skip to Main Content

Vygandas Trainys

Liaupsės, jau ne pirmus metus iš V.Matijošaičio lūpų skriejančios S.Skverneliui ir su tokia pat meile grįžtančios atgal, neturėtų stebinti – jie labai panašūs, ypač savo požiūriu į viešumą, demokratiją ir kitas pamatines vertybes. Abu mėgsta tyliai tvarkytis reikaliukus, nepakenčia kitos nuomonės, kritikos ir nepatogių klausimų, vengia debatų žiniasklaidoje, diskusijų su oponentais, kuriems burnos užčiaupiamos įvedant 40 sekundžių pasisakymų lubas posėdžiuose arba šiurkščiai diagnozuojant nestabilią būklę.

Tačiau, kaip susidaro aiškus įspūdis, bene svarbiausi juos vienijantys bruožai – statuso, įtakos, galių pajungimas asmeniniams tikslams ir paniekos demonstravimas kitaip manantiems, reikliems, valdžiai nepataikaujantiems piliečiams. Tokio elgesio niekaip nepavadinsi tarnyste visuomenei, priešingai, jis primena arogantiško viršininko santykius su pavaldiniais.

Ponams „S“ ir „M“ įkėlus kojas į svarbius kabinetus, iš paskos atskriejo ir naudos taifūnai, atpūtę specialiųjų planų korektūras draustinio zonose, kaip tik ten, kur visai šalia „M“užsimojo vystyti statybų verslą; tyliai, klusniai ir produktyviai dūzgiantis teisinių paragrafų kepimo cechas sumažino Vičiūnų vandenvietę, kurios abejose pusėse mero atžala, taip pat verslininkas Š.Matijošaitis turi nekilnojamojo turto; palankūs taifūnai sunešė kaušus asfalto prie „S“ namų ir pagal pasakos Nr.1001 versiją visiškai atsitiktinai įdarbino jo žmoną koncerno „Orlen“ degalinių tinkle; dėl tos pačios „Orlen“ reikalų jis slapta, dar prieš antrosios pusės įdarbinimą susitikinėjo su Lenkijos politikos viršūnėlėmis, o po slaptųjų randevu „Orlen Lietuvą“ aplankė gerų naujienų škvalas su milijoniniais valstybės užsakymais ir mokesčių lengvatomis mūsų visų sąskaita.

Šiems veikėjams daug kalbėti nereikia – trumpos paniekinančios jų frazės apie mokytojus, verslininkus ar žmones, protestuojančius prieš rekreacinės zonos Šančiuose darkymą, visus purkštaujančius greitai pastato į vabzdžio vietą, kuriam belieka tik teisė į zyzimą.

Abu didžiūnai, regis, tiesia pirštus į valstybę tarsi ūkininkas į karvės tešmenis, išsunkdami maksimalią naudą: jiems tarnauja valdiški resursai, institucijos, paklusnių klerkų smegenys ir rankos kepant „S“ ir „M“ naudingus sprendimus, už juos balsuojant.

Pridėkime savųjų įdarbinimą valdiškuose lizduose, viešųjų ryšių variklio užkūrimą ponų įvaizdžio skrydžiui, ir gausime puikiai suteptą, galingą mašiną, kuri jiems padeda išsilaikyti valdžioje.

Taip, ponai „S“ ir „M“ turi gerų darbinių savybių, bet jų išrinkimas į aukštus politinius postus buvo brangi klaida. Jiems ir panašiems į juos būnant valdžioje, visuomenė gauna ūkinius dividendus asfaltu ar kitokiais pavidalais, bet nukenčia pilietiškumas, demokratija, skaidrumas – dalykai, be kurių Lietuva klaidžios po dykumą dar ne 40 metų, o visą amžinybę.

Ponams „S“ ir „M“ laikant valdžios svertus, politikų pagarbos ir skaitymosi su piliečiais kartelė leidžiama vis žemyn – matydama juos gaubiančius gėrybių taifūnus, slapukavimus, girdėdama įžūlius atsikirtinėjimus ar jausdama visišką jos balso ignoravimą, padorumo jausmo nepraradę žmonės nusivilia valstybe.

Abu iškilo viešumo, debatų, diskusijų aštriais klausimais dėka – vienas TV kanaluose ir internete kritikuodamas veiklumo stokojantį savo pirmtaką A.Kupčinską, o kitas pasirodęs su aukos aureole, sostinėje policijos automatą pagrobus recidyvistui I.Mototkovui.

Tačiau po svaigių skrydžių „S“ ir ponas „M“, matyt, suprato, kad tai, kas juos iškėlė, gali ir sužlugdyti.

Todėl požiūris iš aukštumų į kažkur labai žemai ropojančias skruzdėles, kurios žinos, matys, girdės tiek, kiek aš norėsiu, veržiasi iš šių veikėjų akių, gestų, dygių šypsenėlių, net oro, gaubiančio šių ponų kostiumus.

Premjeras nemato reikalo reikalo informuoti visuomenės apie savo susitikimą su „Danpower Baltic“ akcininku A.Rakausku ir pasitarimus Vyriausybėje dėl šios bendrovės reikalų, ruošiantis atsemti verslininkams iš valstybės katilo 18 mln. eurų. Žurnalistams, besidomintiems šiomis peripetijomis, vietoje atsakymų tiesiog atkišama špyga.

Susitinku su Lenkijos politikos tūzais dėl „Orlen“ – niekas neturi žinoti. Nenoriu, kad būtų paviešintos mano „auksinės“ frazės apie žodžio laisvę, paleistos per posėdį dėl Registrų centro duomenų suteikimo žurnalistams – įrašas išnyks kaip pakaitintas sniegas. Beje, prieiga prie RC duomenų, atskleidžiančių politikų turtą, ryšius, interesus, o tuo pačiu ir padedanti atskeisti korupciją, buvo atkirsta kaip tik po to, žiniasklaida ėmė domėtis „S“ pėdsakais sprendžiant „Dampower“ problemas.

Perku naują automobilį – jokių komentarų apie modelį, markę, autosaloną. Prieš rinkimus gaunu algą iš valstiečių. Nutylėti tai kaip ir negarbinga, neskanu, neetiška, bet vardan valdžios laurų tyliu kaip žuvis.

Ponas „S“ į valdžią ėjo be skrupulų, panašu, kad jam buvo ne itin svarbu, po kokia vėliava stoti – svarbiausia rasti partiją, kuri nuskraidintų į kuo aukštesnes padanges. Vidaus reikalų ministro postui puikiai tiko paksistai, paskui galima derėtis su socdemais, galop pereiti pas valstiečius. Tikras pažiūrų turgus, kuriame kuo įžūliausiai prekiaujama principais, o idėjos valkiojamos po seną, šiukšlėmis nuklotą turgavietės grindinį.

„S“ tapus premjeru, paskui jį į šiltus postus iš buvusių jo darboviečių Vyriausybėje nutūpė A.Stončaitis, E.Jankevičius, Č.Mulma, E.Misiūnas, D.Malaškevičius, tuntai kitų „savų bičų“ – regis, šis veikėjas į valstybę žvelgia lyg į nuosavą ūkį, kuriame galima samdyti, ką nori.

Panašiai elgėsi ir ponas „M“, kuriam tapus meru, į aukštus postus „Kauno vandenyse“, „Kauno švaroje“, „Kauno energijoje“ ir kitose savivaldybės įmonėse atplasnojo „Vičiūnų“ bei „Vieningo Kauno“ atstovai – K.Pesenka, M.Šimkus, „M“ sūnaus firmoje dirbantis G.Gatanauskas, Š.Matijošaičio verslo partneris A.Etneris. Tai tik dalelė išvardintų „savųjų“, kurie nutūpė miesto valdžios gūžtose.

Šiomis dienomis nuskambėjo frazė, jog valdžia pasijuto valstybe, bet tai ne visiškai tikslu – aukštieji veikėjai valstybę ir jos miestus verčia savo interesų sandėliais, asmeninių firmų padaliniais, garbės ir galios troškimu persunktų ambicijų įkaitais, ir tas apetitas auga po kiekvieno naujai atgnybto patiekalo.

Viešumo sferoje ponas „M“ nenusileidžia ponui „S“ – ar meras su savo komanda pranešė rinkėjams apie savivaldybėje skubiai stumiamas Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustinio apsaugos zonų korektūras, už kurių kyšo pono „M“ statybos firmos ausys? Ar jis susitiko su šiems planams kategoriškai prieštaraujančia Lampėdžių bendruomene, teikėsi jai paaiškinti, kas vyksta? Ar savivaldybės vadovas informavo žmones, kad Šančių vaizdingo gamtos kampelio „špakliavimo“ asfaltu užmojai naudingi jo bendrapartiečiui ir sūnaus verslo partneriui A.Etneriui, kurio firmai šalia naujos gatvės bus gerokai lengviau pardavinėti naujus daugiabučius? Ar ponas „M“ prieš šių užmojų prastūmimą net nesilaikant atstumų iki sklypų ribos, nuvyko pas gyventojus, kurių į protestus susirinko net 6000, pasakojo, kas dedasi?

Ar iš mero ir jo atžalų girdėjote, kokius riebius pelnus Š.Matijošaitis ėmė krautis iš Kauno savivaldybės užsakymų jo bendrovei „Autovici“ būtent po to, kai tėvas atėjo į valdžią? Pelnas nuo varganų 8 tūkst. eurų 2015-aisiais kaip spyruoklė pašoko iki pusės milijono, sulaukus pirkimų iš „Kauno energijos“, Kauno butų ūkio ir kitų valdiškų bendrovių, kurioms staiga prisireikė ne kokių nors kitų, o būtent „Autovici“ mašinų. O miesto mokykloms būtinai prireikė automobilius remontuotis toje pačioje „M“ atžalos firmoje.

Pridėkime dar nuvilnijusį milijoninių užsakymų lietų „Autovici“ iš ministerijoms pavaldžių Gynybos resursų agentūros, Nacionalinės mokėjimo agentūros, Policijos departamento, Ligonių kasos prie SAM, ir gauname tokį labai gražų paveikslą, kuriame pono „M“ šeimos draugystę su Vyriausybės galva, mero paramą valstiečiams lydi ilga naudos grandinė.

Beje, ar V.Matijošaitis su sūnumi Šarūnu pasakojo apie pastarojo elgesį, pagal karbauskiškas tradicijas apsitveriant mišką nuo visuomenės Molėtų rajone, vaizdingame gamtos kampelyje prie Bebruso ežero? Ne, apie tai „masės“ sužinojo tik iš žiniasklaidos.

O galbūt V.Matijošaitis pranešė rinkėjams apie savo planus nupirkti gyventojų valią, siekiant prijungti prie miesto rajoną, apeiti apklausas?

Arba apie Kauno grietinėlės užmojus savivaldybės Ryšių su visuomene skyriuje įdarbinti daugiausiai specialistų, lenkiant net sostinę? Apie ketinimus brangiausiai visoje šalyje nuomoti tarnybines mašinas – kitos markės ne lygis, būtinai reikia BMW. Tai jau turime, džiaukimės ir plokime.

Kai kiti merai, nebūtinai didžiųjų miestų, per karantiną telkė gyventojus, su jais dienomis ir naktimis bendravo per televiziją, radiją, portalus, socialinių tinklų puslapius, informuodami apie paskutines karštas naujienas, pranešdami svarbią informaciją, Kauno galva užsidarė savo pasaulėlyje, kalbėdama nei šį, nei tą apie norus pažvejoti Nevėžyje.

Kiekvienam aukštas pareigas užimančiam piliečių išrinktam veikėjui galioja geležinė taisyklė – atsiskirdamas nuo visuomenės sunkiais momentais tu parodai, kad nesi tikras, nuoširdus, atsidavęs savo kraštui politikas.

Kratydamasis neparankių įrašų, slėpdamas tave iškėlusios partijos algą, savo susitikimus su verslininkais, užsienio politikais (lemiančius milijonų žarstymą iš valstybės tų pačių verslo magnatų naudai), skleisdamas netiesą, jog tavo prezidentinio rinkimų štabo nariai vėliau nenutūpė pelningus valstybinius užsakymus gavusioje firmoje „Pharmanent“, vardan išsilaikymo valdžioje aršiai gindamas susitepusius nuo gavos iki kojų narkevičius, nesi tautos pašauktas politikas.

Jei balsuojantiems žmonėms svarbiausia ūkiniai pasiekimai, kurių nemaža dalis dar kelia daug klaustukų, abejonių ir diskusijų, jei jiems nesvarbu, ar politikai juos gerbia, skaitosi, neslepia svarbių faktų, ar nesivalo batų į jų nuomonę, lūkesčius ir interesus, vadinasi, baudžiauninko mentalitetas visuomenėje dar labai gajus, ir nežinia kada pavyks iš jo išsivaduoti.

Kai pasijausime Žmonėmis, o ne atliksime „S“, „M“ bei kitų veikėjų naudos taifūnus įsukančių žaliavų roles (dargi būdami tuo patenkinti), tada bus galima kalbėti apie šviesesnes perspektyvas.

Facebook komentarai
Back To Top