skip to Main Content

Vygandas Trainys

Šeštadienį buvo siaubingai sudarkyta unikali art deco stiliaus tarpukario Kauno vila – 1934 metais iškilęs kultūros paveldo statinys Perkūno alėjoje, priklausęs savanoriui, Steigiamojo Seimo nariui, žurnalistui, rašytojui Petrui Ruseckui (projekto autorius – garsus Lietuvos inžinierius architektas Aleksandras Gordevičius). Dabartinis savininkas – miesto verslinykas, kuo įžūliausiai spjaunantis ant įstatymų. Nei suderinimų, nei leidimų griaunant jam nereikia.

Argumentas „noriu griauti“ verslinykui svarbesnis už visokius derinimus, o turtai (vien kiek vertas naujutėlis BMW, kuriuo jis atriedėjo į statybvietę) leidžia panaudoti galios teisę. Kas ten jau ta pastato reikšmė, kas ta paveldo zona ir planai įtraukti vilą kartu su aplinkiniais pastatais į UNESCO sąrašą. Pasiųsiu buldozerius, nelįskite čia man į akis su kultūra ir kitomis nesąmonėmis.

Išdraskytos vilos vaizdai man primena sąžiningos visuomenės dalies beviltiškai pralaimimą kovą su blatais, pažintimis, politikų, valdininkų, verslinyku savivale, piktnaudžiavimu, nebaudžiamumu, jų pasinaudojimu savo galiomis ir pinigų kapšais.

Norite sužinoti, kokiu santykiu pralaimime? Pažvelkite į šį pastatą.

Stebina ir kai kurių institucijų bejėgiškumas. Iškviesta policija atvažiuoja, stabteli ir nuvažiuoja. Antrą kartą pareigūnai kamantinėja, dokumentų prašo ir į savo mašiną valandai nusiveda ne pažeidėjus, o savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėją S.Rimą.

Statybos inspekcija trečiadienį, pirmą savavališkų statybų dieną, perspėja žodžiu – nu, nu, nu, – nutraukti darbus, bet ketvirtadienį verslinykui toliau siundant buldozerius, ramiai snaudžia, nubunda tik penktadienį, surašydamą aktą dėl nelegalių statybų ir šįsyk jau raštu įpareigodama nebetęsti kaušų šou.

Šeštadienį, kai dauguma institucijų nedirba, savininkas nusprendė pribaigti vilą – būtent vakar ji labiausiai ir buvo trupinama, draskoma, daužoma.

Tačiau ne visos instancijos snaudė – stropiai padirbėjo S.Rimas ir Kauno aplinkos aplinkos inspekcijos vyriausiasis specialistas Konstantinas Šumskas, pakartotinai įpareigojęs nutraukti darbus. Ačiū jiems.

Ir, žinoma, nuoširdus ačiū aktyvumu garsėjančiam architektui Audrys KaraliusDainius Lanauskas, kitiems netoli statybvietės gyvenantiems šviesių pažiūrų kauniečiams, kurie mūru stojo prieš buldozerių koncertą, neleisdami tęsti savivalės.

Šioje istorijoje dar kažko trūksta. Pasigendu Kauno mero, kuris neatvyko prie griaunamos vilos nei trečiadienį, nei ketvirtadienį, nei penktadienį, nei šeštadienį. Nepasirodė ir šiandien, nors ūžia portalai, socialiniai tinklai.

Šio kvartalo gyventojai vienas per kitą klausia – kur meras, kodėl jo nėra?

Miesto galvos žodis būtų labai svarbus vien moraliniu požiūriu, tačiau V.Matijošaitis burnos nepravėrė, neparodė netgi nuleisto nykščio, išreikšdamas savo poziciją dėl vandališko kultūrinę vertę turinčio objekto darkymo.

Meras abejingumo siena užsibarikadavo ir svarstant buvusio Centrinio pašto pastato Laisvės alėjoje likimą. Statinys unikalus, papuoštų bet kurį Europos miestą, tačiau šaltas biznieriškas požiūris perliejo tarsi ledinis dušas – savivaldybei jo nereikia, neapsimoka, tegul kiti rūpinasi, jam tas kas pats, kas ten bus.

Tačiau miesto valdžiai negaila milijono, užsimojus pirkti Statybininkų gatvėje esančius tai pačiai savivaldybei priklausančios „Kauno vandenų“ bendrovės nebenaudojamus pastatus su sultingu komerciniu požiūriu 1 hektaro žemės sklypu, pasitaškymui ieškant netgi biudžete nenumatytų lėšų.

Išstatyk dešimt, šimtą Lietuvos ir užsienio merų – abejoju, ar atsiras bent vienas, kuris numotų ranka į tokį pastatą, kaip Centrinis paštas. Žinoma, jei jis neužvaldytas šalto biznieriško požiūrio, kuris gal ir tinka užsiimant verslu, bet visiškai netinka piliečių renkamam politikui.

Mero požiūris daug kur pribloškia – iškilus aštrioms problemoms, jis vengia susitikimų, aktyvesnio bendravimo su visuomene (prisiminkime medžių pjovimo, 6 tūkst. Šančių gyventojų protestus dėl naujos gatvės tiesimo ramioje rekreacinėje teritorijoje, kur daugiabučius užsimojo statyti mero sūnaus verslo partneris Antanas Etneris, V.Matijošaičio atvykimą į griūvantį daugiabutį Biržiškų gatvėje tik beveik po trijų mėnesių, jo paniekinančias frazes nepritariančių Šančių žmonių atžvilgiu a la „buvo, buvo, vaikšto“, nesiteikimą netgi susitikti su siektų prijungti prie miesto Kauno rajono seniūnijų gyventojais ir kitas istorijas), nemato reikalo atsakyti žurnalistams į nepatogius klausimus, susijusius su statybų verslu ir draustinių planų korekcijoms, tačiau niekaip nepraleidžia progos pasipiarinti savo pilaičių fone, pademonstruoti SPA, baseiną, dvarą, „Porsche“ ar „Ferrari“.

Merą aš įsivaizduoju kitokį – ne besipuikuojantį turtais, o visada atskubantį į karštus taškus, operatyviai reaguojantį į iškilusias problemas (nuotr. dešinėje ir kairėje apačioje – griaunama vila Žaliakalnyje). M.Patašiaus, G.Bitvinsko ir A.Karaliaus nuotr.

Facebook komentarai
Back To Top