skip to Main Content

 

Ll redakcija sužinojo, kad prieš kiek laiko Klaipėdoje buvo nudurtas garsus samdomas žudikas Igoris Pancernas, kuris dar 2003 m. bandė nužudyti bendrovės „Ferteksos transportas“ vadovą, vieną iš Birių krovinių terminalo akcininkų I.Udovickį. I.Pancernas prieš tai buvo vieno iš Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacijos vadovo Antano Boso asmens sargybinis, o nusikaltimo organizavimu buvo apkaltinas A.Bosui priklausančio elnyno sargas D.Jankus.

I.Pancernas laukė I.Udovickio prie jo namų, iš pistoleto „Makarov“ paleido į verslininką kulką, tačiau kontrolinio šūvio paleisti nesugebėjo, nes užsikirto jo ginklas. I.Udovickis buvo sunkiai sužeistas, tačiau buvo išgelbėtas, po pasikėsinimo ilgai gydėsi.
Jau tada mažai kas abejojo, kad I.Udovickį bandė pašalinti jo verslo partneriai, nepasidalinę pinigų. Mat I.Udovickiui priklausė 50 proc. Birių krovinių terminalo akcijų, likusias akcijas valdė Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacija, vadovaujama Antano Boso.
Įdomu ir tai, kad sučiuptas žudikas vėliau tyrėjams papasakojo, kad nužudyti I.Udovickį neva užsakė A.Bosas, tuometinis Darbo partijos viceprezidentas.
Tuometinis Seimo narys A.Bosas tuo metu spaudai teigė, kad jo su I.Udovickiu nesiejo jokie reikalai. Tačiau politikas pripažino, kad jo verslo partneriai nuolat konfliktavo su nukentėjusiuoju.

„A.Bosas ir Udovickis buvo sutarę, kad „Klaipėdos Smeltė“ skiria teritoriją uoste, o Udovickis pastato toje vietoje birių krovinių terminalą, – pasakojo LL šaltiniai, – Udovickis su Baltarusijos įmone ‚BelKal“ buvo pasirašęs sutartįs dėl trašo eksporto per Klaipėdą. Udovickiui ir „Klaipėdos Smeltei“ priklausė po 50 proc. akcijų. Igoris pastatė sandėlį ir infrastruktūrą, ilgą laiką verslas sekėsi puikiai, tačiau po kurio laiko matyt „Klaipėdos Smeltės“ vadovai nusprendė, kad reikia patiems valdyti šį verslą. Į Udovickį buvo pasikėsinta, tačiau žudikui nepavyko paleisti kontrolinio šūvio.

Kas tuo metu valdė „Klaipėdos Smeltę“.

„Ta pati grupė žmonių – A.Bosas, M. Gusiatinas, Paulauskas, visi Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacijos vadai. M.Gusiatinas valdė „Klaipėdos naftą“ ir buvo „Naftos terminalo“ direktorius, – pasakojo redakcijos šaltiniai, – vienintelis A.Stonys iš tos grupės buvo normalus žmogus, visi kiti – niekšai. Jie yra tiesiog neprognozuojami, tačiau nors ir stengiasi savo rankomis nieko nedaryti, tačiau jie ilgą laiką ir buvo ta Klaipėdos „grietinėlė“, kuri išlaikė Klaipėdos prokuratūrą ir teismus“.

Vėliau vienas nuteistųjų pasikėsinimu į Klaipėdos verslininką Dainius Jankus pakeitė parodymus ir pareiškė, esą apkalbėti Seimo narį užsakius žmogžudystę jį grasinimais privertę Klaipėdos policijos pareigūnai. Esą policininkai grasinę, kad D.Jankus bus uždarytas į areštinės kamerą, kurios gyventojai iš žiniasklaidos žinojo, jog jis buvęs Specialiųjų tyrimų tarnybos agentas, ir ten bus su juo susidorota. Žiniasklaidai įvardijus A.Boso, kaip galimo pasikėsinimo užsakovo, pavardę, kilo skandalas, Seimui pasiaiškinti buvo pakviestas tuometinis šalies generalinis prokuroras Antanas Klimavičius, kuris nei paneigė, nei patvirtino įtarimų A.Bosui.

A.Bosas įtarimus atmetė.

D.Jankus dirbo sargu Seimo nariui priklausančiame elnyne. Nužudymą parengusiam šiam 26 metų vyrui pirmosios instancijos teismas skyrė 14 metų laisvės atėmimo ir 14 tūkstančių litų turto konfiskavimo bausmę. Į verslininką šovęs 37 metų Igoris Pancernas nuteistas kalėti 12 su puse metų, jam skirta 5 tūkstančių litų turto konfiskavimo bausmė. 28 metų Aleksandrui Minakovui skirta 5 metų laisvės atėmimo bausmė. Vienintelis nuosprendžio neginčijęs 26 metų Igoris Belogubovas buvo nuteistas kalėti 6 metus, jam taip pat skirta 1 tūkstančio litų turto konfiskavimo bausmė.
Pasak LL šaltinių, nors I.Pancernas buvo nuteistas kalėti 12 metų, į laisvę jis išėjo po kelerių metų „už gerą elgesį“, nes neva kalėjime ėmė kalbėti, kad pasakys, kas jam užsakė nužudyti Udovickį.
Tačiau vos išėjęs į laisvę, I.Pancernas buvo nudurtas neva buitinio konflikto metu – jį nudūrė kažkoks „bomžas“. I.Pancernas dar buvo nugabentas į ligoninę, tačiau kitą dieną mirė.
Dar įdomiau, kad nei Klaipėdos prokuratūra, nei policija net nebandė aiškintis, kas nugalabino samdomą žudiką.
Pats I.Udovickis teisme skundėsi, kad po sužalojimo negali gyventi pilnaverčio gyvenimo – turėjo atsisakyti mėgstamų sporto šakų, kelionių, jaučia skausmą, greitai pavargsta, jaučia baimę dėl galimo persekiojimo, todėl savo ir šeimos saugumo labui priversta samdytis apsaugą. Todėl prašė teismo priteisti iš žudikų 10 mln. litų.
I.Pancernas Apeliacinio teismo prašė sušvelninti jam paskirtą bausmę. Jis teigė, jog įvykdė nusikaltimą dėl labai sunkios materialinės padėties. Vienintelis I.Belogubovas pripažino, kad jis nusipelnė bausmės. Tačiau jis, kaip ir kiti nuteistieji, nesutiko, kad I.Udovickiui būtų priteista 10 milijonų litų neturtinė žala. „Absurdas, nesąmonė“, – apie nukentėjusiojo reikalavimą kalbėjo nuteistieji. Beje, įdomu, kad net prokuratūra prašė švelnesnės bausmės nevykėliui žudikui. Prokuroras L.Belevičius teigė, kad Klaipėdos apygardos teismas neįvertino visų I.Pancerno atsakomybę lengvinančių aplinkybių, į tai, kad jis padėjo išaiškinti nusikaltimą, anksčiau už I.Belogubovą davė parodymus, ir skyrė per griežtą bausmę. Valstybės kaltintojas prašė sušvelninti šiam nuteistajam vietoj laisvės atėmimo 12 su puse metų skirti jam 8 metų laisvės atėmimą. Iš ko D.Jankus gavo prašymą už 40 tūkstančių litų surasti asmenį nužudyti Klaipėdos verslininką, pareigūnams nustatyti nepavyko ir nužudymo užsakovas į teisiamųjų suolą nesėdo. I.Pancernas į verslininką šovė iš pistoleto su savadarbiu duslintuvu, kurį sudarė plastikinis butelis, o pats „Makarovo“ markės pistoletas buvo apvyniotas lipnia juosta. Vieną kartą iššovus, ginklas užsikirto ir šitaip sukonstruotu pistoletu antrą kartą iššauti žudikas nebegalėjo. I.Pancernas aiškino, kad tarnaudamas armijoje buvo geras šaulys, ir jeigu būtų norėjęs, būtų nušovęs verslininką.
Be to, nusikalto dėl sunkios materialinės padėties. Tačiau tokius nuteistojo aiškinimus prokuroras atmetė, sakydamas, kad antras šūvis jau buvo nebegalimas, be to, jis buvo gavęs avansu pinigų už I.Udovickio nužudymą ir jau buvo spėjęs išleisti, todėl atsirado skola jis ėmė padaryti tai, už ką jam buvo sumokėta. Būdamas jaunas ir sveikas vyras jis darbo neieškojo.

 

“Klaipėdos Smeltės” konkurentai sudega arba tyčia subankrotinami

“Dirbome Klaipėdos uoste, ir išsinuomavome ‘Klaipėdos Smeltėje“ šaldytuvą, per Šaldytų krovinių terminalą ėmėme vežti krovinius, – redakcijai pasakojo klaipedietis Gytis Badaras, – po kiek laiko gavome pažymėjimą, kad galime užsiimti krovos darbais.  Uosto direkcija mūsų atestate neaišku kokiais tikslais įrašė , kad mes galime versti jūrų krovinių krovimu nuosavame šaldytuve. Padirbome kokis tris mėnesius, ir krovinių srautas ir apyvarta ėmė didėti. Tačiau kartą atplaukus laivui su šaldyta žuvimi, „Klaipėdos Smeltė“ ėmė blokuoti krantines, kad mes jo negalėtume iškrauti. Tada su autokrautuvais turėjome vežioti visą krovinį per kelias krantines. Atplaukus dideliam kroviniui iš JAV, „Klaipėdos Smeltė“ vėl užblokavo mums priėjimą prie jo. Manau, kad ji blokavo todėl, kad mūsų kroviniai pereitų į „Klaipėdos Smeltės“ šaldytuvus. Mes turėjome šaldytuvą, kuriame tilpo 10 tūkst. tonų krovinių, ir per mėnesį jame iškraudavome ir vėliau išgabendavome apie 12-15 tūkst. tonų šaldytų krovinių. ‚Smeltė“ tokiais rodikliais negalėjo pasigirti, todėl jie ėmė mus blokuoti. Galiausiai mums užblokavo prieigą prie šaldytuvo, ėmė siuntinėti įvairiais tarnybas ir patikrinimus. Visur buvome po padidinamu stiklu. Galiausiai uosto direkcija ėmė mus tikrinti, nes licencijoje buvo parašyta, kad galime verstis krova nuosavame šaldytuve, ir kad neva iš laivo negalime krauti krovinių. Tada padavėme skundą administraciniam teismui, ir uostas sustabdė mūsų krovos darbus, paskelbė, kad negalime krauti krovinių. Tada ėmėme krauti krovinius per kitą įmonę. Tada buvo padegtas mūsų sandėlis – šaldytuvas. Iki šios dienos nenustatyta, kas tai padarė, ir tą naktį, kai jis buvo padegtas, uoste nė viena kamera neveikė, visos jos buvo išjungtos. Reiškia, kad „Klaipėdos uosto“ vadovai dirbo ranka rankon su „Klaipėdos Smelte“. Galiausiai kažkas su autokrautuvu pervažiavo vieno laivo jūreivį uoste, ir kūną atvežė ir numetė prie mūsų sandėlio. Nors mūsų šaldytuvas tą naktį apskirtai nedirbo, akivaizdu, kad tą nelaimingą atsitikimą norėjo mums primesti, ir policija ilgai laikė mus įtampoje.  Galiausiai geležinkelio vagonus iš Draugystės stoties iki uosto turėjo atvežti „Klaipėdos Smeltė“, tačiau dažnai atsisakydavo tai daryti. Nors krovinių pervežimas geležinkeliu buvo licencijuojama veikla, „Smeltė“ tokios licencijos neturėjo, ir kai mes kreipėmės į teismą, tas pusę metų vilkino net bylos nagrinėjimą. Tada „Smeltė“ pasiėmė licenciją iš Susisiekimo ministeriją, ir kurios numeris buvo Nr. 1. Tai įvyko 2009 m. lapkričio mėn.

Dar įdomiau, kad uosto direkcija išnuomavusi „Smeltei“ (nuotr. viršuje) žemės sklypus uoste 50 metų, ir ta nuoma prasidėdavo nuo 1 lito. Uosto direkcija net teismui atsisakė pateikti tas sutartis. Tačiau esmė ta, kad „Klaipėdos Smeltei“ buvo išnuomotas beveik visos uosto krantinės. Dar įdomiau, kad visos tos krantinės buvo sutvarkytos ir atnaujintos už ES lėšas – ES ten investavo apie 250 mln. litų, o LR vyriausybė – apie 100 mln. litų Krantinės buvo praplatintos iki 20 metrų ploto, o gylys prie jų padidintas nuo 7 metrų iki 11 metrų.  Ir vėliau be jokio konkurso tas pačias krantines išnuomavo „Klaipėdos Smeltei“, kuriai vadovavo jos savininkas Martynas Gusiatinas. Po visų šių investicijų M.Gusiatinas pardavė „Klaipėdos Smeltę“ ir už jos akcijas gavo apie 250 mln. litų. Aišku, kas tuos pinigus kažkur kažkam padalino, tačiau likusius pasidėjo į „Snoro“ banką“.

Galiausiai G.Badaro kompanija tokiais „Klaipėdos Smeltės“ veiksmais buvo privesta prie bankroto. Kadangi G.Badaras  už įmonės turtą buvo paėmęs paskolą iš banko, ir tą paskolą garantavęs asmeniniu turtu, galiausiai jis neteko visko.

 

2008 m. rugsėjo mėnesį Gusiatinų šeimai (Martinas Gusiatinas ir kt.) priklausanti UAB „Nikėja“ pardavė krovos darbų AB „Klaipėdos Smeltė“ kontrolinį akcijų paketą tarptautiniam uostų terminalų operatoriui „Terminal Investment Limited“ (TIL).

2009 m. spalio mėnesį II krantinių rekonstrukcijos etapo pabaiga (iki 12,50 m išgilintose 500 m ilgio krantinėse planuojama krauti konteinerius, generalinius bei suverstinius krovinius).

M.Gusiatinas, pardavęs „Naftos terminalo“ akcijas, gavo apie 250 mln. litų, tačiau tie pinigai verslininkui laimės neatnešė. Klaipėdiečiai kalba, kad didelę dalį šių sumokėtų pinigų M.Gusiatinas turėjo gražinti vyriausybės vadovams (kalbama, kad „otkatams“ reikėjo sumokėti apie 50 mln. litų, ir juos neva į ofšorines sąskaitas gavo premjeras A.Butkevičius ir kiti valdininkai). Likusius pinigus M.Gusiatinas pasidėjo į „Snoro“ banką, ir banką nacionalizavus, tie Gusiatino milijonai išlėkė į orą. Nors po banko nacionalizacijos M.Gusiatinas buvo vienas iš „Snoro“ indėlininkų asociacijos vadovų, garsiai reikalavo gražinti pinigus, tačiau paskui nurimo. Antras didžiausias „Snoro“ indėlininkas Rusijos oligarchas Deribaska greitai pamiršo tuos prarastus pinigus, tačiau M.Gusiatinas dar ilgai bylinėjosi, tačiau nieko nepešė. Dabar M.Gusiatinas valdo vėjo jėgainių parką Tauragės rajone, ir bylinėjasi su savo vaikais dėl pinigų.
O A.Bosas mėgsta fotografuotis ‚Žmonių“ žurnale su jauna gražia žmona, ir ten dalinasi savo gyvenimo išmintimi. Dar A.Bosas organizuoja komercines medžiokles savo parke Klaipėdos rajone, kuriame didelius pinigus sumokėję medžiotojai gali šaudyti A.Boso auginamus danielius. „Barštys juos atskraidina savo malūnsparniu pas Bosą, ir ten medžiotojai šaudo danielius“, – sakė LL šaltiniai.

Facebook komentarai
Back To Top