„Pasirodo, M.Gorbačiovas gerai žinojo, kad V.Landsbergis ir jo tėvas Žemkalnis buvo KGB agentai!

Peržiūros: 1322
1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 4.63 (4 Votes)

VLADAS GULBINAS (KGB majoras):

 

„Pasirodo, M.Gorbačiovas gerai žinojo, kad V.Landsbergis ir jo tėvas Žemkalnis buvo KGB agentai! Seime verdant aistroms dėl trijų parlamentarų teisinės neliečiamybės panaikinimo aukščiausiu lygiu politizuotoje Darbo partijos byloje, baltomis pirštinėmis valdžios rūmų balkone mojuojantys tautiečiai, berods, užmiršę konservatorių nujodinėtą „švarių rankų“ politikos arkliuką, tėra statistai apgailėtiname farse. Panašiomis viešųjų ryšių akcijomis pasitarnaujantys vienam aršiausių V.Uspaskich oponentų, Prezidentės D.Grybauskaitės favoritui, LT politikos Tartiufui Vytautui Landsbergiui (prezidento rinkimuose neatsitiktinai ištarusiam lemtingąją frazę – „Tebūnie Dalia Lietuvos dalia!..“), kažin ar galėtų pasiguosti tarnaujantys tiesai ir teisingumui. Juolab, kad naujausių laikų Lietuvos istorija, nuo pat PERESTROIKOS, Sąjūdžio dainuojančios revoliucijos metų, iki šių dienų apipinta legendomis, atmiešta ciniško melo doze, apraizgyta politinėmis intrigomis, valstybinio turto grobstymu, valdančiųjų sankcionuotomis milijardinėmis aferomis. Lietuvoje tebeveikianti korupcinė 2K sistema, artimiausiu metu tikrai nesiruošia pasiskelbti sau nuosprendžio, atiduodama į Temidės rankas pagrindinius kairiojo ir dešiniojo flango žaidėjus bei architektus - AMB ir V.Landsbergį. 
Užtat „kraujo nuleidimas“, paaukojant „teisiamųjų suole sėdinčią Darbo partiją“ ir tris „darbiečius – V.Uspaskich, V.Gapšį, V.Vonžutaitę – 2K sistemai absoliučiai priimtinas! Kol su „oligarchiniais šešėliais“ trejus metus deklaratyviai kovojanti AMB mokinė D.Grybauskaitė pokštauja - „būtų galima ir tokį šūkį paleisti per Lietuvą: „Visi politiniai ir finansiniai sukčiai, vienykitės prieš prezidentę!“, makiavelizmu šalies vadovę pranokstantis „Dėdulė“ V.Landsbergis gali būti ramus, pritariamai krizendamas į savo barzdelę... 


„Jau po TSRS prezidento M.Gorbačiovo atsistatydinimo, 1993 metais man teko lankytis Maskvoje ir dar kartą susitikti su KGB pulkininku Nikolajumi. Įdomių dalykų apie Vytautą Landsbergį man tada papasakojo šis atsakingas pareigūnas, visur lydėdavęs bei saugodavęs buvusį TSRS vadovą. Pasirodo, M.Gorbačiovas gerai žinojo, kad V.Landsbergis ir jo tėvas Žemkalnis buvo KGB agentai! Ir todėl iš pradžių Gorbis net nudžiugo, nes tikėjosi, kad bus lengviau spręsti Lietuvos problemas, susijusias su šalies pasitraukimu iš TSRS sudėties, bet išėjo atvirkščiai. Be abejo, prezidentas M.Gorbačiovas šią informaciją apie KGB agentą „Dėdulę“ V.Landsbergį buvo gavęs iš TSRS KGB. Ir nieko nuostabaus čia nematau, nes buvęs TSRS vadovas M.Gorbačiovas visą informaciją, net iki smulkmenų apie padėtį Lietuvoje tuo metu pastoviai gaudavo iš Tarybų Sąjungos KGB“, - išskirtiniame interviu „Laisvam laikraščiui“ teigia buvęs KGB majoras Vladas GULBINAS, šefavęs kultūros sritį. – 
Atvirais pasisakymais žiniasklaidoje nuolat primindamas, jog konservatorių patriarchas Vytautas Landsbergis sovietmečiu buvo KGB agentas slapyvardžiu „Dėdulė“, ar nebijote užrūstinti įtakingąjį politikos Tartiufą ir būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už tariamą šmeižtą? - Ne, nebijau, nes kartą jau buvo bandyta tai padaryti. Daug kam yra žinoma, kad V.Landsbergis ir A.Kubilius 2001 metais kreipėsi į teismą po to, kai „Lietuvos ryte“ pirmą kartą pasirodė publikacija apie mano tariamą Landsbergio šmeižimą. Tada iš tikrųjų byla man buvo užvesta, tirta pusę metų ir nutraukta - nesant nusikaltimo sudėties. Apie tai jau ne kartą esu kalbėjęs. 


Prokuroras L.Jancevičius kuravo šią bylą, o tyrimui vadovavo Vilniaus m. Policijos Tardymo skyriaus viršininkė D.Bukelienė. Atlikus ikiteisminį tyrimą, man buvo leista susipažinti su bylos medžiaga, tai yra, dviem bylos tomais: vienas bylos tomas – apie tariamą V.Landsbergio šmeižimą, o kitas – apie jo tėvo V.Landsbergio-Žemkalnio šmeižimą. Aš susipažinau ir tada pasirodė publikacija „Lietuvos ryte“ (kalbėjausi su žurnalistu Rimvydu Valatka).Kai man iškelta šmeižto byla buvo nutraukta, V.Landsbergiui pageidaujant, tyrimas vėl buvo atnaujintas, tęsiamas dar apie mėnesį ir po to galutinai nutrauktas. Kaip nebūtų keista, V.Landsbergiui bylinėjantis su a. a. rašytoju Vytautu Petkevičiumi, paties V.Landsbergio iniciatyva į teismą buvo pakviesta liudyti ta pati Tardymo skyriaus vadovė D.Bukelienė. Trijų teisėjų kolegijos bei teismo salėje susirinkusių žmonių akivaizdoje V.Landsbergis paklausė D.Bukelienės: „Kaip čia suprasti, gerbiama pareigūne, kodėl jūs nutraukėte V.Gulbinui iškeltą bylą už šmeižtą mano paties ir mano tėvo atžvilgiu?“. O Bukelienė jam atsakė: „Gerbiamas pone V.Landsbergi, visų pirma, ne aš nutraukiau šią bylą. Aš tik surinkau visą medžiagą ir labai daug kas pasitvirtino, tegul ir netiesiogiai. Tos bylos medžiagą perdaviau į prokuratūrą ir prokuratūra nutraukė tyrimą, NESANT NUSIKALTIMO SUDĖTIES“. O tai reiškia, kalbant neteisiniais terminais, viskas, ką aš kalbėjau „Lietuvos ryto“ publikacijoje, o po to ir „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje, PASITVIRTINO, priešingu atveju, seniai būčiau nuteistas laisvės atėmimo bausme ir uždarytas į kalėjimą! – 


Kaip žinote, praėjus kuriam laikui po rašytojo V.Petkevičiaus mirties, V.Landsbergiui vis dėlto pavyko laimėti bylą už tariamą jo tėvo šmeižtą romane „Durnių laivas“. O ar po to nebuvo grasinta dar kartą teisiškai susidoroti su jumis? - Nebuvo absoliučiai jokių užuominų, kad už savo pasakytus žodžius apie Vytautą Landsbergį ir jo tėvą Žemkalnį aš būsiu dar kartą paduotas į teismą. Nors pats rašytojas V.Petkevičius, besibylinėdamas su V. Landsbergiu, tiek Vilniaus m. 1 apylinkės teisme, tiek Vilniaus apygardos teisme tvirtino, kad dėl V.Landsbergio tėvo tariamo šmeižto romane „Durnių laivas“ jis rėmėsi V.Gulbino parodymais bei kitais šaltiniais, akademiko K.Purvinsko, disidento S.Stungurio ir kt. liudijimais. Beje, kalbant apie V.Landsbergio laimėtą bylą prieš mirusį rašytoją Vytautą Petkevičių, tai čia tikra komedija, absurdo teatras!.. Po V.Petkevičiaus mirties aš taip ir pasakiau našlei Raisai Petkevičienei: „O dabar, gerbiamoji, praloši šitą bylą...“. Našlė niekaip negalėjo tuo patikėti: „Vladai, ką čia kalbi? Juk žmogui mirus byla jo atžvilgiu nutraukiama!”. Taip turėtų būti, tik ne Lietuvoje, deja!.. Kaip matome, tam tikrais atvejais mūsų teismai krečia tiesiog neįtikėtinus pokštus jau vien todėl, kad bijosi politikų esančių valdžioje, bet visiškai nesibijo mirusiųjų - mirusius nuteisti yra lengviausia. - Vis tiktai įdomu,, kokiais informaciniais šaltiniais, kokiais argumentais būdavo grindžiami jūsų parodymai, kad jums pavyko apsiginti prieš poną V.Landsbergį? - Visų pirma, Vilniaus m. Policijos Tardymo skyriaus vadovė D.Bukelienė, vadovavusi ikiteisminiam tyrimui, man paaiškino, kad jie buvo išsikvietę ir apklausę daugybę žmonių. Vieni kalbėjo dviprasmybėmis, kiti sakė nieko neprisimenantys ar nežinantys. O pasirodo, labiausia įtikinama medžiaga rasta buvusiame OVIRE, prie Vidaus reikalų ministerijos. Ten saugomos specialios kortelės ir ant vienos iš jų buvo KGB majoro V.Gulbino parašas dėl Gražinos Ručytės-Landsbergienės išvykimo į Australiją 1981 metais pas V.Landsbergio brolį Gabrielių. Visus atvejus, kai kažkokiam asmeniui būdavo leidžiama vykti į kapitalistinę užsienio šalį, svarstydavo CK komisija, gavusi būtiną informaciją iš KGB. Aš pats, kaip teisininkas, gerai žinau, kad antrą kartą tuo pačiu klausimu byla neturėtų būti keliama, nebent ponui V.Landsbergiui būtų itin lojalūs – aukščiausi šalies pareigūnai, generalinis prokuroras D.Valys, Aukščiausiojo Teismo pirmininkas G.Kryževičius. 


- Kadangi jūsų liudijimai, demaskuojantys taip ir neprisipažinusį bendradarbiavus su KGB prof. V.Landsbergį, periodiškai pasirodo respublikinėje žiniasklaidoje, „Laisvame laikraštyje“, kaip galėtumėte paaiškinti tokią „stručio taktiką“, kurios įsikibę laikosi konservatoriai? - Konservatorių lyderiai Andrius Kubilius ir Jurgis Razma ne vieną kartą aiškinosi dėl mano pasisakymų. Net „Vakaro žiniose“ buvau skaitęs jų komentarą - esą „Laisvas laikraštis“ tai tik bulvarinis laikraštukas, todėl neverta kreipti jokio dėmesio, kas jame rašoma. Be abejo, tokie konservatorių išvedžiojimai man atrodo tiesiog juokingi. Pavyzdžiui, V.Landsbergis Vilniaus m. 1 apylinkės teisme, nagrinėjant V.Petkevičiaus bylą, po mano apklausos dėl tariamo jo tėvo šmeižto, „Laisvame laikraštyje“ (mano paties iniciatyva) buvo atspausdintas visas ilgiau nei dvi valandas trukusios apklausos protokolas - V.Landsbergio klausimas, V.Gulbino atsakymas. Netrukus po šitos publikacijos, V.Landsbergis atnešė į Vilniaus m. 1 apylinkės teismo posėdį tą „Laisvo laikraščio“ numerį ir padavė trijų teisėjų kolegijai, aiškindamas teismui neva V.Gulbinas iškraipė jam užduodamus klausimus. Tačiau teismo posėdį vedantis teisėjas O.Zaicevas pasakė V.Landsbergiui: „Mes esame susipažinę su šituo „Laisvo laikraščio“ straipsniu. Nieko V.Gulbinas ten neiškraipė“. 


Štai ir viskas, tuo pasibaigė V.Landsbergio pretenzijos V.Gulbinui. Galbūt „megztosioms beretėms“ ar žaliam jaunimėliui ir neįdomus „Laisvas laikraštis“, o tiems, kurie rimtai domisi politika, čia spausdinamos publikacijos yra aktualios, intriguojančios, bet ne „bulvaras“, kaip aiškina A.Kubilius, J.Razma ar kiti politikai. - Vieša paslaptis, jog Lietuvoje kuriantis persitvarkymo Sąjūdžiui, formaliai palaikiusiam buvusio TSRS prezidento M.Gorbačiovo PERESTROIKOS idėjas, šalyje vykstantys demokratiniai-politiniai procesai būdavo kontroliuojami KGB (panašiai kaip dabar VSD). Turbūt jums, kaip buvusiam KGB darbuotojui, šefavusiam kultūros sritį, yra kur kas daugiau žinoma, nei paprastiems piliečiams?


- Šiomis dienomis, minint a. a. rašytojo Vytauto Petkevičiaus ketvirtąsias mirties metines, aš vis dėlto ryžausi paviešinti mažai kam žinomus, intriguojančius faktus. Manau, „Laisvo laikraščio“ skaitytojams turėtų būti įdomūs kai kurie momentai iš netolimos praeities, nes kai kurios faktinės aplinkybės iš tiesų mažai kam yra žinomos. Ypač tai, kas man yra žinoma apie tuometinį Sąjūdžio vadovą V.Landsbergį ir TSRS prezidentą M.Gorbačiovą. Bet apie tai papasakosiu kiek vėliau, o dabar prisiminkime istorinį M.Gorbačiovo trijų dienų vizitą Lietuvoje 1990 metų sausio 11-14 dienomis. Buvęs Lietuvos saugumo šefas KGB generolas Eduardas Eismuntas man, asmeniškai, pavedė dalyvauti operacijoje užtikrinant M.Gorbačiovo saugumą, pastarajam lankantis Lietuvoje 1990 metų pradžioje. Prieš pat M.Gorbačiovo atvykimą, maždaug prieš 5 dienas, į Vilnių pirmiausia atvyko tuometinio TSRS vadovo apsaugos viršininko Aleksandrovo pavaduotojas, KGB pulkininkas Nikolajus (deja, jo pavardės neatsimenu) tikslu tinkamai pasiruošti aukšto svečio priėmimui Lietuvoje. Iš Maskvos į Vilnių traukiniu buvo atgabentos keturios lengvosios mašinos „ZIL“. Kaip minėjau, Lietuvos KGB pirmininko E.Eismunto nurodymu, aš buvau tam laikotarpiui paskirtas vykdyti maskviškio KGB pulkininko Nikolajaus visus nurodymus, ruošiantis M.Gorbačiovo priėmimui ir jam viešint Lietuvoje. Beje, KGB pulkininkas Nikolajus man pasirodė labai malonus žmogus, mudu netgi savotiškai susidraugavome, nes teko drauge su juo visur važinėti, užtikrinant Lietuvoje viešinčio M.Gorbačiovo saugumą. Pamenu, į Vilnių atvykus M.Gorbačiovui, iš pradžių įvyko jo susitikimas su Kuro aparatūros gamyklos darbuotojais. Po ilgos, apie dvi valandas trukusios TSRS prezidento kalbos salėje, visi patraukė į gamyklos cechus. Lydimas būrio korespondentų bei aukštų kompartijos pareigūnų, A.Brazausko, Ministro Pirmininko V.Sakalausko, M.Gorbačiovas staiga stabtelėjo užkalbintas vieno pagyvenusio gamyklos darbininko ir net apie 10 minučių su juo apie kažką tai diskutavo. Vykstant šiam nenumatytam pokalbiui, prie manęs priėjo gamyklos direktorius Didžiulis ir perspėjo: „Draugas majore, darykite ką nors, generalinis sekretorius kalbasi su psichiškai nesveiku žmogumi, mūsų darbininku!..”. Tada aš direktoriaus Didžiulio paklausiau, o kodėl jis gamykloje laiko psichinį ligonį? Pastarasis man atsakė, kad kaip ir daugelis psichinių ligonių, taip ir šis, yra labai stropūs darbe, bet mėgsta paplepėti, yra iškalbingi. Reikėjo nedelsiant kažką daryti, juolab, kad kiti gamyklos dirbantieji, stebintys šį pokalbį, aiškiai šypsojosi. Tada aš skubiai priėjau prie apsaugos KGB pulkininko Nikolajaus ir informavau jį apie tik ką gautą žinią. Mačiau, kaip Nikolajus priėjo prie M.Gorbačiovo ir kažką tyliai pakuždėjo jam į ausį. Po to aukštas svečias greitai atsisveikino su savo pašnekovu ir patraukė toliau. Įdomu tai, nepamenu kuriame Lietuvos centrinių dienraščių, berods, „Lietuvos ryte“, net du kartus, 1990 ir 1998 metais skaičiau šio darbininko įspūdžius bei prisiminimus apie savo pokalbį su pačiu M.Gorbačiovu... 


Prisimenu, kad M.Gorbačiovą visur lydėdavo jo žmona Raisa Maksimovna. Nuo pradžios iki galo stebėdama, tarytum hipnotizuodama savo vyrą ar suteikdama jam energijos, padėdavo mylimam Michailui Sergejevičiui laisvai, be jokio iš anksto pasirašyto popierėlio, ilgai kalbėti. Tokia buvo ne vien mano, bet ir kai kurių aplinkinių nuomonė. M.Gorbačiovui atvykus trijų dienų vizitui į Lietuvą, jo paties pageidavimu, vienai dienai nuvykome į Šiaulius. Kodėl būtent į Šiaulius? Visur lydėdavęs generalinį sekretorių KGB pulkininkas Nikolajus man paaiškino, kad M.Gorbačiovas savo laiku studijavo Maskvos Lomonosovo vardo Universiteto Teisės fakultete viename kurse su tuometiniu Šiaulių m. kompartijos pirmuoju sekretoriumi Mindaugu Stakvilevičiumi. Taigi, tą dieną, 6 val. ryto prie Operos ir baleto teatro, Nikolajaus nurodymu, buvo paduoti trys autobusai. Į du autobusus susėdo Lietuvos TSR Vyriausybė (gana keista, kad ne į lengvuosius automobilius), o trečią autobusą užėmė Lietuvos, Tarybų Sąjungos, užsienio šalių korespondentai. Atvykome tiesiai į Zoknių karinį aerouostą. 10 val. ryto čia nusileido TSRS prezidento lėktuvas TU-154A. Zoknių aerouoste, vėlgi KGB pulkininko Nikolajaus nurodymu, niekam nebuvo leista lipti iš mašinų, o pasitikti aukšto svečio prie lėktuvo trapo buvo leista tik trims pagrindiniams Lietuvos vadovams – Brazauskui, Sakalauskui, Astrauskui, KGB pirmininkui E.Eismuntui, Vidaus reikalų ministrui M.Misiukoniui ir man, talkinusiam Lietuvoje apsaugos viršininko pavaduotojui Nikolajui. Pasirodžius ant trapo M.Gorbačiovui su žmona Raisa, mane kiek nustebino atvykusio svečio veido spalva (oranžinė, tarytum po įdegio soliariume). Trumpai pasisveikinus, M.Gorbačiovą lydinti delegacija buvo susodinta į keturis specialiai iš Maskvos atgabentus „ZIL“ markės automobilius, tačiau vos pajudėjus mašinų kortežui, mes susidūrėme su visai netikėta kliūtimi – išvažiavimo iš aerouosto vartus užrėmė apie pusšimtis moterų, Zokniuose dirbusių kariškių žmonos. M.Gorbačiovas drauge su žmona Raisa buvo priversti išlipti iš automobilio ir pasikalbėti su rusų tautybės moterimis, kurios jam skundėsi dėl blogėjančių pragyvenimo sąlygų Lietuvoje, kalbėjo apie čia prasidėjusį rusų tautybės gyventojų vos ne terorizavimą, nuogąstavo dėl griūvančios Tarybų Sąjungos. Kaip mokėdamas, prezidentas M.Gorbačiovas kiek apramino tas moteris, kurios po 15 minučių trukusio pokalbio, pasitraukė nuo vartų, o mūsų kortežas pajudėjo link Šiaulių centro. Kol mes atvykome iki ten esančios nedidelės bažnytėlės, M.Gorbačiovas tris kartus sustabdė kortežą ir vis eidavo „pabendrauti su liaudimi“, kadangi iš abiejų kelio pusių stovėjo susirinkusios minios žmonių. Pirmoji Šiauliuose apsilankymo vieta – geriausia Lietuvoje, pavyzdinė senelių prieglauda, įrengta Šiaulių priemiestyje. Ten garbingam svečiui ir jo palydai buvo surengti pietūs. 


Netrukus po pietų išėję į lauką Misiukonis, Eismuntas ir aš pastebėjome prie įėjimo į senelių namus susirinkusį būrį žmonių su įvairiais transparantais, šūkiais. Eismuntas atkreipė mano dėmesį į vieną vaikinuką, laikantį rankose plakatą, rusiškai skelbiantį - „Michail Sergejevič, ne mešaitie nam idti svoim putiom!”. Kiti transparantai buvo kuklesni. Paprašytas savo šefo Eismunto, aš patariau tam vaikinukui pasitraukti, o šis apšaukė mane NKVD‘istu. Ir kaip tik tuo momentu, po pietų išėjo į lauką aukšti svečiai Brazauskas, Sakalauskas, Gorbačiovas. Pastarasis iš karto atkreipė dėmesį būtent į tą vaikiną su provokuojančiu lozungu, priėjo prie jo ir rusiškai paklausė – „Ką jūs norite tuo pasakyti? Kaip gi aš jums trukdau eiti savo keliu?..“ Tas vaikinukas iš pradžių net žado neteko, kai į jį taip netikėtai kreipėsi pats M.Gorbačiovas, o paskui paaiškino – „Netrukdyti mums eiti savo keliu – tai reiškia duoti mums laisvę“. Generalinis sekretorius atsakė tam vaikinukui, kad šį klausimą reikia spręsti labai atsakingai, viskas ne taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, tai ilga procedūra. Po apsilankymo senelių prieglaudoje M.Gorbačiovas su visa svita nuvyko į Šiaulių Televizorių gamyklą. Mes su KGB pulkininku Nikolajumi atvykome 5 min. anksčiau, o ten jau laukė susirinkusi apie 2 tūkstančių žmonių minia. Milicininkai, susikibę rankomis, padarė aukštiems svečiams praėjimą į pačią gamyklą. Mudviem su Nikolajumi einant į televizorių gamyklą mus pasitiko Šiaulių m. KGB viršininkas P.Čiudas ir tuometinis Šiaulių milicijos viršininkas Romasius Vaitiekūnas (vėliau tapęs Vidaus reikalu ministru) ir atraportavo KGB pulkininkui Nikolajui, kad objektas aukšto svečio priėmimui pilnai paruoštas. O tuo tarpu Nikolajus, priėmęs raportą, apsidairė aplinkui, apžvelgė žmonių minią ir net nustėro iš nuostabos: kaip čia gali būti viskas tvarkoje, jeigu prie pat įėjimo į Televizorių gamyklą dviejų vyrų iškeltas didžiausias spalvotas plakatas, kuriame pavaizduotas J.Stalinas bespaudžiantis ranką M.Gorbačiovui?! Pasipiktinęs KGB pulkininkas Nikolajus tą kart griežtai pasakė atsakingiems už tvarką pareigūnams, kad jam teko važinėti su M.Gorbačiovu po visą Tarybų Sąjungą, po įvairias užsienio šalis, bet tokio kvailo plakato jam dar niekur neteko matyti. P.Čiudas ir R.Vaitiekūnas paaiškino Nikolajui, kad jie bandė nuimti tą plakatą, bet tie du vyrai nepakluso, o prievarta juos išvesdinti nesiryžo. Nikolajus paprašė mano pagalbos, sprendžiant šią konfliktinę situaciją. Aš nubėgau prie vyrų, laikančių minėtą plakatą, ir paklausiau: „Kai galima Staliną lyginti su Gorbačiovu?“ Ir draugiškai paaiškinau jiems, kad tokiais plakatais iš tikrųjų jie gali tik pakenkti Lietuvos pasitraukimo iš TSRS procedūrai. Kaip nekeista, tie du vyrai paklausė mano įspėjimo ir susivyniojo šokiruojantį plakatą. „Štai kaip reikia dirbti!“, - pagyrė mane Nikolajus, kreipdamasis į P.Čiudą ir R.Vaitiekūną, pridurdamas – „Matyt, jus tik šaukiate ant žmonių, o naudos iš to jokios...“. Netrukus prasidėjo iš anksto suplanuotas renginys Šiaulių televizorių gamyklos salėje. 
Lietuvos TSR vyriausybės ir Šiaulių miesto aktyvo pasitarimas, kurio metu garbus svečias iš Maskvos M.Gorbačiovas net dvi valandas kalbėjo apie PERESTROIKOS svarbą, o taip pat gan skeptiškai atsiliepė apie Lietuvos siekį išeiti iš TSRS sudėties ir tokio išėjimo pasekmes. Jau po TSRS prezidento M.Gorbačiovo atsistatydinimo, 1993 metais man teko lankytis Maskvoje ir dar kartą susitikti su KGB pulkininku Nikolajumi. Įdomių dalykų apie Vytautą Landsbergį man tada papasakojo šis atsakingas pareigūnas, visur lydėdavęs bei saugodavęs buvusį TSRS vadovą. Pasirodo, M.Gorbačiovas gerai žinojo, kad V.Landsbergis ir jo tėvas Žemkalnis buvo KGB agentai! Ir todėl iš pradžių Gorbis net nudžiugo, nes tikėjosi, kad bus lengviau spręsti Lietuvos problemas, susijusias su šalies pasitraukimu iš TSRS sudėties, bet išėjo atvirkščiai. Be abejo, prezidentas M.Gorbačiovas šią informaciją apie KGB agentą „Dėdulę“ V.Landsbergį buvo gavęs iš TSRS KGB. Ir nieko nuostabaus čia nematau, nes buvęs TSRS vadovas M.Gorbačiovas visą informaciją, net iki smulkmenų apie padėtį Lietuvoje tuo metu pastoviai gaudavo iš Tarybų Sąjungos KGB. Iš Nikolajaus sužinojau ir tai, kad buvusio Ministro Pirmininko A.Kosygino parėdymu V.Landsbergio tėvui Žemkalniui grįžus iš Australijos, matyt, už ypatingus nuopelnus Maskvai, buvo grąžintas namas, turėtas dar prieš karą Kačerginėje. Ir tai buvo padaryta vadovaujantis paties A.Kosygino potvarkiu, nekreikiant jokio dėmesio į tai, kad V.Landsbergio tėvas Žemkalnis (drauge su kitais Lietuvos laikinosios vyriausybės nariais) pasirašė kreipimąsi į Hitlerį, dėkodamas jam už išlaisvinimą iš komunistų jungo! Už tokius dalykus NKVD paprastai šaudydavo, bet Žemkalniui tokia baigtis negrėsė. Negana to, paties A.Kosygino nurodymu V.Landsbergio tėvui Žemkalniui buvo skirta TSRS personalinė pensija! Tuometinis Lietuvos TSR vadovas, CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus dėl tokių privilegijų, taikomų Žemkalniui, buvo visiškai pasimetęs, nes nežinojo, už kokius pastarojo piliečio nuopelnus jį taip globoja Maskva. Būtent iš ten atėjo nurodymas paskirti Žemkalniui butą Kaune, nes jis čia kurį laiką, grįžęs iš Australijos, dirbo architektu. Tuometinis Vykdomo komiteto pirmininkas Šerys V.Landsbergio tėvui išskyrė dviejų pereinamų kambarių butą, vadinamą „chroščiovkę“. Po kokio pusmečio viename priėmime A.Sniečkus paklausė Žemkalnio, ar šis patenkintas gautu butu. Pastarasis kažką numykė, kad butas neblogas, bet „chruščiovkė“. Tada A.Sniečkus labai pasipiktino, kad Šerys „per klaidą“ išskyrė V.Landsbergio tėvui Žemkalniui tokį prastą butą. Netrukus paskambino Vykdomojo komiteto pirmininkui Šeriui ir pareikalavo, kad Žemkalniui būtų paskirtas butas kur nors miesto centre, tuo metu itin vertinamame Stalino tipo name su aukštomis lubomis... 
Aš manau, kad buvęs TSRS Ministras Pirmininkas A.Kosyginas nurodė grąžinti Žemkalniui namą Kačerginėje ir paskirti jam personalinę pensiją, vadovaudamasis TSRS KGB rekomendacijomis. Antraip, net sunku būtų įsivaizduoti: iš kur A.Kosyginas galėjo ką nors žinoti apie iš Australijos į Lietuvą sugrįžusį V.Landsbergio tėvą Žemkalnį ir jo ypatingus nuopelnus Maskvai? Pasak Nikolajaus, pirmasis ir paskutinysis TSRS prezidentas M.Gorbačiovas labai nemėgo V.Landsbergio, laikė jį dideliu garbėtroška, dviveidžiu ir labai klastingu žmogumi, bet kuria kaina trokštančio neapsakomos valdžios. Nikolajaus žodžiais tariant, prezidentas M.Gorbačiovas pilnai pritarė A.Brazausko ir kitų tuometinių Lietuvos vadovų idėjai – Sąjūdžio tarybos pirmininką V.Landsbergį kuo greičiau pakeisti poetu Justinu Marcinkevičiumi. Ši kandidatūra kur kas labiau tiko Maskvai, nes poetas buvo žymiai kultūringesnis, ramesnis žmogus. Deja, bet Tautos gerbiamas ir mylimas poetas J.Marcinkevičius nesutiko tapti Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio pirmininku!.. 


O vėliau, apšmeižtas kai kurių prolandsberginių „patriotų“, apskritai pasitraukė iš visuomeninės-politinės veiklos ir pasišventė vien tiktai kūrybai. - Jums turbūt žinoma, kad 1988 metų rudenį Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime Vilniaus sporto rūmuose būtent V.Landsbergio tėvui Žemkalniui buvo suteikta išskirtinė garbė - pakelti didžiulę trispalvę vėliavą? - O ko čia stebėtis? Juk tuo metu V.Landsbergis vadovavo Sąjūdžiui, tai jis ir inicijavo, kad Žemkalniui būtų patikėta ši kilni misija. Gražu, kai sūnus atsidėkoja savo tėvui už jo gerus darbus. Tokiais išskirtiniais momentais nedaug kam rūpi miglota praeitis, slepianti Landsbergių šeimynėlės paslaptis... Beje, apie V.Landsbergio tėvą Žemkalnį yra žinoma ir gerų dalykų. Pavyzdžiui, aš žinau vieną miglotą istoriją apie tai, kaip jis Kaune, savo bute karo metu slapstė žinomą revoliucionierių-komunistą Juozą Vitą-Valūną, kuriam po mirties 1965 m. buvo suteiktas Tarybų Sąjungos didvyrio vardas. Bet po to, kai Juozas Vitas išėjo iš V.Landsbergio tėvų buto Kaune, Gestapas jį labai greitai suėmė ir sušaudė. Manoma, tokia yra prielaida, jog V.Landsbergio tėvas Žemkalnis buvo ir Gestapo agentas, ir NKVD agentas. Kad Žemkalnis buvo dvigubas agentas – sklando tokia versija, kurios įrodyti dabar neįmanoma. Faktas yra tai, kad karui baigiantis V.Landsbergio tėvas Žemkalnis dėl to pasirašyto kreipimosi į Hitlerį spruko iš Lietuvos kartu su vokiečiais, emigravo į Australiją, o grįžo į Lietuvą tik po 1953 metų, po Stalino mirties, prasidėjus politiniam atšilimui.

Komentarai   

+27 # jeronimas 2018-08-25 21:09
Trys milijonai Lietuvoje tapo kvailiu vietoje.Visiskai nukvailinti,Aisku,ne vienas dedule su savo tevu tokie buvo.Jeigu nebutu buve daugiau tokiu pat parsidaveliu nieksu,nebutu pavyke ivykdyti tiek valstybinio masto isdavysciu ir tokio masto Lietuvos sunaikinimo.Sitam judui gerai sekasi ir iki siolei piliecius mulkinti.Tiesa,jau antras milijonas lekia is Tevynes net neatsisukdami.Baisi dinastija ant Lietuvos sprando.O su savo sebrais ,tokiais pat kaip landsbergis ,uzslaptintais ju paciu 75 metams,si gauja savo nieksybemis pasieke neitiketinu mastu naikinant Lietuva.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+19 # Atas 2018-08-25 23:35
Tikrai dideli Lansbirbio ,,nuopelnai" Lietuvai, bet niekaip negaliu suprasti, kokie avinai atkapstė tą persona ir įgrūdo į aukščiausią postą, kuri ir dabar tebekenkia valstybei?
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+6 # gerb 2018-08-26 20:33
Gulbinai-butu kvaila nezinoti;zinojo visa tauta,kad komunistai isvers kaili,ir dalis KGBistu to nesuprato,kad ju stukaciai -ima valdzia ir dalinasi Lietuva tevonijomis,o baudziauninkus padaro triektarininkais,amatininkus nugirdo,o palikuonmis issiuncia bernauti...Vsio po novomu planu,kotorij znal i Gorbaciov
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
-5 # CiTaiBent 2018-08-27 13:03
Veislinis KGBistas pasirodo išsijuoses išdavinėja savus !!!
Čia tai bent naujiena :))) Ir pas ką gi jisai perbėgo ?
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti