Pastangos apsaugoti apeliacinio teismo pirmininką A.Valantiną nuo kritikos pranašauja represinės „teisės sistemos“ mirtį

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 5.00 (4 Votes)

Pastangos apsaugoti apeliacinio teismo pirmininką A.Valantiną nuo kritikos pranašauja represinės „teisės sistemos“ mirtį

 

 

 

Zigmantas Šegžda

 

 

 

Nėra normalu, kad „Laisvo laikraščio“ redaktorių Aurimą Drižių 2018-07-02 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas nuteisė už tai, kad žurnalistas informavo visuomenę apie teisminės valdžios darbo trūkumus. Dar labiau stulbina priemonės, kuriomis šis teismas gina nuo kritikos baudžiamojo persekiojimo protuberantą – Lietuvos apeliacinio teismo pirmininką Algimantą Valantiną. Žinia aiški: munduro skalbimas – dalykas šventas. Suprantu, kad teisėjui A.Valantinui itin nepatinka teisiškai motyvuoti argumentai.

 

Iš apylinkės teismo teisėjo Dainiaus Grizicko paskelbto teismo nuosprendžio matyti, kad Vilniaus apygardos teismo teisėjai Aivai Survilienei žiauriai nepatiko tai, kaip jos darbą įvertino žurnalistas Aurimas Drižius. Teisėjas D.Grizickas tik formaliai konstatavo, kad Aurimas Drižius atliko nusikalstamą veiką, kadangi viešai išsakė nuomonę apie tai, kad teisėja A.Survilienė yra „pseudoteisėja, nusikaltėlė, dirba nusikaltėliams, aptarnauja nusikaltėlius, klastoja savo procesinius dokumentus.“ Mano teisinė sąmonė neleidžia daryti prielaidos, jog teisėjas, rašydamas nuosprendį, padarė paviršutinišką išvadą arba kažko nesuprato. Konstitucinis teismas yra pasisakęs, kad vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija.

 

Labai abejoju, ar teisėjas D.Grizickas nesuvokė, kad žurnalistas Aurimas Drižius visą gyvenimą paskyrė turėdamas vienintelį tikslą – tobulinti teisėsaugos ir teismų sistemos darbą. Žurnalisto saviraiškos laisvė sistemingai paneigiama, todėl niekam neturėtų kelti nuostabos, kad žmogus išreiškė savo protestą, kadangi eilinį kartą pasijuto užgauliai pažemintas teisminės valdžios atstovo. Žmogaus viešai išsakyta frustracija, beviltiškos situacijos, į kurią jis pateko,  subjektyvus vertinimas demokratinėje visuomenėje negali būti laikomas nusikalstama veika.

 

            Apygardos teismo teisėja Aiva Survilienė pasiskundė prokuratūrai. Žurnalistas  atiduotas į teismą už tai, kad realizavo savo konstitucinę teisę kritikuoti teisminės valdžios sprendimus. Dabar be jokios sąžinės graužaties teisėja A.Survilienė drįsta kreiptis į LR Prezidentę D.Grybauskaitę, kad pastaroji paaukštintų jos pareigas - paskirtų teisėją į Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko postą.

 

            2018 m. birželio 21 d. nuo Vilniaus miesto apylinkės teismo konvejerio nučiuožė dar vienas šedevras – teisėjo Edvardo Juozėno teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1276-433/2018, iškeltoje  pagal ieškovo Zigmanto Šegždos ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai teisingumo ministerijos ir generalinės prokuratūros. Teisėjas atmetė mano ieškinį,  padaręs išvadą, kad „teismas neturi pagrindo pripažinti, kad ieškovo nurodyti ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai, teisėjai atliko kokius nors neteisėtus veiksmus ieškovo atžvilgiu.“

 

Bylos varomoji jėga ta, kad bylos medžiagoje itin prieštaringai vertinamas teisėjo Algimanto Valantino vaidmuo be tinkamos motyvacijos atimant ieškovui Z.Šegždai laisvę 50 dienų terminui. Be to, byloje kritikuojama šio teisėjo 2015-12-04 teismo nutartis,  paneigusi procesinės teisės normas – baudžiamojo proceso kodekso 101 straipsnio 1 dalį , 176 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir šio kodekso 215 straipsnio 5 dalį. Trumpai tariant, teisėjas A.Valantinas teismo nutartimi patvirtino jau nutrūkusios Z.Šegždai iškeltos baudžiamosios bylos atnaujinimą ir pratęsė ikiteisminio tyrimo terminą, nors šios bylos atveju dėl prokuroro ir teismo kaltės praleisto tyrimo termino pratęsimas iš viso nenumatytas įstatymo.

 

Galiu tik numanyti, kodėl teisėjas E.Juozėnas  2018-06- 21 d teismo sprendime neatskleidė bylos esmės. Mano manymu, ieškinio santrauka sprendime pateikta iš teismo sprendimo turinio pašalinus faktinį ieškinio pagrindą – aplinkybes, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą. Nors ieškinį sudaro 25 puslapiai su aplinkybėmis, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą, teismo sprendime pateikiama tik 3 puslapių apimties ieškinio santrauka, kurios turinys pateiktas tendencingai. Gi, atsakovų atsiliepimai teismo sprendime yra atkartoti ištisai ir pažodžiui bei sudaro net 11 puslapių apimties teismo sprendimo teksto. Vien tik pagal teismo sprendime išdėstytas faktines aplinkybes ir įrodymus, neištyrus visų byloje esančių įrodymų, šios bylos būtų neįmanoma teisingai išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

 

Padaviau į teismą valstybę, turėdamas įrodymus, kad valstybės valdžios institucijos be teismo nuosprendžio tris kartus neteisėtai atėmė man laisvę,  valdžios institucijos baudžiamajame procese pažeidė mano teises, numatytas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punkte, Konvencijos  5 straipsnio 3 ir  4 dalį, 2 epizoduose pažeidė ieškovo teises. numatytas Konvencijos  6 straipsnio 1 dalyje, pažeidė mano teises, numatytas Konvencijos  5 straipsnio 1 ir 2 dalyse bei pažeidė mano teises, numatytas Konvencijos  8 straipsnį ir Konvencijos Protokolo Pirmajame skyriųje - „Nuosavybės apsauga“.

 

Teisėjas E.Juozėnas sprendime teigia nustatęs, kad „Ukmergės rajono apylinkės teisme yra nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje Zigmantas Šegžda įtariamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Baudžiamojo proceso (BK)  145 straipsnio 2 dalyje, 155 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 2 dalyje, 154 straipsnyje“. Negaliu nepastebėti, kad teisėjas E.Juozėnas, 22 metus dirbdamas teisėju nežino, kad, jeigu žmogus yra teisiamas, jis negali būti įtariamas, kadangi jis turi kaltinamojo asmens statusą. Derėtų rašyti, kad asmuo kaltinamas, o ne įtariamas, galimai padaręs veikas. Dar daugiau. Teisėjas turbūt nežino, kad BK 155 straipsnis dekriminalizuotas, tad asmenys negali būti teisiami vadovaujantis neegzistuojančia teisės norma. O tai, kad teisėjas rašo, jog esu „įtariamas“ padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK155 straipsnio 1 dalyje ir 154 straipsnyje, rodo, kad teisingumo vykdytojas rašė sprendimą  tik paviršutiniškai susipažinęs su bylos medžiaga. Teisėjas E.Juozėnas nesistengė išsiaiškinti, kad prokuroro kaltinamajame akte apskritai nesu kaltinamas padaręs veikas, numatytas BK 155 str. 1 d. ir 154 str. Pažymėtina tai, kad sprendime nenurodyti proceso dalyviai – mano advokatas ir teisingumo ministerijos atstovas Petras Grigalis.

 

Cituoju teisėjo E.Juozėno sprendimą: „Ieškovas prašo priteisti jam 200 000,0014481,00 Eur dydžio neturtinę žalą.“ Kaip apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija turėtų suprasti šį skaičių – 200 tūkstančių eurų, 200 milijonų eurų, ar neaišku kiek milijardų plius 14 481,00 eurą?

 

2018-06- 21 d. su liudytoju atvykome į teismo posėdį. Čia teisėjas E.Juozėnas  paskelbė teismo sprendimą. Po sprendimo paskelbimo, uždaviau teisėjui klausimą. „Viskas yra paaiškinta sprendimo motyvacijoje, teismo posėdis baigtas“ – maždaug taip atsakė į mano klausimą teisėjas ir nėrė pro duris iš teismo posėdžių salės.

 

Esu išnagrinėjęs arti pusės tūkstančio policijos, prokuratūros ir teismų sprendimų, tad, palyginęs su jais, teisėjo E.Juozėno sprendimo motyvacija ir išvadų formuluotėmis nesu sužavėtas. Manyčiau, galima buvo įdėti ir daugiau intelekto, jeigu buvo norėta išskalbti apeliacinio teismo pirmininko Algimanto Valantino mundurą.

 

 

 

Zigmantas Šegžda

 

 

 

            Sutrumpinta sprendimo kopija pridedama tiems, kam įdomūs skalbimo metodai.

 

Civilinė byla Nr. 2-1276-433/2018

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-40210-2016-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.1; 2.6.10.2.4.2; 2.6.10.5.2.5; 3.2.6.1.

 

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

 

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

           Vilnius, Laisvės pr. 79A                                                                  2018 m. birželio 21 d.

 

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas  Edvardas Juozėnas,

sekretoriaujant Anai Usačiovai,

dalyvaujant ieškovui Zigmantui Šegždai,

atsakovą Lietuvos Respubliką atstovaujančiam Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atstovui prokurorui Gyčiui Normantui,

 

viešame teismo posėdyje, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo Zigmanto Šegždos ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

       n u s t a t ė:

