skip to Main Content

 

Kandidatas 2020 metų LR Seimo rinkimuose

Advokatas dr. Antanas Bartusevičius

 

 

Paskutinioji egzekucija?

Žvilgsnis į Lietuvos praeitį ir ateitį

 

Pamirštasis baimės dokumentinio filmo-rekonstrukcijos synopsis.

 

“Jie gali apkaltinti žmogžudyste, bet myriop nuteis už tai, kad neverkei per savo motinos laidotuves.”

              Albert Camus. “Svetimas”.

“Valstybė be teisingumo yra plėšikų gauja.”

 

                                                                                                              Šv. Augustinas

 

“Ten, kur baigiasi teisė, prasideda tironija.

                                                                                                 Amerikiečių teisininko Piit posakis

virš Ilinojaus Universiteto Urbana-

Champaign Teisės fakulteto durų

 

Veikiantys asmenys:

 

Žurnalistas Vitas (po mirties) – 33 m, pirmasis posovietinių Baltijos šalių žurnalistas, 1993 m. spalį nužudytas už  korumpuotų valdžios sluoksnių ryšius su organizuoto nusikalstamumo struktūromis;

Borisas (po mirties) – 32 m, teismo apkaltintas vadovavęs organizuotai “Vilniaus brigados” nusikaltėlių grupuotei ir įsakęs likviduoti žurnalistą. Iki galo vienareikšmiškai tvirtinęs: “Aš nieko šioje byloje nežinau”. Nuteistas mirties bausme ir paskubomis sušaudytas. Jo egzekucija buvo paskutinioji, prieš panaikinant Lietuvoje mirties bausmę;

Georgijus – Boriso tėvas, vienas užauginęs sūnų. Jiedu vienas kitam buvę patys artimiausi žmonės; kovojęs teisinėmis priemonėmis dėl sūnaus teisingo teismo ir pralaimėjęs mūšį su Lietuvos teisėsauga; mūšį, bet ne karą. Retrospektyviai žvelgiant tuo metu jo viešai paskelbtieji pareiškimai su pesimistinėmis Lietuvos baudžiamosios politikos raidos prognozėmis adekvačiai atspindi mūsų nūdieną. Karas tebevyksta.

Igoris – 38 m, žudikas, įvykdęs mafijos mirties nuosprendį žurnalistui; teisme jis liudijo, jog Borisas įsakė nužudyti Vitą, – remiantis jo parodymais, Borisui skirta mirties bausmė. Atlieka įkalinimo iki gyvos galvos bausmę; prieš keletą metų paleistas į laisvę.

Seimūnas – to laikmečio Seimo narys, vykdęs jėgos struktūrų valią ir naudodamasis gandasklaidoje sukeltu ir perdėtu Boriso bylos triukšmu, nepaisydamas jokiu sveiko proto ir teisinių argumentų, Seime “prastūmė” antidemokratinį asmens Prevencinio sulaikymo įstatymą, vedusį Lietuvą diktatūrinio režimo ir netvarkos keliu. Kaip tik tada buvo pradėti grįsti žiaurių akcijų, dvigubų standartų ir verslo konkurentų naikinimo odiozinės teisės sistemos pamatai. Prevencinio įstatymo galiojimo metu kiekvienais metais būdavo suimama po 400-600 žmonių, sunaikinamas jų verslas,  dešimtys jų nuteisiami, kiti – išmestieji į gatvę ir likę bedarbiais jau neturėjo geresnio pasirinkimo kaip tik papildyti ir sudaryti daugiau nei 1 000 000 emigrantų bangą iš Lietuvos, pasklidusią po ES šalis ir Ameriką. Štai toks buvo bandymo įtikinti žmones Lietuvoje, kad “Ten, kur baigiasi teisė, prasideda demokratija”- ydingos valstybinės politikos ir posovietinės nomenklatūros veiklos rezultatas. A propos, vėliau Seimui panaikinant šį įstatymą, Seimūnas prisipažino klydęs ad hoc dėl minėto įstatymo priėmimo. Šiuo metu advokatas. Mėgsta pakalbėti apie demokratiją ir žmogaus teises. Šiandien bandoma prastumti panašų Korupcijos Prevencijos įstatymą. Šiame projekte sudaromos prielaidos kurti slaptųjų agentų tinklą viešajame sektoriuje, užkraunama didžiulė biurokratinė ir finansinė našta valstybei ir jos įstaigoms. Jokia reali kontrolė tokiam pažeidžiančiam žmogaus teises monstrui nenumatyta. Kiekvienoje daugiau kaip 200 darbuotojų   turinčioje institucijoje būtų STT infiltruotas asmuo arba padalinys, atsakingas už korupcijos prevenciją. Pagrindinė atsakomybė už korupcijai atsparios aplinkos kūrimą tektų ne STT, o viešojo sektoriaus institucijoms ir vadovams. Tik vėliau įsitrauktų STT ir „pacany ruliat“ spręstų, ar įstaigos vadovai valdo galimą riziką. Institucijas vertins STT, o STT nevertins niekas. Esant tokiai įstatymų leidybos raidai, Lietuvoje per metus įvykdoma 80 000 telefonų pasiklausymų, 40 000 asmenų sulaikymų, tik 3 500 asmenų suėmimą sankcionuoja teismas. Po 30-ties metų mes esame situacijoje, kai Lietuvos specialiosioms tarnyboms ir nepaisančiam sveikos mitybos principų ministrui nuolat vaidenasi kokios nors negeros valstybės ar nelegitimaus prezidento šmėkla, nematant nelegetimių Konstitucinio teismo teisėjų, kurių, laukdami „savųjų laimėtojų“ rinkimuose, nekeičia tie, kurie privalėtų tai matyti ir jau vakar turėję pateikti naujas kandidatūras. Jie verčiau postringauja, kad ne tas, ne taip ir ne tą konsultavo, kad žiauriai elgiamasi su gyvūnais, bet ne Lietuvos žmonėmis. Tai absurdas. Dabartiniu metu pagal specialiųjų tarnybų veikimo būdus ir beatodairišką nepasitikėjimą žmonėmis, savo valstybės žmonių persekiojimą, darbo vietų ir verslo žlugdymą bei naikinimą, šimtus milijonų Eurų sudarantį specialiųjų tarnybų ir jėgos struktūrų biudžetą, „Independence“ ofšorinio laivelio ir vėjo malūnėlių finansavimą iš ES rėmimo fondų ir paskolų lėšų, Lietuva yra policinė valstybė, su tokia odiozine finansų, teisėtvarkos ir teisėsaugos, žmogaus teises niekinančia rinkimų sistema esanti Europos Sąjungos nare. Štai taip, bet vėl prisiminkime tolstančią praeitį.

Ministras – anuometinis Lietuvos Vidaus reikalų ministras, paskelbęs “Vilniaus brigados” – nusikaltėlių organizacijos pažymą – narių sąrašą. Teismui ši 1994 m. spalio 18 d. pažyma Nr. 06/272 tapo neginčytinu įrodymu, nors nebuvo pateiktas nė vienas nario bilietas ar pažymėjimas. R. Vaitekūnas 1993 m. gruodyje pareiškė: “Mes turim patikimų operatyvinių duomenų (…). Turimi duomenys leidžia teigti, kad tikslas buvo teroristiniais aktais, sprogdinimais ir kitais kriminaliniais pasireiškimais destabilizuoti politinę padėtį”. Kur dabar tie patikimi duomenys? Teismo tuo metu jie nepasiekė. Pastaruoju metu buvęs ministras – bankininkas.

Komisaras – to meto Lietuvos policijos Generalinis komisaras, pareiškęs, kad “advokatas turi  šiek tiek ginti nusikaltėlį (…).” Jam asmeniškai maloniau kaltinti, o ne ginti žmogų. Tokiu atveju prokuroras turi tik “šiek tiek kaltinti (…)? “Advokatai tada į tai galėjo atsakyti tik retoriniu klausimu: “Ar moteris gali būti truputį nėščia?” Šiuo metu advokatas.

Tardytojas – ano meto prokuratūros tardytojas Antanas Klimavičius, sovietmečiu kaip girtuoklis atleistas iš prokuratūros, sugebėjęs grįžti į tarnybą ir tapti klusnia Generalinio prokuroro, kurso draugo, marionete, puikiai tinkančia “bananų respublikos” teisėsaugos sistemai kaip instrumentum regnis. Nepriklausomybės metais padaręs karjerą būtent klastodamas Boriso ir kitas baudžiamąsias bylas, vienu metu STT tardymo skyriaus viršininkas su advokato pažymėjimu kišenėje, po to – Generalinis prokuroras; bijodamas atsakomybės, pastaruoju metu Prezidento ir Seimo palaimintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nariu. Didysis Klastotojas arba Juodasis Falsifikatorius.

Prokuroras – tuometinis Lietuvos Generalinis prokuroras, palaikęs Boriso teisme valstybinį kaltinimą, pagrįstą neva įslaptintais įkalčiais bei Igorio, suinteresuoto liudininko, parodymais. Sovietmečiu CK instruktorius, Sajūdžio laiku – bailus į šalis besižvalgantis ir iš baimės raustantis konformistas, laukęs iš kur papūs stipresnis vėjas: Rytų ar Vakarų. Juodasis karjeristas, pajungęs prokurorų galios naudojimą politiniams oponentams ar konkurentams sunaikinti. Tai tapo aksioma šių dienų Lietuvoje. Per visą nepriklausomybės laikotarpį iki šių dienų tai buvo beprecedentinis atvejis, kada Generalinis prokuroras palaiko valstybės kaltinimą byloje. Prokuroro reikalavimu Borisą pasmerkus mirčiai, šis viešai gynė mirties bausmės būtinumo argumentus, negana to, pranašavo jos atkūrimą suvienytos Europos teisės normose,- neužilgo po Boriso egzekucijos, Lietuvai pasukus Europos Sąjungos link, Prokuroras virto karštu mirties bausmės priešininku; ką tik vienaprasmiškai teigęs, kad Prevencinio sulaikymo įstatymas labai reikalingas. “Be Prevencinio sulaikymo įstatymo bylų galėjo ir iš viso nebūti. Dabar gi šios bylos sėkmingai tiriamos, grupių vadeivoms pareikšti kaltinimai”; advokatus laikęs Lietuvos nelaime: “Advokatai. Jie rašo dešimtis skundų. Jų iniciatyva aš, R. Grockis, P. Babraitis, J. Pupka apskųsti teismui ir priversti bylinėtis. Tai, kaip vyksta šie teismo procesai, – pasityčiojimas iš prokurorų ir viso teisingumo. Tai (…) akivaizdžiausiai pademonstravo procesas Vilniaus 1-majame teisme, kur buvo sprendžiamas  klausimas dėl leidimo B. Dekanidzei susitikti su savo advokatu.”; pamiršta anuo metu kito prokuroro V. Žeberskio TV laidoje pasakyta jau minėta frazė “advokatas turi šiek tiek ginti…” Po egzekucijos tapo advokatu. Šiuo metu Seimo pirmininkas, svajojantis tapti Prezidentu. Didysis Inkvizitorius ir Intrigantas.

Advokatas – tuo metu Borisą gynę advokatai ir Žmogaus teisių gynėjai: M. Šalkauskienė, J.N. Prochorovas, C. Derameris, V. Sviderskis, K.Stasiulis, dr.A. Bartusevičius.  Jų vaidmuo tiek tada, tiek dabar Lietuvoje tebėra reliatyvus. Rezonansinėse bylose advokatų bandymas įrodyti, jog žmogus turi teisę turėti realią teisinę gynybą baigiasi nesėkme. Nepaisant to, žmogaus teisių gynyba – tai vienintelis Lietuvos kelias būti teisine ES valstybe.

Ambasadorius – Lenkijos Rerspublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvoje Janas Vidackis, anuo metu atsakydamas į žurnalistų klausimą dėl mūsų prevencinio sulaikymo įstatymo, pareiškė: “Aš ne Lietuvos pilietis ar pareigūnas, bet diplomatas ir habilituotas teisės mokslų daktaras, profesorius. Nežinau nė vienos Europos šalies, kurioje būtų priimtas ir veiktų panašus įstatymas”.

Kunigas – bandęs, remdamasis Biblija, siekti gailestingumo ir teisingumo. Šiuo metu jau ne kunigas, o paprastas parapijietis, vedęs moteriškę iš Pakruojo.

Teisėjas – šios bylos dėka karjerą padaręs dabartinis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų kolegijos 1993 m. gruodžio 7 d. nutartimi panaikinęs Vilniaus 1-ojo apylinkės teismo 1993  m. lapkričio 18 d. teisėjo D.Z. sprendimą, leidžiantį B. Dekanidzės advokatui susitikti su savo ginamuoju, jį ginti ir žinoti, kur laikomas suimtas ginamasis. Tokiu aktu pats Aukščiausiasis Teismas neteisėtai atėmė teisę į gynybą. Teismo sprendimu ši byla nutraukta. Šiais žingsniais, o taip pat – antikonstituciniu Prevencinio sulaikymo įstatymu, karštligiškai priimtu 1993 m. gruodyje, iki-Europinė Lietuva priminė komunistinį režimą SSSR arba fašistinį – Vokietijoje. Šio įstatymo tėvais buvo Seimūnas ir Prokuroras.

Egzekutorius – karininkas, atsakingas už mirtininko Boriso apsaugą bei mirties bausmės operaciją:

„Mirties bausmei vykdyti skirtas policijos būrys iš miego prikėlė ir mus, ir Borisą. Tokios sparčios atomazgos niekas nesitikėjo. Borisas, atkakliai tylėjęs teisme, jau mirtininkų kameroje prabilo apie tikruosius interesus ir jėgas, atvedusias prie žurnalisto nužudymo. Jau šie pirmieji jo paatviravimai leido tikėtis naujo, nepalyginti išsamesnio proceso. Tik pamatęs jam iškastą duobę, Borisas suvokė, jog tai pabaiga…“

Boriso teismo procesas daugelį paliko nežinioje, kurią tik sustiprino prabėgę dešimtmečiai. Ar pakankami buvo taip ir nepaviešinti Boriso įkalčiai bei vienintelio Igorio, suinteresuoto asmens, parodymai? Kodėl taip skubėta įvykdyti Boriso egzekuciją, ypač kada tą naktį savo kamerose liko miegoti gerokai anksčiau prieš Borisą myriop pasmerkti mirtininkai? Nė vienam jų, pasmerktų myriop už tikrai šiurpinančius nusikaltimus, nuosprendis taip ir nebuvo įvykdytas,- daugelis šiandieną jau laukia malonės, atveriančios kalėjimo vartus.

Ar tik nepaspartino atomazgos pirmieji Boriso pasakytieji tiesos žodžiai?

Ar jo egzekucijos nepaspartino Lietuvai priartėjęs Europos sąjungos slenkstis? Juk jau bendrijos nare tapusioje šalyje byla būtų nagrinėjama iš naujo ir kitaip, jau nekalbant, jog mirties nuosprendis bet kokiu atveju nebebūtų įmanomas?

Tuometinių teisėsaugininkų, advokatų, žurnalistų bei nusikaltijos autoritetų apmąstymuose gali išdygti abejonė, ar tais stichiškos ekonomikos, palaido nusikalstamumo ir klampios korupcijos laikais, kokius Europos sąjungos prieangyje išgyveno Lietuva, – egzistavo pati “Vilniaus brigada”? Tų dienų kino bei TV reportažai, vaidybinės rekonstrukcijos atgaivina tuometinį pre-Europinės visuomenės mentalitetą. Ar ne vardan iliuzinės ramybės daugelis anuomet lengvai įtikėjo, jog Borisas yra toji blogio hidros galva, kurią nukirtus, sugrįžtų ramybė?

Susitikimuose su Boriso tėvu, jo bičiuliais, Robertui naujais bruožais pasipildo kitokio Boriso paveikslas,- žmogaus, besivadovavusio savuoju garbės ir sąžinės kodeksu, savotiškai dosnaus ir garbėtroškos, nusivijusio iliuziją, jog tikroji garbė ir jėga glūdi ten, kur nesiekia įstatymu prisidengusių nepriekaištingųjų veidmainių, korumpuotų politikų bei karjeristų žaidimai.

Siužeto ašimi taps Boriso ir Vito charakterių bei likimų pynės. Ar Borisui tikrai reikėjo žurnalisto mirties? Galimai kažin kam kitam? Trejetą mėnesių prieš nužudymą Vitas apskritai nepublikavo nieko, susijusio su “Vilniaus brigada”, o išsamiausia jo ankstesnė publikacija šia tema buvo… interviu su neįvardintu brigados bosu. Gilinantis paslaptin, kyla nuojauta, jog, jei ne pasalūniška kulka, žurnalistas pats imtųsi atskleisti ir Boriso žūties mechanizmą? Su ne menkesniu pavojumi sau pačiam…

 

“Paskutinioji egzekucija?” – turėjo tapti eksperimentiniu įtempto detektyvinio siužeto creative documentary, laisvai audžiantis visumon autentiškus interviu, vaidybines rekonstrukcijas, archyvinius kino bei TV kadrus bei išlikusius tragedijos pėdsakus ir dokumentus.

Mirties bausmės šalininkams filmas oponuos abejone, ar įstatymas, bausdamas kad ir už sunkiausią nusikaltimą, turi teisę nusitaikyti žmogaus gyvybėn? Juolab, kai byla vardan savo karjeros pareigūnų klastojama ir nesilaikoma įstatymų bei tarptautinės teisės normų?

Žurnalistas tapo neatskleisto nusikaltimo, Borisas – neteisėtai įteisintos žmogžudystės auka. Nesant leistinų, pagristų ir teisėtų įrodymų.

Nejaugi skiriasi abiejų žmogžudysčių metu pralieto kraujo spalva? Kalbant vaizdžiai, – puikus klausimas ir palyginimas, bet nėra gero atsakymo po to,  kai įrašą istorijoje padarė Juodasis metraštininkas.

 

 

 

 

 

 

Facebook komentarai
Back To Top