. Romanas yra ,,…ne apie pokario rezistenciją…“ (3 psl.).

Atviras melas. Tuomet apie ką?

Trečias. Absoliučiai melagingas – ,,neatkuriama tikrovė“. Partizanų vardai, pavardės, žinomas žuvusiųjų partizanų 20 tūkst. skaičius, partizano J. Žemaičio mokymasis artilerijos mokykloje, budelių Dušanskio ir Sinycino pavardės.

  1. Maskvoje sušaudytas partizanas J. Žemaitis knygoje vadinamas

,,subingalviu“ (p. 243).

  1. Okupacinis teiginys, kad lietuvius ,,/…/užvaldė įkyri idėja turėti savo valstybę.“ (p. 5).
  2. Nei vieno žodžio apie rezistencijos auką ar okupaciją.
  3. Pažeidžiamas Lietuvos Konstitucijos 25 straipsnis – numatantis konstitucinės santvarkos gynimo pagrindu drausti skleisti šmeižtą ir dezinformaciją.

Tokie teisinantys prokurorų ir teisėjų argumentai gali būti skirti tik nesusigaudančiam ar silpnapročiui žmogui, o ne rezistencijos malšinimo mašiną išgyvenusiems asmenims priimantiems tai kaip spjūvį aukoms, nepagarbą istorijai, Lietuvos valstybės laisvės istorijai ir kvietimą atsisakyti nepriklausomybės bei apgailestavimą dėl okupacijos netekties.

Tai yra istorinis tautos pažeminimas ir siekis įteigti garbės ir išdidumo atsisakymą su viltimi sulaukti okupacijos, t. y. griauti valstybės konstitucinius pamatus, kaip dabar politikoje yra priimta, minkštomis galios priemonėmis, beje, savomis rankomis.

Kad būtų aiškiau, sudėstykime analogišką hipotetinę istorinę situaciją. Du vokiečių SS gauleiteriai, kaip knygos herojai Dušanskis ir Sinycinas, kovoja su Lietuvos partizanais visaip šaiposi iš jų nepriklausomybės siekių ir mintimis gėrisi ir kuria III Reicho laimėjimus. Tai kaip atrodytų ir būtų vertinama? Jei tai būtų gestapas, tai jau blogai, o KGB – tai jau savi. Gal ne be reikalo prokuroras L. Laucius E. Kusaitei sudoroti ne tik pats vyko į Maskvą pas FSB, bet ir į Vilnių iš Maskvos atvykti pakvietė 4 FSB tardytojus. Vertybių senas ratas atsiridena. Jaunystė negali nedainuoti. Sakoma, kad ai kurie sapnai ir išsipildo.

 

 

 

 

 

Nachmanas Dušanskis.

Čekistas nuo 1940 metų. Vadovavo partizano A. Kraujelis žūties ir A. Ramanausko suėmimo operacijoms.

Jakovas Sinycinas,

KGB pulkininkas. Pradinis išsilavinimas. Gausiai apdovanotas. Teigiamai su N. Dušanskiu pavaizduotas knygoje ,,Žali“.

 

V

Lietuvos teismų kolaborantų teisinamojo vertinimo įsišaknijusi sistema

 

„Įstatymai negyvi, jeigu  viešpatauja nenaudėliai“

Anatolijus Fransas

„Išminties antologija“, Maskva,

2005, p. 380

  1. Bausmė dėl nežmoniškų okupacinių pyliavų nevykdymo

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko V. Greičiaus teikimą, 2000- 03-23 Aukščiausiojo Teismo Baudžiamojo skyriaus teisėjų V. Aiduko, A. Pikelio ir

  1. Kuconiokolegija dereabilitavo O. Petrauskaitę, kuri 1947-10-07 Lietuvos okupacinioteismo nubausta penkiolikai metų įkalinimui pataisos darbų stovykloje su viso turto konfiskavimu. Kaip nurodoma, ji 1947-08-25 pristatė į grūdų punktą 27 kg grūdų ir gavo fiktyvų kvitą 227 kg grūdų.

Minėti teisėjai savo nutartyje užrašė: „O. Petrauskaitė buvo nuteista ne pasipriešinimą agresijai ir okupaciniams režimams, o kriminalinį nusikaltimą – sukčiavimą, padariusį žalą valstybinei organizacijai.“ Žala okupacinei valstybei, apkrovusiai valstiečius nepakeliamais mokesčiais ir pyliavomis. Ką teisėjams galėjo reikšti žala okupacinei valstybinei organizacijai?

  1. Greičius ir P. Kuconistampa Lietuvos Konstitucinio Teismo teisėjais.
  1. Panaikina reabilitaciją pagal sovietinio karinio tribunolo sprendimą

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas R. Urbaitis 2001-08-31 dėl represuoto Mykolo Kunevičiaus padaro išvadą, jog jam 1990-08-15 nepamatuotai išduotas reabilitavimo pažymėjimas. Jo arešto okupantų nutarime nurodoma, kad karo pradžioje dalyvavo Pernaravos valsčiaus vykdomojo komiteto užėmime, įstojo į „lietuvių nacionalistų“ partiją, verbavo naujus narius, vykdė antitarybinę agitaciją ir padėjo maistu partizanams. Tai 1954-11-26 surašė NKGB kapitonas Kriukov ir leitenantas Davydov, teisė MVD karinis tribunolas uždarame posėdyje Kaune: justicijos majoras Rumiancev, jaunesnysis seržantas Makarov, jaunesnysis seržantas Babec. Teisėjas R. Urbaitis tapo Konstitucinio Teismo pirmininku.

2001-10-18 Aukščiausiojo Teismo kolegija – P. Kuconis, O. A. Budienė ir V. Pesliakas –dereabilitavo M. Kunevičių, 1946-05-14 LTSR NKVD kariuomenės karinio tribunolo nuteistą 10 metų įkalinimo pataisos darbų stovykloje konfiskuojant jam priklausantį turtą. Kad jis „iki 1940 metų buvo Tautininkų

 

partijos ir Šaulių sąjungos narys, ir  tai, kad vokiečių okupacijos metais […] dirbo Pavinkšių apylinkės seniūnu, vykdė visus vokiečių valdžios įsakymus, aprūpindavo vokiečių kariuomenę.“

Teisėjų kolegija nutartyje rašo: „Jo veika vertintina kaip bendradarbiavimas su okupacinės hitlerinės Vokietijos režimu, nes būdamas seniūnu jus bendradarbiavo su vokiečių okupantais, vykdė jų nurodymus.“

Tik po didelių protestų ir demaršų 2011-04-27 Aukščiausiojo Teismo pirmininkas jį antrąsyk reabilitavo, bet teisinė okupacinė teisėjų sąmonė nebuvo įvertinta. P. Kuconis buvo Konstitucinio Teismo teisėjas.

  1. Partizano Alberto Kavaliausko nužudymo byla

Panevėžio apygardos teismo (Evaldas Vanagas, Pranas Šimkus, Antanas Jarašius) 2001-10-22 nuosprendžiu išteisintas išdavęs ir žudynėse dalyvavęs asmuo tokiu motyvu: „Genocidui be apibrėžtų subjektui tikslų visiškai ar iš dalies sunaikinti gyventojus, priklausančius atitinkamai LR BK 71 str. 1 d. dispozicijoje yra ne atskiras asmuo, bet neapibrėžta, paprastai didelė žmonių grupė, atitinkanti aukščiau minėtus kriterijus. Atskirų žmonių žudymas, kankinimas ir panašūs LR BK 71 str. numatyto nusikaltimo sudėties objektyviąją pusę sudarantys veiksmai kvalifikuotini tik kaip nusikaltimas prieš asmenį.“ Kadangi buvo nužudytas ne partizanų būrys, o vienas, tai jau ne partizanas, o šiaip pilietis, tai jau ir senatis. Netgi čekistų byloje nužudytasis įvardijamas partizanu („banditas“).

 

  1. Čekistinė klasika: KGB smogikų išteisinimas suėmus ir vėliau sušaudžius du partizanus

2002-06-04 Vilniaus apygardos teismo kolegija A. O. Kvaraciejūtė, S. Punys, ir Z. Birštonas išteisina KGB agentų smogikų grupę, klasta suėmusią partizanus V. Sabaliauską ir B. Žukauską, kurie buvo nuteisti ir sušaudyti, tokiu motyvu: „Tarp V. Sabaliausko suėmimo ir jo nuteisimo mirties bausme nėra priežastinio ryšio. V. Sabaliauskas mirties bausme buvo nuteistas teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje. […] Ir pats partizanų suėmimas nereiškė, kad jie bus nužudyti ar kitaip sunaikinti. […] B. Žukausko nėra pagrindo laikyti nukentėjusiuoju dėl genocido jį suimant, nes jis irgi buvo nuteistas teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje.“

Lietuvos apeliacinio teismo kolegija – V. Ražinskaitė, V. Milius ir T. Šeškauskas 2002-11-20 nutartimi palieka galioti Vilniaus apygardos teismo išteisinamąjį nuosprendį. Vėliau V. Milius tampa Konstitucinio Teismo teisėju.

  1. Trėmimo metu nušautas žmogus, operacijos dalyvis stribas

 

nubaustas 2 metus naktimis nesilankyti restoranuose ir kavinėse

Kauno apygardos teismo teisėjas Egidijus Jonas Grigaravičius stribui Z. Dubosui 2008-02-15 už trėmimą skyrė bausmę: „baustinas laisvės apribojimu dvejiems metams, įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 06 val. […], nesilankyti restoranuose, kavinėse, pasilinksminimų, pramogų vietose“.

Nuosprendžio motyvas: „nusikaltimas įvykdytas prie atitinkamų politinių aplinkybių, kurios vėliau pasikeitusios, šiuo metu kaltinamasis atitinkamos grėsmės nekelia.“ 2009-05-28 Lietuvos apeliacinio teismo kolegija (Viktoras Kažys, Rūta Mickevičienė ir Elena Vainienė) tais pačiais argumentais nuosprendį patvirtino.

 

  1. Pastovus prokuroro E. Papučkos tvirtos kolaborantinės nuostatos taškas ypač aktyvaus rezistencijos dalyvio A. Andreikos byloje 2006 metais

1982-04-08 Lietuvos okupacinio aukščiausiojo teismo kolegija (pirmininkaujant J. A. Riepšui bei tarėjams E. Trainienei ir M. Adomavičiui), dalyvaujant prokurorui J. Bakučioniui, nubaudė A. Andreiką 4 metams laisvės atėmimo ir 5 metams tremties. J. A. Riepšas nuo 1994 m. buvo Aukščiausiojo Teismo teisėjas, o 2003–2007 metais – šio teismo Baudžiamojo skyriaus pirmininkas.

Aktyvus pasipriešinimo okupacijai dalyvis Algimantas Andreika antrąsyk nukentėjo atgimimo pradžioje, jo veikla tuo metu buvo ypač drąsi ir reikšminga, mobilizuojanti, skatinanti ir įkvepianti nepaklusti, plačiai priešintis ir siekti nepriklausomybės. 1988 m. rugsėjo 29 d. Vilniuje Katedros aikštėje įvyko vadinamasis „bananų balius“, kurio vykdomąjį raštą pasirašė M. Misiukonis. Jo metu A. Andreiką žiauriai sumušė milicininkas Z. Bernotas, netgi tuometė okupacinė valdžia milicininkui iškėlė bylą pagal pareigybių viršijimo straipsnį. Maskvos prokuroras M. Popovas 1989-12-15 bylą nutraukė. Prokurorė L. Urbonienė 1999-12-08 bylą nutraukė pagal senatį (jus cogens?!).

2006-03-27 Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojas

Eugenijus Papučka nutartyje, nurodo, kad A. Andreiką milicininkas Z. Bernotas

„sumušė suduodamas smūgius rankomis ir kojomis A. Andreikai į veidą, pilvą, krūtinę, nugarą, padarydamas jam apysunkį kūno sužalojimą.“ (p. 1).

Prokuroras E. Papučka savo 2006-05-12 nutarime nurodo, „kad Z. Bernoto veiksmuose nėra nustatytas ir privalomasis kvalifikuojantis sistemingumo požymis, kuris yra tik tuomet, kai civiliai užpuldinėjami nuolatos, sistemingai, ne rečiau trijų kartų ir tais pačiais motyvais, t. y. remiant valstybės ar organizacijos politiką užpuldinėti tokius asmenis. Be to, net ir esant šiems kvalifikuojantiems požymiams, pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, nei vienam iš Z. Bernoto sumuštų ir sužalotų asmenų nebuvo padarytas

 

sunkus sužalojimas (pagal tuomet galiojusio BK nuostatas) ar sunkus sveikatos sutrikdymas turi būti sunkus pagal dabar galiojantį BK. Tuo tarpu BK 100 str. dispozicija imperatyviai numato, kad sveikatos sutrikdymas turi būti sunkus. Z. Bernoto veiksmai nėra ir negali būti vertinami kaip A. Andreikos ir kitų asmenų persekiojimas dėl politinių ar kitų motyvų, kadangi persekiojimas tarptautinėje humanitarinėje teisėje suprantamas ir laikomas tuomet, kai tam tikrai grupei žmonių atimamos ar ribojamos teisės reikštis kurioje nors politinėje ar visuomeninio, socialinio gyvenimo srityje konkrečiais veiksmais (rinkimų teisės atėmimas, savos kalbos vartojimo draudimas, teisių kreiptis į teismą ribojimas ir pan.). Bylos medžiagoje duomenų apie tokius ribojimus nėra. Tad Z. Bernoto padarytos nusikalstamos veikos negali būti vertinamos kaip tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis (BK 100 str.) (p. 2). O kur dar BK 103 straipsnis?

2009-01-16 prokurorės Linos Urbonienės nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą „kapitonas Bernotas […] paklausė ar tau reikalinga laisvė ir puolė  mušti. Sudavė maždaug 4 smūgius į kairę ausį ir porą kartų žemiau krūtinės. Jis nukrito ir ėmė šaukti, kad muša. Civilis liepė nešaukti ir smaugė šaliku. Bernotas sudavė dar du smūgius į veidą ir prakirto lūpą.“ (p. 4). Taip nutarime aprašoma mušimo pradžia.

Prokurorė L. Urbonienė 2009-01-16 nutarime nurodo: „Z. Bernoto veiksmuose nėra nustatytas ir privalomasis kvalifikuojantis sistemingumo požymis, kuris yra tik tuomet kai civiliai užpuldinėjami nuolatos, sistemingai, ne rečiau 3 kartų ir tais pačiais motyvais, t. y. remiant valstybės ar organizacijos politiką užpuldinėti tokius žmones.“ (p. 7).

Prokurorė L. Urbonienė teigia: „Z. Bernoto veiksmai nėra ir negali būti vertinami kaip A. Andreikos ir kitų asmenų persekiojimas dėl politinių ar kitų motyvų, kadangi persekiojimas tarptautinėje humanitarinėje teisėje suprantamas ir laikomas tuomet, kai tam tikrai grupei žmonių atimamos ar ribojamos teisės reikštis kurioje nors politinėje ar visuomeninio, socialinio gyvenimo srityje konkrečiais veiksmais (rinkimų teisės atėmimas, savos kalbos vartojimo draudimas, teisių kreiptis į teismą ribojimas ir pan.). Bylos medžiagoje duomenų apie tokius ribojimus nėra.“ (p. 7). Prokurorė kalba apie sovietinę rinkimų teisę. Tai jau komunizmo sapnų karalystės argumentas.

2009-03-23 teisėjos Dianos Butrimienės nutartis: „nesant Z. Bernoto veiksmuose pagal LR BK 100 str. privalomo didelio masto […] sistemingumo (nėra nustatyto civilių asmenų nuolatinio, ne rečiau 3 kartų, užpuldinėjimo dėl tų pačių motyvų) ar sunkaus sveikatos sutrikdymo […] nėra pagrindo Z. Bernoto veiksmus kvalifikuoti kaip tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis (LR BK 100 str.). Pažymėtina, jog vertinant Z. Bernoto veiksmus pagal LR BK 103 str. (tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimas, kankinimas ar kitoks nežmoniškas elgesys su jais), konstatuotina, kad jo veiksmuose nėra minėto straipsnio dispozicijoje privalomų

 

kvalifikuojančių veikos požymių. Esant nurodytoms aplinkybėms, kvalifikuoti Z. Bernoto veiksmus pagal LR BK 99 str., 100 str., 103 str., kuriuose numatytoms veikoms nėra taikoma senatis, nėra pagrindų.“ (p. 2).

Teisėja D. Butrimienė kalba apie sumušimą 3 kartus. Kokioje teisės normoje, okupacinėje ar šiandienėje nustatyta 3 kartų sumušimo nuostata?

2009-04-29 nutartyje Vilniaus apygardos teismo teisėja Alvyra Ona Kvaraciejūtė teigia: „prokurorai Z. Bernoto nusikalstamus veiksmus A. Andreikos atžvilgiu pagrįstai kvalifikavo pagal LR BK 228 str. (tuo metu galiojusio LTSR BK 178 str. 2 d.) ir ikiteisminį tyrimą nutraukė suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.“ (p. 1). Minimame okupaciniame BK 178 straipsnyje taip pat nėra jokios nuorodos dėl trijų kartų sumušimo.

„Nėra jokių duomenų, patvirtinančių: 1. kad Z. Bernotas, panaudo– damas fizinį smurtą A. Andreikos atžvilgiu, turėjo tikslą fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių atitinkamai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei.“ (p. 2).

  1. Ginama KGB smogikų garbė ir orumas

Vilniaus apygardos Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija – Sigita Vainauskienė, Jūratė Damanskienė ir Ryšardas Skirtunas 2010-06-11 priima nuosprendį genocido byloje, kuris paskelbtas taip: „grupėje su Lietuvos TSR Valstybės saugumo ministerijos (MGB) agentais-smogikais R. O., „Kirviu“, S.

  1. „Mažyliu“,P. P. „Jūra“, F. S. „Tigru“, J. M. „Aru“, J. B. Bimba apgaulės būdu, t. t. apsimetę pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyviais“.

2011-01-24 Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje yra toks įrašas: „akte, kurį pasirašė LTSR VRM valdybos ketvirtojo skyriaus poskyrio viršininko pavaduoto-jas vyresnysis leitenantas A., Vilniaus srities VRM vyr. operatyvinis įgaliotinis kapitonas S.“.

„Atpažinti nužudyti banditai. Tai V. G., Alekso, gimęs 1929 metais, slapyvardis „Mikasiukas“ ir Z. C., Franco, gimęs 1929 metais, slapyvardis

Makulis“.

Koks yra teisės interesas ir teisinė sąmonė, istorinė informacija, uždraudžiant tautai žinoti apie Lietuvos ir tarptautinės teisės pagrindu apkaltintus savo budelius, pavertus juos incognito? Ir teisininkams tai neužkliūva, nes tai lyg ir ne valstybinis, o kažkoks buitinės reikšmės įvykis. Tokia logika reikėtų ir Josifo Stalino bei Adolfo Hitlerio vardus rašyti neatpažįstamais kriptonimais J. S. ir A. H. Kokia teisėjų valstybinė sąmonė?

Tą patį galima pasakyti apie tautos didvyrių – partizanų – vardų ir pavardžių įslaptinimą.

 

  1. 1918 metų savanorio byla

Aleksandras Kalesinskas, 1918 metų savanoris, Vyčio Kryžiaus ordino ir meda- lio kavalierius, 1941 metų sukilėlis, 1945-01-11 nuteistas 15 metų katorgos. Po 18 dienų nuo teismo, neaiškiomis aplinkybėmis, manytina, nuo kankinimo, miręs Vilniaus kalėjime. 2014-03-18 nutartimi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kolegija –

  1. Bieliūnas,V. Aidukas, V. Čiučiulka – jį derebilitavo nurodydami: „Nuteistasis
  2. Kalesinskas tiek parengtinio tyrimo metu, tiek karinio tribunolo metu  prisipažino.“ Ką reiškia prisipažinimas, ką reiškia tik užrašymas čekistų kariniame tardyme, tribunole ir galimas kalinamojo parašas. Tuo legitimuojamas okupacinis karinis tribunolas. Tribunolą teisino prokurorė Audronė Žentelienė.
  1. Vakarų Europos okupacijos ir kolaborantų teisinio įvertinimo patirtis po Antrojo pasaulinio karo

Lietuvos pasipriešinime okupacijai žuvo per 20 tūkst. partizanų, tai parodo didžiulį tautos istorinį apsisprendimą, pasiaukojimą ir galingas KGB represines naikinamąsias pastangas tam paneigti. Kolaborantų pasmerkimą mes matėme  Italijoje, kur Musolinis buvo pakartas žemyn galva.

Prancūzijoje tik po 5 metų vokiškosios okupacijos trukmės atgalinės datos veikimu į sunkiausių valstybinių nusikaltimų sąrašą buvo įrašyta nauja sąvoka –

„tautinės savigarbos neturėjimas“ (indignite nationale). Čia 1944–1945 metais, kai vokiečiai traukėsi iš Prancūzijos, žmonių pasipiktinimo, emocijų ir ekscesų proveržio sąlygomis buvo nužudyta apie 9 tūkst. kolaborantų. Tik vėliau buvo sukurti ypatingieji teismai, kurie per 5 metus išnagrinėjo per 127 tūkst. kolaborantų bylų, iš kurių 767 asmenims buvo įvykdyta mirties bausmė. Dar 694 mirties bausmes skyrė nuo 1944 m. vidurio veikę karo lauko teismai. Netgi su vokiečiais bendravusioms prostitutėms ten buvo nukerpami plaukai už „horizontalų kolaboravimą“. 475 tūkst. ministerijų ir valstybinių įstaigų darbuotojams buvo atliktas administracinis patikrinimas ir 13 tūkst. atleista iš darbo. Prancūzijos kolaborantų vadas F. Petenas nubaustas mirties bausme, bet dėl senyvo amžiaus liko kalėti iki gyvos galvos.

Norvegijoje vokiečių kolaborantų vadovas V. Kvislingas 1945 m. nubaustas mirties bausme, o rašytojas, Nobelio premijos laureatas K. Hamsunas 1945 m. buvo suimtas ir 1948 m. pripažintas išdaviku, bet dėl senyvo amžiaus patalpintas bejėgių prieglaudoje, kur 1952 m. mirė. Beje, jis betarpiškai nebuvo kaltintas kokiais nors fiziniais ar atskirais nusikalstamais veiksmais, tik už kolaboravimą su vokiečiais, Tėvynės išdavimą, kaip ir mūsų atveju, kolaborantai teisėtai „vykdė galiojusius įstatymus“ ir taip prokurorai ir teisėjai perrašo Lietuvos okupacijos istoriją.

Belgijoje iki 1949 m. buvo karo padėtis. Po išsivadavimo sulaikyta 500–700 tūkst. asmenų, įtariamų kolaboravimu. Kolaborantams uždrausta studijuoti,

 

mokytojauti, dirbti laikraščiuose ir radijuje, vadovauti privačioms įmonėms, jie negalėjo gauti užsienio paso, įsirengti telefono, turėti sąskaitos banke.

Nyderlanduose buvo įsteigti vadinamieji liaudies tribunolai, arba liaudies teismai. Atgaline veikimo data įvestos naujos teisinės normos už įskundimą ar politiškai persekiojamųjų asmenų išdavimą. Šalyje internuota 150 tūkst. asmenų. Ypatingieji teismai paskelbė 140 tūkst. nuosprendžių kolaborantams, 154 mirties nuosprendžius, 39 tūkst. atimtos rinkiminės teisės, 11 tūkst. valstybės tarnautojų atleisti, 40 tūkst. asmenų atimta pilietybė,

Danijoje po išvadavimo iš okupacijos per dvi dienas buvo suimta 22 tūkst. įtariamų kolaboravimu ir retroaktyviai buvo sugrąžinta mirties bausmė.

Iki šios dienos nuostata nepakitusi. Antai tik vienas 2015 m. liepos 15 d. Vokietijos Liulenbergo teismo sprendimas, skirtas 94 metų SS unteršarfiureriui Oskarui Groeningui, dirbusiam Aušvico konclageryje eiliniu buhalteriu – nuteistas 4 metus kalėti. Jis apkaltintas bendrininkavimu nužudant 300 tūkst. žmonių. („Valstiečių laikraštis“, 2015-07-18, p. 18). 2017 m. gale jis prašė atleisti nuo likusių 2 metų bausmės atlikimo, tačiau teismas jo prašymo nepatenkino („Lietuvos žinios“, 2017-11-30, p. 7).

2019 metais Vokietijoje pradėtas 93 metų amžiaus Štuthofo koncentracijos stovyklos prižiūrėtojo teismas. Buvęs esesininkas B. Deyus kaltinamas prisidėjęs prie daugiau nei 5 tūkst. žmonių nužudymo. Kadangi jis Štuthofo konclageryje pradėjo dirbti 17 metų amžiaus, jis teisiamas Hamburgo nepilnamečių teisme.

2018 m. Vokietijos Štutgarto miesto prokuratūra pateikė kaltinimus 94 metų buvusiam Aušvico koncentracijos stovyklos prižiūrėtojui. Jam Manheimo teisme teks atsakyti dėl talkininkavimo žudant žmones, pranešė šalies žiniasklaida. Nuo 1942-ųjų metų spalio tuo metu 19-metis kaltinamasis dirbo prižiūrėtoju Aušvico stovykloje. Prokuratūra kaltina vyrą, kad jis, dirbdamas sargybiniu, „rėmė stovyklos veiklą bei naikinimo akcijas“. Prokuratūros duomenimis, per tą laiką, dėl kurio senelis yra teisiamas, į Aušvicą atvyko mažiausiai 15 geležinkelio sąstatų – daugiau kaip 13000 žmonių buvo įvertinti kaip nedarbingi ir nunuodyti dujų kamerose.“ („Valstiečių laikraštis“, 2018-04-25, p. 20).

Sugretinimui: KGB karininkas M. Misiukonis už dalyvavimą karinėje nusikalstamos KGB organizacijos operacijoje sunaikinant Lietuvos partizaną A. Kraujelį, jo devynių nepriklausomos Lietuvos teisėjų išteisinamasis verdiktas, atviru tekstu legitimuojant Lietuvos okupaciją, nusikalstamą KGB organizaciją ir sovietinės okupacijos teisės proceso ir baudžiamosios teisės normas yra istorinis skandalas ir pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvių paniekinimas, istoriškai gėdingas požiūris į rezistenciją Lietuvos valstybės vardu.

  1. Kolaborantų rojus Lietuvoje

Lietuvoje 2005–2019 metais buvo išnagrinėta nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų 30 bylų. Pagal nacionalinės teismų administracijos duomenis 6

 

asmenims buvo paskirta reali bausmė, 5 asmenys išteisinti, 9 bylos nutrauktos, 9 asmenys atleisti nuo bausmės, 7 asmenims paskirta kita, su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, 3 asmenims paskirtos priverčiamosios medicininės priemonės, 2 bylos buvo grąžintos prokurorams kaltinamojo akto trūkumams pašalinti.

Iš šių duomenų matyti, kad per tuos metus buvo realiai nubausti 6 asmenys, o per metus nagrinėta 1,1 bylos. Regimai teisingai yra teigiama. kad Lietuva yra kolaborantų rojus ir tai ne bendro pobūdžio, bet realiai menkas vykdžiusių represijas asmenų atsakomybės skaičius.

Užtat Lietuvoje šiandien ir tenka patirti, kad minint partizanų vado J. Žemaičio šimtmečio jubiliejų jis Lietuvos Respublikos vardu lieka su „subingalvio“ vardu, kaip tai viešai savo knygoje „Žali“ pavadino 2018 metų Lietuvos nacionalinės premijos laureatas rašytojas Marius Ivaškevičius, gavęs 30 tūkst. eurų premiją, ir tai Lietuvos Respublikos vardu patvirtino teisėjai Petras Karvelis, Arūnas Budrys, Jurgita Kolyčienė, Ernestas Rimšelis, prokuroras Justas Laucius nerado kaltės griaunant Lietuvos Konstitucijoje aptartą ir įvardintą konstitucinės santvarkos šmeižimo faktą.

Šiandien mes Lietuvoje nerandame aiškaus budelių įvertinimo, nematome jokio noro, tik ieškomos ir randamos kolaborantų išteisinimo normos. Lietuva laisvės kovų ir pasipriešinimo okupacijai fone tarptautinės teisės erdvėje jus cogens principe yra niekingai nyki teisiškai, politiškai, istoriškai ir morališkai deokupaciniuose sprendimuose:

-analogiškai pagal kolaborantų Vakarų Europoje griežtą teisinę konceptualią atsakomybę;

-pagal Lietuvos pasipriešinimo okupacijai istoriškai reikšmingą permanentinį kontekstą tarptautinių jus cogens nusikaltimų erdvėje:

-absoliutų žiaurų pastovų ir ilgą okupacinį Lietuvos represinį foną;

-pagal didelį pasipriešinimo mastą;

-dėl rezistencijos reikšmingumo tautinei savimonei;

-tarptautinės teisės normų ignoravimą ir vilkinimą tyrime;

-šiandienį atvirą praeities KGB represijų legitimumo deklaravimą;

-atvirą ir drąsų okupacinių teisės normų legitimavimą;

-legitimuojant kolaborantų laisvą moralinį pasirinkimą ir apsisprendimą represijoms;

-legitimuojant kolaborantų laisvai išreikštą norą dalyvauti represinėje veikoje;

-kolaborantų vidinį įsitikinimą okupacijoje ir jo laikymąsi šiandien;

-kolaborantų atliekamą žinomą represijų siekimą ir vykdymą;

-kolaborantų pateisinamą suvokiamą savo tyčią;

-kolaborantų teisinį savo veikos supratimo prieinamumą;

-kolaborantų savo veikos pasekmių numatomumą;

-nė kartą neišsakytos atgailos.

 

VI

Lietuvos kolaborantų aukso altorius, arba suniokoti nepriklausomyės bokštai

 

„Labai pavojinga, sako Volteras, būti teisiamam ten,

kur neteisūs šio pasaulio galingieji“

  1. Lichtenbergas

„Temidė aforizmuose“, Vilnius, 2005, p. 29

 

„Z. Bernoto veiksmai nėra irnegali būti vertinami kaip A. Andreikos ir kitų asmenų persekiojimas dėl politinių ar kitų motyvų, kadangi persekiojimas tarptautinėje humanitarinėje teisėje suprantamas ir laikomas tuomet, kai tam tikrai grupei žmonių atimamos ar ribojamos teisės reikštis kurioje nors politinėje ar visuomeninio, socialinio gyvenimo srityje konkrečiais veiksmais (rinkimų teisės atėmimas, savos kalbos vartojimo draudimas, teisių kreiptis į teismą ribojimas ir pan.). Bylos medžiagoje duomenų apie tokius ribojimus nėra.“ (p. 2)

2006-03-23 Vilniaus miesto 1 apylinkės teisėjos Dianos Butrimienės nutartis dėl represijų prieš rezistentą A. Andreiką nusikaltimo bylos nutraukimo.

 

„Kad Z. Bernoto veiksmuose nėra nustatytas ir privalomasis kvalifikuojantis sistemingumo požymis, kuris yra tik tuomet, kai civiliai užpuldinėjami nuolatos, sistemingai, ne rečiau trijų kartų ir tais pačiais motyvais, t. y. remiant valstybės ar organizacijos politiką užpuldinėti tokius asmenis. Be to, net ir esant šiems kvalifikuojantiems požymiams, pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, nei vienam iš Z. Bernoto sumuštų ir sužalotų asmenų nebuvo padarytas sunkus sužalojimas (pagal tuomet galiojusio BK nuostatas) ar sunkus sveikatos sutrikdymas turi būti sunkus pagal dabar  galiojantį BK. Tuo tarpu BK 100 str. dispozicija imperatyviai numato, kad sveikatos sutrikdymas turi būti sunkus. Z. Bernoto veiksmai nėra ir negali būti vertinami kaip A. Andreikos ir kitų asmenų persekiojimas dėl politinių ar kitų motyvų, kadangi persekiojimas tarptautinėje humanitarinėje teisėje suprantamas ir laikomas tuomet, kai tam tikrai grupei žmonių atimamos ar ribojamos teisės reikštis kurioje nors politinėje ar visuomeninio, socialinio gyvenimo srityje konkrečiais veiksmais (rinkimų teisės atėmimas, savos kalbos vartojimo draudimas, teisių kreiptis į teismą ribojimas ir pan.). Bylos medžiagoje duomenų apie tokius ribojimus nėra. Tad Z. Bernoto padarytos nusikalstamos veikos negali būti vertinamos kaip tarptautinės teisės

 

draudžiamas elgesys su žmonėmis (BK 100 str.)(p. 2)

Prokuroras E. Papučka 2006-05-12 nutraukia ikiteisminį tyrimą dėl A. Andreikos

sužalojimo „bananų baliaus“ laiku.

,,Stribas Z. Dubosas, dalyvavęs trėmime kai buvo nušautas žmogus, nubaustas.

,,/…/ baustinas laisvės apribojimu dvejiems metams, įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 06 val. /…/ nesilankyti restoranuose, kavinėse, pasilinksminimų, pramogų vietose /…/“.

../…/ nusikaltimas įvykdytas prie atitinkamų politinių aplinkybių, kurios vėliau pasikeitusios, šiuo metu kaltinamasis atitinkamos grėsmės nekelia.“

Kauno apygardos teismo teisėjo Egidijaus Jono Grigaravičiaus 2008-02-15 nuosprendis.

 

„Nagrinėjamo įvykio metu galiojusiame 1961 m. BPK buvo nurodyta, kad KGB yra vienas iš parengtinio tardymo ir kvotos organų (134, 142 straipsniai), t. y. šia prasme KGB buvo teisėsaugos institucija, todėl kaltinime naudojama sąvoka „KGB operacija“ nagrinėjamajame kontekste turėtų būti suprantama kaip tardymo veiksmo – kratos darymas.“ (p. 12)

Panevėžio apygardos teismo (A. Gaputis, A. Ridikas, S. Bagdonavičius) 2014-11- 23 išteisinamasis nuosprendis kolaboranto M. Misiukonio byloje.

 

„Byloje nėra jokių akivaizdžių įrodymų, kad M. Misiukonis (ar kurie nors kiti buvę įvykio vietoje KGB darbuotojai) būtų atlikęs kokius nors priešingus teisei veiksmus A. Kraujelio rėmėjų, buvusių įvykio atžvilgiu.“ (p. 13).

Panevėžio apygardos teismo (A. Gaputis, A. Ridikas, S. Bagdonavičius) 2014-11- 26 išteisinamasis nuosprendis kolaboranto M. Misiukonio byloje.

 

„A. Kraujelis buvo suimtas ne kaip partizanas, bet kaip asmuo, kaltinamas padaręs sunkius nusikaltimus.“ (p. 11)

Lietuvos apeliacinio teismo 2015-07-03 (Violeta Ražinskaitė, Valdimaras Bavėjanas, Daiva Pranytė-Zalieckienė) išteisinamoji nutartis kolaboranto M. Misiukonio byloje.

 

„Tai reiškia, jog M. Misiukonis, nagrinėjamo įvykio metu dirbęs VSK struktūroje, nebuvo atsakingas  jos vykdytą veiklą.“ (p. 13)

Lietuvos apeliacinio teismo 2015-07-03 (Violeta Ražinskaitė, Valdimaras Bavėjanas, Daiva Pranytė-Zalieckienė) išteisinamoji nutartis kolaboranto M. Misiukonio byloje.

 

„M. Misiukonis VSK pradėjo dirbti 1962 m., t. y. būdamas 23 metų. Vargu, ar būdamas tokio amžiaus, neturėdamas jokios darbo patirties (tuo metu dar buvo studentas), jis galėjo žinoti visus KGB struktūros tikslus, tokius kaip represijos, politinis persekiojimas ir pan.“ (p. 13)

Lietuvos apeliacinio teismo 2015-07-03 (Violeta Ražinskaitė, Valdimaras Bavėjanas, Daiva Pranytė-Zalieckienė) išteisinamoji nutartis kolaboranto M. Misiukonio byloje.

 

„M. Misiukonio veiksmuose nėra būtinųjų subjektyviųjų genocide, numatyto BK 99 straipsnyje požymių  tiesioginės tyčios ir specialaus tikslo.“ (8.2 punktas)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (Artūras Pažarskis, Olegas Fedosiukas, Armanas Abramavičius) 2016-02-25 išteisinamoji nutartis kolaboranto M. Misiukonio byloje.

„Kadangi ikiteisminis tyrimas buvo atliktas dėl veiksmų, kurie buvo  vykdomi okupuotoje Lietuvoje, remiantis ne tik okupavusios valstybės baudžiamaisiais įstatymais, tačiau ir visose srityse valstybėje galiojant LTSR įstatymams.“ (p. 56)

Prokuroro Gedvydo Vaivados 2016-05-03 nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą LKBK leidėjų persekiojime.

 

„Darytina išvada, kad visi asmenys, t. y. tiek VSK [KGB] pareigūnai, prokurorai, teisėjai ir tarėjai negali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn šią dieną  tuo metu galiojusių teisės aktų vykdymą.“ (p. 58)

Prokuroro G. Vaivados 2016-05-03 nutartis dėl LKBK leidėjų persekiojimo ikiteisminio tyrimo nutraukimo.

 

„Pažymėtina, kad okupaciją įvykdė ne tie patys asmenys, taip pat ne tie patys asmenys priėmė tuo metu galiojusius teisės aktus. Nusikaltimai ir baus- , už kuriuos nukentėjusieji buvo persekiojami ir nuteisti, buvo nustatyti įstatyme, visuotinai žinomi. […] nagrinėjamu atveju persekiojimas vyko pagal tuo metu galiojusį kodeksą, kuriame buvo įtvirtintos bausmės.“ (p. 9)

Prokuroro E. Papučkos 2016-08-08 nutartis dėl LKBK leidėjų persekiojimo ikiteisminio tyrimo bylos nutraukimo.

 

„Nagrinėjamu atveju persekiojimas vyko remiantis LTSR BK ir LTSR BPK, todėl nesant tarptautinio dokumento, kurį būtų ratifikavusi Sovietų Sąjunga ir nesant galimybės įrodyti, kad pareigūnai nedirbo savo darbą, o tyčia asmeniškai persekiojo nukentėjusiuosius, žinodami, kad tokį persekiojimą draudžia tarptautinė teisė, negalimas ir jų baudžiamasis persekiojimas.“ (p. 9)

Prokuroro E. Papučkos 2016-08-08 nutartis dėl LKBK leidėjų persekiojimo ikiteisminio tyrimo bylos nutraukimo.

 

„Nenustatyta, kad tardytojų, prokurorų, teisėjų ir tarėjų veiksmai buvo nukreipti tyčia ir žiauriai persekioti LKBK leidusius, platinusius ir gaminusius asmenis. Minėti asmenys dirbo tam tikrose institucijose, atliko pavestas užduotis, kurių nevykdymas užtraukė atsakomybę.“ (p. 5)

Prokuroro E. Papučkos 2016-10-12 nutarimas atmesti skundą dėl LKBK leidėjų persekiojimo.

 

„Veiksmai, atlikti pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, nenustačius jokio piktnaudžiavimo ar vykdymo okupacinės valdžios ir jos represinių organų nurodymų, pagrįstų tam tikromis metodikomis ar instrukcijomis, negali būti vertinami kaip nukentėjusių persekiojimas dėl politinių  religinių motyvų, kuriuos draudžia tarptautinė teisė.“ (p. 70)

Prokuroro G. Vaivados 2018-03-26 nutartis dėl LKBK leidybos persekiojimo paneigimo.

 

„Izoliuoti nusikaltimai nepatenka į nusikaltimų žmoniškumui sąvoką.“

(p. 4)

Prokuroro E. Papučkos 2018-06-05 nutarimas atmesti skundą dėl LKBK leidėjų persekiojimo.

 

„Pažymėtina, kad kankinimu nepripažįstamas skausmas ar kančios, kurios atsiranda dėl teisėtų sankcijų ar yra  sankcijų neatskiriama dalis.“ (p. 5)

Prokuroro E. Papučkos 2018-06-05 nutarimas atmesti skundą dėl LKBK leidėjų persekiojimo.

 

„Veiksmai, atlikti pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, nenustačius jokių piktnaudžiavimo ar vykdymo okupacinės valdžios ir jos represinių organų nurodymų, pagrįstų tam tikromis metodikomis ar instrukcijomis, negali būti vertinami kaip nukentėjusiųjų persekiojimas dėl politinių- religinių motyvų, kuriuos draudžia tarptautinė teisė.“ (p. 6)

Prokuroro E. Papučkos 2018-06-05 nutarimas atmesti skundą dėl LKBK leidėjų persekiojimo.

 

„Baudžiamosios teisės prasme tardymo (šiuo metu ikiteisminio tyrimo) veiksmai patys savaime nesudaro pagrindo baudžiamajai atsakomybei kelti juos atlikusių pareigūnų atžvilgiu, kadangi procesiniai tyrimo veiksmai buvo numatyti tuo metu galiojusiame Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos baudžiamojo proceso kodekse.“ (p. 4)

2018-07-12 Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo V. Bugelevičiaus nutartis dėl LKBK leidėjų persekiojimo bylos ikiteisminio tyrimo nutraukimo.

 

„Visi teisiami asmenys turėjo tokias pačias procesines garantijas, kurios buvo numatytos tuo metu galiojusiame baudžiamojo proceso kodekse. […] jokių objektyvių duomenų, liudijančių akivaizdų teisiamųjų asmenų procesinių garantijų pažeidimą nėra gauta. Vien ta faktinė aplinkybė, jog nukentėjusieji buvo nuteisti tuo metu veikusių teismų už pasipriešinimą okupaciniam režimui, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog buvo padaryta veika, numatyta BK 103 straipsnyje.

Paminėtina, jog asmenys, okupuotoje Lietuvoje dirbę teismuose, prokuratūroje ar kitose teisėsaugos institucijose, privalėjo laikytis ir vadovautis tuo laikmečiu galiojusių įstatymų reikalavimų, todėl teigti, jog vykdydami procesinius tardymo veiksmus su nukentėjusiaisiais, palaikydami kaltinimus pastarųjų atžvilgiu ar teisdami ir bausdami asmenis kriminalinėmis bausmėmis, numatytomis tuo metu galiojusiame baudžiamajame kodekse, jie padarė nusikaltimus žmoniškumui ar karo nusikaltimus, nėra jokio teisinio pagrindo.“ (p. 5–6)

Vilniaus miesto apylinkės teisėjo V. Bugelevičiaus 2018-07-12 nutartis dėl LKBK leidėjų persekiojimo bylos nutraukimo.

 

„Šioje gi baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, jog asmenys, gaminę ir platinę religinio – politinio turinio leidinį

„Lietuvos katalikų Bažnyčios kronika“, ar prie šios veiklos prisidėję, buvo teisiami ir nubausti kriminalinėmis bausmėmis be nepriklausomo ir nešališko teismo sprendimo ar be gynybos garantijų teisme.

Aukštesnysis prokuroras savo nutarime pagrįstai nurodė, jog Lietuvos okupacijos metu visi teisiami asmenys turėjo tokias pačias procesines garantijas, kurios buvo numatytos tuo metu galiojusiame baudžiamojo proceso kodekse.“ (p. 5)

Vilniaus miesto apylinkės teisėjo V. Bugelevičiaus 2018-07-12 nutartis dėl LKBK leidėjų persekiojimo ikiteisminio tyrimo bylos nutraukimo.

 

19 punkte teigiama: „ikiteisminio tyrimo metu nebuvo gauta pakankamai objektyvių ir patikimų duomenų, patvirtinančių, jog okupacinės valdžios represinės  struktūros  būtų  vykdę  asmenų,  leidusių  ir  platinusių  leidinį

„Lietuvos katalikų Bažnyčios kronika“ ikiteisminiam tyrimui reikšmingu laikotarpiu, žudymus, sunkiai sutrikdę nukentėjusiųjų sveikatą, juos luošinę, žaloję ar kitaip nežmoniškai elgęsi su jais, ir tai būtų darę tyčia stambiu mastu ar sistemingai, todėl asmenys, tuo metu dirbę Valstybės saugumo komitete, prokuratūroje, teismuose, laikydamiesi tuo laikmečiu galiojusių įstatymų reikalavimų ir vykdydami procesinius tardymo veiksmus su nukentėjusiai- siais, negali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn pagal šiuo metu galiojančio baudžiamojo įstatymo straipsnius už nusikaltimus žmonišku- mui.“ LR BK 100 straipsnyje nurodyta: „persekiojo kurią nors žmonių grupę ar

 

bendriją dėl politinių, rasinių, nacionalinių, etninių, kultūrinių, religinių,  lyties ar kitų motyvų, kuriuos draudžia tarptautinė teisė.“

Vilniaus apygardos teismo teisėjos A. Survilienės 2018-08-06 nutartis dėl LKBK leidėjų persekiojimo ikiteisminio bylos tyrimo nutraukimo.

 

„Procesiniai tyrimo veiksmai buvo numatyti tuo metu galiojusiame Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos baudžiamojo proceso kodekse.“ (20 punktas)

Vilniaus apygardos teismo teisėjos A. Survilienės 2018-08-06 nutartis dėl LKBK leidėjų persekiojimo ikiteisminio tyrimo bylos nutraukimo.

 

„Visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą yra draudžiamas ir užtraukia įstatymo numatytą atsakomybę.“ (25 punktas)

Vilniaus apygardos teismo teisėjos A. Survilienės 2018-08-06 nutartis dėl LKBK leidėjų persekiojimo ikiteisminio tyrimo bylos nutraukimo.

 

 

 

 

 

 

 

Stalinas – represinių lagerių kūrėjas ir organizatorius.

 

Lietuvos KGB kalėjimo kamera šiandien. Antanas Sniečkus, kolaborantas. 36

metus vadovavo Lietuvos valstybės sunaikinimui.

 

VII

Tarptautinės teisės principai ir normos nepalieka jokių abejonių okupacinių represijų atsakomybės sprendimams

 

„Formalumas ir iškilmingumas būtini vykdant teisingumą tam, kad nieko neliktų teisėjo savivalei, kad tauta žinotų, jog teismas vyksta tvirtų taisyklių pagrindu, ne be tvarkos ir šališkai“

Č. Bekarija „Aforizmų enciklopedija“,

Maskva, 1998, 418 p.

 

pavergimas, deportacija ir kitoks nežmoniškas elgesys karo metu ar iki jo arba persekiojimas politiniu, rasiniu ar religiniu pagrindu darant bet kokį nusikaltimą, priklausantį Tribunolo jurisdikcijai, arba ryšium su tokiu nusikaltimu, nepriklausomai nuo to, ar tie veiksmai buvo laikomi tos šalies, kurioje jie buvo padaryti, vidaus teisės pažeidimais ar ne.

Vadovai, organizatoriai, kurstytojai ir padėjėjai, dalyvaujantys rengiant ar įgyvendinant bendrą planą ar suokalbį padaryti bet kurį iš minėtų nusikaltimų yra atsakingi už visus veiksmus, įvykdytus bet kurių asmenų, įgyvendinant tokį planą.“

  1. Niurnbergo karo tribunolo statuto principai
  2. principas

„Bet kuris asmuo, padaręs veiką, kuri laikoma nusikaltimu pagal tarptautinę teisę, yra traukiamas atsakomybėn ir baudžiamas.“

  1. principas

„Faktas, kad nacionalinė teisė nenustato bausmės  veiką, kuri laikoma nusikaltimu pagal tarptautinę teisę, neatleidžia šią veiką atlikusio asmens nuo atsakomybės pagal tarptautinę teisę.“

  1. Tarptautinio Niurnbergo karo tribunolo statuto 6 straipsnio nuoroda

„Toliau išvardyti veiksmai arba bet kuris iš jų yra laikomi Tribunolo jurisdikcijai priklausančiais nusikaltimais, kurie užtraukia individualią atsakomybę: […]

(c) nusikaltimai žmoniškumui: civilių gyventojų žudymas, naikinimas,

IV principas

„Faktas, kad asmuo veikė vykdydamas jo vyriausybės ar karinio viršininko įsakymą, neatleidžia jo nuo atsakomybės pagal tarptautinę teisę, jeigu jis iš tikrųjų turėjo moralinio pasirinkimo galimybę.“

VI principas

„Toliau nurodyti nusikaltimai yra baudžiami kaip nusikaltimai pagal tarptautinę teisę: […]“

(c) Nusikaltimai žmoniškumui:

„Civilių gyventojų žudymas, naikinimas, pavergimas, deportacija ir kitoks

nežmoniškas elgesys arba persekiojimas politiniu, rasiniu ar religiniu pagrindu, kai tokie veiksmai atliekami arba tokie persekiojimai tęsiami vykdant ar ryšium su bet kokiu nusikaltimu taikai arba bet kokiu karo nusikaltimu.“

 

  1. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija

1096 (1996)

  1. 1996 m. birželio 27 d. Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja priėmė rezoliuciją Nr. 1096 dėl priemonių, skirtų panaikinti buvusių komunistinių totalitarinių režimų palikimą, kurioje numatyta:

„7. Asamblėja taip pat rekomenduoja už kriminalinius nusikaltimus, įvykdytus

asmenų komunistinio totalitarinio režimo metu, persekioti ir bausti pagal standartinį baudžiamąjį kodeksą. Jei baudžiamasis kodeksas tam tikriems nusikaltimams numato senaties terminą, jis gali būti pratęsiamas, kadangi tai yra tik procesinis, o ne materialusis klausimas, ar neveikimą, kuris jo įvykdymo metu pagal nacionalinę teisę nebuvo laikomas nusikaltimu, bet buvo laikomas nusikaltimu pagal civilizuotų tautų pripažintus bendruosius teisės principus. Be to, jei asmuo akivaizdžiai veikė pažeisdamas žmogaus teises, tvirtinimas, kad buvo veikiama vykdant kitų asmenų įsakymus, nepanaikina nei veiksmų neteisėtumo, nei individualios kaltės.“

Visi prokurorų nutarimai visiškai neįvertina numatytų imperatyvinių priemonių panaikinti buvusių komunistinių totalitarinių režimų palikimą, priešingai, jį pateisina, ignoruodami aptariamo dokumento 88 straipsnį, kuris iš esmės suteikia rasti formą logiškam teisiniam sprendimui priimti jus cogens nuostatos pagrindu.

Manytume, kad kolaborantų atsakomybė atitinka Lietuvos Respublikos BK 99, 100, 102 ir 103 straipsnių turinį.

 

VIII

Apibendrinimai

 

„Smegenys kaip žarnynas yra tokių padarų. Žemę jie teršė raudonuoju maru.“ Gražina Cieškaitė „Šiaurės Atėnai“,

2020-01-10, p. 8

 

  1. Bendrosios pastabos

NIURNBERGO LIETUVOJE NEBUVO – NEGINČIJAMA PRIELAIDA LEGITIMINIAMS KOLABORANTŲ ŠILTNAMIO RŪMAMS

LIETUVA – OKUPACIJOS LEGITIMAVIMO FENOMENAS EUROPOS ISTORIJOJE

REZISTENCIJOS BYLAS SPRENDĘ DAUGUMA PROKURORŲ IR TEISĖJŲ LAISVAI JAUTĖSI KAIP VIRŠVALSTYBĖ VALSTYBĖJE

NUO PAVADŽIO PALEISTA TEISMŲ SAVIVALDOS STŪKTŪRA

NUSIKALSTAMOS KGB ORGANIZACIJOS STRUKTŪROS VEIKOS LEGITIMAVIMAS

KOLABORANTINIS MENTALITETAS VERTINANT ISTORINĘ TEISINĘ TIKROVĘ

REZISTENCIJOS ISTORIJOS IR REIKŠMINGUMO PAŽEMINIMAS

NAGRINĖTOSE BYLOSE IŠ ESMĖS PAŽEISTA KONSTITUCIJA, PROKURORO IR TEISĖJO PRIESAIKA IR ETIKOS KODEKSAS

NIEKUR NEMINIMA JUS COGENS NUOSTATA

 

  1. Pamatuoti logiški teisėjų sprendimai, įvertinantys okupaciją, kolaboravimą ir atsakomybę

Lietuvos ir tarptautinės teisės pamatu motyvuotos ir pagrįstos Lietuvos teismų nutartys, panaikinti prokurorų nutarimai atsisakyti atlikti ikiteisminį tyrimą:

2016-09-26 Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas D. Grizickas. 2016-11-02 Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja R. Gudienė.

2016-12-05 Vilniaus apygardos teisėja A. K. Macevičienė.

Pirmiau paminėti ir aptarti susirašinėjimai su Teisėjų taryba, teisėjų etikos ir drausmės komisija, prokurorų etikos komisija įvertintini kaip atsimušinėjimai, o ne sisteminiai rezistentų problemų nagrinėjimai ir vertinimai. Kadangi rezistentų skundai nedavė jokių pagrįstų ir įtikinamų atsakymų, manome, kad tie pareigūnai skundus sprendė angažuotai, nes remiantis nelegitiminėmis sovietinėmis okupacinėmis teisės normomis kartu buvo teisinama ir paneigiama istorinė represinė Lietuvos okupacinė tikrovė.

Akivaizdžiai regisi:

  1. Prokurorų ir teisėjų priesaikos sulaužymai.
  2. Prokurorų ir teisėjų etikos kodekso pažeidimai.
  3. Teisėjai pažeidžia Teismų įstatymo 33 str. 1, 2, 3 ir 4 dalis, į legitiminių teisės šaltinių nuostatą įtraukdami okupacines teisės normas ir nuostatas.
  4. Pažeista Teismų įstatymo 34 str. 1 dalis, draudžianti piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis.
  5. Gimsta idėja parengti ,,Juodoji Lietuvos teisės knyga“

 

IX

Prašymas

 

 

„Kuomet išnyksta teisingumas, tai nelieka nieko, kas galėtų suteikti žmonėms gyvenimo prasmę“

Imanuelis Kantas

„Aforizmai“, Minskas,

2000, p. 783

 

 

  1. Įvertinti atskirų prokurorų ir teisėjų profesinės priesaikos ir etikos kodekso nesilaikymo faktus.
  2. Įvertinti prokurorų ir teisėjų etikos komisijų apgaulingą ir klaidinantį atsisakymą nagrinėti mūsų skundo priežastis dėl nekompetencijos ir įsigaliojusio teismo sprendimo reikalavimo.
  3. Nustatyti, ar visi mūsų aptarti prokurorai ir teisėjai dėl sąmoningai sulaužytos priesaikos ir etikos kodekso pažeidimo, legitimavę sovietinę okupaciją ir okupacines teisės normas, toliau gali dirbti Lietuvos Respublikos vardu.
  4. Peržiūrėti tuos verdiktus, kurie paremti sovietinėmis okupacinėmis teisinėmis normomis ir nusikalstamos KGB organizacijos inicijuotais kaltinamaisiais verdiktais.
  5. Įvertinant tai, kad problema liečia ir tarptautinę jus cogens lygmens nusikaltimų erdvę, ir ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinės teisės humanitarinių nuostatų pažeidimus, atsakomybės senaties terminas netaikytinas.
  6. Teigiame, kad rezistencijos bylų nagrinėjime ir vertinime atskiri Lietu- vos prokurorai ir teisėjai yra išlaikę aiškiai ir labai drąsiai išreikštą anga- žuotą istorinę savanaudišką sąmonę todėl, kad pažeistas teisinis, istorinis ir moralinis stuburas su kuriuo dirbti Lietuvos Respublikos vardu kategoriš– kai negalima kaip sulaužius Teisėjo priesaiką ir Etikos kodeksą.

Šiuo atveju negali būti požiūrio į pareigūnus kaip vaikų darželyje pagrū– mojant rankos smiliumi ir pasakant ,,Nu, nu, nu!“ Juk tai reikšmingas kontingentas  skaitęs Lietuvos Konstituciją, garsu visiems perskaitęs pareigybinę priesaiką ir susipažinęs su Etikos kodeksu. Visagalybės problema prasideda ir neatskiriama nuo pasiaukojamos istorinės atminties ir pagarbos jai pripažinimo.

 

Algirdas Endriukaitis Virgilijus Kubilius

  1. Nijolė Sadūnaitė Jonas Volungevičius Šarūnas Valentinavičius

Irena Tumavičiūtė Petras Gvazdauskas Juozas Valiušaitis Petras Musteikis Vytautas Varkala

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

NIURNBERGO NEBUVO

Labas, mes čia!

Išleido leidykla BITUTĖS SL1549

Gynėjų g. 4, LT-01109 Vilnius. Tel. (8-5) 2498320 el. paštas: info@bitutes.lt

www.bitutes.lt

 

 

Vertinant nacizmą ir komunizmą, kuriuos Pjeras Šoniu paprastai įvardino kaip ,,heterogeninius dvynius“, verta pažvelgti mūsų praktiką. Nacizmą ir okupaciją reikia smerkti be jokių išlygų, gi komunizmo atveju vertinime akivaizdi buvusių nusikaltimų amnezija ir amnestija. 1997 metų ,,Juodojoje komunizmo knygoje“ autoriai nurodo, kad nuo komunizmo represijų žuvo 85-100 milijonų žmonių.

Pažvelkime į realią mūsų bylą hipotetiniu požiūriu. Jeigu vokiečių okupacijos atveju toks analogiškas partizano A. Kraujelio žūties epizodas būtų atliktas SS, SA ar SD tarnybos rankomis, toks veiksmas būtų įvertintas absoliučiai be jokių abejonių vieningai kaltinamai. Lietuvos realybėje konkreti nusikalstamos KGB organizacijos veikla buvo vertinama kaip suprantamas teisėtas pareigybinių funkcijų vykdymas ir trys Lietuvos teismai tai grindė tyčios nebuvimu atliktuose represiniuose veiksmuose.

Be Lietuvos teisės nelieka valstybės. Niekas negalėjo pagalvoti, kad atgavus nepriklausomybę teks susidurti su okupacijos palikimo pasekmių teisinimu. Patriotinės jėgos nustumtos į šalį, senosios gvardijos šalininkai ar rėmėjai teisingumą tik žaidžia. Atsisakyta įvertinti, kalbininko Jono Kazlausko, kunigo Juozo Zdebskio žūtis, Klepočių, Kaniūkų žudynes, Arado ir Semiono Berkio-Burkovo siautėjimus ir kita palikta užmarščiai. O paskutinis valstybinis taškas padėtas M. Ivaškevičiaus byloje, kai vienas prokuroras ir keturi teisėjai Lietuvos Respublikos vardu patvirtino Maskvoje sušaudytą tautos didvyrį Joną Žemaitį pavadintą ,,subingalviu“ vardu reiškiančiu rezistencijos istorinę prasmę ir valstybės garbę.

Teisingumo krizę apibūdina prokurorų ir teisėjų etikos komisijų atsisakymas netgi nagrinėti mūsų skundą. Tarptautinėje teisėje priimtas ir veikia jus cogens principas – tai nuostata, kad kaltinimai žmoniškumui vertintini imperatyviai, kategoriškai, privalomai. Nei viename prokurorų ar teisėjų verdikte tokia sąvoka nepaminėta, nors tai yra aptaręs ir nurodęs Lietuvos Konstitucinis Teismas. Istorija neabejoja laisvės kovų tiesa ir teise.

 

 

 

 

 

 

 

 

GITANUI NAUSĖDAI,

Lietuvos Respublikos Prezidentui

VIKTORUI PRANSKIEČIUI,

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui

ELVINUI JANKEVIČIUI,

Lietuvos Respublikos Teisingumo ministrui

EVALDUI PAŠILIUI,

Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui

AURELIJUI GUTAUSKUI,

  1. p. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Pirmininkui

 

 

Dėl mūsų 2020-02-20 skundo      2020-06-30

Mūsų pasipriešinimo okupacijai darbo grupės 2020-02-20 skundas buvo įteiktas visiems viršuje paminėtiems pareigūnams. Iš prezidentūros ir Seimo negavome jokio atsakymo. Teisingumo ministerija ir Aukščiausiasis Teismas pageidavo klausimą nagrinėti po viruso problemos sureguliavimo.

Su generaliniu prokuroru A. Endriukaitis turėjo pokalbį ir 2020-03-24 gautas prokuroro A. Meškos atsakymas raštu, kuris yra ir klaidingas, liudijantis problemos paviršutinį nagrinėjimą. Visų pirma, Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo D. Grizicko 2016-09-26 nutartimi, Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjos R. Gudienės 2016-11-02 nutartimi, Vilniaus apygardos teismo teisėjo A. K. Macevičienės 2016-12-05 nutartimi, remiantis ir įvardinant Niurnbergo karinio tribunolo principus ir nuostatas, kaip tarptautinės teisės normas, buvo panaikinti prokurorų G. Vaivados ir E. Papučkos sprendimai atsisakyti teisinio nagrinėjimo LKBK persekiojimo byloje. Ta prasme šių trijų teisėjų verdiktai yra išimtinai teisiški, logiški ir suprantami, o tai patvirtina, kad galimi nusikaltimai yra jus cogens erdvės objektas, t. y. neginčijami, kategoriški ir imperatyviniai.

Įvertinant tai, kad egzistuoja Teisėjo priesaikos institutas, Teisėjo etikos kodeksas, Teisėjų etikos ir drausmės komisija, Teisėjų Garbės teismas, Nuolatinė teisėjų veiklos vertinimo komisija nekalbant jau apie Lietuvos Konstituciją ir visas veikiančias teisės normas, teisėjo veikla galimai numatyta vertinti. Visa teisinė erdvė ir numatytos teismų savivaldos institucijos reiškia, kad hipotetiškai galimi teisėjo veiklos pažeidimai.

Mūsų bandymai problemas aiškintis per etikos komisiją sužlugo. Teisėjų etikos ir drausmės komisijos pirmininkas A. Gutauskas atmetė mūsų skundą svarstyti dirbtiniu pagrindu – kaip neva tai numato teisinė norma. Prokurorų etikos komisijos pirmininkas M. Jovaiša atsisakė nagrinėti ir reikalavo jam pateikti įsiteisėjusį prokuroro teismo nuosprendį ko visiškai nėra teisiniuose reglamentuose. Stalino laikais veikė principas: nėra žmogaus – nėra problemos. Dabar mąstoma panašiai: nėra svarstymo – nėra problemos. Vien atsisakymas tai svarstyti keliamas problemas pagal galiojančias Lietuvos teisės normas reiškia užmačią pridengti teisinius pažeidimus. Tokios praktikos Europoje dėl denacifikacijos ir desovietizacijos nebuvo.

Hipotetiniu atveju vokiečių SS arba SD bet kokie teisniai veiksmai yra nusikalstami, o nusikalstamos KGB organizacijos ir ją aptarnaujančios struktūros mūsų atvejais vertinamos kaip legitimios.

Išvada: teismai ir prokuratūra jaučiasi kaip neliečiama valstybė valstybėje, o tai yra iššūkis.

Šiuo pateikiame tipografiniu būdu savo 2020-02-20 nežymiai paredaguotą ir patikslintą skundą, todėl šią redakciją prašome priimti kaip teikiamą nagrinėjimui vietoj ankstesnio teksto. Kartu paliekame prašymą mūsų 4 atstovams susitikti su Jumis trumpam pokalbiui.

Priedas: skundas – leidinys ,,Niurnbergo nebuvo. Labas, mes čia!“

 

Algirdas Endriukaitis

  1. Nijolė Sadūnaitė

Šarūnas Valentinavičius

Virgilijus Kubilius

Edvardas Strončikas

Petras Gvazdauskas

Vidmantas Povilionis

Jonas Česnavičius

Irena Tumavičiūtė

Lidija Veličkaitė

Petras Plumpa

Jonas Volungevičius

Albinas Kentra

Monika Gavėnaitė

Romualdas Ragaišis

Juozas Valiušaitis

Petras Musteikis

Angelė Jakavonytė

Jonas Burokas

 

Facebook komentarai
Back To Top