ieškovas Zigmantas Šegžda, patikslinęs ieškinį, prašo iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, priteisti 200 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Nurodo, kad dėl ikiteisminiam tyrimui vadovaujančių prokurorų ir teismų neteisėtų procesinių veiksmų ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 57-1-699-14, įskaitant neteisėtą suėmimą dėl procesinio delsimo, teismo šališkumo baudžiamoje byloje Nr. 1-9-517/2017 patyrė pažeminimą, reputacijos pablogėjimą pažįstamų žmonių tarpe, prarado pasitikėjimą verslo partnerių ir darbdavių tarpe, prarado galimybę įsidarbinti ir užimti pareigas pagal turimą profesiją ir išsilavinimą negalėjo normaliai gyventi, prisimindamas suėmimo metu patirtą siaubą. Vilniaus rajono apylinkės teismas, nustatęs, jog yra Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nustatyti pagrindai, 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi jam paskyrė kardomąją priemonę – suėmimą 14 dienų terminui iki 2014-12-17. Ši kardomoji priemonė Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartimi pratęsta iki 2015-01-16. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015 m. sausio 13 d. nutartimi nutarė jam pratęsti kardomąją priemonę – suėmimą penkioms dienoms, terminą skaičiuojant nuo 2015-01-17. Visas šias Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartis jis apskundė Vilniaus apygardos teismui, kuris 2015 m. vasario 18 d. nutartimi patenkino 2015-02-01 jo skundą ir panaikino Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartį kaip neteisėtą. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 18 d. nutartyje pažymėjo, kad griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas, negali būti skiriama kitais, nei BPK 122 straipsnyje numatytais pagrindais. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju paaiškėjo, jog jam ši kardomoji priemonė buvo paskirta tik tam, kad būtų užtikrintas pastarojo dalyvavimas procesinio veiksmo metu, kas nelaikytina griežčiausios kardomosios priemonės skyrimo pagrindu. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 3 d. nutartyje konstatuodamas, kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų bei galimai darys naujas nusikalstamas veikas, faktiškai tik formaliai atkartojo prokurorės prašyme dėl suėmimo skyrimo nurodytus suėmimo pagrindus, visiškai neatsižvelgdamas į prokurorės teismo posėdžio metu pateiktus paaiškinimus dėl suėmimo skyrimo priežasčių ir nepasisakydamas dėl jų pagrįstumo skundžiamoje nutartyje. Taip pat iš Vilniaus rajono apylinkės teismo nutarties neaišku, kokie procesiniai veiksmai turėjo būti atlikti ir nepagrindžiant, kodėl skiriamas būtent 14 dienų terminas, ir, kodėl tokios trukmės terminas laikomas „minimaliai būtinu“ ir kada visi teismo konstatuoti suėmimo skyrimo pagrindai nustos egzistavę. Vilniaus rajono apylinkės teismas tik nekonkrečiai konstatavo, kad būtini atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmai neturėtų užimti daug laiko, jis turi nepilnamečių vaikų, ir jo „teisės neturi būti varžomos labiau, nei tai būtina“. Naujos aplinkybės paaiškėjo tik 2015 m. vasario 18 d., Vilniaus apygardos teismui priėmus nutartį dėl jo skundo patenkinimo. Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad nėra aišku, kodėl visi Vilniaus rajono apylinkės teismo išdėstyti suėmimo skyrimo pagrindai staiga išnyko 2015 m. sausio 21 d. Pažymi, kad šiuo klausimu visiškai nepasisakė ir prokurorė Vida Bracevičienė, 2015 m. sausio 15 d. nutarimu nusprendusi paleisti ieškovą į laisvę. Atkreipia dėmesį į tai, kad pastarasis nutarimas buvo priimtas suėmimo jam taikymo metu, tačiau paleisti į laisvę prokurorė nutarė tik nuo 2015-01-22, t. y. tik po to, kai jis turėjo būti apžiūrėtas psichiatro. Pažymi, kad prokurorė dar 2015-01-13 buvo nusprendusi paleisti į laisvę, nes Vilniaus apygardos teismo teisėjas Algimantas Valantinas nustatė, kad 2015-01-13 vykusio posėdžio pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu prokurorė nurodė, jog ji prašys teismo nuo 2015-01-22 jam paskirti kitą kardomąją priemonę – gyvenimą skyrium nuo nukentėjusiosios. Toks prašymas buvo pateiktas, tačiau Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartimi ikiteisminio tyrimo teisėjas jį atmetė. Svarbia aplinkybe laiko tai, kad nuo jo paleidimo į laisvę dienos 2015-01-22 iki 2015 m. kovo 4 dienos ikiteisminio tyrimo pareigūnai neatliko jokių procesinių veiksmų, kuriuose jis turėtų dalyvauti. Atsižvelgiant į nurodytą, tvirtina, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi kardomoji priemonė – suėmimas jam buvo paskirta faktiškai nesant tam BPK 122 straipsnyje numatytų pagrindų. Suėmimo skyrimo pagrindų nebuvo, jis buvo paskirtas neteisėtai. Taip pat ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartimi pratęsta kardomoji priemonė – suėmimas, iki 2015-01-16, neaišku kodėl nuo 2014-05-05 iki 2014-12-03 (suėmimo paskyrimo dienos) tikimybė, kad galimai jo neteisėta veika galėjo būti daroma, neegzistavo, ir kodėl praėjus septyneriems mėnesiams po galimai padarytos veikos, o būtent nuo 2014-12-03, tokia tikimybė atsirado. Taip pat neaišku, kodėl BK 145 straipsnio 2 dalyje nurodytą veiką teismas traktavo kaip egzistuojančią baigtiniame BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų apysunkių nusikalstamų veikų sąraše, nors šiame straipsnyje tokia veika nenurodyta. Pažymi, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 16 d. nutartyje nurodė, kad Zigmantui Šegždai pratęsė kardomąją priemonę – suėmimą vieno mėnesio terminui nuo 2014-12-16 iki 2015-01-16, per kurį galėtų būti atlikti būtini ikiteisminio tyrimo veiksmai, t. y. atlikta teismo ambulatorinė psichiatrinė-psichologinė ekspertizė įtariamajam, jam dalyvaujant, t. y. siekiant užtikrinti įtariamojo dalyvavimą atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus. Svarbia aplinkybe laiko tai, kad suėmimo taikymo metu nuo 2014-12-16 iki 2015-01-16 dienos jam paskirta ambulatorinė psichiatrinė-psichologinė ekspertizė atlikta nebuvo. Ši pusantros valandos trukmės ekspertizė buvo atlikta tik 2015-01-21 dieną, t. y. po suėmimo termino antrojo pratęsimo paskutinę dieną prieš paleidžiant jį į laisvę. Atsižvelgiant į nurodytą, tvirtina, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartimi suėmimo terminas jam buvo pratęstas faktiškai jau nesant tam BPK 122 straipsnyje numatytų pagrindų. Ieškovas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad prokurorė Vida Bracevičienė 2014-12-03 ir 2014-12-16 pareiškimais teismui prašė paskirti jam kardomąją priemonę – suėmimą iki 2015-03-03 dienos, tačiau 2015-01-13 pakeitė savo nuomonę, prašydama teismo skirti švelnesnę kardomąją priemonę, o 2015 m. sausio 15 d. priėmė nutarimą paleisti į laisvę, nutarusi, kad visi Vilniaus rajono apylinkės teismo konstatuoti suėmimo pagrindai neegzistuoja. Teigia, kad faktas, jog nuo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. posėdžio dienos iki 2015 m. sausio 15 d. prokurorės nutarimo paleisti į laisvę dienos nieko neįvyko, kas galėjo panaikinti teismo konstatuotus suėmimo skyrimo pagrindus, kaip tik ir patvirtina aplinkybę, jog nagrinėjamu atveju 2014 m. gruodžio 16 d. jo suėmimo pratęsimo pagrindai neegzistavo, t. y. suėmimo terminas buvo pratęstas neteisėtai. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 18 d. nutartyje patvirtino, kad „vien tik siekimas, kad būtų užtikrinta tinkamą įtariamajam paskirtos ambulatorinės psichiatrinės-psichologinės ekspertizės atlikimą, nepriskirtinas prie griežčiausios kardomosios priemonės pratęsimo (paskyrimo) pagrindų.“. Dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių jis 2015 m. kovo 3 d. skundu prašė atnaujinti apeliacinio skundo nagrinėjimą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m gruodžio 3 d. nutarties, tačiau tiek pirmosios, tiek vėliau apeliacinės instancijos, teismas, jo skundus atmetė. Be to, dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių jis 2015 m. kovo 4 d. skundu prašė atnaujinti apeliacinio skundo nagrinėjimą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutarties, tačiau, vėlgi, teismai jo prašymus ir skundus arba atsisakė priimti, arba atmetė. Ieškovas savo ieškinį motyvuoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 5 straipsnio 1 dalies c punktu, 5 straipsnio 3 dalimi, 5 straipsnio 4 dalimi, 6 straipsniu, 8 straipsniu, Konvencijos Protokolo Pirmuoju skyriumi „Nuosavybės apsauga“; nurodo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽT Teismas) praktiką bei išaiškinimus dėl „pagrįsto įtarimo“ bei tvirtina, kad teismų priimtos nutartys bei nutarimai prieštarauja paminėtoms Konvencijos nuostatoms ir EŽT Teismo praktikai, nes teismai detaliai neišanalizavo ieškovo asmeninės padėties ir nepateikė konkrečių, aiškiai apibrėžtų jo suėmimo priežasčių, nepagrindė procesinių dokumentų įrodomaisiais duomenimis ir išvadomis, rėmėsi tik nukentėjusiosios Sigitos Jurgelevičienės paaiškinimais, neobjektyviai ir paviršutiniškai interpretavo byloje esančius duomenis. Nagrinėjamu atveju, baudžiamoji byla jam buvo iškelta 2014-05-04, o jo suėmimo dieną – 2014 m. gruodžio 3 d. – prokuratūra nepateikė jokių duomenų, kad per šį 7 mėnesių laikotarpį ieškovas bėgo, slėpėsi, trukdė procesui ar darė nusikaltimus. Tad nebuvo jokios būtinybės suimti jį tam, kad būtų galima sustabdyti tęstinius nusikalstamus veiksmus. Atkreipia dėmesį į tai, kad tiek prokuratūra, tiek teismai, spręsdami dėl ieškovo suėmimo pratęsimo klausimo, nepateikdami jam prokuroro prašymų kopijų, nepristatydami jo į teismo posėdžius, neišklausydami jo nuomonės, nesuteikdami galimybės pateikti paaiškinimus, bei, apskritai, visas baudžiamasis persekiojimas ir atliekami procesiniai veiksmai truko pernelyg ilgai, – taigi buvo pažeistas ne tik BPK, bet ir Konvencija. Be to, teismas, t. y. teisėjas, kuris nagrinėją jo baudžiamąją bylą, pažeidė nekaltumo prezumpciją bei jo teisę į nešališką, viešą teismą, vilkina bylos nagrinėjimą. Taigi, ieškovas tvirtina, kad dėl neproporcingų prokuratūros ir teismų veiksmų jo išvarymas, iškeldinimas iš namų neprotingai ilgam terminui sukėlė pažeminimą, stresą, sunkiai pakeliamus dvasinius išgyvenimus, dvasines kančias, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą ir atskirtį

Atsakovą Lietuvos Respubliką atstovaujanti Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimuose į ieškinį ir patikslintą ieškinį nurodo,

 

Ieškinys atmestinas.

Šalių paaiškinimais ir rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmuose yra nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-7-517/2018 (teisminio proceso Nr. 1-57-1-00699-2014-5), kurioje Z. Šegžda kaltinamas galimai padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje, 145 straipsnio 2 dalyje. Ieškovo teigimu, baudžiamojo persekiojimo metu (ikiteisminio tyrimo Nr. 57-1-699-14) tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnai, tiek teisėjai, nagrinėję jo pareiškimus, skundus, padarė pažeidimų – jo atžvilgiu nepagrįstai buvo skirta ir pratęsta kardomoji priemonė – suėmimas. (šį suėmimo neteisėtumą konstatavo Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 18 d. nutartimi); nagrinėjant jo skundus dėl suėmimo paskyrimo ir pratęsimo jis nebuvo kviečiamas; proceso metu buvo laikotarpių, kurie laikytini proceso delsimu; jam esant suėmime (2014-12-16 – 2015-01-16) su juo nebuvo atliekami jokie tyrimo veiksmai (tik skirta, bet neatlikta ambulatorinė teismo psichiatrinė ekspertizė); nebuvo atliekami jokie tyrimo veiksmai ir po jo paleidimo į laisvę 2015-01-22 iki 2015-03-04; nebuvo atliekami jokie veiksmai nuo 2015-10-08 (bylą gavus prokuratūroje po skundo nagrinėjimo) iki 2015-10-21 (teismo nustatyto terminio užbaigti ikiteisminį tyrimą pabaigos), o taip pat ir nuo 2015-10-21 iki 2015-11-12 (teismo nutarties pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą); ikiteisminio tyrimo teisėjui 2015 m. liepos 21 d. nutartimi nustačius terminą, per kurį ikiteisminis tyrimas turėjo būti užbaigtas (2015-10-21), ikiteisminis tyrimas nevyko, buvo siekiama pritaikyti perteklines kardomąsias priemones (įpareigojimą gyventi skyrium) bei skirti stacionarią ekspertizę; baudžiamasis procesas, jo atžvilgiu trunkantis jau 30 mėnesių, yra vilkinamas ne dėl ieškovo teikiamų prašymų ir skundų nagrinėjimo įvairiose institucijose, bet dėl nukentėjusiosios prašymų ir ikiteisminį tyrimą organizuojančių bei jį atliekančių subjektų procesinių veiksmų atlikimo – nuo kaltinamojo akto jam įteikimo (2016-01-22) iki pirmo teismo posėdžio (2016-09-09) praėjo nepateisinamai daug laiko; Vilniaus rajono apylinkės teismas nepagrįstai 2015 m. lapkričio 12 d. nutartimi pratęsė ikiteisminio tyrimo terminą, kuris buvo pasibaigęs 2015-10-21; rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įpareigojant jį nesilaikyti ... Vilniaus r., praktiškai reiškė jo iškeldinimą iš jam priklausančios nuolatinės gyvenamosios vietos.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas tvirtina, kad valdžios institucijos baudžiamojo persekiojimo metu elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai, pažeidė Konvencijoje, Konstitucijoje ir BPK įtvirtintą nesikišimo į asmeninį gyvenimą, būsto neliečiamybės ir asmens nuosavybės neliečiamumo principus, taip pat teisę gyventi savo namuose, bendrauti su vaikais, taip pat teigia, kad šiuo atveju atsakovo neteisėti veiksmai yra įrodyti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartimi, todėl tarp tokių valstybės valdžios institucijų veiksmų ir atsiradusios žalos ieškovui yra priežastinis ryšys civilinei atsakomybei atsirasti, nes ieškovui buvo sukeltas pažeminimas, stresas, sunkiai pakeliami dvasiniai išgyvenimai, kančios, nepatogumai, sukrėtimas ir atskirtis.

Atsakovą atstovaujančių Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros tvirtinimu, ieškovas nepagrindė ir neįrodė neteisėtų veiksmų kaip būtinos valstybės civilinės atsakomybės tiek CK 6.271 ir 6.272 straipsnių prasme sąlygos, tiek ir tai, kad organizuojant ir vykdant jo baudžiamąjį persekiojimą buvo pažeista pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai. Ieškovas taip pat nepagrindė neturtinės žalos, visiškai nemotyvavo prašomos žalos dydžio ir neįrodė priežastinio ryšio tarp jo nurodomų neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Pažymėtina, kad pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga; teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Taigi teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes. CPK 135 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje ieškinio turinio reikalavimus, be kita ko, nustatyta, kad ieškinyje turi būti nurodoma: aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas), o teismas byloje esančius įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; etc.).

Nagrinėjamoje byloje taip pat aktualu paminėti, kad civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą), o kita šalis privalo atlyginti nuostolius (žalą) (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalies ir 6.263 straipsnio nuostatas, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Neteisėtais veiksmais gali būti pakenkiami ir neturtiniai asmens interesai, kuriuos taip pat saugo ir gina teisė (CK 1 straipsnio 1 dalis). Neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi būti siekiama, kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą. Civilinis kodeksas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Taigi, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo principas įpareigoja, kad asmeniui padaryta žala būtų atlyginta visiškai, tačiau būtinai atsižvelgia ir į žalą padariusio asmens turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir kt. Protingumo principas reiškia, kad asmens veiksmus konkrečioje situacijoje būtina vertinti pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, t. y. racionalaus, protingo, asmens (bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną (CK 1.5 straipsnis).

CK 6.272 straipsnis reglamentuoja specialųjį deliktinės civilinės atsakomybės atvejį – valstybės atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Aptariamoje teisės normoje expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) įtvirtinta, kad valstybė už pirmiau nurodytais neteisėtais proceso veiksmais padarytą žalą atsako be kaltės. Vadinasi, valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį kilti yra pakankamos trys sąlygos: neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys (CK 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-124-403/2018). Taip aptariama materialiosios teisės norma yra aiškinama ir ankstesnėje kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2008; 2010 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010; 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2014; etc.). Pagrindas taikyti valstybei deliktinę civilinę atsakomybę pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį egzistuoja, jeigu nustatomas pirmiau išskirtų civilinės atsakomybės sąlygų visetas – bent vienos sąlygos, inter alia (be kita ko), neteisėtų veiksmų, kuri kartu yra ir pirminė atsakomybės taikymo sąlyga, nebuvimas eliminuoja civilinės atsakomybės taikymo galimybę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išskirti esminiai bendrieji kriterijai, pagal kuriuos turi būti vertinamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo veiksmų teisėtumas sprendžiant dėl valstybės deliktinės civilinės atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį. Tokie kriterijai tiek, kiek pirmiau nurodytų procesinių veiksmų teisėtumas vertintinas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos garantuojamų teisių apsaugos kontekste, yra išskirti ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi principinių nuostatų, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nesudaro pagrindo preziumuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas, esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-381/2003;2008 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2008; 2009 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad, jeigu būtų nustatyta, jog asmens baudžiamasis persekiojimas pradėtas, esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką ir ikiteisminio tyrimo pradžios momentu nebuvo aplinkybių, nurodytų BPK 168 straipsnio 1 dalyje bei 3 straipsnio 1 dalyje, teismas turėtų aiškintis, ar teisėtai taikytos kardomosios priemonės ir kitos procesinės prievartos priemonės, ar jų skyrimas atitiko bendrąsias šių priemonių skyrimo nuostatas. Pažymėtina, kad, sprendžiant dėl asmeniui paskirtos kardomosios ar kitokios procesinės prievartos priemonės teisėtumo, būtina, be kita ko, įvertinti jų skyrimo tikslą: skiriant šias priemones, asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas, o siekiama užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminio tyrimo atlikimą ir teisminį nagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010). Procesinės prievartos priemonės baudžiamajame procese turi būti proporcingos siekiamiems proceso tikslams, pernelyg nesuvaržyti asmens (kaltinamojo) teisių, jei tam nėra objektyvaus būtinumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2012).

Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad teisėsaugos institucijų procesinių veiksmų neteisėtumas gali būti konstatuotas įstatymų nustatyta tvarka, pavyzdžiui, nuosprendis, kuriuo asmuo neteisėtai nuteistas, yra panaikintas instancine tvarka dėl to, kad neteisėtas; iš esmės analogiškai spręstina dėl kitų procesinių veiksmų baudžiamajame procese teisėtumo. Tačiau CK 6.272 straipsnio 1 dalies norma taikoma tiesiogiai. Tai reiškia, kad civilinę bylą nagrinėjantis teismas priima sprendimą dėl šios normos pagrindu pareikšto reikalavimo nepriklausomai nuo to, ar įstatymo nustatyta tvarka buvo skundžiamas procesinis veiksmas, dėl kurio, ieškovo teigimu, buvo padaryta žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2013). Valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ne tik dėl neteisėto teisėsaugos institucijų veikimo ar neteisėto neveikimo, bet ir tuo pagrindu, kad jų pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-381/2003; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006). Pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga nacionalinėje teisėje įtvirtinta BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje, CK 6.263 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2007), tačiau ne bet koks baudžiamosios ar baudžiamojo proceso teisės pažeidimas pripažįstamas neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė. Šia prasme siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese (mutatis mutandis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012).

Aukščiau jau pažymėta, kad šioje byloje keliamas ieškovo suėmimo skyrimo ir jo pratęsimo įtariant ieškovą padarius nusikalstamą veiką teisėtumo klausimas. Ieškovas, kaip minėta, teigia, kad, kitaip negu sprendė pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog nebuvo pagrindo pratęsti suėmimą, be to, suėmimas truko ilgiau, negu tas buvo būtina ir todėl buvo padaryta ieškovui neturtinė žala.

Šioje vietoje pažymėtina, kad asmens laikinas sulaikymas (suėmimas) lemia jo teisės į laisvę suvaržymą. Asmens teisė į laisvę yra ginama, inter alia, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (20 straipsnis) ir Konvenciją. Konvencijos 5 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę į laisvę ir saugumą. Teisė į laisvę Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies prasme reiškia fizinę laisvę. Šios nuostatos tikslas – užtikrinti, kad laisvė niekam nebūtų atimta savavališkai (EŽTT didžiosios kolegijos 2012 m. vasario 23 d. sprendimas byloje Creang? prieš Rumuniją, peticijos Nr. 29226/03, par. 84; 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimas byloje Venskutė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 10645/08, par. 75). Asmens teisės į laisvę svarba demokratinėje visuomenėje nuosekliai pabrėžiama EŽTT praktikoje (pvz., 2016 m. balandžio 28 d. sprendimas byloje Čamans ir Timofejeva prieš Latviją, peticijos Nr. 42906/12, par. 80–81; didžiosios kolegijos 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Merabishvili prieš Gruziją, peticijos Nr. 72508/13, par. 181).

Konvencijos 5 straipsnio 1 dalyje yra ne tik reglamentuota pati asmens teisė į laisvę, bet ir nustatyti šios teisės ribojimo pagrindai. Šioje Konvencijos nuostatoje įtvirtintas baigtinis asmens laisvės atėmimo atvejų, kuriais gali būti pateisinamas asmens teisės į laisvę suvaržymas, sąrašas, į kurį, be kitų atvejų, patenka atvejis, kai asmuo teisėtai sulaikomas ar įkalinamas, kad būtų pristatytas kompetentingai teismo institucijai, pagrįstai įtariant jį padarius nusikaltimą ar kai pagrįstai manoma, jog būtina neleisti jam padaryti nusikaltimo, arba manoma, jog jis, padaręs tokį nusikaltimą, gali pabėgti (5 straipsnio 1 dalies c punktas).

Pagal EŽTT praktiką pirminė laisvės atėmimo atitikties Konvencijos 5 straipsnio 1 daliai sąlyga yra ta, kad laisvės atėmimas turi būti teisėtas, įskaitant įstatyme nustatytos tvarkos laikymąsi. Konvencija šiuo aspektu iš esmės nukreipia į nacionalinę teisę ir įtvirtina pareigą laikytis jos materialiosios ir proceso teisės normų. Be to, bet koks laisvės atėmimas turi atitikti Konvencijos 5 straipsnio tikslą, t. y. apsaugoti asmenis nuo savivalės (minėtas sprendimas byloje Venskutė prieš Lietuvą, par. 75; 2016 m. liepos 12 d. sprendimas byloje Žekonienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 19536/14, par. 48). EŽTT praktikoje apsaugos nuo savivalės kontekste, be kita ko, išaiškinta, kad laisvės atėmimas pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punktą turi atitikti proporcingumo reikalavimą, t. y. būti griežtai būtinas, siekiant šioje nuostatoje nurodytų tikslų, kai kitų, švelnesnių priemonių jiems pasiekti nepakanka (2008 m. kovo 18 d. sprendimas byloje Ladent prieš Lenkiją, peticijos Nr. 11036/03, par. 54–55; 2018 m. vasario 27 d. sprendimas byloje Sinkova prieš Ukrainą,peticijos Nr. 39496/11, par. 60).

Taigi, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Ukmergės rajono apylinkės teisme yra nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje Zigmantas Šegžda įtariamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 145 straipsnio 2 dalyje, 155 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 2 dalyje, 154 straipsnyje. Baudžiamojo persekiojimo metu, Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi, išnagrinėjęs Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės pareiškimą ir ikiteisminio tyrimo medžiagą Nr. 57-1-00699-14 dėl kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo įtariamajam Zigmantui Šegždai, nutarė skirti kardomąją priemonę – suėmimą 14 dienų terminui, t. y. nuo 2014 m. gruodžio 3 d. iki 2014 m. gruodžio 17 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartimi suėmimas buvo pratęstas iki 2015 m. sausio 16 d., o 2015 m. sausio 13 d. nutartimi šis terminas dar pratęstas iki 2015 m. sausio 21 d.

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 18 d. nutartimi, išnagrinėjęs Z. Šegždos skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 13 d. nutarties, nustatė, kad nagrinėjamu atveju aiškiai matyti, jog įtariamajam Z. Šegždai šios kardomosios priemonės terminas buvo pratęstas tik tam, kad būtų užtikrintas jo dalyvavimas procesinio veiksmo metu, kas nelaikytina griežčiausios kardomosios priemonės (suėmimo) pratęsimo pagrindu. 2015-01-13, konstatuodamas, jog įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, bandys paveikti nukentėjusiąją bei galimai darys naujas nusikalstamas veikas, ikiteisminio tyrimo teisėjas faktiškai tik formaliai atkartojo prokurorės prašyme dėl suėmimo termino pratęsimo nurodytus suėmimo pratęsimo pagrindus, visiškai neatsižvelgdamas į prokurorės teismo posėdžio metu pateiktus paaiškinimus dėl suėmimo termino pratęsimo priežasčių ir nepasisakydamas dėl jų pagrįstumo skundžiamoje nutartyje. Taip pat iš skundžiamos nutarties bei prokurorės pareiškimo neaišku kodėl po kelių dienų (2015-01-21) visi teismo konstatuoti suėmimo pratęsimo pagrindai staiga išnyko. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad šiuo klausimu visiškai nepasisakė ir prokurorė 2015-01-15 nutarimu nusprendusi paleisti įtariamąjį Z. Šegždą į laisvę. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pastarasis nutarimas buvo priimtas suėmimo Z. Šegždai taikymo metu, tačiau paleisti įtariamąjį prokurorė nutarė tik nuo 2015-01-22, t. y. po to, kai jis turėjo būti apžiūrėtas psichiatro. Teismas pažymėjo, kad 2015-01-13 vykusio teismo posėdžio pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu prokurorė nurodė, jog ji prašys teismo nuo 2015-01-22 paskirti įtariamajam kitą kardomąją priemonę – gyvenimą skyrium nuo nukentėjusiosios. Svarbia aplinkybe laikė ir tai, kad toks prašymas buvo pateiktas, tačiau 2015 m. sausio 13 d. nutartimi Vilniaus rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas jį atmetė, nurodydamas, jog Z. Šegždai jau yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Kaip jau minėta aukščiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartimi suėmimo terminas Z. Šegždai buvo pratęstas faktiškai jau nesant tam BPK 122 straipsnyje numatytų pagrindų, t. y. neteisėtai. Pažymėta, kad vien tik siekimas užtikrinti tinkamą įtariamajam paskirtos ambulatorinės psichiatrinės – psichologinės ekspertizės atlikimą, nepriskirtinas prie griežčiausios kardomosios priemonės  paskyrimo (pratęsimo) pagrindų.

Kaip žinoma, BPK 140 straipsnis reglamentuoja laikiną sulaikymą, kaip procesinės prievartos priemonę. Šio straipsnio pirmojoje dalyje, be kita ko, nustatyta, kad prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar kiekvienas asmuo gali sulaikyti asmenį, užkluptą darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo Nr. 57-1-00699-14 medžiagoje yra pakankamai duomenų, jog galimai įtariamojo įvykdytos nusikalstamos veikos truko ilgą laiko tarpą, tad yra didelė tikimybė, jog tokios veikos gali būti daromos pakartotinai.

Pagal EŽTT praktiką būtinoji (lot. sine qua non) suėmimo teisėtumo sąlyga yra pagrįstas įtarimas, kuris suprantamas kaip esantys (paaiškėję) faktai ar informacija, kurie pakankami objektyviam stebėtojui susidaryti nuomonę, kad įtariamasis gali būti padaręs nusikalstamą veiką (1994 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Murray prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr.14310/88; 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Labita prieš Italiją,peticijos Nr. 26772/95; 2009 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje Shannon prieš Latviją, peticijos Nr. 32214/03). Faktai, kurie gali sukelti įtarimą, neturi būti tokio paties lygmens, kaip būtina apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ar kaltinimui pareikšti (sprendimas byloje Murray prieš Jungtinę Karalystę; minėtas sprendimas byloje Merabishvili prieš Gruziją, par. 184).

Taigi, vertinant ieškovo argumento dėl jo suėmimo taikymo pagrįstumą (Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartys dėl suėmimo paskyrimo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi iki 2014 m. gruodžio 17 d., ir 2014 m. gruodžio 16 d. nutartimi pratęsimo iki 2015 m. sausio 16 d.), pažymėtina, kad teismai tokią kardomąją priemonę skyrė, nustatę byloje reikšmingas aplinkybes bei konstatavę suėmimo pagrindus, esančius BPK 122 straipsnio l dalies l ir 3 punktuose, 2 dalyje ir 4 dalyje, todėl tvirtinti, kad suėmimas pritaikytas ir / ar pratęstas minėtomis teismų nutartimis nepagrįstai, nėra jokio pagrindo, juolab, kad teismai konstatavo, jog pats ieškovas buvo pažeidęs anksčiau skirto rašytinio pasižadėjimo neišvykti sąlygas. Šioje vietoje pažymėtina, kad net ir Vilniaus apygardos teismui 2015 m. vasario 18 d. nutartimi konstatavus, jog Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015 m. sausio 13 d. nutartimi pratęsė ieškovui kardomąją priemonę – suėmimą, iki 2015-01-21, neteisėtai, nagrinėjamos bylos kontekste, tai nesudaro pagrindo pripažinti, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo Z. Šegždos teisių pažeidimui baudžiamajame procese ir dėl to taikyti valstybei civilinę atsakomybę. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. nutarties priėmimas, kuria Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartis pripažinta neteisėta (tuo pačiu konstatuojant, kad nebuvo pagrindo ieškovui pratęsti kardomąją priemonę – suėmimą, dar 5 dienom), pati savaime negali būti pripažįstama pagrindu preziumuoti, kad visi su kardomosios priemonės taikymu (pratęsimu) susiję baudžiamojo persekiojimo veiksmai buvo neteisėti.

Nagrinėjamu atveju taip pat aktualu paminėti, kad Z. Šegžda skundė Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 3 d. bei 2014 m. gruodžio 16 d. nutartis. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 12 d. nutartimi, nagrinėdamas skundą dėl 2014 m. gruodžio 16 d. nutarties, be kita ko, 2015 m. sausio 13 d. posėdžio dėl suėmimo pratęsimo išvakarėse, – konstatavo, kad „esamame etape kardomosios priemonės tikslai negali būti pasiekti kitokiomis kardomosiomis priemonėmis, kaip pačia griežčiausia – suėmimu.“. Pažymėtina ir tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartyje, konstatuojant sprendimo patęsti suėmimo terminą neteisėtumą, akcentuota, kad nei prokurorė prašydama, nei teismas pratęsdamas, neargumentavo, kodėl suėmimo terminas pratęstinas tik 5 dienoms. Teismas padarė išvadą, kad suėmimą buvo prašoma pratęsti tam, kad Z. Šegžda 2015-01-21 būtų apžiūrėtas psichiatro, o tokios priežasties, teismo nuomone, nepakako kardomosios priemonės taikymui. Šioje vietoje svarbu pažymėti tai, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartyje suėmimo pratęsimas buvo grindžiamas siekiu užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, o Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 12 d. nutartimi ją paliko galioti. Tuo tarpu Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 18 d. nutartyje taip pat pažymėjo, jog neaišku, kodėl po kelių dienų, t. y. 2015-01-21, visi suėmimo pagrindai (konstatuoti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartimi) staiga išnyko, o šiuo klausimu visiškai nepasisakė prokurorė 2015 m. sausio 15 d. nutarimu nusprendusi paleisti įtariamąjį į laisvę, t. y. – teismas konstatavo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartį esant neteisėta todėl, kad tuo metu (2015 m. sausio 13 d.) jau nebebuvo BPK 122 straipsnyje nustatytų pagrindų taikyti Z. Šegždai kardomąją priemonę. Svarbu įvertinti ir tai, kad aptariama Vilniaus apygardos teismo nutartis priimta beveik po mėnesio nuo įtariamojo paleidimo į laisvę, o skundą Z. Šegžda taip pat padavė jau būdamas laisvėje (2015-02-01). Nors įtariamasis turi teisę paduoti skundus dėl suėmimo per 20 dienų, tačiau paprastai tokie skundai paduodami greičiau, siekiant paleidimo į laisvę. Taigi, šioje situacijoje, teismui, vertinusiam sprendimą 5 dienoms pratęsti suėmimo terminą po to, kai pasibaigus teismo pratęstam suėmimo terminui įtariamasis jau buvo paleistas į laisvę, iš esmės nereikėjo spręsti dėl įtariamojo faktinio paleidimo iš suėmimo.

Pažymėtina ir tai, kad ieškovas, remdamasis Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartimi, ginčijo ir suėmimo paskyrimo bei pirmojo pratęsimo (iki 2015-01-16) teisėtumą ir inicijavo neskundžiamų apeliacinės instancijos teismo nutarčių dėl suėmimo pagrįstumo peržiūrėjimą, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 2 d. nutartimi ir 2015 m. balandžio 7 d. nutartimi, tokius ieškovo skundus faktiškai atmetė (pripažino, kad teismas pagrįstai atsisakė priimti įtariamojo skundus), inter alia konstatuodamas, jog vien tai, kad teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pratęsti suėmimo terminų nuo 2015-01-17 iki 2015-01-21, tačiau tai savaime nereiškia, kad suėmimas ieškovui buvo paskirtas neteisėtai (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

Taigi, Vilniaus apygardos 2014 m. gruodžio 23 d. ir 2015 m. sausio 12 d. nutartimis nustatyta, kad suėmimas įtariamajam Z. Šegždai buvo paskirtas ir iki 2015-01-16 pratęstas pagrįstai. Todėl, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytą EŽT ir Lietuvos kasacinio teismų praktiką, darytina išvada, kad šioje byloje ieškinio argumentai dėl pagrindo taikyti suėmimą ir vėliau jį pratęsti ieškovo atžvilgiu nebuvimo yra nepagrįsti, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog teismas, ikiteisminio tyrimo pareigūnai ar prokurorė padarė klaidą, kuri lėmė ieškovo Z. Šegždos teisių pažeidimą baudžiamajame procese, dėl ko jis patyrė žalą. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad būtų nustatyti kokie nors ieškovo atžvilgiu įvykdyti neteisėti teisėsaugos pareigūnų veiksmai. Byloje taip pat nėra įrodymų, kurie sudarytų pagrindą šioje byloje konstatuoti, kad tokie veiksmai buvo atlikti. Teismo vertinimu, išdėstytos faktinės aplinkybės patvirtina tai, kad tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorė, tiek teismas turėjo faktinį ir teisinį pagrindą dėl ieškovo imtis procesinių prievartos priemonių, t. y. – ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagrįstai, kardomosios priemonės ieškovui buvo pritaikytos teisėtai, tiek ikiteisminis tyrimas, tiek skundų nagrinėjimas teismuose – vilkinamas nebuvo, kas reiškia, kad valstybės civilinė atsakomybė šiuo atveju nėra galima.

Beje, vertinant proceso trukmę Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir atitinkamų nacionalinės teisės nuostatų aspektu (BPK 44 straipsnio 5 dalis ir kt.), nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys inter alia į tai, kad nei šioje byloje, nei ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra duomenų, kad procesas būtų be pagrindo stabdytas ar kitais pareigūnų veiksmais (neveikimu) būtų vilkintas. Priešingai, iš byloje esančios medžiagos matyti, kad būtent dėl paties ieškovo teikiamų skundų ir prašymų procesas trunka ilgiau nei objektyviai galėtų trukti. Ieškovas išskiria keletą laikotarpių, kai nebuvo atliekami tyrimo veiksmai. Tačiau pažymėtina, kad didžiąją dalį suėmimo taikymo laikotarpio, kurio metu, pasak ieškovo, nebuvo atliekami jokie veiksmai (2014-12-16 – 2015-01-16) teismuose buvo nagrinėjami jo skundai dėl suėmimo paskyrimo ir pratęsimo; kitais ieškovo nurodytais laikotarpiais (nuo 2015-01-21 iki 2015-03-04; nuo 2015-10-08 iki 2015-11-12) ieškovo teigimu „neveikimo“ terminai nevertintini kaip nepateisinamai ilgi, nes ikiteisminio tyrimo metu atliekami ir kitokie veiksmai, ne tik su įtariamuoju; tyrimo organizavimui buvo paskirtas naujas prokuroras, kuris 2015-10-12 gavęs didelės apimties tyrimo medžiagą, turėjo susipažinti su ja ir iš esmės tuoj pat spręsti klausimą dėl ikiteisminio tyrimo termino pratęsimo kreipiantis į ikiteisminio tyrimo teisėją, ką ir padarė 2015-10-21. Teisme gi, taip pat susiklostė ne ordinarios aplinkybės, kai gautas laiku prokuroro prašymas tiesiog negalėjo būti išnagrinėtas laiku, kadangi visi teisėjai (išskyrus vieną teisėją (kuri prašymo gavimo dieną atostogavo) dėl galimo šališkumo negalėjo priimti procesinių sprendimų šioje byloje (Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nutartis). Pažymėtina, kad ir kiti ieškovo veiksmai (neveikimas), nerodo jo paties kuo operatyvesnio proceso siekio, juolab kad jis puikiai išmano savo veiksmų procese reikšmę ir poveikį proceso trukmei. Nors bendradarbiavimas su teisėsaugos institucijomis kaltinamajam neprivalomas, tačiau jo stoka gali prisidėti prie proceso pailginimo. Pagal EŽTT praktiką, vertinant baudžiamojo proceso trukmę, proceso pradžia laikomas oficialus kompetentingos institucijos pranešimas asmeniui apie įtarimą, kad jis padarė nusikalstamą veiką, arba kitokių priemonių, kuriomis išreiškiamas toks įtarimas ir kuriomis panašiai iš esmės paveikiama įtariamojo padėtis, taikymas (žr., pvz., Kravtas v. Lithuania, no. 12717/06, judgment of 18 January 2011). EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad bylos proceso ilgumo pagrįstumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir teismo praktikoje apibrėžtus kriterijus: konkrečios bylos sudėtingumą, asmens (įtariamojo) bei valdžios institucijų elgesį nagrinėjant bylą ir kitas bylai reikšmingas aplinkybes (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. byla Nr. 36743/97 G. prieš Lietuvą; 2001 m. lapkričio 13 d. byla Nr. 55479/00 Šleževičius prieš Lietuva; 2003 m. gruodžio 11 d. byla Nr. 70661/01 Girdauskas prieš Lietuvą). Tokios teisminės praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėse bylose Nr. 3K-3-895/2003, Nr. 3K-7-7/2007 ir kt. Taigi, dėl pirmiau nurodytų priežasčių, ieškovo argumentai, kiek jie susiję su proceso vilkinimu, atmetami kaip visiškai nepagrįsti.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovas nepagrindė ir savo argumentų dėl galimo teisėjo Rinaldo Adamonio šališkumo, baudžiamosios bylos nagrinėjimo vilkinimo, ir daro išvadą, kad tai subjektyvi ieškovo pareikšta nuomonė. Taip pat argumentų kad valdžios institucijos baudžiamojo persekiojimo metu elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai, ar, kad pažeidė Konvencijoje, Konstitucijoje ir BPK įtvirtintus nesikišimo į asmeninį gyvenimą, būsto neliečiamybės ir asmens nuosavybės neliečiamumo principus, ar jo teisę gyventi savo namuose, bendrauti su vaikais.

Teismas pažymi, kad nors bendradarbiavimas su teisėsaugos institucijomis kaltinamajam neprivalomas, tačiau jo stoka gali prisidėti prie proceso pailginimo. Atsižvelgiant į Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmuose nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-7-517/2018 paskirtų teismo posėdžių skaičių, teismo posėdžių atidėjimo priežastis, baudžiamosios bylos apimtį, paties ieškovo procesinį elgesį baudžiamojoje byloje, teikiant daugybę procesinių ir neprocesinių skundų, teismas daro išvadą, kad bylos nagrinėjimas nėra vilkinamas.

Iš aukščiau išdėstyto teismas daro išvadą, kad visiškai nepagrįstos ieškovo nurodytos aplinkybės dėl per ilgo bylos tyrimo ir bylos nagrinėjimo.  

Ieškovas prašo priteisti jam 200 000,0014481,00 Eur dydžio neturtinę žalą.  Ieškovas, reikalaudama atlyginti žalą pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jam tenka pareiga įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūnų neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, teismas daro išvada, kad ieškovas neįrodė, jog patyrė 200 000,00 Eur dydžio neturtinę žalą. Neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi būti siekiama, kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą. Civilinis kodeksas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Taigi, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Ieškovė nurodo, kad dėl baudžiamojo persekiojimo jis negali surasti pastovaus darbo, žymiai sumažėjo jo gaunamos pajamos. Tačiau teismui nepateikta šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, t. y. jog ieškovas atleidžiamas iš darbo būtent dėl nagrinėjamos baudžiamosios bylos, kokios buvo jo pajamos iki baudžiamosios bylos iškėlimo ir kokio dydžio pajamų jis negavo pradėjus jo atžvilgiu ikiteisminį tyrimą (CPK 178 str.).

Iš aukščiau išdėstyto teismas daro išvadą, kad ieškovas nepagrindė ir reikalaujamos priteisti iš atsakovo – valstybės, neturtinės žalos nei fakto, nei dydžio, neįrodė priežastinio ryšio tarp jo nurodomų neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą ir taikyti kardomąją priemonę – suėmimą bei vėliau jį tęsti – buvo, taip pat įvertinus ir tą aplinkybę, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 18 d. nutartimi pripažino Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartį neteisėta, – bylą tyrę ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai, bei bylą nagrinėję teisėjai klaidų ar šiurkščių pažeidimų nepadarė, todėl, teismas neturi pagrindo pripažinti, kad ieškovo nurodyti ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai, teisėjai atliko kokius nors neteisėtus veiksmus jo atžvilgiu, kurie pagal CK 6.272 straipsnį lemtų valstybės civilinę atsakomybę. Teismų praktikoje laikoma, kad nenustačius neteisėtų valstybės pareigūnų veiksmų, kaip CK 6.272 straipsnyje įtvirtintos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų, nėra prasmės nustatinėti kitų civilinės atsakomybės sąlygų – ieškovui padarytos žalos bei priežastinio ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012). Atsižvelgiant į išdėstytą, ieškovo Zigmanto Šegždos ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 177, 178, 185 straipsniai).

Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi – šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsižvelgiant į nurodytą bei ieškinį atmetus – ieškovo bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, o atsakovą atstovaujantys Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija šioje byloje nepateikė jokių įrodymų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jos nėra priteisiamos.

Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, sprendimo motyvus ir padarytas išvadas, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

Valstybė patyrė 9,61 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). CPK 96 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad jeigu iš šalies į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Lietuvos Respublikos teisingumo ir finansų ministrų 2011 m. lapkričio 7 d. įsakyme Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo” (įsigaliojo 2011 m. lapkričio 11 d.) nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3,00 Eur, todėl atsižvelgiant į išdėstytą aukščiau, ieškinį atmetus, nurodyto dydžio bylinėjimosi išlaidos priteistinos į valstybės biudžetą iš ieškovo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 268-270 straipsniais, teismas

            n u s p r e n d ž i a:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo Zigmanto Šegždos, asmens kodas 36005010036, valstybei 9,61 Eur (devyni eurai 61 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (jas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660). Sumokėjimą patvirtinantį dokumentą būtina pristatyti į Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

 

Teisėjas                                                          Edvardas Juozėnas

 

Peržiūros: 755

Komentarai   

+13 # LIETUVOS RESPUBLIKOS 2018-07-03 17:48
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU teisėjas dengia savus. Tai jau įteisintas pasityčiojimas :-*
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti