„Ponia Grybauskaite, perduokite linkėjimus Mockui, kad patrauktų skaliką.“

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 4.60 (5 Votes)

„Ponia Grybauskaite, perduokite linkėjimus Mockui, kad patrauktų skaliką.“

 

 

 

Bronius Pogrindis

 

 

 

Teksto autorius turi faktinį pagrindą manyti, kad toliau pateikiamas  nuožmus baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas iš karto po to, kai 2014 metais pilietiškai aktyvus žmogus  pradėjo domėtis, kodėl  naujai paskirti Viešųjų pirkimų tarnybos vadovai, jo manymu,  netinkamai kontroliavo stambiausias valstybės įmones ir ar, galimai užsitikrinus šių vadovų palaikymą bei metodinę pagalbą,  nebuvo apeinamos  Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatos Ignalinos atominėje elektrinėje, AB „Lietuvos geležinkeliai“, Lietuvos automobilių kelių direkcijoje, VĮ „Oro navigacija“ ir kt.

 

 

 

Be to ši medžiaga yra tikras idėjų lobynas žmonėms, norintiems  paduoti skundus  Europos Žmogaus Teisių Teismui dėl policijos, prokuratūros ir teismų neteisėtų veiksmų. Čia rasite svarbiausias teisines  formuluotes, be kurių Strasbūro teismas nepriims nagrinėti peticijos, net jeigu ją surašė itin kvalifikuotas advokatas. Beje, Strasbūro teismas nereikalauja, kad peticiją rašytų advokatas. Pažymėtina tai, kad šioje  publikacijoje yra reiškiama autoriaus ir ieškovo subjektyvi nuomonė. Ieškovas dėsto policijos, prokuratūros ir teismų veiklos analizę ir vertinimą vadovaudamasis  nacionalinės ir  Europos teisės normomis. Žinia, kad Lietuvoje galioja Europos teisės (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos) viršenybė.

 

 

 

Ieškovas: byla nuasmeninta, pavardė neskelbiama, kadangi ieškovas gauna sistemingus bauginimus ir užslėptus grasinimus iš prokuratūros ir teismų sistemos atstovų.

 

 

 

Atsakovas: Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos

 

Kodas 188604955, adresas: Gedimino pr. 30, Vilniaus m.

 

Atsakovo atstovas: Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra

 

Kodas 288603320, adresas: Rinktinės g, 5A, Vilniaus m.

 

 

 

2018-04-17 ieškovo kalba Vilniaus miesto  apylinkės teisme

 

Civilinė byla Nr.2-...-433/2018 dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėto sulaikymo, neteisėto suėmimo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, procesinio delsimo, šališko teismo ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimo, atlyginimo

 

 

 

Valstybės institucijas, pareigūnus (ir tada, kai jie vykdo jiems patikėtas funkcijas, ir tada, kai neįgyvendina jokių savo įgaliojimų) žmonės pagrįstai gali laikyti valstybės valios reiškėjais ar vykdytojais. Valstybės institucijos, pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (2006-08-19 Konstitucinio Teismo nutarimas). Atsakomybę už žalą bei jos atlyginimą reglamentuoja  Civilinio kodekso 6.250 str., tačiau šioje byloje negali eiti kalba apie įprastą civilinę atsakomybę, įprastą neturtinę žalą, kadangi valstybės padaryta žala ieškovo atveju tęstinė - ji tęsiasi ilgus metus, neturtinė  žala didėja  sulig kiekvienu neteisėtu sprendimu, visi sprendimai, teisėjų, prokurorų veiksmai tarpusavyje susiję, yra tęstinė ir sutartinė veika. 

 

 

 

1. Dėl neteisėto suėmimo ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punkto pažeidimo ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 57-1-...-14

 

 

 

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 5 straipsnio 1 dalies c punktas užtikrina asmens fizinę laisvę; Konvencijos  tikslas yra užtikrinti, kad niekam savavališkai nebūtų atimta laisvė.

 

1. Kiekvienas žmogus turi teisę į laisvę ir asmens neliečiamybę. Niekam negali būti atimta laisvė kitaip, kaip šiais atvejais ir pagal įstatymo nustatytą tvarką:

 

c) kai jis teisėtai suimamas ar sulaikomas, kad būtų pristatytas kompetentingam teismo pareigūnui, pagrįstai įtariant padarius nusikaltimą ar kai pagrįstai manoma, jog būtina užkirsti kelią padaryti nusikaltimą, arba manoma, kad jis gali pabėgti jį padaręs <...>.“

 

BPK 122 str. 7 ir 8 dalyse nurodytos sąlygos, kad  kardomoji priemonė - suėmimas gali būti skiriama tik tais atvejais, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Be šių nurodytų sąlygų, turi būti ir bent vienas iš BPK 122 str. 1 dalyje numatytų pagrindų. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014-12-03 nutartimi ieškovui paskyrė kardomąją priemonę  - suėmimą 14 dienų terminui. Paskui suėmimo terminas pratęstas 2 kartus iki 2015-01-21

 

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014-12-03 (civilinių bylų teisėja RenataVolodko) ir 2014-12-16 (civilinių bylų teisėja Dalia Zeniauskaitė) nutartyse padarė išvadas, kad ieškovo galimai įvykdyta apysunkė nusikalstama veika, numatyta BK 145 str. 2 dalyje, buvo vykdoma nuo 2013-10-06 iki 2014-05-04, tad yra didelė tikimybė, kad tokia veika bus daroma pakartotinai nuo 2014-12-03 dienos,  t.y. egzistuoja PBK 122 str. 1 dalies 3 punkte ir 4 dalyje numatyti pagrindai, kad iki nuosprendžio priėmimo ieškovas gali padaryti naujų labai sunkių, sunkių ar LR baudžiamojo kodekso (BK) 178 straipsnio 2 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje, 181 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje numatytų apysunkių nusikaltimų.

 

Iš civilinių bylų teisėjų R.Volodko ir D.Zeniauskaitės nutarčių neaišku, kodėl nuo 2014-05-05 iki 2014-12-03 (suėmimo paskyrimo dienos) tikimybė, kad minėta veika galėjo būti daroma, neegzistavo, ir kodėl praėjus septyneriems mėnesiams po galimai padarytos veikos, o būtent nuo 2014-12-03, tokia tikimybė atsirado. Taip pat neaišku, kodėl BK 145 str. 2 dalyje nurodytą veiką teismas traktavo kaip egzistuojančią baigtiniame BPK 122 str. 4 dalyje nurodytų apysunkių nusikalstamų veikų sąraše, nors šiame straipsnyje tokia veika nenurodyta.

 

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014-12-03 nutartyje nurodė, kad skyrė ieškovui „minimaliai būtiną“ 14 dienų suėmimo terminą, per kurį būtų atlikti būtini ikiteisminio tyrimo veiksmai. Tas pats teismas 2014-12-16 nutartyje nurodė, kad  ieškovui pratęsė  suėmimą vieno mėnesio terminui tam, kad ieškovui būtų atlikta teismo ambulatorinė psichiatrinė-psichologinė ekspertizė.  Tačiau per teismo  skirtą terminą  1,5 valandos trukmės ekspertizė atlikta  nebuvo. Ji atlikta tik 2015-01-21dieną, t.y. paskutinę dieną prieš paleidžiant jį į laisvę. Visas Vilniaus rajono apylinkės teismo 3 teismo nutartis ieškovas apskundė Vilniaus apygardos teismui.

 

Vilniaus apygardos teismas 2015-02-18  panaikino 2015-01-13 Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartį kaip neteisėtą. Šio teismo teisėjas Algimantas Valantinas nutartyje nurodė, kad suėmimas yra neteisėtas, jei jis skiriamas tik tam, kad būtų užtikrintas pastarojo dalyvavimas procesinio veiksmo metu. Taip pat teismas nurodė, kad suėmimas siekiant asmenį tik apklausti ir parodyti jį psichiatrui  nelaikytinas griežčiausios kardomosios priemonės skyrimo pagrindu. Ikiteisminio tyrimo metu asmenų sulaikymo ir suėmimo atvejai patenka į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 str. 1 dalies c punkto reguliuojamą sritį, todėl tikrinant sulaikymo ar suėmimo  teisėtumą reikia nustatyti, ar egzistuoja pagrįstas įtarimas suimtojo ar sulaikytojo atžvilgiu.

 

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) pateikė „pagrįsto įtarimo“ apibrėžimą („reasonable suspicion“), kuris atitinka „pagrįsto manymo“ sąvoką: „Pagrįstas įtarimas suponuoja, kad  esantys faktai arba informacija leidžia objektyviam stebėtojui spėti, kad įtariamas asmuo gali būti padaręs nusikalstamą veiką, numatytą baudžiamajame kodekse.“  Tačiau tai, kas galėtų būti „pagrįstu“, priklausys nuo daugelio aplinkybių. Nagrinėjamo ieškinio atveju, baudžiamoji byla remiasi parodymais nukentėjusiosios, kuri ieškovu turi turtinius ginčus teisme, todėl vien tik nukentėjusiosios S.J. pareiškimai, kad ieškovas padarė nusikaltimą, nėra savaime pakankami, kad pagrįstų išvadą, jog „pagrįstas įtarimas“ egzistuoja. Nukentėjusioji S,J. yra aukščiausio rango valstybės pareigūnė, turėdama tikslą nepagrįstai apkaltinti buvusį sugyventinį, galėjo pasinaudoti savo įtaka teisėsaugos ir teisėtvarkos pareigūnams, kas  turėjo kelti abejonių jos pareiškimų patikimumu. Tačiau pareigūnai, užuot išsamiai patikrinę faktus, patikrinę ar S.J. skundas yra tinkamai pagrįstas, tam, kad nustatytų buvimą pagrįsto įtarimo ieškovą padarius nusikaltimą, iš tikrųjų sąmoningai siekė jį suimti galimai dėl asmeninių interesų. Kitaip tariant, nepriklausomai nuo to, ar ieškovas buvo suimtas neteisėtai ar dėl netinkamo bylos faktų išnagrinėjimo arba dėl bona fide („sąžiningos“) klaidos, teismai ieškovo suėmimo ir suėmimo termino pratęsimo atveju  nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių egzistavimą pagrįsto įtarimo, jog ieškovas padarė nusikaltimą. Jei ieškovas būtų iš tikrųjų padaręs nusikaltimą ir būtų norėjęs daryti spaudimą nukentėjusiajam ar liudytojams arba sunaikinti įkalčius, jis būtų turėjęs daug laiko tai padaryti. (Stepuleac v. Moldova, 8207/06, 6 November 2007).

 

Nagrinėjamo ieškinio atveju baudžiamoji byla ieškovui buvo iškelta 2014-05-04 dieną, o jo suėmimo dieną - 2014-12-03 - prokuratūra nepateikė jokių duomenų, kad per šį septynių  mėnesių laikotarpį ieškovas bėgo, slėpėsi, trukdė procesui ar darė nusikaltimus. Tad nebuvo jokios būtinybės suimti ieškovą tam, kad būtų galima sustabdyti tęstinius nusikalstamus veiksmus. Kelia susirūpinimą tai, kad Vilniaus apygardos teismo teisėjas Algimantas Valantinas 2014-12-23 nutartyje padarė išvadą, jog buvo pagrindas taikyti griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą ieškovui, manydamas, kad jis nesilaikė švelniausios kardomosios priemonės. Tokia 2014-12-23 Vilniaus apygardos teismo teisėjo Algimanto Valantino  išvada prieštarauja EŽTT praktikai. Esant nurodytam, Vilniaus apygardos teismas (teisėjas Algimantas Valantinas), 2014-12-23 nutartimi palikdamas galioti 2014-12-03 Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartį, pažeidė Konvencijos 5 str. 1 dalies c punktą.

 

EŽTT pakartotinai nurodė, kad nustatant, ar suėmimas artimai susijęs su savo tikslu,  „būtinumo suimti“ reikalavimas neegzistuoja pagal Konvencijos  5 str. 1 dalies c punktą. EŽTT pripažino, kad teismai mažų mažiausiai turėtų svarstyti klausimą dėl „mažiau griežtų (kardomųjų) priemonių“. Vėliau EŽTT žengė dar vieną žingsnį į priekį ir nustatė, kad suėmimas turėtų būti „kraštutinė priemonė“.. EŽTT numato, kad nacionaliniai teismai pirmiausia turi užtikrinti, kad apkaltinto asmens ikiteisminis suėmimas neturi viršyti protingo termino. Tuo tikslu teismai privalo patikrinti visus faktus, įrodinėjant už ar prieš egzistavimą tikro reikalavimo pagrįsti viešąjį interesą, tinkamai atsižvelgiant į nekaltumo prezumpcijos principą, nukrypimą nuo teisės į asmens laisvę  taisyklės ir juos išdėstyti savo sprendimuose atmetant prašymus paleisti iš suėmimo. EŽTT nurodė, kad, nors galimos bausmės griežtumas yra tinkamas elementas vertinant bėgimo (slėpimosi) ar pakartotino nusikaltimo riziką, poreikis tęsti laisvės atėmimą negali būti vertinamas iš grynai abstraktaus požiūrio taško, atsižvelgiant išimtinai į nusikalstamos veikos sunkumą (Mamedova v. Russia, 7064/05, 1 June 2006).

 

Nežiūrint į tai, nagrinėjamo ieškinio atveju ieškovo  suėmimą ir suėmimo termino pratęsimą teismai grindė stereotipine formuluote, kad gresianti  bausmė už apysunkį nusikaltimą padidina bėgimo (slėpimosi) nuo teismo galimybę. BPK 122 str. 2 dalis numato, kad kai pagrįstai manoma, kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, suėmimas gali būti paskirtas atsižvelgiant į įtariamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes. EŽTT taip pat pažymi, kad bėgimo (slėpimosi) pavojus privalo būti vertinamas atsižvelgiant į eilę kitų svarbių faktorių, kurie galėtų arba patvirtinti bėgimo (slėpimosi) pavojų arba pasirodyti tokie nežymūs, kad galėtų pagrįsti ikiteisminį suėmimą. Šiame kontekste ypatingas dėmesys privalo būti atkreiptas į įtariamo asmens charakterį, jo elgesio normas, jo turtą, jo ryšius su valstybe, kurioje vyksta ikiteisminis tyrimas, arba jo tarptautinius kontaktus (W. v. Switzerland, 14379/88, 26 January 1993; Boicenco v. Moldova, 41088/05, 11 July 2006; Bykov v. Russia [GC], 4378/02, 10 March 2009).

 

            Nagrinėjamu atveju teismai privalėjo žymiai detaliau išanalizuoti ieškovo asmeninę padėtį ir pateikti konkrečias, aiškiai apibrėžtas jo suėmimo priežastis, pagrįstas įrodomaisiais duomenimis ir išvadomis. Didelį susirūpinimą EŽT Teismui kelia tai, kad nacionaliniai teismai taiko selektyvų ir prieštaringą požiūrį vertindami šalių argumentus, juos siejant su pareiškėjo suėmimo pagrindais. Laikydami pareiškėjo argumentus subjektyviais ir nekreipdami dėmesio į svarbius faktus, kurie mažino jo bėgimo (slėpimosi) riziką, teismai iš prokuratūros pareigūnų priėmė informaciją jos kritiškai nevertindami, nepatikrindami duomenų patikimumo  (Aleksandr Makarov v. Russia, 15217/07, 12 March 2009; Mamedova v. Russia, 7064/05, 1 June 2006).

 

            Ieškovas kreipdamasis į teismus rėmėsi faktais, kurie mažina jo bėgimo (slėpimosi) riziką. Tačiau pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neskyrė dėmesio pareiškėjo pateiktų argumentų apsvarstymui, kad jis nėra teistas, turi  nekilnojamąjį turtą Lietuvoje, nuosavą verslą, du mažamečius vaikus. Teismai nekreipė dėmesio į faktus, kad ieškovas: a) turėjo galimybę pabėgti iš Lietuvos nuo baudžiamosios bylos jam iškėlimo  2014-05-04 dieną iki  jo suėmimo dienos, t.y. iki 2014-12-03 dienos; b) 2014-12-03 ieškovas pats atvyko į Vilniaus rajono apylinkės teismo eilinį posėdį  kaip ieškovas kitoje civilinėje byloje ir ten pat buvo sulaikytas, t.y. prokuratūra ir teismai žinojo, kad ieškovas nebėgs (nesislėps). Apibendrinant tai, kas išdėstyta, ieškovas konstatuoja, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014-12-03 nutartimi ieškovui suėmimą, šią kardomąją priemonę 2014-12-16 ir 2015-01-13 nutartimis pratęsęs suėmimo terminą pažeidė Konvencijos  5 str. 1 dalies c punktą.

 

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Stasys Lemežis, nagrinėdamas ieškovo apeliacinį skundą, 2015-01-12 nutartyje neobjektyviai ir paviršutiniškai  interpretavo ieškovo argumentus. Teisėjas padarė klaidingą išvadą, kad jei ieškovas turi JAV ir Australijos universitetinį išsilavinimą, dirba Lietuvos ir Australijos bendrovėje, ieškovas turi ryšių su užsienio valstybėmis, bet neturi tvirtų socialinių ryšių Lietuvoje, todėl gali bėgti (slėptis). Kadangi teisėjas Stasys Lemežis, pažeisdamas EŽTT praktiką, nepristatė ieškovo į teismo posėdį, pastarasis neturėjo jokios galimybės paaiškinti, kad jo tarptautiniai ryšiai per ilgą laiką išnyko, jis neturi jokių verslo santykių su užsienio valstybių įmonėmis, nes JAV ir Australijos universitetinį išsilavinimą jis gavo ir įmonę įsteigė daugiau kaip prieš 15 metų. Pažymėtina, kad prokuratūra ir teismai nepateikė duomenų apie ieškovo turimas lėšas Lietuvos ir užsienio valstybių bankuose, nepateikė duomenų, kad ieškovas pirko didelę sumą užsienio valiutos arba kad ieškovas siekė parduoti savo nekilnojamą turtą, kurio, be kita ko, neįmanoma greitai parduoti, nes turtas įkeistas ir areštuotas. Esant nurodytam, Vilniaus apygardos teismas, 2015-01-12 nutartimi palikdamas galioti 2014-12-16 Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartį, pažeidė Konvencijos 5 str. 1 dalies c punktą.

 

            Vilniaus rajono apylinkės teismas (civilinių bylų teisėjas Saulius Jakaitis) 2015-01-13 nutartimi pratęsdamas ieškovo suėmimo terminą vienintelis nurodė „pagrįstą įtarimą“, kad ieškovas gali trukdyti procesui – paveikti nukentėjusiąją ir liudytojus. Tačiau teismas nekreipė dėmesio į aplinkybę, kad nuo tyrimo pradžios iki jo suėmimo dienos praėjo septyni mėnesiai, tad, ikiteisminio tyrimo pareigūnai turėjo daugiau nei pakankamai laiko apklausti nukentėjusiąją ir liudytojus. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ieškovas konstatuoja, kad  Vilniaus rajono apylinkės teismas, 2015-01-13 nutartimi antrą kartą pratęsdamas ieškovo suėmimo terminą 5 dienoms, pažeidė Konvencijos 5 str. 1 dalies c punktą.  (Letellier v. France, 12369/86, 26 June 1991; Mamedova v. Russia, 7064/05, 1 June 2006).

 

Tačiau, svarbiausia, kas galėtų stulbinti EŽT Teismą, jog neabejodami tam tikra informacija, pirmosios instancijos teismai nesudarė ieškovui galimybės ją nuginčyti ar jai prieštarauti, pavyzdžiui, apklausiant šiuos liudytojus, arba bent jau pateikiant pareiškėjui jų skundų ar pareiškimų kopijas. Išaiškėjo, kad ieškovas net nebuvo informuotas apie bylą tiriančio prokuroro prašymų esmę ir turinį, skirtą pagrįsti teiginius apie galimą manipuliavimą liudytojais (Aleksandr Makarov v. Russia, 15217/07). EŽTT konstatavo, kad, jei klausimas susijęs su pakartotinos nusikalstamos veikos darymu, nepakanka pasiremti asmens praeitimi tam, kad būtų galima pateisinti atsisakyti jį paleisti iš suėmimo (Muller v. France, 21802/93, 17 March 1997). Norėdami pateisinti suėmimo termino pratęsimą, eilėje nutarčių teismai rėmėsi tikimybe, kad pareiškėjas darys pakartotiną nusikalstamą veiką. Tačiau teismai nepaminėjo jokių konkrečių faktų, kurie pagrįstų jų išvadą, kad egzistavo rizika, jog ieškovas darys naujus nusikaltimus.

 

Nagrinėjamu atveju prokuratūra ir teismai savo nutartyse dėl suėmimo nenurodė, kodėl jie manė turintys tinkamai pagrįstus įtarimus, kad ieškovas darys nusikalstamą veiką. Prokuratūra ir teismai nesistengė paneigti ieškovo arba jo gynėjo argumentų, Teismai savo nutartyse dėl suėmimo nenurodė, kodėl ieškovas turėtų būti motyvuotas daryti nusikalstamą veiką, nepateikė duomenų, kad nuo baudžiamosios ieškovui iškėlimo dienos 2014-05-04 dieną iki jo suėmimo dienos - 2014-12-03 dieną ieškovas padarė kokią nors nusikalstamą veiką.  Pažymėtina, kad septynių mėnesių laikotarpyje ieškovas kardomąja priemone buvo įpareigotas gyventi tame pačiame vienbučiame name kartu su nukentėjusiąja, kas daro išvadą, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuratūra neįžvelgė pagrindo, kad ieškovas gali daryti kokias nors nusikalstamas veikas. Kita vertus, ieškovui inkriminuojama veika nesusijusi su piniginių lėšų grobstymu ar stambaus masto vagyste, kad būdamas laisvėje ieškovas būtų motyvuotas neteisėtai praturtėti. Esant nurodytam, Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014-12-03, 2014-12-16 ir  2015-01-13 nutartimis, bei Vilniaus apygardos teismas 2014-12-23 ir 2015-01-12 nutartimis  pažeidė Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punktą.

 

 

 

2. Dėl  Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 3 dalies pažeidimo  ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 57-...-14

 

 

 

Konvencijos 5 straipsnio  3 dalis nustato, kad: „Kiekvienas sulaikytasis ar suimtasis pagal šio straipsnio 1 dalies c punkto nuostatas turi būti skubiai pristatytas teisėjui ar kitam pareigūnui, kuriam įstatymas yra suteikęs teisę vykdyti teismines funkcijas, ir turi teisę į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką arba teisę būti paleistas proceso metu. Paleidimas gali būti sąlygojamas garantijų, kad jis atvyks į teismą.“Konvencijos 5 straipsnio 3 dalis, kaip garantijų sistemos sudėtinė dalis, yra struktūriškai susijusi su dviem atskirais dalykais: a) ankstyvais etapais po sulaikymo, kai asmuo patenka pas valdžios organus b) ir laikotarpį, laukiant galimo teismo iki teisiamojo teismo, kurio metu įtariamasis gali būti suimtas arba paleistas su tam tikromis sąlygomis arba be jų.  Pagal Konvenciją  teismas turi pareigą ne tik suteikti galimybę suimtam asmeniui  dalyvauti teisme, bet ir pareigą tokį asmenį skubiai pristatyti teisėjui.

 

Nagrinėjamu atveju ieškovo apeliacinį skundą dėl 2014-01-03 Vilniaus rajono apylinkės teismo nutarties skirti suėmimą teismas išnagrinėtas po 19 dienų (2014-12-22), t.y jau po to, kai jam buvo pratęstas suėmimo terminas 30 dienų terminui. EŽTT konstatuoja, kad net 15 dienų skundo nagrinėjimo terminas yra nesuderinamas su Konvencijos 5 Straipsnio  3 dalies reikalavimu „skubiai pristatyti teisėjui“. Ieškovas 2015-02-01 padavė apeliacinį skundą dėl 2015-01-13 Vilniaus rajono apylinkės teismo nutarties pratęsti suėmimo terminą. Apeliacinį skundą teismas išnagrinėjo  2015-02-17 dieną, t.y. po to, kai ieškovas buvo paleistas į laisvę 2015-01-23 dieną. EŽT Teismas konstatuoja, kad toks ilgas (16 dienų) vėlavimas vėlgi yra nesuderinamas su Konvencijos 5 Straipsnio 3 dalies reikalavimu „skubiai pristatyti teisėjui.“ (Harkmann v. Estonia, 2192/03, 11 July 2006).

 

EŽTT pažymi, kad pareiškėjas buvo paleistas 2002 m. spalio 17 dieną, t.y. dar prieš tai, kai jo suėmimo teisėtumas buvo tikrinamas apygardos teisme. Iki to laiko, jis buvo suimtas ir laikomas areštinėje 15 dienų. EŽT Teismas daro išvadą, kad šis terminas  yra nesuderinamas su Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies reikalavimu „skubiai pristatyti teisėjui“ (Harkmann v. Estonia, 2192/03, 11 July 2006).EŽTT taip pat išaiškino, kad  Konvencijos 5 Straipsnio  3 dalis („turi būti skubiai pristatytas... “), kuri suprantama pagal Konvencijos straipsnio dalyką ir tikslą, nustato aiškų jos „procedūrinį reikalavimą“: teisėjas privalo faktiškai išklausyti suimtą asmenį, išnagrinėti  ir priimti tinkamą sprendimą. (De Jong, Baljet and Van Den Brink v. the Netherlands, 8805/79, 8806/79 and 9242/81, 22 May 1984). EŽTT pateikė kitą atvejį: „Taip pat yra ydinga, kai savo 2015 m. vasario 22 d. sprendime apylinkės teismas padarė išvadą, kad nėra reikalinga išgirsti šalių nuomonę dėl prokuroro pateiktos medžiagos teismui, kuri pagrindė prašymą pratęsti suėmimo terminą. Ryšium su tuo, EŽTT primena, kad Konvencijos 5 Straipsnio  3 dalis įpareigoja, kad teisėjas asmeniškai turi išklausyti įtariamąjį, patikrinti visus faktus liudijančius už ir prieš ikiteisminį suėmimą ir sprendime dėl suėmimo, išdėstyti faktus, kuriais sprendimas yra grindžiamas.  Todėl pareiškėjos  suėmimo termino pratęsimas neišklausius jos nuomonės, suteikiant jai galimybę paaiškinti, pakomentuoti medžiagą, kurią prokuroras pateikė, ir tinkamai atsižvelgiant į jos  argumentus pagrindžiančius jos paleidimą į laisvę (in favour of the release) yra  nesuderinamas su Konvencijos 5 straipsnio  3 dalies reikalavimu (Mamedova v. Russia, 7064/05, 1 June 2006) .

 

            Nagrinėjamo ieškinio atveju Vilniaus rajono apylinkės teismas (civilinių bylų teisėjai Dalia Zeniauskaitė ir Saulius Jakaitis), 2014-12-16 ir 2015-01-16 spręsdamas ieškovo suėmimo pratęsimo klausimą, ieškovo nepristatė ikiteisminio tyrimo teisėjui, tad ieškovo  suėmimo terminą teismas pratęsė neišklausęs jo nuomonės. Esant nurodytam, Vilniaus rajono apylinkės teismas, atlikdamas procesinius veiksmus,  nepademonstravo (neatliko) pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (“special diligence”). Taigi, teismas pažeidė Konvencijos 5 straipsnio  3 dalį.

 

           

 

3. Dėl  Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 4 dalies pažeidimo  ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 57-...-14

 

 

 

Konvencijos 5 straipsnio 4 dalis skelbia: “Kiekvienas asmuo, kuriam atimta laisvė dėl sulaikymo ar suėmimo, turi teisę kreiptis į teismą, kad šis greitai priimtų sprendimą dėl kalinimo teisėtumo ir, jeigu asmuo kalinamas neteisėtai, nuspręstų jį paleisti.“Po ieškovo suėmimo, kai Vilniaus apygardos teismas (teisėjas Algimantas Valantinas) 2014 m. gruodžio 22 d. nagrinėjo jo skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014-12-03 nutarties skirti suėmimą, ieškovas nebuvo pristatytas teisėjui.  Po ieškovo suėmimo, kai Vilniaus apygardos teismas (teisėjas Stasys Lemežis) 2015 m. sausio 12 d. nagrinėjo jo skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014-12-16 nutarties pratęsti suėmimo terminą, ieškovas taip pat nebuvo pristatytas teisėjui. 

 

Konvencijos 5 straipsnio 4 dalis suteikia sulaikytiems ar suimtiems asmenims teisę kreiptis į teismą dėl procesinių ir materialinių sąlygų, esminių jų laisvės atėmimo “teisėtumui” Konvencijos prasme (žr. Brogan and Others v. the United Kingdom, nos. 11209/84, 11266/84, 11386/85, 1988-11-29, Series A no. 145-B, pp. 34-35, § 65). Be to, teismas, nagrinėdamas tokius klausimus, privalo suteikti “teisminio proceso garantijas”. Procesas turi būti rungtyniškas ir turi visada užtikrinti šalių – prokuroro ir suimtojo – lygybę. Tuo atveju, jei asmens suėmimas patenka į Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punkto taikymo sferą, būtinas posėdis (žr. Trzaska v. Poland, no. 25792/94, 2000-07-11, § 74).

 

Grįžtant prie šios bylos faktų, ieškovo suėmimas buvo paskirtas, kai jis buvo pristatytas į Vilniaus rajono apylinkės teismą 2014 m. gruodžio 3 dieną. Lietuvos Respublikos teisė suteikė jam teisę apskųsti šį sprendimą. (žr. Toth v. Austria, no. 11894/85, 1991-12-12, Series A no. 224, § 84).  Taigi šiai apskundimo teisei taikomos Konvencijos 5 straipsnio 4 dalies nuostatos. Nagrinėjant ieškovo skundus  dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014-12-03 nutarties skirti suėmimą ir dėl 2014-12-16 nutarties pratęsti suėmimo terminą ieškovui Vilniaus apygardos teisme atstovavo jo advokatas, bet pats ieškovas į teismą nebuvo pristatytas.  Kadangi buvo sprendžiamas ieškovo laisvės klausimas, jo paties dalyvavimas 2014 m. gruodžio 22 d. ir 2015 m. sausio 12 d. Vilniaus apygardos teismo posėdžiuose dėl ikiteisminio kardomojo kalinimo (suėmimo) buvo būtinas tam, kad ieškovas galėtų suteikti advokatui pakankamą informaciją ir nurodymus.

 

Be to, vertinant apskritai, šie kreipimaisi į teismą neužtikrino ieškovui efektyvios jo suėmimo teisėtumo kontrolės, kaip reikalauja Konvencijos 5 straipsnio 4 dalis.

 

Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad ieškovui nebuvo suteiktos garantijos, atitinkančios jo laisvės atėmimo rūšį. Todėl buvo pažeista Konvencijos 5 straipsnio 4 dalis (EŽTT sprendimas Graužinis v. Lietuva, 37975/97, 10 October 2000;  EŽTT sprendimas Mamedova v. Russia, 7064/05, 1 June 2006).

 

Nagrinėdamas apeliacinį skundą dėl suėmimo, teismas privalo suteikti teisinės procedūros garantijas. Tad teismo procesas privalo būti konkurencinis ir privalo užtikrinti rungimosi bei lygybės sąlygas tarp šalių, prokuroro ir suimtojo. EŽT Teismo praktikos požiūriu proceso dalyviai apeliaciniame teisme neturėjo lygių teisių („were not on equal footing“). Pagal vietinę teisę ir teismų praktiką prokuratūra beturi privilegiją kreiptis į teisėjus su argumentais, kurie nebuvo pateikti pareiškėjui. Tad teismo procesas nebuvo konkurencinis (rungimosi principas). (Ilijkov v. Bulgaria, 33977/96, 26 July 2001). Nagrinėjamo ieškinio atveju Vilniaus rajono apylinkės teismas ( teisėjai Renata Volodko, Dalia Zeniauskaitė ir Saulius Jakaitis), 2014-12-03, 2014-12-16 ir 2015-01-16 dienomis  spręsdamas ieškovo suėmimo ir jo pratęsimo klausimą, ieškovui apskritai nepateikė teismui paduotų prokuroro prašymų kopijų. Ieškovas neturėjo jokios galimybės susipažinti su prokuroro prašymais, tad ieškovo suėmimą ir jo termino pratęsimą  teismas sprendė nesuteikęs ieškovui galimybės suformuluoti jokių paaiškinimų, prieštaravimų ir atsikirtimų į prašymus, kuriuos prokuroras pateikė teismui dėl suėmimo pagrindimo. Esant nurodytam, Vilniaus rajono apylinkės teismas, atlikdamas procesinius veiksmus, neatliko pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (“special diligence”). Taigi, teismas pažeidė Konvencijos 5 straipsnio 4 dalį.

 

EŽTT pateikė bylą, kurioje kasacinis teismas paskyrė prokuroro apeliacinio skundo nagrinėjimą 2000 m. vasario 15 dieną. Tačiau išaiškėjo, kad šaukimai nebuvo įteikti pareiškėjui ar jo gynėjui. Tad pareiškėjas negalėjo pateikti raštiško atsiliepimo arba žodžiu pristatyti argumentus teismo posėdžio metu reaguojant į prokuroro paduotą pareiškimą. Priešingai, prokuroras tai galėjo padaryti tiesiogiai žodinio proceso tvarka nagrinėjant jo pareiškimą kasaciniame teisme. Šiomis aplinkybėmis EŽTT negali konstatuoti, kad buvo laikomasi konkurencinio teismo proceso bei šalių lygiateisiškumo principo (equality of arms). Taigi, buvo pažeista Konvencijos 5 straipsnio  4 dalis (Fodale v. Italy, 70148/01, 1 June 2006; Wloch v. Poland, 27785/95, 19 October 2000)).

 

Nagrinėjamos bylos atveju Vilniaus rajono apylinkės teismo civilinių bylų teisėjas Alfredas Juknevičius 2015-01-08 dieną baudžiamojoje byloje paskyrė teismo posėdį dėl teismo ambulatorinės psichiatrinės ekspertizės ieškovui skyrimo. Šaukimai į teismą ieškovui ir jo gynėjui nebuvo įteikti. Esant nurodytam, Vilniaus rajono apylinkės teismas, atlikdamas procesinius veiksmus,  neatliko pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (“special diligence”). Taigi, buvo pažeista Konvencijos 5 straipsnio  4 dalis.

 

 

 

4. Dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, procesinio delsimo, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo, BPK 176 str. 1 d. 2 punkto ir BPK 44 str. 5 dalies pažeidimo ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 57-...-14

 

 

 

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis skelbia:„Kai yra sprendžiamas tam tikro asmens civilinio pobūdžio teisių ir pareigų ar jam pareikšto kokio nors baudžiamojo kaltinimo klausimas, toks asmuo turi teisę, kad bylą per įmanomai trumpiausią laiką viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas.“  Konvencijos 6 straipsnis sprendžia „baudžiamojo kaltinimo sprendimo“ problemą ir turi tikslą garantuoti, kad bylos esmė, t.y. sprendimas klausimo, ar kaltinamasis yra kaltas dėl jam pateiktų kaltinimų, gautų teisingą ir viešą nagrinėjimą. BPK 176 str. 1 d. 2 punktas nustato, kad ikiteisminis tyrimas turi būti atliktas per kuo trumpiausius terminus, bet ne ilgiau kaip per šešis mėnesius dėl nesunkių ir apysunkių nusikaltimų. BPK 44 str. 5 dalis garantuoja, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas.

 

Procesinių veiksmų trukmės pagrįstumas, protingumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, į EŽTT praktikoje išdėstytus vertinimo pagrindus (kriterijus), ypač į bylos sudėtingumą, pareiškėjo elgesį ir kompetentingų valdžios institucijų veiksmus. Tai procesas, netgi atsižvelgiant į dokumentų skaičių, negali būti laikomas sudėtingu. EŽTT pasisako, kad Konvencijos 6 straipsnis nereikalauja iš asmens, kuris kaltinamas dėl nusikalstamos veikos, aktyviai bendradarbiauti su ikiteisminio tyrimo pareigūnais ar teismu. EŽTT pastebi, kad visais atvejais pareiškėjai negali būti kaltinami dėl to, kad savo gynybos tikslais pasinaudojo nacionalinės teisės suteiktomis galimybėmis. (Yağcı and Sargın v. Turkey, 16419/90 and 16426/90, 8 June 1995).

 

Tai, kad ieškovas dėl valdžios institucijų veiklos teikė skundus instancine tvarka, nėra savaime vienintelis veiksnys, galintis paaiškinti procesinių veiksmų trukmės pagrįstumą. Pernelyg ilgą procesinių veiksmų trukmę nulėmė akivaizdžiai blogas su byla susijusių pareigūnų ir teismų veiklos efektyvumas ir koordinavimas, ką įrodo: a) pradėtų nepagrįstų ikiteisminių tyrimų ieškovui gausa,  b) su ikiteisminių tyrimo byla nesusijusių naujų bylų  sujungimų su pagrindine byla gausa, c) bylos atskyrimas, d) daugumos ikiteisminių tyrimų panaikinimas ir pašalinimas iš bylos, e) su byla nesusijusių asmenų kaip liudytojų apklausos (tik po metų nuo bylos iškėlimo buvo apklaustos įvykiuose nedalyvavusios ieškovo motina, sesuo, buvusi žmona, socialinė darbuotoja), f) prokuratūros reikalavimai taikyti ieškovui dvi neproporcingas teismo psichiatrijos ekspertizes bei perteklines kardomąsias priemones g) bylai vadovaujančio prokuroro pakeitimas h) bylos į kitą teismą perkėlimas ir t.t. Tad ieškovas nebuvo atsakingas už valdžios institucijų darbo trūkumus ir todėl neturėtų dėl šių trūkumų patirti nepatogumus ar žalą (nuostolius).  Taigi, Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorai Vida Bracevičienė ir Ričardas Kubilius, atlikdami procesinius veiksmus,  nepademonstravo (neatliko) pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (“special diligence”), ikiteisminio tyrimo trukmė buvo pernelyg ilga.  Esant nurodytam, prokuratūra pažeidė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį. Dėl prokuratūros neproporcingų reikalavimų skirti ieškovui stacionarią teismo psichiatrijos ekspertizę procesas buvo užvilkintas nuo 2015-07-29 iki 2015-10-01. Pirmos ir apeliacinės instancijos teismai 2015-07-29 iki 2015-10-01 nutartimis atmetė reikalavimus skirti ekspertizę, todėl ieškovas fiksuoja 3 mėnesių trukmės procesinį delsimą.

 

2015-07-21 Vilniaus rajono apylinkės teismas (teisėja Vaida Sinkevičienė) įpareigojo prokurorę užbaigti ikiteisminį tyrimą per tris mėnesius, t.y. iki 2015-10-21.  Ikiteisminiam tyrimui vadovavusi prokurorė Vida Bracevičienė 2015-08-04 dieną buvo pripažinta nukentėjusiąja dėl ieškovo veikos pagal BK 231 str. (vėliau byla buvo nutraukta, kaip nepagrįsta), todėl vadovavimą tyrimui perėmė  kitas prokuroras Ričardas Kubilius.  2015-10-21 jis pateikė Vilniaus rajono apylinkės teismui prašymą, kuriuo prašė pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą, kadangi nustatytas terminas baigiasi 2015-10-21. Vilniaus rajono apylinkės teismas (teisėja Vaida Sinkevičienė) 2015-11-12 prokuroro prašymą tenkino atnaujinęs dar 2015-10-21 nutrūkusį ikiteisminį tyrimą. Tuo teismas pažeidė BPK 215 str., nes toks pasibaigęs terminas yra naikinamasis, t.y. jis negali būti nei atnaujinamas, nei tęsiamas. Tinkamai neatnaujintas ir/ar nepratęstas terminas suponuoja teisę pripažinti ikiteisminį tyrimą vilkinamu ir, be abejo, tęsiamu neteisėtai.  Kadangi nuo prokuroro R. Kubiliaus vadovavimo bylai pradžios (2015-08-05) iki 2015-11-12 teismo sprendimo atnaujinti nutrūkusią baudžiamąją bylą, daugiau jokių procesinių veiksmų prokuroras neatliko ( prokuroras teisinosi esą neturėjo bylos kontrolinės kopijos), ieškovas fiksuoja daugiau kaip 3 mėnesių trukmės procesinį delsimą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje toks proceso laikotarpis, kuriuo neatliekami jokie procesiniai veiksmai. vadinamas sunkiausia procesinio delsimo forma.

 

Vilniaus apygardos teismo teisėjas AlgimantasValantinas 2015-12-04 dieną patikrino apylinkės teismo nutarties dėl bylos atnaujinimo teisėtumą ir pagrįstumą, ieškovo skundą atmetė, pateikdamas tikrovės neatitinkantį teiginį, esą prokuroras, neturėdamas ikiteisminio tyrimo medžiagos, negalėjo atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmų. Šią aplinkybę paneigė atsakovas - valstybės atstovas pastarojoje civilinėje byloje, nurodęs, kad prokuratūra turi kontrolinę ikiteisminio tyrimo medžiagos kopiją. Be to teisėjas Algimantas Valantinas apkaltindamas ieškovą, jog jo nuolatinis skundų rašymas, įvairių prašymų pateikimas neišvengiamai įtakoja jo atžvilgiu atliekamo ikiteisminio tyrimo trukmę, pažeidė EŽTT praktiką -  visais atvejais pareiškėjai negali būti kaltinami dėl to, kad savo gynybos tikslais pasinaudojo nacionalinės teisės suteiktomis galimybėmis.

 

Teisėjas Algimantas Valantinas 2015-12-04 nutartyje procesinį delsimą pateisino nepagrįstai teigdamas, kad ikiteisminis tyrimas yra didelės apimties. Tačiau pagal EŽTT praktiką nagrinėjama byla nelaikytina sudėtinga. Nagrinėjamu atveju byloje yra tik vienas įtariamasis; ir tik keletas liudytojų, kurie nematė inkriminuojamos veikos.  EŽTT aštuoniasdešimt liudytojų laiko pakankamai dideliu kiekiu, kad byla taptų sudėtinga. Priešingai, ekonominės, finansinės, sukčiavimo bylos, bylos dėl nusikaltimų, susijusių su teroristinių organizacijų veikla, ar susijusios su nacionaliniu saugumu ir pan. laikomos sudėtingomis, todėl pripažįstama, kad joms ištirti reikia ilgesnio laikotarpio (Žiūr. EŽTT sprendimas Eckle prieš Vokietiją, 1982-07-15).

 

Generalinės prokuratūros prokurorė Danutė Blažienė 2016-08-08 rašte-atsakyme į ieškovo skundą pripažino nustačiusi, kad pavedimas Vilniaus apylinkės prokuratūros Sepintajam skyriui dėl valstybinio kaltinimo palaikymo duotas pavėluotai ir nesilaikant proceso greitumo reikalavimų, t.y. praėjus dviem mėnesiams nuo teismo šaukimo gavimo, neįvertinus baudžiamosios bylos apimties, laiko sąnaudų, reikalingų susipažinti su bylos medžiaga. Todėl ieškovas fiksuoja 2 mėnesių trukmės procesinį delsimą, EŽTT konstatuoja Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą, jei nustatomi nepateisinami procesiniai delsimai iš valstybės (prokuratūros ir/arba teismo) pusės. EŽTT yra pasisakęs, kad Baudžiamojo proceso vilkinimas negali būti pateisintas ikiteisminį tyrimą kontroliuojančio prokuroro ir jam vadovaujančių aukštesniųjų prokurorų netinkamu darbo organizavimu (žiūr. EŽTT sprendimas Zimmerman ir Steiner prieš Šveicariją,1983-07-13).

 

 

 

5. Dėl ieškovo neteisėto sulaikymo 2014-04-19 d. nuo 13.30 val. iki 18.10 val.,  2014-12-03 d. nuo 14.00 val. iki 16.45 val. ir Konvencijos 5 straipsnio 1 ir 2 dalies pažeidimo

 

 

 

 EŽTT pažymėjo, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos  5 straipsnis įtvirtina pagrindinę asmens teisę, t. y. apsaugą nuo valstybės savavališko kišimosi į asmens teisę į laisvę. Įtvirtindama „teisę į laisvę” Konvencijos 5 straipsnio 1 dalis užtikrina asmens fizinę laisvę; jos tikslas yra užtikrinti, kad niekam savavališkai nebūtų atimta laisvė.

 

Konvencijos  5 straipsnio 1 dalies nuo (a) iki (f) punktuose įtvirtintas baigtinis leistinų laisvės atėmimo pagrindų sąrašas, ir joks laisvės atėmimas nebus laikomas teisėtu, jei neatitiks bent vieno iš nustatytų pagrindų. Konvencijos 5 straipsnio 1 dalis taip pat reikalauja, kad bet koks laisvės atėmimas būtų vykdomas siekiant apsaugoti asmenį nuo savivalės. Asmens sulaikymas, kuris yra savavališkas, negali būti suderinamas su Konvencijos 5 straipsnio 1 dalimi, o 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta „savivalės” sąvoka yra platesnė nei nacionalinės teisės nesilaikymas, todėl laisvės atėmimas gali būti teisėtas pagal nacionalinę teisę, tačiau vis dėlto savavališkas ir todėl prieštaraujantis Konvencijai (žr. EŽTT  Creangă v. Romania [GC], no. 29226/03, § 84, 2012-02-23). EŽTT pažymėjo, kad sulaikymo protokolo nebuvimas pats savaime laikytinas pačiu rimčiausiu pažeidimu, nes pagal nusistovėjusią EŽTT  praktiką, nefiksuotu suėmimu yra visiškai paneigiamos esminės Konvencijos 5 straipsnio garantijos ir tai reiškia patį sunkiausią šio straipsnio pažeidimą.

 

Šioje byloje nustačius, kad ieškovas nuo 2014-04-19 d. nuo 13.30 val. iki 18.10 val. ir   2014-12-03 d. nuo 14.00 val. iki 16.45 val.  buvo  Vilniaus rajono policijos komisariato (viršininkas Arvydas Sinis)  pareigūnų žinioje, o laikino sulaikymo protokolas nebuvo surašytas, taigi, tinkamo protokolo apie pareiškėjo sulaikymą nebuvimas sudaro pagrindą pripažinti, kad ieškovo sulaikymas nurodytu laikotarpiu pažeidė BPK 179 straipsnį, kuriuo remiantis, visi tyrimo veiksmai privalo būti fiksuojami. Ieškovo sulaikymas prieštarauja Konvencijos 5 straipsnyje išdėstytiems reikalavimams, susijusiems su tinkamu laisvės atėmimo fiksavimu (žr., mutatis mutandis, EŽTT Anguelova v. Bulgaria, no. 38361/97, § 157, 2002-IV; Menesheva, cituota pirmiau, §§ 87-89 ir Belousov, cituota pirmiau, § 73). Atsižvelgdamas į ikiteisminio tyrimo pareigūnų sąmoningą vengimą tinkamai taikyti minėtą teisės nuostatą, ieškovas konstatuoja, kad ieškovo sulaikymas abiem atvejais buvo savavališkas (žr. EŽTT 2012-12-11 sprendimas, Venskutė v. Lietuvą, peticijos  Nr. 10645/08).   Esant nurodytam, ieškovas daro išvadą, kad dėl savavališko ieškovo laisvės atėmimo nuo 2014-04-19 d. nuo 13.30 val. iki 18.10 val. ir   2014-12-03 d. nuo 14.00 val. iki 16.45 val.  buvo pažeista Konvencijos 5 straipsnio 1 dalis.

 

Be to, Konvencijos 5 straipsnio 2 dalis užtikrina, kad:  „kiekvienam suimtajam turi būti nedelsiant jam suprantama kalba pranešta, dėl ko jis suimtas ir kuo kaltinamas.“ Atsižvelgdamas į tai, kad 2014-04-19 d. ieškovui iš viso nebuvo pranešta, dėl ko buvo jam tą dieną atimta laisvė, o 2014-12-03 d. iki 15.30 val. paskelbiant teismo nutartį  dėl ieškovo suėmimo, 2 valandas buvo delsiama ieškovui pranešti, dėl ko buvo jam atimta laisvė, ieškovas daro išvadą, kad buvo pažeista Konvencijos 5 straipsnio 2 dalis.

 

 

 

6. Dėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo, dėl teisės į nešališką teismą ir viešą teismo procesą pažeidimų, dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo (BPK 3 str. 1 d. 6 p., 44 str. 5 ir 6 d., 158 str., 166 str. 3 d., 167 str. 1 d., 179 str., 255 str. 1 d., 275 str. 1 d., 290 str. 2 d.,  440 str. 1 d.) Ukmergės rajono apylinkės teisme 

 

 

 

Ieškovas mano, kad Ukmergės rajono apylinkės teismo teisėjas Rinaldas Adamonis pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, kuri skelbia: „Kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą.“ Be to, ieškovo nuomone, teisėjas Rinaldas Adamonis pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, kuri skelbia: „Kai yra sprendžiamas tam tikro asmens civilinio pobūdžio teisių ir pareigų ar jam pareikšto kokio nors baudžiamojo kaltinimo klausimas, toks asmuo turi teisę, kad bylą per įmanomai trumpiausią laiką viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas.“ 

 

Toliau teikiama tik dalis faktų, įrodančių, kad teisėjas Rinaldas Adamonis pažeidė ieškovo teisę į nešališką, viešą  teismą bei pažeidė nekaltumo prezumpciją,

 

1. 2016-09-23  teisėjas R. Adamonis priėmė protokolinę nutartį, kuria ieškovo mažametę dukrą V.V.V. pripažino nukentėjusiąja ir civiline ieškove baudžiamojoje byloje Nr.1-7-517/2018.  Pažymėtina, kad kaltinamajame akte nenurodyta, kad ieškovas būtų kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu savo dukros atžvilgiu. Pripažindamas V.V.V. nukentėjusiąja ir civiline ieškove,  teisėjas R. Adamonis pažeidė BPK ir tarptautinės teisės normų reikalavimus:

 

A. Teisėjas, priimdamas procesinius sprendimus, pažeidė BPK 28 str., kuris numato, kad nukentėjusiuoju pripažįstamas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar moralinės žalos.

 

B. Be to 2001 m. kovo 15 d. Europos Sąjungos Tarybos pagrindų sprendime 2001/220/TVR dėl nukentėjusiųjų padėties baudžiamosiose bylose 1 straipsnio a. punkte pateikta nukentėjusiojo sąvoka - „nukentėjusysis“ - tai fizinis asmuo, patyręs žalą, įskaitant kūno sužalojimą ar psichinę traumą, emocinį sukrėtimą ar ekonominius nuostolius tiesiogiai dėl veikimo ar neveikimo pažeidžiant valstybės narės baudžiamąjį įstatymą.“

 

C. 2007-04-03 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartimi  2K-252/2007 išaiškino, kad nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu baudžiamajame procese turi būti pripažįstamas tas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika tiesiogiai buvo padaryta turtinės ir (ar) neturtinės (fizinės, moralinės) žalos; kitas fizinis asmuo nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu baudžiamojoje byloje gali būti pripažįstamas tik tuo atveju, kai tiesiogiai nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo miršta.

 

D. Teisėjas R.Adamonis, pripažindamas ieškovo mažametę dukrą civiline ieškove, neteisingai taikė 1975 m. kovo 14 d. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rezoliucijos Nr. (75)7(toliau – Rezoliucija) dėl teisės į neturtinės žalos atlyginimą sužalojus sveikatą 19 punktą, ir pažeidė Rezoliucijos 13 punktą. Rezoliucijos 13 punkte numatyta, kad nukentėjusiojo tėvas, motina ir sutuoktinis turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą tik patyrus nepaprastai didelius išgyvenimus, susijusius su nukentėjusiojo fiziniu sužalojimu, tačiau kiti asmenys (pavyzdžiui, vaikai) neturi teisės į neturtinės žalos atlyginimą dėl išgyvenimų, susijusių su nukentėjusio asmens fiziniu sužalojimu. Rezoliucijos 19 punkte numatyta, kad nukentėjusiojo mirties atveju teisę į neturtinės žalos atlyginimą turi tik mirusiojo sutuoktinis, vaikai arba tėvai.

 

2. 2015-09-23 d. teisėjas  R.Adamonis, apklausdamas nukentėjusiąją, uždavė jai trylika atsakymą menančių klausimų; pažeidė BPK 275 str. 1 dalyje įtvirtintą normą,  kas įrodo kad teisėjas yra šališkas. Tuo teisėjas pažeidė ieškovo kaip proceso dalyvio teises ir teisėtus interesus, kad bylą lygybės sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas.

 

3. 2017-06-29  ieškovas padavė raštišką prašymą teismui nutraukti  baudžiamąją bylą  Nr. 1-9-517/2017,  kadangi ikiteisminio tyrimo pagal BK 140 str. 2 dalį ir BK 145 straipsnio 2 dalį pradžia nebuvo tinkamai užregistruota bei buvo netinkamai pritaikyta BK 140 str. 2 d. teisės norma, tad byla teisme nagrinėjama neteisėtai. Teisėjas R.Adamonis, 2017-09-20 nutartimi atmesdamas prašymą nutraukti bylą, pažeidė BPK  3 str. 1 d. 6 punkte įtvirtintą normą, pagal kurią baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nėra nukentėjusiojo skundo ar prokuroro reikalavimo. Ieškovas mano, kad toks teisėjo elgesys demonstruoja teisėjo nepagarbą teisės viršenybės principui – būdamas šališkas, teisėjas piktnaudžiauja užimamomis pareigomis norėdamas kuo daugiau pakenkti ieškovui vilkindamas procesą.

 

4. 2016 metais priimdamas sprendimą pradėti bylos nagrinėjimą teisme, teisėjas R.Adamonis netinkamai taikė BK 140 str. 2 d normą, nes 2014-05-04  „įvykio“ metu ieškovas ir S.J. nebuvo susieti santuokos arba partnerystės ryšiais, taigi šie asmenys nepatenka į BK  248 straipsnyje apibrėžtą šeimos narių sąrašą, tad nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 140 str. 1  d.. Vadovaujantis BPK 407 str.,  bylose pagal BK 140 str. 1  d.  ikiteisminis tyrimas neatliekamas, Kadangi dėl taip vadinamo 2014-05-04 įvykio ikiteisminis tyrimas pradėtas neteisėtai, šiuo atveju ir bylos nagrinėjimas teisme  turėjo būti nutrauktas kaip neteisėtas.

 

5. Teisėjas R.Adamonis nagrinėja bylą teisme neteisėtai dar ir todėl, kad dėl 2014-05-04 epizodo ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas neteisėtai. Epizode dėl 2014-05-02 įvykio, kvalifikuojamo pagal BK 140 str. 2 dalį, ikiteisminio tyrimo pradžia nebuvo užregistruota taip, kaip to reikalaujama BPK 166 straipsnio 3 dalyje -  ikiteisminio tyrimo pareigūnas arba prokuroras apskritai nepriėmė nutarimo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl 2014-05-02 įvykio. Taigi, tolesnis baudžiamosios bylos nagrinėjimas  dalyje pagal minėtą epizodą pažeidžia  BPK 166 str. 3 dalį;  bylos nagrinėjimas teisme  nutrauktinas kaip neteisėtas.

 

6. Be to, 2016 metais priimdamas sprendimą pradėti bylos nagrinėjimą teisme, teisėjas R.Adamonis pažeidė BPK 167 str. 1 d., kurioje numatyta, kad dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnyje, ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Nagrinėjamos bylos atveju - epizode dėl veikų, kvalifikuojamų pagal BK 145 str. 2 dalį, nukentėjusiosios S.J. valia nebuvo aiškiai išreikšta – ji nepateikė atskiro procesinio dokumento – reikiamo skundo dėl galimos veikos numatytos BK 145 str. 2 dalyje. Nesant nukentėjusiojo skundo prokuroras neturi įgaliojimų pradėti baudžiamojo proceso. Taigi, nagrinėjamos bylos atveju ikiteisminis tyrimas, bylos perdavimas teismui ir po to sekantis bylos nagrinėjimas teisme yra neteisėtas.

 

7. 2017-03-20 posėdyje priimdamas nutartį – teisiamojo posėdžio metu perklausyti S.J. pateiktus kelių dešimčių valandų trukmės garso įrašus, užfiksuotus pažeidžiant įstatyme nustatytą tvarką,  teisėjas R.Adamonis pažeidė procesinės teisės normas -  BPK 10 str., 20 str. 1 d,. 44 str. 5 d., pažeidė BPK 271-292 str. nustatytą įrodymų tikrinimo tvarką bei įrodymų leistinumo principą. Be kita ko, BPK 290 str. 2 d.  įrodymų tyrimo teisme draudžia perklausyti ir peržiūrėti garso ar vaizdo įrašus, kurie buvo padaryti dar neprasidėjus ikiteisminiam tyrimui. Minėtais pažeidimais teisėjas R.Adamonis užvilkino procesą 6 mėnesius ir pažeidė nekaltumo prezumpciją.

 

8. 2017 m. lapkričio 27 d. Ukmergės rajono apylinkės teismo nutartimi teisėjas R.Adamonis paskyrė kompleksinę fonoskopinę-informacinių technologijų ekspertizę, baudžiamojoje byloje padaryta pertrauka iki bus atlikta ekspertizė, teismo procesas užvilkintas iki 2018-04-18, t.y. dar 5 mėnesius. Pažymėtina tai, kad teisėjas bylą teisme pradėjo nagrinėti teisme 2016 metais, bet tais pačiais metais nepaskyrė teismo ekspertizės tam, kad ekspertizę  paskirdamas beveik po 2 metų galėtų užvilkinti procesą.

 

Atkreiptina, kad baudžiamoji byla, kurioje kaltinimas yra grindžiamas vien tik byloje nukentėjusiąja pripažintos S.J. ikiteisminio tyrimo metu pateiktais garso įrašais. Pažymėtina tai, kad S.J. padaryti garso įrašai buvo padaryti pažeidžiant BPK 179 str. nustatytą  tyrimo veiksmų eigos ir rezultatų fiksavimo tvarką bei pažeidžiant BPK 158 straipsnyje numatytą tvarką - garso įrašai buvo atliekami negavus ikiteisminio tyrimo teisėjo leidimo. Garso įrašai - duomenys fiksuoti įstatyme tiesiogiai draudžiamu būdu (nesilaikant BPK 158 str., 179 str.  nustatytų reikalavimų) įrodymais nepripažįstami, tad tokie garso įrašai negali būti tiriami ir tikrinami BPK 271–292 str. nustatyta tvarka atliekant numatytus proceso veiksmus (2015-01-27 LAT nutartis byloje Nr. 2K-23-976/2015).

 

Nusprendęs ištirti S.J. pateiktus garso įrašus, teisėjas R.Adamonis  pažeidė gautų duomenų (garso įrašų) leistinumo principą, kadangi šie duomenys neatitinka   BPK 20 straipsnyje įtvirtinto reikalavimo – teisėtumo. Atliekant įstatyme numatytus veiksmus, gauti duomenys dėl leistinumo reikalavimo pažeidimo, negali būti laikomi įrodymais, jei atliekant šiuos veiksmus buvo nepagrįstai suvaržytos žmogaus teisės, pažeisti proceso principai ar proceso veiksmas būtų atliktas nepakankamai tiksliai laikantis tam veiksmui atlikti nustatytų pagrindinių taisyklių. Taigi, tirdamas įrodymus, gautus neteisėtai suvaržant ieškovo asmens teisę į privatų gyvenimą, teismas pažeidė nekaltumo prezumpciją.

 

9. Pažymėtina tai, jog daugumą ieškovo apeliacinių skundų dėl aukščiau išdėstytų teisės normų pažeidimo  teisėjas R.Adamonis teismo nutartimis atsisakė priimti ir juos grąžino ieškovui, tuo pažeisdamas BPK 440 str. 1 d. nustatytą normą, suteikiančią bylos nagrinėjimo teisme dalyviui teisę paduoti aukštesniajam teismui skundus dėl žemesniojo teismo nutarties, nes pirmosios instancijos teismas nutartimis padarė ieškovo teisių ir teisėtų interesų pažeidimus.  Tai reiškia, kad teisėjas užkirto galimybę ieškovui skųsti žemesnio teismo sprendimus aukštesniajam teismui.

 

Didžiausią nerimą kelia aplinkybė, kad ieškovo apeliacinius skundus dėl BPK 440 str. 1d. pažeidimų Vilniaus apygardos teismo teisėjai Ainora Kornelija Macevičienė, Stasys Punys, Stasys Lemežis ir Arūnas Kisielius apeliacinės instancijos teismo nutartimis atmetė, t.y. tuo atsisakė patikrinti teisėjo Rinaldo Adamonio nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą. Tuo Vilniaus apygardos teismas pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio „Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą“ 1 dalį.

 

 

 

7. Dėl Konvencijos 8 straipsnio ir Konvencijos Protokolo Pirmojo skyriaus - „Nuosavybės apsauga“ pažeidimo ir dėl neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, BPK 44 str. 9 dalies pažeidimo, baudžiamojoje  byloje Nr. 1-...-2016 (ikiteisminio tyrimo byla Nr. 57-...--14)

 

 

 

Nėra normalu, kai nesudėtingoje byloje dėl prokuratūros ir teismų procesinio delsimo ieškovo baudžiamasis persekiojimas tęsiasi jau 47-tą mėnesį. BPK 44 str. 9 dalyje įtvirtinta norma, kad kiekvienas asmuo turi teisę, kad būtų gerbiamas jo ir jo šeimos privatus gyvenimas, taip pat teisę į būsto neliečiamybę. Ieškovo deklaruota nuolatinė gyvenamoji vieta yra adresu: ... Vilniaus rajone. Nepaisant to, prokurorė Vida Bracevičienė (jos tuometiniai viršininkai buvo prokurorai RAMUTIS JANCEVIČIUS ir  Jolita Kančauskienė) nuo 2015-01-15 ieškovui paskyrė neegzistuojančią kardomąją  priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti iš ne jo gyvenamosios vietos, esančios svetimame bute Kaune su įpareigojimu nesilankyti adresu ... Vilniaus rajone. Toks ieškovo iškeldinimas iš jam priklausančios gyvenamosios vietos yra neteisėtas dar ir dėl to, kad kardomąją priemonę – gyvenimas skyrium turi teisę paskirti tik teismas, bet ne prokuratūra.

 

            2016-ųjų rugsėjo 23 d. nutartimi Ukmergės rajono apylinkės teismas (teisėjas Rinaldas Adamonis), o vėliau ir 2016 m. spalio 26 d. Vilniaus apygardos teismas (teisėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė) paskyrė (patvirtino) ieškovui dar vieną  BPK neegzistuojančią kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir nepasišalinti iš gyvenamosios vietos  kitame svetimame bute Vilniuje. su įpareigojimu nesilankyti deklaruotoje gyvenamoje vietoje, su nuoroda, kad teismas neturi pareigos skirti ieškovui atitinkamą gyvenamąjį plotą kaip kompensaciją už jo teisės į nuosavybę suvaržymą.

 

Ieškovas teigia, kad prokuratūra ir teismai vilkindami procesą ir nuo 2015-01-15 iškeldinę ieškovą iš nuolatinės gyvenamosios vietos,  pažeidė  BPK 44 str. 5 dalį, kuri užtikrina, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią išnagrinėtų teismas. Nurodytais prokuratūros ir teismų veiksmais pažeistas ir Konstitucijos 22 straipsnis garantuojantis, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į žmogaus asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą, be to pažeista BPK 44 str. 9 dalyje įtvirtinta nuostata, kad kiekvienas asmuo turi teisę, kad būtų gerbiamas jo ir jo šeimos privatus gyvenimas, taip pat teisę į būsto neliečiamybę.

 

Esant nurodytam, prokuratūros 2015-01-15 nutarimas  ir teismo (teisėjas Rinaldas Adamonis) 2016 m. rugsėjo 23 d. įpareigojimas išsikelti iš nuolatinės gyvenamosios vietos, pažeidžia ieškovo teisę naudotis privačia nuosavybe, ieškovas praranda pareigą rūpintis jam nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo priežiūra, kas yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Pirmojo skyriaus - „Nuosavybės apsauga“ pažeidimas. Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė į privačią nuosavybę, privati nuosavybė neliečiama. Iškeldinimas iš namų negali tęstis metų metais. Nagrinėjamu atveju šiurkščiai ir neproporcingai pažeidžiamos ieškovo asmens teisės į nuosavybę. Esant nurodytam, dėl 2015-01-15 prokuratūros nutarimu ieškovui paskirtos neteisėtos kardomosios priemonės, dėl pernelyg uždelsto ikiteisminio tyrimo proceso ir dėl teismų neteisėtų nutarčių yra pažeista BPK 44 str. 9 dalis ir yra pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis – „Teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą“.

 

Tokia jau valstybės valdžios institucijų valia - tegul tūkstančiais metami iš savo namų žmonės kaip „bomžai“  metų metus  kankinasi ir dvesia nuo bado ir šalčio gatvėje.

 

 

Peržiūros: 1228

Komentarai   

+2 # Tribunolas 2018-06-03 19:24
Tik Hagos tribunolas padės, jei Putinas neina į tą vagių zoną :o
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti