skip to Main Content

Aukščiausiam teismui
LR Prezidentui
LR Teisės ir teisėtvarkos komitetui
Generalinei prokuratūrai
Pareiškėjas Aurimas Drižius, a.k.
Konstitucijos pr. 23b, Vilnius

El. paštas : llredakcija@gmail.com
2020 m. spalio 16 d.

Reikalavimas atnaujinti baudžiamąją bylą Nr. 1-257-648/2010 dėl neteisėto spaudos persekiojimo, Konstitucijos sulaužymo ir netinkamų teisės aktų taikymo, nusikalstamų teisėjų A.Pažarskio, D.Pranytės-Zaleskienės, L.Gurevičienės, V.Pakalnytės veiksmų

Spalio 2 d. kreipiausi į Lietuvos Aukščiausiąjį teismą skundu dėl šios baudžiamosios bylos atnaujinimo, nurodžiau, kad teismo sprendimu įvesta cenzūra ir draudimas rašyti straipsnius tam tikromis temomis yra neteisėtas ir nusikalstamas, mat cenzūrą draudžia LR Konstitucija ir Visuomenės informavimo įstatymas.

 

2020-10-06 nutarimu Nr. DOK-4826 Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas Aurelijus Gutauskas (nuotr. viršuje) man nurodė, kad cenzūra yra visiškai legali ir teisėta, o mano skunde nėra suformuluoti „aiškūs teisiniai argumentai, pagrindžiantys bylos atnaujinimo pagrindų buvimą“.

 

A.Gutauskas man nurodė, kad mano išvardinti LAT teisėjo A.Pažarskio nusikalstami veiksmai, nuteisiant mane už teisėtą veiklą, nėra bylos atnaujinimo pagrindas.

LAT baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas A.Gutauskas, žinoma, nepastebėjo mano skunde išdėstytų argumentų dėl neteisėtos cenzūros ir nusikalstamos teismų sistemos darbo. Ir nieko dėl jų nepasisakė.
Toks Konstitucijos ir įstatymų reikalavimų „nepastebėjimas“ tęsiasi jau daugiau nei dešimt metų ir tik dar kartą įrodo, kokia korumpuota ir niekam neatsiskaitanti yra vadinamoji „teisinė sistema“.
Savo skunde labai aiškiai nurodžiau, kad „Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas A. Pažarskis, šiuo metu einantis taip vadinamojo aukščiausiojo teismo teisėjo pareigas, o taip pat aukščiau paminėtos Vilniaus apygardos teismo teisėjos baudžiamojoje byloje Nr. Nr. 1-257-648/2010
pritaikė cenzūrą ir nuteisė mane, „Laisvo laikraščio“ redaktorių Aurimą Drižių už sąžiningą savo pareigų atlikimą, spaudos darbą ir žurnalistiką.

T.y. buvau nuteistas už tai, kad : „A.Drižius nuteistas už tai, kad jis nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, o būtent: A. Drižius nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, o būtent: jis nevykdė 2009-04-10 priimto Vilniaus 1 apylinkes teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, kuris įsiteisėjo 2009-05-10, kuriuo jam ir ( – ) yra uždrausta savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuoti rašinius, kuriuose A. Sadeckas būtų siejamas su akcine bendrove „Mažeikių nafta“, su šios bendroves privatizavimu ir G. Kiesaus nužudymu, tai yra jis, būdamas UAB „Šilo bitė“ direktoriumi ir savaitraščio „Laisvas laikraštis“ redaktoriumi, 2009-09-12 savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ straipsnyje „( – )“ A. Sadecką siejo su akcine bendrove ( – ), su šios bendroves privatizavimu ir G. Kiesaus nužudymu:
“ A. Sadeckas teisme norėjo paneigti, kad jo firma „( – )“ niekaip nedalyvavo AB „( – )“ privatizavime, kad ji niekaip nėra susijusi su tariamos studijos apie šios įmones privatizavimo rengimu, ir kad ji niekaip nesusijusi su buvusiu šios įmonės direktoriaus G. K. dingimu ir nužudymu. “

„ Tam, kad nuslėpti „( – )“ ryši su G. K. dingimu A. S. teisme melavo, kad V. G. niekada nėra dirbęs UAB „( – )“.
„ 7„ Todėl labai gali buti, kad „( – )“ tuos pinigus, skirtus G. K. nužudymo tyrimui, perdavė V. G.

Savo skunde nurodžiau, kad teisėjas A.Pažarskis nutarė pripažinti mane kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 245 str. ir paskirti laisves apribojimą vieneriems metams, įpareigojant ji bausmes atlikimo laikotarpiu be bausme vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, buti namuose kiekviena diena nuo 22 val. iki 06 val., jei tai nėra susiję su darbu.

Taip pat – tenkinti iš dalies civilinį ieškinį ir priteisti iš A. D. nukentėjusiajam A. S. 3000 (tris tūkstančius) litų neturtinei žalai atlyginti.

Taip pat nurodžiau ir savo skundo pagrindus :

Šioje byloje teisėjas A.Pažarskis tiesiogiai pritaikė cenzūrą, kurią draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama.
Teisėjas A.Pažarskis veikė Stalino laikų stiliumi – jis net savo nuosprendyje įrašė, kad „straipsnių rašymas prilygsta nusikalstamai veiklai“.
T.y. šioje byloje buvau nuteistas už tariamą teismo sprendimo nevykdymą. Mat Vilniaus miesto apylinkės teismas dar 2009 m. įvedė cenzūrą man ir savaitraščiui „Laisvas laikraštis“, uždrausdamas rašyti straipsnius apie buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Alvydo Sadecko veiklą privatizuojant AB „Mažeikių nafta“.
Vėliau, kadangi pateikiau įrodymus apie šio asmenis dalyvavimą minėtame privatizavime, ir toliau rašiau straipsnius, to pačios Vilniaus apylinkės ir apygardos teismų buvau penkis kartus nuteistas vien už tai, kad sąžiningai vykdžiau savo žurnalisto pareigą, ir pateikiau įrodymus, kad minėtas draudimas yra nusikalstamas.
Jau minėti Vilniaus apylinkės ir apygardos teismai net aštuonis kartus atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą, nors cenzūra prieštarauja tiek Konstitucijai, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymui. Tačiau Vilniaus apygardos prokuratūros, Generalinės prokuratūros ir Vilniaus m. apylinkės, apygardos ir aukščiausiojo teismo teisėjai, piktnaudžiaudami tarnyba ir klastodami dokumentus, veikdami tiesiogine tyčia, daugiau nei dešimt metų mane persekiojo vien todėl, kad nesilaikiau šios neteisėtos ir nusikalstamos cenzūros.

Nurodžiau, kad Alvydas Sadeckas dar 2008-01-21 m. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su „prevenciniu ieškiniu“, kuriame reikalavo uždrausti man rašyti straipsnius, kuriuose jis būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu.
Vilniaus miesto apylinkės teismas (teisėja R. Vancevičienė) patenkino šį A.Sadecko „prevencinį“ ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-117-734-2009 ir uždraudė atsakovams Aurimui Drižiui ir UAB „Laisvas laikraštis“ savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuoti rašinius, kuriuose Alvydas Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu ir Gedemino Kiesaus nužudymu.
Tokiu būdu Vilniaus miesto apylinkės teismas įvedė neteisėtą cenzūrą, kurią draudžia Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama.
Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.“.

Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ sako: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.“.
Nurodžiau, kad mane jau daug metų už žurnalistiką persekioja vadinamoji prokuratūra ir teismų sistema, kuri visiškai ignoruoja įstatymo ir Konstitucijos reikalavimus, mano pateikiamus rašytinius įrodymus ir dokumentus ignoruoja ir pateikia juos kaip mano išgalvotus arba neegzistuojančius.
Negana to, vadinamieji teisėjai apsimeta, kad nežino pagrindinio šalies įstatymo – Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Konstitucijos 6 straipsnis sako : Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. 7 straipsnis Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai. Šiuo atveju visi teismų sprendimai – cenzūros įvedimas, ir spaudos persekiojimas pagal melagingus Sadecko skundus ir parodymus – tiesiogiai prieštarauja minėtiems Konstitucijos ir Visuomenės informacijos įstatymo punktams.

Tai, kad teisėjai sąmoninga ir tyčia, žinodami, kad nuteisia žmogų už teisėtą veiklą, padaro juos kriminaliniais nusikaltėliais, ir aš manau, kad jie turi atsakyti pagal BK straipsnius Tarnybos pareigų neatlikimas ir piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi.

Neįtikėtina, tačiau net ir vadinamojo aukščiausiojo teismo pirmininkė Sigita Rudėnaitė savo nutartimi Nr. Nr. 3P1352/2019 man nurodė, kad cenzūra neprieštarauja jokiems Lietuvos teisės aktams.
Tai tęstinė, tyčinė ir labai sunki teisėjų veikla, kuri vieną dieną turi būti įvertinta. Dėl teisėtos veiklos – žurnalistikos, įvedę neteisėtą cenzūrą, mane šioje byloje nuteisė toks teisėjas A.Pažarskis, puikiai žinojęs, kad cenzūra yra uždrausta, nes ją draudžia pagrindinis šalies įstatymas – Konstitucija. Tokiu būdu, paskelbdami man nuosprendį už teisėtą veiklą, minėti teisėjai, šioje byloje mane nuteisdami už žurnalistiką, sąmoningai ir tyčia pažeidė Konstituciją, kurią prisiekė saugoti, o taip pat padarė nusikaltimus : Piktnaudžiavimas (BK 228 straipsnis) ir tarnybos pareigų neatlikimas (BK 229 straipsnis) :
Piktnaudžiavimas nurodo, kad : Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos
Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų.

229 straipsnis. Tarnybos pareigų neatlikimas Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
Tiek Teisėjų veiklą, tiek prokurorų veiklą reglamentuojantys teisės aktai įpareigoja, nagrinėjant bylas (atliekant ikiteisminį tyrimą), remtis tik galiojančiais Lietuvos Respublikos įstatymais.
Teismų įstatymas įpareigoja teismą bylą nagrinėti, klausant tik įstatymo, įstatymas ir Konstitucija imperatyviai teismams ir prokuratūrai nurodo, kad „cenzūra uždrausta“, tačiau nei teismas, nei prokuratūra šio imperatyvo negirdi ir apsimeta, kad to tiesiog nėra.
Akivaizdu, kad tai yra tyčinė ir sąmoninga nusikalstama veikla, nes teismas net savo nuosprendyje išdėsto mano argumentus, kad cenzūrą draudžia Konstitucija, tačiau teismas ją sąmoningai ignoruoja. Jeigu sąmoningas nekaltų žmonių siuntimas į kalėjimą nėra nusikaltimas, tai kas tada yra piktnaudžiavimas tarnyba?
Teismų įstatymo 46 straipsnis. Teisėjų ir teismų nepriklausomumas nurodo : „Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Priimdamas sprendimą teismas vadovaujasi tais įstatymais, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įstatymams neprieštaraujančiais Vyriausybės nutarimais, įstatymams ir Vyriausybės nutarimams neprieštaraujančiais kitais norminiais aktais“.
Šiuo atveju akivaizdu, kad teisėjai ne tik kad neklausė įstatymo, tačiau nepaisė ir Konstitucijos, o rėmėsi nusikalstamu ir neteisėtu „teismo sprendimu“ įvesti cenzūrą. Ir teismai, piktnaudžiaudami tarnyba ir klastodami savo nutartis, atsisako šią cenzūrą panaikinti jau daugiau nei dešimt metų – mano prašymas panaikinti cenzūrą buvo atmestas net aštuonis kartus, teisėjams klastojant savo nutartis. Manau, kad tai yra organizuota nusikalstama veikla.
Teisėjas A.Pažarskis, nagrinėdamas minėtą baudžiamą bylą, puikiai žinojo, kad cenzūrą draudžia Konstitucija. Jis taip pat žinojo, kad vadinamasis „nukentėjęs“ Alvydas Sadeckas duoda melagingus parodymus. Aš nurodžiau, kad „Laisvas laikraštis“ išspausdino dokumentą – teismo posėdžio protokolą, kur kalbėjo liudytojai. Tos citatos yra liudytoju apklausos protokolo ištraukos. Taip pat nurodžiau, kad A.Sadeckas buvo AB „Mažeikių nafta akcininkas, nes tai yra pats deklaravęs viešųjų ir privačių interesų deklaracijoje. O teismui pateikė melagingą skundą, reikalaudamas jį uždrausti sieti su tą įmonę, kurios akcijas jis valdo – t.y. „Mažeikių nafta“. Taip pat pateikiau dokumentus, kad konsultuodamas „Mažeikių naftą“ valdančią įmonę „British and Baltic Vilnius“, A.Sadeckas gaudavo 300 Lt už valandą darbo. Nurodžiau, kad „Laisvas laikraštis“ nieko neapšmeižė, jie paraše tiesą. Tai buvo ne mano autorinis straipsnis, o teismo posėdžio protokolas iš vienos civilines bylos.
Savo skunde nurodžiau, kad teisėjas Pažarskis, žinodamas, kad nuteisia mane už teisėtą veiklą – žurnalistiką, vis tiek mane nuteisė, todėl prašiau teismą, kaip aukščiausiąją teisminę instanciją, pasisakyti dėl tokio sąmoningo laisvos spaudos persekiojimo.
Taip pat nurodžiau, kad BPK 451 straipsnis. Baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo pagrindai numato, kad Baudžiamosios bylos, kurios išnagrinėtos arba paliktos nenagrinėtos kasacinės instancijos teisme, taip pat kurių nuosprendžio ar nutarties nebuvo galima apskųsti arba jie nebuvo apskųsti kasacine tvarka, atnaujinamos, jeigu pagal nuosprendžiuose ir nutartyse nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, jog akivaizdžiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir dėl to reikia: 1) panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį bei paskesnes teismų nutartis ir baudžiamąją bylą nutraukti;
Nurodžiau, kad šioje byloje teisėjas A.Pažarskis sąmoningai pritaikė Konstitucijos uždraustą cenzūrą ir mane nuteisė už teisėtą veiklą. Tai padarė sąmoningai ir tyčia, matyt, vien todėl, kad sutiko mane persekioti, padarė teisėjo karjerą ir dabar sėdi aukščiausiame teisme.
Po šio nuosprendžio prasidėjo mano daugiau nei dešimt metų trukęs neteisėtas persekiojimas, kuris nesibaigia iki šiol – tas pats nusikaltimus prieš mane padaręs teisėjas Pažarskis nagrinėja mano skundus ir juos atmetinėja Aukščiausiame teisme.
Remdamasis išdėstytu – Konstitucijos ir Visuomenės informavimo įstatymu, ir BPK 451 str., prašiau nedelsiant atnaujinti baudžiamąją bylą Nr. 1-257- 648/2010 ir mane išteisinti, o taip pat įvertinti teisėjo A.Pažarskio kvalifikaciją.
Mano skundą išnagrinėjęs LAT teisėjas Aurelijus Gutauskas nieko nepasisakė nei dėl Konstitucijoje uždraustos cenzūros, nei dėl Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimų.
Teisėjas A.Gutauskas, sąmoningai nutylėdamas šiuos esminius Konstitucijos ir įstatymo reikalavimus, manau, kad padarė nusikaltimą- piktnaudžiavo tarnyba ir net nesiteikė mano skundo išnagrinėti, o jį man gražino.
Negaliu patikėti, kad net Aukščiausias teismas gali taip elgtis – visiškai ignoruoti Konstitucijos, pagrindinio šalies įstatymo, reikalavimus, todėl prašau nušalinti tokį skyriaus pirmininką A.Gutauską ir mane už teisėtą veiklą nuteisusį teisėją Pažarskį nuo mano skundo nagrinėjimo, o taip pat galų gale atnaujinti šią baudžiamąją bylą.
Arba prašau aukščiausiąjį teismą man išaiškinti, kodėl ir nuo kada Lietuvos Respublikoje nebegalioja nei Konstitucija, nei Visuomenės informavimo įstatymas.
LR Prezidentą ir LR Teisės ir teisėtvarkos komitetą prašau pradėti pakaltos procedūra LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkui Aurelijui Gutauskui ir teisėjui Artūrui Pažarskiui pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 74, 116 straipsnius, Seimo statuto 231 ir 232 straipsniais,
Įvertindamas tai, kad apkalta – viena iš pilietinės visuomenės savisaugos priemonių, savo prigimtimi laikytina parlamentiniu procesu. Apkalta – Konstitucijoje numatyta ypatinga procedūra, kai yra sprendžiamas Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytų aukščiausiųjų valstybės pareigūnų konstitucinės atsakomybės klausimas, t. y. jų pašalinimas iš pareigų už šiuos Konstitucijoje nustatytus veiksmus: šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą, nusikaltimo padarymą. Apkalta taikoma tik aukščiausiems valstybės pareigūnams, kurie sulaužo priesaiką ir šiukščiai pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstituciją, jos rezultatas yra konstitucinė sankcija. Konstitucijos 74 ir 116 straipsniuose nustatyta, kad Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, taip pat Lietuvos apeliacinio teismo pirmininką ir teisėjus už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, Seimas gali pašalinti iš pareigų apkaltos proceso tvarka. Seimo statuto 227 straipsnyje nustatyta, kad apkaltos procesas yra parlamentinė procedūra, kurią Seimas taiko Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytiems asmenims dėl Konstitucijai prieštaraujančių jų veiksmų, padarytų einant pareigas, siekdamas išspręsti tokių asmenų konstitucinės atsakomybės klausimą;
Remdamasis išdėstytu, prašau LR Seimą pradėti apkaltos procesą šiurkščiai Konstituciją sulaužiusius Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo teismo teisėjus Artūrą Pažarskį ir Aurelijų Gutauską. Žinodami, kad cenzūra LR uždrausta Konstitucijos, jie sąmoningai nuteisė nekaltą žmogų, pritaikę cenzūrą, todėl, mano nuomone, ne tik sulaužė Konstituciją tačiau ir padarė nusikaltimą.
Kadangi visa vadinamoji „teisėjų savivalda“ – Teisėjų taryba, garbės teismas, etikos komisija ir kt. toleruoja tokį LAT teisėjų elgesį, nelieka kitos išeities, kaip tik kreiptis į Seimą, prašant pradėti apkaltos procesą minėtiems teisėjams. Ir į LR prezidentą – prašant juos atleisti, kaip netekusius pasitikėjimo.
O generalinės prokuratūros prašau pradėti ikiteisminį tyrimą LAT teisėjų A.Gutausko ir A.Pažarskio atžvilgiu pagal požymius BK 228 straipsnio ( Piktnaudžiavimas).
Priedas – LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko A.Gutausko 2020-10-06 raštas Nr. DOK-4826
Aurimas Drižius

Facebook komentarai
Back To Top