V.Bakui neįdomu, kad nusikalstamos grupuotės užvaldę generalinę prokuratūrą ir teismus

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 5.00 (1 Vote)

Dar gegužę kreipiausi į Vytauto Bako vadovaujamą Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą, nurodydamas, kad nusikalstamos grupuotės yra visiškai užvaldžiusios generalinę prokuratūrą, Vilniaus miesto apylinkės ir apygardos teismus.

 

Praėjus penkiems mėnesiams gavau V.Bako pasirašytą laišką, kad jam tai nėra įdomu

 

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui

Pranešimas dėl masinės korupcijos Vilniaus miesto apylinkės ir apygardos teismuose

2018 m. gegužės 8 d.

Esu Aurimas Držius, savaitraščio “Laisvas laikraštis” leidėjas ir žurnalistas, ir kadangi NSGK atlieka tyrimą dėl valstybės užvaldymo, norėčiau pranešti faktus, kurie mano galva yra svarbūs ir liudija apie tai, kad nusikalstamos grupuotės yra visiškai užvaldžiusios generalinę prokuratūrą, Vilniaus miesto apylinkės ir apygardos teismus.

Buvęs Seimo NSGK pirmininkas Alvydas Sadeckas dar 2008-01-21 m. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su „prevenciniu ieškiniu“ , kuriame reikalavo uždrausti man rašyti straipsnius, kuriuose jis būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu.

Vilniaus miesto apylinkės teismas patenkino šį A.Sadecko „prevencinį“ ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-117-734-2009 ir uždraudė atsakovams Aurimui Drižiui ir UAB „Laisvas laikraštis“ savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuoti rašinius, kuriuose Alvydas Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu ir Gedemino Kiesaus nužudymu.

Tokiu būdu Vilniaus miesto apylinkės teismas įvedė neteisėtą cenzūrą, kurią draudžia tiek Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama.

Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas  yra cenzūra: "Cenzūra - tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.".

Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus" sako: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.".

Be to, teismui buvo pateikti įrodymai, kad A.Sadeckas, reikalaudamas uždrausti jį sieti su AB „Mažeikių nafta“, buvo šios įmonės akcininkas, ką ir pats deklaravo Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, tačiau ir asmeniškai keitė „Mažeikių naftos“ privatizavimo įstatymus, t.y. pats sprendė, kam ir kokiomis sąlygomis gali būti parduotos valstybės valdomos „Mažeikių naftos“ akcijos. Be to, privati A.Sadecko firma „Ekskomisarų biuras“ ir jis pats asmeniškai kaip dividendus gavo milijonus litų iš „Mažeikių naftą“ privatizavusios „Williams International company“ – visi šie pinigai buvo pervedami galimai kaip kyšiai, nes jokių paslaugų „Mažeikių nafta“ iš „Ekskomisarų biuro“ neužsakė, todėl net Valstybės kontrolė savo išvadose nurodė, kad visi „Mažeikių naftos“ pervedimai privačiai A.sadecko firmai buvo neteisėti, padaryti be jokių užsakymų, todėl neteisėti. Tačiau visuose teismo procesuose A.Sadeckas, etatinis „Williams“ konsultantas, prisiekęs sakyti tiesą, teigdavo, kad jis niekaip nėra susijęs su AB „Mažeikių nafta“ ir jos privatizavimu, ir niekaip šiame privatizavimo procese nedalyvavo.

Ši neteisėta ir pagal galimai melagingą A.Sadecko skundą įvesta cenzūra buvo pavadinta „teismo sprendimu“ ir aš vien už tai, kad pateikiau įrodymus ir toliau rašiau apie tai, kaip A.Sadeckas susijęs su AB „Mažeikių nafta“ privatizacija, buvau daug kartų – net septyniose baudžiamosiose bylose teisiamas už „teismo sprendimo nevykdymą“.

Visuose šiose bylose įrodinėjau, kad A.Sadecko skundas ir parodymai melagingi, o pats „prevencinis ieškinys“ yra niekas kitas, kaip tik cenzūra ir bandymas nutildyti spaudą. Teismai niekaip nevertino mano pateikiamų įrodymų, apie juos tiesiog nieko nepasisakydavo, kol galiausiai Lietuvos Aukščiausiojo teismo išplėstinė kolegija baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-205-222/2015, kurioje vėl buvau teisiamas dėl cenzūros, mane išteisino, nurodžiusi, kad negalima teisti už savaime teisėtą veiklą.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas (teisėja Vancevičienė) 2006-06-07 sprendimu (civ. byloje Nr. 2-238-141-2006), kuris yra įsiteisėjęs, patenkino A.Sadecko prevencinį ieškinį ir uždraudė savaitraščio „Laisvas laikraštis“ leidėjui UAB „Šilo bitė“ publikuoti visus rašinius, kuriuose Alvydas Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir Gedemino Kiesaus nužudymu.

Teisėja Vancevičienė atsisakė vertinti mano pateiktus įrodymus, o taip pat tai, kad A.Sadecko dalyvavimas „Mažeikių naftos“ privatizavime buvo viešai žinoma informacija – apie tai viešai prabilo ir tuometis VRM sekretorius Jonas Liaudankas. Nors žiniasklaida neatsako už politikų žodžius, tačiau teismas vis tiek nusprendė įvesti cenzūrą o dėl viešų Liaudansko pasisakymų teisėjas Vancevičienė taip parašė : „Dėl šių pačių argumentų atmestinas atsakovo paaiškinimas, jog jis, rašydamas apie ieškovą, rėmėsi oficialaus asmens VRM sekretoriaus Jono Liaudansko išsakyta nuomone“.

Pasak spaudos, VRM sekretorius taip pat leido suprasti, kad su vienu didžiausių J.Bernatonio oponentų, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku Alvydu Sadecku susijusi saugos bendrovė "Ekskomisarų biuras" kažkokiu būdu dalyvavo "Mažeikių naftos" privatizavime ir "uždirbo" iš JAV bendrovės "Williams International" atėjimo. Be to, J.Liaudanskas siūlė pasidomėti, kokie ryšiai sieja saugos tarnybą "Ekskomisarų biuras" ir šalies policijos vadovą Vytautą Grigaravičių.

 

Vėliau tie patys Vilniaus miesto apylinkės ir apygardos teismai net penkis kartus atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą, kiekvieną kartą klastodami savo nutartis, ir įrašydami į jas žinomai melagingus duomenis.

A.Sadeckas ne tik dalyvavo, tačiau faktiškai vadovavo AB „Mažeikių naftos“ privatizavimui – dar pačiame pirmame AB „Mažeikių nafta“ privatizavimo etape, vykusiame 2000-2001 m., A.Sadeckas taisė įstatymo projektą, pagal kurį ši įmonė ir buvo privatizuota. Per šį privatizavimo etapą privati A.Sadecko įmonė „Ekskomisarų biuras“ valdė tą pačią „Mažeikių naftą“, t. y. teikė jai valdymo paslaugas, ir iš šių sandėrių, kuriuos Valstybės kontrolė įvardino kaip neteisėtus, nes mokėjimai buvo atliekami ne pagal sutarties sąlygas, privati A.Sadecko įmonė „Ekskomisarų biuras“ uždirbo iš „Mažeikių naftos“ privatizavimo daugiau nei 8 mln. litų. Pats A.Sadeckas tai pavadino “lašu jūroje”, taip duodamas suprasti, kad iš tikrųjų išvogta buvo žymiai daugiau.

Vienintelį kartą 2013-03-15 Vilniaus miesto apygardos teismas buvo nurodęs prokuratūrai pradėti baudžiamąjį A.Sadecko persekiojimą, tačiau prokuratūra tyrimo net nepradėjo, o pats Sadeckas viešame teismo posėdyje tai pavadino “laikinu nesusipratimu”. Praėjus dviems mėnesiams – gegužės 27 d. mano lengvąjį automobilį Twingo Ukmergės greitkelyje taranavo vilikas, aš per plauką likau gyvas, nors buvo sulaužyta kaukolė ir šonkauliai. Policija suklastojo eismo įvykio vietos laiką, planą ir eigą, o prokuratūra net nebandė tirti, ar tai nebuvo bandymas nužudyti. Nors aš esu tikras, kad minėta avarija – tos pačios A.Sadecko vadovaujamos grupuotės darbas.

Todėl noriu atkreipti dėmesį, kad net 14 Vilniaus apylinkės ir apygardos teismų teisėjų sąmoningai klastojo savo nutartis  - prašiau prokuratūros įvertinti pareigūnų Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjų Vancevičienės, Faustos Vitkienės, Jolantos Vėgėlienės, Zojos Monid, O.Zaicevo, Kasimovienės, Nidos Vigelienės, Vilniaus apygardos teismo teisėjų Neringa Švedienė, Tatjana Žukauskienė ir Vytautas Zelianka Rositos Patackienės, Virginijos Švedienės, Stasio Punio, prokurorų Gedimino Juknos, Danutės Kisinienės. Dariaus Čapliko veiksmus neteisėtais

 

Dėl visų prieš mane vykdytų baudžiamųjų persekiojimų, teismas, nekreipdamas dėmesio į tai, jog spaudos darbą kriminalizuoti yra savaime veika neteisėta, pasisakė, jog tai, kad mano veikla kriminalizuota, o teismų sprendimai įsiteisėję, man nesudaro pagrindo teigti,jog jie yra neteisėti, o juos surašę pareigūnai, kaip nors padarę ar man ar valstybei žalą. Taip reikia suprasti, jog tai, kas rašoma Konstitucijoje, ir Visuomenės informavimo įstatyme, jog cenzūra draudžiama – visiškai nesvarbu teisėjams ir teismams, o jeigu tik atsiranda antspaudas su prierašu „nutartis neskundžiama“, tai visi kiti teisėjai net neturi teisės to ginčyti ir analizuoti.

Tokia šio teismo ir šio sprendimo pozicija man yra nesuprantama, nes teisėjas savo darbe vadovaujasi tik teise, o Konstitucija yra aukščiausiasis teisės aktas. Teismas savo sprendimą grindė keistu argumentu: jog, kadangi aš pats nepaisiau draudimo rašyti straipsnius ir kitaip reikšti savo nuomonę – nors Lietuvos Aukščiausiasis teismas mane ne kartą dėl cenzūros įvedimo nepaisymo išteisino, pasirėmęs tiesiai Konstitucijos 25,44 str., tai esą aš pats kaltas, kad ersu ne kartą ir ne du nuteistas, todėl esą šitie visi teisėjai, kuriuos patraukti prašiau atskomybėn, nepadarė neva man jokios žalos, nes aš neva nepaisiau draudimo atlikti savo darbą – rašyti straipsnius, viešinti apie neteisėtus teismų procesus, prieš mane vykdomus.

Teismas skundžiamame sprendime nurodęs:„ Iš bylos dokumentų matyti, kad Ieškovas nesilaikėteismo draudimo publikuoti rašinius, kuriuose A. Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, šios bendrovės privatizavimu ir G. Kiesas nužudymu. Todėl Ieškovas turėjo suprasti, kad dėl tokių neatsargių ir neapdairių veiksmų gali atsirasti teisinės pasekmės. Taigi, Ieškovo atlikti veiksmai, kuriais jis pažeidė teismo draudimą, ir dė kurių buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir baudžiamosios bylos nagrinėjimas, nereabilituoja ji civilinių teisinių pasekmių prasme.

Buvau ne kartą nuteistas ne dėl to, jog kažkokių draudimų nepaisiau, o kad aprašinėjau eilinius teismo posėdžius, ir kritikavau teismų darbą – kad teismai man įvedinėja naujai ir naujai cenzūrą, ką draudžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių Konvencijos 10 str. 2 d.

Teisė laisvai reikšti savo nuomonę nesutinkama su neapykantos kurstymu, šmeižtu – Alvydas Sadeckas visas bylas, kurias teismai nutraukdavo, išteisindavo mane, vėliau bandė versti šmeižto bylomis, užvesdavo pažeisdžiant EŽTT praktiką ir minėtą Konvenciją, dvigubo nuteisimo, dvigubo proceso negalimumo taisyjklę (Šimkus prieš Lietuva, EŽTT 2017 06 25, adv. A. Venckus). Teismai toliau su savo teisėjais tendencingai pažeidinėjo Lietuvos Konstituciją, įstatymus, ir tarptautinę Konvenciją, kurios įžūliai nesilaikė, ir vykdė tolimesnius, dvigubus ir netgi trigubus persekiojimus.

Ieškovas ir privatus kaltintojas A. Sadeckas motyvuodavo, jog kadangi nepavyko nuteisti pagal „teismo sprendimo nevykdymą“, tai jis duoda skundą pagal „šmeižtą“. Jeigu teisėjai neklausydavo šito šokdinimo – Vilniaus apylinkės teismas mane visiškai išteisinęs buvo – tada aukštesnio teismo teisėjas G. Dzedulionis mane nuteisė, laisvės atėmimo, ir dargi ėmė mane auklėti, viešai aiškindamas, jog aš turėčiau susilaikyti nuo teisėsaugos ir teismų kritikos – tokiu būdu duodamas suprasti, jog ne A. Sadeckas yra pareiškėjas, o Lietuvos Respublika, teismai ir prokuratūra, mane persekioja, su konkrečiais teisėjais, nes jiems nepatinka mano kaip žurnalisto darbas, mano veikla, kai aš, gaudamas informaciją apoie ypatingai blogą Lietuvos teismų darbą, juos kritikuoju, parodydamas šios sistemos klaidas, piktnaudžiavimus, dokumentų klastojimus.

Daugelis bylų, kurių metu man skirtos didžiulės baudos, o paskutiniu metu esu prilygintas kriminaliniam nusikaltėliui, ir man skirtas laisvės atėmimas su bausmės atidėjimu, buvo motyvuojamos būtent tuo, jog aš neva darau tęstinę nusikalstamą veiką – rašau straipsnius. Ir šiame sprendime galima rasti 5 puslapyje tokį sakinį, jog aš pats esu kaltas, kad suvokdamas, jog straipsnių rašymas yra nusikalstama veika, tęsiau šią nusikalstamą veiką, nepaisydamas teismo sprendimo, kuriuo man į priekį buvo suformuluota užduotis – kokį turinį straipsniui suteikti, apie ją nerašyti, nors prevencinio ieškinio institutas apima tik gamybą, o A. Sadeckas ydingai susiejo straipsnių rašymą, kas yra kūrybinė veikla, su gamybos- pavyzdžiui, batų procesu.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas vėl pakeitė savo praktiką, ir 2017 10 24 vėl nutarė, jog straipsnių rašymas – nusikalstama veika, patvirtino G. Dzedulionio, kuris mane auklėjo viešame teismo posėdyje, nuomonę, jog tęstinė veikla – straipsnių rašymas – yra nusikalstrama, ir skyrė laisvės atėmimą, bausmę atidedant. LAT mano skundą atmetė. Manytina, jog LAT tyčia taip griežtai nusprendė, vien dėl šios bylos, ir kjad nebedrįsčiau iš viso kreiptis. Tam, kad mane toliau paveiktų, Vilniaus apygardos teismas papildomai iškėlė baudžiamąją bylą dėl nušalinimo teisėjai Survilienei, kur parašiau, jog ji galimai klastoja savo nutartis – tai mano nuomonė, ir aš surašiau tai nušalinimo pareiškime. Teismas tapęs despotijos, destrukcijos įrankiu, o ne teisingumo užtikrinimo institucija, ką kalbėti apie tos teisės ir teisingumo atstatymą.

 

Teisėjai, kurie savo nutartimis sprendimais draudė man rašyti straipsnius, kriminalizavo spaudos darbą, jiue pagal mąstymą užstrigę carinėje Rusijoje, kurioje 1864 metais buvo įvestas lietuviškos spaudos draudimas, o lietuviškų knygelių nešėjai, skleidėjai, ir lietuviškų laikraščių leidėjai grubiausiais metodais persekioti, sodinti į kalėjimus. Visi šitie teisėjai, ir prokurorai, iš kurių solidariai reikalavau atsakomybės už neteisėtas tyčines veikas, galimai užstrigę caro Rusijoje, tačiau prisiekę jie ant Lietuvos Konstitucijos, ir jie tuėjo žinoti arba žinojo, jog jie yra ne caro Rusijos, o Nepriklausomos Lietuvos teisėjai, ir turėjo žinoti, ką rašo Konstitucija apie spaudos draudimą. Šitie teisėjai, kuriems atrodo, jog dabar yra carinės Rusijos spaudos draudimas, net negirdėję ir apie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių Koncenciją, jos 10 str. 2 dalį, kuris draudžia cenzūrą.

Konstitucijos, kas yra aukščiausias teisės aktas pagal teisės aktų hierarchiją – vadinasi, teisėjas daro tyčia ir sąmoningai tokią veiką, nes jis prisiekia cituodamas konstituciją, ir ranką padėjęs ant Konstitucijos. Todėl netyčinis Konstitucijos nežinojimas, arba senačių taikymas Konstitucijos galiojimui yra absurdiški teismų išaiškinimai. Teismas nėra įstatymų leidžiamoji valdžia, o jeigu bendrosios kompetencijos teismams yra kilęs klausimas, ar galioja Konstitucijos 44 straipsnis, jie visas bylas, kur yra paneigtas šitas straipsnis turėjo stabdyti ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, ir tik šis teismas, jeigu būtų išaiškinęs, jog negalioja, tik tada būtų galima priimti tuos sprendimus, kurie buvo priimti mano atžvilgiu, pažeidžiant Konstitucijos 44 str.

Todėl šiame procese pirmosios instancijos teismas pažeidė bylos nagrinėjimo taisykles, nes visiškai neanalizavo, jog neteisėti sprendimais, kurie priimti prieštaraujant Konstitucijos 44 str. priimti su neterminuotu galiojimu, jog sprendimais padaryta žala tęstinė, o visi veiksmai, turintys tęstinį pobūdį pažeidžia asmens teises kas dieną, ir todėl senatis prasitęsia kiekvieną daromo pažeidimo dieną. Dėl šių neteisėtų sprendimų mano valdomos įmonės UAB „Patikimas verslas“ akcijos pardavinėjamos iš varžytynių, toliau bus trukdoma leisti laikraštį, vykdyti spaudos darbą, visos bylos visiškai nesusiję su jokiais Alvydo Sadecko garbės ir orumo klausimais, o jo rankomis teisėjai, prokurarorai vykdė cenzūros įvedimo per teismų sprendimus darbą. Tai yra ne tik neteisėta, bet ir antivalstybinė veika, kai teisėjai su prokurorais bando perimti įstatymų leidybos darbą, uzurpuoja Seimo ir Prezidento galias, ir apsimeta šiomis dviem institucijomis. Toks elgesys yra neįmanomas išsivysčiusiose Vakarų valstybėse, nes teisėjai žino savo diskreciją, ir savo tarnybos ribas. Jokioje senos demokratijos šalyje būtų neįmanoma, kad teisėjai teismų sprendimais uždraustų dalies Konstitucijos galiojimą, pritaikytų Konstitucijai senatį. Todėl teismas net neįsigilino į klausimo, kurį iškėliau esmę, o senatis pritaikyta neteisėtai, nes jokios senaties nėra, nes tęstinis pažeidimas, cenzūra įvesta į priekį, kiekvieną dieną man nurodoma, kaip aš turiu rašyti arba kaip turiu nerašyti, o atnaujinti bylos teisėja Renata Kasimovienė neleidžia. Nors nutartis vis dar galioja, ji rašo, jog suėjusi nutarčiai senatis. Tačiau nors suėjusi nutarčiai senatis, buvau ir tebesu teisiamas pagal tą senaties nutartį. Teisėjai tyčia ir sąmoningai daro žalą valstybei, ir teismas iš viso apie tai net nepasisakė. Teismas be to manipuliatyviai pritaiko teismų praktikos taisyklę, jog faktas, kad asmuo buvo išteisintas, automatiškai nedaro ikiteisminio tyrimo ir prieš tai buvusių teismų sprendimų neteisėtais: tačiau konkrečiame ginče ši teismų praktikos taisyklė absoliučiai negalioja, nes draudžiama teisti asmenis už akivaizdžiai teisėtą veiklą, o straipsnių rašymas bei profesinė – žurnalistinė veikla tokia ir yra. Vien ikiteisminio tyrimo pradžia dėl tariamo teismo sprendimo nevykdymo – kuriuo man neva draudžiama užsiimti spaudos darbu, yra nelogiška, ir skamba ganėtinai ligotai, todėl aš neprivalėjau niekada klausyti kažkieno fantazijų,  taip pat vykdyti teisėjų susireikšminimo rezultatus, kai tokia teisėja Renata Kasimovienė įsivaizduoja esanti aukščiau Seimo, Konstitucijos, ir iš viso – aukščiau valstybės, ir gali savo sprendimėliu sustabdyti Konstitucijos galiojimą! – Kai tas neleidžiama teismams netgi jeigu jie kreipiasi su teikimu dėl ištyrimo vieno ar kito akto (pvz. Vilniaus miesto apylinkės teismo teikimas dėl LR CPK 306 str. atitikties Konstitucijos 30 str. 1 d. ir demokratinės valstybės principams, nors Konstitucinis Teismas 2018 01 18 priėmė nutarimą svarstyti šitą klausimą – neteisėto, antikonstitucinio LR CPK 306 str. nesustabdė.) O štai Renata Kasimovienė neaiškiais būdais sustabdė ir neterminuotai LR KT 44 str. galiojimą – tačiau man kreiptis, kad pasinaikintų antivalstybinę nutartį, nors Lietuvos Aukščiausiasis teismas ne kartą išaiškino, jog bylose dėl prevencinių ieškinių, kadangi jie galioja į priekį, netaikoma senatis – man pritaikė kreipimosi senatį. Ir visos bylos buvo išparazituotos iš šios antikonstitucinės bylos, ir teisėjai visiškai, toks įspūdis, nesusigaudo, jog ne jų sprendimai yra aukščiausias teisės aktas, nes teisėjo sprendimas nėra teisės aktas, o Konstitucija yra aukščiausias teisės aktas. O kad to nesąmoningo, antikonstitucinio, nelogiško ir liguisto sprendimo neskundžiau, nereiškia, jog jis sustabdė Konstitucijos 44 straipsnį! Spaudos darbe labai dideli kūrybos, rašymo, kelionių, leidybos tempai, nėra kada ginčytis su teisėja, kuris nesugeba persiskaityti Konstitucijos, o ką kalbėti apie jos taikymą, kai nelabai gebi skaityti.

Kaip aš, raštingas, išsilavinęs žmogus iš inteligentiškos šeimos galiu ginčytis su beraščiais ir teisės analfabetais? Yra visiška gėda už tokius teisėjus, kurie diskredituoja valstybės vardą, ir daro tą tyčia ir sąmoningai, o vėliau kolegos iš aukštesnių teismų juos atkakliai gina. Aš iš viso abejoju, ar galėjo Vilniaus apygardos teismas spręsti mano ieškinį, juk didelė dalis neteisėtų bylų, neteisėtų, absurdiškų sprendimų priimti būtent šiame teisme. Kaip Vilniaus apygardos teismas galėjo adekvačiai ir kritiškai vertinti mano ieškinį, jeigu jame pasisakoma apie šį ieškinį nagrinėjusio teisėjo kolegas, su kuriais jis pietauja, vakarais gal žaidžia stalo tenias ir bilijardą? Gal net dar kažką veikia? Reikėtų teisėjams būti profesionaliems, ir nusišalinti nuo tokių ieškinių nagrinėjimo, net jeigu ieškovas, kurį paliko advokatas, o kito jis nerado, ir nereiškia to nušalinimo. Kaip gali teisėjas Barkauskas nepažinoti teisėjo Dzedulionio, apie kurį neišeina nekalbėti, nes jis jau šio ieškinio nagrinėjimo metu ėmėsi mane ne tik nuteisinėti, bet ir auklėti, kad aš per daug kritikuoju teisėsaugą, ir teismus, o jeigu nekritikuočiau, neva, jis kitokį sprendimą priimtų? Jeigu man kaip redaktoriui yra žinoma, jog net teismų sekretorės iš visai kitų teismų draugauja ir važinėjasi su girtais Vilniaus apygardos teismo teisėjais, o tų sekretorių vyrai jeigu tik paviešina – tie vyrai, tai yra, Dainius Petkus, uždaromi ne tik į kalėjimus, bet ir psichiatrijos ligonines “su galimybe palikti gydyti”. Vilniaus apygardos teismas netgi asmenų sveikatos klausimus išspręs, o savųjų išsispręsti nesugeba, nes policija sugeba išsukti nuo atsakomybės. Garsiausio girto teisėjo Birštono prisiminti nebenori – jis prisigėręs darbe sugebėjo išnagrinėti netgi 4 bylas. Nors girtuokliavo iki to įvykio, kai visiškai apsvaigęs virto nuo teismo laiptų - kiti kolegos teisėjai “nematė”, palaikė, o sulėkus žurnalistams, kažkoks advokatas ėmėsi auklės vaidmens ir ėm slėpti, bandyti išvesti per galines duris. Kokia yra teisėjų kultūra, ir mentalitetas, girtas teisėjas Birštonas tada parodė visai Lietuvai ir visam pasauliui, visus iškeikęs riebiais “matais”. Man ir šitas sprendimas, kur atmetama absoliučiai viskas, nes teisėjai netgi mažaraščiai ir nesugebantys skaityti, yra neliečiami, o tai, jog aš moku skaityti Konstituciją – čia, maždaug, tiktai mano bėdos, man primena šitas sprendimas būtent girto teisėjo Birštono nuomonę apie visus teismų “klientus”, jog mes esame kažkokie nereikšmingi “š”, o jie, teisėjai – tikroji Lietuvos valdžia. Tokia nuostata atspindėjo visos Vilniaus apygardos teismo įstaigos ir netgi visos teismų sistemos teisėjų susireikšminimą, savęs iškėlimą aukščiau ne tik piliečių, bet ir kaip rodo mano aprašytas ir reikalaujamas atlyginti atvejis – aukščiau Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Tokio susidievinimo nėra nei vienoje pasaulio valstybėje, kad teisėjas drįstų nesivadovauti teisės aktais, ir aiškinti, jog jo sprendimas, kadangi jisai jį surašė apsirengęs su juodu drabužiu ir užsikabinęs grandinę, yra aukščiau įstatymo.

Nesuvokiama teisėjo Barkausko pozicija pritaikyti Konstitucijai senatį-  juk Renatos Kasimovienės ir absoliučiai visi iš to išplaukiantys sprendimai susiję su grubiu Konstitucijos nepaisymu, o tokią Konstituciją, kuri taip klaikiai nepatinka teisėjams, priėmė net ne Seimas, o Tauta visuotiniame Referendume 1992 10 25.

Kaip reikia nekęsti Lietuvos Tautos, kad rašinėti tokias nesąmones į nutartis, o jeigu asmuo klausia, kodėl teisėjai klastoja nutartis – jam dar keliamos bylos, šiuo metu vėl esu persekiojamas, kad neva negerbiu teismo. Tačiau šita byla rodo, ir girto teisėjo Birštono atvejis, ir nuo atsakomybės išsuktų teisėjų pagautų girtų Furmanavičiaus (amžiną atilsį) ir teisėjo Lemežio – jog teisėjai patys negerbia savęs, o Renatos Kasimovienės procesinė veikla kelia siaubą ne tik man, bet ir kitiems, susidūrusiems su jos “vadovavimu bylai” – ji veikia tarsi būtų asmeninė Alvydo Sadecko teisėja, netgi jeigu Alvydas Sadeckas padavinėja į teismą kitus žurnalistus, kaip tarkime, Giedrę Gorienę, asmeninė Sadecko teisėja liepė Gorienei padėti Sadeckui įrodyti ieškinį prieš ją, kai buvo pareikalauta, kad teisėja laikytųsi kodekso ir nustotų versti atsakovą tapti ieškovo advokatu, teisėja ėmė grasinti baudomis, galiausiai neištvėrusi po 3 nušalinimo, nusišalino, o nauja teisėja uždraudė Sadeckui su savo advokatu Mindaugu Kukaičiu, prokuroro Vytauto Kukaičio broliu, daryti jai spaudimą, ir Sadeckas atsiėmė ieškinį. Šitie ir kiti atvejai rodo, jog su mano paduotais į teismą teisėjais nėra viskas gerai, o nebaudžiamumas skatina nusikalstamumą, bevalystę, ir galiausiai – ateisinę beraštystę, ir antivalstybinę veiką, už kurią numatytas laisvės atėmimas. Nes uzurpavimas Seimo galių – o teisėjai, prieš mane nusikaltę, trypė kojomis Konstituciją, ir įsivaizdavo, jog nutartimis gali sustabdyti jos galiojimą – yra nusikaltimas: bandymas nuversti teisėtą valdžią. Beje, jėgos momentas yra, nes tokias ateisiškas ir sakyčiau, beprotiškas nutartis verčia vykdyti su antstolių pagalba, iš manęs atiminėjamas visas turtas, esu persekiojamas ir terorizuojamas, kodėl nesutinku, jog teisėjai iš apylinkių teismų teismų sprendimais turi teisę sustabdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją. Tokia ir yra šio ieškinio esmė, ir teismas turėjo pasisakyti, o ne atmesti. Vadinasi, teisėjas Barkauskas irgi pritaria pozicijai,  jog teismai gali uzurpuoti Seimo ir Prezidento galias, jas pasisavinti, nors niekas jiems jų nedelegavo, ir selektyviai išsirinkę, kuris Konstitucijos straipsnis jiems nepatinka, paimti ir su teismo nutartimi sustabdyti jo galiojimą. Tai yra veika antivalstybinė, ji griauna konstitucinius, demokratinius pamatus.

Nors teisėjas melagingai nurodo, jog aš nepagrindžiau savo ieškinio jokiais įrodymais, tačiau aš nurodžiau, jog pagal visas bylas, kurias esu pralaimėjęs, yra vykdomi vykdomieji procesai. Vykdymo procesas yra civilinio proceso dalis, ir pridėdinėti kiekvieną iš bylų, ką gali pamatyti užmetęs tik akį į sistemą teisėjas, nebūtina, nes pakanka netgi mano pavardės, jeigu teisėjas būtų norėjęs gilintis į bylą, jis būtų pasižiūrėjęs, kiek vykdymo procesų ir kiek bylų ir kokioms sumoms yra. Teisėjas iš viso neatliko savo pareigos spręsti objektyviai, be to, padarė teismo procesą iš viso be manęs, nesuprantamai pasirinko rašytinį procesą, nors pirmoje instancijoje tas nenumatyta, ir tada mane apkaltino, jog aš kažko neįrodžiau.  Nors teisėjas apsimeta, jog negali patikrinti mano teiginių, tačiau net šiandien šiame pačiame teisme yra nagrinėjamas mano skundas dėl Vilniaus apylinkės teismo sprendimo atmesti mano prašymą stabdyti UAB “Patikimas verslas” akcijų varžytynes, aš nežinau, kokio dar reikia įrodymo, kad esu persekiojamas totaliai – nebeužtenka mano žemės sklypų, pinigų, reikia dar sunaikinti laikraštį. Teisėjas tegul neapsimeta, jog nemato šios medžiagos - jeigu aš būčiau Sadeckas, teisėjai jau tikrintų viską Liteko sistemoje, didelė dalis sprendimų ir buvo grįsta labai aktyvia teisėjų veikla, tikrinant bylas Liteke. Beje, iš sprendimo matome, jog tai, kas buvo įdomu pačiam teisėjui, jis Liteko sistemoje pasitikrino, bet nenorėjo tikrinti, kiek vydkomųjų bylų yra – ir netikrino, o kam? Juk aš neįrodžiau, nepridėjau prie bylos to, ką teisėjas gali matyt iš savo kabineto, o ir pridėjus jis sakytų, jog tai nėra jokia kančia, jog teismai atima milijardais, kas čia tokio (Zigmo Vaišvilos valdytos įmonės turto iššvaistymo atveju teismai iššvaistė milijonus, priimkinėjo prašym,us be nei vieno dokumento, areštuodavo po kelis kartus tą patį turtą…) Pažymėtina, jog sprendime nėra motyvuojamosios dalies, yra tik perrašinėta nuo kažkokių teismų sprendimų, siekiant sudaryti tariamo sprendimo teisėtumo įspūdį – tačiau ar tos visos bylos, kurias cituoja teisėjas Barkauskas, susijusios su tokių teisėjų kaip Kasimovienės, veikla, kai jie spjauna į Konstituciją, į Seimą, ir į Tautą, kuri priėmė Konstituciją, parašo absurdišką sprendimą, ir liepia jo, o ne Konstitucijos, kas yra aukščiausias teisės aktas, laikytis. Aš nesu toks kaip šitie teisėjai, nors ir nesu baigęs teisės, ir žinau, jog gyvenime pilietis turi vadovautis įstatymais, o įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Iš Barkausko sprendimo suprantu, jog visi mano išvardinti teisėjai nežinojo, kad yra toks teisės aktas Konstitucija, jog reikia jo laikytis – tačiau tai neatleidžia nuo atsakomybės. Teisėjas rašo, jog aš neįrodžiau, jog visos turto atimninėjimas ir ilgametis persekiojimas kaip nors pakenkė mano reputacijai, o ištisas sėdėjimas steismuose neretai visa savaitę nuo ryto iki vakaro – nes Alvydas Sadeckas, prokuratūra ir teisėjai mane tikrai kankina fiziškai – nepakenkė mano bendravimo galimybėms (ar yra LR CK 6.250 str. sudėtis?). Kaip ir su kuo man reikėjo bendrauti, valandų valandas sėdint tvankiose teismų salėse? Ar gali būti labiau sarkastiškas ir ironiškas teismo sprendimas? Juk teismai nevyksta po 10 minučių, kai kurios bylos, kaip tarkime, Sadecko eilinis skundas dėl šmeižto, kur teisėjas Rainys nagrinėjo ir aš buvau išteisintas, nors vėliau Dzedulionis nusprendė kitaip – posėdis truko 3 valandas. Su kuo bendrauti per tas 3 valandas, jeigu reikia intensyviai bylinėtis? Kaip neįrodžiau LR CK 6.250 str. sudėties, jeigu sveiku protu suvokiama, jog tuo metu, kai sėdi Vilniaus apylinkės teismo rūsyje su niekuo negali bendrauti, esi kaip kalinys. Teisėjas aiškina, jog nesumenkėjo reputacija – o kaip ji nesumenkės, kai esu laikomas šiandien nusikaltėliu, kuriam negalima išvykti kaip kokiam narkotikų dyleriui, ar žudikui, iš namų, nepranešus, kaip tai nekenkia reputacijai, tegul teisėjas pats įrodo savo absurdiškų sakinių pagrįstumą, nes čia nieko įrodytinėti net nereikia, juk esu nuteistas už Konstitucijos 44 str. galiojimą, kad nesutinku su Kasimoviene ir kitais fantastais, kad šitas straipsnis negalioja. Jeigu nesutinki, kad teisėjas gali sustabdyti Konstitucijos dalies galiojimą, tampi kriminaliniu nnusikaltėliu. Teisėjas pats turėjo labiau motyvuoti, kaip, ginant Konstitucijos vertybes, ir būnant nuteistu už tai, nėra pažeista mano reputacija? Manau, jog teisėjas turi pasižymėti logika, argumentavimu, o man įrodinėti, jog kriminalizavimas veikos, kuri yra teisėta, yra ir reputacijos naikinimas, ir bendravimo galimybių mažinimas - nereikia, nes tai sveiko proto asmeniui turėtų būti aišku, sveikas protas yra angliškai reasonable mind, ir naudojamas neretai teisėje, argumentuojant, imamas sveiko proto kriterijus.

Prašau prijungti mano paminėtus faktus prie savo tyrimo. Reikalui esant galiu pateikti visus tai liudijančius dokumentus.

 

Aurimas Drižius, tel. 868738471

Peržiūros: 370

Komentarai   

+1 # Agentų duomenų bazė 2018-10-09 20:31
Nuo 2018 m. spalio 15 d. dabartinis slaptųjų agentų vaizdo duomenų bazės YouTube kanalo pavadinimas "jurijradovich" bus pakeistas į "FilmingOfAgents" ("Agentų filmavimas").
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+2 # pataisa 2018-10-09 22:45
kam zydeliui Lietuva?Uj grazus krastas bi llituviu...
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti