skip to Main Content

Neringa Venckienė

Valstybė.
Kas užsakė pašalinti kovotoją su korupcija Roką Masiulį?
Kas užsakė pašalinti kovotoją su pedofilija Andrių Ūsą?

 

 

Lietuvos prokurorų melas visuomenei: R. Petrausko ir A. Kliunkos spaudos konferencijos

Už įžūlų melą iki šiol nenubausti tuo metu ėjęs Generalinio prokuroro pareigas Raimondas Petrauskas ir Generalinės prokuratūros prokuroras Algimantas Kliunka.

 

 

https://www.delfi.lt/news/daily/crime/generalinis-prokuroras-prie-dkedzio-rastu-ginklu-nusauti-2-zmones-bus-prasoma-uzsienio-ekspertu-pagalbos.d?id=31371185#

O šio melo būta daug: bjauraus, šmeižikiško, visiškai iškraipančio tiesą, atstu­miančio visuomenę. Ir netgi – apgailėtino. Nes tomis dienomis nebuvo Lietuvoje žmo­gaus, neįžvelgiančio prokurorų tariamuose žodžiuose netiesos, tam tikra prasme – ge­rokai primenančio šalyje sovietmečio demagogiją.

Šmeižto ir melo būta visokio ir įvairiomis kryptimis: ir stengiantis sukompromituo­ti mano brolį Drąsių, ir mūsų šeimos narius, ir visą giminę, ir netgi tiesos ieškančius žmones. Tai – netipinė situacija Lietuvoje, liudijanti, koks didžiulis blogis egzistuoja šalia mūsų.

2010 m. balandžio 22 d. spaudos konferenciją surengęs tuomet Generalinei proku­ratūrai vadovavęs Raimondas Petrauskas pareiškė, kad šalia D. Kedžio kūno rastas pisto­letas „Baikal IŽ 79-8“ su dėtuve ir devyniais šoviniais yra tas ginklas, iš kurio pernai spalio 5 d. buvo nušauti Kauno apygardos teismo teisėjas Jonas Furmanavičius ir Violeta Naruševičienė, nes ant ginklo rasti DNR pėdsakai yra D. Kedžio.

Tik daug vėliau, 2010 m. vasarą, kai mano mama L. Kedienė turėjo teisę susipa­žinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir jai buvo padarytos bylos kopijos, sužinojau, kad prokurorai R. Petrauskas ir A. Kliunka šmeižė mano brolį.

Byloje esančioje Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2010-04-23 spe­cialisto išvadoje Nr. 140-(3051)-ISI-3058 nurodyta, kad ant tirti pateikto pistoleto „Bai­kal“ ir apkabos, rastų 2010-04-17 šalia nenustatytos asmens tapatybės vyriškos lyties lavono prie Kauno marių, Šlienavoje, rasta žmogaus biologinių pėdsakų, netinkamų asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR. Tirti pateikti aštuoni šoviniai, rasti pistoleto „Baikal“ apkaboje, ir vienas šovinys, išimtas iš pistoleto „Baikal“ vamzdžio, yra ne­tinkami objektai biologiniam tyrimui, todėl tiriami nebuvo.

Tiesioginėje LTV laidoje „Teisė žinoti“ Generalinės prokuratūros Organizuotų nu­sikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras A. Kliunka pareiškė: „ Kas jį (Drąsių Kedį) galėjo nužudyti, jei jis nužudė. Niekas jo nežudė“.

2010 m. rugpjūčio 23 d. mano mama, L. Kedienė, kreipėsi į Generalinę proku­ratūrą, prašydama paneigti prokurorų R. Petrausko ir A. Kliunkos teiginius.

Iš Generalinės prokuratūros 2010 m. rugpjūčio 30 d. buvo atsiųstas atsakymas Nr. 17.2-15447, pasirašytas Generalinio prokuroro pavaduotojo T. Staniulio, kuriame nurody­ta: ..PriDažintina. kad prokuroras R. Petrauskas 2010-04-22 vykusioje spaudos konfe­rencijoje pareiškė, jog ant šalia D. Kedžio kūno rasto pistoleto ,.1Z 79-8 Baikal“ rasti DNR pėdsakai yra D. Kedžio. šis teiginys neatitinka tikrovės, buvo išsakytas viešai, todėl viešai turi būti ir paneigtas. Tai bus padaryta artimiausiu metu“.

Nagrinėjant prašymą iš Lietuvos televizijos buvo gautas ir peržiūrėtas 2010 m. gegužės 25 d. laidos „Teisė žinoti“ vaizdo įrašas. Prokuroras T. Staniulis konstatavo, jog prokuroras A. Kliunka laidoje nurodytos frazės nesakė. Peržiūrėjus vaizdo įrašą, patiksli­nama, jog A. Kliunkos pasakyta frazė buvo: plausimas, kas galėtų nužudyt? Nes kelia­mas klausimas, kad jis galimai nužudė“. T. Staniulis nurodė, jog šis teiginys taip pat bus patikslintas viešai artimiausiu metu.

 

Kalbėdamas apie mano brolio Kedžio DNR pėdsakus ant šalia jo kūno rasto ginklo, akivaizdu, kad prokuroras R. Petrauskas melavo, šmeiždamas mano brolį. Kaip jis 2010 m. balandžio 22 d. spaudos konferencijos metu galėjo žinoti, kad ant ginklo rasti DNR pėdsakai yra mano brolio, jeigu Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų cen­tro specialistas tik po paros, t.y. 2010-04-23 davė išvadą Nr. 140-(3051)-ISI-3058, kad ant tirti pateikto pistoleto „Raikai“ ir apkabos, rastų 2010-04-17 šalia nenustatytos asmens tapatybės vyriškos lyties lavono prie Kauno marių, Šlienavoje, rasta žmogaus biologinių pėdsakų, netinkamų asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR?.L

Mano brolio mirties byloje taip pat yra Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro Identifikavimo valdybos viršininko Sigito Sinkevičiaus 2010-04-23 pranešimas Kauno rajono policijos komisariatui, kad neatpažinto vyriškos lyties lavono, rasto 2010-04-17 Kauno rajone, Samylų šen., Šlienavos kaime, prie Kauno marių, rankų pirštų atspaudai buvo patikrinti Lietu­vos policijos duomenų registre, patikrinimo metu šio lavono asmenybė nenustatyta.

2010 m. balandžio 22 d., kai prokuroras R. Petrauskas su šypsena veide skelbė melagingus, mano brolį žeminančius, šmeižiančius teiginius, net specialistas nebuvo pateikęs išvados dėl DNR pėdsakų ant ginklo. Net 2010 m. balandžio 23 d. pagal mano negyvo brolio pirštų antspaudus nebuvo identifikuota jo asmenybė. Tai liudija, jog mano brolis su teisėsauga niekada jokių reikalų neturėjo, nes policija neturėjo jo pirštų atspaudų. Todėl kai kurių dienraščių ir televizijos laidų šmeižikiški pranešimai apie mano brolio ry­šius su nusikaltėliais tiesiog kėlė pasišlykštėjimą, buvo tikra netiesa.

Prokuroras Algimantas Kliunka spaudos konferencijoje kaip itin reikšmingą žinią pra­nešė, kad D. Kedžio sesuo Neringa Venckienė 2009 m. spalio 5 d. išsiuntė laiškus. Kodėl A. Kliunka nepranešė, kad 2009 m. rugsėjo 29 d. aš taip pat išsiunčiau daugybę laiškų? Kodėl A. Kliunka nekalba apie tai, kad iki 2009 m. spalio 5 d. aš buvau išsiuntusi 200, o gal 300 laiškų Lietuvos Respublikos Seimui, prokuratūrai, vaiko teisių gynimo institucijoms, kitoms tarnyboms? Ar kreiptis pagalbos gelbstint vaikų gyvenimus, yra blogai?!

Melas Lietuvos žiniasklaidoje:
šmeižikiški „Lietuvos ryto“ straipsniai

Dienraštyje „Lietuvos rytas“ nuolat buvau šmeižiama aš ir mano brolis.

2009 m. lapkričio 10 d. „Lietuvos ryte“ (Nr. 260 (5722)) korespondentų Jadvygos Pekarskaitės ir Arvydo Lekavičiaus straipsnyje „Teisėjas – ne pedofilas, o intrigų teisme auka“ buvo paskelbta neatitinkanti tikrovės informacija, kurios teiginiai žemino mano garbę ir orumą. 2010 m. sausio 11 d. kreipiausi į Uždarąją akcinę bendrovę „Lietuvos rytas“, pra­šydama paneigti tikrovės neatitinkančią ir mano garbę bei orumą žeminančią informaciją.

Iš bendrovės „Lietuvos rytas“ 2010 m. sausio 19 d. gavau atsakymą, kuriame buvo nuro­dyta, kad minima informacija negali žeminti mano garbės ir orumo, kadangi pirmame nurodytame sakinyje yra pateikta straipsnio autorių išvada (nuomonė). Sutinkamai su LR Visuomenės infor­mavimo įstatymo 2 str. 33 d., išvada (nuomonė) yra subjektyvi ii’jai netaikomas tiesos kriterijus.

Atsakyme taip pat buvo nurodyta, kad antrame mano nurodytame kaip netiesą skleidžiančiame sakinyje išspausdinta informacija yra „pasiskolinta“ iš 2009 m. lapkričio 17 d. dienraštyje „Respublika“ A. Jonušo straipsnio „Pedofilai: aštrėja pribloškianti atomazga“ pateiktos informacijos neva aš rankų mostais rodžiau, ką filmuojama mergaitė turi daryti. Atsakingas už dienraščio „Lietuvos rytas“ turinį Feliksas Telksnys savo rašte atkreipė mano dėmesį, kad neva aš, kaip teisėja, esu priskirta viešų asmenų kategorijai. Teismų praktikoje yra įtvirtinta, jog viešas asmuo nesinaudoja tokiu pačiu garbės ir orumo gynimu, kaip privatus asmuo. Viešas asmuo turi pakęsti ir toleruoti apie jį skelbiamą (nors ir ne visiškai tikslią) informaciją ar nuomonę, kurią privatus asmuo galėtų vertinti kaip garbės ir orumo pažeidimą.

Noriu pasakyti, kad „Lietuvos rytas“ skelbė melą. Niekada nepretendavau nei į Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo vietą, nei kokiais nors ženklais rodžiau mergaitei, ką ji turėtų sakyti.

Tą įrodo jau vien tas faktas, jog pedofilijos byloje buvo atlikta Drąsiaus Kedžio fil­muotos medžiagos fonoskopinė ekspertizė, už kurią prokuratūra sumokėjo apie 20000 litų, tačiau joje mano balso nerado.

Siekdama paneigti UAB „Lietuvos rytas“ melą, iš Nacionalinės teismų administra­cijos išsireikalavau 2004 metais pateiktą prašymą – kaip tikriausią įrodymą – įrašyti mane į Karjeros siekiančių asmenų registrą, kuriame aiškiai ir nedviprasmiškai nurodžiau, kad pretenduoju tik į Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyrių.

Esu giliai įsitikinusi, kad Lietuvos žiniasklaida turi sąžiningai ir ištikimai tarnauti tautai: skleisti tikrą ir teisingą informaciją, padėti žmogui susigaudyti pasaulio reiškiniuose ir įvykiuose, ir šia savo teigiama tiesa ugdyti save gerbiantį, orų, žingei- dų ir dorą valstybės pilietį. Tokia žiniasklaidos misija. Jei ji neatitinka šių kriterijų, tampa purvasklaida ir tokiu atveju pagrįstai tenka kelti klausimą, kieno, kokių jėgų rankose ji atsidūrė ir kam ji tarnauja? Kas ir dėl kokių tikslų nori ir stengiasi valdyti viešąją šalies erdvę? Ką reiškia ir kas yra toji „žiniasklaida“, kuri dengia ir teisina nusikaltėlius bei purvina teisiuosius?!

Tiesos deformacijos knygose: J. Činkienės „studija“ apie Drąsių

Jau yra išleistos dvi knygos apie mano brolį. Pirmoji pasirodžiusi knyga – Jurgitos Činkienės „Violetinė tragedija. Drąsiaus Kedžio pasirinkimas“ (2010 m.). Antroji – Sau­liaus Trakio „Drąsius Kedys: kovotojas, sudrebinęs Lietuvą“ (2010 m.).

Nei vienoje iš šių knygų nerasite atskleistos esmės – kas iš tikrųjų atsitiko? Mano nuomone, jose labai mažai tikros, patvirtintos informacijos. Iš tikrųjų, šių knygų autoriai nesigilino į tragediją, o tik paviršutiniškai aprašė įvykius.

J. Činkienės vadinama „knyga“ yra tiesiog šmeižtas, melas, siekimas pažeminti mano brolį, mane ir mano artimuosius!.. Matyt, jog poniai J.Činkienei nekaltumo pre­zumpcija galioja tik įtariamajam pedofilui A. Ūsui, o mano broliui – ne. Tokį šlykštų melą ir šmeižtą esu skaičiusi tik „Lietuvos ryto “ puslapiuose ir girdėjusi V. Gaivenio laidose. Tokią knygą neverta nei pirkti, nei skaityti. Tai, sakyčiau, yra tik pasipelnymas iš baisios tragedijos, siekimas pralobti kitų nelaimės, skausmo ir kančios kaina. Manau, jog tokiu būdu uždirbti pinigai Jurgitai Činkienei laimės tikrai neatneš!..

 

Gaivenio ir L. Kraujutaitienės vaidmuo pedofilijos istorijoje

Akivaizdu, kad pedofilijos istorijoje Ypatingas vaidmuo tenka dviems personoms – V. Gaiveniui, tarsi pratęsiančiam „Lietuvos ryto“ plėtojamas šeimos šmeižimo temas, ir L. Kraujutaitienei, tapusiai pedofilija įtariamų asmenų gynėja.

Mūsų šeimos šmeižtas nesiliovė netgi tada, kai buvo nužudytas mano brolis Drąsius.

Žurnalistų V. Gaivenio ir G. Leškevičiaus laidoje „Abipus sienos“ L. Stankūnaitė džiaugėsi, kad mano brolį atvežė ir numetė prie Kauno marių. L. Stankūnaitė išsidavė – gerai žinojo, kad Drąsius buvo nužudytas.

Tą liudija ir faktas, jog mano brolio laidotuvių dieną L. Stankūnaitė atsiuntė raštą į Vaiko teisių apsaugos tarnybą, nurodžiusi, kad per Drąsiaus Kedžio atpažinimą ji patyrė šoką. O kodėl ji patyrė šoką? Aišku, kad L.Stankūnaitė matė sužalotą mano brolio kūną ir suprato, kad jis buvo nužudytas.

V. Gaivenis sukūrė nemažai laidų, kuriose bandoma nupiešti kitokią pedo­filijos istorijos tiesą, bylos aplinkybes, pavaizduoti L. Stankūnaitę, galimai parda­vinėjusią savo vaiką, kaip auką.

Labai aktyviai „Abipus sienos“ laidose pasižymėjo įtariamo pedofilo A. Ūso gy­nėja ir L. Stankūnaitės atstovė advokatė Loreta Kraujutaitienė. Susidarė įspūdis, kad L. Kraujutaitienę, A. Ūsą ir L. Stankūnaitę siejo ne vien tik gynybos ir atstovavimo teisiniai santykiai. L. Kraujutaitienė prasitarė, kad ji būdavo A. Ūso šeimoje, matydavo, kaip jis bendrauja su savo vaikais. Viena iš L. Kraujutaitienės dukrų bendravo su L. Stankūnaite. Toks prieraišus advokatės L. Kraujutaitienės santykis su ginamaisiais rodo, kad ją, Ūsą ir Stankūnaitę siejo ypač artimas bendravimas.

Nors įtariamajam pedofilui A. Ūsui buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, uždraudžiant bendrauti su L. Stankūnaite, tačiau žurnalistų už­fiksuotoje L. Kraujutaitienės kontoroje buvo nufilmuoti tiek A. Ūsas, tiek L. Stankūnaitė, ir tai leido suprasti – A. Ūsas su savo ištikima drauge L. Stankūnaite bendrauja, padedant garsiajai advokatei Loretai KraujutaitieneiL

Tiesa, jau gerokai vėliau, kai mano mama L. Kedienė kreipėsi į Advokatų ta­rybą dėl advokatės L. Kraujutaitienės veiklos, ginant įtariamąjį pedofilą ir tuo pačiu metu atstovaujant pedofilijos byloje pripažintos nukentėjusiąją mažametės motinai L. Stankūnaitei, L .Kraujutaitienė pareiškė, kad ji bijo, jai grasinama, ji vadinama ,,pedofilų motina“, todėl ji atsisakė ginti A. Ūsą ir atstovauti L. Stankūnaitei.

Dar įdomesnis faktas, kad kaltinamojo pedofilija A. Ūso mirties vietoje buvo nufilmuota advokatė L. Kraujutaitienė. Kaip per keletą minučių ji galėjo atvykti iš Kauno į Alytaus rajono užkampį? Kas galėtų paneigti, kad garsioji advokatė prieš pat A. Ūso mirtį nebuvo kartu su juo sodyboje?..

L. Kraujutaitienė labai dažnai filmuodavosi V. Gaivenio laidoje „Abipus sienos“ ir ten nemažai kalbėdavo, tačiau neaišku dėl kokių priežasčių iki šiol nė žodelio netarė, kur ji buvo ir ką veikė tą dieną, kai žuvo A. Ūsas?

L. Stankūnaitė šmeižė mano brolį V. Gaivenio laidoje „Abipus sienos“, pasakodama melagingą, D. Kedį žeminančią informaciją – neva jis narkomanas. Šį L. Stankūnaitės šmeižtą paneigė Miuncheno teismo medicinos toksikologijos centro 2010 m. liepos 8 d. analitinėje ataskaitoje nurodyta išvada, kad jokių narkotikų mano nužudyto brolio organizme nerasta. Jų jis niekada nevartojo.

Likimo smūgiai

Savo gyvenime esu patyrusi labai tragiškų, skausmingų dalykų: kai be sąmonės gulėjo mano vienų metukų sūnus, o aš maniau, kad jis jau miršta, kai mano mama susirgo vėžiu, kai mano brolio dukrelė pradėjo pasakoti apie patiriamą seksualinę prievartą. Jau tuo metu man žemė slydo iš po kojų… Bet brolio mirtis – pats didžiausias skausmas, kurį aš išgyvenau ir šiuo metu išgyvenu. Be abejo, tai pati didžiausia netektis mano gyvenime!..

Baisi ir skausminga buvo žinia ir apie Kėdainių rajono apylinkės teisino teisėjo Broniaus Varsackio 2010 m. gegužės 14 d. priimtą nutartį – skubiai grąžinti mergaitę L. Stankūnaitei. Skubiai!!!

Ar galite įsivaizduoti, ką tuo metu jaučiau aš ir mano artimieji?.. Brolis tik ką – 2010 m. balandžio 24 d. – palaidotas, o jau 2010 m. gegužės 14 d. mažametė mergaitė skubiai turi būti grąžinta kaltinamojo pedofilija Andriaus Ūso ištikimai draugei L. Stankūnaitei!.. Kažin ar galima rasti bent elementaraus supratimo, atjautos ar žmogiškumo tokiame teismo sprendime?!..

Ir jeigu ne tie žmonės, susirinkę Klonio gatvėje, kurie neleido įvykdyti neteisėto, nepagrįsto, tiesiog nežmoniško teisėjo B. Varsackio sprendimo, šiandien apie mano brolio Drąsiaus Kedžio dukrelę galbūt jau nebebūtų jokių žinių.

Tariu nuoširdžiai ačiū žmonėms, neleidusiems išvežti mažametės. Ačiū visiems, 2010 m. gegužės 14 dieną išgelbėjusiems mergaitę!..

Neringa Venckienė. „Drąsiaus viltis – išgelbėti mergaitę“

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Facebook komentarai
Back To Top